Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija ir konstitucinė justicija

Egidijus Jarašiūnas

Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo teisėjas

ŽMOGAUS TEISIŲ IR PAGRINDINIŲ LAISVIŲ

APSAUGOS KONVENCIJA IR KONSTITUCINĖ JUSTICIJA

1. Žmogaus teisės – šiuolaikinės civilizacijos esminė vertybė. Jos saugomos tiek nacionaliniu, tiek tarptautiniu lygiu. Nacionalinėje teisėje išskirtinė reikšmė tenka konstituciniam pagrindinių teisių apsaugos įtvirtinimui. Demokratinės valstybės konstitucijoje šioms teisėms pripažįstamas didžiausios teisinės vertybės statusas. Valstybės pareiga – jas užtikrinti. Kartu žmogaus teisės ir laisvės – svarbus tarptautinės teisės institutas. Ne vienas tarptautinis dokumentas yra priimtas siekiant apsaugoti individo pagrindines teises. Europos šalių žmonėms ypač reikšminga Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija. Visuotinai pripažįstamas Konvencijos unikalumas, jos pagalba sukurtos regioninės žmogaus teisių apsaugos sistemos veiksmingumas. Lietuvai tapus Europos Tarybos nare, pasirašius ir ratifikavus Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvenciją bei atskirus jos protokolus ir mūsų šalies gyventojai gali naudotis šiuo tarptautiniu žmogaus teisių gynybos mechanizmu.

Viena iš konstitucinės justicijos funkcijų yra konstitucijoje įtvirtintų žmogaus teisių ir laisvių apsauga. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, nagrinėdamas atitinkamų teisės aktų atitikimą Konstitucijai, užtikrina pagrindinio įstatymo viršenybę teisės sistemoje. Tuo pačiu jis saugo žmogaus pagrindines teises nuo valdžios institucijų pažeidimų. Kadangi žmogaus teises laiduoja ne vien Konstitucija, bet ir Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija, natūraliai iškyla keli klausimai: Koks šių aktų nustatytų gynybos mechanizmų santykis? Kaip derinti nacionalinį ir tarptautinį žmogaus teisių gynybos kelius? Kokią įtaką Konvencijos normos daro Konstitucinio Teismo praktikai?

Konstitucinis Teismas – Konstitucijos saugotojas. Todėl minėti klausimai šios institucijos praktikoje suvokiami visų pirma kaip konstitucinės teisės problemos. Ratifikuota konvencija – nacionalinės teisės sistemos, grindžiamos Konstitucijos viršenybe, sudėtinė dalis. Tuo pačiu ji yra viena iš konstitucinės teisės šaltinių. Tai principinė nuostata, bet kokių konstitucijos ir Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos sąveikos klausimų nagrinėjimo pagrindas.

Kartu reikia pažymėti, kad vienų valstybių konstitucijos ir teisminė praktika griežtai skiria tarptautinę teisę ir vidaus teisę. Jose tarptautinės teisės aktai negali būti nacionalinės teisės šaltiniu, žinoma, ir konstitucinės teisės šaltiniu. Norint jį taikyti, reikalinga implementacija, t.y atitinkamo įstatymo priėmimas. Kitose valstybėse pripažįstama sutarties savaiminio vykdymo doktrina, pagal kurią ratifikuotos tarptautinės sutartys yra vidaus teisės dalis, ir dėl to jos normos yra taikomos tiesiogiai (JAV, kontinentinės Europos ir kitos valstybės). Nuostatos apie tarptautinės teisės aktų vietą paprastai viena ar kita forma įtvirtinamos ir šalies pagrindiniame įstatyme.

Taip ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos 138 str. 3 d. nustatyta, kad tarptautinės sutartys, kurias ratifikavo Seimas, yra sudedamoji Lietuvos Respublikos teisės sistemos dalis. Tai principinė nuostata. Kartu reikėtų nepamiršti, kad įvairių šalių vidaus teisėje tarptautinių aktų padėtis nevienoda. Vienur pripažįstama jų viršenybė lyginant su nacionalinės teisės aktais, kitose šalyse jie yra aukštesnės galios nei įstatymai, trečiose, kaip ir Lietuvoje, jos turi įstatymo galią. Šios aplinkybės ypač svarbios konstitucinės justicijos institucijų praktikoje.

2. Nurodytos aplinkybės skatintų Konstitucijos ir Konvencijos santykių problemas pradėti nagrinėti formaliuoju konstitucinės teisės ir tarptautinės teisės šaltinių sąveikos aspektu. Tai svarbus aspektas. Vis dėlto norėčiau pradėti nuo šių teisės aktų turinio teisinės sąveikos. Šiuo atveju svarbu ne vieno ar kito akto viršenybė, bet jų normų, turinio sąlygotumas. Todėl pirmiausia teks nagrinėti Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos normų, tarptautiniu mastu įtvirtinusių žmogaus teisių ir laisvių apsaugos standartus, reikšmę įtvirtinant žmogaus teises ir laisves 1992 m. Lietuvos Respublikos Konstitucijoje. Tiesa, neretai „kalbama ir rašoma, kad Žmogaus teisių konvencijos originalumą ir jėgą lemia daugiausia jos viršnacionalinės kontrolės mechanizmas, o ne skelbiamų teisių ir laisvių katalogas. Iš tiesų viena ir kita neatskiriamai susiję”.[1] Akivaizdi ir Konvencijoje įtvirtintos žmogaus teisių sampratos, jos turinio įtaka Vidurio ir Rytų Europos naujosios demokratijos šalių konstitucijoms, priimtoms po totalitarinės sistemos žlugimo.

Taip ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos teksto kūrėjams Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos nuostatos buvo Europos tautų kolektyvinės patirties, universalių standartų, kurių būtina laikytis, įkūnijimu. Tuo labiau, kad nuo pirmųjų nepriklausomybės dienų buvo suvokiamas valstybės uždavinys – integracija į Europos demokratinių šalių bendriją. Integracija, laikantis šios bendrijos principų ir pagrindų, pripažįstant svarbiausias jos vertybes. Vertybes, įtvirtintas būtent Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje. Todėl nacionalinių sprendimų paiešką neretai sąlygojo ir šios Konvencijos nuostatų turinys.

Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos tekstų lyginamoji analizė leidžia daryti išvadą apie šių aktų turinio giminingumą, artimumą. Dar daugiau – kartais net galima teigti, kad Konstitucijoje kone pažodžiui pakartotos Konvencijos atitinkamo straipsnio formuluotės (palyginkime Konvencijos 9 str. ir Konstitucijos 26 str.). Kartais tekstai gana artimi, jų turinys beveik identiškas, nors skiriasi struktūra, palyginkime, pavyzdžiui, Konstitucijos 21 str. 3 d. ir Konvencijos 3 str. normas, draudžiančias žmogų kankinti, žiauriai su juo elgtis. Kitais atvejais, nors tekstų formuluotės nesutampa, jų turinys yra beveik tapatus. Skiriasi Konstitucijos ir Konvencijos tekstai išsamumu, skirtingu konkretizacijos laipsniu. Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtinta garantijų sistema ne menkesnė už Konvencijoje nustatytą (palyginkime Konstitucijos 23 ir 46 straipsniuose įtvirtintas savininko teisių garantijas ir nustatytas Konvencijos 1-ame protokole. Neretai traktuotės skiriasi savo platumu, tačiau abiejuose aktuose rasime jei ne tiesioginius, tai netiesioginius atitikmenis.

Konstitucijos normų genezė dar laukia tyrinėtojų. Tačiau Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos, kaip bendro demokratinės Europos požiūrio į žmogaus teisę, įtaka Konstitucijai akivaizdi.

Todėl Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos ir mūsų šalies Konstitucijos santykis – ne vien tarptautinės teisės ir nacionalinės teisės aktų santykis. Regime šių aktų vidinį ryšį. Ryšį, nulemtą pagrindinių teisių apsaugos internacionalizacijos ir universalizacijos šiandieninių tendencijų. Vieną ir tą pačią žmogaus teisių sampratą.

3. Kaip minėta, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija daugelyje Europos šalių yra ne tik tarptautinės, bet ir konstitucinės teisės šaltinis. Tačiau vienose šalyse jos galia tokia kaip konstitucinio įstatymo (taip Austrijoje Konvencijos normoms suteikta konstitucinio įstatymo normų galia). Kitose šalyse Konvencija savo galia yra viršesnė už paprastus įstatymus (Prancūzija, Ispanija, Liuksemburgas, Olandija). Trečiose šalyse ji turi tik įstatymo galią (Turkija, Vokietija). Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos „įtaką konstitucinėms apsaugos sistemoms akivaizdžiai lemia jos vieta, kurią nustato konstitucinės sistemos bei konstituciniai ar bendrieji teismai, įpareigoti užtikrinti pagrindinių teisių apsaugą, teisės šaltinių sistemoje”.[2]

Kai kuriose šalyse konstitucinės justicijos institucijos tiesiogiai naudojasi Konvencijos normomis (Austrijoje konstitucinis teismas tiesiogiai taikė Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvenciją ir jos pagalbinius protokolus kaip konstitucinės teisės elementus). Dar kitų šalių konstituciniams teismams jos normos – sektinas etalonas, sprendimo standartas, į kurį atsižvelgiama vertinant nacionalinės teisės normų konstitucingumą (taip Konvenciją kaip tarptautinį kriterijų neretai naudoja Vengrijos, Turkijos, Lenkijos konstituciniai teismai; Belgijos Arbitražinis teismas savo sprendimuose tiksliai nurodo tarptautinės teisės šaltinius. Pagaliau trečia konstitucinių teismų grupė Konvencijos normomis pasinaudoja tik kaip papildomu konstitucinių normų interpretavimo elementu. Taip Portugalijos konstituciniam tribunolui dažnai tarptautinės teisės normos yra jo įkvėpimo šaltinis interpretacijai, Ispanijos konstitucinis teismas, spręsdamas įstatymo konstitucingumo klausimą, Konvencijos normomis naudojasi kaip kontrolės kriterijumi, Italijoje – žmogaus teisių apsaugos tarptautinės normos įdiegtos į nacionalinės teisės sistemą ir turi įstatymo galią, todėl panaudojamos kaip nacionalinių normų interpretacijos elementas ir t.t. Tą patį galima pasakyti apie Konvencijos normas, kaip papildomą interpretacijos elementą – Turkijos, Lenkijos, Kroatijos ir kitų šalių konstitucinės justicijos praktikoje.[3]

4. Reikia prisiminti, kad tik 1995 m. balandžio 25 d. Seimas įstatymu ratifikavo Konvenciją bei atitinkamus jos protokolus. Konvencija tapo nacionalinės teisės sistemos dalimi, taigi ir konstitucinės teisės šaltiniu.

Tačiau ir iki ratifikavimo konstitucinė justicija neišvengė Konvencijos įtakos: tiek tiesioginės, tiek netiesioginės. Todėl Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo praktiką, panaudojant Konvenciją, galima skirti į du laikotarpius:

1) laikotarpis iki Konvencijos ratifikavimo (šio laikotarpio pabaigą žymi ypač reikšminga Konstitucinio Teismo 1995 m. sausio 5 d. išvada, suformulavusi konstitucinės justicijos poziciją Konvencijos atžvilgiu).

2) laikotarpis Konvencijai tapus nacionalinės teisės sistemos sudedamąja dalimi, reikšmingu šalies konstitucinės teisės šaltiniu.

Pirmajame etape Konstituciniam Teismui Konvencija – visų pirma autoritetingas tarptautinis žmogaus teisių apsaugos teisių šaltinis, savo esme giminingas Konstitucijos turiniui, kurio negalima nepastebėti, nepaisyti.

Šio laikotarpio Lietuvos Konstitucinio Teismo praktikai būdinga tai, kad neratifikuota Konvencija, tampa papildomu Konstitucijos normų interpretavimo elementu.

Tiesa, kartais analizuojant konkretų teismo nutarimą, net gali susidaryti įspūdis, kad Konstituciniam Teismui Konvencijos norma yra kažkas daugiau nei Konstitucijos normos interpretavimo papildomas pagrindimas, kad šis Teismas Konvencijos normoje ieškojo konstitucinės normos prasmės. Tai tik patvirtina faktinį Konvencijos autoritetą. Natūralu, kad Konstitucinis Teismas šiuo instrumentu ir naudojasi, spręsdamas konkrečias bylas dėl teisės aktų konstitucingumo.

Pirmieji Konstitucinio Teismo žingsniai buvo atsargūs, savo argumentaciją jis grindė nuoroda į „visuotinai pripažintas tarptautinės teisės normas” (1993 m. gruodžio 13 d. nutarimas, kuriame spręstas Baudžiamojo kodekso numatytos papildomos bausmės – konfiskavimo konstitucingumo klausimas). Konvencija neminima, ji numanoma. Atrodo, Konstitucinis Teismas stengėsi išvengti detalių, konkretikos.

Tačiau jau 1994 m. gegužės 27 d. nutarime Konstitucinis Teismas, spręsdamas išlikusio nekilnojamojo turto restitucijos problemas jau tiesiogiai remiasi Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos pirmojo protokolo 1 straipsnio pirmąja dalimi, kuri įtvirtina: „Kiekvienas fizinis ar juridinis asmuo turi teisę disponuoti savo nuosavybe. Iš nieko negali būti atimta jo nuosavybė, nebent visuomenės interesais ir tik remiantis įstatymu arba tarptautinės teisės bendraisiais principais”.

