ORGANIZACIJA IR JOS APLINKA

1. Kokie yra trumpalaikiai organizacijos tikslai?
2. Kokie yra ilgalaikiai organizacijos tikslai?
3. Koks turi būti mažiausias personalo skaičius, kad projektuojama struktūra efektyviai funkcionuotų?
4. Kokios ir kiek valdymo technikos (ryšių priemonių, personalinių kompiuterių ir t. t.) reikia projektuojamai organizacijai?
5. Kiek reikia pradinių lėšų, kad organizacija galėtų pradėti savo veiklą ir išsilaikytų, kad investuotas kapitalas padarytų apyvartą ir duos pelną?

Organizacijos struktūra gali būti labai įvairi:

1) patriarchalinė struktūra, kuomet vadovas aprėpia viską. Jam pavaldūs visi organizacijos darbuotojai. Tokią struktūrą renkasi nedidelės įmonės, kuriose dirba keli žmonės, ir vienas vadovas gali atlikti visas valdymo funkcijas; 2) linijinė valdymo struktūra, kurioje yra minimalus valdymo pakopų skaičius, aiškiai išreikštas pavaldumas. Kiekvienas vadovas atlieka visas valdymo funkcijas. Linijinė struktūra reikalauja iš kiekvieno vadovo plataus žinių spektro. Priimami sprendimai grindžiami ne analize, atliktais tyrimais, o vadovo intuicija; 3) mišrioje (štabinėje) struktūroje, linijinis vadovas gali turėti štabą ir panaudoti jį įvairioms problemoms spręsti. Ši strategija turi tiek privalumų, tiek ir trūkumų. Laikinam arba pastoviam darbui sukurti planai palengvina daugelio problemų sprendimą, tačiau apsunkina horizontalius kontaktus. Štabinėje struktūroje atsiranda daugiau dalykinių ryšių. Pati struktūra yra sudėtingesnė už linijinę ir taikoma tik tais atvejais, kai tai būtina; 4) funkcinė struktūra būdinga tuo, kad organizacija dalijama į padalinius, kiekvienam jų priskiriant konkrečią užduotį arba pareigas.

Svarbiausi funkcinės struktūros privalumai:

1. skatinama dalykinė ir profesinė specializacija;
2. mažinamas dubliavimas;
3. gerinamas darbo koordinavimas.

Pagrindiniai trūkumai:

1. atskiri padaliniai savo tikslus gali vertinti labiau už bendrus organizacijos tikslus, dėl to gali kilti konfliktai;
2. didelėse organizacijose komandų grandinė nuo vadovo iki vykdytojo gali pasidaryti pernelyg ilga.

Taip pat yra išskiriamos matricinė, regioninė, organizuota į vartotoją, orientuota į atskirą gaminį ir kitos organizacinės valdymo struktūros. Matricinė struktūra dažnai naudojama naujiems gaminiams kurti.

Kai organizacijos susiduria su aplinkos pokyčiais, kai greitai keičiasi technologijos, būtina tokioms sąlygoms pritaikyti ir organizacijos struktūras. Tokios struktūros vadinamos adaptyviomis, prisitaikymo prie aplinkos struktūromis.

Centralizuotos ir decentralizuotos struktūros

Struktūros gali būti centralizuotos ir decentralizuotos. Centralizuota struktūra remiasi darbo pasidalijimu pagal nusistovėjusias ir naujai atsirandančias funkcijas. Tokios struktūros nėra lanksčios ir yra kuriamos, siekiant trumpalaikių rezultatų. Centralizuotose struktūrose tie patys padaliniai sprendžia ir strateginius, ir operatyvinius klausimus. Operatyviniai klausimai visuomet dominuoja todėl, kad jų yra daugiau ir jų negalima atidėlioti.

Decentralizuota valdymo struktūra grindžiama funkciniu grupavimu pagal produkcijos rūšis, tokiam tikslui sudarant atitinkamas tarnybas. Tų tarnybų vadovai atsako už produkto gamybą, taip pat strateginius bei operatyvinius administracinius sprendimus. Ši struktūra yra lankstesnė, lengviau prisitaiko prie aplinkos.

Šiuolaikinių organizacijų struktūrų įtaka sėkmingai veiklai

Nuolatinių pokyčių aplinkoje negali būti tvirtos organizacinės struktūros. Būtina lanksti struktūra, tokia, kuri leidžia prisitaikyti. /M. Hammer/.

