Viduramžių filosofijos pabaiga
Šiuo laikotarpiu toliau klesti škotizmas, augustinizmas, tomizmas. Ne mažiau įtakinga yra ir kriticizmo srovė, atstovaujama William Ockham bei misticizmas, atstovaujamas meistro Eckharto.
WILLIAM OCKHAM (apie1300-1349/50) gimė netoli Londono. Studijavo ir dėstė Oksforde. 1324 buvo apkaltintas erezija ir įkalintas Avinjone. Po keturių metų pabėgo pas Liudviką Bavarą ir buvo ekskomunikuotas. Nuo 1330 gyveno Miunchene, kur parašė daugelį savo veikalų. Prieš mirtį susitaikė su Bažnyčia. Veikalai daugiausia skirti logikai.
Ockham filosofija buvo priešinga scholastikos tradicijoms, ji buvo antisisteminė, antidogmatinė, antiracionalistinė, antirealistinė. Jis teigė, kad didelė tradicinio pažinimo dalis neturi būtinumo kriterijaus. Pažinimas yra intuityvus, o ne diskursyvus. Bendrosios sąvokos realybėje neturi jokio atitikmens. Būtis yra tik atskirybės. Pasisakė už paprastumą. Bet kokioje mokslinėje teorijoje – bet kokiems faktams ar spekuliacijoms, kurios darytų teoriją sudėtinga, reikia taikyti „skustuvo” principą. Atribojo teologiją nuo mokslų. Jis propagavo voliuntarizmą (teigė, kad Dievo valia yra visagalė). Remdamasis logika, jis teigė, jog logiškai neįmanoma įrodyti jokių Dievo savybių. Neįmanoma teigti Dievo vienumo, beribiškumo ar net paties egzistavimo. Dievo egzistavimą galima konstatuoti tik intuityviai. Tačiau ir toks įrodymas esąs netikras. Tokios tiesos nėra mokslo ar filosofijos dalykas, o tik tikėjimo. Panašiai neįmanoma įrodyti, kad siela yra nemateriali ir nesunaikinama. Lygiai taip pat neįrodomos yra ir etikos tiesos. Ockham pasisako prieš priežastingumo dėsnį.
Jei būtis yra atskirybės, ją galima pažinti ne abstrakčiai, o intuityviai. Tikrai egzistuoja tik realūs daiktai ir protas. Intuicija yra suvokiama kaip tiesioginis santykis su daiktu, tačiau ji nėra galutinė pažinimo forma. Abstrahavimas yra taip pat reikalingas. Vien intuicija nesuteikia tikro ir užbaigto pažinimo.
Kosmologijoje Ockham atmetė aristotelišką vieno pasaulio idėją. Fizikoje, nagrinėdamas judėjimą, jis atmetė aristotelišką tarpininkų teoriją, pvz., oras negali būti judėjimo priežastis ar tarpininkas.
Nors jo filosofija buvo pasmerkta Bažnyčios, jis sulaukė nemaža pasekėjų.
JOHANNAS ECKHARTAS (1260-1328) kilęs iš Tiuringijos. Buvo domininkonas. Dėstė Paryžiuje, Strasbūre, Kelne. Buvo Saksonijos provinciolas, vėliau – Čekijos generalinis vikaras. Raštai išliko skaitytų pamokslų forma. Po mirties 28 jo tezės buvo pripažintos eretiškomis. Studijavo pas Albertą Didįjį. Nagrinėjo Eriugenos ir kitų veikalus. Priskiriamas misticizmo srovei.
Dievybę Eckhartas supranta abstrakčiai. Dieviškieji asmenys yra jos emanacija. Visos esybės yra kilusios iš Dievybės, kuri skleidžiasi per kūrybiškumą. Dievybė negali nekurti, todėl pasaulio sukūrimas yra būtinas ir įvykęs ne dėl valios akto, o dėl būtinumo. Kadangi visa būtis yra kilusi iš Dievybės, ji yra dieviška. Tačiau nors dieviškos prigimties yra būtis, kūrinys toks nėra. Dievas yra anapus kūrinio. Materialus pasaulis yra „grynoji nebūtis”. Siela yra reali, ji yra dieviškos prigimties. Ji gali tiesiogiai stebėti Dievą. Eckhartas pasisakė už mistinę kontempliaciją. Siela gali kontempliuoti Dievą, jei ji susitelkia savyje, nusigręžia nuo materialaus pasaulio daiktų, susikoncentruoja ir atsiduoda joje glūdinčiam Dievui. Taip ji supanašėja su Dievu. Tuomet žmogui tampa nebereikalinga etika ir moralė, nes jo siela savaime veržiasi link gėrio.
Apibendrinant viduramžių filosofiją, galima išskirti keletą esminių nagrinėjamų problemų: 1) Dievo būties tyrinėjimai; 2) sielos traktavimo klausimo problema; 3) pasaulio sukūrimo
problema; 4) filosofijos ir teologijos santykio problema; 5) universalijų (realizmo ir nominalizmo)
klausimo sprendimas.