Žinduolių, ir žvėrių, tipas
Šuo buvo pirmasis žmogaus priaukintas gyvulys. Šūnų yra tarnybinių, dekoratyvinių, medžioklinių taip pat kiemsargių. Žinduolių oda tvirta ir elastinga. Iš daugelio žvėrių odos auga plaukai, kurie sudaro šios klasės stuburinių būdinga plaukų dangą. Vieni plaukai ir stori ir ilgi – tai akuotas, kiti trumpesni, minkštesni – pavilnė. Šiurkštus ir akuotas apsaugo pavilnę ir odą nuo sužalojimų. Daugumos žvėrių odoje yra prakaito liaukos. Ant žinduolių pirštų galų yra raginiai nagai arba kanopos. Būdinga žinduolių ypatybė yra 7 kaklo slanksteliai. Krūtinės slanksteliai kurių būna apie 12 – 15 kartu su šonkauliais ir krutinkauliu sudaro tvirtą krūtinės ląstą. Šuo turi apie 6 slankstelius. Žinduolio priekinių galūnių lanką sudaro dvi mentės su priaugusiais prie jų varnakauliais ir dviem ratikauliais. Daugumos žinduolių, o ypač šūnų išsivystę nugaros, galūnių ir jų lankų raumenys.
Žvėrys burnos ertmėje turi liežuvį ir dantis. Burnoje maistas vartomas liežuviu ir suvilgomas seilėmis, kurias išskiria seilių liaukos. Seilių veikiamas maistas pradedamas virškinti. Daugumos žinduolių skrandis vienos dalies, žarnyną sudaro plonosios, storoji ir tiesioji žarnos. Žarnyne maistą veikia žarnyno virškinamųjų liaukų išskyros, taip pat kepenų ir kasos liaukų sultys. Nesuvirškintos maisto liekanos nueina į storąją žarną ir pro tiesiąją žarną bei pro šalinamąją anga išstumiamos laukan. Visų žvėrių krūtinės ertmė nuo pilvo ertmės atskirta raumenine pertvara – diafragma. Žinduolių širdis susideda ių keturių skyrių: dviejų prieširdžių ir dviejų skilvelių. Žinduolių šalinimo organai – pora pupelės formos inkstų. Susidaręs šlapimas dviem šlapimtakiais nuteka į šlapimo pūslę, o iš ten šlapinimosi kanalu periodiškai išeina laukan. Normali šuns kūno temperatūra 37 – 38 laipsniai C.
Galvos smegenys turi tas pačias dalis, kaip ir kitų stuburinių. Tačiau priekinių smegenų didieji pusrutuliai sudėtingesnės sandaros. Didžiųjų pusrutulių išorinis sluoksnis yra iš nervinių ląstelių, sudarančių smegenų žievę. Smegenėlės gerai išsivysčiusios ir, panašiai kaip didieji pusrutuliai turi daug vingių. Žinduolių išsivysčiusi uoslė, klausa, regėjimas, lytėjimas ir skonis, tačiau skirtingų rušių kiekvienas šių jutimų nevienodai išsivystęs ir prikauso nuo gyvenimo būdo bei aplinkos. Žinduolių lytėjimo organai yra ilgi ir kieti plaukai. Daugiausiai jų būna apie nosį ir akis. Žinduolių elgsena yra labai sudėtinga. Jau nuo pat pirmosios savo gyvenimo dienos jaunikliai pažįsta motiną.
Visi žinduoliai maitina vaikus pienu. Pagal veisimosi ir vystymosi ypatumus žinduoliai skyrstomi į tris grupes. Kloakiniai arba pirmažvėriai negimdo gyvų jauniklių, o deda kiaušinius. Jiems priskiriamas ančiasnapis ir echidna. Kloakinių kūno temperatūra svyruoja nuo 25 iki 30 laipsnių C. Sterbliniai – žinduoliai, kurių jaunikliai gimsta labai maži, silpni ir bejėgiai. Todėl ilgai motiną tokį jauniklį nešioja sterblėje ant pilvo. Sterblėje yra pieno liaukų su speneliais. Iš viso žinoma apie 270 rušių sterblinių. Placentiniai – tokie žinduoliai kurių mažas kiaušinis po apvaisinimo vystosi gimdoje, o gemalas prie gimdos žarnelių prisitvirtina placenta. Mažų gyvūnų nėštumas trunka apie 11 – 15 parų, vidutinio dydžio keletą mėnesių, o didelių metai ir daugiau. Vidutinio dydžio žvėrys atsiveda 5 – 6 aklus, bejėgius jauniklius, o nedideli 8 – 12. Smulkųs žvėreliai palikuonių atsiveda 5 – 8 kartus per metus, stambūs – kartą per keletą metų.
Roplių ir žinduolių griaučių, raumenų, virškinimo, kvėpavimo, kraujotakos, šalinimo organų sandara gana panaši. Tai rodo roplių ir žinduolių giminystę.
