Pirmą kartą ŽIV virusas buvo aptiktas 1981 metais. Manoma, kad šis imunoparazitas “susikūrė” beždžionės kraujyje, nes mokslininkai nustatė, kad šiuo metu beždžionių organizmas yra daug atsparesnis AIDS, o tai leidžia daryti išvadas, kad beždžionių imuninė sistema surado būdą kaip kovoti su virusu, o tam reikėjo daugybės laiko.

ŽIV užsikrėtęs žmogus gyvena 2 – 4 metus. Žinomi atvejai, kai infekuotasis išgyveno 10 metų. Paaiškėjo, kad būdingiausia pirmųjų AIDS susirgusių žmonių savybė – jų homoseksualumas, todėl mokslininkai ligos priežasčių pirmiausia ieško žmonių gyvenimo būde. Tačiau tai, kad  AIDS vis labiau plito tarp žmonių turinčių daug lytinių partnerių ir sergančių lytiškai plintančiomis ligomis, paskatino sukurti teoriją, kad žmonės išsekina savo imuninę sistemą ir jos veikla sutrinka.

Grieta mirtis ateina dėl visiško imuntetinės sistemos išsekinimo : ŽIV virusas užmuša, sunaikina visus leukocitus, kurie organizme atlieka kovotojų su bakterijomis vaidmenį, todėl net menkiausias virusas ar bakterija gali langvai sukelti infekciją žmogaus kūne.

Tai kas vis dėlto yra ŽIV infekcijos sukėlėjas ? Pasauliui jau buvo nemažai žinoma apie retrovirusus, kuriems priklauso ir AIDS sukeliantis virusas. JAV mokslininkai atrado viruso pagrindinį fermentą – atvirkštinę transkriptazę. Sukurti reikiamą antivirusinį antibiotiką prieš ŽIV yra labai sudėtinga, nes nuo pradinės stadijos ( kai virusas pirmą kartą patenka į kraują ), jo pradinė struktūra pasikeičia maždaug 8-10%.

Dauguma sergančiųjų – jauni, darbingi asmenys. Nuo AIDS epidemijos pradžios t.y. 1981 m. ŽIV užsikrėtė 20 milijonų suaugusiųjų ir daugiau nei milijonas vaikų. Per 18 infekcijos egzistavimo metų ligos perdavimo būdai , ( lytiniai santykiai, intraveniniai narkotikai, kraujas, ŽIV perdavimas kūdikiui per motiną ) nepasikeitė, tačiau skirtumas toks, kad ankščiau infekcijos atvejai būdavo dažniau registruojami tarp homoseksualių (79%), odabar tarp heteroseksualių (60%) asmenų. Patikimiausia apsisaugojimo priemonė nuo AIDS – lytinė abstinencija, tačiau asmenys gyvenantys pilnavertį seksualinį gyvenimą kaip apsisaugojimo priemonę turėtų naudoti prezervatyvą. ŽIV virusas neperduodamas per buitį  (indus, stalo įrankius, šukas, dantų šepetėlį, drabužius), sveikinantis (rankos paspaudimas, apsikabinimas) ar per seiles, nebent burnos ertmėje būtų žaizdelė.

Nepaisant didelių mokslininkų pasiekimų medicinos srityje, ŽIV virusas vis dar lieka mažai ištirtas. Jis yra didelė rykštė žmonių sveikatai ir valstybių biudžetams, nes vieno AIDS sergančio asmens antivirusinis gydymas gali kainuoti apie 85000 dolerių per metus.

Tuo tarpu Lietuvoje AIDS viruso nešiotojo diagnozavimas, stebėjimas, gydymas, infekciją lydinčių ligų diagnozavimas, medicinos personalo darbo užmokestis, apmokėjimas už konsultacijas apseina maždaug 100.000 litų. Dėl ŽIV infekuoto asmens darbingumo mažėjimo ir ankstyvos mirties, nesukurtas Bendras Vidinis Produktas (BVP) – 58000-93000 litų.

FAKTAI

N      Kas 15 sekundžių vienas žmogus užsikrečia ŽIV .

N      Kas 3 min. užregistruojamas naujas AIDS sergantis ligonis.

N      Virusas mutuoja, todėl sunku surasti veiksmingą antibiotiką.

N      Jau užsikrėtę 20 mln. suaugusių ir beveik 2 mln. vaikų.

Etilo alkoholis – bespalvis, lakus, greitai užsidegantis specifinio kvapo ir aštraus skonio skystis, dega melsva liepsna, gerai susimaišo su vandeniu. Vartojamas pramonėje, medicinoje, alkoholinių gėrimų gamyboje ir kt.

Alkoholiniai gėrimai pagal juose esamą etilo alkoholio kiekį skirstomi į silpnus, vidutinio stiprumo ir stiprius. Silpniems priklauso alus. Jis būna 2,8 – 6 % stiprumo. Ypač pavojingas naminis alus, jei pridėta įvairių, organizmui kenksmingų priedų. Vidutinio stiprumo gėrimams priskiriamas vynas ir kiti, kurių stiprumas -        9 – 20 %. Stiprūs alkoholiniai gėrimai – tai degtinė, konjakas, romas, viskis, džinas, trauktinės (jų stiprumas daugiau nei 40%). Beje, degtinėje yra fuzelio, aldehidų ir kitų priemaišų, taip pat šiek tiek metilo alkoholio. Konjake metilo alkoholio gali būti iki 0,1 %. Apsinuodyti galima visais alkoholiniais gėrimais, dažniausiai stipresniais.

Nekenksmingo alkoholių gėrimų kiekio nėra, alkoholis visada sužaloja ar sunaikina tam tikrą smegenų, kepenų ir kitų organų ląstelių skaičių. Bet kokio alkoholinių gėrimų kiekio patekimas į organizmą toksikologine prasme jau yra apsinuodijimas.

Apsinuodijimui be alkoholio, turi įtakos ir kitos sąlygos. Alkoholiniai gėrimai pavargusį žmogų veikia stipriau. Didelis alkoholio kiekis, išgertas per trumpą laiką (30 – 60 min.) veikia daug stipriau, negu išgertas per ilgesnį laiką. Nevalgiusį žmogų alkoholis irgi veikia daug stipriau. Etilo alkoholio toksiškumą sumažina daug riebalų ir angliavandenių turintis maistas, stipri kava ir arbata. Sunkiai apsinuodija asmenys, sergantys galvos smegenų traumine liga, epilepsija. Sunkiau apsinuodijama kartu su alkoholiu išgėrus CNS slopinančių vaistų.

I. Sikorskio tyrimais nustatyta, kad šiltesnio klimato sąlygomis pavojus gerti svaigalus ir galimybė apsinuodyti jais yra mažesnė negu šaltesnio klimato sąlygomis, Žemoje temperatūroje taip sustiprėja alkoholio poveikis, kad išorės šaltis tolygus dvigubai alkoholio dozei. Todėl gerti svaigalus “šaltuose” kraštuose yra daug pavojingiau nei “šiltuose”. Iš tikrųjų, kai regiono vidutinė metų temperatūra  yra 5 laipsniais žemesnė, pavojingas alkoholio poveikis žmogaus organizmui padidėja keletą kartų.

