Žoržas Sera (referatas)
4g klasės mokinio Mariaus Vaškelio darbas
Žoržas Sera (George Seurat, gyv. 1859 – 1891 ). Jo tėvas, Antuanas Chrizostomas Sera buvo keistas žmogus. Jo sistemingas buities organizavimas, giliau žvelgiant, tik išduoda neaiškų gyvenimo ir jo betvarkiško viešėjimo baiminimąsi. Antuanas Chrizostomas vedė Žoržo Sera motiną Ernestiną Fevr. Ji buvo 13 metų už jį vyresnė ir buvo juvelyro duktė. Ernestina Fevr buvo užsisklendusi savyje, ją kankino liūdnos mintys. Pirmieji jų sutuoktiniai vaikai buvo Emilis Ogiustenas Sera ir Marie Berta Sera. Žoržas gimė trečias. Kai Žoržas buvo septynerių, gimė ketivrtasis vaikas, bet jį pakirto liga. Brolio netektis sukrėtė jaunąjį talentą, kuris pirmą kartą susitiko su mirtimi. Ši mirtis aptemdė spontanišką jaunos būtybės tikėjimą gyvenimu. Sera šeimyna gyveno nevaizdingame Mažantos bulvare. Tėvą sūnus matydavo retai, jis jam buvo lyg šešėlis jo gyvenime. Bet ar jis buvo jam svetimas? Šeimynos ir namų aplinkos poveikis įtakojo jaunojo talento vystymuisi. Prasidėjus karui šeima pabėga į Fonteblo.
Tarp tų šeimyninių ir valstybinių įvykų Žoržas tebesimoko. Jisai rimtas, stropus, tačiau ypatingai nepasižymi. Laikosi, anot mokytojų, “padoraus vidurkio”; dirba pastoviai, ramiai, sistemingai. Jo elgesys pavyzdingas. Niekad netriukšmauja, neieško pramogų, tuščiai neplepa. Jis, deja, iš prigimties mažakalbis, užsidaręs savyje, nei vienam atvirai nieko nepasipasakoja – nei tėvams, nei klasės draugams. Matyt, jo esama kiek šaltokų jausmų.
Vos pradėjęs nulaikyti pirštuose pieštuką, jis piešė. Jam buvo apie septynerius metus, kai nupiešė šunį su žmogumi ir šunį su vaiku. Jo tetėnas Polis Omontė, motinos sesers vyras, kuris Terno aveniu turi moteriškų apdarų parduotuvę ir kaip mėgėjas domisi daile, tvirtina, kad Žoržui nestinga šių gabumų, ir ragina juos lavinti. Tad, beeidamas penkioliktus metus, jaunasis Sera ima lankyti netoli tėvo būsto esančią municipalinę piešimo mokyklą. Jos dėstytojas – kuklus skulptorius Žiustenas Lekjenas. Lekjenas savo mokinius supažindino su perspektyvos pagrindais. Duoda jiems kopijuoti gipsų, antikos kūrinių muliažų, architektūrinių motyvų. Sera gražiai atlieka mokyklinius darbus. Jis čia, reikia pasakyti, rodo ne visai įprastą tokio amžiaus jaunuoliui sąžiningumą, atidumą. Piešimas jo akimis nėra koks lengvabūdiškas užsiėmimas, pramoga. Jis ima berniuką taip traukti, kad virsta tiesiog jo aistra. Tylia aistra. Nerodoma, bet gilia. Jis ne tik daug, su lėtu atkaklumu piešia, bet ir semiasi žinių teoriniuose veikaluose. Jaunuolis atsidėjęs studijuoja dailę ir jam giliai įstringa į atmintį kai kurios dailėje reiškiamos mintys. Spalvos, nurodo Šarlis Blanas, neabejotinai pavaldžios tam tikriems dėsniams, ir jų galima mokyti kaip muzikos… Eženas DeLakrua tuos dėsnius žinojo – iš pradžių juos intuityviai suvokė, o paskui iš pagrindų išstudijavo, todėl ir buvo vienas didžiausių dabartinių laikų koloristų.
Sera skaito ir skaito tuos veikalus: jie jį keri. Jų formulavimas tenkina glūdintį jame logikos, tikslumo poreikį. Jie atskleidžia jam tai, ko jis miglotai ieškojo. Pritaria ir jo paties tendencijoms, duoda tai, ko jauni žmonės dažnai laukia iš lektūros – pateisinimą, tikrumą. Niekas su niekuo nesusieina atsitiktinai. Kiekviena būtybė dalykų įvairovėje pasirenka vien tai, kas jai tinka. Tūkstančiai žmonių skaitė Šarlio Blano eilutes. Nei vienam nuo jų nepasirodė, kad staiga viskas nušvito, kaip dabar Lekjeno mokiniui. Žmogus pats susikuria dievus. Jaunuolio mintyse nuo šiol gyvuos gryna ir tvirta dailė, valdoma įsakmių dėsnių. Ši dailė – lyg koks absoliutas. Absoliutas, neigiąs graužiantį pasaulio judamumą. Dabar Sera jau žino, kuriuo keliu jis žengs. Jo aistra – šalta ir valinga, bet tokia pat kraštutiniška, kaip ir tėvo – susirado objektą.