Šio būrio žinduoliai – seniausi ir primytiviausi placentiniai. Galvos smegenys mažos pusrutuliai be vingių. Sąlyginiai refleksai išsivysto blogai. Kūno temperatūra ne visada pastovi. Vabzdžiaėdžiams priskiriami kirstukai, kurmiai ir ežiai. Iš išvaizdos kirstukai panašūs į peles. Labiausiai paplitęs paprastasis kirstukas. Jo 7 – 10 cm. kūną dengia pilkšvai rudas kailis. Paprastasis kurmis visalaik gyvena žemėje išraustuose urvuose. Ypač daug kurmių miškų ir miškastepių zonoje, bet nemažai jų ir soduose. Gerai pastebimi išrausti iš kurmio požeminių galerijų žemių kauburėliai – kurmiarausiai. Kurmio plaukai trumpi, aksominiai. Jis veiklus ištisus metus. Daugelis gamtoje matė ežį ir žino, kad jis, ištikus pavojui susiriečia į kamuoliuką ir atstato savo spyglius. Ežys - naktinis gyvūnas. Jis labai rajus.
Šikšnosparniai – sparnuoti žinduoliai. Jų priekinės galūnės virtusios sparnai, todėl jie gali aktyviai skraidyti. Šikšnosparniai visur plačiai paplitę, jų žinoma api 1000 rūšių. Šikšnosparniai gerai prisitaikę skraidyti, bet jų sparnų sandara kitokia negu paukščių. Ant pailgėjusių priekinės šikšnosparnių galūnės pirštų yra minkšta odinė plėvelė, kuri eina per limenį iki užpakalinių kojų ir uodegos. Kai skrisdami šikšnosparniai plasnoja sparnais pirštai išsiskečia, skraidomoji plėvelė išsitempia ir sparnų plotas padidėja. Paaiškėjo, kad šikšnosparniai puikiai orientuojasi ore, naudodamiesi labai aukštų tonų garsais, negirdimais žmogui, – ultragarsais. Žiema šikšnosparniai užmiga giliu ir saldžiu žiemos miegu.
Graužikų būrys – tai didžiausias žinduolių būrys (apie 2000 rūšių). Jų kūnas būna nuo 5 cm. iki 30cm. Paprastoji voverė daugiausiai laiko praleidžia medžiuose. Rudeny voverė ruošia atsargas žiemai. Patelė atsiveda apie 4 – 5 voveriukus, kurie 1,5 mėn. maitinasi jos pienu. Voverė vertingas medžiojamas žvėrelis. Peliniai graužikai yra gausi smulkių, o kartais ir vidutinio dydžio graužikų grupė. Jų yra apie 1500 rūšių. Šiai grupei priklauso naminės pelės ir žiurkės. Taip pat pasaulyje yra labai daug kiškių. 2 – 3 kartus per metus baltojo kiškio patelė atsiveda nuo 2 iki 6 kiškiukų. Laukinio triušio patelė paprastai 3 – 4 kartus per metus atsiveda po 4 – 12 jauniklių.
Vilkas – tai vidutinio didumo ilgomis kojomis žvėris. Jo puiki uoslė, savo grobį jis gali rasti pagal pėdsakus ir jį persekioti. Rudoji lapė atsiveda po 4 – 6 lapiukus. Jais rūpinasi abu tėvai. Rudeny šeima išyra ir žiema lapės gyvena pavieniui. Mint dažniausiai peiliniai graužikais. Tigras – labai stambus iki 300 kg. masės plėšrūnas. Patinas jaunikliais nesirūpina. Lūšis – taigos gyventoja. Tai gana stambus iki 15 kg. masės žvėris. Pagrindinis maistas – kiškiai ir tetervinai paukščiai, taip pat stirnos ir jauni elniai. Šermuonėlis ir žebenkštis – mažiausi plėšrūnai: šermuonėlis yra žiūrkės didumo, o žebenkšties kūnas piršto storumo. Jie minta daugiausia peliniais graužikais. Rudojo lokio masė siekia apie 300 kilogramų. Jis visaėdis, žiemą užmiega. Baltasis lokys yra pats didžiausias plėšrūnas, patinai siekia 800 kilogramų. Puikiai plaukioja ir nardo, maitinasi ruoniais ir žuvimis. Ir rudojo, ir baltojo lokio lokiukai gimsta labai maži, iki 1 kilogramo masės.
Kanopiniai – didelė grupė žinduolių, kurie vietoje nagų ant pirštų galų turi ragines kamopas. Dauguma kanopinių – žolėdžiai gyvūnai. Drambliai – stambiusi dabartiniai sausumos gyvūnai, kūrių masė siekia 4 – 5 tonas. Drambliai priklauso straublinių būriui. Atrajotojai porakanopiai – aukštakojai žinduoliai. Jie labai sunkiai praryja maistą. Porakanopiams priskiriami kupranugariai, elniai, avinai, ožiai, antilopės, zebrai ir žirafos. Briedis yra didžiausias iš visos elnių šeimos. Kūno ilgis gali siekti 3m, aukštis iki 2,3 m, o masė – iki 570 kilogramų. Gyvena pavieniui arba grupėmis po 5 – 8. Šernas visaėdis verslinis gyvūnas. Liekakanopių būrys – tai žinduoliai kurių galūnės turi 1 arba 3 pirštus. Jie daugiausiai atvirų vitų gyventojai. Iš viso žinoma 16 rūšių. Prževalskio arklio kūno ilgis iki 230 centimetrų, aukštis iki 130 cm.
Puslapiai: 1 2