1)      Liejamuosius. Svarbiausi iš šių lydinių yra lydiniai su siliciu. Silicio būna 6-13% ir jie vadinami Siluminais. Be silicio dar būna Cu, Mg ir kt. Liejant siluminus, jie dažnai gaunami korėti, į išlydytą siluminą pridedama 0.1% metalinio Na arba iki 2% Na ir K floridų mišinio. Tada silumino struktūra gaunasi tanki ir vienalytė. Stipresni, bet turintys blogesnes liejamąsias savybes yra vario lydiniai. Daug naudojami daugiakomponenčiai Cu lyd., kurie turi daug el. pvz.: AЛ1 – AЛ18.

2)      Deformuojami Al lyd. skirstomi į 2 grupes:

a)      Termiškai sukietinami lyd.

b)      Termiškai nesukietinami lyd.

Prie term. Nesukietinamų lyd. yra priskiriami Al lyd. su Mn ir su Mn ir Mg. Jie pasižymi vidutiniu stiprumu, geru suvirinamumu, dideliu plastiškumu. Term. Sukietinami Al lyd. pasižymi dideliu stiprumu, kuris gali pasiekti iki 70 kg/km², pvz.:  Duraliuminis. Jo sudėtyje be Al dar yra Cu, Mn, Mg, Si ir Fe. Žymimi raide D ir sk.: D1, D2, … Pagrindiniai komponentai: Cu ir Mg, nes term. Sukietinant jie sudaro tokius junginius CuAl₂ ir Al₂CuMg, kurie ir suteikia didelį stiprumą. Term. apdirbimas yra toks: Grūdinimas nuo 500 ⁰C vandenyje ir 4 – 7 paras natūralus sendinimas. Duraliuminis yra žymiai mažiau atsparus korozijai, todėl norint apsaugoti nuo korozijos, duraliuminio lakštai padengiami gryno Al plėvele.

(1833-1896)

_

Alfredas Nobelis gimė 1833 metų spalio 21d. Stokholme. Jo tėvas, Imanuelis Nobelis buvo inžinierius ir išradėjas, pastatęs daug pastatų ir tiltų Stokholme. Ryšium su tuo, kad jo darbas buvo susijęs su statyba, jis eksperimentavo, bandė įvairias statybos technikas. Alfredo motina, Andrieta Ahlsel buvo kilusi iš turtingos šeimos. Kartą atsitikus nelaimei statybose, kurios pagrindas buvo kelios paskendusios baržos su statybinėm medžiagom, Imanuelis buvo įstumtas į bankrotą  ir tais pačiais metais gimė Alfredas Nobelis. 1837 metais Imanuelis Nobelis paliko savo šeimą ir išvyko kurti naujos karjeros į Rusiją ir Suomiją. Kad išlaikytų šeimą Andrieta Nobel pradėjo dirbti bakalėjinių prekių parduotuvėje kur gaudavo menką atlyginimą. Tuo metu Imanuelis Nobelis sėkmingai įsteigė savo įmonę Sankt Peterburge, Rusijoje, kuri gamino įrangą rusų kariuomenei. Nobelis įtikino rusų carą, kad jo gaminamos jūrų minos gali apsaugoti nuo priešų. Jis buvo pradininkas ginklų gamyboje ir projektuojant garo variklius. 1842 metais Imanuelis jau turėjo pakankamai pinigų savo šeimai apgyvendinti Sankt Peterburge. Čia jo sūnūs mokėsi pas geriausius mokytojus ir gavo geriausią išsimokslinimą. Būdamas 17 metų Alfredas Nobelis gerai kalbėjo rusų, švedų, prancūzų, anglų ir vokiečių kalbomis. Jo susidomėjimas anglų literatūra ir poezija buvo toks pats kaip chemija ir fizika. Alfredo tėvui nepatiko toks jo susidomėjimas literatūra, nes jis norėjo, kad Alfredas dirbtų pas jį įmonėje inžinieriumi. Tam, kad Alfredas praplėstų savo žinias chemijos srityje, tėvas jį išsiuntė mokytis į užsienį. Per du metus jis aplankė Švediją, Vokietiją, Prancūziją ir JAV. Paryžiuje jam patiko labiausiai ir jis pradėjo dirbti privačioje laboratorijoje pas žymų profesorių T.J. Pelouzą. Čia jis sutiko jauną italų chemiką A.Sobrerą, kuris prieš tris metus išrado nitrogliceriną. Nitroglicerinas buvo pagamintas sumaišius gliceriną su sieros ir azoto rūgštimis. Jis buvo per pavojingas naudoti praktikoje. Be to, nitroglicerino sprogstamoji galia buvo didesnė negu parako.

Alfredas Nobelis susidomėjo nitroglicerinu ir jo praktiniu panaudojimu statybose. Jo iniciatyva, visos problemos susijusios su nitroglicerino saugumu buvo išspręstos ir šis metodas turėjo padėti kontroliuoti nitroglicerino detonaciją. Amerikoje Alfredas aplankė Švedijos – Amerikos inžinierių Džoną Eriksoną (John Ericsson), kuris išrado laivams sraigtinį propelerį. 1852m. Nobelis buvo pakviestas grįžti atgal ir dirbti šeimos įmononėje, kurioje buvo prekybos pagyvėjimas, nes ji pradėjo tiekti medžiagas Rusijos armijai. Kartu su savo tėvu Nobelis įvykdė eksperimentus, kurie padėjo nirtoglicerinui tapti naudingu techniniams ir komerciniams sprogdinimams. Kai karas baigėsi ir esamos aplinkybės pasikeitė, Imanuelis Nobelis pateko į bankrotą. Imanuelis ir du jo sūnūs, Alfredas ir Emilis (Emil), paliko Sant Peterburgą ir grįžo į Stokholmą. O Robertas (Robert) ir Ludvigas (Ludvig) pasiliko Sant Peterburge. Įdėję daug vargo jie sukūrė šeimyninį verslą ir pradėjo vystyti aliejaus pramonę pietinėje Rusijos imperijos dalyje.