Patogenezė. Alkoholio veikimo mechanizmas sudėtingas, bet tiksliai nėra nustatytas. Manoma, kad etilo alkoholis sumažina biologinių membranų lipidų klampumą. Su tuo susijęs toksinis poveikis galvos smegenų žievei, požieviui, periferinei nervų sistemai, miokardui, kraujagyslėms, raumenims, kitiems organams ir audiniams. Tikriausiai jis slopina impulsų perdavimą sinapsėse iš vieno neurono į kitą, sutrikdo smegenų metabolizavimą. Veikiant etilo alkoholiui žūva daug nervinių ląstelių, sunkiai apsinuodijus, – net iki 10 mln. pilkosios smegenų medžiagos ląstelių. Didelės dozės slopina nugaros smegenis, kvėpavimo centrą.

Dažniausiai ir sunkiausiai apsinuodijama stipriais alkoholiniais gėrimais, bet silpni, jei išgerta daug, gali sukelti panašius simptomus.

Apsinuodijimo sunkumas skiriamas į tris laipsnius: lengvą, vidutinio sunkumo ir sunkų.

• Lengvam apsinuodijimui būdingi šie simptomai: euforija, savikontrolės ir savikritos stoka, netikslios psichometrinės reakcijos (pakitusi kalba, eisena, braižas ir kita).
• Vidutinio sunkumo apsinuodijimui būdinga silpnumas, galvos svaigimas, dvejinimasis akyse, pykinimas, neretai vėmimas, sujaudinimas (ligonis blaškosi, priešinasi), neaiški, nesuprantama kalba, sutrikusi orientacija (situacijos ir laiko atžvilgiu), neįskaitomas braižas (beveik negali rašyti), smarkiai svyruojanti eisena (neišlaiko pusiausvyros, griuvinėja, bando keltis). Etilo alkoholio kiekis kraujyje 2-3 %.
• Sunkus apsinuodijimas pasireiškia koma, grėsmingais kvėpavimo, hemodinamikos ir kitais sutrikimais. Neretai užeina traukuliai. Oda šalta, drėgna, lipni. Etilo alkoholio kiekis kraujyje daugiau nei 3%. Sunkus apsinuodijimas trunka nuo 6 iki 12 valandų.

Nervų sistema. Pakinta elgesys, sutrika kalba, judesiai, sąmonė, atsiranda vyzdžių, refleksų, raumenų tonusų pakitimai ir kita. Pirmiausia pasikeičia savijauta ir elgesys. Tai susiję su slopinimo ir jaudinimo procesais galvos smegenų žievėje, – euforijos, apsvaigimo požymiai.

Kvėpavimo sistema. Iš pradžių kvėpavimas dažnesnis, be patologijos požymių. Ryškus alkoholio kvapas iškėpiamame ore – svarbus diagnostikos požymis. Šis kvapas priklauso ne tiek nuo paties alkoholio, kiek nuo kitų lakiųjų gėrimo dalių ir metabolizmo produktų.

Virškinimo sistema. Alkoholis dirgina virškinimo trakto gleivinę (burnos, stemplės, skrandžio), ji pasidaro hiperemiška, paburksta. Iš pradžių pasireiškia hipersalivacija, vėliau gali būti sausumas burnoje, pykina, vemia.

N N N

Sunku rasti didesnį negu alkoholis blogį, kuris taip atkakliai ir negailestingai gadintų milijonų žmonių sveikatą, taip smarkiai ardytų visus žmogaus audinius ir organus (ypač galvos smegenų žievę) ir galiausiai būtų ankstyvos mirties preasitis. Šia nuodas klastingas: jo sukelti padariniai išaiškėja ne iš karto. Iš pradžių sutrinka vieno arba kito organo veikla, prasideda įvairūs šalutiniai poveikiai. Liga stiprėja. Ir net tada, kai ligonis miršta, mirties priežastimi dažnai palaikoma kita liga, pvz. persišaldymas ar infekcija. Ir tik skrodimas parodo, kad pagrindinė priežastis, suardžiusi organizmą, buvo alkoholis, o persišaldymas ar infekcija užbaigė tragediją.

Skrodžiant žmogaus lavoną, mirusio dėl to, kad ilgai gėrė svaigalus, sukrečia dideli ir išplitę jo organizmo pakitimai. Pakitę praktiškai būna visi gyvybiškai svarbūs organai, ir kartais patalogoanatomui sunku pasakyti, kurio organo veiklai sutrikus žmogus mirė. Kartais stebiesi, kaip šis žmogus apskritai dar galėjo gyventi, juk nebuvo nė veno nepažeisto organo, gebančio atlikti savo funkciją.

Alkoholizmas – šis barbariškumo padarinys – lyg replėmis laiko žmoniją nuo žilos senovės ir iš jos renka pasibaisėtiną duoklę, prarydamas jaunystę, ardydamas jėgas, slopindamas energiją, žudydamas geriausią žmonių giminės žiedą.

Žmogus, gerdamas šį narkotinį nuodą net mažomis dozėmis, gali nepajusti, kaip svaigalų gėrimas jau tampa jo vidiniu poreikiu. Alkoholizmas – tai padarinys girtavimo, kuris yra “saikingo”, “kultūringo”, “ritualinio” svaigalų gėrimo rezultatas. Ne veltui liaudis sako: “Upė prasideda nuo upelio, o girtavimas nuo taurelės”.

Vis dėlto, už tėvų girtavimą atpildo susilaukia vaikai. Duomenys įtikinamai rodo, kad geriančiųjų šeimose, palyginti su negeriančiųjų, sveikų vaikų yra 5 kartus mažiau, vaikų mirštamumas  5 kartus didesnis, o ligonių 3,5 kartų daugiau.

Mokslininkai atliko tokius tyrimus: vieną valandą prieš gimdymą 1 kg kūno masės duodavo 0,5 g svaigalų. Gimus kūdikiui, tyrimui kraują ėmė iš virkštelės, t.y. iš vaisiaus kraujotakos sistemos. Ir kraujyje rasdavo alkoholio, vadinasi, net placenta sauganti vaisių, nesulaiko alkoholio. Ypač pavojinga moterims gerti svaigalus pirmąsias dvi nėštumo savaites.

Net nedidelės alkoholinių gėrimų dozės veikia genetinį substratą; dėl to, jeigu ne tuoj pat, tai vėlesnėse kartose gali gimti defektyvių palikuonių.

Įvairių šalių mokslininkai atliko šimtus tyrimų, patvirtinusių neginčijamą faktą; jeigu pastota laikotarpiu, kai vienas arba ypač abu tėvai buvo girti, jiems gimsta nepilnaverčiai vaikai su įvairiais pataloginiais nukrypimais, kurie dažniau ir sunkiau pasireiškia psichikos sutrikimais: psichopatija, epilepsija, debilumu ir kt.

esminiais sandaros pakitimais. Arogenezė – evoliuciniai pakitimai, susiję su esminiais organizmų sandaros persitvarkymais ir leidžiantys jiems praplėsti adaptacinę zoną bei užimti naujas gamtines zonas. Sandaros pakitimai, sąlygojantys arogenezės pobūdžio evoliuciją, vadinami aromorfoze. Aromorfozė – sandaros pakitimas į aukštesnį lygį, alomorfozė (idioadaptacija) – kito pavidalo įgyjimas pasiliekant tame pačiame sandaros lygyje. Adaptacinė zona – komplexas aplinkos sąlygų, kuriomis gali gyventi tam tikra organizmų grupė. Tam tikrais atvejais organizmų, užėmusių adaptacinę zoną, sandara supaprastėja. Toks reiškinys vadinamas degeneracija. (pvz. parazitai supaprastėja kitos kūno f-jos parazituojant, išlieka tik naudojamų organų f-jos).

