Patariu.lt   Studijos   N-18   Sapnininkas   Receptai

V. von Humbolto nuopelnai kalbotyros srityje

Gimė netoli Berlyno, Postdame(1767m.). V.H. buvo ne tik kalbininkas, jis taip pat buvo ir kultūros teoretikas(domėjosi kultūra, antropologija), literatūros specialistas, neblogai orientavosi filosofijoje, taip pat jį galima pavadinti ir politiku. V.H. nemažai metų dirbo kaip diplomatas.Taip pat dirbo Paryžiuje, Londone, Vienoje.
V.H., atvirkščiai nei pvz.komparatyvistai, lingvistinis “bagažas” buvo įvairiapusiškesnis.Jis mokėjo sanskrito, prancūzų, lotynų, italų, ispanų, anglų, baskų,vengrų, kinų, japonų, totorių, birmiečių, majų, kavių kalbas. V.H. derino visuomeninę bei politinę veiklą su kalbininko interesais. Lingvistinei sričiai jis atsideda antroje savo gyvenimo pusėje.
Lingvistiniai V.H. nuopelnai:
Keletas darbų buvo skirta baskų kalbai. Keletą darbų paskyrė graikų aksentuacijai, kirčiavimui. Rašė apie kinų klb. Gyvenimo pabaigoje parašė darbą “Apie Javos salos kavių kalbą”. Šis darbas buvo išspausdintas jau po V.H. mirties(mirė 1835), nors rašė jį apie 1830-1832m. Kavių klb. buvo l. turtinga savo rašytiniais paminklais(rašytiniai paminklai iš 9a.). Palaipsniui kavių klb. buvo išstumta iš Javos salos (buvo išstumta apie 13-15a.). Kavių klb. buvo l. ryškiai paveikta sanskrito.
Teoriniai V.H.darbai:
Pirmasis jo teorinis darbas buvo nedidelis pranešimas, perskaitytas Mokslo Akademijoje (1820m.)- “Apie lyginamąjį kalbų tyrinėjimą pagal skirtingas jų raidos epochas”. Kitas jo darbas buvo skirtas kalbos ir mąstymo problemoms-”Apie kalbų sandaros skirtingumą ir jo ytaką dvasinei žmonijos raidai”. Kalbėdami skirtingomis kalbomis, žmonės ir mąsto skirtingai.
V.H. žiūri į kalbą kaip į tam tikrą sandarą, turinčią visumą.Iš jo samprotavimų galima suprasti, kad jam nesvetimas požiūris į kalbą, kaip į sistemą. Anot jo, kalbą sudarančios dalelės yra susijusios.
V.H. pats sugeba l. gražiai derinti sinchroninį ir diachroninį priėjimą prie kalbos. Jis ragina kalbininkus pasidomėti esama kalba, tai, kas yra duotuoju momentu, o ne tai, kas buvo seniai(istorinė kalbotyra). Anot jo, reikia nagrinėti kalbą tokią, kokia ji yra. V.H. ragino daugiau dirbti indukcinės gramatikos srityje(17-18a. daugiau dirbo loginių arba dedukcinių gramatikų srityje), iš pradžių reikia į viską pažvelgti bendrai ir tik po to daryti kažkokias išvadas.
Pats didžiausias V.H. nuopelnas-jo pasižymėjimas kalbų klasifikacijos srityje. Tai buvo svarbu ir aprašomajai, ir praktinei kalbotyrai. Kalbas klasifikavo jau broliai Šlėgeliai(natūralizmas)-jie buvo pirmieji, kurie tai padarė. 1808m. Frydrichas Šlėgelis savo darbe išskyrė fleksinius ir nefleksinius kalbų tipus. Augustas Šlėgelis savo darbe apie provansalų kalbą, prie dviejų brolio išskirtų kalbos tipų, pridėjo trečiąjį-izoliacinį tipą(kai “dalyvauja” tik šaknys). Vėliau šią klasifikaciją praturtino V.H., išskirdamas ketvirtąjį-inkorporacinį tipą.Šiam tipui daugiausia priklauso Amerikos indėnų kalbos(Meksikos indėnų klb.,čiukčių).Inkorporacinis tipas tai-žodis = sakinys. Nėra jokių galūnių, jokio kaitymo. V.H.klasifikacija buvo iki Šleicherio(V.H.gyveno anksčiau). Šleicheris nepanoro prisijungti prie V.H. Šiandien V.H. klasifikacija pripažinta visų kalbininkų.
V.H. kreipė nemažą dėmesį ir į kalbos sinchroniją. 19a. kalbotyrą būtų galima pavadinti kalbos istorijos tyrinėjimu, tuo tarpu toks dalykas kaip kad sinchroninis kalbos tyrinėjimas rūpėjo nebent tik V.H.
