Vėlyvieji viduramžiai
1. glūdinčios atskiroje substancijoje kaip jos esmė (universale in re) – tiesioginė universalija;
2. protu abstrahuota universalija (universale post rem) – refleksinė. Ši universalija neegzistuoja atskirybėse. Ji egzistuoja tik kaip bendrybė prote.
3. nepriklausančios nuo daiktų universalijos (universale ante rem) – Dievo idėjos.
Atskiri objektai – substancijos – yra sudėtinės. Jie susideda iš esmės ir egzistencijos (essentia et existentia). Atskirų objektų esmė yra tai, kas bendra šių objektų klasei. Iš objektų esmės nekyla jų egzistavimo būtinybė (žmogus neegzistuoja dėl savo esmės). Tik Dievas egzistuoja dėl savo esmės. Dievas yra būtina, nepriklausoma, vientisa būtis. Būtina, nes Dievo egzistencija glūdi jo esmėje; nepriklausoma, nes jo prigimtis – egzistuoti. Kūrinys tuo pat metu yra atsitiktinė, priklausoma ir sudėtinė būtis – jo egzistencija neglūdi prigimtyje.
Fizinių substancijų esmė yra sudaryta iš formos ir materijos. Iš formos kyla substancijų vieningumas, iš materijos – jų daugis. Forma ir materija yra būdingos tik materialiam pasauliui. Dvasiniam pasauliui būdinga tik forma. Forma yra aktas, materija yra potencija. Dievas yra grynasis aktas. Jo kūrinys – potencialus veiksnys.
Dievo teorija.
Dievo egzistencija nėra nereikalaujanti įrodymo. Tai nėra įgimta žmogui tiesa. Tai nėra ir apriorinė tiesa. Ji nekyla nei iš pačios tiesos, nei iš tobulos būties sąvokų. Jei mes galėtume pažinti Dievo esmę, tai iškart suvoktumėme, kad jis egzistuoja. Dievo buvimo įrodymą reikia pagrįsti patyrimu. Patyrimas yra vienintelis kelias, vedantis prie Dievo. Dievo buvimo įrodymas turi būti aposteriorinis, išvedamas iš jo darbų. Šv. Tomas Akvinietis pateikė penkis Dievo buvimo įrodymus:
1. jei egzistuoja objektų judėjimas, turu būti pirminė šio judėjimo priežastis, kas ir yra
Dievas;
2. pojūčiais suvokiamuose dalykuose yra eilė veikiančiųjų priežasčių. Daiktas negali būti savo paties veikiančioji priežastis, būtinai turi būti kokia nors pirminė veikiančioji priežastis, kas yra Dievas;
3. visi objektai yra skirtingo tobulumo laipsnio, todėl turi būti tobuliausia esybė, kas yra
Dievas;
4. kadangi daiktai gali būti arba nebūti, tačiau nė vienas iš jų negali būti amžinai. O tai, kas yra – atsiranda ne iš niekur. Vadinasi, būtis yra būtina. Visa, kas yra būtina, arba turi savo būtinumo priežastį, arba ne. Tačiau būtinumų grandinė negali būti begalinė. Pirmoji būtinybė ir yra Dievas.
5. kadangi pasaulis yra sutvarkytas tikslingai, turi būti galutinis tikslas, kas yra Dievas. Visi šie įrodymai yra „pirminės priežasties” pobūdžio.
Iki Tomo Akviniečio buvo kilę teologinių diskusijų dėl to: 1. ar galima Dievo savybes pažinti protu, ar jos yra tikėjimo ir apreiškimo dalykas; 2. jei šias savybes galima pažinti protu, tai kaip; 3. kuri savybė yra esmingiausia.
Akvinietis teigė, kad Dievo savybės yra pažįstamos protu, tačiau ne tiesiogiai, o neigimo arba eminencijos būdais (atmetant kūrinių savybes arba jas sureikšminant). Esmingiausia Dievo savybė yra savaimingumas. Neigimo būdu galima teigti, jog Dievas yra vienintelė nepriklausoma būtis. Dievas neturi priežasties, todėl jis yra nekintantis, amžinas, neturi nei pradžios, nei pabaigos. Jis yra vientisa nesudėtinė būtis. Eminencijos būdu galima teigti, jog Dievas yra tobulas, išmintingas, visagalis.
Pasaulio samprata.
