Kai V a. Romą nukariavo atėjūnai iš šiaurės, jų vadai priėmė krikščionybę. Palaikoma naujų valdovų, krikščionybė ilgainiui tapo vyraujančia religija Europoje. Per 2000m. ji neginčijamai veikė ir meną, jo raidai turėjo milžiniškos įtakos.

Kartu su krikščionybe atsirado ir ankstyvasis krikščionių menas. Jis plito įvairiose Romos imperijos dalyse kartu su senovės Romos menu. Istoriškai šie meni kažkuo panašūs, tačiau jų turinys visiškai skirtingas.

Iš pradžių krikščionybė buvo draudžiama, todėl tikintieji negalėjo statyti maldos namų Dievui garbinti. Jie slaptai rinkdavosi katakombose, kur ir rasti seniausi krikščionių paveikslai. Tai būdavo arba tikri urvai, arba minkštame grunte po miestu išrausti kelių kilometrų ilgio tuneliai su salėmis. Kadangi vieta kapinėse anais laikais buvo labai brangi, tai nuo seno buvo kasamos požeminės ertmės ir galerijos, kurių šonuose į iškaltas arba akmeninėmis nišomis sutvirtintas nišas būdavo dedami karstai. Ypač garsios Romos katakombos. Jų sienos ir lubos buvo puošiamos piešiniais, kurie priminė Romos namų sieninę tapybą. Požeminių freskų motyvai paimti iš Biblijos, daugiausia Senojo Testamento scenos. Iš viso nėra Naujojo Testamento vaizdų, pvz., kryžiavimo. Todėl būtų galima pagalvoti, kad tapytojas stiliaus sumetimais renkasi pusiau mitologines temas, nes dramatiškas jų turinys šiek tiek primena labai dažnai tapomas graikų ir romėnų dievų gyvenimo scenas. Pats Kristus vaizduojamas kaip romėnų dievas ir apvainikuojamas Apolono nimbu. Šio nimbu vėliau ima spinduliuoti visi šventieji. Vengiama tik tokių romėnų tapybos temų, kurios tiesiogiai susijusios su jų žygdarbiais. Tačiau pasiskolinta dauguma jų puošybos elementų: delfinai, jūrų arkliukai, vaikų figūros, sirenos, medūzos ir t.t. Prie jų prisidėjo krikščionių simboliai: žuvys, kryžiai, inkarai, laivai, alyvmedžio šakelės, palmės, vynmedžio šakelės, vainikai, karūnos, balandžiai, avinėliai, povai, liūtai, arkliai, kiškiai, paukščiai feniksai ir blogio simboliai – slibinai, gyvatės. Krikščionių simboliai yra kilę iš įvairių šaltinių, tačiau savo forma jie niekuo nesiskiria nuo savo meto stabmeldžių stiliaus. Ankstyvajame krikščionių mene nėra skulptūros. Tai visiškai suprantama. Prieš krikščionybę Senovės Romos imperijoje gyvenusios tautos garbino statulas. Nenorėdami būti panašūs į tas tautas, krikščionys statulų nekūrė.

Krikščionybei tapus oficialia religija, prireikė specialių maldos namų – bažnyčių. Šiam tikslui buvo pasisavinti bazilikos tipo pastatai. Anksčiau bazilikos tarnavo kaip biržos, susirinkimų arba teismo salės. Ankstyvosios krikščionybės bazilikos – tai pailgi pastatai visada besitęsiantys iš vakarų į rytus. Įėjimas paprastai iš vakarų pusės. Dvi kolonų eilės išilgai dalijo bažnyčią į tris dalis – navas. Vidurinioji nava gerokai platesnė ir aukštesnė už šonines, jos viršutinėje dalyje – langai. Ši viršutinė, šviesos užlieta dalis – svarbiausias bazilikos požymis. Langų buvo ir šoninių navų sienose.   Rytinėje bažnyčios dalyje paprastai būdavo dar viena nava,statmena kitoms – transeptas. Kitaip tariant, bažnyčios planas priminė T raidę. Vertikalioji raidės dalis vadinama išilginiu pastatu, o horizontalioji – skersiniu. Viename vidurinės navos gale arba ir abiejuose dažnai yra pusiau apvali apsida. Joje teisėjai sėdėdavo per teismą. Durys – priešingame gale arba iš šono.

Krikščionys apsidos viduryje pastato altorių. O pačioms bazilikoms suteikia tokią formą, kad dėmesys būtų sutelktas į altorių su šventojo karstu. Apsida visada rytų pusėje, o durys visuomet išeina į vakarus. Graikų šventyklose durys išeidavo į rytus. Paveikslais išpuoštos apsidos kupolas turėjo pabrėžti altoriaus centrinę vietą ir reikšmę. Abi kolonų eilės tampa alėja, taku į altorių. Jos taip ir kviečia skubėti į priekį. Plokščios medinės lubos dar labiau sustiprina tą didžiulį perspektyvos įspūdį. Graikų šventyklos blokų statiškumą ir apvalios romėnų kupolo ertmės ramumą pakeičia veržlaus judesio įspūdis.

Suprantama, statytojai detales galėjo keisti. Kai kuriose bažnyčiose buvo erdvus prieangis, kitose – kolonomis apsuptas kiemas, navų – dažnai  penkios, septynios, kartais net devynios. Pastato išorė visiškai nebuvo įspūdinga. Paprastai bažnyčios buvo bebokštės, bet neretai šalia jų statomos varpinės. Jos stovi atskirai, visiškai nesusijusios su bažnyčia – pilkas cilindras, panašus į aukštą vandentiekio bokštą.

