Žoržas Sera (referatas)
Ševrelio veikalas Žoržui Sera atskleidžia pagrindinius dalykus. Mokslininkas nustato spalvų kontrasto dėsnius, kurie iškart gali atrodyti gana sudėtingi, bet ir visai paprasti. Maišant tarp savęs tris spektro spalvas, vadinamas “pirminėmis” – mėlyną, raudoną, geltoną – gaunamos spalvos, vadinamos “antrinėmis” – mėlyna ir raudona duoda violetinę, mėlyna ir geltona – žalią, geltona ir raudona – oranžinę. Pirminė spalva, neįeinanti į antrinės spalvos sudėtį, yra jos atžvilgiu papildoma spalva. Taigi geltona yra papildoma spalva violetinei; raudona – žaliai, mėlyna – oranžinei ir atvirkščiai. Kodėl spalvos čia vadinamos papildomomis? Todėl, kad kiekviena spalva greta jos esantį daiktą nuspalvina savo papildoma spalva. Geltona dėmė baltame fone tą baltumą nuspalvina violetiškai. Tad, būdamos greta, dvi papildomos spalvos viena kitą sustiprina. Tačiau, jas sumaišius, gaunama bluki, pilkšva spalva. Antra vertus, spalva, bendra dviem spalvom, jeigu jos greta viena kitos, susilpnėja. Prie spalvų kontrastų prisideda dar ir tonų kontrastai, pereinančių nuo didesnio ar mažesnio spalvų skaidrumo – jos būna šviesesnės, ar tamsesnės. Tonas atrodo tamsesnis nuo kaimynystės su šviesiu tonu ir atvirkščiai. Tad spalva neegzistuoja nepriklausomai, ji priklauso nuo aplinkinių spalvų. Ševrelio knygos puslapiai Žoržui Sera atveria begalinės tapybos perspektyvas. Dabar Sera jau tikrai žino, kad klausimas, kurį jis sau kėlė, neliks be atsakymo, kad duoti tą atsakymą – jo gyvenimo uždavinys, ir jis sieks jį įvykdyti su visu jam įprastu nepalenkiumu nuoseklumu. Prieš studijuodamas spalvų kontrastus jis išstudijuos tonų kontrastus, visų pirma pačius elementariausius – balto ir juodo: prieš kurdamas tapybos mokslą, jis sukurs piešimo mokslą.
Iš tiesų ar begali LeManas turėti rimtesnį mokinį už Sera? Tačiau jo gauti rezultatai, kaip juos vertina LeManas – gana nuviliantys. Stodamas 1878 metų pradžioje į aukštąją dailės mokyklą, tarp aštuoniasdešimties kandidatų jis užėmė tik 67 vietą. Savo poziciją jis pagerins tik po pusmečio, 1879 metais. LeMano negalima kaltinti aklumu. Jis mokytojas ir atlieka mokytojo pareigas. Negi jis gali numatyti Sera ateitį? Meno kūrybos pasaulis nelabai ką turi bendro su moykliniais pratimais: tame pasaulyje veikia begalinė daugybė – ir kartais kuo nuostabiausių, netikėčiausių fermentų, sueina krūvon aibė įvairiausių komponentų, gabumų ir aplinkybių, teigiamumų ir dorybių, kartais ir trūkumų, netgi ydų, ir vien tik jų susijungimas, kurio neįmanoma numatyti – nei jo paties, nei jo rezultatų – padeda realizuotis brandiems kūriniams.
Svajonė, kuri kaitina Žoržui smegenis, tokia stipri ir tokia neprilygstamai gaji, kad sunkte sunkiasi iš žmogaus, perima visą jo esybę. Tačiau ne menkesnė tos svajonės ypatybė ir ta, jog ji derinasi su viena pagrindinių epochos realijų, viena jos veiksmingiausių jėgų – tikėjimu mokslo galia. Mokslas visus į save traukia. Ne tik manoma, kad jis sugeba tarti žmogui apie įvairius dalykus, bet jo galia išplečiama į tokias veiklos sritis, kurios jam visiškai svetimos.
