Viešasis administravimas
Remiantis šių mokslininkų darbais buvo suformuota tradicinė viešojo administravimo paradigma.
Tradicinė viešojo administravimo paradigma numatė aiškų, paprastą ir tiesioginį demokratinės atskaitomybės būdą. Kadangi administravimas gali būti atskirtas nuo politikos, ir kadangi biurokratinis valdžios aparatas ras ir priims efektyviausią bet kurios politikos įgyvendinimo būdą, visuomenė neturi rūpintis (nerimauti) dėl administravimo. Viskas, kuo piliečiai turi rūpintis, yra politika. Ir jei jiems nepatinka valdžios politika (ar administracijos priežiūros metodai), jie turi tiesioginių ir efektyvių priemonių koreguoti situaciją: jie gali balsuoti prieš išrinktus atstovus. Tai yra politinė atskaitomybė, tiesioginė atskaitomybė.
Tradicinis viešojo administravimo modelis yra labai nuoseklus, nes politikos ir administravimo atskyrimas leidžia sukurti paprastą, pritaikomą, tiesioginį politinės atskaitomybės modelį. Todėl, su visais savo trūkumais, senasis modelis turi vieną, labai didelį privalumą: politinį teisėtumą. Politinės atkaitomybės ryšiai, sąsajos yra aiškūs. Tradicinis viešojo administravimo modelis puikiai derinasi su tradiciniu demokratinės atskaitomybės modeliu.
Reikia pripažinti, kad 20 a. pr. ir viduryje biurokratinis tradicinis valdžios modelis veikė gana neblogai, bet ne todėl, kad buvo efektyvus, o todėl, kad sprendė pagrindines problemas to laikmečio problemas – užtikrino stabilumą, suteikė lygybės ir stabilumo jausmą. Be to jis užtikrino svarbiausių paslaugų, tokių kaip keliai, geležinkeliai, mokyklos tiekimą.
Tačiau, kaip parodė praktika, sparčiai vystantis pramonei, o kartu ir biznio organizacijoms valdžios institucijos išlaikydamos tradicinį – centralizuotą modelį negalėjo konkuruoti su sparčiai besivystančiu biznio sektoriumi.
Vystantis viešajam administravimui, visuomenė dėjo didžiules pastangas, kad galėtų kuo akyliau stebėti kas vyksta valdžioje. Buvo sukurta sistema, kuriai veikiant sunku pavogti visuomenės pinigus, bet tapo dar sunkiau juos efektyviai valdyti. Besistengiant kontroliuoti išimtinai viską, nurodinėjant kaip viskas turi būti daroma – reguliuojant procesą, kontroliuojant įdėjimus - buvo visiškai užmiršti rezultatai. Dėl šių priežasčių valdžios institucijos tapo lėtos, neefektyvios, nužmogintos.
Tradicinio modelio neatitikimas jam keliamiems reikalavimams, jo biurokratiškumas pastūmėjo viešojo administravimo mokslininkus ieškoti naujų efektyvesnių modelių.
Naujojo viešojo administravimo atstovas Todd LaPorte (1971) pateikia tokį viešojo administravimo apibrėžimą – “viešojo administravimo pagrindinis tikslas yra ekonominės, socialinės ir fizinės kančios sumažinimas ir galimybių organizacijos išorėje ir viduje didinimas”.
Išanalizavus naujojo viešojo administravimo teorijas galima teigti, kad buvo identifikuota daugelis tradicinio – racionalaus modelio trūkumų ir pasiūlytas labiau atviras ir dalyvaujantis vadybos stilius. Tačiau naujojo viešojo administravimo atstovų darbai nesukūrė naujos viešojo administravimo paradigmos, tai buvo daugiau egzistuojančių problemų iškėlimas ir pasiūlymai kaip jas spręsti. Tai iš esmės nepakeitė centralizuotų – biurokratinių valdžios institucijų veiklos, gal būt daugiau dėmesio pradėta skirti žmogui , o ne efektyvumui.
Šiuolaikinės valdžios institucijos vystėsi tais laikais, kai taisyklės, centralizacija ir hierarchinė kontrolės grandinė buvo be galo svarbios, kai naujausia informacija galėdavo operuoti tik valdžios viršūnės ir adekvatūs sprendimai buvo priimami tik viršūnėse. Žmonės buvo pripratinti dirbti ne savo galvomis t.y. protu, o savo rankomis. Rinka buvo vienalytė – žmonės norėjo tų pačių prekių, tų pačių paslaugų. Tačiau ilgą laiką biurokratinis modelis tikrai veikė – ne todėl, kad jis buvo efektyvus, bet todėl, kad jis sprendė pagrindine problemas – užtikrino socialinę gerovę, suteikė stabilumo, leido pajausti teisingumo ir lygybės jausmą.
