Vėlyvieji viduramžiai

Šiuo laikotarpiu įsikuria pirmieji universitetai: Paryžiaus, Oksfordo, kt. Filosofija tampa pirmine ir pagrindine specialybe. Vienuolių ordinai dažnai įsitraukdavo į universitetų veiklą.

Be žymių Antikos ir Viduramžių filosofų (Platono ar Šv. Augustino) buvo iš naujo atrastas Aristotelis – veikalai atgauti ir išversti iš arabų kalbos. Buvo susidomėta ir neoplatonizmu, nagrinėjami Eukleidas, Diogenas Laertietis, Sekstas Empirikas ir kt.

Šiuo laikotarpiu galima išskirti tokius filosofus: Šv. Bonaventura, Roger Bacon, Šv. Tomas Akvinietis ir Jonas Dunsas Škotas.

ŠV. BONAVENTŪRA (1221-1274). Tikras vardas – Šv. Giovanni Fidanza. Bonuventura buvo pavadintas Šv. Pranciškaus Asižiečio. Kilęs iš Toskanos, Italijoje. 1238 tampa pranciškonu. Vėliau studijuoja Paryžiuje, kur nuo 1248 dėsto. Vėliau tampa vyskupu ir kardinolu. Buvo pažįstamas su Tomu Akviniečiu, tačiau skirtingai aristotelizmo, pats propagavo augustinizmą ir platonizmą. Parašė veikalus: „Commentarii in quatuor libros Sententiarum Petri Lombardi”, „Itinerarium mentis in Deum”, „Breviloquium”, „ Sololoquium”.

Šv. Bonaventuros epistemologija buvo sudaryta apjungiant Aristotelį su Šv. Augustinu, mistiką su racionalizmu. Pažinimo raidą jis suprato empiriškai. Pažinimas prasideda objektų stebėjimu, gautą informaciją protas abstrahuoja, pereidamas nuo juslinės informacijos prie sąvokų, kol galiausia pasiekia bendrąsias tiesas. Protas pažinime tiesą nuo netiesos atskiria naudodamasis įgimta natūralia sprendimo galia. Dėka šios galios protas pažįsta bendriausias amžinąsias tiesas, ir tik dėka šio pažinimo jis gali pažinti ir atskiras tiesas. ” Atskiras tiesas pažįstame, pažinę jų „amžinuosius principus”(Tatarkiewicz, psl. 302). Visas pažinimas įmanomas tik dėl Dievo, kuriame glūdi realių daiktų ir tiesų prototipai. Visas pažinimas įmanomas tik dėl dieviško iliuminizmo. Dievo pažinimas yra mistinis, žmogui duotas kaip didžiausia malonė. Dievą pažįstame iš jo veiksmų, jo atvaizdo mūsų sieloje ir tiesiogiai, esant mistinėje būsenoje. Aukščiausia pakopa yra tiesioginis pažinimas. Pažinimas vystosi šiais keliais:

1.             per prigimtinį protą;

2.             per tikėjimo įkvėptą protą;

3.             per Šventojo Rašto pamokymus;

4.             per kontempliaciją;

5.             per pranašysčių pavyzdžius;

6.             per palaimą.

Dievą pažįstame tiesiogiai. Dievo sąvoka randama protaujant, todėl jo buvimas nereikalauja įrodymų. Ne Dievą pažįstame per pasaulį, bet pasaulį – per Dievą. Joks kūrinys negali būti suvokiamas atskirai nuo Dievo. Šv. Bonaventuro teologija yra priešinga via negativa teologijai. Teologiją jis suprato kaip praktinį pažinimą. Dievui priskiriant tvarką ir įstatymą bei akcentuojant žmogišką dorovingumą, teologijoje teisė ir etika tampa ne mažiau svarbios sritys negu spekuliatyvumas.

Kalbėdamas apie materiją, jis išskiria šviesą, kuri pati nėra materija, tačiau yra būdinga kiekvienam kūnui. Tik dėka šviesos kūnai turi individualias formas.