Jiems labai pasisekė ir jie tapo vieni iš turtingiausių to laikmečio žmonių.1863m. po jo sugrįžimo į Švediją, Nobelis eksperimentavo su nitroglicerinu kaip su sprogmenimis.    Keletas sprogimų, įskaitant tą per kurį žuvo jo brolis ir keli darbininkai, įtikino autoritetingus asmenis, kad nitroglicerino gamyba yra labai pavojinga. Jie uždraudė eksperimentus su nitroglicerinu Stokholmo mieste, todėl Nobelis buvo priverstas persikelti ir eksperimentuoti į laivą Mėlareno ežere. Nobelio tai neprislėgė ir 1864 jis galėjo pradėti masinę nitroglicerino gamybą. Norėdamas užtikrinti nitroglicerino naudojimo saugumą, Alfredas darė eksperimentus su įvairiom pagalbinėm medžiagom. Jis netrukus pastebėjo, kad sumaišius nitrogliceriną su siliciu, skystis virsta pasta, kurią galima įdėti į nedidelius tarpus. 1867m. Nobelis užpatentavo šią medžiagą, davęs jai dinamito pavadinimą. Kad dinamitą būtų galima sprogdinti, jis išrado detonatorių(„sprogstantį puoduką”), kuris uždegtų sprogdinimo virvutę. Šie išradimai buvo atrasti tuo pat metu kaip ir deimantų apdorojimo technologija, kurioje pneumatinė drėlė tapo pagrindiniu įrankiu. Kartu šie išradimai žymiai sumažino uolų sprogdinimo, tunelių kasimo, kanalų statybos ir kitų įvairių statybos darbų sąnaudas. Dinamito ir detonatorių rinka labai greitai išaugo, ir Nobelis tapo labai žymiu ir turtingu verslininku. Nuo 1865m. jo gamykla Kriumelyje(Krummel) netoli Hamburgo, Vokietijoje, eksportavo nitroglicerino sprogmenis į Europą, Ameriką ir Australiją. Metų bėgyje jis įkūrė apie 90 gamyklų ir laboratorijų daugiau kaip dvidešimtyje pasaulio šalių. Nors Nobelis gyveno Paryžiuje, didesnę gyvenimo dalį jis praleido keliaudamas. Viktoras Hugo pavadino jį „turtingiausiu Europos bastūnu”. Tuo metu kai Alfredas Nobelis nekeliaudavo verslo reikalais, jis pats intensyviai dirbdavo savo laboratorijose, pradžioje Stokholme (Švedija), vėliau Hamburge (Vokietija), Arderyje (Škotija), Paryžiuje ir Sevrane (Prancūzija), taip pat Karlskoge (Švedija) ir San Reme (Italija).Jis sujungė sprogdinimo technologijas su kitais cheminiais išradimais, įskaitant sintetinį kaučiuką, dirbtinę odą, sintetinį šilką ir kitas medžiagas. Per visą savo gyvenimą (mirė1896) jis užpatentavo 355 išradimus.

Intensyviai dirbdamas ir keliaudamas jis beveik visai neturėjo laiko asmeniniam gyvenimui. Būdamas tik 43 metų, jis jautėsi kaip senis. Tuo metu jis davė skelbimą į laikraštį: „Turtingas, turintis aukštąjį išsilavinimą pagyvenęs vyras ieško vidutinio amžiaus moters, kuri moka kelias užsienio kalbas ir gali dirbti sekretore bei namų prižiūrėtoja”. Daugybę kvalifikuotų pretendenčių pranoko viena moteris iš Austrijos vardu Kauntesa Berta Kinsky (Countess Bertha Kinsky). Trumpai padirbėjus pas Nobelį, ji nutarė grįžti į Austriją ir ištekėti už Kaunto Artūro von Sutnero (Count Arthur von Suttner). Nepaisant to Alfredfas ir Berta tapo gerais draugais ir daugelį metų susirašinėjo. Daugelį metų Berta kritikavo valstybių ginklavimosi varžybas. Ji parašė populiarią knygą „Nekelk rankos” („Lay down your arms”) ir tapo žinoma kovoje už taiką. Nėra abejonių, kad tai turėjo įtakos A. Nobeliui rašant testamentą, kuriame buvo paminėtas ir prizas asmenims ar organizacijoms, kovojančioms už taiką. Praėjus keletui metų po A. Nobelio mirties, Norvegijos parlamentas nusprendė paskirti 1905m. Nobelio taikos prizą Bertai von Sutner.

Alfredas Nobelis suvaidino nemažą vaidmenį pasaulio ekonomikai. Be jo nebūtų susikūrusios tokios kompanijos kaip Imperial Chemical Industries (ICI), Didžiojoje Britanijoje, Société Centrale de Dynamite, Prancūzijoje ir Dyno Industries, Norvegijoje.

Savo gyvenimo gale jis įsigijo kompaniją „Bofors” Karlskogoje, kur Björkborn dvaras atstojo jam namus Švedijoje. Alfredas mirė 1896 metų gruodžio 10d., San Remo mieste, Italijoje. Kai buvo perskaitytas jo testamentas, visi nustebo, nes ten buvo rašoma, kad visas Alfredo Nobelio palikimas turi būti išmokėtas premijoms chemijos, fizikos, medicinos ir fiziologijos, literatūros ir taikos stiprinimo srityse. Savo testamento vykdytojais jis pasirinko du jaunus inžinierius, Ragnar Sohlman ir Rudolf Lilljequist. Jie įsteigė organizaciją, pavadintą Nobelio vardu, kuri rūpinosi, kad jo palikimas būtų išdalintas taip kaip jis norėjo. Todėl nuo 1901 metų ši organizacija kiekvienais metais išrenka labiausiai nusipelniusius žmones minėtose srityse. Visos apdovanojimo ceremonijos vyksta Stokholme. Šiais metais premijos dydis siekė beveik 8mln. Švedijos kronų, o palyginus premijų dydžius šių metų ir 10 metų atgal matome, kad jos kasmet auga. Taigi galime sakyti, kad Alfredas Nobelis įamžino savo vardą amžiams.

1.Elektrocheminis aliuminio oksidavimas ir oksido plėvelės kokybės patikrinimas.

Nuplauname dviejų aliuminio plokštelių organines ir riebalines medžiagas, t.y. įmerkiame jas į 70-80oC temperatūros Na2CO3 (25-50 g/l), Na3PO4 (50 g/l), Na2SiO3 (30 g/l) tirpalą ir palaikome jame 3min. Po to plokšteles ištraukiame už briaunų ir gerai nuplauname vandeniu. Kad plokštelės pašviesėtų kelioms sekundėms įmerkiame jas į 30 % HNO3 tirpalą, paskui vėl gerai nuplauname vandeniu. Paruoštas plokšteles pakabiname elektrolizės vonelėje.

Pagal schemą sujungiame aparatūrą ir leidžiame apskaičiuoto stiprumo elektros srovę:

I = ik * S

I – srovės stiprumas A; ik – srovės tankis A/dm2; S – vienos plokštelės abiejų pusių plotas dm2. Paskaičiuojame plokštelės plotą:

S=0,3dm*0,4dm*2=0,24dm2;

ik = 2 A/dm2;

I = 2 * 0,24 = 0,48 A.