Taksonomiškai svarbiausi fenoliai – FLAVANOIDAI, kurie turi santykinai bendrą branduolį su didele šoninių grupių tipų įvairove. Dažniausiai flavanoidų įvairovė stebima bet kurioje vienoje rūšyje. Kai kurie jų labai paplitę, kiti reti. Daugeliu atvejų jų deriniai bei tipai gaubtasėkliuose taksonomiškai vertingi,pradedant eilės rangu ir visiems žemesniems rangams.

Vieni geriausių taksonomiškai vertingų antrinių metabolitų – žiedo pigmentai. Daugumos žiedų ir kitų organų raudona ir mėlyna spalva rodo ANTOCIANIDINŲ – ypatingos flavanoidų klasės – buvimą. Šios grupės atstovas – MALVIDINAS. Hidroksilo grupės 3, 5 ir\arba 7 padėtyse dažnai pakeičiamos cukrumi, pavyzdžiui, gliukoze arba ramnoze. Pakeistas junginys žinomas ANTOCIANINO vardu. Antocianidinų tipų įvairovė ir prisijungę skirtingi cukrūs įvairiose padėtyse prie antocianidinų tipai pateikia didelę antocianinų įvairovę. Antocianidinai ypač plačiai paplitę gaubtasėkliuose. Kai kuriose dviskilčių šeimose jų nėra. Ten jų funkciją perėmė visiškai negimininga junginių klasė BETACIANINAI. Šie komponentai skiriasi heterocikliniais AZOTĄ TURINČIAIS aromatiniais žiedais. Jų sintezė augale pasižymi skirtingu metaboliniu keliu. BETANIDINAS, išskirtas iš runkelioBeta vulgaris, - šios medžiagų klasės pavyzdys. Jie primena antocianidinus ir atlieka tas pačias funkcijas. Taip pat gali prisijungti cukrus vienose ar dviejose padėtyse. Artimi betacianinams yra BETAKSANTINAI, geltoni pigmentai, atliekantys panašias funkcijas, kaip įvairūs geltoni ir kreminiai flavanoidai, žinomi ANTOKSANTINŲ pavadinimu,kuriuos turi dauguma augalų.

ANTOCIANINAI=ANTOCIANIDINAI + ANTOKSANTINAI

BETALAINAI = BETACIANINAI + BETAKSANTINAI

Remiantis šiais cheminiais duomenimis, gaunam taksonominį įrodymą, išplaukiantį iš ABIPUSIAI IŠSKIRTINIŲ betacianinų ir betaksantinų t.y. BETALAINŲ prigimties, o taip pat ir antocianinų prigimties. Taipogi kiti flavanoidai – kai kurie antoksantinai – gali koegzistuoti su betalainais. Privaloma pabrėžti, kad antocianinų ar betalainų buvimas nėra pavienis požymis, bet rodo tam tikro metabolinio kelio buvimą. Be to, nelengva atsižvelgti į dažną dviejų pigmentų sistemų susikeitimą. Dėl šios priežasties betalainų buvimas ar nebuvimas buvo paimtas kaip labai patikimas taksonominis požymis. Pažymėtina, kad betalainai dabar žinomi ir iš tam tikrų papėdgrybių. Kai kuriais atvejais ta pati medžiaga yra šiuose grybuose ir gaubtasėkliuose.

Betalainai buvo rasti 9 dviskilčių šeimose, kurios giminingos ar priklauso Centrospermae taksonui. LENTELĖ…Šis taksonas buvo aprašytas įvairiais morfologiniais ir anatominiais, ypač gemalo, požymiais. Taip naujas Centrospermae taksono apibrėžimas skiriasi nuo senojo, atskyrus Caryophyllaceae ir Molluginaceae taksonus, kurie turi antocianinus, bet neturi betalainų. Tuo tarpu Cactaceae taksonas, kuris paprastai talpinamas į atskirą eilę, nors turi betalainų, įtraukiamas į Centrospermae apimtį. Be to Cactaceae įtraukimui palankūs ir sandaros duomenys, o Caryophyllaceae ir Molluginaceae atskyrimas jau prieštarauja anatominiams duomenims. Nenuostabu, kad daugelio taksonomistų nuomonės nesutapo dėl Centrospermae apimties. Atradus ultrastruktūrinius rėtinių indų plastidžių požymius, padėtis pasikeitė. Ypatingas plastidžių tipas – su periferiniais žiedo formos proteininių siūlų kūleliais – tiksliai apibūdina betalainą turinčias šeimas KARTU su Caryophyllaceae ir Molluginaceae. Taip parodoma, kad 9 betalainą turinčios šeimos taksonomiškai turi būti atskirtos nuo kitų dviejų, bet artimai patalpintos kaip dvi eilės anteilyje arba poklasyje arba kaip du poeiliai eilėje. LENTELĖ Kita vertus, kai kurie taksonomistai dar laikosi nuomonės, kad antocianiną ir betacianiną turintis Centrospermae taksonas nėra aiškaus rango taksonas; kad šios dvi šeimos turi artimiausius ryšius su skirtingomis betacianiną turinčiomis šeimomis.

Reta, kad cheminiai duomenys, paremtų kitų šaltinių duomenis, pateiktų žymių taksonominių įrodymų, kaip ankstesniame pavyzdyje. Galima pailiustruoti darbu apie TERPENOIDUS. Didelis terpenoidų kintamumas, nustatytas kai kurių Eucalyptus rūšių natūralių aliejų turinyje, leidžia atskirti morfologiškai identiškas chemines rases. Gerai žinomos cianogeninės ir necianogeninės Trifolium repens ir Lotus corniculatus rasės. Xanthium gentyje vienos rūšies skirtingi ekotipai kinta pagal SESKVITERPENŲ LAKTONUS. Kerpsamanės Conocephalus conicum cheminės rasės, turinčios skirtingus flavanoidus yra Europoje ir Amerikoje, ir galima pateikti.dar daug pavyzdžių

Kai kada kintamumas nėra pertrauktas, bet tęstinis. Tiriant Juniperus virginianus mėginius kas 150 mylių išilgai 1500 mylių ilgio šiaurės rytų -pietvakarių transekto nuo Vašingtono iki Teksaso, nustatyta plati terpenoidinių junginių įvairovė. Išilgai šio transekto atrastas laipsniškas terpenoidinių junginių pokytis. Panašūs giminingo J.ashei tyrimai atlikti jo paplitimo plote Teksase. Pastebėta, kad labiau periferinės šio kadagio populiacijos rodė didesnę divergenciją, nei populiacijos centre. Šie tyrimai ypač įdomūs, nes J.ashei ir J.virginiana buvo išsamaus morfologinio ir statistinio darbo objektas. Įtikinamai įrodyta, kad J.virginiana kintamumo priežastis buvo jo hibridizacija su J.ashei Teksase. J.virginiana kintamumas, ką rodo ir morfologiniai požymiai, buvo susietas su didėjančiu hibridizacijos efekto ištirpimu t.y. mažėjančiu J.ashei genų dažnumu nuo J.virginiana pietvakarių ribų. Šis ištirpimo efektas vadinamas INTROGRESIJA.