Laikui bėgant, buvo galima pastebėti, kad visuomenė, norėdama apsisaugoti nuo viešųjų pinigų grobstymo, sukūrė tokią painią sistemą kai tapo neįmanoma valdyti viešuosius pinigus. Svarbiausia tapo procesas – reguliavimo mechanizmas – mes ėmėme ignoruoti rezultatus.
Šiandien kai informacija prieinama visiems, kai rinka globalizuojasi, kai paslauga ar prekė turi patenkinti kiekvieno kliento individualius norus mums reikia ypatingai lanksčių valdžios institucijų, kurios įgalintų piliečius, o ne paprasčiausiai tarnautų jiems.
To pasėkoje ėmė rastis naujas požiūris į viešąjį administravimą, kuris ir padėjo susiformuoti naujajam viešajam valdymui. Šis požiūris turi labai daug bendro su naujausiomis biznio vadybos teorijomis ir vadybos praktika.
J.Q.Wilson indėlis viešojo administravimo vystymui yra labai svarbus. Jis parodė, kad į biurokratiją galima žiūrėti iš įvairių perspektyvų, tačiau būtų neteisinga prisirišti prie vieno kurio nors požiūrio atmetant visus kitus. Vienos valdžios institucijos veikia tikrai kaip Weberio biurokratijos, kitos dirba labai gerai. Taigi, mokslininkas ir siūlo, prieš pradedant siūlyti naujus valdymo modelius, pirmiausia pabandyti atsakyti į klausimą – kodėl jos dirba būtent taip?
D.Osborne ir T.Gaebler, pateikdami entrepreneriškos valdžios principus, pripažįsta, kad valdžios institucijos negali būti valdomos taip kaip biznio institucijos. Valdžios institucijos turi būti atviros ir demokratiškos, kas lemia lėtesnį sprendimų priėmimą. Valdžia negali pasirinkti kam tarnauti, nepriklausomai nuo jo sugebėjimo mokėti už paslaugas, vadinasi, ji negali pasiekti tokio pačio rinkos efektyvumo kaip biznis. Valdžios pagrindinis pajamų šaltinis yra mokesčiai, o biznis uždirba pinigus kai žmonės perka savo noru, o mokesčius privalo mokėti visi, nori jie ar ne. Tačiau tai nereiškia, kad valdžios institucijos negalėtų taikyti D.Osborne ir T.Gaebler pateiktų principų savo veikloje.
Analizuodami prof. H.Reinermann pateiktus naujojo viešojo administravimo valdymo principus, mes galime pastebėti, kad jie praktiškai sutampa su naujausiais biznio vadybos principais: decentralizacija, akcentuojamas tikslų ir rezultatų derinimo principas, institucijų organizacinė struktūra kinta iš griežtai hierarchinės (vertikalios) į horizontalią ir t.t.
Pati didžiausia problema yra ta, kad naujosios viešojo valdymo teorijos, nesprendžia demokratinio atskaitingumo klausimo.
Eegzistuojantis demokratinio atskaitingumo mechanizmas yra neefektyvus, tačiau sukurti naują yra pakankamai sudėtinga, kadangi vien teorinių tyrimų ir analizės neužtenka. Todėl šią problemą turėtų spręsti ne vien teoretikai, bet naujojo viešojo administravimo praktikai.
Nagrinėdami naujausias teorija,s mes pastebime ryškų decentralizacijos procesą bei pastangas didinti valstybės tarnautojų atsakomybę prieš piliečius, o taip pat pažangių vadybinių idėjų taikymą viešojo valdymo praktikoje. Tačiau demokratinės atskaitomybės modelis nėra aiškus. Mano nuomone, tai viena iš pagrindinių naujosios viešosios vadybos problemų.
LITERATŪRA
1. 1.Wilson James Q. Biurokratija. Ką valdžios institucijos veikia ir kodėl. – Basic Books, 1989.
2. Denhardt B.Robert. Viešųjų organizacijų teorijos. – Wadsworth Publishing Company, 1993.
3. David Osborne, Ted Gaebler. Valdžios perorganizavimas. – New York, 1993.
4. Robern D.Behn, 1998
5. Jay M.Shafritz, J.Steven Ott. Organizacijų teorijų klasika. – The Dorsey Press, 1987.
6. Viešasis administravimas. – Kasmetinis leidinys, 1996.