ŽENEVOS LINGVISTINĖ MOKYKLA
Daugiau ar mažiau visos dabartinės mokyklos ir krytys buvo paveiktos tiesioginių arba netiesioginių Sosiūro idėjų įtakų. Iš Sosiūro mokslo išaugo ir Ženevos mokykla, kurią galutinai suformavo jo mokiniai Charles Bally (1865-1947) ir Albert Sechehaye (1870-1946).
Ženevos mokyklai būdingi šie teoriniai principai: 1.Kalba yra visuomeninis reiškinys, nes svarbiausioji jos f-ja yra žmonių tarpusavio bendravimas.2.Kalba reiškiasi kaip organizuota visuma-sistema.3.Kalbos tyrimas ir aprašymas turi būti visų pirma sinchroninis ir tuo pačiu sisteminis.4.Svarbiausias šios mokyklos atstovų principas yra orientuotis į emocines kalbos elementų studijas.
Kalbos emocingumo tyrinėjimas kreipė ženeviečius į stiliaus tyrinėjimus. Tirdamas prancūzų kalbos stilistinius resursus ir potencijas, Š.Bally rėmėsi prielaida, kad kiekvienas posakis ar sakinys turi ką nors individualaus, emocingo, kad iš tiesų nėra nei vieno sakinio, kuris nebūtų modalus. Tuo remdamasis, jis nuosekliai taikė Sosiūro suformuluotą kalbos-šnekos (langue-parole) teoriją. Ji teigia, kad kalboje, kaip tam tikroje bendravimui skirtoje sistemoje slypi emocinės išraiškos priemonės, kurios leidžia jomis pasinaudoti kiekvienu konkrečiu atveju. Akcentuodamas šią mintį, Š. Bally pirmą kartą kalbotyros istorijoje atskyrė lingvistinę ir literatūrinę stilistiką, tai reiškia, pagilino stilistikos objekto supratimą. Juo gali būti kasdieninė ir grožinė kalba. Nors meninių ir nemeninių tekstų ribos yra paslankios (pvz. tai kas anksčiau buvo laikoma nemeniniu tekstu, dabar gali tapti meniniu), bendroji stilistika negali išryškinti abiejų tekstų tipų skirtumų. Todėl, Bally teigimu, reikia griežtai skirti neutralios ir meninės kalbos stilistikas – skirti racionaliąją (lingvistinę) stilistiką ir literatūrinę (meninės kalbos) stilistiką. Nors iki šiol už apibendrintą stilistiką pasisako daug kalbininkų (pvz. Larinas), tačiau praktiškai literatūrinė ir lingvistinė stilistika yra skiriamos. Meninė kalba formuojasi konkrečios neutralios kalbos pagrindu, ji yra antrinė sistema su savo vidiniais dėsningumais. Viena svarbiausių meninės kalbos savybių yra visų jos lygių (morfologinio, fonologinio, sintaksinio ir kitų) aktyvumas. Meninė kalba ne tik perteikia informaciją, bet ir pati yra informacijos objektas.
Nemeninė (neutrali) kalba irgi yra ekspresyvi, emocinga, individualizuota, tačiau joje bet koks individualizuotas pranešimas (posakis, sakinys, tekstas) yra priimamas kaip atitinkantis normas, todėl informacijos apie individą joje neieškoma. Tuo tarpu meninėje kalboje kaip tik svarbūs individualizmo požymiai. Ypač akivaizdūs skirtumai yra tarp poetinės ir kasdieninės kalbos. Todėl literatūrinė stilistika ir skiriasi nuo lingvistinės, nes literatūrinė stilistika negali apsiriboti vien tik teksto aprašymu. Ji negali pasitenkinti tik funkcinio stiliaus nustatymu, ekspresijos išraiškos priemonių nurodymu ir pan. Literatūrinėje stilistikoje visada vertinamas ir aspektas- kaip atitrūkstama nuo kalbinio stereotipo. Šis vertinamasis aspektas ir skiria literatūrinę stilistiką nuo lingvistinės, nors jos abi apima tuos pačius kalbos faktus, bet literatūrinė stilistika yra sudaromoji viso meno kūrinio analizės dalis. Viena ji nepajėgi egzistuoti, nes pačio paprasčiausio stilistinio fakto (pvz. tropo) tikroji reikšmė išryškėja tik iš bendros kūrinio kompozicijos.
Š.Bally yra žinomas kaip lingvistinės arba racionaliosios stilistikos kūrėjas. Jis siekė ištirti tas kalbos priemonės, kuriomis reiškiamas ekspresyvumas ir emocingumas apskritai, nesigilinant į tai, kokia yra estetinė tų priemonių vertė ir ar kokios yra jų individualizavimo galimybės.
Š.Bally sukūrė aktualizacijos teoriją, kuri yra susijusi su šiais stilistinio kalbos tyrinėjimo tikslais. Žodžiai, kaip kalbos sistemos elementai žymi apibendrintas sąvokas, kurias Š. Bally vadina potencialiomis. Kalbėjimo aktai (tekstas) visada yra susiję su konkrečiais objektais (daiktais, reiškiniais), todėl tekste potencialios sąvokos yra aktualizuojamos (susiejamos su konkrečiu daiktu ar reiškiniu). Pasak Š. Bally, aktualizacija yra perėjimas nuo kalbos sistemos prie kalbėjimo. Po to kai buvo sukurta ši Š.Bally aktualizacijos teorija, atsirado labai įdomūs žodžio funkcijos, žodžių junginių sakinyje tyrinėjimai. Konkrečiame sakinyje pavartotą žodžių junginį Š. Bally vadino sintagma.