Vienatvės ėjimo į mirtį motyvas Algimanto Mackaus kūryboje
Mirti gali reiksti vandens, ugnies, angelo, stiklo, moters, akiu ivaizdziai.
Vanduo mitologijoje simbolizuoja galimybiu visuma. Jis yra visu egzistenciniu galimybiu rezervuaras. Jame slypi gyvybes seklos, todel nuo pat priesistoriniu laiku vanduo, moteris ir menulis sudaro vaisngumo rata. Tekantis vanduo nusinesa ligas, galis grazinti zmogui gyvenima. Tai gyvybes vanduo. Tuo tarpu A. Mackaus poetiniame pasaulyje vanduo suvokiamas kaip mirties nesejas, turis savyje ne gyvybes seklas, o mirties. Jis uznuodytas ir ” menulio pilnaty ruosias potvyniui”:
<…> nepaliks ne vienos
misionieriaus koplyteles, sulaukusios Dievo
Vanduo yra suletejes, apsunkes, ant mirties slenkscio sugeres visas zmogaus neissipildziusias svajones, turincias vandenu forma, artejantis I mirtes jura.Jis gali buti apvalus, tureti savo spalvu- melyna, zalia, mirties.
Greta vandens simbolio yra ir ugnies simbolis. Tradicineje kulturoje ugnis gali buti ir nuodemes bei blogio zenklu, ir virsti tyrumo, skaistumo simboliu. A. Mackaus poezijoje pabreziama apvalomoji ugnies funkcija. Ji degina svajones apie prarastaja zeme, joje materializuojasi mirtis: Virs zalio vandens
( ji rankoje laiko musu mazas berniukas)
is leto kyla raudonas gaisro liemuo.
Zaliame vendeny
musu kunai yra uzgese gaisras,
i zaliame vandeny
mes esame mire sveciai.
Ugnis neatsiejama nuo raudonos spalvos, kuri uzpildo erdve, suryja vaikyste:
Tik raudono aksomo uzdangoj
Verkia baltas laivas.
Mirties neseju ir mirties veikimo zenklu gali buti ir angelas.Viespaties Angelo profilis rymo koplycios vitraze ir uzuot spinduliaves dieviska sviesa, skleidzia juoda ir zalia spalvas:
per, angele, juoda ir zalia,
per, angele, amzina atilsi
Angelas- koplycios vitrazas, pagamintas is stiklo, nepraleidzias sviesos.Stiklo ivaizdis dar reiskia sustigima, mirti.Ilgainiui “Vitrazo angelas” virsta graziu, stikliniu daiktu, greit duztanciu.
Prie Viespaties Angelo prisijungia dar vienas simbolis- “stikline moteris”. Ta moteris- Teresele, susijusi su moters idealo iliuzija. JI negali realizuoti saves- testi gyvybe , nes zmoniskoji patirtis be galo didele, skaudi, pripildyta “gyvuju ir mirusiuju neapykanta”. Epitetas “lesbijaniskosios” orientuotas I savizudiska atsisukima i save.Anksciau minetas vaisingumo ratas virsta mirties ratu. Mirties prasme taip pat simbolizuoja ir menulis. Jis tampa juodu ir skelidzia sviesa, kurioje “i mirti blaskosi sidabro angelai”.
Su minetais simboliais galima gretinti dar vien simboli- akiu. Eilerastyje “Ryziu rinkejos gyvenimas ir mirtis” vandens savoka perkeliama I zmogiskosios buties kategorija, lyginant vandens ir akiu blizgejima ( “ir mano akys- ne situ plantaciju vanduo”), sitaip atveriant vandeniui , kaip metaforai, visas jausmo ir isgyvenimo galimybes, kurios gludi zmogaus zvilgsnyje.
A Mackaus kuryboje mirties cia ir dabar dominavima gali reiksti ir tam tikros spalvos. Viena is ju- melyna, simbolizuojanti nevilti:” issunkta akiu melynuma/uzgniauzk“.Antroji svarbi spalva- zalia. Ji susijusi ne su rabybe, harmonija, bet su ziausumu ir mirtimi:
Zalios, zalios!
As noriu tik zalios
uzdengti blankanciam
berzu sentimentalumui,
siuskscios kaip milas
siaures mienesienos
Vienisumo ir svetimumo buvima visur , mirties dominavima pabrezia daznas zodzio “zalias” vartojimas.
Dar vien spalva, reiskianti mirti- sidabrine. Pati spalva jau reiskia saltuma, susijusi su atspindziu, veidrodziu, kas yra arti mirties. Sidabrine spalva liudija ne aplinkoje , erdveje tvyrancia mirti, bet daugiau kiekviename daikte, augale, net zmoguje, minimi “sidabro augalai ir zverys”, “sidabrinis kraujas’.
Mirti simbolizuoja ir tradicine gedulo spalva- juoda. , bet ji reciau minima uz anksciau aptartasias.
Poeto sugebejimas zaisti zodzio, spalvu prasmemis gimsta is teises sokiruoti ir noro liudyti egzilu gyvenimo tikrove tokia, kokia yra is tikruju.
Kaip H. Nagys yra pasakes: ” A. Mackaus posmai tokie be galo rimti ir uzdari, nes po sunkiai laimeto zodzio variacijom yra rami ir tikra, atkakliai kovojanti jauno zmogaus galia, jauno zmogaus troskimas laimeti sau ir savo kartai vieta ir pripazinima ne del garbes, bet delei zmogisko butinumo pasisakyti taip, kaip jo karta noretu pasisakyti”.
Puslapiai: 1 2