Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija ir konstitucinė justicija
Egidijus Jarašiūnas
Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo teisėjas
ŽMOGAUS TEISIŲ IR PAGRINDINIŲ LAISVIŲ
APSAUGOS KONVENCIJA IR KONSTITUCINĖ JUSTICIJA
1. Žmogaus teisės – šiuolaikinės civilizacijos esminė vertybė. Jos saugomos tiek nacionaliniu, tiek tarptautiniu lygiu. Nacionalinėje teisėje išskirtinė reikšmė tenka konstituciniam pagrindinių teisių apsaugos įtvirtinimui. Demokratinės valstybės konstitucijoje šioms teisėms pripažįstamas didžiausios teisinės vertybės statusas. Valstybės pareiga – jas užtikrinti. Kartu žmogaus teisės ir laisvės – svarbus tarptautinės teisės institutas. Ne vienas tarptautinis dokumentas yra priimtas siekiant apsaugoti individo pagrindines teises. Europos šalių žmonėms ypač reikšminga Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija. Visuotinai pripažįstamas Konvencijos unikalumas, jos pagalba sukurtos regioninės žmogaus teisių apsaugos sistemos veiksmingumas. Lietuvai tapus Europos Tarybos nare, pasirašius ir ratifikavus Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvenciją bei atskirus jos protokolus ir mūsų šalies gyventojai gali naudotis šiuo tarptautiniu žmogaus teisių gynybos mechanizmu.
Viena iš konstitucinės justicijos funkcijų yra konstitucijoje įtvirtintų žmogaus teisių ir laisvių apsauga. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, nagrinėdamas atitinkamų teisės aktų atitikimą Konstitucijai, užtikrina pagrindinio įstatymo viršenybę teisės sistemoje. Tuo pačiu jis saugo žmogaus pagrindines teises nuo valdžios institucijų pažeidimų. Kadangi žmogaus teises laiduoja ne vien Konstitucija, bet ir Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija, natūraliai iškyla keli klausimai: Koks šių aktų nustatytų gynybos mechanizmų santykis? Kaip derinti nacionalinį ir tarptautinį žmogaus teisių gynybos kelius? Kokią įtaką Konvencijos normos daro Konstitucinio Teismo praktikai?
Konstitucinis Teismas – Konstitucijos saugotojas. Todėl minėti klausimai šios institucijos praktikoje suvokiami visų pirma kaip konstitucinės teisės problemos. Ratifikuota konvencija – nacionalinės teisės sistemos, grindžiamos Konstitucijos viršenybe, sudėtinė dalis. Tuo pačiu ji yra viena iš konstitucinės teisės šaltinių. Tai principinė nuostata, bet kokių konstitucijos ir Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos sąveikos klausimų nagrinėjimo pagrindas.
Kartu reikia pažymėti, kad vienų valstybių konstitucijos ir teisminė praktika griežtai skiria tarptautinę teisę ir vidaus teisę. Jose tarptautinės teisės aktai negali būti nacionalinės teisės šaltiniu, žinoma, ir konstitucinės teisės šaltiniu. Norint jį taikyti, reikalinga implementacija, t.y atitinkamo įstatymo priėmimas. Kitose valstybėse pripažįstama sutarties savaiminio vykdymo doktrina, pagal kurią ratifikuotos tarptautinės sutartys yra vidaus teisės dalis, ir dėl to jos normos yra taikomos tiesiogiai (JAV, kontinentinės Europos ir kitos valstybės). Nuostatos apie tarptautinės teisės aktų vietą paprastai viena ar kita forma įtvirtinamos ir šalies pagrindiniame įstatyme.
Taip ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos 138 str. 3 d. nustatyta, kad tarptautinės sutartys, kurias ratifikavo Seimas, yra sudedamoji Lietuvos Respublikos teisės sistemos dalis. Tai principinė nuostata. Kartu reikėtų nepamiršti, kad įvairių šalių vidaus teisėje tarptautinių aktų padėtis nevienoda. Vienur pripažįstama jų viršenybė lyginant su nacionalinės teisės aktais, kitose šalyse jie yra aukštesnės galios nei įstatymai, trečiose, kaip ir Lietuvoje, jos turi įstatymo galią. Šios aplinkybės ypač svarbios konstitucinės justicijos institucijų praktikoje.
2. Nurodytos aplinkybės skatintų Konstitucijos ir Konvencijos santykių problemas pradėti nagrinėti formaliuoju konstitucinės teisės ir tarptautinės teisės šaltinių sąveikos aspektu. Tai svarbus aspektas. Vis dėlto norėčiau pradėti nuo šių teisės aktų turinio teisinės sąveikos. Šiuo atveju svarbu ne vieno ar kito akto viršenybė, bet jų normų, turinio sąlygotumas. Todėl pirmiausia teks nagrinėti Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos normų, tarptautiniu mastu įtvirtinusių žmogaus teisių ir laisvių apsaugos standartus, reikšmę įtvirtinant žmogaus teises ir laisves 1992 m. Lietuvos Respublikos Konstitucijoje. Tiesa, neretai „kalbama ir rašoma, kad Žmogaus teisių konvencijos originalumą ir jėgą lemia daugiausia jos viršnacionalinės kontrolės mechanizmas, o ne skelbiamų teisių ir laisvių katalogas. Iš tiesų viena ir kita neatskiriamai susiję”. Akivaizdi ir Konvencijoje įtvirtintos žmogaus teisių sampratos, jos turinio įtaka Vidurio ir Rytų Europos naujosios demokratijos šalių konstitucijoms, priimtoms po totalitarinės sistemos žlugimo.