Chemotaksonomija – disciplina, pritaikyta hibridizacijos atradimui. Geriausiai iliustruoja pupinių gentes Baptisia pavyzdys. Apskritai hibriduose cheminiai junginiai paveldimi papildomai t.y. F₁ hibridas paveldi abiejų tėvų enzimus, tuo pačiu ir molekulinius junginius. Taip, kaip kryžminimų palikuonis tarp augalų su baltais ir spalvotais vainiklapiais turi spalvotus blyškesnius vainiklapius, taip pat elgiasi ir cheminiai junginiai. Baptisia flavanoidų tyrimai parodė, kad kiekviena rūšis, apibūdinama flavanoidų įvairove. Jų hibridai lengvai nustatomi mišriose populiacijose. Viename Teksaso lauke rastos 4 Baptisia rūšys, taip pat 6 galimų binarinių hibridų derinių pavyzdžiai. Pažymėtina, jog neįmanoma atskirti šių 10 taksonų vien pagal morfologinius ar vien pagal biocheminius požymius, bet panaudojus dviejų duomenų šaltinius, leido visiškai atskirti taksonus.

Šiame tyrime iš naudotų 125 flavanoidų daugelis yra rūšies specifiniai žymekliai, kuriais įvertinta augalų hibrido kilmę, buvo reciprokinio kryžminimosi ir introgresijos rezultatas.

Panašiai naudingas papildomas cheminių junginių paveldėjimas, tiriant AMFIDIPLOIDŲ – poliploidinių hibridinių rūšių, besielgiančių kaip diplodai – kilmę. Tai paparčių, žinomų kaip Apalačų Asplenium kompleksas, flavanoidų tyrimas. Šis kompleksas sudarytas iš 3 diploidų, 3 tetraploidų ir sterilių hibridų, kur visi elgiasi kaip diploidai. Remiantis flavanoidų analize, atsekti tetraploidų ir sterilių hibridų protėviai.

Be abiejų tėvų junginių hibriduose kartais atsiranda naujos medžiagos, kurių tėvai neturėjo. Šis tikėtinas reiškinys gali kilti dėl enzimų sekoje trūkstamų žingsnių užbaigimo -nepakankamų mutantų genetinio papildymo forma -arba dėl dviejų skirtingų enzimų sistemų dalyvavimo tuose pačiuose molekuliniuose griaučiuose. Baptisia rūšių hibriduose atrastos naujos flavanoidų atmainos, pavyzdžiui, naujas kvercetino glikozidas baltažiedžio B.leucantha ir geltonžiedio B.sphaerocarpa hibriduose.

Kadangi cheminiai junginiai – tokie PAPRASTI požymiai, tai jie naudingi filogenetinėse studijose. Bet kuriame anaboliniame kelyje sudėtingesnės medžiagos apskritai privalo rodyti didesnį evoliucinį pranašumą, o jų nebuvimas gali būti daugiau dėl netekties, nei dėl primityvaus įgijimo. Tokios prielaidos panaudotos, atsekant filogenetines linijas, ekologines adaptacijas, geografinę migraciją bei diferenciaciją ir greitai besivystantį vidurūšinį kintamumą milžiniškoje augalų įvairovėje.

Kinija

Viena kiniečių legenda pasakoja apie imperatorių Shen Nungą. Jis gyveno apie 2750 metus prieš Kristų. Vieną saulėtą dieną, kai Shen Nungas virė sau vandenį, jam tiesiai į puodą įkrito keli lapeliai nuo krūmo, augusio šalia. Netrukus pasklido nuostabus aromatas, o vanduo įgavo labai subtilią spalvą. Maloniai nustebintas imperatorius tuoj pat įsipylė šio kvapnaus gėrimo į puodelį ir pradėjo juo mėgautis.

Indija

Indai sako, kad arbatą jiems atnešė Budhidharma, budistų vienuolis, gyvenęs Pietryčių Azijoje. Budhidharma septynerius metus meditavo ir nė vienos nakties nebuvo užmigęs. Kai šeštais meditavimo metais vienuolį suėmė miegas, jis nusiskynė keletą lapelių nuo šalia augusio medelio. Juos pakramtęs vėl pasijuto žvalus. Vienuolis, nekamuojamas nei nuovargio, nei minčių apie miegą, galėjo toliau tęsti savo meditaciją. Žinoma, tai buvo arbatos krūmo lapeliai.

Japonija

Japonų legenda pasakoja, kad Budhidharma po septynerių meditavimo metų kartą užsnūdo. Nubudęs jis jautė tokią didžiulę gėdą, kad nusipjovė savo akių vokus ir numetė juos tolyn. Netrukus toje vietoje, kur nukrito jo akių vokai, išaugo du krūmeliai. Ant krūmų augę lapeliai buvo labai dailūs, savo forma panašūs į akių vokus. Manoma, kad šitie krūmeliai yra dabartinio arbatos krūmo protėviai.

1.        EPITELINIS AUDINYS – skiria organizmą nuo aplinkos, dengia kūno paviršių, iškloja tuščiavidurių organų sieneles, įeina į daugumos liaukų sudėtį.

1.1.      Dengiamasis epitelis – atlieka apsauginę funkciją ir yra:

a)   Vienasluoksnis – būdingas bestuburiams

b)   Daugiasluoksnis – sudaro  visų stuburinių kūno dangą

1.2.      Gleivinis epitelis – iškloja visą virškinamąjį traktą, kvėpavimo takus, urogenitalinės sistemos latakus

2.        JUNGIAMASIS AUDINYS – audinių grupės organizmo viduje

2.1.      Kraujas ir limfa

2.2.      Purusis skaidulinis audinys

2.3.      Kremzlinis audinys

2.4.      Kaulinis audinys

3.        RAUMENINIS AUDINYS

4.        NERVINIS AUDINYS

Aukštesniųjų augalų audiniai

AUDINYS – vienodos formos, sandaros ir kilmės ląstelių grupės, atliekančios tą pačią funkciją. Į audinio sudėtį įeina ir tarpląstelinė medžiaga.

GAMINAMIEJI AUDINIAI – šie audiniai sudaro sėklų gemalą, jų yra stiebų bei šaknų viršūnėse, šonuose, įsiterpusių stiebuose, lapkočiuose, žiedkočiuose. Iš šių ląstelių susidaro visi kiti audiniai.

PASTOVIEJI AUDINIAI -  Iš šių audinių sudaryti visi augalo organai. Šie audiniai skirstomi į:

1.        Dengiamieji audiniai – apsaugo augalo paviršių  nuo nepalankių aplinkos veiksnių.

1.1.      Epidermis – skaidrus, dažniausiai vienasluoksnis, sudarytas iš glaudžiai tarpusavyje susijusių gyvų ląstelių audinys. Dažn. Neturi chlorofilo, bet turi daug leukopląstų.

1.2.      Periderma – daugiasluoksnis storas, pilkos ar rudos spalvos dengiamasis audinys. Dažn. Turi sukamštėjusį išorinį sluoksnį. Dengia sumed. Augalų šakas, stiebus šaknis, apsaugo augalo organus nuo vandens garinimo, staigių t⁰ pokyčių, kenkėjų, grybų, bakterijų. Dujų apytakai ir vandeniui garinti susidaro lenticelės. Periderma vad. Žieve.

