Vidurinysis viduramžių filosofijos laikotarpis (V a. – XII a.)
Poaugustininiu viduramžių laikotarpiu galima išskirti tokias filosofijos kryptis: panteizmas, atstovaujamas Jono Škoto Eriugenos; scholastika su Anzelmu Kentarberiečiu; mistika su Bernardu Kleviečiu; scholastikos ir mistikos sintezė su Hugonu Senviktoriečiu; dialektika su Abelaru ir humanistinė Šartro mokykla.
JONAS ŠKOTAS ERIUGENA (gimęs IX a. pr. Britanijoje) buvo įtakotas neoplatonizmo bei šv. Augustino filosofijos. Dirbo Karolio Plikagalvio rūmuose kaip pirmasis rūmų mokslininkas. Buvo laikomas dideliu mokslo ir teologijos autoritetu. Parašė veikalus „De praedestinatione”, „De divisione naturae”. Eriugena teigė, kad apreiškimo ir proto tiesos viena kitai neprieštarauja, tačiau Šventąjį Raštą reikia traktuoti ne paraidžiui, o alegoriškai. Žinomas Eriugenos posakis: „niekas nepateks į dangų kitaip, kaip per filosofiją”. Taip Dievo koncepcija atitrūksta nuo pažodinės Šventojo Rašto interpretacijos ir tampa filosofiškai abstrakti. Dievo esmė ir prigimtis, anot Eriugenos, yra nepažini. Teologija yra suvokiama kaip via negativa. Ji gali nustatyti tik tai, kuo Dievas nėra. Galima pažinti tik Dievo apraiškas (teofanija), o ne jo prigimtį. Dievas yra anapus bet kokių kategorijų. Neįmanoma teigti, kad Jis yra meilė, gėris, substancija ir t. t. Dievas yra niekas. Mintimis mes negalime suvokti Dievo. Tačiau tuo pat metu jis yra viskas – šaltinis, iš kurio atsiranda pasaulis. Kurdamas pasaulį, Dievas atskleidžia tai, kas jame glūdi potencialiai. Dieviška kūryba yra dieviškas tapsmas. Pasaulio sukūrimas yra būtinas procesas, nes Dieve potencialiai glūdi būties ir gėrio perteklius, kuris turi tapti pasauliu. Pasaulį Eriugena suvokia kaip būtiną Dievo vystymosi stadiją. Pasaulis kyla iš Dievo. Tačiau Dievas tuo pat metu yra pasaulis. Jis yra „visa visame kame”. Eriugenos filosofija yra panteistinė. Emanacijos procesą Eriugena padalina į stadijas:
1. Kuriančioji, bet nesukurta gamta – tapatinama su Dievu Tėvu. Ji yra nenusakoma ir nepažini.
2. Kuriančioji ir sukurta gamta. Gali būti suprantama kaip žmogus.
3. Sukurtoji, bet nekurianti gamta – realus pasaulis.
4. Nesukurta ir nekurianti gamta – Dievas kaip pasaulio pabaiga; pasaulis grįžta į savo pradinį atsiradimo tašką ( alfa ir omega).
Eriugena yra dedukcionistas. Bendrybės yra pirmesnės už atskirybes. Jos nėra suvokiamos kaip proto abstrakcijos. Jos yra realios (sąvokos yra realios). Atskiri daiktai yra realūs tiek, kiek yra realios sąvokos.
Apie išorinį pasaulį informaciją mums teikia juslės, kurios Eriugenos yra suvokiamos kaip bendro pobūdžio idėjos. Daiktai dalyvauja idėjose, o idėjos Dieve. Pasaulis tėra tik Dievo apraiška. Pažinimo teorija.
Dievas yra vienintelis pažinimo subjektas, be kurio niekas neegzistuoja. Tuo pat metu Dievas yra nepažinus, pažinios yra tik jo apraiškos. Pažinimas vystosi laipsniškai nuo juslių iki proto, kuris pažįsta Dieve esančias bendrybes.
Predestinacijos teorijoje Eriugena atmetė skirstymą į nuodėminguosius ir išrinktuosius, kadangi Dievas yra vienas, jis negali būti priešingų dalykų priežastis. Predestinacija yra išankstinis dieviškasis žinojimas, o žinoti galima tik tai, kas yra. Nuodėmės, kurios dar nėra, žinoti negalima. Eriugenos doktrina buvo Katalikų Bažnyčios pasmerkta.
ANZELMAS KENTERBERIETIS (1033-1109) gimė Aostoje, Pjemonte. Jaunystę praleido Prancūzijoje. Buvo vienuolis. Kovojo su Anglijos karaliumi dėl Bažnyčios teisių. Parašė veikalus: „Monologium”, „Proslogion”, „Dialogus de grammatico”, „De verite”. Nuo 1093 m. vadovavo Kenterberio katedrai. Anzelmas sekė šv. Augustino idėjomis.