Plokšteles įkišame į elektrolitą ir leidžiame 30 min. 0,48A stiprumo srovę. Elektrochemiškai oksiduojant aliuminį rūgščiame tirpale, vyksta šis oksidacijos procesas:

2H2O – 4e 4H + 2O (2O O2)

Išsiskyręs atominis deguonis gali sudaryti aliuminio paviršiuje tik labai ploną oksido plėvelę:

2Al + 3O Al2O3

Po to prasideda elektrocheminis oksidacijos procesas kietoje fazėje – metalo ir oksido plėvelės sąlyčio vietoje (žiūrėti paveiksliuką):

2Al3+ + 3O2- Al2O3

Katodo paviršiuje vyksta redukcijos reakcija:

2H+ + 2e 2H (2H H2)

1 – bajerinis sluoksnis; 2 – akytas Al2O3 sluoksnis; 3 – elektrolitas.

Po to oksiduotas plokšteles nuplovėme vandeniu ir sukarpėme į 4 dalis (juosteles). 3 juosteles įmerkėme į dažus: mėlynus, bordinius, žalius ir kaitinome visus tris indelius kol dažai užvirė. Ketvirtą dalį nusausinome ir įdėjome į neorganinės druskos K4[Fe(CN)6] tirpalą. Po to vėl nusausinome ir įdėjome į kitą neorganinių druskų tirpalą – FeCl3. Palaikę juostelę abiejuose druskų tirpaluose po 2min. gavome, kad juostelės dalis, kuri buvo oksiduota nusidažė melsva spalva (abiem tirpalams sureagavus, aliuminio oksido plėvelės paviršiuje susidarė ir akutėse nusėdo spalvoti junginiai), o neoksiduota dalis liko nepakitusi:

3K4 [Fe(CN)6] + 4FeCl3 Fe4 [Fe(CN)6]3 + 12KCl

Organinių dažų tirpaluose įmerktos aliuminio oksido juostelės nusidažė: mėlyna, žalia, bordine spalvomis. Neoksiduotos juostelės dalys nei viena iš šių spalvų nenusidažė.

IŠVADA: Oksiduotos aliuminio plokštelės nusidažė gana ryškiai, o tai įrodo, kad susidarė pakankamo storio aliuminio oksido plėvelė.

1.       Jų labai platus darbo temp. intervalas (iki 600 ⁰C)

2.       Jas galima naudoti ten, kur apsunkintas reguliarus tepimas

3.       Jos naudojamos ten, kur neleistina, kad tepalas patektų į produkciją (maisto pramonė)

4.       Jos gerai dirba, kur yra daug dulkių (kalnakasyboje)

5.       Jos gerai dirba esant didelėms apkrovoms ir mažiems slydimo greičiams.

Miltelinių antifrikcinių detalių sav. priklauso nuo jų chem. sudėties, grūdelių dydžių, poringumo ir porų dydžio. Jų sav. pagėrėja pridėjus grafito, nes grafitas + tepalas = sumažina trintį ir guolio dilimą.

Filtrai

Milt. filtrai gaunami lengvai sukepinant ir supresuojant miltelius. Kai koringumas yra didesnis už 8% – poros susijungia ir milt. medž. atlieka filtro f-ją. Sulaikydama kietas detales iš skysčių ar dujų. Tokie filtrai turi visą eilę privalumų, lyginantsu popieriniais, stikliniais, keramikiniais filtrais:

1.       Jie gali dirbti t⁰ int. (270-2000 ⁰C)

2.       Gali filtruoti agresyvias medž. (šarmus, rūgštis)

3.       Neužteršia filtruojamos medž. savo irimo produktais.

4.       Yra nedidelių gabaritų ir pasižymi dideliu stiprumu

5.       Gali būti daug kartų regeneruojamas

6.       Gali visiškai sulaikyti labai smulkias daleles.

Milt. filtruose koringumas sudaro 30-40%. Jie gaminami iš geležies, nerūdijančio plieno, bronzos, titano ir kt. komponentų. Sukepinami redukuojančioje aplinkoje. Gaunami diskų, cilindrų formos arba supresuojami į juostą.

Frikcinės medžiagos

Technikos pažanga transporte yra susijusi su greičiu ir apkrovų didėjimu. Dėl to vis didėja reikalavimai frikcinėms medž., kurios dirba įv. įtaisuose: stabdžiuose, sankabose ir t.t.

Pvz.: stabdant didelį lėktuvą, per 30s stabdžiuose išsiskiria >400MW energijos, tokios energijos užtenka 820 kg geležies išlydyti, todėl trinties paviršiuose temp. pakyla 1000-2000 ⁰C, o pati frikcinė medž. įkaista 500-600 ⁰C. Į frikcinių/milt. medž. sudėtį įeina tokie komponentai:

1.       Metalinis pagrindas. Darbui iki 2000 ⁰C šiam reikalui naudojama geležis legiruoja Mn, Cu, Ni, Al. Iki 500 ⁰C yra naudojami Cu lyd.

2.       Tekančios medž.: grafitas, Fe, Cu ir molibdeno sulfidai, švinas, alavas, bismutas ir stibis.

3.       Komponentai suteikiantys frikcines savybes: asbekstas, kvarcinis smėlis, Al ir Cr oksidai, Boro karbidai.

Valentiniai elektronai – elektronai, orbitalėse turintys didžiausią energiją.

Periodai – periodinės elementų lentelės horizontalios eilės, grupės – vertikalūs stulpeliai. Periodo numeris sutampa su elektronų sluoksnių skaičiumi.

Bendros metalų savybės: metalai linkę atiduoti valentinius elektronus ir virsti teigiamais jonais. Dauguma metalų reaguoja su rūgštimis, o metalų oksidai ir hidroksidai – su rūgštimis arba rūgštiniais oksidais ir sudaro druskas.

Žemyn, į kairę stiprėja elementų metališkosios ir oksidų bazines sąvybės.

Atomo spindulys – pusė atstumo tarp 2 vienodų atomų centrų.

Atimant elektroną iš atominės dalelės, reikia įveikti branduolio trauką, t.y. sunaudoti energiją, vadinamą jonizacijos energija.

Pirmoji jonizacijos energija – kiek reikia energijos, kad atimti po 1 elektroną iš 1 molio elemento M atomų.

Antroji jonizacijos energija – kiek reikia energijos, kad atimti po 1 elektroną iš 1 molio M+ jonų ir t.t.

