Vidurinysis viduramžių filosofijos laikotarpis (V a. – XII a.)
Bernardas buvo mokslo priešininkas. Jo įsitikinimu, proto pagalba įgytas pažinimas -žemesnis. Be to, mokslas – grynai racionalus, autonomiškas ir pats sau tikslas, o tai esą „gėdingas smalsumas”. Tačiau Bernardas vertino siekiančius pažinti, ugdyti kitus ar save.
HUGONAS SENVIKTORIETIS (1098-1141) gimė Saksonijoje. 22 metų tapo magistru. Vėliau – mokyklos vadovu. Tarp to meto mokslininkų buvo garsus savo universalumu – gabus tiek pasaulietiniams mokslams, tiek spekuliacijoms bei mistikai. Veikalai: „Didascalion”, „Epitome sacramentis christianae fidei”, pseudodionisijo „Dangiškosios hierarchijos” vertimas.
Hugonas sujungė Anzelmo ir Bernardo idėjas; linko į aristotelizmą. Buvo racionalaus mokslo šalininkas su šūkiu „mokykis visko, paskui pamatysi, jog neišmokai nieko nereikalinga”. Mokslą Hugonas skirstė į: teorinį – tiesos ieškantį (teologija, matematika ir fizika ), praktinį -besivadovaujantį papročiais (tikroji etika, ekonomika ir polotika), mechaniką – nukreiptą į veiklą (apima „nelaisvuosius menus” – audimas, armatūra, žemdirbystė, renginių organizavimas, ir pan. ), loginį – mokantį kalbėti ir diskutuoti (įrodymo teorija, retorika ir dialektika).
Hugono nuomone, mokslo pagrindas yra empirinis – pažinimas remiasi patyrimu. Tačiau mokslas ne tik kaupia patyrimą. Vidinis patyrimas Hugonui tikresnis už išorinį.
Hugonui teologija atrodė svarbesnė už pasaulietinius mokslus. Mistinis pažinimas -aukščiau racionaliojo. Pažinimas arba tarnauja žemiškajam gyvenimui (scientia), arba padeda supanašėti su Dievu (intelligentia). Būčiai pažinti, anot Hugono, yra trys keliai: mąstymas (juslinis ir vaizdinis pažinimas), apmąstymas (sąvokinio pobūdžio) ir kontempliavimas (intuicija). Kontempliavimas skirstomas į mažiausiai šešias pakopas, kurių žemesniosios susiję su vaizduote, o aukščiausiosios yra anapus proto.
Pažinimas vyksta tik suvokiant daiktus kaip esančius. Kadangi dieviškųjų dalykų mes negalime pažinti juslėmis, tiesa turime tikėti. Tikėjimas apima žinias apie dar nesamus – būsimus dalykus. Tikėjimas yra vidury tarp pažinimo ir spėjimo – tikresnis už spėjimą, tačiau mažiau negu pažinimas. Tiesos skiriamos į keturis tipus: dedukuojamos iš proto, protą atitinkančios, protą pranokstančios ir protui prieštaraujančios.
Dievo valiai nereikia ieškoti paaiškinimo ir nereikia jos suprasti. Dievą galima pažinti protu (remdamasis tuo, ką aptinka arba savyje, arba išorėje) ir apreiškimu paremtu tikėjimu (vidinė apšvieta arba pamokymas).
Hugonas jungė scholastiką ir mistiką. Jo dėka mistika paskatino scholastikos raidą. Hugonas tikrumą grindė autorefleksija ir Dievo valios besąlygiškumu.
ABELARAS (1079-1142) gimė Palė mieste. Dėstė dialektiką keliose mokyklose. Garsus savo gyvenimo istorija su literatūrinės bei pedagoginės šlove, Bažnyčios persekiojimais bei dramatiškais nuotykiais. Garsiausi veikalai: „De unitate et trinitate divina”, „Dialektika”, „Theologia christiana”, „Scito te ipsum”, „Hostoria calamitatum”, „Sic et non”.
Abelaras buvo reto intelekto žmogus. Labai savita buvo jo etika – jis teigė, jog darbų vertę lemia intencija ir įsitikinimas. Teologijoje jis parodė turbūt daugiausia savitumo. Teigė, jog protas galįs apsieiti be tikėjimo, tačiau tikėjimas be proto – negali. Tikėjimo tiesas padeda suprasti dialektika.
Nustatė teologijos metodą, puikiai derino priešpriešinimo ir derinimo metodus.
Abelaras iš pradžių laikėsi kraštutinio nominalizmo pozicijos. Tačiau įsitikinęs, jog bendrosios sąvokos negali būti vien tik garsai (nes garsas irgi yra atskirybė), netrukus šios pozicijos atsisakė. Sekantis jo sprendimas: universalijos nėra balsai, bet žodžiai-garsai, turintys prasmę. Bendra yra ženklo prasmė, o ne pats fizinis ženklas. Tokia pozicija vadinama sermonizmu.
Atsakydamas į klausimą, kas atskiruose daiktuose verčia juos įvardinti bendromis sąvokomis, Abelaras atkartoja Aristotelio mintį: „… vienos rūšies atskirybės turi tam tikrą bendrą formą (forma communis), ir šioji yra pamatas, leidžiantis atskirybes pavadinti bendru pavadinimu. /… /Universalijų funkcija esanti būti sakinių tariniais; tiesiogiai jos neturinčios jokio objektinio atitikmens, tačiau netiesiogiai jas atitinka tai, kas yra sakinio veiksnys, ir kam jos tarnauja kaip tariniai” (Tatarkiewitz psl. 271).
Abelaras šiuos sprendimus papildė dar ir psichologiniais. Bendrosios sąvokos yra įgyjamos. Daiktų vaizdai, gaunami per jusles ir vaizduotę, yra tik sąvokinio pažinimo medžiaga pažinimo procese. Abstrahavimo būdu protas iš tų vaizdų išgautais dėmenimis kuria bendrus vaizdinius.
ŠARTRO MOKYKLA. Nuo 990 m. išauga Šartro mokyklos reikšmė filosofijoje. Tuo metu jai pradeda vadovauti Fulbertas. Mokykla tampa mokslų tyrinėjimo centru. Žymesni atstovai yra Bernardas Šartrietis, Gilbertas Porietis, Vilhelmas Konšietis, Jonas Solsberietis, kt. Mokykloje buvo studijuojama Platono filosofija (pagrinde veikalas „Timajas”). Platonizmas buvo naudojamas Šventojo Rašto aiškinimui arba interpretavimui. Buvo išversti Aristotelio logikos raštai. Iš Aristotelio jie perėmė indukcionizmą. Šartro mokykloje klestėjo humanizmas bei gamtos mokslai. Fizikoje buvo sekama Demokrito atomizmu. Tiriama astronomija, medicina, studijuojama istorija. Šartro mokykla gali būti laikoma pirmųjų universitetų prototipu.
Puslapiai: 1 2