Šv. Bonaventuro filosofijai būdingas priešingų dalykų jungimas: apriorizmas – empirizmas, misticizmas – racionalizmas, ir pan.

ROGER BACON (gimė tarp 1210-1215, mirė 1294) studijavo Oksforde ir Paryžiuje. Jo mokytojas buvo Robertas Grosseteste. Įstojo į pranciškonų ordiną. Jo raštai buvo pasmerkti ir pats sėdėjo kalėjime, kuriame praleido keturiolika metų. Parašė: „Opus maius”, „Opus minus”, „Opus tertium”.

R. Bacon teigė, kad mokslas turi remtis patyrimu. „Yra du pažinimo būdai, kurių vienas remiasi argumentacija, o kitas – patyrimu. Argumentacija veda prie išvadų, verčia jas padaryti, tačiau nesuteikia tikrumo, nepašalina abejonių. Protas nurimsta tik stebėdamas tiesą, o stebėti tiesą galima tik einant patyrimo keliu. Be patyrimo nieko neįmanoma pakankamai pažinti” (Roger Bacon). Pvz., mes galime žinoti, kad ugnis yra karšta, tačiau tik nusideginę, žinosime, ką iš tikrųjų tai reiškia.

R. Bacon kalba ne tik apie kasdienį patyrimą, bet ir apie eksperimentavimą. Patyrimas buvo siejamas su matematika. Kaip jis teigė: „neįmanoma pažinti šio pasaulio daiktų, neištyrus jų matematiškai”. Astronomija yra matematiška, kaip ir muzika. „Matematiniai įrodymai turi laiduoti grožį, nes jie kreipia protą išganingos tiesos link”. Mokslas jo buvo suvokiamas kaip nesibaigianti pažanga: „tiesos ieškosime iki pasaulio pabaigos, nes žmogaus mintyse nieko nėra tobula”. R. Bacon pats buvo eksperimentatorius, darė daug mokslinių tyrimų. Jis pirmasis kalbėjo apie padidinimo stiklus, salietros mišinį, kuris sprogsta geležiniame vamzdyje, jį padegus (patrankos), „galima pastatyti laivus, kurie irtųsi be žmonių pagalbos ir plauktų tarsi didžiuliai gyvūnai upėmis ir jūromis, paklusdami vienam vairuojančiam žmogui, ir judėdami greičiau nei būdami pilni jį irkluojančių žmonių. Galima taip pat sukonstruoti vežimą, kurio netrauks joks gyvūnas ir kuris judės didžiuliu greičiu”.

Kalbėdamas apie patyrimą, R. Bacon šį suprato ne tik kaip jutiminį (fizikinį), bet ir kaip mistinį (metafizinį). Galima tirti ne tik gamtinius fenomenus, bet ir antgamtinius. „Patyrimas būna dvejopas. Vieną gauname per išorines jusles: šitaip pasitelkę specialiai sukonstruotas priemones, patiriame tai, kas yra ant dangaus, o tiesiog regėjimu – tai, kas yra ant žemės; tai yra žmogiškasis ir filosofinis patyrimas. Tačiau žmogui jo nepakanka, protui yra reikalingas kitoks būdas, štai kodėl šventieji patriarchai bei pranašai, pirmieji atnešę pasauliui mokslą, patyrė vidinį apšvietimą, o ne vien tik paisė juslių”.

Patyrimas buvo suvokiamas kaip tiesioginis pažinimas, todėl patyrimas yra ne tik gamtos, bet ir Dievo stebėjimas. Apreiškimo tiesos yra patiriamos ne juslėmis, o siela. Be išorinio patyrimo, yra ir vidinis patyrimas, kuris peržengia įgimtas proto galias ir reikalauja dieviškosios apšvietos.