Tai antras žingsnis. Toks pat fakultatyvinis, Konstitucijos normos interpretaciją siekiantis paremti motyvavimas. Tačiau Konvencija, jos normos jau įvardintos. Jomis tiesiogiai, tegul ir nedrąsiai, remiamasi. Tai suprantama, nes ši Konvencija kol kas tik gerbtinas etalonas.

Kiek vėliau, 1994 m. lapkričio 18 d. nutarime, Konstitucinis Teismas, analizuodamas Konstitucijos 31 straipsnio nuostatas dėl asmens teisės į gynybą, taip pat teisės turėti advokatą pasitelkia ir tarptautinius dokumentus („teisė į gynybą yra visuotinai pripažinta ir deklaruojama tarptautiniuose dokumentuose”). Šalia Jungtinių Tautų Generalinės Asamblėjos 1989 m. kovo 13 d. rezoliucijos kaip argumentas pateikiama ir Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos nuostata: „Kiekvienas asmuo, kaltinamas nusikaltimo padarymu, turi teisę mažiausiai į šias garantijas: a) kad jam būtų skubiai ir išsamiai pranešta tokia kalba, kurią jis supranta, apie pareiškiamo jam kaltinimo pagrindą ir motyvus; b) kad jis turėtų pakankamai laiko ir galimybių pasirengti savo gynybai; c) kad jis galėtų gintis pats arba per savo paties pasirinktą gynėją arba, jei jis neturi pakankamai lėšų tam gynėjui atsilyginti, turi teisę gauti pagalbą nemokamai, kai to reikalauja teisingumo interesai” ir t.t. Ir daroma išvada, kad „savo turiniu nuo tarptautinių dokumentų reglamentuojančių teisę į gynybą, iš esmės nesiskiria ir Lietuvos baudžiamojo proceso kodekso normos”.

Be to, šiame nutarime, nagrinėjant ribojimus gynėjui susitikti su ginamuoju be pašalinių, pasitelkiama ir Europos žmogaus teisių teismo praktika. Tai jau trečias žingsnis Konvencijos link. Konvencijos, kaip „gyvosios teisės”. Konstitucinio Teismo nutarime nurodoma, kad Europos žmogaus teisių teismas apribojimą gynėjui susitikti su ginamuoju be pašalinių patvirtino Cambell ir Fell byloje prieš Jungtinę Karalystę (1984). Konstitucinio Teismo nutarime rašoma: ,,Europos Žmogaus Teisių Teismas pažymėjo, kad Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 (3) (b) straipsnio nuostatos gali būti interpretuojamos plačiau, t.y. kad esant tam tikroms išimtinėms aplinkybėms valstybė turi teisę riboti teisinių konsultacijų konfidencialumą. Kilus pagrįstiems įtarimams, kad gynėjas piktnaudžiauja savo procesine padėtimi ir kaltinamajam teikiamais patarimais klaidina teismą ar trukdo normaliai proceso eigai, valstybė gali pažeisti teisinių konsultacijų privatumo principą”.[4]

Pasirėmęs Konvencijos taikymo praktika, Konstitucinis Teismas galėjo daryti išvadą, kad daugelio demokratinių šalių nacionalinėje teisėje, tarptautinių organizacijų ir Europos žmogaus teisių teismo dokumentuose yra numatytos teisinės įtariamojo ar kaltinamojo bendravimo su advokatu be pašaliečių apribojimo prielaidos. Tačiau kartu yra ir bendras reikalavimas: tokie apribojimai gali būti nustatyti tik įstatymu, neperžengiant protingų ribų. Šią sąvoką interpretuoti yra įstatymo leidėjo prerogatyva, tačiau, suprantama, laikantis pagrindinių garantijų taikomų įtariamiesiems ir kaltinamiesiems.

Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija bei Europos žmogaus teisių komisijos ir Žmogaus teisių teismo sprendimai atsidūrė Konstitucinio Teismo akiratyje ir svarstant Lietuvos radijo ir televizijos statuto atskirų nuostatų konstitucingumą. Konstitucinis Teismas 1995 m. balandžio 20 d. nutarime, aiškindamasis LRTV teisinę padėtį, pažymėjo, kad valstybinio radijo ir televizijos idėja demokratinėse valstybėse nelaikoma nepriimtina. „Europos žmogaus teisių komisija (EŽTK) prieš tam tikrą laiką laikėsi nuomonės, kad valstybė gali gana plačiai reglamentuoti radijo ir televizijos veiklą. Ji rėmėsi Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 10 straipsnio 1 punktu, kuriame sakoma: ,,Kiekvienas turi teisę į saviraiškos laisvę. Ši teisė apima laisvę turėti savo nuomonę, gauti bei skleisti informaciją ir idėjas valdžios institucijų netrukdomam ir nepaisant valstybės sienų. Šis straipsnis netrukdo valstybėms licencijuoti radijo, televizijos ar kino įstaigas”. Konstitucinis Teismas taip pat pastebėjo, kad europinių institucijų „požiūris keitėsi ir pastaruoju metu Europos žmogaus teisių teismo praktika remiasi tuo, kad licencijų suteikimu neturima varžyti radijo ir televizijos laisvės, bet valstybinio radijo ir televizijos galimybė neatmetama. Svarbu, kad valstybinis radijas ir televizija, kaip ir bet kuri kita žiniasklaidos priemonė, neturėtų informacijos skleidimo monopolio”[5]. Taigi, regime naujas detales – Konstitucinis Teismas ne tik remiasi konkrečia Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos norma, bet ir analizuoja Europos institucijų praktiką, net tos praktikos raidą. Taip sprendimas po sprendimo gilėja Konstitucinio Teismo atlikta Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos analizė. Jau ne tik nurodoma atitinkama jos nuostata, bet ji analizuojama, aptariama jos taikymo praktika. Tai sąlygojo ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos normų interpretaciją. Drauge buvo pasiruošta 1995 m. sausio 24 d. Konstitucinio Teismo išvadai.

5. Konstitucinis Teismas 1995 m. sausio 5 d. išvadoje, išnagrinėjęs bylą pagal Respublikos Prezidento paklausimą, ar Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 4, 5, 9, 14 straipsniai ir jos Ketvirtojo protokolo 2 straipsnis atitinka Konstitucijai, suformavo savo poziciją Konvencijos atžvilgiu. Išvadoje labai aiškiai išdėstyta Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir Konvencijos santykio samprata. Šioje byloje ypač reikšmingos tokios Konstitucinio Teismo padarytos išvados:

1. Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija yra ypatingas tarptautinės teisės šaltinis, kurio tikslas kitoks nei daugumos kitų tarptautinės teisės aktų. Šis tikslas yra visuotinis – siekti, kad Visuotinėje žmogaus teisių deklaracijoje skelbiamos teisės būtų visuotinai ir veiksmingai pripažįstamos ir kad jų būtų laikomasi ginant ir toliau įgyvendinant žmogaus teises ir pagrindines laisves. Šiuo, tai yra tikslo, požiūriu Konvencija atlieka tokią pat funkciją kaip ir konstitucinės žmogaus teisių garantijos, nes Konstitucija įtvirtina šias garantijas šalyje, o Konvencija – tarptautiniu lygiu. Kaip tik dėl to labai svarbu įvertinti ir nustatyti Konvencijos ir Konstitucijos santykį.

