XIXa. prancūzų, italų ir vokiečių opera
Romantizmo epochoje atrodytų dominavo dainos ir instrumentinės muzikos žanrai. Tačiau taip nėra. Romantikams visą laiką rupėjo utopiškoji menų sintezės idėja. Todėl natūralu, kad esminių turinio, formos, kuzikinės kalbos, dramaturginių principų evoliuciją patyrė romantinė opera. XIXa. pasiekė 2 operų rūšys: opera- seria ir opera buffa. Baroko ir klasicizmo opera buvo griežtai tipizuota žanriniai ir sudėliota iš atskirų muzikinių numerių. Nei Gliuko, nei Mocarto reformos padėties iš esmės nepakeitė. Tačiau tos reformos rodė pavyzdį romantikams, kurie siekė sukurti vientisą, sintetinį operos žanrą. Tad pirmiausia romantikai ėmė naikinti greižtas ribas tarp žanrų ir muzikinių numerių, stiprinti orkestro vaidmenį, plėsti išraiškos priemones. Prarado vyraujantį vaidmenį itališka opera. O ir joje romantikai ėmė reikšti nacionalinio išsivadavimo idėjas (Dž.Rosinis, V.Belinis, D.Verdis).
Prancūzijoje buvo tęsiamos Liuly Ramo operos tradicijos ir kuriama taip vadinama “didžioji opera”. Tačiau joje buvo vaizduojamos ir išreiškiamos stiprios aistros, tragiški likimai, dažnai besiklostantys aštrių istorinių konfliktų fone (Oberas, Dž.Mejerberas, F.Galevi).
XIXa. pradžioje gimė ir vokiečių nacionalinė opera. Hofmanas sukūrė operą “Undinė” 1816m. Tai buvo pirmoji romantinė opera. O K.M.Vėberis ne tik sukūrė pirmąją vokiečių nacionalinę operą (“Laisvasis šaulys” 1821m.), bet ir tapo vienu vokiečių muzikinio romantizmo pradininku, nacionalinės savimonės žadintoju, vokiečių romantizmo operos teatro kūrėju. K.M.Vėberis savo “Laisvuoju šauliu” atvėrė naujus operos kūrimo principus: nacionalinis, romantinis kūrinys, operos dramaturgiją vienijantys leitmotyvai, aktyvus, dramaturgiškai prasmingas orkestro vaidmuo (t.y. operos simfonizacija), ištisinio vystymo siekimas. Kaip tik šiuos principus perims R.Vagneris, užsimojęs dar kartą reformuoti operą. XIXa. viduryje ir II pusėje buvo sukurtos ir lenkų, čekų, rusų nacionalinės operos, tačiau Europos zenite švyti ir rungiasi italo D.Verdžio ir vokiečio R.Vagnerio operos.
D.Verdžio operų stiprioji pusė- išraiškinga, melodinga, “operiška” muzika, puikios vokalinės partijos, tikroviškos, psichologiškai taiklios muzikinės charakteristikos, reikšmingas, sodrus, simfoniškas orkestras ir jo dramaturgiškai svarbus vaidmuo, visų operos komponentų- nuo rečitatyvo iki masinių scenų- darna. Jo “Otelas” (1886) ir “Falstafas” (1892) vainikuoja XIXa. romantinės “rimtosios” ir “komiškosios” operos istoriją.
Tuo tarpu R.Vagneris siekė sukurti tikrą muzikinę dramą, kurioje muzika ir drama būtų lygiaverčiai partneriai. Tad jis pats ėmė kurti vokiečių viduramžių mitologiniais siužetais pagrįstus filosofiško turinio libretus ir kurti jiems masyvią vokalinę-simfoninę muziką. Vagneris atsisakė tradicinių arijų, rečitatyvų, o vietoj jų rašė ištisinio pobūdžio monologus ir dialogus. Muzikinę dalį pradėjo austi vien iš leitmotyvų. Be to naudojo leittembrus, leitinstrumentus, leitharmoniją ir t.t. Jo operų orkestras dažnai didesnis už simfoninį. Siekdamas nenutrūkstamo muzikinio vyksmo Vagneris sukūrė “begalinės melodijos” ir “begalinės harmonijos” principais pagrįstą muzikinę kalbą. Jo muzikinės dramos milžiniškos apimties, ekstaziškos. Jos padarė įtaką daugelio kompozitorių muzikinei kalbai ir muzikos vystymo pobūdžiui.
XIXa. Vidury Prancūzijoje atsirado vadinamoji “lyrinė opera” (.Guno, Ž.Bize, Ž.Masnė). Ji buvo priešinga didžiąjai operai. Čia didžiausias dėmesys skiriamas paprastiems bendražmogiškiems pergyvenimams, naudojamos buitinės muzikos intonacijos ir ritmas, siekiama veiksmo vieningumo, naudojami leitmotyvai. Dominuoja lyrinė, paprasta, demokratiška muzikinė kalba. Vyrauja arijozinė, romansinė melodika, dainingas rečitatyvas, dainos, šokio, maršo žanrai. Lyrinės operos kūrėjai naudojo pasaulinės klasikinės literatūros siužetus, bet juos interpratavo buitiškai, kasdieniškai.
XIXa. Pabaigoje lyrinės operos tradicijas iš dalies pratęsė veristinė opera, gimusi Italijoje (Maskanjis, Pučinis, Leonkovalis). Verizmas buvo italų literatūros stilistinė kryptis, artima natūralizmo estetikai. Baigiantis XIXa. kitokie estetiniai reikalavimai kilo ir operos stiliui. Dabar buvo siekiama ir operoje gyvenimą parodyti tokį, koks jis yra iš tikrųjų, o ne tokį, apie kokį svajojo romantikai. Veristų operos pagrindas- gyvenimiška buitinė drama. Jos herojai paprasti kaimiečiai, nusigyvenę bohemiški menininkai, miestiečiai. Tad ir į muzikinę kalbą prasiskverbia buitinės muzikos, miestietiškų dainų, gatvės intonaicjos. Veristai rėmėsi melodramos žanru ir sukūrė glaustą (neretai 1 veiksmo) operą-novelę, kurioje vyrauja nelaimingos meilės istorijos, dramatiška jų baigtis. Šalia melodingų arijų čia naudojami dramatiški rečitatyvai, trumpi arijozo, ištisinis vystymas (kaip ir Vagnerio). Būdingos įtemptos lyrinės-dramaturginės kulminacijos, atviras perdėtų aistrų demonstravimas.
Taigi nežiūrint iškilių Verdžio ir Vagnerio “rimtosios” ir aukštosios operų viršūnių, baigiantis romantizmo epochai opera paprastėjo, kasdieniškėjo, realistiškėjo, iš filosofinių aukštumų leisdamasi į buities ir kasdieninio gyvanimo dramas, kurių vis daugėjo kapitalistinio miesto gatvėse ir lūšnose.