R. Bacon pripažino augustinišką iliuministinę pažinimo teoriją. Jis teigė, jog yra trejopas apšvietimas: įgimtas, vidinis ir proapreiškiminis (žydų pranašų, graikų filosofų). Visos tiesos, religinės ar filosofinės, yra atskleidžiamos tik per apreiškimą. Patyrimas įmanomas tik dėl pareiškimo.

Filosofiją R. Bacon aukojo teologijos vardan.

ŠV. TOMAS AKVINIETIS (apie 1225-1274) gimė Neapolio hercogystėje, pilyje netoli Akvino. Buvo kilęs iš Akvino grafų giminės. Įstojo į domininkonų ordiną. Mokėsi pas Albertą Didįjį, dirbo Kelne, Paryžiuje, kuriame dėstė nuo 1252 m. Buvo įtakotas Aristotelio filosofijos, kurią pritaikė krikščionybei. Iš Aristotelio jis perėmė pažinimo, įrodymų, priežastinės reiškinių sąsajos sampratas, akto ir potencijos, formos ir materijos, „aukso vidurio” sąvokas. Parašė: „Summa prieš pagonis”, „Teologinė summa”, „Aristotelio darbų komentarai”, kt.

Šv. Akvinietis atskiria protą nuo tikėjimo, kurie yra dvi skirtingos sferos. Tačiau yra ir tiesų, kurios yra prieinamos protui ir tikėjimui, pvz., sielos nemirtingumas. Protas pažįsta ne tik fizinį pasaulį, bet ir Dievą. Tačiau tuo pat metu yra tiesos, kurios neprieinamos protiniam pažinimui, pvz., Švč. Trejybės dogma, prigimtinės nuodėmės dogma, pasaulio sukūrimas laike – žmogui prieinamos tik per apreiškimą. Tikėjimo, apreiškimo tiesos yra virš proto galimybių, tačiau tuo pat metu jam neprieštarauja. Tarp apreiškimo ir proto tiesų nėra prieštaravimų (tiesa yra viena) – jos abi kilo iš Dievo. Teologijai skirtos apreiškimo tiesos, filosofijai – proto. Tai iliustruoja bandymą atskirti filosofiją nuo teologijos.

Pagal Šv. Tomą Akvinietį, Dievas, siela, materialūs daiktai nėra tiesiogiai pažįstami žmogaus protui. Protas nepažįsta bendrybių. Pažinimo pradžia yra atskirybės. Atskiri daiktai yra substancijos. Universalijos egzistuoja substancijose, kur yra protu abstrohuojamos. Universalijos yra trijų rūšių:

1.            glūdinčios atskiroje substancijoje kaip jos esmė (universale in re) – tiesioginė universalija;

2.    protu abstrahuota universalija (universale post rem) – refleksinė. Ši universalija
neegzistuoja atskirybėse. Ji egzistuoja tik kaip bendrybė prote.

3.            nepriklausančios nuo daiktų universalijos (universale ante rem) – Dievo idėjos.

Atskiri objektai – substancijos – yra sudėtinės. Jie susideda iš esmės ir egzistencijos (essentia et existentia). Atskirų objektų esmė yra tai, kas bendra šių objektų klasei. Iš objektų esmės nekyla jų egzistavimo būtinybė (žmogus neegzistuoja dėl savo esmės). Tik Dievas egzistuoja dėl savo esmės. Dievas yra būtina, nepriklausoma, vientisa būtis. Būtina, nes Dievo egzistencija glūdi jo esmėje; nepriklausoma, nes jo prigimtis – egzistuoti. Kūrinys tuo pat metu yra atsitiktinė, priklausoma ir sudėtinė būtis – jo egzistencija neglūdi prigimtyje.

Fizinių substancijų esmė yra sudaryta iš formos ir materijos. Iš formos kyla substancijų vieningumas, iš materijos – jų daugis. Forma ir materija yra būdingos tik materialiam pasauliui. Dvasiniam pasauliui būdinga tik forma. Forma yra aktas, materija yra potencija. Dievas yra grynasis aktas. Jo kūrinys – potencialus veiksnys.

