Vėlyvieji viduramžiai
Šiuo laikotarpiu įsikuria pirmieji universitetai: Paryžiaus, Oksfordo, kt. Filosofija tampa pirmine ir pagrindine specialybe. Vienuolių ordinai dažnai įsitraukdavo į universitetų veiklą.
Be žymių Antikos ir Viduramžių filosofų (Platono ar Šv. Augustino) buvo iš naujo atrastas Aristotelis – veikalai atgauti ir išversti iš arabų kalbos. Buvo susidomėta ir neoplatonizmu, nagrinėjami Eukleidas, Diogenas Laertietis, Sekstas Empirikas ir kt.
Šiuo laikotarpiu galima išskirti tokius filosofus: Šv. Bonaventura, Roger Bacon, Šv. Tomas Akvinietis ir Jonas Dunsas Škotas.
ŠV. BONAVENTŪRA (1221-1274). Tikras vardas – Šv. Giovanni Fidanza. Bonuventura buvo pavadintas Šv. Pranciškaus Asižiečio. Kilęs iš Toskanos, Italijoje. 1238 tampa pranciškonu. Vėliau studijuoja Paryžiuje, kur nuo 1248 dėsto. Vėliau tampa vyskupu ir kardinolu. Buvo pažįstamas su Tomu Akviniečiu, tačiau skirtingai aristotelizmo, pats propagavo augustinizmą ir platonizmą. Parašė veikalus: „Commentarii in quatuor libros Sententiarum Petri Lombardi”, „Itinerarium mentis in Deum”, „Breviloquium”, „ Sololoquium”.
Šv. Bonaventuros epistemologija buvo sudaryta apjungiant Aristotelį su Šv. Augustinu, mistiką su racionalizmu. Pažinimo raidą jis suprato empiriškai. Pažinimas prasideda objektų stebėjimu, gautą informaciją protas abstrahuoja, pereidamas nuo juslinės informacijos prie sąvokų, kol galiausia pasiekia bendrąsias tiesas. Protas pažinime tiesą nuo netiesos atskiria naudodamasis įgimta natūralia sprendimo galia. Dėka šios galios protas pažįsta bendriausias amžinąsias tiesas, ir tik dėka šio pažinimo jis gali pažinti ir atskiras tiesas. ” Atskiras tiesas pažįstame, pažinę jų „amžinuosius principus”(Tatarkiewicz, psl. 302). Visas pažinimas įmanomas tik dėl Dievo, kuriame glūdi realių daiktų ir tiesų prototipai. Visas pažinimas įmanomas tik dėl dieviško iliuminizmo. Dievo pažinimas yra mistinis, žmogui duotas kaip didžiausia malonė. Dievą pažįstame iš jo veiksmų, jo atvaizdo mūsų sieloje ir tiesiogiai, esant mistinėje būsenoje. Aukščiausia pakopa yra tiesioginis pažinimas. Pažinimas vystosi šiais keliais:
1. per prigimtinį protą;
2. per tikėjimo įkvėptą protą;
3. per Šventojo Rašto pamokymus;
4. per kontempliaciją;
5. per pranašysčių pavyzdžius;
6. per palaimą.
Dievą pažįstame tiesiogiai. Dievo sąvoka randama protaujant, todėl jo buvimas nereikalauja įrodymų. Ne Dievą pažįstame per pasaulį, bet pasaulį – per Dievą. Joks kūrinys negali būti suvokiamas atskirai nuo Dievo. Šv. Bonaventuro teologija yra priešinga via negativa teologijai. Teologiją jis suprato kaip praktinį pažinimą. Dievui priskiriant tvarką ir įstatymą bei akcentuojant žmogišką dorovingumą, teologijoje teisė ir etika tampa ne mažiau svarbios sritys negu spekuliatyvumas.
Kalbėdamas apie materiją, jis išskiria šviesą, kuri pati nėra materija, tačiau yra būdinga kiekvienam kūnui. Tik dėka šviesos kūnai turi individualias formas.
Šv. Bonaventuro filosofijai būdingas priešingų dalykų jungimas: apriorizmas – empirizmas, misticizmas – racionalizmas, ir pan.
ROGER BACON (gimė tarp 1210-1215, mirė 1294) studijavo Oksforde ir Paryžiuje. Jo mokytojas buvo Robertas Grosseteste. Įstojo į pranciškonų ordiną. Jo raštai buvo pasmerkti ir pats sėdėjo kalėjime, kuriame praleido keturiolika metų. Parašė: „Opus maius”, „Opus minus”, „Opus tertium”.
R. Bacon teigė, kad mokslas turi remtis patyrimu. „Yra du pažinimo būdai, kurių vienas remiasi argumentacija, o kitas – patyrimu. Argumentacija veda prie išvadų, verčia jas padaryti, tačiau nesuteikia tikrumo, nepašalina abejonių. Protas nurimsta tik stebėdamas tiesą, o stebėti tiesą galima tik einant patyrimo keliu. Be patyrimo nieko neįmanoma pakankamai pažinti” (Roger Bacon). Pvz., mes galime žinoti, kad ugnis yra karšta, tačiau tik nusideginę, žinosime, ką iš tikrųjų tai reiškia.
