Vadovo veikla organizacijoje
Manoma, kad yra reikalingas įmonių vadovų diskvalifikavimo įstatymo projektas, nes įmonių finansinė ir ūkinė drausmė Lietuvoje yra gana pašlijusi. Į tai atkreipia dėmesį net Europos Sąjungos pareigūnai. Tikimasi, kad toks įstatymas gali pataisyti padėtį. Jo esmė – apsaugoti viešuosius akcininkų interesus (nesvarbu, ar įmonė valstybės, ar privataus kapitalo) nuo nekvalifikuotų arba piktnaudžiaujančių tarnybine padėtimi administracijos vadovų.
Įstatymo projekto rengėjai aiškina, kad dažnai vieni tik dėl įmonės vadovo tarnybinio, finansinio, ūkinio nusikaltimo, bankroto, nepalankių įmonės interesams sandorių pažeidžiami ne tik įmonės bei jos savininkų, bet ir viešieji interesai: darbuotojai netenka darbo ir juos reikia šelpti iš valstybės biudžeto, o akcininkai praranda investuotas lėšas. Todėl, įrodžius administracijos vadovų, jų pavaduotojų, bankrutuojančių įmonių administratorių, laikinųjų administratorių kaltę, jie turėtų būti atitinkamai įvertinti. Vienas būdų ir galėtų būti diskvalifikavimas. Įstatymo projektas numato, kad tai nuspręs tik teismas, kuris ir atims teisę tam tikrą laiką eiti administracijos vadovo pareigas. Projekte numatyta, kad vadovas gali būti diskvalifikuotas nuo vienerių iki dešimties metų.
Beje, tokia bausmė bus skiriama ne tik už finansinį ar ūkinį nusikaltimą, bet ir už pasirašytą nevykusį sandorį. Kas dėl tokio sandorio kreipsis į teismą? Akcininkai? Pagaliau kas tai nuspręs? Įstatymo veikimo laukas yra gana platus: akcinės bendrovės, uždarosios akcinės bendrovės, investicinės bendrovės, valstybės arba savivaldybių įmonės, komerciniai bankai. Vadinasi, vienodai lups ir valstybės, ir privataus kapitalo įmonių vadovus.
Atrodo, į mūsų šalies valdininkų galvas giliai įstrigo idėja tiks: jeigu įmonė veikia – tai tik pelningai. Juk nauja įmonė dvejus ar trejus metus gali būti nuostolinga. Tai visiškai normalu rinkos sąlygomis. Ir ką tik gimęs vaikas nemoka vaikščioti. Tačiau jeigu šis įstatymas įsigalios, vadovas jau pirmaisiais metais pateks po jo “dalgiu”. Pagaliau jei įmonė bankrutuoja, jos vadovas gali būti nubaustas pagal Įmonių bankroto įstatymą.
Šiuo metu padėtis Lietuvoje tokia, kad įmonių vadovai yra pasmerkti vienaip ar kitaip pažeidinėti įstatymus. Ne todėl, kad jie yra “blogiukai”, bet dėl to, kad tie įstatymai prieštarauja vienas kitam, painūs, nevienodai traktuojami. Juk net aukštas pareigūnas juos savaip vertina: jeigu tas įstatymas patinka – laikosi, nepatinka – nesilaiko. Įmonių vadovų nuomone, Vyriausybė pirmiausia turėtų skubiai tvarkyti įmonių teisinę bazę, užtikrinti įstatymų viršenybę, jų aiškumą, paprastumą bei privačių interesų paisymą.
Dabartinėmis sąlygomis ne visi prasižengusieji būtų diskvalifikuoti – atsirastų prielaidų susidoroti su kam nors neparankiais įmonių vadovais. Projekte numatytas diskvalifikavimas dėl įmonės bankroto, nuostolių ir kitų nusižengimų akivaizdžiai netinka būti bausmės kriterijumi. Šie reiškiniai rinkos ekonomikoje yra objektyvūs ir savaime neįrodo vadovo kaltės. Beje, įstatymo projektas net neįpareigoja teismo įrodyti vadovo kaltę. Taigi galės būti diskvalifikuojami net nenusikaltę vadovai.
Dabartiniai įstatymai neleidžia savininkams spręsti samdomų vadovų atsakomybės problemų numačius sutartyse specialius reikalavimus, apriboja galimybes atleisti vadovus ar reikalauti atlyginti nuostolius. Užuot mėginus šalinti šiuos trūkumus, valdžios institucijoms siekiama suteikti plačius ir pavojingus įgaliojimus. Manau, dauguma verslininkų audringai plotų pasiūlymui parengti valdininkų diskvalifikavimo įstatymą. Galbūt nuo to ir reiktų pradėti – būtų mažiau bankrotų. Tada, “nesutriktų šalies ūkio mechanizmas”, kuriuo, kaip patys šneka, taip rūpinasi mūsų piliečių dosniai šelpiami valdininkai. Pagaliau kas paneigs, kad galingiesiems ir įtakingiesiems Įmonių vadovų diskvalifikavimo įstatymas gali padėti…susidoroti su konkurentais
Įstatymai nurodo, kad akcinių bendrovių ir įmonių vadovų darbo užmokestis turi priklausyti nuo bendrovės ar įmonės darbo rezultatų. Deja, praktiškai nedaug kas to laikosi. Be to,kai bendrovės valdyba ar stebėtojų taryba, o jų nesant – akcininkų susirinkimas ir nuspręsdavo, jog vadovų atlyginimas priklauso nuo visų darbuotojų darbo užmokesčio, dažnai išsamiau neaptardavo, kaipgi jį apskaičiuoti. Pasitaikydavo atvejų, kai daugumai įmonės darbuotojų priverstinai nedirbant ar išleidus nemokamų atostogų ir ilgą laiką negaunant darbo užmokesčio, vadovų užmokestis nuo to nesikeisdavo
LITERATŪROS SĄRAŠAS
1. Kecorytė D. Darbdavių teisės.//Vadovo pasaulis. – 1997. – Nr.11. – P. 7 – 11.
2. Kiburytė V. Dešimtys būdų apgauti samdinį ir nė vieno – jį apginti: [Apie darbdavių gudrybes dirbančiųjų atžvilgiu]//Esu. – 1996. – rugs. (Nr.18). – P. 6 – 7.
3. Krupenkaitė P. Ar dar darbdaviai rūpinasi žmonėmis? //Esu. – 1998. – Nr.10. – P. 6 – 7.
4. Strumskis A. Naujas valdininkų vėzdas – vadovų diskvalifikavimas.//Vadovo pasaulis. – 1997. – Nr.11. – P.34 – 35.
5. Valstybės kontroliuojamų įmonių vadovų darbo apmokėjimas.//Vadovo pasaulis. – 1997. – Nr. 11. – P. 36 – 37.