Dievo teorija.

Dievo egzistencija nėra nereikalaujanti įrodymo. Tai nėra įgimta žmogui tiesa. Tai nėra ir apriorinė tiesa. Ji nekyla nei iš pačios tiesos, nei iš tobulos būties sąvokų. Jei mes galėtume pažinti Dievo esmę, tai iškart suvoktumėme, kad jis egzistuoja. Dievo buvimo įrodymą reikia pagrįsti patyrimu. Patyrimas yra vienintelis kelias, vedantis prie Dievo. Dievo buvimo įrodymas turi būti aposteriorinis, išvedamas iš jo darbų. Šv. Tomas Akvinietis pateikė penkis Dievo buvimo įrodymus:

1. jei egzistuoja objektų judėjimas, turu būti pirminė šio judėjimo priežastis, kas ir yra

Dievas;

2.             pojūčiais suvokiamuose dalykuose yra eilė veikiančiųjų priežasčių. Daiktas negali būti savo paties veikiančioji priežastis, būtinai turi būti kokia nors pirminė veikiančioji priežastis, kas yra Dievas;

3.             visi objektai yra skirtingo tobulumo laipsnio, todėl turi būti tobuliausia esybė, kas yra

Dievas;

4. kadangi daiktai gali būti arba nebūti, tačiau nė vienas iš jų negali būti amžinai. O tai, kas
yra – atsiranda ne iš niekur. Vadinasi, būtis yra būtina. Visa, kas yra būtina, arba turi savo
būtinumo priežastį, arba ne. Tačiau būtinumų grandinė negali būti begalinė. Pirmoji būtinybė ir yra
Dievas.

5.            kadangi pasaulis yra sutvarkytas tikslingai, turi būti galutinis tikslas, kas yra Dievas.
Visi šie įrodymai yra „pirminės priežasties” pobūdžio.

Iki Tomo Akviniečio buvo kilę teologinių diskusijų dėl to: 1. ar galima Dievo savybes pažinti protu, ar jos yra tikėjimo ir apreiškimo dalykas; 2. jei šias savybes galima pažinti protu, tai kaip; 3. kuri savybė yra esmingiausia.

Akvinietis teigė, kad Dievo savybės yra pažįstamos protu, tačiau ne tiesiogiai, o neigimo arba eminencijos būdais (atmetant kūrinių savybes arba jas sureikšminant). Esmingiausia Dievo savybė yra savaimingumas. Neigimo būdu galima teigti, jog Dievas yra vienintelė nepriklausoma būtis. Dievas neturi priežasties, todėl jis yra nekintantis, amžinas, neturi nei pradžios, nei pabaigos. Jis yra vientisa nesudėtinė būtis. Eminencijos būdu galima teigti, jog Dievas yra tobulas, išmintingas, visagalis.

Pasaulio samprata.

Pasaulis kaip Dievo kūrinys yra sukurtas iš nieko. Šv. Tomas atmeta aristotelišką amžinosios materijos egzistavimą. Pasaulis buvo sukurtas tiesiogiai paties Dievo, čia nebuvo jokios emanacijos ar tarpininkų. Jis buvo sukurtas dėl Dievo valios. Jokio būtinumo čia nebuvo. Sukūrimas vyko vadovaujantis Dievo idėjomis. Pasaulis yra idėjų realizavimas. Pasaulis buvo sukurtas laike. Tačiau tai yra tik tikėjimo objektas. Logiškai, pagal Akvinietį, yra tas pats, ar pasaulis turi pradžią laike, ar ne. Dievas, sukūręs pasaulį, ir toliau jame dalyvauja bei jį tvarko. Dievas yra pasaulio tikslas.

Italų filosofas atmeta platonišką kūno, kaip sielos kalėjimo, traktavimo būdą. Kūnas taip pat yra žmogaus dalis. Kūnas ir siela tarpusavy siejasi kaip forma su materija.

