Skoliniai
Skoliniai yra svetimos kilmės žodžiai, įvairiu kontaktų (ekonominių, politinių, kultūrinių ir kt.) keliu atėję daugiausia iš kaimyninių kalbų.
Lietuvių kalbos skoliniai gali būti analizuojami dviem aspektais: pagal kilmę ir pagal asimiliavimosi lietuvių kalboje laipsnį.
Pagal kilmę lietuvių kalbos skoliniai skirstomi į slavizmus ir germanizmus. Be jų, lietuvių kalboje yra keletas žodžių, paskolintų iš suomių, latvių ir prūsu kalbų.
Iš visų savo kaimynų lietuviai daugiausia bendravo su slavų tautomis, todėl ir pati didžiausia lietuvių kalbos skolinių dalis yra slavizmai.
Pirmieji slavizmai i lietuvių kalbą atėjo dar prieš tūkstantį metu, vadinasi, dar tais laikais, kai lietuviai ir latviai kalbėjo viena kalba. Dabar sunku tiksliai pasakyti, kiek slavizmų įvairiais laikais pateko į lietuvių kalbą. Aišku tik, kad skolinių tarpe jų procentas yra didžiausias. Slavizmai sudaro apie 1,5 % lietuvių bendrinės kalbos leksikos, o tarmėse, ypač rytinėse ir pietinėse, jų esama net keleto tūkstančių.
Patys seniausi slaviški skoliniai į lietuvių kalbą pateko iš senosios rusų kalbos. Vėliau lietuviai nemaža žodžių gavo iš lenkų ir baltarusių kalbų. Į dabartinę lietuvių kalbą daugiausia skolinių ateina iš rusų kalbos.
Dabartinėje lietuvių kalboje slavizmai vartojami įvairioms materialinio ir dvasinio pasaulio sąvokoms žymėti. Iš būdingiausių lietuvių kalbos slavizmų galima paminėti šiuos: agurkas (plg. baltr. aгypoк, lenk. agorek, r. oгypeц), blynas (plg. baltr. блiн), bulvė (plg. len. bulwa, bulba), botagas (baltr. 6aтаг), grybas (plg. baltr. грыб), košė (plg. baltr. каша, lenk. kasza), krienas (plg. baltr. xpeн), katilas (plg. ыen. r. котьлъ), knyga (plg. baltr. кнiгa), miestas (plg. baltr. места), pipiras (plg. sen. r. пьпьръ), pyragas (plg. baltr. nipoг), ponas (plg. len. pan, baltr. naн), sakalas (plg. baltr, cokoл, lenk. sokol) ir t.t.
Per slavus lietuviai gavo ne tik grynai slaviškus, bet ir kai kuriuos germaniškus, senųjų ir rytų kalbų žodžius. Pavyzdžiui, asilas gautas dar prieš XII a. iš senosios rusų kalbos (ocълъ). Slavai šį žodį pasiskolino iš germanų (gotų asilus), o pastarieji — iš lotynų kalbos (asinus); alyva (baltr. aлiвa, len. oliwa) į slavų kalbas pateko iš lotynų ar italų kalbų (plg. it. oliva, lot. oliva); krakmolas į lietuvių kalbą pateko iš lenkų kalbos (plg. len. krochmal), o lenkai šį žodį gavo iš vokiečių kalbos {plg. vok. Kraftmehl); kaminas, į lietuvių kalbą patekęs iš slavų kalbų (plg, baltr. kамiн, len. komin), į pastarąsias atėjo iš vakarų slavų, o į ten — iš vokiečių kalbos, vokiečiai šį žodį pasiskolino iš lotynų kalbos (plg. lot. caminus „krosnis, židinys”).
Be slavizmų, lietuvių kalboje gana gausu germanizmų. Lietuvių kalbą labiausiai yra veikusi vokiečių kalba. Pirmieji skoliniai iš vokiečių kalbos į lietuvių kalbą pateko XIII—XIV amžiuje. Kai kurie skoliniai galėjo ateiti ir anksčiau per prūsų kalbą, nes prūsai kurį laiką gyveno kaimynystėje su gotais ir palaikė su jais tiesioginius kontaktus.
Germanizmų palyginti su slavizmais lietuvių bendrinėje kalboje vartojama maždaug 3 kartus mažiau (apie 0,5% bendrinės kalbos žodžių). Plačiai vartojami bendrinėje kalboje tokie germaniškos kilmės žodžiai: amatas (plg. vid. vok. žem. am(m)et), budelis (plg. vid. vok. žem. boddel), bulius (plg. vid. vok. žem. bulle), durpė (plg. vok. žem. turf), kalkės (plg. vok. Kalk), kunigas (plg. vok. aukšt. kuning), pinigas (plg. vid. vok. žem. pennig), skydas (plg. vok. aukšt.scit), vertas (plg. vok. wert) ir kt.
Lietuvių kalbos leksikai turėjo įtakos ir kitos kalbos. Per latvius į lietuvių kalbą yra patekusių Pabaltijo ugrofinų kalbų žodžių, pvz., asiūkliai (plg. estųosja, suomių hosia), burė (plg. estų purje, suomių purje), kadugys (plg. estų kadakas, suomių kafoja), laivas (plg. suomių laiva), šamas (plg. suomių sampi„eršketas”).
