Verslo studijų įvado pagrindiniai klausimai (I kurso studentams)
1. Verslininkas, verslumas ir verslininkystė (verslas)
2. Verslininkystės samprata viduramžiais
3. “Lo sistema” – poveikis verslui per kredito ir finansų sferą, akcijų pirkimą ir pardavimą
4. Verslininkystės samprata XVII – XVIII šimtmečiuose
5. Šiuolaikinė verslininkystės (verslo) samprata
6. Verslininko apibūdinimas ekonomine, valdymo ir asmens savybių prasme
7. Verslo sistema ir jo kintanti aplinka
8. Verslininkystės būsenos vertinimas tarpukario Lietuvoje
9. Tautos ūkio vystymo per kooperaciją idėja
10. Nuo ekonominio liberalizmo link autarkijos
11. Tautos ūkio savirūpos koncepcija
12. Tarpukario Lietuvos smulkiosios bankininkystės įmonės
13. Verslininkystės prielaidos ir galimybės dabartinėje Lietuvoje
14. Dabartinės Lietuvos ekonominės politikos bruožai ir jos poveikis verslininkystės raidai
15. Verslininkystės raidos bei jos plėtojimo finansinių šaltinių (investicijų) ypatumai Lietuvoje
16. Lietuvos ekonomistų ir užsienio ekspertų dabartinės verslininkystės būsenos įvertinimas
17. Įmonių vadovų (savininkų) nuomonė apie savo verslo plėtojimą
18. Privačios ir viešosios verslininkystės požymiai ir raiškos ypatumai
19. Ne pelno sektoriaus esmė, paskirtis ir vaidmuo
20. Smulkaus ir vidutinio verslo apibūdinimo kriterijai
21. Smulkaus ir vidutinio verslo būklė Lietuvoje
22. Ekonominė verslo struktūra įmonėje
23. Ekonominės verslininkystės struktūra šalyje
24. Pagrindiniai ekonominiai verslo principai
25. Verslo įmonė esmė ir jos ekonominiai tikslai
26. Įmonių rūšys
27. Individualios (personalinės) įmonės esmė, privalumai ir trūkumai
28. Individualios (personalinės) įmonės steigimo tvarka Lietuvoje
29. Ūkinių bendrijų rūšys ir jų apibūdinimas. Ūkinės bendrijos trūkumai ir pranašumai
30. Ūkinių bendrijų steigimo ir veikimo Lietuvoje tvarka
31. AB ir UAB pagrindiniai požymiai.AB ir UAB pranašumai ir trūkumai
32. AB ir UAB steigimo, reorganizavimo ir likvidavimo tvarka
33. Akcinės bendrovės valdymas ir kapitalas
34. Verslas (verslininkystė) kaip procesas ir jo stadijos
35. Naujos verslo idėjos sumanymas ir jos įvertinimas
36. Rinkos tyrimų reikšmė vertinant verslo idėją
37. Sugebėjimas įkurti įmonę, kaip inovacijos objektą
38. Įmonės kūrimas frančizės keliu
39. Verslo plano būtinumas ir esmė
40. Verslo plano sudarymo etapai
41. Verslo plano struktūra ir jo skyrių trumpas apibūdinimas
42. Verslo plano skyriaus “verslo aprašymas” turinys
43. Verslo plano skyriaus “marketingas” turinys
44. Verslo plano skyriaus “gamyba (paslaugų tiekimas)” turinys
45. Verslo plano dalies “vadyba (valdymas)” turinys
46. Verslo plano skyriaus “rizikos įvertinimas” turinys
47. Verslo plano skyriaus “finansai” turinys
48. Reikalingų verslui išteklių paieška
49. Įsteigtos įmonės valdymas
50. Vadybos samprata, sąvokų “vadyba”, “valdymas” ir “administravimas” esmė ir tarpusavio ryšys
51. Vadybos mokslo ir studijų sistema bei jos elementai
52. Ankstyvosios vadybos teorijos raidos etapas
53. Naujos vadybos teorijos
54. Vadybos mokslo ištakos Lietuvoje
55. Vadybos turinys ir Lietuvos vadybinė situacija ??????
56. Vadybos svarba išvedant šalies ūkį
57. Vadybos principai
58. Vadybos funkcijos
59. Vadybos metodai
60. Personalo vadybos turinys
61. Personalo formavimo ir ugdymo organizavimas
62. Personalo mokymas ir kvalifikacijos kėlimas
63. Verslininko ir vadybininko (vadovo) funkcijų skirtumai
64. Specialus verslininko ir vadybininko išsilavinimas
65. Vadyba kaip profesija
66. Vadovas ir vald˛ia
67. Pagrindinės vadovo funkcijos, jo darbo ypatybės
68. Kas kliudo vadovui darbus perduoti pavaldiniams?
69. Lietuvos moterų tapti verslininkėmis arba vadybininkėmis vertinimas
1. Verslininkas, verslumas ir verslininkystė (verslas)
Laisvosios rinkos sąlygomis ekonomikos varomoji jėga yra verslininkystė. Jos samprata klostėsi remiantis kasdienės žmonių ūkinės veiklos stebėjimais. Pirmas verslininkystės teoretikas anglų ekonomistas R. Kantiljonas.