Didesni atomai lengviau atiduoda valentinius elektronus. Metalų jonizacijos energijos yra gerokai mažesnės už nemetalų jonizacijos energijas.

Elektronas turi bangos ir dalelės sąvybių. Neįmanoma nurodyti tikslios elektrono padėties atome kiekvienu momentu.

Galimoms energetinėms elektrono būsenoms žymėti buvo įvestas specialus dydis, pavadintas pagrindiniu kvantiniu skaičiumi n, kartu atsirado ir elektronų sluoksnių įvaizdis. Elektronai, turintys tą patį pagrindinį kvantinį skaičių sudaro vieną elektronų sluoksnį. Elektronai, kurių n=1, turi mažiausiai energijos ir sudaro arčiausiai branduolio esantį pirmąjį elektronų sluoksnį.

Orbitalių tipams apibūdinti ir įvardinti buvo įvestas šalutinio kvantinio skaičiaus l savoka. Skirtinų tipų orbitalės, net ir priklausydamos tam pačiam elektronų sluoksniui, šiek tiek skiriasi savo energija. Priklausomai nuo šalutinio kvantinio skaičiaus l orbitalės yra skirstomos į keturis tipus: s, p, d, f.

galimi 3 p orbitalių orientavimo būdai: ant x, y, arba z ašių. Orbitų orientacijos erdvėje apibūdinamos magnetiniu kvantiniu skaičiumi (ml).

vienoje orbitalėje gali būti 1arba 2 elektronai. Reikia nurodyti dar ir elektrono “vardą” – sukinio kvantinį skaičių, kuris gali turėti tik 2 reikšmes: +1/2 (­) arba -1/2 (¯). Vienoje orbitalėje daugiausiai gali būti 2 priešingų sukinių elektronai.

Elektrinis neigiamumas yra dydis, nusakantis atomo gebėjimą prisitraukti atomo, su kuriuo jis yra sudaręs ryšį, elektronus. Elektrinis neigiamumas tiesiogiai neišmatuojamas.

Vieno atomo elektronai gali pereiti kitam atomui. Tuomet susidaro teigiamieji ir neigiamieji jonai. Elektrostatinės traukos jėgos tarp susidariusių jonų vadinamos joniniu ryšiu. Joniniai ryšiai susidaro tarp stipriai savo elektriniu neigiamumu besiskiriančių metalų ir nemetalų atomų.

Kad traukos ir atostūmio jėėgos konmpensuotų vienos kitas, jonai išsidėsto tam tikra sistema, vadinama joniniu kristalu. Sisudaręs junginys vadinamas joniniu junginiu.

Jungiantis artimo elektrinio neigiamumo atomams susidaro viena ar kelios bendros elektronų poros. Toks ryšys vadinamas kovalentiniu. Susidaro tarp nemetalų atomų.

Besijungiančių atomų elektroniniai apvalkalai persitvarko taip, kad susidarytų stabilios elektronų konfiguracijos, paprastai sitampančios su inertinių dujų elektronų konfiguracija (8 elektronų konfiguracija išoriniame sluoksnyje).

Jeigu abiejų atomų elektriniai neigiamumai yra vienodi, abu atomai galės visiškai lygiaverčiai sudaryti bendrą elektronų porą (kovalentinis nepolinis ryšys).

Jeigu kurio nors atomo elektrinis neigiamumas yra didesnis, jis pritraukia bendrąją elektronų porą arčiau savo branduolio. Prie elektriškai neigiamesnio atomo kaupiasi neigiamas krūvis (kovalentinis polinis ryšys).

Kovalentinių ryšių skaičių, kurį gali sudaryti atomas, vadinamas valentingumu.

Formuliniu vienetu galima vadinti sąlyginę arba realią struktūrinę dalelę, kurios sudėtis atspindi viso junginio sudėtį.

Formulės, kurios rodo tik molinį santykį, vadinamos empirinėmis formulėmis.

Molekulinė formulė rodo realiai egzistuojančių molekulių kokybinę ir kiekybinę sudėtį.

Kovalentiniai ryšiai gali susidaryti kitaip: 1 iš dalelių turi cheminiams ryšiams nepanaudotą elektronų porą (laisvoji elektronų pora), o kita – tuščią orbitalę. Dalelė A: elektronų poros donoras, o dalelė B – elektronų poros akceptorius. Toks kovalentinio ryšio susidarymo būdas vadinamas koordinaciniu.

Metalai yra kristalinės medžiagos, kuriuose veikia metališkasis ryšys. Toks ryšys susidaro dėl to, kad metalai gali atiduoti savo valentinius elektronus. Jie pasidaro bendri visam kristalui, o atomai pasidaro teigiamais jonai. Valentiniai metalo elektronai nepriklauso vienam metalo atomui, todėl vadinami leisvais elektronais.

Egzistuoja dar viena sąveikos forma – tarpmolekulinės jėgos. Nuo molekules veikiančių jėgų priklauso skysčių ir kieųjų medžiagų savybės. Stipriausia tarpmolekulinė saveika – vandenilinis ryšys.

Vandenilinis ryšys savo sąvybėmis yra panašus į kovalentinį, tik jis 10 – 20 kartų silpnesnis.

Kai kuriose molekulėse vandenilinis ryšys susidaro tarp atskirų tos pačios molekulės fragmentų. Tada jis vadinamas vidiniu, arba intramolekuliniu, vandeniliniu ryšiu (tai lemia baltymų sąvybes).

Dalelės apibūdinamos jų rimties mase ir krūviu . Einšteino reliatyvumo teorija nurodo, kad kūno masė nėra pastovus dydis,¾ ji priklauso nuo judėjimo greičio. Nejudančio kūno masė vadinama rimties mase.

Dalelės yra elektringos (teigiamos ir neigiamos) ir neelektringos (neutralios).

Elektronai buvo atrasti, ištyrus katodinius spindulius (Dž . Tomsonas , 1897 m.). Šie spinduliai yra neigiamų dalelių srautas; jos pavadintos elektronais. Elektrono krūvis yra mažiausias elektros krūvis, lygus 1,602*10^-19 C, ir vadinamas elementariuoju krūviu; jo krūvio skaičius yra   -1. Elektrono rimties masė lygi vandenilio atomo masės 1/1837 daliai, arba 9,11*10^-31 kg (0,000549 u). Sąlygiškai elektrono rimties masė prilyginama nuliui, todėl elektronas žymimas ⁰_-1e, arba paprasčiausias e.Elektronų skaičius atome yra lygus branduolio teigiamam krūviui,išreikštam elementariaisiais elektrinio krūvio vienetais. Kai elektronų skaičius lygus branduolio protonų skaičiui,atomas yra neutralus,nes bendrą neigiamą krūvį kompensuoja teigiamas atomo branduolio krūvis.

