Valdžia
Informaciniai valdžios resursai turi ir kitą svarbų aspektą: siekdama stabilumo ir efektyvumo, valdžia privalo skleisti teigiamą informaciją apie savo veikla, formuoti visuomenėje (ir užsienyje) pozityvų savo įvaizdį (imidžą). Propagandai, arba viešųjų santykių (public relations) vystymui kiekviena valdžia skiria daug dėmesio, tačiau jos galimybės šiuo atžvilgiu yra labai skirtingos priklausomai nuo politinio režimo tipo. Autoritariniai ir ypač totalitariniai režimai griežtai kontroliuoja žiniasklaidą ir gali uždrausti bet kokią neigiamo pobūdžio informacija apie valdžią. Spaudos ir žodžio laisvė – būtini demokratijos atributai – padaro žiniasklaidą galinga, valstybinės valdžios beveik nekontroliuojama jėga. Todėl žinisklaida (mass media) neatsitiktinai vadinama “ketvirtąja valdžia” (šalia legislatyvinės, vykdomosios ir teisminės). Valstybinės valdžios propagandistinės galimybės ypač ribotos Jungtinėse Amerikos Valstijose, kur valstybė neturi teisės steigti TV, radijo stotis (išskyrus transliavimą užsieniui), laikraščius, ir visa žiniasklaida yra privati.
6) Ideologiniai resursai yra pirmiausia konkrečios visuomenės lūkesčiai, vertybių sistema, politinės nuostatos, pasaulėžiūra. Valdžia pretenduoja į tai, kad ji išreiškia ir gina visas šias tautines vertybes. Kartu valdžia, ypač esminių socialinių ir politinių pakitimų sąlygomis, formuoja savo ideologiją ir siekia, kad ji būtų priimta visų piliečių. Ideologija yra galingas resursas stabilioje visuomenėje, kur nėra itin aštrių socialinių, etninių ir kitokių prieštaravimų. Ilgalaikė socialinė įtampa ir aštrųs konfliktai sulaužo pilietinę santarvę, o neišvengiamas socialinės arba etninės fragmentacijos yra ideologinis susiskaldymas. Tada valdžia susiduria su neišsprendžiama dilema: arba palaikyti kuria nors grupę (ir jos ideologiją) ir tuo pačiu netekti kitų grupių bei sluoksniu paramos, arba prisilaikyti viršgrupinės, bendros ideologijos ir rizikuoti netekti visų pagrindinių grupių paramos.
Priklausomai nuo epochos, konkrečios situacijos ir visuomenės specifikos įvairių valdžios resursų reikšmė yra labai nevienoda. Visais laikais ir visur buvo ypač svarbūs informaciniai resursai, kurių reikšmė itin padidėjo dabar, kai išsivysčiusiose šalyse industrinę visuomenę keiča informacinė. Tačiau būta atveju, kai informacijos stoka kompensuojama masinėmis represijomis ir/arba totaline visuomenės gyvenimo kontrole (komunistiniai režimai, ypač Sovietų Sąjungoje). Visuomenes gyvenimo sekuliarizacija ir elektroninės žiniasklaidos poveikis labai padidino ideologijos kaip resurso reikšmę: daugeriopai padidėjus kiekvienam piliečiui prieinamos informacijos apimčiai, palaikyti visuomeninę santarvę darosi itin sunku. Todėl daugelyje valstybių, ypač musulmonų šalių, kaip ideologinį ramstį badoma panaudoti religinį fundamentalizmą (grįžimo prie tikėjimo pagrindu filosofija ir judėjimas) arba nacionalizmą. Jėgos resursai svarbūs autoritarinių režimo sąlygomis, tačiau demokratinių šalių vidaus gyvenime jų panaudojimas apsiriboja viešosios tvarkos palaikymu (ypač vykstant svarbiems futbolo mačams) ir kova prieš nusikalstamumą.
Politinės valdžios legitimumas (teisėtumas)
Valdžia yra visuomenės skaitoma teisėta, jeigu ji įsitvirtina būdais, priimtinais šiai visuomenei, ir atlieka funkcijas, kurias dauguma piliečių skaito privalomomis. Šiuo atžvilgiu įvairiais laikas ir įvairiose visuomenėse valdžios teisėtumo kriterijai buvo labai skirtingi.
Max Weber, nuodugniai tyrės valdžios fenomeną, išskyrė tris pagrindinius valdžios legitimumo šaltinius: tradiciją, charizmą, racionalų teisinį pagrindą.