2. Lietuvos Respublikos teisinė sistema grindžiama tuo, kad Konstitucijai neturi prieštarauti joks įstatymas ar kitas teisės aktas, taip pat ir jos tarptautinės sutartys (šiuo atveju – Konvencija). Priešingu atveju Lietuvos Respublika negalėtų užtikrinti Konvencijoje pripažįstamų teisių ir laisvių teisinės gynybos, kas yra numatyta jos 13 straipsnyje, sudarančiame Konvencijos nuostatų įgyvendinimo kiekvienos valstybės vidaus teisinėje sistemoje pagrindą. Šiame straipsnyje skelbiama: „Kiekvienas, kurio teisės ir laisvės, pripažintos šioje Konvencijoje, yra pažeistos, turi teisę į veiksmingą teisinės gynybos priemonę kreipiantis į valstybės instituciją, nepriklausomai nuo to, ar tą pažeidimą padarė asmenys, eidami savo oficialias pareigas.” Vadinasi, valstybinės institucijos, vykdančios teisinę gynybą, turi tiesiogiai taikyti Konstitucijos normas, taip pat įgyvendinti Konvencijos nuostatas. Šios nuostatos turi tapti valstybės vidaus teisės sudedamąja dalimi, ir neturi būti jokių kliūčių joms taikyti teismuose ir kitose teisinę gynybą vykdančiose institucijose.

3. Kadangi „Konstitucijos 138 straipsnio trečiojoje dalyje nustatyta: “Tarptautinės sutartys, kurias ratifikavo Lietuvos Respublikos Seimas, yra sudedamoji Lietuvos Respublikos teisinės sistemos dalis”, ši konstitucinė nuostata Konvencijos atžvilgiu reiškia, kad ratifikuota ir įsigaliojusi Konvencija taps sudedamąja Lietuvos Respublikos teisinės sistemos dalimi ir turės būti taikoma kaip ir Lietuvos Respublikos įstatymai. Jos nuostatos Lietuvos Respublikos teisės šaltinių sistemoje atitinka įstatymų lygmenį.

6. Išvadoje taip pat pateikta Konstitucijos ir Konvencijos normų materialiaja prasme sąveikos analizė. Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad: ,,vertinant Konstitucijoje ir Konvencijoje įtvirtintų žmogaus teisių turinį būtina atsižvelgti į lyginamosios konstitucinės teisės ir tarptautinės teisės suderinimo metodologinius pagrindus. Konvencijos nuostatos galėtų būti pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai, jeigu:

1) Konstitucija nustatytų išsamų ir baigtinį teisių ir laisvių sąrašą, o Konvencija nustatytų kokias nors kitas teises ir laisves;

2) Konstitucija draustų kokius nors veiksmus, o Konvencija apibrėžtų šiuos veiksmus kaip vienokią ar kitokią teisę arba laisvę;

3) kokia nors Konvencijos nuostata negalėtų būti taikoma Lietuvos Respublikos teisės sistemoje dėl to, kad ji nesutampa su kokia nors Konstitucijos nuostata.” [6]

Konstitucinio Teismo nuomone, remiantis Konstitucijos ir Konvencijos bendrąja analize galima teigti, kad nei Konstitucijoje, nei Konvencijoje nėra išsamaus ir baigtinio žmogaus teisių ir laisvių sąrašo. Tai patvirtina ir Konstitucijos 18 straipsnis, kuriame nustatyta, kad “žmogaus teisės ir laisvės yra prigimtinės”. Joks teisės aktas negali nustatyti prigimtinių teisių ir laisvių baigtinio sąrašo.

Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad Konstitucijos ir Konvencijos normų suderinamumo (santykio) aiškinimas turi būti prasminis, loginis, o ne tik pažodinis. Vien tik pažodinis žmogaus teisių aiškinimas yra nepriimtinas žmogaus teisių apsaugos prigimčiai. Aiškindamas Konstitucijos ir Konvencijos normų santykį, Konstitucinis Teismas pastebėjo, kad formalus pažodinis Konvencijos nuostatų aiškinimas nepripažįstamas ir Europos žmogaus teisių teismo praktikoje. „Šis Teismas 1968 m. birželio 27 d. sprendime Wemhoff ir 1970 m. sausio 17 d. sprendime Delcourt bylose pakartojo tą pačią savo išvadą, jog vertinant, kad tai yra teisę kurianti sutartis, taip pat būtina siekti tokio aiškinimo, kuris labiausiai tinka tam, kad būtų pasiektas sutarties tikslas ir realizuotas sutarties objektas, o ne tam, kad tokiu būdu formaliai daugiausia apribotų šalių prisiimtus įsipareigojimus”.

Tai, kad pagrindinės žmogaus teisės, laisvės ir jų garantijos vienokia ar kitokia žodine forma suformuluotos Konstitucijoje, dar neleidžia teigti, jog šios formuluotės visais atvejais yra absoliučios jų taikymo prasme. Įstatymu žmogaus teisės, laisvės ir jų garantijos gali būti suformuluotos plačiau, negu jos pažodžiui išreikštos konkrečiame Konstitucijos straipsnyje ar jo dalyje.

Taigi platesnis jų taikymas įmanomas, jeigu jį numato kitas teisės aktas, turintis įstatymo galią (šiuo atveju – Konvencija ir jos protokolai). Čia lemiamą reikšmę turi Konstitucijos 138 straipsnio trečioji dalis, nustatanti Seimo ratifikuotų tarptautinių sutarčių inkorporavimo, taigi ir jų taikymo tolygiai su įstatymais, principą Lietuvos Respublikos teisinėje sistemoje. Todėl Konstitucinis Teismas konstatavo: ,,Konvencijos nuostatos, apibrėžiančios žmogaus teises ir laisves, gali būti taikomos kartu su Konstitucijos nuostatomis, jeigu jos pastarosioms neprieštarauja”.

Konstitucinis Teismas, atlikęs tekstų bendrąją analizę, padarė išvadą, jog jokia Konstitucijos ir Konvencijos žmogaus teises ir laisves įtvirtinanti nuostata neleidžia teigti, kad Konstitucija draudžia kokius nors veiksmus, o Konvencija apibrėžia šiuos veiksmus kaip vienokią ar kitokią teisę arba laisvę.