Protonai .Katodinių spindulių vamzdelyje įtaisius skylėtą katodą, buvo aptikti ir teigiami elektringi spinduliai.Jie sklinda priešinga katodiniams spinduliams kryptimi ir praeina  pro katodo skyles ¾ kanalus, todėl vadinami kanaliniais.Šie spinduliai atsiranda, kai katodinių spindulių dalelės (elektronai), lėkdamos dideliu greičiu, išmuša iš vamzdelyje esančių dujų atomų dalį elektronų ir atomus jonizuoja.Vamzdelį pripildžius  vandenilio dujų, buvo gautos teigiamai elektringos dalelės , vandenilio jonai H⁺, arba vandenilio branduoliai. Dalelių rimties masė 1,672*10^-27kg (1,00728 u), krūvis tokio pat dydžio kaip elektrono, tik teigiamas,tai yra lygus +1 .Dalelės pavadintos protonais ir žymimos ¹₁H , ¹₁p arba p.

Neutronai. a dalelės iš berilio ar aliuminio atomų išmuša neelektringas daleles, vadinamas neutronais (Dž. Čiadvikas, 1932 m.).Neutrono rimties masė ¾ 1,675*10^-27kg (1,00867 u). Jie žymimi ¹₀n, arba n. Laisvi neutronai nepatvarūs,jų gyvavimo trukmė apie 17 min.,po to jie skyla į protonus ir elektronus.Skylant atsiranda 1-a neutrali dalelė-antineutrinas. Atomų branduoliuose esantys neutronai yra patvarūs.

Pozitronus atrado amerikiečių mokslininkas K.Andersonas 1932 m.Pozitronai ¾ tai teigiamos elektringos dalelės.Jos išmetamos iš atomo branduolio protonui virstant neutronu .Jų krūvis yra tokio pat dydžio kaip elektrono, tik priešingo ženklo, o masės vienodos.Taigi pozitronas yra elektrono antidalelė.Jis žymimas ⁰₊₁e.

Atomo branduolio krūvis ir sudėtis.

Elementų atomų branduolio krūvį nustatė H. Mozlis (1913 m.), ištyręs daugelio elementų  Rentgeno spektrus. Įvairių elementų Rentgeno spektrų linijų serijos išsidėsčiusios panašai, skiriasi tik bangos ilgis: didėjant elemento atominei masei, spektro linijų bangos ilgis mažėja.

Rentgeno spektro bangų dažnio n ir elemento eilės numerio Z priklausomybė nusakoma Mozlio dėsniu. Jis išreiškiamas šia formule:

n=a(Z-b)²

čia  a ir b ¾ konstantos ; n=1/l .

Remiantis  Mozlio dėsniu, buvo padaryta išvada, kad egzistuoja tuo metu dar nežinomi kai kurie elementai, ir jie vėliau buvo atrasti.

Rusų fizikas D. Ivanenka ir vokiečių fizikas V. Heizenbergas kiekvienas atskirai sukūrė teoriją (1932 m.), pagal kurią elementų atomų branduoliai yra sudaryti iš protonų ir neutronų. Abi dalelės bendrai pavadintos nuklonais.

Nuklonų (protonų ir neutronų )skaičių atomo branduolyje rodo elemento masės skaičius A, t.y elemento atominė masė, išreikšta sveikuoju skaičiumi. Z ¾ protonų kiekis, kuris lygus elemento eilės numeriui periodinėje sistemoje. Neutronų skaičius N atomo branduolyje apskaičiuojamas taip:

N=A-Z .

Atomo branduolio masė visada yra mažesnė už jo protonų ir neutronų masių suma. Šis skirtumas vadinamas masės defektu. Masės defektas rodo, kiek energijos išsiskiria jungiantis protonams ir neutronams į branduolius.

Izotopai.

To paties elemento atomai, kurių branduoliuose yra tiek pat protonų, bet nevienodai neutronų, vadinami izotopais (gr. reiškia ,,tą pačią vietą “).

Elemento izotopų ir jų junginių cheminės savybės panašios, fizikinės ¾ daugiau skiriasi. Todėl izotopai ir jų junginiai atskiriami  fizikiniais ir cheminiais metodais: distiliavimu, centrifugavimu ir kt.

Kai kurių skirtingų elementų izotopų yra vienoda atominė masė, pvz.:

⁴⁰₁₈Ar, ⁴⁰₁₉K, ⁴⁰₂₀Ca. Tokie elementai vadinami izobarais (,,ta pati masė”).

Izobarų nesutampa nei protonų, nei neutronų skaičius.

Elementų ir jų izotopų atominės masės nustatomos masių spektrografu.

Branduolinės reakcijos.

Reakcijos, kurių metu pakinta elemento atomo branduolio sudėtis ir jis virsta kitu elementu, vadinamos branduolinėmis. Vienas iš branduolinių reakcijų atvejų yra elementų radioaktyvusis skilimas. Gamtoje randami elementai esantys periodinėje sistemoje už bismuto yra radioaktyvus. Jie savaime skleidžia a, b, ir g spindulius ir virsta kitų elementų atomais.

Išspinduliuodamas a dalelę ⁴₂He, radioaktyvaus elemento atomas virsta nauju elementu, kurio masės skaičius mažesnis keturiais, o krūvio skaičius ¾ dviem. Pvz.:  ²²⁶₈₈Ra ® ²²²₈₆Rn+⁴₂He

(po a dalelės išspinduliavimo radis virsta radonu). (Viršutinių ir apatinių skaičių suma abiejose pusėse turi būti vienoda.)

Radioaktyviajam elementui išspinduliavus b dalelę (elektroną ⁰_-1e ), atsiradusio elemento branduolio masės skaičius lieka tas pats, o krūvio skaičius padidėja vienetu, nes elektronas atskyla iš neutrono , o šis virsta protonu : ¹₀n® ¹₁p+⁰_-1e . Pvz.: ²³⁴₉₀Th® ²³⁴₉₁Pa + ⁰_-1e.

Radioaktyvieji elementai vienų g spindulių neskleidžia, ¾ juos išmeta kartu su a ar b spinduliais.Susidarę naujų elementų atomai dažniausiai būna sužadinti. Tokie atomai, išspinduliuodami g daleles, pereina į normalią, nesužadintą, būseną.