R. Bacon kalba ne tik apie kasdienį patyrimą, bet ir apie eksperimentavimą. Patyrimas buvo siejamas su matematika. Kaip jis teigė: „neįmanoma pažinti šio pasaulio daiktų, neištyrus jų matematiškai”. Astronomija yra matematiška, kaip ir muzika. „Matematiniai įrodymai turi laiduoti grožį, nes jie kreipia protą išganingos tiesos link”. Mokslas jo buvo suvokiamas kaip nesibaigianti pažanga: „tiesos ieškosime iki pasaulio pabaigos, nes žmogaus mintyse nieko nėra tobula”. R. Bacon pats buvo eksperimentatorius, darė daug mokslinių tyrimų. Jis pirmasis kalbėjo apie padidinimo stiklus, salietros mišinį, kuris sprogsta geležiniame vamzdyje, jį padegus (patrankos), „galima pastatyti laivus, kurie irtųsi be žmonių pagalbos ir plauktų tarsi didžiuliai gyvūnai upėmis ir jūromis, paklusdami vienam vairuojančiam žmogui, ir judėdami greičiau nei būdami pilni jį irkluojančių žmonių. Galima taip pat sukonstruoti vežimą, kurio netrauks joks gyvūnas ir kuris judės didžiuliu greičiu”.
Kalbėdamas apie patyrimą, R. Bacon šį suprato ne tik kaip jutiminį (fizikinį), bet ir kaip mistinį (metafizinį). Galima tirti ne tik gamtinius fenomenus, bet ir antgamtinius. „Patyrimas būna dvejopas. Vieną gauname per išorines jusles: šitaip pasitelkę specialiai sukonstruotas priemones, patiriame tai, kas yra ant dangaus, o tiesiog regėjimu – tai, kas yra ant žemės; tai yra žmogiškasis ir filosofinis patyrimas. Tačiau žmogui jo nepakanka, protui yra reikalingas kitoks būdas, štai kodėl šventieji patriarchai bei pranašai, pirmieji atnešę pasauliui mokslą, patyrė vidinį apšvietimą, o ne vien tik paisė juslių”.
Patyrimas buvo suvokiamas kaip tiesioginis pažinimas, todėl patyrimas yra ne tik gamtos, bet ir Dievo stebėjimas. Apreiškimo tiesos yra patiriamos ne juslėmis, o siela. Be išorinio patyrimo, yra ir vidinis patyrimas, kuris peržengia įgimtas proto galias ir reikalauja dieviškosios apšvietos.
R. Bacon pripažino augustinišką iliuministinę pažinimo teoriją. Jis teigė, jog yra trejopas apšvietimas: įgimtas, vidinis ir proapreiškiminis (žydų pranašų, graikų filosofų). Visos tiesos, religinės ar filosofinės, yra atskleidžiamos tik per apreiškimą. Patyrimas įmanomas tik dėl pareiškimo.
Filosofiją R. Bacon aukojo teologijos vardan.
ŠV. TOMAS AKVINIETIS (apie 1225-1274) gimė Neapolio hercogystėje, pilyje netoli Akvino. Buvo kilęs iš Akvino grafų giminės. Įstojo į domininkonų ordiną. Mokėsi pas Albertą Didįjį, dirbo Kelne, Paryžiuje, kuriame dėstė nuo 1252 m. Buvo įtakotas Aristotelio filosofijos, kurią pritaikė krikščionybei. Iš Aristotelio jis perėmė pažinimo, įrodymų, priežastinės reiškinių sąsajos sampratas, akto ir potencijos, formos ir materijos, „aukso vidurio” sąvokas. Parašė: „Summa prieš pagonis”, „Teologinė summa”, „Aristotelio darbų komentarai”, kt.
Šv. Akvinietis atskiria protą nuo tikėjimo, kurie yra dvi skirtingos sferos. Tačiau yra ir tiesų, kurios yra prieinamos protui ir tikėjimui, pvz., sielos nemirtingumas. Protas pažįsta ne tik fizinį pasaulį, bet ir Dievą. Tačiau tuo pat metu yra tiesos, kurios neprieinamos protiniam pažinimui, pvz., Švč. Trejybės dogma, prigimtinės nuodėmės dogma, pasaulio sukūrimas laike – žmogui prieinamos tik per apreiškimą. Tikėjimo, apreiškimo tiesos yra virš proto galimybių, tačiau tuo pat metu jam neprieštarauja. Tarp apreiškimo ir proto tiesų nėra prieštaravimų (tiesa yra viena) – jos abi kilo iš Dievo. Teologijai skirtos apreiškimo tiesos, filosofijai – proto. Tai iliustruoja bandymą atskirti filosofiją nuo teologijos.
Pagal Šv. Tomą Akvinietį, Dievas, siela, materialūs daiktai nėra tiesiogiai pažįstami žmogaus protui. Protas nepažįsta bendrybių. Pažinimo pradžia yra atskirybės. Atskiri daiktai yra substancijos. Universalijos egzistuoja substancijose, kur yra protu abstrohuojamos. Universalijos yra trijų rūšių:
Puslapiai: 1 2