Sera nutarė stoti į aukštąją dailės mokyklą. Ten jis įstoja 1878 m. ką tik sulaukęs aštuoniolikos. Jis pradeda žavėtis įvairiais garsiais dailininkais: Monė, Renuaru, Dega, Pisaro. Jaunasis Sera pradeda domėtis jų braižu, jį jaudina braižo plastinė pusė, tapyba jam tėra pati sau tikslas. Tapyba, apie kurią jis svajojo, tiksli kaip mokslas tapyba, niekad neegzistavo: tad jis išvengs doktrinų antagonizmo ir nepasisakys nei už, nei prieš ką nors, nes bus visiškai reali. Žoržas Sera atsiduria visiškoje visagalės aistros valdžioje. Pas Žiusteną Lekjeną jis susiranda sau artimą draugą, vieneriais metais už save jaunesnį Edmoną Amaną Žaną, su kuriuo jam niekad nepritrūksta kalbos. Tarp judviejų yra panašumo: abu tokie pat rimtuoliai, taip pat linkę į apmąstymus, nemėgsta bereikalingų žodžių. Jiedu kuo gražiausiai sutaria, drauge lanko Luvrą, abu domisi kai kuriomis knygomis, kai kuriais romanais, ypaš brolių Gonkurų.
Šarlio Blano žodžiai kažką jame nesuturimai išjudino, iškėlė tikslų klausimą, be kurio jam dabar niekas, ničniekas nebeturi vertės. Jis gyvas ir vienintelis jo gyvenimo centras, į kurį viskas subėga ir iš kurio viskas spinduliuoja. Pasaulis dingsta: jis virsta tuo klausimu, laukiančiu jo atsakymo – nustatyti dailės kūrinio kompozicijos dėsnius tokius pat aiškius ir griežtus, kaip matematikoje, kad galėtų gimti dailė, kuri būtų laisva nuo empirizmo, nuo jausmų anarchijos ir vystytusi nepaneigiamai logiškai. Sera užvaldytas šios idėjos, prieš keletą mėnesių tebūdamas septyniolikos metų amžiaus, pradėjo tapyti. Jis nepripažįsta jokio kūrybinio impulsyvumo: viską jam komanduoja protavimas. Jis ypatingas žmogus jau vien dėl tos jį apsėdusios minties, bet, galbūt, dar nepaprastesnis savotišku protavimo pobūdžiu. Apskritai imant, žmonės turi arba analizuojantį, arba sintezuojantį protą. Ir tatai – beveik nesuderinamos intelektualinės savybės. Tačiau kai kuriuose individuose jos vis dėlto reiškiasi lygiagrečiai. Toks yra Sera. Jis pasižymi ta labai nedažnai pasitaikančia proto sandara, kurios dėka sugeba ir susikapti ties kiekviena detale, ir tuo įjungti ją į bendrą visumą. Šitokių proto galių, kai įregistruojama ir kartu klasifikuojama, neįsivaizduotum be nepaprastos atminties, susįjusios, beje, tai savaime aišku, su didele dėmesio jėga. Galima tik stebėtis Sera atmintimi. Ką tik jis skaito, mokosi, mato, niekas jam nedingsta: jo regos įspūdžiai išlieka tokie tikslūs, kad išstudijuoto paveisklo jis prisimena menkiausius spalvinius niuansus.
Šiu metu jis, svarbiausia, tobulinasi piešime, nukopijuoja Holbeino “Ričardą Sautvelą”, Puseno “Ranką”, Engro “Homero apoteozes” detales, daro aktų etiudus pagal vyriškus modelius. Forma dažniausiai griežtai linijinė. Jį lemiamai veikia Engras – klasikinis meistras.
Kai dėl akademizmo, tai vargu Sera berastų žmogų, labiau įsitikinusį tradicijos gerumu, karščiau, su didesniu fanatizmu ją ginanti, negu jo dėstytojas aukštojoje dailės mokykloje, autoritetingasis Anri LeManas. LeMano mokytojas buvo klasikinis meistras Engras, tačiau jam toli gražu iki jo. Kaip ir daugelis tapytojų jis, sąžiningas, sumanus, bet šaltas, be įkvėpimo amatininkas, tik taiko išmoktuosius receptus, kurie, nepagyvinti kūrybingumo, pasidarė nebeveikūs, virto rutina, bergždžiu kovencionalumu. LeMano klasėje Sera tebėra toks pat atidus ir drausmingas mokinys, koks ir visada buvo. Beje, LeManas gali jį patraukti savo pusėn jau vien dėl t, kad dėstydamas jis remiasi Engro pavyzdžiu ir prisimena kadaise iš jo gautas pamokas. Žoržą Sera tatai uždega. Per LeManą jam atgyja Engras. Sera kaip tik tuo metu reprodukuoja “Anželiką”. Sera pagarbiai žiūri į piešinį, tačiau egzistuoja ir spalva – spalva, kurios galima mokyti kaip muzikos. Štai vieną dieną mokyklos bibliotekoje atsiveršia storą tomą, parašytą ne dailininko, ar kritiko, bet mokslo žmogaus, vieno populiariausių tos epochos mokslininkų Michelio Eženo Ševrelio.
Puslapiai: 1 2