2.        Ramstiniai audiniai – suteikia augalams tvirtumą. Būdingiausias požymis sustorėjusios ląstelių sienelės. Sudaro ištysusios tolygiai sustorėjusios ląst., dažn. Sumed. Sien.. Ląst. Negyvos. Stiebų ir šaknų žievės dalyje ląst. Vad. – karnienos plaušais, o medienoje – medienos plaušais.

3.        Parenchima – sudaryta iš gyvų , dažn. Plonasienių ląst., išsidėsčiusių po pat dengiam. Aud.. Vad. Pagr. Aud., nes sudaro organų pagrindą, užpildo juos. Šiam aud. Vyksta medž. Apykait.. Skirstomos:

3.1.      Asimiliacinė parenchima – užpildo žalios spalvos augalo organus – lapus, stiebus. Šio audin. Ląst. Yra chloropląstų.

3.2.  Pagrindinė parenchima – tolimesniuose nuo paviršiaus organ. Parenchimos ląst. Chloropl. Neturi -stiebuose, šaknyse. ▲ užpildo nevykdančias fotosintezės augalo dalis.

3.3.   Sandelinė parenchima – jos ląstelėse kaupiasi krakmolas, baltymai, riebalai ir kt. Atsarg. Medž. Aptinkama šaknyse, stiebagumbiuose, vaisiuose, sėklose ir kitur.

3.4. Siurbiamoji parenchima – šaknų siurbiamosios zonos ląst.. Vand. Su mineral. Medž. Pro dengiamojo audinio ląst. Ir šakniaplauk. Patenka į ▲ ląst. o per jas pereina į šaknies centre esančius apytakos audinius.

4.        Apytakos audiniai – specialūs audiniai, kuriais maisto medžiagos  teka greičiau nei parenchimos ląst.

4.1.      Rėtiniai indai – sudaro gyvos siauros, glaudžiai susijusios vertikaliai ląst. Būd. Akyta skersin. sienel., pro kurios angeles susijungia 2 ląst. Citopl. Ir org. medž. Teka iš vinos ląst. Į kitą

KARNIENĄ (FLOEMĄ) sudaro rėtiniai indai, parenchima ir karnienos plaušai.

4.2.      Vandens indai arba tracheidės – ilgi iki 10 cm ilgio, sumed. Sienel negyvų ląst. Vamzdeliai,  kuriais teka vand su jame ištirp. Mineral medž iš šaknų į lapus. Trachėjos funkcionuoja 1-2 metus ir būd. Tik žiediniams augalams.

4.3.      Tracheidės arba mažieji vandens indai – iki 1cm pavienės sumedėjusiomis sienelėmis ląst., būd. Plikasėklių augalams.    Vandens indus visada supa parenchiminės ląst., kuriose gali kauptis maisto medžiagų atsargos. Kai augalui šių medž. Prireikia, jos virsta cukr. Tipal. Ir patenka į vandens indus (ypač pavasarį)

MEDIENĄ (FLOEMĄ) sudaro vandens indai, parenchima ir medienos plaušai.

Žoliniuose augalų stiebuose mediena ir karniena dažn. Būna greta ir sudaro apytakos audinių grupeles, vad. Indų kūleliais.

5.        Sekrecijos audiniai – jais teka augaluose nuolat gaminamos įvairios medžiagos: eteriniai aliejai, sakai, dervos, gleivės, nektaras. Šios medž. Kaupiasi, pientakiuose, sakotakiuose, liaukiniuose plaukeliuose, nektarinėse, liaukose.

Aukštesnieji augalai apima išmirusių rinijūnų atstovus, samanūnus, pataisūnus, asiūklūnus, papartūnus, pušūnus ir magnolijūnus. Visų išvardintų augalų skyrių, išskyrus samanūnus, rūšių gyvenimo cikle vyrauja sporofitas, kurio organai turi vandens indus(trachėjas ir tracheides).

Aukštesnieji augalai dalomi į dvi dideles grupes: aukštesniuosius sporinius ir aukštesniuosius sėklinius augalus. Aukštesniųjų sporinių augalų lytinio ir nelytinio dauginimosi procesai vyksta atskirai. Nelytinis dauginimasis vyksta sporų pagalba. Sporos susidaro sporofitų sporangėse, įvykus mejozei. Lytinis procesas vyksta gametų pagalba, kurios subręsta gametofitų lytiniuose organuose. Sėkliniai augalai turi daugialąstę struktūrą – sėklą, susidarančią paeiliui vykstant nelytinio ir lytinio dauginimosi procesams.

Pagal kilmę aukštesnieji sporiniai augalai žymiai senesni už sėklinius augalus. Evoliuciškai sėkliniai augalai kilo iš aukštesniųjų sporinių augalų. Aukštesnieji sporiniai augalai paplito žemėje silūro periodu. Sausumos gyvenimo sąlygos visiškai skirtingos, nei vandenyje. Sausumoje augalas gyvena iš karto dviejose aplinkose: oro ir dirvos. Oro aplinka pasižymi didesniu deguonies kiekiu, nei vandens aplinka. Dirvos aplinka skiriasi kitokiomis mineralinės mitybos ir aprūpinimo vandeniu sąlygomis. Aukštesniųjų augalų protėvių persikėlimas į kokybiškai naujas gyvenimo sąlygas galėjo įvykti tik atsiradus specializuotiems organams, padedantiems transportuoti mineralines medžiagas ir apsirūpinti vandeniu, apsisaugoti nuo išdžiūvimo ir sąlygoti lytinį procesą. Minėti procesai tapo galimi, atsiradus įvairiems gametofito ir sporofito prisitaikymams. Atsirado gametofito daugialąsčiai lytiniai organai, apsaugoti steriliomis ląstelėmis ir išsivystė sporofito audiniai ir organai.

Tikėtina, kad augalų persikėlimui į sausumą padėjo augalų simbiozė su grybais. Gali būti, kad senovinių augalų šaknyse esantis grybas padėdavo geriau išnaudoti mineralinių medžiagų, ypač fosfatų išteklius, kuriais silūro ir devono periodais dirva buvo neturtinga.

Pirmieji sausumos augalai buvo nedideli ir išoriškai priminė šiuolaikines samanas. Nuo šios akimirkos evoliucija vyko ilgą laiką ir jos dėka atsirado skirtingų augalų formų įvairovė.

Egzistuoja dvi pagrindinės aukštesniųjų sporinių augalų kilmės hipotezės. Viena hipotezė teigia, kad augalai tiesiogiai kilo iš dumblių (greičiausiai žaliadumblių). Tai buvo rinijūnai, kurie buvo kitų sausumos augalų protėviai. Kita hipotezė teigia, kad rinijūnai, samanūnai ir dumbliai kilo iš protėvio, panašaus į dumblį.