Skylant  radioaktyviesiems elementams, susidaro naujų radioaktyvių elementų. Skylant ²³⁸₉₂U, susidaro 15 naujų radioaktyvių elementų, ir tik paskutinis iš jų, ²⁰⁶₈₂Pb, yra neradioaktyvus. Visi šie elementai sudaro urano radioaktyviąją šeimą.

Yra dar dvi radioaktyviosios šeimos ¾ torio ir urano, aktinio.

Radioaktyvaus elemento skilimo greitis nusakomas  jo skilimo pusamžiu T_0,5, t.y. laiku, per kurį suskyla pusė jo paimto kiekio.

Kitas branduolinių reakcijų atvejis yra tokios reakcijos, kurios vykdomos bombarduojant patvarių elementų atomus greitai lekiančiomis a dalelėmis, protonais, neutronais ir kt. Bombarduojamo elemento atomo branduolys prisijungia kurią nors dalelę ir virsta nepatvariu nauju elementu.

Pirmą branduolinę reakciją įvykdė E. Rezerfordas (1919 m.). Jo bandymas:

¹⁴₇N+ ⁴₂He®( ¹⁸₉F)® ¹⁷₈O + ¹₁H (p).   Skliaustuose nepatvarus elementas.

Dirbtinį radioaktyvų elementą pirmieji gavo Irena ir Frederikas Žolio-Kiuri (1934 m.), bombarduodami a dalelėmis aliuminio atomus. Panašiai gaunami ir kiti radioaktyvūs elementai, spinduliuojantys elektronus arba g spindulius.

Branduolinėms reakcijoms sukelti labai tinka neutronai, nes jie neutralūs, todėl bombarduojamų atomų branduoliai jų neatstumia. Bombarduojant urano ²³⁸₉₂U branduolius neutronais, gaunami transuraniniai elementai ¾ neptūnis Np ir plutonis Pu.Sunkiesiems transuraniniams elementams gauti naudojami lengvųjų elementų (boro,  anglies, azoto, deguonies ir kt.) didelį greitį turintys jonai.

AZOTAS

Tai  įnertiška  vieninė  medžiaga. Molekulinis atomų ryšys kovalentinis nepolinis. Ore 78%  tūrio.  Azotas reaguoja  labai sunkiomis sąlygomis. Aukštoje temperaturoje  reaguoja  su metalais.

3Ca  +  N  -  Ca   N

AZOTO RŪGŠTIS

Gaunamos Jonavoje.  Gavimas :

N   +  3H   -  2NH

4NH  + 5O  – 4NO  + 6H O

2NO  + O – 2NO

4NO  + O   + 2H O  -  4HNO

Tai stiprus oksidai. Reaguoja beveik su visaismetalais.( ne tauriais), bet reakcijos metu niekada neišsiskiria H.

Cu + 4HNO    – Cu(NO ) + 2NO  +2H O

3Cu + 8HNO  – 3Cu(NO )  + 2NO + H O

Iš jos gaminami nitratai ( salietros).

Azotas

Vandens augalai didžiąją azoto dalį įsisavia amonio (NH₄+) ir nitratų (NO₃-) jonų pavidalu. Gyvūnai azoto gauna iš organinių jo junginių.

Amonio jonai (NH₄+) į vandenį patenka skaidantis žuvusiems augalams ir gyvūnams. Gamtiniuose vandenyse jo koncentracija mažesnė pavasarį, vasarą – padidėja. Nitritai – nepastovūs komponentai, kurie toliau oksiduojasi iki nitratų (NO₃-). Nitritai į upes gali pakliūti ir su nutekamaisiais vandenimis. Nesaikingai tręšiant dirvą, nitratų koncentracijos padidėjimą vandenyje gali sąlygoti ir išplautos azotinės trąšos.

Mineralinės trąšos

Tręšiant mineralinemis trąšomis daržovės aprūpinamos pagrindinemis maisto medžiagomis: azotu, fosforu, kaliu, magniu. Trąšų pramonė gamina gana daug įvairių mineralinių trąšų. Jos grupuojamos į paprastas ir kompleksines.

Paprastosios mineralines trąšos tai tokios, kuriose yra tik vienas iš pagrindinių maisto elementų. Į kompleksinių trąšų sudėtį įeina nemaziau kaip du pagrindiniai maisto elementai.

Azoto trąšos

Azotas yra vienas svarbiausių augalo mitybos elementų. Jis įeina į baltimų, nukleino rūgščių, chlorofilo, alkaloido, fermentų ir kitų augalui svarbių organinių medžiagų sudėtį. Todėl azoto kiekis labai svarbus augančiam augalui.  Kai trūksta azoto, daržovės menkai auga, jų lapai būna šviesiai žali, rausvai violetinio atspalvio. Apatiniai labai anksti apmiršta ir nukrinta.

Amonio salietra yra dažniausiai vartojama azoto trąša. Azoto joje yra 34,5 %, kurio pusė yra nitratų pavidalu, kita dalis – amoniako. Amonjakinis azotas dirvos yra absorbuojamas ir lėčiau ishplaunamas, o nitratinis azotas – judrus, jį greit paima augalų šaknys. Nuolat vartojant šią trąšą, kiek parūgštėja dirva.

Karbanidas yra pati koncentruočiausia biri azoto trąša, joje 46 % veiklios medžiagos.Vartojamas pagrindiniam ir papildomui tręšimui. Karbanidas garuoja, ypač kai oras šiltesnis negu 15^o C.

Amonio sulfate yra 20,5 %  azoto veikliosios medžiagos. Azotas čia amonjako pavidalu, gerai dirvos absorbuojamas ir beveik neišsiplauna. Trąša fiziologiškai labai rūgšti. Amonio sulfatas gerai tirpsta vandenyje, laikomas sausesnėje patalpoje – nesusiguli, tačiau dėl mažos veikliosios medžiagos koncentracijos daugelyje valstybių nebegaminamas.

Kalcio salietroje yra 13 – 15 %, o kartai – iki 17 % azoto veikliosios medžiagos. Trąša šarminės reakcijos turi iki 20 % kalcio, taigi labai efektysi rūgštinėse  dirvos. Kalcio salietra labai hidroskopiška.

Yra daugiau azoto trąšų, iš kurių verta paminėti kalkių amonio salietrą, kurioje yra 26 – 28 % azoto veikliosios medžiagos, ir amoniakinį vandenį, kuriame azoto veikliosios medžiagos yra 16 -20 %. Dar yra sudėtinė medžiaga kristalinas, kuriame 20 % azoto, 16 % fosforo ir 10 % kalio veikliosios medžiagos. Trąšos lengvai tirpsta,  maisto elementus augalai greit pasisavina.