1879 metais atidaroma nauja paroda operos aveniu. Ten Sera ir jo draugai suvokia, kad akademistų kūriniai yra bereikšmiai. Sera ypač pavergė Monė. Po šios parodos Žoržas Sera nusikelia lyg į kažkokį visai naują pasaulį. Nors tai, ką Sera gavo čia pamatyti, jį labai sujaudino, tačiau jo planai nepasikeitė. Jis neketina laikyti savo mokytojais impresionistus. Jaunasis Sera aukštojoje mokykloje nebeturi ko mokytis. Jis su savo draugais įkuria atelje, kurioje jie užsiima tapyba, be to mąsto apie Italiją.
1881 metais Sera imasi sistemingai vykdyti savo pirmąją užsibrėžtos kūrybinės programos dalį. Jis kuo mažiausiai tapo ir atsideda beveik vien tik piešiniui, stengdamasis kiek galima labiau išstudijuoti tonų kontrastus juodame – baltame. Norint juos išstudijuoti, jam neišvengiamai teko atsisakyti Engro išgirtojo vaizdavimo linijomis ir laikytis priešingos technikos, šviesos ir tamsos modeliuotės. Ši technika jam taip tinka, kad jos dėka jis iškart sukuria nuostabiai stiprių dalykų. Dirbdamas nebe anglimi, o tik grafitu, išnaudodamas popieriaus grūdėtumą, piešiniuose jis perteikia – stengiasi paprastai perteikti – šviesos ir šešėlio gradaciją. Objektai, neapriboti kontūro, iš esmės egzistuoja tik savo tūriais. Detalės išdilę nuo subtiliai pilkų štrichų. Tuose piešiniuose Sera – niekam nieko nepasipasakojantis tylenis – atskleidžia kai kurias jį įkyriai persekiojančias mintis. Šviesos ir šešėlio santykiai jose perteikti taip smulkiai, taip tiksliai, kad akivaizdu, jog tie iš esmės nepatvarūs santykiai – itin laikino pobūdžio. Tais piešiniais Sera pradeda kelti dienos švieson ypatingą pasaulį, kurį nešioja savyje – sustabdyto laiko, sulaikytų judesių pasaulį, dvelkiantį trikdančia, užburiančia poezija. Per šiuos piešinius Sera arčiau susipažįsta su impresionistų tapyba. Tačiau Sera jiems prikiša griežtumo stoką. Jis vadovaujasi vien regėjimo pojūčiais, įkvėpimu. Žoržui Sera komanduoja vien kūrinys. Jo meniniuose užmojuose nėra nieko dirbtino, nieko, kas lyg aidas neatsilieptų jo pagrindiniams siekimams. Sera piešiniuose laikas atrodo lyg sustojęs. Niekas nejuda, niekas negali judėti jo drobėse. Viskas joje išplėsta iš judėjimo, iš mirtingojo gyvenimo dinamizmo, itvirtinama belaikėje nejudamybėje. Nors jis savo techniką norėtų pagrįsti griežtais mokslo dėsniais, objektyviais apskaičiavimais, bet iš tikrųjų ji taip susijusi su jo individualybe, taip jos paveikta, kad jo kūriniuose atsispindi jo vidinis “aš” ir tos mintys, kurios jam neduoda ramybės. Savo naujuose kūriniuose Sera patobulina savo techniką. Jis taškuoja smulkiais grynų spalvų potėpiais: kiekvieną jų čia – matomos daiktų spalvos komponentė. Jo paletėje – 11 atskirų spalvų: trys pirminės, trys antrinės, trys tarpinės, balta ir juoda.
Žoržas Sera tapo žinomu 19a. menininku ne vien dėl savo talento, ar sugebėjimo paprastuose dalykuose įžvelgti sudėtingus, bet ir dėl sunkaus darbo, prakaito ir begalinio atkaklumo.
Puslapiai: 1 2