Vadovo veikla organizacijoje
Vadovų yra visokių – išmanančių verslą ir pradėjusių nuo nulio, bet tikinčių, kad pasiseks, vertinančių savo darbuotojus ir laikančių juos vos ne tarnais, mandagių bei malonių ir arogantiškų bei nesirenkančių žodžių. Tačiau visi jie moka įdarbintiems žmonėms atlyginimą, kurio dydis, beje, taip pat parodo vadovo požiūrį į žmones. Tačiau atlyginimai ir darbuotojų skatinimas įmonėje, pasirodo, yra ta tema, kuria verslininkai mažiausiai nori kalbėti. Susidaro įspūdis, kad vadovas- labiau rūpi firma nei joje dirbantys žmonės. Tai suprantama: jei firma klestės, darbuotojai turės darbo, o ir atlyginimą gaus didesnį.
Kai kurie žmonės dirba tai tarsi tikėtųsi gyventi amžinai. Norėdami išgyventi, visi žmonės privalo dirbti; egzistavimas šioje žemėje priklauso nuo mūsų sugebėjimo pasigaminti maistą, įsirengti pastogę ir pasisiūti drabužius, nuo mūsų sugebėjimo valdyti pasaulį. Sugebėjimas ką nors sukurti visiškai priklauso nuo mūsų valios ir noro dirbti.
Kiekviena visuomenė, nepaisant jos ekonominės organizacijos, – kapitalistinės ar socialinės – turi išspręsti gamybos problemas, kad nuolat patenkintų gyvybinius žmonių poreikius. Tą galima padaryti naudojant savanorišką ar privalomą darbą. Kapitalistinėje sistemoje jokia politinė valdžia prievarta neverčia žmonių dirbti, negrasina areštu ar bausme, jei kas nedirba. Kitaip buvo socialistinėje visuomenėje, tokioje kaip Tarybų Sąjunga, kur kiekvienas turėjo dirbti pagal ūkio liaudies centro vystymo planą. Atsisakiusiems dirbti buvo taikomos bausmės arba net įkalindavo darbo stovyklose.
Žmogus privalo dirbti. Tai taip pat tikra kaip ir tai, kad jis turi valgyti. Jūs galite dirbti nenoromis ar su džiaugsmu ir dėkingai. Kadangi turite dirbti, tai ar ne geriau tai daryti noriai ir džiugiai? Darbas sustiprins kūną ir gal net taps Jūsų bičiuliu. Fizinė žmogaus struktūra tokia, kad darbas pats savaime duoda atpildą. Jis palaiko žmogaus gyvenimą. Nes neįmanoma nesirūpinant savo sveikata ir kūnu sulaukti senatvės. Sveikata yra gyvybiškas gyvenimo principas, o mankšta yra geros sveikatos principas. Neveiklumas sunaikino daugiau žmonių nei darbo perteklius.
Nėra tokio darbo, kurio negalima būtų pagerinti, tokio nuobodaus, kurio neįmanoma pagyvinti, ir tokio niekingo, kurio negalėtume padaryti kilnesniu.
Yra tokių žmonių, kurie visada nepatenkinti savo darbu ir vadovais, aišku dar ir bendradarbiais. Jie visą gyvenimą skundžiasi ir protestuoja dėl savo darbo sąlygų. Jie sutiktų būti bet kur, tik ne darbe. Jie visada nepatenkinti kompensacija už darbą, kurį atlieka nenoromis. Nuolat reikalaudami jie pamiršta, kad darbo pajamas iš tikro lemia ne tai, ko reikalaujame iš kitų, bet tai, ką mes darome kitiems.
Tokių žmonių darbas paprastai būna atmestinis, jis skurdina visą kompaniją dėl savo paviršutiniškumo.
Geri darbo įgūdžiai įdiegia pasididžiavimą, džiaugsmą ir yra patikimi darbo pasisekimo orientyrai. Jie yra daug kartų pastovesni ir turi didesnės jėgos negu samprotavimai ir geri ketinimai. Protingai ir meistriškai suformuoti jie tampa antrąja prigimtimi. Pavyzdžiui, kai studentas turi gerus mokymosi įpročius, jis ilgainiui skiria tam tikrą laiką skaitymui ir rašymui, todėl žinias įsisavina vis greičiau ir lengviau. Net to pats nesuvokdamas žmogus gali tapti labai produktyviu.