CHEMINĖ KINETIKA IR PUSIAUSVYRA

1. Reaguojančių medžiagų koncentracijos įtaka reakcijos greičiui

Natrio tiosulfatas reaguoja su sieros rūgštimi pagal lygtį: Na2S2O3 + H2SO4 →Na2SO4 + H2SO3 + S Po tam tikro laiko dėl išsiskyrusios elementinės sieros tirpalas susidrumsčia. Atmatuojame pipete į tris mėgintuvėlius Na2S2O3 0,5% koncentruoto tirpalo: į pirmąjį – 5 ml., į antrąjį – 10 ml., į trečiąjį – 15 ml. Į pirmąjį mėgintuvėlį įpilame 10 ml., į antrąjį – 5 ml. distiliuoto vandens. Paskui į visus tris mėgintuvėlius labai švariai išplauta pipete įleiskime po 5 ml sieros rūgšties 0,5% konc. tirpalo ir pažymėkime per kiek laiko susidrumsčia tirpalai.

Mėg. Nr.	Na2S2O3, a ml	H2O, b ml	Santykinė Na2S2O3 koncentrac.	Reakcijos trukmė t s	Reakcijos greitis
1	5	10	0,33	792	0,00126
2	10	5	0,66	333	0,00300
3	15	–	1	190	0,00526

2 .Temperatūros įtaka reakcijos greičiui.

Atmatuojame pipete į mėgintuvėlį 5 ml 0,5% konc.sieros rūgšties tirpalo.Išplauta pipete į jį įleidžiame 5 ml 0,5% konc.natrio tiosulfato tirpalo . Pažymime temperatūrą ir stebime per kiek laiko tirpalas susidrums.

Į vieną mėgintuvėlį įpilame 5 ml 0,5% konc. H2SO4 tirpalo, į kitą – 5 ml 0,5% konc. Na2S2O3 tirpalo. Abu mėgintuvėlius įdedame į stiklinę su vandeniu, pašildame iki 10ºC daugiau negu kambario temperatūra. Pašildus tirpalus sumaišome ir stebime per kiek tirpalas susidrums:

Megint. Nr	Bandymo temperatūra, tºC	Reakcijos trukmė t s	Reakcijos greitis V=1/t	Temperatūrinis koeficientas γ
1	15	221	0,00452	2,06
2	25	107	0,00935

1. Katalizatoriaus įtaka reakcijos greičiui.

Kambario temperatūroje vandenilio peroksidas skyla lėtai. Procesą paspartina katalizatoriai. Į mėgintuvėlį įpilame 1 — 2 ml 3% konc. H2O2 tirpalo ir įberiame truputi mangano dioksido. Prie dujų prikišame rusenančia balaną: dega deguonis. 2H2O2 MnO 2H2O + O2 ↑

MnO2 (katalizatorius) paspartina reakciją, vyksta heterogeninė katalizė.

1. Koncentracijos įtaka cheminei pusiausvyrai.

Geležies chloridas reaguoja su kalio rodanidu, susidaro raudonos spalvos geležies rodanidas:
FeCl3 +3KSCN↔ Fe(SCN)3 + 3KCl. Tirpalo spalvos intensyvumas priklauso nuo geležies rodanido koncentracijos. Pridėjus FeCl3 , KSCN, KCl, pasikeičia heminė pusiausvyra. Kuria kryptimi ji pasislenka, sprendžiama iš tirpolo spalvos intensyvumo. Jei raudona tirpalo spalva blunka – tirpale mažėja geležies rodanido koncentracija, ir atvirkščiai. Į 100ml talpos stiklinaitę įpilame 50 ml vandens ir įlašiname FeCl3 ir K(SCN)3 tirpalų. Gautą tirpalą išpilstame į 4 mėgintuvėlius. Pirmąjį palikime spalvai paliginti, į antrąjį įlašinkime 2 lašus sotaus FeCl3 tirpalo, į trečiąjį – 2 lašus sotaus K(SCN) tirpalo, į ketvirtąjį įmetame KCl kristaliukus ir stipriai supurtome.

Pusiausvyros konstantos lygtis: [Fe(SCN)3][KCl]3
[FeCl3][KSCN]3

1pav.

39 pav. Vandenilio molekulės mo- 40 pav. Potencines energijos kitimas sis delis. Atstumai tarp molekulę suda- temoje, sudarytoje is dviejų vandenilio rančių dalelių; atomų Elementų atomai jungiasi trijų tipų cheminėms jungtimis: jonine, kovalentine ir metališkąją. Tarp medžiagų molekulių susidaro jungtys dėl van der Valso traukos jėgų, vandenilinė ir kai kuriais atvejais kovalentinė jungtis. Dažnai viename junginyje yra kelių tipų jungtys. Joninė jungtis. Joninė jungtis yra viena iš paprasčiausių cheminių jungčių. Joninės jungties teorija sukūrė V. Koselis 1916 m. Mokslininkas teigė, kad joninė jungtis susidaro tarp tokių dviejų elementų atomų, kurių vienas linkęs elektronus atiduoti, o kitas ¾ prisijungti. Joninė jungtis,skirtingai nuo kovalentinės,neturi tam tikros krypties. Jonų jėgos laukai erdvėje pasiskirstę vienodai. Jonai kaip ir atomai, yra rutulio formos ir elektrostatinės traukos jėgos vienodai pasiskirsčiusios, todėl joninė jungtis bekryptė. Be to, ji yra neįsotinta. Joninių medžiagų kristalinę būseną įrodo ir jų energija, nes, jonams jungiantis į kristalą, išsiskiria daugiau šilumos, negu jungiantis į molekules. Dėl to joniniai kristalai patvaresni už jonines molekules. Kovalentinė jungtis. Tokia jungtis yra universalaus tipo jungtis. Ji būdinga daugeliui neorganinių ir visiems organiniams junginiams. Šią jungtį pirmasis pradėjo aiškinti Dž. Liujis (1916 m.).Svarbiausios kovalentinės jungties savybės yra šios: 1)jungties prisotinamumas. Šią savybę nusako valentingumo sąvoka.Tai cheminio elemento atomo geba sudaryti tik tam tikrą cheminių jungčių skaičių .Valentingumas-tai skaičius elektroninių orbitalių ,galinčių sudaryti chemines jungtis.Deguonies atomo išoriniame energijos lygmenyje yra du nesuporuoti elektronai,todėl jie gali sudaryti tik dvi kovalentines jungtis:

2pav.

Azoto atomas gali sudaryti 3 ,4 arba 5 kovalentines jungtis:

3 pav.