Tradicija kaip legitimumo pagrindas ypač būdinga monarchijoms: karalius valdo todėl, kad taip buvo “nuo senovės”. Šis legitimumo tipas gali būti svarbus stabilumo faktorius: valdančiosios dinastijos egzistuoja šimtmečiais, o atskirais atvejais net apie tūkstantį metų.
Charizma (graik. “dievo dovana”) reiškia politinio vadovo labai aukšta populiaruma ir autoriteta, juo daugumas žmonių vos ne aklai tiki. Dažniausiai tokie vadai atsiranda, vykstant svarbiems posūkiams visuomenės gyvenime, ypač revoliucijų ir tautinio išsivadavimo judėjimo sąlygomis. Charizmatinio tipo vadais dažnai skaitomi Mahatma Gandhi ir Džavaharlalas Nehru Indijoje, Mao Tsetungas Kinijoje, Sukarno Indonezijoje, Aun Sangas Birmoje (šiuolaikinė Myanma), ajatola Chomeini Irane, George Washingtonas ir Abrahamas Lincolnas JAV, Simonas Bolivaras Pietų Amerikoje. Charizma yra grynai asmeninis politinis kapitalas, jo neįmanoma perduoti jokiam įpėdiniui. Todėl, jeigu charizmatinis lyderis kokiu nors išimtiniu bųdu ir ilgam tampa šalies ar vyriausybės vadovu, po jo mirties beveik neišvengamas arba nestabilumo periodas, arba įsitvirtina autoritarinis (neretai karinis) režimas.
Racionalus teisinis pagrindas kaip valdžios šaltinis reiškia, kad valdžia formuojama remiantis racionaliais ir visuotinai visumenės pripažintais įstatymais. Daugumoje šiuolaikinių šalių tai pasiekiama, renkant atstovaujančius įstatymų leidybos organus (parlamentus), o prezidentinėse respublikose – taip pat ir prezidentus. Teisinis legitimumas pastaraisias dešimtmečiais tapo priimta visame pasaulyje norma, todėl net diktatūros tipo ir autoritariniai režimai praktikuoja parlamentinius ir prezidentinius rinkimus (tačiau vengiant bet kokios konkurencijos), arba per kontroliuojamą referendumą iš anksto nustato ilgą prezidento valdymo periodą (taip buvo padaryta buvusiose sovietinėse Centrinės Azijos respublikose).
Visais atvejais piliečių akyse bene svarbiausiu legitimumo kriterijumi yra rezultatai: žmonės paklūsta valdžiai ir pripažįsta jos autoritetą todėl, kad valstybė užtikrina vidinį ir išorinį saugumą, palaiko tvarką, daugelyje šaliuu taip pat garantuoja bent minimalias gyvenimo sąlygas. To dėka legitimumą įgyja režimai, kurių teisėtumas pradžioje yra dvejotinas, arba jo apskritai nėra (pav. Hitlerio fašistinis režimas)
Politinės valdžios funkcijos
Valdžia nėra vien dominavimas, ji atlieka funkcijas, be kurių jokia visuomenė negalėtų egzistuoti. Tokių funkcijų labai daug (plačiau jos nagrinėjamos skyrelyje apie valstybę), tačiau jas galima sujungti į dvi pagrindines grupes.
Pirmiausia, tai valdymo funkcija, Tai yra pagrindinė valdžios funkcija, apimanti visą visuomenę ir atskiras jos gyvenimo sferas. Kaip visuomenės mastu, taip ir atskirose sferose į valdymo funkcijas įeina (a) neišvengiamai iškylančių dėl interesų įvairovės konfliktų reguliavimas ir interesų harmonizacija (idealiai – visos visuomenės labui), (b) veiklos koordinacija, įskaitant ir resursų paskirstymą ir perskirstymą, (c) socialinio, ekonominio, kultūrinio bei politinio visumemenės vystymosi strategijos kūrimas, (d) betarpiškas dalyvavimas, vykdant numatytą strategiją ir sprendžiant iškylančius klausimus.
Antroji tarp bendriausiuu valdžios funkcijų yra politinės sistemos optimizacija. Valdžia privalo siekti, kad politinė sistema, apjungianti valstybę, politines partijas, judėjimus ir visas politines institucijas, funkcionuotų normaliai, būtų stabili, laiku ir adekvatiškai reaguotų į iškylančias problemas. Priešingu atveju neišvengiamos chroniškos politinės krizės ir nestabilumas, kurių pasekme gali būti politinės sistemos fragmentacija, šalies gyvybingumo sumažėjimas ir bendras nuosmukis.