Pirmieji primityvūs aukštesnieji augalai buvo suskirstyti į paprasčiausius organus. Tai buvo dichotomiškai šakota ašis, kurios viršūninės šakutės vadinamos telomais, o dalys, išsidėstę tarp šakojimosi zonų – mezomais. Sporofito šakojimasis vyko tiek augalo apatinėje, tiek viršutinėje dalyse. Apatinėje dalyje susidarė į šaknis panašios šakelės – rizomoidai ir siūliški rizoidai. Rizomoidas buvo pirminis paprasčiausias organas, šaknies pirmtakas, o rizoidai – šakniaplaukių prototipai.

Vykstant tolesnei sporofito morfologinei diferenciacijai, atsirado specialūs fotosintezę vykdantys organai. Tokių organų atsiradimas vyko dviem skirtingais būdais. Pataisūnų asimiliaciniai organai susidarė kaip ašinių organų išaugos (enacijos). Jie skiriasi nuo kitų aukštesniųjų augalų tikrųjų lapų. Tikrieji lapai atsirado suplokštėjus šoninėms rinijūnų šakelėms ar jų šakojimosi sistemoms. Tokiu būdu tikrieji lapai – pakitę telomai ir mezomai. Telominiai lapai, matyt, nuo pat pradžių galėjo produkuoti sporas – sporifikuojantys. Pradžioje jie atliko ne tik fotosintezės, bet ir nelytinio dauginimosi funkciją. Vėlesnėje evoliucijos pakopoje palaipsniui įvyko erdvinis šių funkcijų atskyrimas. Kai kuriais atvejais, kaip paparčio Osmunda, funkcijų atskyrimas stebimas ant vieno ir to paties lapo. Kitu atveju funkcijos padalijamos tarp skirtingų lapų (paupinis jonpapartis). Viršutiniai lapai tampa sporofilais t. y. nešantys sporas, o apatiniai lapai – trofofilais t. y. atliekantys fotosintezę, maitinantys lapai. Manoma, kad iš ūglio su sporofilais vykstant evoliucijai susiformavo pušūnų strobilas ( kankorėžis) ir magnolijūnų žiedas. Tokių organų atsiradimas tapo svarbiu įvykiu augalų pasaulyje, nes padidino jų plastiškumą ir suteikė galimybę tolimesniam vystymuisi. Išorinis augalo diferenciacijos sudėtingumas atitiko vidinę sandarą ir individualų vystymąsi (ontogenezė).

Aukštesnieji sporiniai augalai dauginasi vegetatyviškai, nelytiškai ir lytiškai. Dauginantis nelytiniu būdu, specialiuose organuose sporangėse, susidarančiose ant diploidinio sporofito, susidaro nejudrios sporos. Sporos turi įvairių tipų apvalkalą. Jos plinta pasyviai – išnešioja vėjas, vanduo, gyvūnai ir t. t. Dalies aukštesniųjų augalų sporangėse susidaro vienodos sporos – tai izosporiniai augalai. Evoliuciškai tobulesni augalai sporangėse suformuoja skirtingo dydžio sporas. Tai heterosporiniai augalai, produkuojantys smulkias mikrosporas ir stambias megasporas. Bet kurio tipo sporos dygsta haploidiniu gametofitu, dar vadinamu prodaigiu. Ant išsivysčiusių gametofitų susidaro lytiniai organai: vyriški lytiniai organai anteridžiai ir moteriški lytiniai organai archegonės. Izosporinių augalų gametofitas yra dvilytis: ant jo susidaro anteridžiai ir archegonės. Tuo tarpu mikrospora dygsta vyrišku gametofitu, ant kurio susidaro tik vyriški lytiniai organai anteridžiai. Iš megasporos susiformuoja moteriškas gametofitas su moteriškais lytiniais organais archegonėmis. Tokiu būdu iš skirtingų sporų išsivysto vienalyčiai gametofitai. Anteridžiuose subręsta judrios vyriškos gametos – spermatozoidai arba nejudrios – spermiai. Archegonėse subręsta moteriškos lytinės ląstelės kiaušialąstės.

Aukštesniųjų sporinių augalų apvaisinimas vyksta tik esant lašelių pavidalo vandeniui. Apvaisinimo metu susilieja abiejų lyčių gametos ir susidaro zigota. Aukštesniųjų sporinių augalų zigota priešingai žemesniesiems augalams išsivysto į daugialąstį gemalą. Jam augant ir diferencijuojantis išsivysto jaunas sporofitas. Visada aukštesniųjų augalų sporofitas diploidinis. Chromosomų redukcija vyksta susidarant sporoms, todėl gametos visada haploidinės. Diploidiškumas atsistato tik susiliejus gametoms.

Visą aukštesniojo augalo gyvenimo ciklą sudaro kartų kaita: gametofazė (gametofitas) ir sporofazė (sporofitas). Šias fazes daugumos aukštesniųjų augalų, išskyrus samanūnus, atstovauja atskiri, fiziologiškai savarankiški individai.

Lašelių pavidalo vandens būtinybė sausumoje, matyt, buvo pagrindinė sąlyga, nulėmusi daugumos augalų aukštesniųjų sporinių lytinės kartos redukciją. Priešingai sporofitas, nereikalaujantis sporų produkcijai tokios drėgmės, tobulėjo. Aukštesniųjų augalų morfologinė evoliucija vyko sporofito tobulėjimo keliu.

Skyrius Rinijūnai (Rhyniophyta)

Tai seniausia augalų grupė. Arba viena iš seniausių grupių. Gali būti kad samanos atsirado tuo pačiu metu. Manoma, kad rinijūnai kilo iš žaliadumblių ir pirmieji įsikūrė sausumoje. Atstovas rinija (Rhynia). Augo šlapiose pelkėtose vietose, sąžalynais. Kai kurie individai išaugdavo iki pusmetrio aukščio, o stiebo skersmuo siekė 5 mm. Jos kūną sudarė antžeminiai telomai, kurių viršūnėse buvo sporangės, ir horizontalūs, į šaknis panašūs organai, rizomoidai. Nuo rizomoidų atsišakojo gausūs rizoidai. Rizoidų pagalba buvo siurbiamas vanduo ir mineralinės medžiagos.

Manoma, kad rinijūnai davė pradžią patiems senoviniams aukštesniesiems augalams arba senovinių aukštesniųjų augalų artimoms formoms.

Skyrius Samanūnai (Bryophyta)

Šiuolaikinių samanų žinoma apie 25 000 rūšių. Seniausios samanų fosilijos žinomos iš karbono periodo. Galimas dalykas, kad jos pasirodė anksčiau kartu su rinijūnais. Svarbiausia šios augalų grupės ypatybė ta, kad jų gyvenimo cikle vyrauja gametofitas. Tai akla augalų vystymosi šaka.

Augalija

Pasaulyje yra apie 500 tūkstančių augalų rūšių, iš jų žiedinių – apie 300 tūkstančių. Manoma, kad pirmieji fotosintezę pradėjo melsvadumbliai, o vėliau – žaliadumbliai.

Proterozojuje (ankstyvojoje eroje) susidarė dirvožemis. Dėl dirvodaros procesų sausumoje galėjo apsigyventi tikrieji augalai.

Paleozojuje (senovinėje eroje prieš 570 – 285 mln. m.) augalai įsikūrė sausumoje. Šios eros pradžioje augalai daugiausiai gyveno jūrose. Tarp prie dugno prisitvirtinusių formų buvo žaliadumbliai, rudadumbliai ir kt.