2)Kryptingumas.Pagal debesų persidengimo kryptį ir jų simetriškumą cheminės jungtys skirstomos į sigma ,pi ir delta jungtis. Elektronų debesys esti įvairaus pavidalo,todėl jie gali persidengti labai įvairiai.

4pav.

3)Poliškumas. Jungtys būna polinės ir nepolinės. Nepolinės jungtys susidaro tarp vienodo arba labai panašaus neigiamo elektringumo atomų,pvz.: H2 ,Cl2, CH4 molekulių.
Kovalentinę jungtį sudaro dviem atomams bendra (kovalentinė) viena, dvi ar trys elektronų poros. Šią jungtį sudaro tik nesuporuoti valentiniai elektronai. Nesuporuotų elektronų skaičius padidėja, atomus sužadinus (suteikus energijos). Energija suteikiama arba kartais jos užtenka iš cheminių reakcijų.
Atomus galima sužadinti tik tuo atveju, kai tame pačiame energijos lygmenyje esama tuščių orbitalių.
Elektronų poras sudaro tik priešingų sukinių elektronai. Tai įrodė V. Heitleris ir F. Londonas 1927 m., apskaičiavę iš Šrėdingerio lygties vandenilio atomų energiją, kai jų sukiniai priešingi ir vienodi.
Kovalentinė jungtis yra įsotinta, nes du priešingų sukininių elektronai sudaro tik vieną porą.
Kovalentinė jungtis aiškinama kvantine mechanika pagrįstais metodais: valentinių jungčių molekulinių orbitalių. Kiekvienas jų geriau paaiškina tai vienas, tai kitas molekulių savybes.
Donorinė – akceptorinė jungtis yra atskirais kovalentinės jungties atvejis. Ji būdinga daugeliui junginių (SO2, H2SO4, HNO3, N2O, Cl2, CO ir kt.) ir ypač kompleksiniams junginiams. Tokia jungtis susidaro kai,vienas atomas turi laisvą elektronų porą, o kitas ¾ tuščią orbitalę. Atomas, turintis laisvą elektronų porą, vadinamas donoru, o atomas turintis tuščią orbitalę, ¾ akceptoriumi.
Metališkoji jungtis. Metališkųjų savybių turi 80% visų elementų. Tokie yra visi s (išskyrus vandenilį ir helį ), d, f elementai ir dalis p elementų; jiems būdinga nedidelė jonizacijos energija. Metališkosios jungties savitumas yra tas, kad metalų atomas turėdamas nedaug valentinių elektronų (1…3), susijungia su dideliu skaičiumi (8 arba 12) kitų atomų.Todėl metališkoji jungtis yra nelokalizuota, ji neturi krypties ir neįsotinta.
Metališkosios jungties susidarymas aiškinamas kvantine mechanika pagrįsta juostine kietojo kūno teorija, kartu taikant molekulinių orbitalių metodą. Pagal jį, suartėjus dviem atomams tokiu atstumu, kuriam esant gali atsirasti jungtis, susidaro dvi molekulės orbitalės ¾ jungiančioji (jos energija mažesnė) ir skiriančioji (energija didesnė negu atominių). Energijos diagramoje sudaro dvi atskiras linijas. Metalai sudaro kristalines gardeles. Jų mazguose yra metalo jonai ir atomai, o tarp jų laisvai juda elektronai.
Jungtis dėl van der Valso traukos jėgų. Kai kurių kietų ir skystų medžiagų molekulės (pvz., suskystintų inertinių dujų, H2, N2, O2 ir t.t, daugelio organinių junginių) yra susijusios van der Valso traukos jėgomis. Šias jėgas atrado van der Valsas 1873 m. Jos yra silpniausios iš visų traukos jėgos (2…10 kartų silpnesnės už kovalentinę jungtį), bet pakankamai stiprios, kad medžiaga išsilaikytų skysta ar kieta. Van der Valso traukos jėgos pasireiškia tarp molekulių esančių gana toli viena no kitos (atstumas didesnis už molekulių dydį), ir labai silpnėja didėjant šiam atstumui. Van der Valso traukos jėgos yra elektrostatinės ir nekryptingos. Jos būna trijų rūšių:

• Van der Valso traukos jėgos tarp polinių molekulių. Tokios molekulės, veikdamos viena kitą , orientuojasi ir susijungia priešingų krūvių galais.
• Van der Valso traukos jėgos tarp polinių ir nepolinių molekulių. Polinės molekulės poliarizuoja nepolines, šios tampa laikinaisiais dipoliais ir susijungia.(Nuo temperatūros nepriklauso).
• Labiausiai paplitusios dispersinės jėgos. Jos sieja nepolines molekules: inertinių dujų, H2, Cl2, CH4 ir kt. Šių jėgų atsiradimas aiškinamas taip: elektronų debesies tankis nuolat kinta, be to, švytuoja ir atomų branduolys, todėl atstumas tarp teigiamų ir neigiamų krūvių centrų atome nuolat kinta. Tam tikru labai trumpu laiko momentu atstumas tarp šių krūvių centrų esti didžiausias, ir atomai virsta laikinaisiais dipoliais.

Skystuose medžiagose gali veikti arba vienos rūšies van der Valso trakos jėgos, arba visos.
Vandenilinė jungtis taip pat yra elektrostatinė. Ji stipresnė už jungtį dėl van der Valso traukos jėgų ir silpnesnė už kovalentinę. Vandenilinė jungtis atsiranda tarp junginių molekulių, sudarytų iš vandenilio ir didelio neigiamojo elektringumo elementų ¾ fluoro, deguonies, azoto (tarp HF, H2O, NH3 molekulių). Tarp vienos molekulės vandenilio atomo ir kitos molekulės fluoro, deguonies arba azoto atomo atsiranda papildoma jungtis, vadinama vandeniline jungtimi. Tokia jungtis turi kryptį. Ji susidaro susinėrus vandenilio atomo tuščiai orbitalei (dėl elektronų poros poslinkio jis yra beveik grynas protonas) su fluoro ir kt. elementų atomų hibridinėmis orbitalėmis, kurios turi laisvų elektronų porų ir yra tam tikros krypties. Vandenilinė jungtis yra donorinė-akceptorinė. Molekulių jungimasis vandeniline jungtimi vadinamas asociacija.
Vandenilinė jungtis ¾ labai paplitusi jungtis. Ja jungiasi daugelis organinių junginių molekulių, ypač stambe molekulinių junginių. Kartais vandenilinė jungtis susidaro pačiose organinių junginių molekulėse, dažnai ¾ tarp tirpinamos medžiagos ir tirpiklio molekulių.