V.H. samprotavimai apie kalbą, kaip vidinę formą:
Jis pats sugalvojo šį išsireiškimą(“kalba, kaip vidinė forma”). Kiti kalbininkai nesiryžo imtis šios tyrinėjimo srities, tik vėliau atsirado besidominčių. Samprotaudamas apie vidinę kalbos formą, jis šnekėjo apie kalbos prigimtį ir apie kalbos įtaką žmogui.Kalba jam buvo svarbi kaip tautos kalba ir tautos psichologija. Apibrėždamas kalbą, V.H. ją aiškina kiek filosofiškai ir taip pat dvasiškai (“dvasia”-kalbos ir mąstymo ryšys, nei kalba, nei mąstymas negali būti pirminiai vienas kito atžvilgiu). V.H. suprato kalbą kaip dvasios veiklą (“Kalba yra materiali dvasios veiklos išraiška.”V.H.). Dvasią V.H. supranta kaip materialų dalyką(“Dvasia yra paženklinta materijos antspaudu.”V.H.). Dvasią jis suprato kaip smegenų veiklą. V.H. labai nuosekliai įsivaizduoja dvasios išraiškos ryšį su protu. Kalba yra tarpininkė tarp materialaus, gamtos pasaulio ir žmogaus pasaulio, jo dvasios. Dabar mes sakome, kad kalba atspindi išorinį pasaulį (viena iš trijų kalbos funkcijų ir yra -atspindėti išorinį pasaulį). Apie kalbą, kaip apie žmonių bendravimo priemonę, V.H. nelabai šnekėjo. Jam ši,bene svarbiausia kalbos funkcija, neatrodė tokia svarbi.
V.H.: “Žmogus iš išorinio pasaulio patiria daugybę įspūdžių. Iš pradžių tai yra chaotiški įspūdžiai ir būtent kalba žmogui padeda nepasimesti. Daugybę įspūdžių surikiuoja būtent kalba.”V.H. sako, kad norėdama žmogui padėti susiorientuoti, kalba privalo sutapti su vidinio žmogaus pasaulio proto veikla. Žmogus apsupa save garsų, žodžių pasauliu tam, kad suvoktų išorinį pasaulį. Žmogus pažįsta pasaulį per kalbą. Kalba nutiesia tiltą nuo išorinio pasaulio iki žmogaus dvasios.Žmogus suvokia pasaulį tokį, kokį jį nupiešia gimtoji žmogaus kalba. Kalba riboja žmogų, nes žmogus, mokėdamas tik savo gintąją kalbą, pažįsta tik ribotą išorinį pasaulį. Todėl V.H. siūlo mokytis kitų kalbų-tam, kad pažintų kitus išorinius pasaulius. V.H. atrodė, kad kalba pati veikia tautos pasaulėžiūrą(su tuo sutikti sunku). “Tautos dvasinis savitumas ir tautos vartojamos kalbos sandara yra taip sutapę dalykai, kad juos galima išvesti vieną iš kito. Kalba yra tartum išorinis tautos dvasios pasireiškimas. Taigi, tautos kalba yra tautos dvasia ir atvirkščiai. Sunku įsivaizduoti vienas kitam ką nors tapatesnio.”(V.H.). Bet kai 19a. pab. buvo pradėta domėtis ne tik atskiru žmogumi, bet ir kolektyvu, tauta, psichologistai nagrinėjo V.H. teiginius. Amerikiečių mentalizmas(20a. pr.) taip pat teigė, kad skirtingos kalbos sandaros sukuria skirtingą pasaulio supratimą. Vis dėlto nors daug teiginių buvo perimta vėlesnių kalbininkų, nemažai V.H. teiginių ir atmetė(pvz.:tai, kad kalba primeta žmogui tam tikrą pasaulio suvokimą).
V.H. teigė, kad jo manymu, kalba yra ne tiek veiklos produktas(tai yra užbaigtas veiklos reiškinys), kiek pati veikla(t.y., neužbaigtas procesas). Tai buvo labai svarbu bendrajai kalbotyrai. V.H. tokiu būdu pripažįsta kalbos nestovėjimą vietoje.Jis mato kalbos lankstumą, o ne stovėjimą vietoje.
V.H. teiginiais pasinaudojo ne viena kalbotyros kryptis(pvz., psichologistai). Nemažą įtaką V.H. teorijos padarė Karl Vossler. Vieni didžiausių V.H. pasiekėjų-neohumboltininkai, 20a. vidurio kalbininkai(J. Trier, W. von Wartburg), paskutinysis Humbolto idėjų atspindys.

Susiję įrašai:


Hey.lt - Nemokamas lankytoj� skaitliukas