Silūro pabaigoje pasirodė pirmieji sausumos augalai – psilofitai. Jie užėmė tarpinę padėtį tarp sausumos induočių augalų ir dumblių.

Sausumos augalų evoliucijos pradžioje pasirodė samanos, papartainiai ir plikasėkliai. Manoma, kad jie išsivystė iš rudadumblių arba žaliadumblių.

Sausumos augalų raida vyko dviem pagrindinėmis kryptimis: vienu atveju gyvenimo cikle vyravo gametofitas (lytinė karta), kitu – sporofitas (nelytinė karta). Pirmosios krypties atstovai – samanos, o antrosios – visi kiti aukštesnieji augalai. Sporofitai labiau prisitaikė prie sausumos sąlygų: išsivystė stipri šaknų, sudėtinga ir tobula apytakos indų sistema ir kt. Laisvai plaukiojančioms lytinėms ląstelėms taip pat nebuvo galima daugintis sausumoje, todėl susiformuoja vėjo platinamos sporos ir sėklos. Jau devone vešėjo miškai, juose vyravo seniausi plikasėkliai – kordaitai. Tokie miškai ypač klestėjo karbone.

Sėklinių augalų pirmtakai – paparčiai pasirodė silūre – devone, t.y. maždaug prieš 400 mln. metų.

Karbone ir perme (maždaug prieš 300 mln. m.) vyko tolesnė plikasėklių, paparčių plėtotė, dalis jų perme išmirė. Mezozojuje (viduriniojoje eroje prieš 230 – 137 mln. m.) vyko kalnodara, sausėjo klimatas, mažėjo okeanų ir jūrų plotai. Triase susidarė dykumos. Tuo metu paplinta įvairūs plikasėkliai. Juroje jie vyrauja, bet pasirodo ir benetitai – tiesioginiai žiedinių augalų pirmtakai. Kreidos periodo pradžioje atsiranda pirmieji gaubtasėkliai augalai. Gaubtasėkliai, matyt, kilo iš plikasėklių. Gaubtasėklių atsiradimo vieta dažniausiai laikomi tropikai, ten dabar aptinkama apie 80% visų sumedėjusių žiedinių augalų. Manoma, kad gaubtasėkliai pirmiausia pasirodė tropikų kalnuose, ten ir dabar randama daug primityvių žiedinių augalų rūšių.

Vienaskilčių ir dviskilčių augalų grupės nuo bendro protėvio atsiskyrė anksti ir toliau evoliucionavo savarankiškai. Žiediniai augalai, būdami pranašesni, įsivyrauja visuose žemynuose. Tam nemažą reikšmę turėjo skirtingų formų, spalvų ir kvapų vabzdžius priviliojantys žiedai.

Kainozojus (naujoji era, prieš 67 mln. m.) – tai gaubtasėklių klestėjimo laikotarpis.

Gyvūnija

Gyvūnų rūšių yra daugiau nei augalų. Aprašyta apie 1200000 gyvūnų rūšių: 900000 – nariuotakojų, 110000 – moliuskų, 42000 – chordinių.

Iškastinėse liekanose neaptikta duomenų apie gyvūnijos atsiradimo pradžią. Pirmosios gyvūnų liekanos rastos proterozojaus jūrų nuogulose, jų amžius yra per 800 mln. metų.

Pirmieji aptikti daugialąsčiai priklausė keletui tipų: pintims, duobagyviams, pečiakojams, nariuotakojams.

Kambro periodo (prieš 570 mln. m.) jūrose jau egzistavo visi pagrindiniai gyvūnų tipai: vėžiagyviai, pintys, koralai, dygiaodžiai, įvairūs moliuskai, trilobitai. Vėlesnei gyvūnų raidai būdinga tik specializacija ir pagrindinių tipų tobulėjimas.

Išimtis yra stuburiniai – pirmosios jų liekanos aptiktos ordoviko periode (prieš 500 mln. m.). Tai buvo skydaodžiai. Juos evoliucija sukūrė iš primityvių chordinių gyvūnų – iešmučių.

Silūro periode (prieš 440 mln. m.) pasirodė oru kvėpuojantys gyvūnai. Pirmieji sausumos gyventojai buvo voragyviai, sandara panašūs į dabartinius skorpionus. Tuo metu vandenyje plito įvairūs žemesnieji stuburiniai ir ypač šarvuotosios žuvys.

Devone pasirodė dvikvapės žuvys, kurios buvo prisitaikiusios kvėpuoti vandenyje, bet turėjo ir plaučius. Iš jų išsivystė šiuolaikinės kaulingosios žuvys, pirmosios amfibijos. Devono pabaigoje atsirado progresyvi gyvūnų grupė – vabzdžiai.

Didelėse sistematinėse grupėse išskiriamos dar tarpinės kategorijos: potipiai, poklasiai ir t.t. Taigi artimų rūšių grupės sudaro gentis, artimų genčių – šeimas, šeimų grupės – būrius (eiles) ir t.t.

Augalija

Augalai skirstomi į šiuos skyrius: dumblių, samanų, sporinių induočių, plikasėklių ir gaubtasėklių.

• Dumbliai

– tai žemesniųjų augalų skyrius, jungiantis šias klases: euglendumblius, žaliadumblius, gelsvadumblius, menturdumblius, šarvadumblius, auksadumblius, titnagdumblius, rudadumblius, raudondumblius.

• Samanos

– tai paprasčiausių sporinių aukštesniųjų augalų skyrius, kurį sudaro lapuotųjų samanų ir kerpsamanių klasės.

• Sporiniai

induočiai – sporinių aukštesniųjų augalų skyrius, jungiantis penkias klases: psilofitainius, psilotainius, pataisainius, asiūklinius, papartainius.

• Plikasėkliai – sėklinių aukštesniųjų augalų skyrius iš keturių klasių: cikainių

, ginkainių, pušainių, gnetainių.

• Gaubtasėkliai

(arba žiediniai) – tai didžiausias iš visų skyrių, jam priklauso maždaug pusė visų dabar augančių augalų rūšių. Gaubtasėkliai skirstomi į dvi klases: vienaskilčių ir dviskilčių. Vienaskilčių klasės reikšmingiausios yra lelijinių ir varpinių šeimos, o dviskilčių – kryžmažiedžių, erškėtinių, ankštinių, bulvinių šeimos.

Gyvūnija

Gyvūnai yra šių tipų: pirmuonys, duobagyviai, plokščiosios kirmėlės, apvaliosios kirmėlės, žieduotosios kirmėlės, minkštakūniai, nariuotakojai ir chordiniai.

tipui priklauso šakniakojų (ameba), žiuželinių (euglena), infuzorijų (klumpelė) klasės.

kirmėlių tipą sudaro blakstienuotųjų kirmėlių klasė (planarija), siurbikių klasė (kepeninė siurbikė), kaspinuočių klasė (jautinis kaspinuotis).

kirmėlių tipo atstovai – žmoginė askaridė, spalinė trichina.

kirmėlių tipo yra mažašerių (sliekas), daugiašerių (nereidė), dėlių klasės.

tipą sudaro pilvakojai (kūdrinukė), dvigeldžiai (bedantė, midija, austrė), galvakojai (sepija, aštuonkojis, kalmaras).

, voragyviai ir vabzdžiai – tai pagrindinės nariuotakojų tipo klasės.

tipą sudaro iešmučių, žuvų, varliagyvių, roplių, paukščių ir žinduolių klasės.