Kalbėdamas apie pažinimą, šv. Tomas teigė, jog pažinimas yra receptyvus, protinis pažinimas yra susijęs su jusliniu. Pažinimo procese supanašėja subjektas ir pažinimo objektas, kuris įspaudžia savo atvaizdą į pažinėjo sielą. Pažinimas yra empiriškas. Jokiam žmogui nėra būdingos įgimtos idėjos. Žmogaus pažintinės galios yra juslinės ir protinės. Pažinimas prasideda nuo juslių, proto užduotis yra suvokti. Protas buvo suvokiamas kaip sielos funkcija. Jis yra: aktyvus arba pasyvus. Receptyviai pažįsta pasyvusis protas. Materialūs objektai yra pažįstami protu. Siela yra pažįstama tik netiesiogiai. Tiesiogiai pažįstame tik sielos veiklą.

Kaip ir Aristotelis, šv. Tomas Akvinietis konstatuoja laimę kaip gyvenimo tikslą. Laimė yra Dievo pažinimas, kas yra galutinis žmogaus tikslas.

Šv. Akviniečio filosofija susilaukė daugybę tiek pasekėjų, tiek kritikų. Šiuolaikinis domininkonų ordinas yra perėmęs jo filosofiją. Susiformavusi neotomizmo kryptis filosofijoje.

JONAS DUNSAS ŠKOTAS (apie 1270-1308) Mokėsi ir mokė Oksforde. Priklausė pranciškonams. Parašė: „Opus parisiense”, „Opus oxoniense”. Rašė Aristotelio raštų komentarus.

Mąstymu buvo artimas šv. Tomui Akviniečiui. Kaip ir jis manė, kad tikėjimas ir protas turi būti atskirti; kad daugelio tikėjimo tiesų protu įrodyti negalima. Taip pat protu negalima įrodyti Dievo savybių (teisingumo, gailestingumo, pan. ), sielos nemirtingumo ar sukūrimo. Tai yra grynos tikėjimo tiesos. Tokiu būdu teologija buvo nebelaikoma mokslu. Daugelis proto galių yra perdėm ribotos tikėjimo apreiškimui paaiškinti.

Skirtingai nuo Tomo Akviniečio, Jonas Dunsas Škotas akcentavo vidinių išgyvenimų svarbą. Teigė, jog protas gali pažinti ir atskirybes. Pažinimas protu, anot jo, nėra vien tik abstraktus. Ne mažiau svarbus yra ir intuityvus protavimas, kurio pagalba galima nustatyti objekto egzistavimą. Abstraktus protas nekalba apie daiktų egzistavimą ar individualias savybes. Jis pažįsta tik bendrybes.

Atskirybės yra svarbesnės nei bendrybės. Būtis suvokiama kaip atskirybių būtis. Esminė būties ypatybė yra atskirybė. Teigė, kad bendrybės yra realios ir glūdi daiktuose, pvz., gėris reiškiasi atskiruose daiktuose.

Pažinimo procese ne mažiau svarbi yra ir valia, kuri yra laisva. Protas negali valdyti valios -valia valdo protą. Valia yra tobuliausia žmogaus galia, priartinanti žmogų prie Dievo. Svarbiausia sielos savybė yra ne protavimas, o valios turėjimas. Dievas yra suprantamas kaip valia. Dievas yra laisvas, tačiau jis negali sukurti prieštaringų dalykų. Dievas pasaulį kūrė laisva valia.

Savo filosofija Dunsas Škotas priartėjo prie šv. Augustino voliuntarizmo. Jo pažiūros buvo kultivuojamos pranciškonų ordine. Buvo sukurta škotizmo mokykla.

Susiję įrašai:

• Renesanso filosofija ir naujųjų amžių filosofijos pradžia
• Viduramžių filosofijos pabaiga
• Vidurinysis viduramžių filosofijos laikotarpis (V a. – XII a.)
• Ankstyvoji viduramžių filosofija (iki V a.)
• Antikinės filosofijos pabaiga