Išlikti rinkoje gali tik tos organizacijos, kurios sugeba reaguoti į nuolat kintančius vartotojų poreikius, rinką ir paklausą. Jos stengiasi suprasti ir patenkinti vartotojų poreikius. Jos ne tik parduoda prekę ar paslaugą, bet stengiasi apjungti vartotojus ir tiekėjus, siekiant bendros naudos. Tai šiuolaikinės organizacijos veiklos principai.

Pagrindiniai pokyčiai, verčiantys keisti organizacijos veiklos procesą:

1. mokslo ir technologijų plėtra, skatinanti globalią konkurenciją bei spartinanti rinkos pokyčius;
2. didėjanti specializacija, nišos rinka;
3. didėjantys vartotojų poreikiai;
4. vartotojų ir tiekėjų įtraukimas į pridėtinės vertės kūrimo grandinę;
5. organizacinių ir asmeninių vertybių kaita.

Organizacijose, kuriose yra stipri hierarchinė struktūra, kiekvienas darbuotojas žino tik savo darbo specifiką. Šiuolaikinėmis sąlygomis tokia valdymo struktūra yra nebeefektyvi, neskatinanti organizacijos tobulėti.Moderniose organizacijose svarbiausias vaidmuo tenka darbuotojams, ryšių su klientais palaikymui bei žinioms ir jų panaudojimui.

Apibendrinant galima konstatuoti, kad visos minėtos organizacinės struktūros turi laikinumo pobūdį, ir, keičiantis gamybos poreikiams, paklausai, pasiūlai, keičiasi ir uždaviniai, o kartu ir pati organizacinė struktūra.

Virtualios organizacijos

Bendras tiekėjų, organizacijos bei vartotojų darbas vadinamas virtualiu. Toks darbo principas efektyvus tuomet, kai tiekėjas prideda vertės vartotojui, vartotojas ir tiekėjas pasidalina riziką ir pelną, derina savo darbo procesus.

Kas yra virtuali organizacija?

Virtuali organizacija – tai keleto verslo vienetų susijungimas, kuriame sąveikauja žmonės ir darbo procesai, siekiant bendrų rezultatų ir abipusės naudos. Didelės organizacijos gali tapti virtualiomis, kai panaikinamos ribos tarp atskirų padalinių. Tapti virtualiomis gali ir mažos organizacijos, jungiantis su kitomis, taip mažinant sąnaudas ir riziką bei didinant pelną.

Pagrindinės virtualios organizacijos charakteristikos:

1. laikas ir savalaikiškumas;
2. bendradarbiaujančių organizacijų tinklas;
3. didesnės bendrosios partnerių galimybės;
4. vientisumas;
5. dinamiška struktūra;
6. virtuali vertikali integracija;
7. visuotinai integruota informacijos ir technologinė sistema;
8. greitas pasikeitimas informacija organizacijos viduje ir išorėje.

Tinklo formavimas.

Organizacijų grupė, besidalinanti savais resursais su kitomis, siekiant sukurti virtualią organizaciją, vadinama tinklu. Virtuali organizacija kuriama, susiklosčius palankioms aplinkybėms. Susibūrus dalijamasi ištekliais, pasikeičiama žmonėmis, informacija ir fiziniu turtu. Pagrindinis tokių organizacijų bendradarbiavimo tikslas – veikiant kartu pasiekti daugiau, nei kiekvienam atskirai.

Virtualioje organizacijoje gali būti ir keletas tinklų. Svarbiausia veikiant virtualioje organizacijoje yra ne tik geri santykiai, bendras darbas, bet ir pasitikėjimas partneriu. Formuojant tinklus, naudojami visų partnerių ištekliai, todėl reikalinga įvesti tam tikrą bendrą pasitikėjimo ir atlyginimo sistemą.

Pagrindinės sėkmingo tinklo sąlygos:

1. tinklą turi sudaryti organizacijos – geriausios tos srities specialistės;
2. santykiai turi būti paremti ilgalaikiu bendradarbiavimu, o ne trumpalaike materialia nauda;
3. nuolatinė darbuotojų motyvacija.

Puslapiai: 1 2

Share on Facebook