Aiškindamas tikėjimo ir proto santykį, Anzelmas teigė, kad „krikščionis privalo tikėjimu pasiekti supratimą, o ne supratimu – tikėjimą”, „ trokštu suprasti dieviškąją tiesą, kurią tiki ir myli mano širdis; noriu suprasti ne tam, kad tikėčiau, o tikiu, kad suprasčiau”. Tiesos pažinimui reikalingas tiek tikėjimas, tiek ir protas. Protas yra aukščiau už aklą tikėjimą. Tačiau, kita vertus, tikėjimas pranoksta supratimą. Protas negali tikrinti tikėjimo tiesų, jo uždavinys yra jas paaiškinti ir pagrįsti. Filosofija tarnauja teologijos tiesoms.
Anzelmas yra dialektikas. Dievą ir pasaulį jis suvokia racionaliai. Dievo esmė atitinka logikos dėsnius. Dievas yra logiškas.
Tiesa yra ne tik bendroji proto sąvoka. Ji egzistuoja ir realiai. Realiai egzistuoja ne tik atskirybės, bet ir bendrybės. Tokia pozicija, kaip ir Jono Škoto Eriugenos, yra vadinama realizmu. Panašiai yra ir su kitomis bendrybėmis, pvz., gėris, grožis, meilė (objektai yra gražūs, nes juose glūdi grožis pats savaime).
Anzelmo Dievo buvimo įrodymai:
jei daiktams yra būdinga tam tikra savybė, kuri priklauso nuo kokio nors kito daikto, tai būtinai turi egzistuoti ir tas kitas daiktas. Geros savybės egzistuoja, tik jei egzistuoja ir besąlygiškas gėris. Toks gėris yra Dievas. Panašiai yra ir su tobulumu. Būtybės yra daugiau ar mažiau tobulos, tačiau tuo pat metu turi būti grynasis tobulumas – Dievas.
antrasis įrodymas remiasi Dievo sąvoka, atmetant pasaulį. Jei turime tobuliausios būtybės sąvoką, tai ji (būtybė) egzistuoja mūsų mintyse. „Tačiau kyla klausimas: ar ji egzistuoja tik mūsų mintyse, ar ir tikrovėje? Jeigu tobuliausia esybė egzistuoja tikrovėje, tai jai yra būdinga savybė, kurios neturėtų tik mūsų prote egzistuojanti tobuliausia esybė, būtent – ji neturėtų savybės egzistuoti tikrovėje; taigi turėdama šią savybę, ji yra tobulesnė” (Tatarkiewitz psl. 256). Taigi, Dievas, kaip tobuliausia būtybė, turi egzistuoti realiai. Šis įrodymas vadinamas ontologiniu Dievo buvimo įrodymu.
Anzelmas suformulavo fides quaerens intellectum principu paremtą viduramžių filosofijos metodą, taip pat buvo viduramžių metafizikos pradininkas.
Anzelmo idėjos susilaukė daugiau pasekėjų tik XIII a.
ŠV. BERNARDAS (1091-1153) jaunystėje tapo cistersu. Buvo Klervo vienuolyno abatas. Garsus savo laikmečio pamokslininkas, aršus erezijų priešininkas. Parašė veikalus: „De grabitus humilitatis et superbiae”, „De diligendi Deo”, „De gratia et libero arbitrio”, „De consideratione”.
Šv. Bernardas buvo viduramžių misticizmo kūrėjas (vienintelis tiesos pažinimo kelias -bendravimas su Dievu). Jis, kaip mistikas, rėmėsi religiniais šaltiniais, pvz., Šv. Jono ar Šv. Pauliaus raštais, o ne filosofiniais veikalais. Mistikos praktiką glaudžiai siejo su teorija: ir praktikavo mistiką, ir skelbė misticizmą.
Bernardas teigė, jog pasaulio pažinime reikalingas ne protas, o Dievo pagalba ir malonė, kurią pelnome nuolankumu ir meile. Meilė, anot Bernardo, būna keturių laipsnių. Nuolankumas -dvylikos pakopų, kurių grupės:
1. savojo skurdo pažinimas – nuolankumas,
2. supratimas apie artimųjų skurdą – užuojauta,
3. širdies apvalymas – kančia dėl savo ir svetimo skurdo. Taip įgyjama galia žvelgti į dieviškuosius dalykus – kontempliacija. Kontempliatyvaus pažinimo viršūnė – ekstazė – nustebinta Dievo didybės, siela pamiršta save, ištrūksta iš kūno ir panyra į Dievą.
Bernardas teigė, jog Dievo ir kūrinio dualizmas – siela ekstazėje supanašėja su Dievu, tačiau nesusilieja su Juo. Dievas ir žmogus – skirtinų prigimčių, todėl prigimtiniu būdu tiesiogiai Dievo pažinti neįmanoma – tam reikia Jo malonės. Mistinis pažinimas – tai susiliejimas su Dievu. Mistika priešpriešina save scholastikai. Pagrindiniai skirtumai: 1. mistika remiasi intuicija ir kontempliacija. Scholastika – samprotavimu.
2. mistikų teigimu, tiesa pasiekiama jausmu ir afektu, o ne protu; individualiu ir asmenišku būdu, o ne pagal taisykles.
Puslapiai: 1 2