7. Ratifikavus Konvenciją, ji tapo Lietuvos teisės sistemos sudėtine dalimi. Atrodytų, teisės sistemos hierarchijoje įgavus tik įstatyminį lygį, jos panaudojimas konstitucinėje justicijoje nelabai turėjo pakisti. Nieko panašaus – tarptautinės žmogaus teisių gynybos įtaka nacionalinei šių teisių gynybai tik padidėjo. Tą galima teigti, paanalizavus Konstitucinio Teismo praktiką vienaip ar kitaip taikant Konvencijos nuostatas.

Pirmiausia pažymėtina, kad Konstitucinis Teismas, interpretuodamas konstitucines normas, dažniau interpretaciją ėmė grįsti Konvencijos nuostatomis. Tai patvirtina Konstitucinio Teismo 1995 m. gruodžio 6 d., 1996 m. balandžio 18 d., 1996 m. gruodžio 19 d., 1997 m. vasario 13 d., 1997 m. balandžio 8 d., 1997 m. spalio 1 d., 1997 m. gruodžio 18 d. ir kiti nutarimai.

Be to, neretai Konvencija naudojamasi ne vien kaip papildomu argumentu, bet ir kaip tam tikru etalonu, kuris yra reikšmingas norint suprasti atitinkamą Konstitucijos nuostatą. Antai 1996 m. gruodžio 19 d. nutarime, spręsdamas klausimą dėl Valstybės paslapčių ir jų apsaugos įstatymo kai kurių straipsnių bei dviejų Vyriausybės nutarimų atitikimo Konstitucijai klausimą, Konstitucinis Teismas analizuodamas informacijos laisvės ribojimą, ėjo tokiu keliu: pirmiausia aptarė informacijos teisės ribojimo doktriną, po to perėjo prie Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 10 straipsnio, laiduojančio žmogui teisę laisvai laikytis savo nuomonės, gauti ir skleisti informaciją bei idėjas. Konstitucinis Teismas nurodė, kad šis Konvencijos straipsnis numato galimybę riboti šią teisę laikantis šių sąlygų: 1) jeigu tai būtina demokratinėje visuomenėje, 2) numatyta nacionaliniuose įstatymuose ir 3) apribojimais siekiama ginti tokias vertybes kaip valstybės saugumas, teritorijos vientisumas, viešosios tvarkos interesai, kelio teisės pažeidimams ir nusikaltimams užkirtimas, žmogaus sveikatos ir moralės apsauga ir kt.

Pažymėjęs, kad tokių standartų laikosi daugelis valstybių, Konstitucinis Teismas ėmėsi Konstitucijos 25 straipsnio 3 ir 4 dalių, kuriose nustatyti laisvės reikšti įsitikinimus, gauti ir skleisti informaciją ribojimai, interpretavimo. Ne be Konvencijos įtakos aiškinant konkrečias konstitucines normas, akcentuota, kad įstatymų leidėjas, sprendžiantis kaip apsaugoti valstybės paslaptį sudarančias žinias, yra įpareigotas parinkti tokias teisines priemones, kuriomis nebūtų galima nepagrįstai apriboti asmens teisės į informaciją.

Be to, pažymėtina, kad Konstitucinio Teismo praktikoje pamažu susiformuoja Konvencijos panaudojimo „dviejų aukštų” sistema. Konstitucinis Teismas savo nutarimuose remiasi ne tik Konvencija ar atskira jos norma, bet pasitelkia savo motyvuose ir Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos ir Europos žmogaus teisių teismo praktiką. Tai galima laikyti sąmoninga nacionalinės institucijos nuostata ne vien atsižvelgti į Konvencijos normas, bet ir „….nuolat laikytis doktrinos, kurią skleidžia pagal Konvenciją sukurtos institucijos”.[7] Štai keli tokios praktikos pavyzdžiai: 1996 m. balandžio 18 d. nutarime dėl Komercinių bankų įstatymo atskirų straipsnių atitikimo Konstitucijai, Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad tiek žmogaus teisių doktrina, tiek ja besiremianti demokratinių valstybių teisė pripažįsta tam tikrą galimybę riboti nuosavybės teises, kaip ir kai kurias kitas pagrindines žmogaus teises. Tačiau laikomasi esminės nuostatos, kad negalima apribojimais pažeisti kokios nors pagrindinės žmogaus teisės turinio esmės.

Nutarime nurodyta, kad Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 17 straipsnyje nustatytas toks principinis draudimas: “Jokia šios Konvencijos nuostata negali būti aiškinama kaip suteikianti kuriai nors valstybei, grupuotei ar asmeniui teisę vykdyti kokią nors veiklą ar atlikti kokius nors veiksmus, kuriais siekiama panaikinti kokias nors šioje Konvencijoje numatytas teises ir laisves, ar jas daugiau apriboti nei numatyta šioje Konvencijoje”.

Taip pat nuosavybės gynimui Konvencijoje skirtas Pirmojo protokolo 1 straipsnis, kuriame nustatyta: ,,Kiekvienas fizinis ar juridinis asmuo turi teisę į savo nuosavybės apsaugą. Iš nieko negali būti atimta jo nuosavybė, išskyrus tuos atvejus, kai tai yra būtina viešiesiems interesams ir tiktai įstatymo numatytomis sąlygomis bei remiantis bendraisiais tarptautiniais teisės principais”.

Pažymėjęs šias aplinkybes, Konstitucinis Teismas analizuoja ir Konvencijos užtikrinimo institucijų praktiką. Štai ši analizė: „Europos žmogaus teisių komisijos ir Europos žmogaus teisių teismo praktikos taikant Konvenciją apžvalgoje nurodyta: Pirmojo protokolo 1 straipsnio antrojoje dalyje nustatyta, kad įstatymai, kuriais, valstybės manymu, būtina visuomenės interesais kontroliuoti naudojimąsi nuosavybe, nepažeidžia šio Konvencijos straipsnio. Minėtoje 1 straipsnio nuostatoje išreikštas gerai žinomas teisės principas, kurį pripažįsta visos Konvencijos šalys: įstatymų leidėjai turi teisę nustatyti taisykles, ribojančias nuosavybės savininkų galimybes visuomenės interesais. Suprantama, kad tokio pobūdžio taisyklės yra labai įvairios. Valstybių taikomas priemones Teismas kontroliuoja remdamasis proporcingumo reikalavimu (The European system for the protection of human rights/ R. St. J. Macdonald, F. Matscher, H. Petzold (Eds.) 1993. P. 526).”[8]