Augalų anatomijoje ir morfologijoje irgi galima rasti chemotaksonomijos ištakų. Pavyzdžiui, spalvas galima laikyti morfologiniu arba cheminiu požymiu; skirtingas kristalų formas – anatominiu arba cheminiu požymiu. Dabar gerai žinoma, kad spalvą lemia skirtingų molekulių deriniai. Tuo tarpu kristalai ar kiti intarpai – kalcio oksalatas, kalcio karbonatas, krakmolas, silicis ir kiti – skiriasi savo chemine ir fizine sandara. Skirtingos silicio ir kalcio oksalato formos, randamos augalų ląstelėse, buvo ypač reikšmingos taksonomijai. Žinoma, kad silicio kūneliai Poaceae šeimoje gali būti 20 tipų. Adatos formos kalcio oksalatas – rafidai labai retai sutinkami dviskilčių klasėje. Įsitikinta, kad Britanijos Rubiaceae ir Onagraceae atstovai tokių kristalų neturi. Gaubtasėklių taksonų, priklausančių visiems hierarchijos rangams, apibrėžimui atpažįstama ir naudojama apie 14 krakmolo grūdelių tipų.

Augalų skonis ir kvapas naudingas ne tik kaip mūsų maisto, vaistų ar kosmetinė savybė. Gyvūnai, taip pat patogenai aukas irgi renkasi pagal skonį ir kvapą. Šį reiškinį galima pavadinti atranka. Paskutiniais metais atkreiptas dėmesys į skirtingų augalų bei gyvūnų koevoliuciją, gyvūnams pasirenkant augalus, kaip maistą. Šį teiginį geriausiai atskleidžia vabzdžiai, kurių rūšys mitybai apsiriboja tik viena augalų rūšimi. Dažniausiai giminingi vabzdžiai minta giminingais augalais, pavyzdžiui, drugių šeimos Danaidae lervos renkasi tiktai Asclepiadaceae šeimos augalus. Tą patį galima pasakyti apie žolėdžius žinduolius, moliuskus arba apdulkinančius vabzdžius. Patogeniniai grybai – rūdys rodo panašų prieraišumą giminingiems augalams – šeimininkams. Šia savybė pasinaudota, tiriant augalų taksonomines problemas, pavyzdžiui, Liliaceae – Amaryllidaceae šeimų grupę. Sodininkai nuo seno žino, kad skiepyti galima tik labai giminingus taksonus, pavyzdžiui, kriaušę ir obelį, Laburnum ir Cytisus. Tai irgi savotiška cheminė charakteristika.

Tik yra įvairių išimčių. Galima galvoti, kad panašūs Pisum, Phaseolus ir Vicia vaisiai yra vienodai valgomi. Vis tik suklystume, jei šią išvadą pritaikysime Laburnum ir Lupinus, nors visos penkios gentys priklauso tai pačiai šeimai. Painioti Pastinaca sativa su Oenanthe croccata dėl lapų panašumo yra mirtinai pavojinga, kaip painioti pastarąjį ir Apium graveolens.

Tikriausiai greitą chemotaksonomijos raidą lėmė kelios priežastys. Naujų metodų, ypač chromotografijos ir įvairių formų elektroforezės, tobulėjimas pagreitino augalinių medžiagų analizę. Jai dabar reikia daug mažesnio medžiagų kiekio ir greičiau gaunami rezultatai.

Šiuo metu chemotaksonomijos bibliografija labai plati – išleista daug autoritetingų apžvalgų ir sąvadų. Paskutines chemotaksonomijos naujienas galima rasti žurnaluose, pavyzdžiui, “PHYTOCHEMISTRY”, periodinėse apžvalgose, pavyzdžiui, “ADVANCES IN PHYTOCHEMISTRY”.

Kaip identifikuoti cheminius junginius, išskirtus iš augalų, mes neliesime, nes tai praktinė problema. Tiriant antrinius metabolitus, paprastai tiriamas mišinys, kuris išskaidomas keliais chromatografijos būdais. Vėliau išskaidyti komponentai identifikuojami, lyginant žinomų medžiagų chromatografinio elgesio tipus. Pageidautina atlikti kiekvieno komponento pilną cheminę analizę, bet ne visada tam užtenka laiko.

Kai kurie mokslininkai norėjo rasti būdą, kaip apibūdinti turimą medžiagą, neatliekant pilnos cheminės analizės. Norėta lyginti įvairias chromatogramas “dėmių” buvimo-nebuvimo principu. Toks požiūris suteikia naudingus taksonominius duomenis, bet jų pritaikymas ribotas. Galima suklysti, jei dėmės tikrai nėra aiškūs ir atskiriami komponentai.

Cheminiai duomenys, naudojami klasifikacijoje, yra nepaprastai įvairūs. Tai susiję su ekspertize, jos priemonėmis ir mokslininko laiku, reikalingu atlikti atitinkamus augalinių medžiagų tyrimus. Nepilnai ištirtos cheminės informacijos panaudojimas yra labai rizikingas. Kita problema, kad labai mažai darbuotojų turi tinkamą išsilavinimą tiek chemijoje, tiek augalų taksonomijoje. Visas darbas atliekamas žmonių, kvalifikuotų vienoje ar kitoje mokslo šakoje, ko negalima pavadinti pranašumu.

Nepaisant minėtų problemų, chemotaksonomija turi milžinišką įtaką augalų klasifikacijai. Egzistuoja gausybė duomenų, kurie gali būti panaudoti, tobulinant jau esamas klasifikacijos sistemas ir nurodant gaires naujoms sistemoms. Ypatingo cheminio komponento buvimas ar nebuvimas nėra daugiau ar mažiau vertingas taksonominis įrodymas, nei vainiklapių buvimas ar nebuvimas. Abu požymiai – organizmų genotipo pasireiškimas. Kartais vienas, kartais kitas labiau indikuoja taksonominį ryšį.

Dabar egzistuoja daug augalų grupių, kur chemotaksonominiai duomenys iš esmės padėjo patobulinti jų klasifikaciją. Netgi sėkmingai panaudojus šiuos duomenis klasifikacijų tobulinimui, retai jie naudojami raktuose ar Florų standartiniuose aprašymuose. Kartais cheminiai požymiai gali būti stebimi greitomis ir paprastomis operacijomis, taip vadinamais dėmių testais. Tokiu būdu atskiriamos kerpių rūšys pagal spalvos reakciją į KOH tirpalą.

Šiuolaikinė chemotaksonomija tiksliau apibrėžia ir pabrėžia jau naudojamų cheminių požymių vartojimą, nei atskleidžia naujus cheminius požymius. Gerai žinomas kvapo panaudojimas atskirų taksonų aprašymui ir identifikacijai tokiose gentyse, kaip Mentha, Stachys, Allium, Thlaspi ir daugeliui kitų.

Chemotaksonominiai duomenys naudojami dviejuose atskiruose lygmenyse. Vienas lygmuo – duomenų panaudojimas naujų klasifikacijos sistemų kūrimui, filogenijų konstrukcijai ir augalinės medžiagos fragmentų identifikacijai. Antras lygmuo retesnis – duomenys naudojami augalų identifikacijai, lyginant su mikroskopinės anatomijos studijų rezultatais.