Bendriausia prasme verslas traktuojamas, kaip ūkinė veikla, kuri apima prekių gamybą (paslaugų tiekimą) ir komerciją (pirkimą – pardavimą), konkreti ūkininkavimo sfera, forma. Jo plėtojimas – tai privatinės nuosavybės, kuri yra asmenybės, jos sugebėjimų, gerovės kilimo, veržimosi į ekonominę (bei politinę, pilietinę) laisvę prielaida, gausinimas. Verslininkystė suprantama kaip platesnė sąvoka nei verslas: kaip veiklos reiškinys. Verslo specialistai R.Rostadas ir R.Chisričas verslininkystę apibūdino savaip. Chisričas teigė, kad verslininkystė – tai ko nors naujo ir vertingo kūrimo procesas, kuris reikalauja laiko ir jėgų, tai procesas, kuris garantuoja pajamas ir asmeninį pasitenkinimą pasiektais rezultatais.
Taigi visi verslo ar verslininkystės apibrėžimai grindžia juos kaip procesą patyrusį amžių tėkmėje ženklių kokybinių pokyčių. Štai senovės laikais verslas buvo tapatinamas su amatais.
Verslininkas šiuolaikiniame ekonomikos terminų enciklopediniame žodyne apibūdinamas kaip asmuo, disponuojantis kapitalu ir siekdamas jį padidinti, ieškantis naujų pelningų veiklos krypčių, panaudojantis tam tikras dalykines ir žmogiškąsias savybes. Verslininkas – žmogus kuris sujungia ir padaro veiksmingais visus gamybos veiksnius. A. Šapiro apibūdino verslininką kaip, žmogų, pasižymintį iniciatyva, rezultatyviai organizuojant socialinių, ekonominių mechanizmų funkcinę raišką pelnui didinti. Veikdamas ekonominėmis rizikos sąlygomis, jis visiškai atsako už galimą nesėkmę ir nuostolius. Verslininku gali tapti bet kuris asmuo, nepriklausomai kokia jo lytis, socialinė padėtis ar religija. Bėgant laikui visuomenės požiūris į verslininkus taip pat keitėsi. Tačiau išliko verslininkui būdingi sugebėjimai: kūrybinis aktyvumas, nepriklausomybė, novatoriškumas, pasirengimas rizikuoti, organizuotumas, tikėjimas sėkme.
Ekonomikos terminų žodynėlyje verslumas – gamybos veiksnys, kurio turinys – žmogaus sugebėjimas sujungti kapitalą, darbą, gamtinius išteklius, organizuoti verslą, įgyvendinti novacijas, rizikuoti savo turtu, siekiant pelno. Verslumas galima sakyti ir žmogaus potencialas, tikėjimas savo sėkminga veikla, besikeičiančioje aplinkoje. Visos verslininko asmens savybės (įgimtos ir įgytos) kitaip dar vadinamos verslumu.
2. Verslininkystės samprata viduramžiais
Viduramžiais komercinių santykių šalies viduje ir tarptautiniu mastu plėtotės tarpininkai galėjo būti keliautojai. Daugumą jų domino vadinamoji prekybos praktika, tai yra prekybos keliai, prekių paklausa, turtai, turgūs, kitų kraštų žmonių buitis ir papročiai. Tikrieji prekybinių mainų, tarp gamintojų ir vartotojų tarpininkai buvo ne pirkliai, kreditavę keliautojus prekėmis, o pastarieji. Juos ir derėtų istoriškai laikyti pirmaisiais viduramžių epochos verslininkais (antrepreneriais). Viduramžiais įtakos verslams turėjo religija. Pirkliai ir bankininkai konsultuodavosi su dvasininkais dėl vienų ar kitų komercinių operacijų leistinumo.
Gamybai, tai yra fiziniam, o vėliau intelektualiam darbui, viduramžiais teikta išskirtinio dėmesio. To laikmečio Europos civilizacija buvo vadinama “darbo civilizacija”. Viduramžių civilizacija reiškėsi kaip smulkiųjų savininkų gamintojų civilizacija. Prekyba visuomenėje turėjo didžiulę ir vis didėjančią reikšmę. Pirkliai miestuose ilgainiui tapo svarbia socialine jėga, darančia įtaką ir politiniam gyvenimui. Viduramžiais buvo neigiamai žiūrima į žmones užsiiminėjančius ne gamyba, o prekyba, ypač komercine veikla, susijusia su finansinio kapitalo skolinimu.
Miesto amatininkiškai gamybai buvo būdinga kokybiškai nauja urbanistinė aplinka, kurioje cirkuliuoja žmogaus darbo produktai, kūrimas. Cechai išreiškė stiprų miestiečių siekimą susiburti į korporacijas. Amatininko gaminys buvo jo paties rankų darbo rezultatas. Gamintojas jame matė dalelę savęs. Aktyvios gamybinės ir komercinės veiklos augimas, atspindėjo žmonių, priklausančių įvairioms profesijoms, savimonės augimą. Viduramžiais pamažu pradedama suvokti ir protinio darbo svarba. Nuo viduramžių verslininku laikomas ekonomiškai aktyvus žmogus, su kuriuo tam tikrų rangos darbų arba produkcijos tiekimo kontraktą paprastai sudarydavo vyriausybė.
3. “Lo sistema” – poveikis verslui per kredito ir finansų sferą, akcijų pirkimą ir pardavimą