Konstitucinis Teismas, analizuodamas bankroto bylos iškėlimo teisme ypatumus, paminėjo Europos žmogaus teisių komisijos požiūrį, išdėstytą 1981 m. kovo 10 d. sprendime dėl pareiškimo priimtinumo: pareiškėjas X, remdamasis Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio pirmąja dalimi, skundėsi, kad Antverpeno komercinis teismas, paskelbdamas jį bankrutavusiu, pažeidė jo teisę į teisminę gynybą. Minėtame Komisijos sprendime konstatuota, kad teismas, kuris, pareiškėjui nedalyvaujant, paskelbė jį bankrutavusiu, veikė pagal teisės aktą, numatantį išimtis įprastinei procedūrai. Negalima teigti, kad šis teismas ,,nustatinėjo” teises ir pareigas. Jo funkcija buvo ne išspręsti ginčą, bet apginti egzistuojančius ir potencialius kreditorius. Komisijos nuomone, Konvencijos 6 straipsnio pirmoji dalis netaikytina skubiam teisminiam procesui dėl bankroto paskelbimo. Komisijos sprendime pažymima, kad, kita vertus, minėtas Antverpeno komercinio teismo pirminis sprendimas palietė pareiškėjo teises, todėl jis gali būti ginčijamas ir jo teisėtumas skundžiamas tribunolui, saugančiam garantijas, nustatytas Konvencijos 6 straipsnio pirmojoje dalyje. Pareiškėjas X turėjo galimybę suformuluoti prieštaravimus, teismo vėliau išnagrinėtus laikantis procedūros, kuri visais atžvilgiais atitiko Konvencijos 6 straipsnio pirmąją dalį (European Commission of Human Rights. Commission Europeénne des droits de l’homme. Decisions and reports. Décisions et rapports. Nr. 24. P.198)”.[9]

1997 m. vasario 13 d. nutarime dėl Alkoholio ir tabako kontrolės įstatymo straipsnių atitikimo Konstitucijai Konstitucinis Teismas, analizuodamas pagrindinių teisių ribojimo problemas, vėl pasitelkia ne tik Konvenciją, bet ir susiformavusią Europos žmogaus teisių teismo praktiką. Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad tarp asmens teisių ir laisvių iš vienos pusės ir visuomenės interesų – iš kitos neretai kyla konfliktų, o kartais atsiranda ir prieštaravimų. ,,Demokratinėje visuomenėje tokie prieštaravimai sprendžiami derinant skirtingus interesus ir siekiant nepažeisti jų pusiausvyros.

Vienas iš interesų derinimo būdų yra asmens teisių ir laisvių ribojimas. Beje, tokią galimybę numato ir Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija. Pagal šią Konvenciją ir susiformavusią Europos žmogaus teisių teismo praktiką tokie apribojimai galimi, t. y. laikomi pagrįstais, jeigu atitinka dvi sąlygas: 1) yra teisėti ir 2) būtinai reikalingi demokratinėje visuomenėje. Teisėtumo reikalavimas reiškia, kad apribojimai turi būti nustatomi tik įstatymu, kuris viešai paskelbiamas, o jo normos suformuluojamos pakankamai aiškiai.”[10] Europos institucijų suformuota ribojimų doktrina Konstitucinis Teismas rėmėsi ir kitose bylose. Antai 1997 m. balandžio 8 d. nutarime nuosavybės teisių ribojimas grindžiamas tiek Konvencijos Pirmojo protokolo 1 straipsnio normomis, tiek Europos žmogaus teisių teismo praktika, realizuojant šias normas, nurodant šio teismo nagrinėtas (James ir kiti prieš Jungtinę Karalystę (1986 m.), Litghgow ir kiti prieš Jungtinę Karalystę (1987 m.) bylas.

1998 m. kovo 10 d. nutarime dėl Valdininkų įstatymo 20 straipsnio konstitucingumo Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad aptariamos Konstitucijos normos susišaukė su tarptautinės teisės aktų nuostatomis dėl žmogaus įsitikinimų išraiškos laisvės ribojimo. Teismas remiasi tiek Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos Konvencijos 10 straipsnio normų analize, tiek Europos žmogaus teisių komisijos ir Europos žmogaus teisių teismo Konvencijos 10 straipsnio taikymo praktika, pabrėžiančia ypatingą žmogaus teisės laisvai reikšti savo mintis ir įsitikinimus svarbą demokratijai. Konstitucinis Teismas pažymėjo, „kad šiame straipsnyje valstybėms suteikiama didesnė veiksmų laisvė nei kituose Konvencijos straipsniuose, nes jame pabrėžiama, jog naudojimasis šiomis laisvėmis yra susijęs su pareigomis ir atsakomybe, todėl gali priklausyti nuo valstybės kontrolės formų įvairovės. Beje, minėtųjų institucijų išnagrinėtose bylose, kuriose valstybės tarnautojai skundėsi, kad Konvencijos 10 straipsnyje įtvirtintos jų teisės buvo pažeistos dėl ypatingos pareiškėjų tarnybinės padėties, pažymima, jog valstybė gali apriboti valstybės tarnautojų teisę laisvai reikšti savo mintis ir įsitikinimus, kiek tai yra susiję su jų tarnybinėmis pareigomis ir funkcijomis.”[11] Kaip matome, sprendžiant ginčijamų normų atitikimo Konstitucijai klausimą, atsižvelgiama į platų kontekstą. Konstitucinis Teismas, siekdamas suprasti konstitucinių nuostatų prasmę, analizuoja ir bendruosius žmogaus įsitikinimų bei informacijos laisvės apsaugos reikalavimus, teisės kritikuoti valdžios įstaigų darbą garantijas, ginčijamomis įstatymo normomis reguliuojamų santykių ypatumus. Konvencijos įtaka šiai analizei yra akivaizdi.

Taigi, Konvencijos normos ir Europos žmogaus teismo bei Europos žmogaus teisių komisijos akcentuotos  aplinkybės padėjo Konstituciniam Teismui suformuoti savo požiūrį.

8. Atskirai reikėtų aptarti Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos reikšmę Konstituciniam Teismui formuojant savo poziciją Baudžiamojo kodekso 105 straipsnio sankcijoje numatytos mirties bausmės konstitucingumo klausimu. Žinoma, Konstitucinio Teismo nutarime suformuluotą išvadą, kad Konstitucijoje nėra prielaidų įstatymo normoje nustatyti mirties bausmę, lėmė pačios Konstitucijos, saugančios žmogaus teisę į gyvybę ir orumą, normų analizė. Tačiau neginčytina ir tai, kad Konstitucinio Teismo argumentaciją stiprino ir tam tikra kryptimi ją orientavo Konvencijos normos bei jų taikymo praktika. 1998 m. gruodžio 9 d. nutarime Konstitucinis Teismas nurodė, kad iš prigimtinių teisių tarptautinė bendrija išskiria žmogaus gyvybę ir orumą. Interpretuodama Konstitucijos 135 straipsnio 1 dalį (įtvirtinančią, kad Lietuvos Respublika, įgyvendindama užsienio politiką, vadovaujasi visais pripažintais tarptautinės teisės principais ir normomis, siekia užtikrinti šalies saugumą ir nepriklausomybę, piliečių gerovę ir pagrindines teises bei laisves, prisideda prie teise ir teisingumu pagrįstos tvarkos) bei Konstitucijos 138 straipsnio 3 dalies nuostata, kad tarptautinės sutartys, kurias ratifikavo Seimas, yra sudedamoji Lietuvos teisinės sistemos dalis. Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad valstybė, pripažindama tarptautinės teisės principus ir normas, šalies gyventojams negali taikyti iš esmės kitokių standartų. Į tai būtina atsižvelgti interpretuojant Konstitucijos normas.