Pasaulis kaip Dievo kūrinys yra sukurtas iš nieko. Šv. Tomas atmeta aristotelišką amžinosios materijos egzistavimą. Pasaulis buvo sukurtas tiesiogiai paties Dievo, čia nebuvo jokios emanacijos ar tarpininkų. Jis buvo sukurtas dėl Dievo valios. Jokio būtinumo čia nebuvo. Sukūrimas vyko vadovaujantis Dievo idėjomis. Pasaulis yra idėjų realizavimas. Pasaulis buvo sukurtas laike. Tačiau tai yra tik tikėjimo objektas. Logiškai, pagal Akvinietį, yra tas pats, ar pasaulis turi pradžią laike, ar ne. Dievas, sukūręs pasaulį, ir toliau jame dalyvauja bei jį tvarko. Dievas yra pasaulio tikslas.
Italų filosofas atmeta platonišką kūno, kaip sielos kalėjimo, traktavimo būdą. Kūnas taip pat yra žmogaus dalis. Kūnas ir siela tarpusavy siejasi kaip forma su materija.
Kalbėdamas apie pažinimą, šv. Tomas teigė, jog pažinimas yra receptyvus, protinis pažinimas yra susijęs su jusliniu. Pažinimo procese supanašėja subjektas ir pažinimo objektas, kuris įspaudžia savo atvaizdą į pažinėjo sielą. Pažinimas yra empiriškas. Jokiam žmogui nėra būdingos įgimtos idėjos. Žmogaus pažintinės galios yra juslinės ir protinės. Pažinimas prasideda nuo juslių, proto užduotis yra suvokti. Protas buvo suvokiamas kaip sielos funkcija. Jis yra: aktyvus arba pasyvus. Receptyviai pažįsta pasyvusis protas. Materialūs objektai yra pažįstami protu. Siela yra pažįstama tik netiesiogiai. Tiesiogiai pažįstame tik sielos veiklą.
Kaip ir Aristotelis, šv. Tomas Akvinietis konstatuoja laimę kaip gyvenimo tikslą. Laimė yra Dievo pažinimas, kas yra galutinis žmogaus tikslas.
Šv. Akviniečio filosofija susilaukė daugybę tiek pasekėjų, tiek kritikų. Šiuolaikinis domininkonų ordinas yra perėmęs jo filosofiją. Susiformavusi neotomizmo kryptis filosofijoje.
JONAS DUNSAS ŠKOTAS (apie 1270-1308) Mokėsi ir mokė Oksforde. Priklausė pranciškonams. Parašė: „Opus parisiense”, „Opus oxoniense”. Rašė Aristotelio raštų komentarus.
Mąstymu buvo artimas šv. Tomui Akviniečiui. Kaip ir jis manė, kad tikėjimas ir protas turi būti atskirti; kad daugelio tikėjimo tiesų protu įrodyti negalima. Taip pat protu negalima įrodyti Dievo savybių (teisingumo, gailestingumo, pan. ), sielos nemirtingumo ar sukūrimo. Tai yra grynos tikėjimo tiesos. Tokiu būdu teologija buvo nebelaikoma mokslu. Daugelis proto galių yra perdėm ribotos tikėjimo apreiškimui paaiškinti.
Skirtingai nuo Tomo Akviniečio, Jonas Dunsas Škotas akcentavo vidinių išgyvenimų svarbą. Teigė, jog protas gali pažinti ir atskirybes. Pažinimas protu, anot jo, nėra vien tik abstraktus. Ne mažiau svarbus yra ir intuityvus protavimas, kurio pagalba galima nustatyti objekto egzistavimą. Abstraktus protas nekalba apie daiktų egzistavimą ar individualias savybes. Jis pažįsta tik bendrybes.
Atskirybės yra svarbesnės nei bendrybės. Būtis suvokiama kaip atskirybių būtis. Esminė būties ypatybė yra atskirybė. Teigė, kad bendrybės yra realios ir glūdi daiktuose, pvz., gėris reiškiasi atskiruose daiktuose.
Pažinimo procese ne mažiau svarbi yra ir valia, kuri yra laisva. Protas negali valdyti valios -valia valdo protą. Valia yra tobuliausia žmogaus galia, priartinanti žmogų prie Dievo. Svarbiausia sielos savybė yra ne protavimas, o valios turėjimas. Dievas yra suprantamas kaip valia. Dievas yra laisvas, tačiau jis negali sukurti prieštaringų dalykų. Dievas pasaulį kūrė laisva valia.
Savo filosofija Dunsas Škotas priartėjo prie šv. Augustino voliuntarizmo. Jo pažiūros buvo kultivuojamos pranciškonų ordine. Buvo sukurta škotizmo mokykla.
Puslapiai: 1 2