Taip nereiktų pamiršti ir to, kad dabar yra noriau priimami jaunesni darbuotojai (iki 35 metų) , nei vyresni. Jauni žmonės turi daugiau iniciatyvos, bei energijos, uoliau vykdo nurodymus ir nereiškia savo nuomonės, tačiau neturėdami praktinių įgūdžių, neretai ir būtinų žinių pridaro nemažai klaidų. O darbą, kurį atliktų patyręs darbuotojas per kelias valandas jie atlieka per kelias dienas. Tačiau jaunimo atlyginimai neretai yra dar didesni nei vyresniojo amžiaus darbuotojų tarpe. Be to apie pensiją jaunimas negalvoja. Tik pradėjusiems savo karjerą žmonėms nelabai svarbu, kad visi realiai uždirbti pinigai atsispindėtų darbo sutartyje. Gal tai ir skatina vadovus nešnekėti apie mokamus atlyginimus netgi tuomet, kai darbo užmokestis jų įmonėje yra didesnis už šalies vidurkį, ir tarsi būtų kuo pasigirti ir pasididžiuoti.
turi būti išlaikomi. Deja, dar ne visi dirbantys sumoka tą socialinio draudimo mokestį ( apie 300 – 400 tūkstančių nemoka šio mokesčio).
Taigi labai svarbu atsižvelgti į abi puses. Įmonių tikslas – gauti maksimalius pelnus, kurie leistų ne tik tobulinti gamybą, bet ir tenkinti dirbančiųjų poreikius, didinti minimalią algą.
Nėra abejonių, kad būtų labai Žmonės, kurie yra patikimi ir gerbiami toje įstaigoje, kur ir dirba jaučia visapusišką pasitenkinimą darbu. Nes jie ir gerai dirba, ir nemažai uždirba, be to nekonfliktuoja su vadovais ir įmonių vadovais. Kas yra labai teigiama darbuotojų ir vadovų bendravime.
Yra įrodyta, kad jei darbuotojai praranda kontaktą su organizacija, jų nuotaika ir našumas krenta. Todėl visiems vadovams, tiek darbuotojams turėtų būti svarbu palaikyti ryšį vieniems su kitais, padiskutuoti, pasitarti ir priimti sprendimus, kurie būtų naudingi abiem pusėms, nekeltų konfliktinių situacijų ir visaip kitaip stabdytų organizacijos vidinį ir išorinį tobulėjimą.
Dabar yra teigiama, jog , kad ir kiek pretenzijų darbininkai ir vadovai turėtų vieni kitiems, abi pusės kuo toliau tuo labiau tiki, kad ekonominė padėtis ir jų įmonėse, ir šalyje gerėja. Daugelis jau pradeda tikėti įmonių plėtra, naujų rinkų atsiradimu ir investicijų radimu. Vadinasi, bus kuriamos naujos darbo vietos, taip pat turėtų padidėti ir atlyginimai…
Gerėjant ekonominei padėčiai, tikriausiai mažės ir valstybės institucijų priekaištų vadovams bei pastarųjų kaltinimų valdžios struktūroms dėl verslo sąlygų. Gal tuomet vadovai nevengs kalbėti apie tai ką gero jie padarė, kad jų darbuotojų gyvenimas palengvėtų, apie socialinius dalykus savo įmonėse, jų gerėjimo prielaidas…
Vadovų ir darbuotojų priešiškumą vieną kartą turi pakeisti socialinė partnerystė. Juk įsteigus trišalę tarybą, socialinių partnerių bendradarbiavimas Lietuvoje pradėjo gerėti, tobulėti ir plėtotis. Nes atsirado galimybė vadovams ir darbuotojams atstovaujančioms organizacijoms pareikšti savo nuomonę socialiniais ir darbo klausimais. Telieka tą tarybą oficialiai įteisinti ir tuomet būtų kur kas lengviau suderinti darbo santykius reglamentuojančius veiksmus, užtikrinti dirbančiųjų socialines ir ekonomines garantijas, ginant vadovių ir darbuotojų teises, interesus, reguliuoti sprendimų priėmimą, koordinuoti veiksmus nustatant reikalavimus darbo sąlygoms, be to reglamentuoti įvairių priemokų, poilsio, pašalpų, atostogų, kvalifikacijos kėlimo ir kitus darbo santykių tarifus
Taigi ateitis priklauso dvišalei partnerystei, todėl būtina įteisinti trišalės partnerystės principus įstatymiškai. “Darbo ir socialinė politika labai glaudžaiai susijusi su verslu. Nuo pramoninkų, verslininkų, įmonių sėkmingos veiklos tiesiogiai priklauso socialinės politikos sėkmė.” [ darbo ministrė I.Degutienė]
Taigi turi būti siekiama, kad darbo ir socialinė politika būtų palanki verslui, o verslo politika – palanki socialinėms problemoms spręsti sėkmė. Nuo verslininkų priklauso socialinio draudimo sistema. Ji atsakinga, kad pensijas gautų daugiau kaip 1 milijonas šalies pensininkų. Tai gan didelė našta dirbantiems žmonėms, bet tai jų pareiga. Bėda ta, kad mažėja žmonių, kurie dirba, o daugėja tų kurie vertinga parengti knygą, kompleksiškai nagrinėjančią vadybos problemas ir darbinę situaciją Lietuvoje, nes juk turi pagaliau (ir jau ko gero baigiasi) ne visiškai tinkamai pasiruošusių ar neturinčių įgimtų vadovavimo savybių vadovų era, ir mes turime sparčiai pereiti į civilizuotos rinkos sąlygas