Lietuvių kalboje vartojama skolinių ir iš kaimynų latvių kalbos. Bendrinėje kalboje jų tepasitaiko vienas kitas, bet Šiaurės Lietuvos tarmėse šių skolinių skaičius gana didelis, pvz,: alėtis „bartis” (plg. lat. aleties), cyrulis ,,vieversys” (plg. lat. cirulis), lūgoti „prašyti” (plg. lat. lūgt), nikis „užgaida” (plg. lat. nikis), perti„mušti” (plg. lat. pert), pylė ,,antis” (plg. lat. pile), sominis „šiaurės vakarų vėjas” (plg. lat. samenis „suomių žemės vėjas”} ir kt.
Yra lietuvių kalboje keletas prūsiškos kilmės žodžių, pvz.: kriaušė (plg. pr. crausy), malūnas (plg. pr. malunis), savaitė (plg. pr. sawayte).
Pagal asimiliavimosi laipsnį lietuvių kalbos skoliniai skirstomi į tris grupes:
1. Tikruosius skolinius.
2. Tarptautinius žodžius.
3. Svetimybes..
Tikrieji skoliniai yra tokie svetimos kilmės žodžiai (daugiausia labai seni), kurie struktūriškai ir semantiškai yra visiškai asimiliavęsi lietuvių kalboje. Savo forma jie visiškai nesiskiria nuo neskolintų žodžių, jais reiškiama sąvoka neturi kito „lietuviškesnio” pavadinimo. Tvirtai lietuvių kalboje įsigalėjo tokie slaviškos kilmės žodžiai: agurkas, botagas, blogas, barštis, batas, dvaras, grybas, knyga, karūna ir t.t, germanizmai: budelis, durpės, gatvė, gandras, spinta ir t.t., suomiški žodžiai: burė, laivas ir t.t. Tikrieji skoliniai įeina į pagrindinį bendrinės kalbos žodyno fondą, ir tik istoriniai tyrinėjimai gali nustatyti, jog tai — svetimos kilmės žodžiai.
Tarptautiniai žodžiai, arba internacionalizmai, yra bendri daugelio kalbų skoliniai. Kaip ir tikrieji skoliniai, jie įeina į bendrinės kalbos leksiką, bet jų asimiliavimosi laipsnis yra kur kas menkesnis. Formaliai tarptautiniai žodžiai yra prisitaikę prie lietuvių kalbos fonetikos, gramatikos, rašybos dėsnių, daugelis jų yra vieninteliai sąvokų reiškėjai, ir vis dėlto jie aiškiai suvokiami kaip svetimos kilmės žodžiai.
Tarptautiniai žodžiai yra kilę iš vieno šaltinio, tačiau jų forma įvairiose kalbose gali gerokai skirtis, nes ji turi atitikti kiekvienos kalbos fonetikos, gramatikos ir rašybos dėsnius, plg. liet. aeroportas, r. аэропорт, bulgarų aeponopт, angl. airport, pranc. aeroport, isp. aeropuerto, italų aeroporto ir t.t.
Kad žodžiai galėtų būti laikomi tarptautiniais, reikia, kad jų reikšmės įvairiose kalbose sutaptų arba būtų bent artimos. Pavyzdžiui, žodžiai atomas, kosmosas, kostiumas, muziejus, tenoras, teleskopas, tabakas, romansas, šokoladas ir t.t. visose kalbose, kuriose jie vartojami, reiškia tą pačią sąvoką. Tačiau nemaža atvejų, kai internacionalizmų semantikos bendrumas yra gana reliatyvus. Pavyzdžiui, jei žodis daugiareikšmis, tarptautinės gali būti ne visos jo reikšmės. Pavyzdžiui, internacionalizmais gali būti laikomi šie tik pagrindine reikšme („pervežimui sudėti daiktai”) vartojami žodžiai: liet. bagažas, r. багаж, angį. baggage,vok. Bagage, pranc, bagage. Prancūzų, rusų, lietuvių kalbose šis žodis dar gali reikšti „žinių atsargą”, vokiečių kalboje — „šutvę, gaują”, anglų — „mergšę”, ,,gurguolę”. Lotyniškas žodis humanus turi tris reikšmes: 1. ,,žmogiškas”; 2. „žmoniškas”; 3. „išsilavinęs, patyręs”. Lietuvių ir rusų kalbose vartojami humaniškas irгуманный atitinka tik vieną — antrąją — lotyniško žodžio reikšmę, anglų kalboje vartojami du tos pačios šaknies žodžiai: human (the human nature ,,žmogiška prigimtis”), kuris atitinka pirmąją lotyniško žodžio reikšmę, ir humane „geras, žmoniškas”, semantiškai artimas lietuvių ir rusų kalbose vartojamiems žodžiams. Taigi tarptautine laikytina tik antroji lotyniško žodžio reikšmė.
Tarptautinių žodžių šaltinis yra daugelis pasaulio kalbų. Ypač daug tarptautinių žodžių yra graikiškos arba lotyniškos kilmės, pvz.: atomas, daktaras, demokratija, deputatas, filologas, filosofas, kosmosas, telefonas, teleskopas ir t.t. Tarptautiniais yra virtusių nemaža ir kitų kalbų žodžių, pvz.: anglų —biudžetas, biznis, džentelmenas, futbolas, mitingas, spiningas; prancūzų — ansamblis, biuras, feljetonas, reportažas; italų — adažio, serenada, tenoras;ispanų — cigaras, gitara, marmeladas, romansas; vokiečių — anšlagas, fejerverkas, krachas, plackarta; arabų — admirolas, arsenalas, balzamas, haremas; tiurkų — atamanas, turbanas; rusų — bolševizmas; indų — bananas, džiunglės; Amerikos indėnų — jaguaras, kaučiukas, šokoladas; australiečių — bumerangas, kengūra, tabu.; afrikiečių — gorila, zebras; japonų — bonza, geiša ir t.t.
Puslapiai: 1 2