Tarptautinės bendruomenės principinį požiūrį, Konstitucinio Teismo nuomone, atspindi ne tik Jungtinių Tautų priimti dokumentai, bet ir Europos Tarybos veikla, siekiant užtikrinti pagarbą žmogaus teisėms. Konstitucinio Teismo nutarime nurodyta, kad Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 2 straipsnyje skelbiama:

„1. Kiekvieno asmens teisę į gyvybę saugo įstatymas. Niekam negalima tyčia atimti gyvybės, išskyrus vykdant teismo nuosprendį už nusikaltimą, už kurį tokia bausmė numatyta įstatymo.

2. Gyvybės atėmimas nėra laikomas šio straipsnio pažeidimu, jeigu tai padaroma neviršijant tokio jėgos naudojimo, kuris buvo neišvengiamai būtinas:

a) ginant kiekvieną asmenį nuo neteisėto smurto;

b) teisėtai suimant arba sutrukdant teisėtai sulaikytam asmeniui pabėgti;

c) pagal įstatymą malšinant riaušes ar sukilimą.”

Todėl Konvencija ir jos 2 straipsnis orientuoja Europos Tarybos nares į mirties bausmės atsisakymą. Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad 1983 m. balandžio 28 d. priimtas Konvencijos Šeštasis protokolas dėl mirties bausmės jau kategoriškai nustatė:

,,1 str. Mirties bausmė panaikinama. Niekas negali būti nei nuteistas mirties bausme, nei ja nubaustas.

2 str. Valstybė gali savo įstatymuose numatyti mirties bausmę už veiksmus karo ar neišvengiamo pavojaus kilti karui metu; tokia bausmė gali būti taikoma tik tuose įstatymuose numatytais atvejais ir pagal jų nuostatas. Toji valstybė privalo pranešti Europos Tarybos Generaliniam sekretoriui minėtų įstatymų dėl mirties bausmės nuostatas.

3 str. Nuo įsipareigojimų pagal šį protokolą negali būti nukrypstama remiantis Konvencijos 15 straipsniu.

4 str. Dėl šio protokolo nuostatų negali būti taikomos išlygos remiantis Konvencijos 57 straipsniu.”

Todėl Konstitucinio Teismo nutarime daroma išvada, kad Europos Taryba vienareikšmiškai ragina valstybes, Tarybos nares, panaikinti mirties bausmę. Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad 1995 m. balandžio 27 d. Lietuvos Respublikos Seimas ratifikavo Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvenciją. Taip pat jis ratifikavo Pirmąjį, Ketvirtąjį, Septintąjį ir Vienuoliktąjį protokolus. Tačiau iki šiol neratifikuotas Konvencijos Šeštasis protokolas, kuris, kaip minėta, be išlygų reikalauja panaikinti mirties bausmę.[12]

Konstitucinis Teismas svarstydamas mirties bausmės konstitucingumo klausimą pažymėjo, kad Europos Tarybos dokumentų analizė rodo, kad mirties bausmės panaikinimas Europoje tampa visuotinai pripažinta norma (Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos Šeštajį protokolą yra pasirašiusios visos valstybės, Europos Tarybos narės, išskyrus Albaniją, Lenkiją Turkiją. Jį pasirašė, bet kol kas neratifikavo, Belgija, Bulgarija, Gruzija, Kipras, Rusija). ,,Reikalavimas panaikinti šią bausmę yra praktiškai įgyvendintas. Šiuo metu mirties bausmė nevykdoma jokioje Europos valstybėje.

Taigi šiuolaikinėje Europos šalių baudžiamojoje teisėje pastebima akivaizdi tendencija: kriminalinė bausmė turėtų derinti bausmę su žmoniškumo, pagarbos žmogui, jo orumui išsaugojimu, o bausmės tikslas būtų atkurti nusikaltimu pažeistą tvarką bei užtikrinti žmonių saugumą.”[13]

9. Besiformuojanti Konstitucinio Teismo praktikoje Konvencijos panaudojimo „dviejų aukštų” sistema verčia atkreipti dėmesį į Europos žmogaus teisių konvencijos ir Europos žmogaus teisių teismo įtaką konstitucinei justicijai. Nors kiekvienos šalies Konstitucinis Teismas – nepriklausoma ir savarankiška institucija, tačiau jis negali nepaisyti tarptautinio konteksto, tuo labiau, kad Konvenciją užtikrinančios institucijos, laikydamosios tų pačių principų, sprendžia panašias problemas. Tiesa, turėtume taip pat prisiminti ir apie nacionalinių konstitucinių teismų praktikos įtaką europinėms institucijoms. Bet tai jau kita tema.

Ne vienos šalies konstituciniam teismui svarbi Europos žmogaus teisių teismo, kuris yra aukščiausias tiesiogiai taikiamos daugelyje šalių Konvencijos (taip pat Lietuvoje) aiškintojas, nuomonė. Jis suvaidino svarbų vaidmenį valstybių, Europos Tarybos narių, teisiniame gyvenime. Kaip rašo V. Berger, šios tarptautinės institucijos „sprendimai nulemia įstatymų, teismų ar kitų institucijų praktikos keitimą, ypač teisinio proceso ir politinių teisių srityje.”[14] Ne mažiau reikšminga ir Europos žmogaus teisių komisijos praktika. Manau, kad Konstituciniam Teismui, kaip ir kitų šalių konstitucinės justicijos institucijoms, šios praktikos reikšmė yra trejopa.

Pirmiausia, šių institucijų praktika yra geriausias pavyzdys, kaip reikia interpretuoti pagrindines teises įtvirtinančias normas. „Teisės, kurias garantuoja Europos žmogaus teisių Konvencija, turi būti interpretuojamos dinamiškai ir evoliuciniu būdu atsižvelgiant į šiandienos sąlygas, ir, kaip nurodo Europos žmogaus teisių teismas, vadovaujantis mūsų dienų demokratinės visuomenės koncepcijomis”.[15] Šią nuostatą konstitucinė justicija gali dažnai taikyti interpretuodama Konstitucijos nuostatas, kuriose įtvirtintos žmogaus teisės ir laisvės.