Taip ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos teksto kūrėjams Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos nuostatos buvo Europos tautų kolektyvinės patirties, universalių standartų, kurių būtina laikytis, įkūnijimu. Tuo labiau, kad nuo pirmųjų nepriklausomybės dienų buvo suvokiamas valstybės uždavinys – integracija į Europos demokratinių šalių bendriją. Integracija, laikantis šios bendrijos principų ir pagrindų, pripažįstant svarbiausias jos vertybes. Vertybes, įtvirtintas būtent Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje. Todėl nacionalinių sprendimų paiešką neretai sąlygojo ir šios Konvencijos nuostatų turinys.
Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos tekstų lyginamoji analizė leidžia daryti išvadą apie šių aktų turinio giminingumą, artimumą. Dar daugiau – kartais net galima teigti, kad Konstitucijoje kone pažodžiui pakartotos Konvencijos atitinkamo straipsnio formuluotės (palyginkime Konvencijos 9 str. ir Konstitucijos 26 str.). Kartais tekstai gana artimi, jų turinys beveik identiškas, nors skiriasi struktūra, palyginkime, pavyzdžiui, Konstitucijos 21 str. 3 d. ir Konvencijos 3 str. normas, draudžiančias žmogų kankinti, žiauriai su juo elgtis. Kitais atvejais, nors tekstų formuluotės nesutampa, jų turinys yra beveik tapatus. Skiriasi Konstitucijos ir Konvencijos tekstai išsamumu, skirtingu konkretizacijos laipsniu. Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtinta garantijų sistema ne menkesnė už Konvencijoje nustatytą (palyginkime Konstitucijos 23 ir 46 straipsniuose įtvirtintas savininko teisių garantijas ir nustatytas Konvencijos 1-ame protokole. Neretai traktuotės skiriasi savo platumu, tačiau abiejuose aktuose rasime jei ne tiesioginius, tai netiesioginius atitikmenis.
Konstitucijos normų genezė dar laukia tyrinėtojų. Tačiau Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos, kaip bendro demokratinės Europos požiūrio į žmogaus teisę, įtaka Konstitucijai akivaizdi.
Todėl Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos ir mūsų šalies Konstitucijos santykis – ne vien tarptautinės teisės ir nacionalinės teisės aktų santykis. Regime šių aktų vidinį ryšį. Ryšį, nulemtą pagrindinių teisių apsaugos internacionalizacijos ir universalizacijos šiandieninių tendencijų. Vieną ir tą pačią žmogaus teisių sampratą.
3. Kaip minėta, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija daugelyje Europos šalių yra ne tik tarptautinės, bet ir konstitucinės teisės šaltinis. Tačiau vienose šalyse jos galia tokia kaip konstitucinio įstatymo (taip Austrijoje Konvencijos normoms suteikta konstitucinio įstatymo normų galia). Kitose šalyse Konvencija savo galia yra viršesnė už paprastus įstatymus (Prancūzija, Ispanija, Liuksemburgas, Olandija). Trečiose šalyse ji turi tik įstatymo galią (Turkija, Vokietija). Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos „įtaką konstitucinėms apsaugos sistemoms akivaizdžiai lemia jos vieta, kurią nustato konstitucinės sistemos bei konstituciniai ar bendrieji teismai, įpareigoti užtikrinti pagrindinių teisių apsaugą, teisės šaltinių sistemoje”.
Kai kuriose šalyse konstitucinės justicijos institucijos tiesiogiai naudojasi Konvencijos normomis (Austrijoje konstitucinis teismas tiesiogiai taikė Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvenciją ir jos pagalbinius protokolus kaip konstitucinės teisės elementus). Dar kitų šalių konstituciniams teismams jos normos – sektinas etalonas, sprendimo standartas, į kurį atsižvelgiama vertinant nacionalinės teisės normų konstitucingumą (taip Konvenciją kaip tarptautinį kriterijų neretai naudoja Vengrijos, Turkijos, Lenkijos konstituciniai teismai; Belgijos Arbitražinis teismas savo sprendimuose tiksliai nurodo tarptautinės teisės šaltinius. Pagaliau trečia konstitucinių teismų grupė Konvencijos normomis pasinaudoja tik kaip papildomu konstitucinių normų interpretavimo elementu. Taip Portugalijos konstituciniam tribunolui dažnai tarptautinės teisės normos yra jo įkvėpimo šaltinis interpretacijai, Ispanijos konstitucinis teismas, spręsdamas įstatymo konstitucingumo klausimą, Konvencijos normomis naudojasi kaip kontrolės kriterijumi, Italijoje – žmogaus teisių apsaugos tarptautinės normos įdiegtos į nacionalinės teisės sistemą ir turi įstatymo galią, todėl panaudojamos kaip nacionalinių normų interpretacijos elementas ir t.t. Tą patį galima pasakyti apie Konvencijos normas, kaip papildomą interpretacijos elementą – Turkijos, Lenkijos, Kroatijos ir kitų šalių konstitucinės justicijos praktikoje.