Antra, analizuojant konstitucines normas ne mažiau svarbi analogiškų Konvencijos normų turinio, atskleisto konkrečiose Europos žmogaus teisių teismo ir Europos žmogaus teisių komisijos sprendimuose, sampratos įtaka. Šie sprendimai – geriausias kriterijus norint pasitikrinti, ar teisingu keliu einama. Tiesa, nereikėtų tarptautinės praktikos suabsoliutinti, nes pasitaiko, kad nacionalinė ir tarptautinė praktika pasirenka ne visada tapačius sprendimo būdus. Tačiau ir šiuo atveju nacionalinis konstitucinis teismas turi savo argumentais pasverti Europos institucijų argumentus. Tai ne mažiau svarbu teikiant adekvačią žmogaus teisių apsaugą.

Ne mažiau svarbi ir trečia aplinkybė. Tai būtų šių institucijų žmogaus teisių gynimo strategijos pavyzdys. Žmogaus teisių idėjos įgyvendimo pavyzdys, įkvepiantis nacionalines institucijas ieškoti naujų sprendimų.

10. Pabaigoje drįstu suformuluoti keletą išvadų.

Pirmoji: Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvenciją yra neabejotinai pripažinęs reikšmingu konstitucinės teisės šaltiniu, padedančiu spręsti sudėtingas teisės aktų konstitucingumo aiškinimo problemas.

Antroji – Konvencijos nuostatomis neretai remiasi vienokia ar kitokia konstitucinė nuostatų interpretacija; tai sietina su Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir Konvencijos teisiniu panašumu.

Trečia – neabejotina Konvencijos, kaip ir „gyvosios teisės” (t.y. Europos žmogaus teisių teismo, Europos žmogaus teisių komisijos jurisprudencijos), įtaka konstitucinės justicijos paieškoms, neatsitiktinai Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas palaipsniui suformulavo „dviejų aukštų” Konvencijos panaudojimo sistemą. Konvencijos teksto interpretavimo praktika neturi išnykti iš Konstitucinio Teismo teisėjų akiračio.

Ketvirtoji – Konstitucijos ir Konvencijos sąveika suvokiama kaip procesas, verčiantis Konstitucinį Teismą besikeičiančiame tikrovės kontekste ieškoti naujų argumentų, norint pagrįsti konkrečius sprendimus, kuriais laiduojama Konstitucijoje įtvirtintų bendražmogiškų vertybių apsauga.

---

[1] Leuprecht P. Les droits garantis par la Convention européene des droits de l’homme//L’avocat et l’Europe des 12 et des 21, Strasbourg, Ed.C.F. P.A. d’Alsace, 1988, p.25.

[2] J. Rideau “La coexistence des systemes de protection des droit fondamentaux dans la communauté européenne et ses états-membres”//Annuaire international de justice constitutionnelle, Vol. VII, 1991, Paris, Economica, PUAM, 1993, p. 16.

[3] Plaèiau apie tai þiûrëkite: Jacques Robert, Rapport général//Protection constitutionnelle et protection internationale des droits de l’homme: concurence ou complémentarité?, volume II, Paris, Conseil Constitutionnel, 1994, p. 806-811.

[4] Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1994 m. lapkrièio 18 d. nutarimas „Dël Lietuvos Respublikos baudþiamojo proceso kodekso 58 straipsnio antrosios dalies 3 punkto atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai”//Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo aktai, 1 knyga (1993-1995), V., 1998, p. 277.

[5] Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1995 m. balandþio 20 d. nutarimas „Dël Lietuvos radijo ir televizijos statuto 7 bei 9.3 straipsniø, taip pat dël Radijo ir televizijos programø transliavimo valstybiniø árenginiø nuomos privaèioms redakcijoms konkursø organizavimo techninës komisijos nuostatø 3 bei 12 punktø atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai “//Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo aktai, 1 knyga (1993-1995), V., 1998, p. 389.

[6] Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo išvada „ Dėl Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 4, 5, 9, 14 straipsnių ir jos Ketvirtojo protokolo 2 straipsnio atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai” //Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo aktai, 1 knyga (1993-1995), V., 1998, p. 507.

[7] C.A. Norgaard, “La mise en oeuvre des accords internationaux en matiére de droits de l’homme dans un systeme juridique national”//Les rapports entre le droits international et le droits interne, Strasbourg, Les éditions du Conseil du l’Europe, 1994, p. 21.

[8] Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1996 balandžio 18 d. nutarimas „Dėl Lietuvos Respublikos komercinių bankų įstatymo 37 straipsnio pirmosios dalies 7 punkto, 39 straipsnio, 40 straipsnio pirmosios bei antrosios dalių, 45 straipsnio ir 46 straipsnio antrosios bei trečiosios dalių atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai” //Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutarimai ir sprendimai, t. 6, V., 1996, p. 65.

[9] Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1996 balandþio 18 d. nutarimas „Dël Lietuvos Respublikos komerciniø bankø ástatymo 37 straipsnio pirmosios dalies 7 punkto, 39 straipsnio, 40 straipsnio pirmosios bei antrosios daliø, 45 straipsnio ir 46 straipsnio antrosios bei treèiosios daliø atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai” //Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutarimai ir sprendimai, t. 6, V., 1996, p. 79.

[10] Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1997 m. vasario 13 d. nutarimas „Dël Lietuvos Respublikos alkoholio kontrolës ástatymo 1 ir 30 straipsniø, Lietuvos Respublikos tabako kontrolës ástatymo 1, 3 ir 11 straipsniø, taip pat Lietuvos Respublikos Vyriausybës 1996 m. vasario 2 d. nutarimo Nr. 179 “Dël alkoholio reklamos kontrolës” atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai” //Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutarimai ir sprendimai, t. 8, V., 1997, p. 26.

[11] Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1998 m. kovo 10 d. nutarimas „ Dėl Lietuvos Respublikos valdininkų įstatymo 20 straipsnio trečiosios dalies atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai” //Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutarimai ir sprendimai, t. 10, V., 1998, p. 56.

[12] Europos þmogaus teisiø ir pagrindiniø laisviø apsaugos konvencijos ðeðtàjá protokolà Lietuva ratifikavo 1999 m. liepos 8 d. (Sudarytojo pastaba).

[13] Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1998 m. gruodžio 9 d. nutarimas „ Dėl Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 105 straipsnio sankcijoje numatytos mirties bausmės atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai” //Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutarimai ir sprendimai, t. 11, V., 1998, p. 109.

[14] Berger V., Europos þmogaus teisiø teismo jurisprudencija, V., Pradai, 1997, p. 17.

[15] Leuprecht P., Op.cit.p. 27.

Susiję įrašai:

• Teisės teorija (konspektas)
• Nekilnojamojo turto plėtotės strategija
• Turto vertinimo problemos sprendimų vykdymo procese
• Turto vertinimas paimant jį visuomenės poreikiams
• Nekilnojamojo turto vertinimas mokesčiams