Bažnyčios vidų puošė sienų tapyba ir mozaikos - iš daugybės įvairiaspalvių akmenukų ir stikliukų sudėlioti paveikslai. Nepakartojamas spalvų derinys bažnyčiai teikdavo nepaprastumo, šventiškumo. Mozaikose vaizduojami įvykiai iš šventosios krikščionių knygos – Biblijos. Paveiksluose žmonės vilki ilgais grabužiais, todėl atrodo iškilmingi, rimti ir griežti. Čia niekad nevaizduojamas apnuogintas kūnas. Tuo ankstyvasis krikščionių menas ir skyrėsi nuo Antikos.

Svarbiausias ankstyvojo meno laimėjimas – bazilika, kuri visur paplito. Šis pastato tipas su kai kuriais pakeitimais bei papildymais viešpatavo daugiau kaip tūkstantį metų.

Pagal knygą  “JAUNIMUI APIE MENĄ”

Laura B. Alytaus Dzūkijos vid. m-kla 12B kl.

Susiję įrašai:

• Kuršių papuošalai (referatas)
• Ogiustas Rodenas (referatas)
• REMBRANTAS
• Klasicizmas
• Žoržas Sera (referatas)

Jauno prancūzų dailininko E.Mane(1832-1883) paveikslas “Olimpija” (Paryžius, Luvras) sukėlė publikos pasipiktinimą ne dėl mergaitės nuogumo, bet dėl kitų priežasčių. 19 a. vid. ir 2-os pusės Prancūzijos ir Europos dailėje vyravo vadinamoji saloninė akademinė kryptis.

“Olimpija”- tai ne kilminga deivė, ne aristokratė, o paprasta Paryžiaus gatvių dukra, pozuotoja Viktorina Meran. Be to, ši mažutė Olimpija visiškai nesidrovėjo savo paprastumo ir nuogumo. Priešingai, jos tiesus ir giliai persmelkiantis žvilgsnis vertė gėdytis visus tuos, kurie ją akiplėšiškai apžiūrinėjo parodos salėje, o taip pat ir gyvenime. Jos trapaus ir gražaus kūno pora tarytum atsiribojo nuo aplinkos, nuo viso to, kas vertė paklusniai vaidinti nedėkingą vaidmenį. “Olimpija”- tai viešas žmogaus apsivalymas ir išsilaisvinimas. Vėliau prie šio siužeto grįžo Sezanas, beatodairiškai drąsiai nutapęs “Moderniąją Olimpiją”.

Būtent aiški autoriaus simpatija paprastai merginai ir pastarosios žmogiškas išdidumas, nepriklausomybė, o taip pat paveikslo forma taip smarkiai nepatiko to meto miesčioniui, oficialiajai meno kritikai. Paveikslas dvelkė šviežumu, nuoširdumu, buvo betarpiškai suvokiamas.

1903 m. Andre Fontenas klausė, ar tik Mane savo  “Olimpijoje” nenorėjęs “mums perteikti kartėlį, kurį pats jautė, žiūrėdamas į beveik negeidulingą, parsiduodantį ir uždarą gyvenimą”. Polis Valeri 1932 m. prakalboje Mane ekspozicijos Oranžerijoje katalogui rašė: “Olimpija”… skleidžia šventą siaubą… Ji- skandalingas stabas, liūdno visuomenės slėpinio galybė ir viešas  pasireiškimas…Tobulai tyri bruožai pridengia didžiausią Netyrumą, reikalaujantį romiai ir naiviai paniekinti bet kokį gėdos jausmą. Ji, bestiališka vestalė, pasiskyrusi absoliučiai nuogybei, primena, kaip daug pirmykštės barbarybės ir ritualinio animališkumo tebeslypi ir tebėra išlikę didmiesčio prostitucijos papročiuose ir veikloje”. Kiek uoli, tiek ir beprasmė retorika.

E. Mane buvo ne pirmas ir ne vienintelis dailininkas, tuo metu ryžtingai gaivinęs meno ryšį su amžininkų gyvenimu, kūręs laiko dvasią atliepiančius paveikslus.

Mane labai mėgo tapyti savo meto buitines scenas, paryžiečių minią, godžiai besiklausiančią parko orkestro, restoranus, kabaretus ir panašiai.

Paskutinysis Mane darbas “Foli-Beržer” baras”(London, Kurto institutas) yra savotiškas kristalas, kuriame atsispindi visa jo kūryba – gyvenimiškai drąsi ir žmogiška tapyba. Ji atnešė autoriui ne tik ilgai lauktą amžininkų pripažinimą, suteikė jam pirmojo modernisto vardą, bet, dar svarbiau, padėjo pamatus naujai, gaiviai ir veržliai impresionizmo krypčiai.

Mindaugas Juktonis 4g

Susiję įrašai:

• Kuršių papuošalai (referatas)
• Ogiustas Rodenas (referatas)
• REMBRANTAS
• Klasicizmas
• Žoržas Sera (referatas)

17 a.pr.Kr. viduryje iškilo senoji Hetitų karalystė, kurios sostinė – Hatušo miestas, klasikinis šios valstybės laikotarpis apima maždaug 1460-1200 m. pr. Kr . Ji daugmaž sėkmingai kovojo su Egiptu, savo įtaka plėtė į pietus ir į vakarus, kur sugebėjo nugalėti Mitanijos karalystę. Hetitai buvo indoeuropiečiai, jie savo valstybę sukūrė gyvenusių hatų teritorijoje.

Dievai ir jų trejetas Hetitų dievų panteoną sudaro 1000 dievų. Svarbiausi trys dievai: Saulės dievas Tivat,  tai dangiškas Saulės dievas, šalių karalius, žmonijos piemuo. Saulės deivė Hebat – Saulės deivė iš Arinos, šalių karalienė.ir Vėjo dievas Taru (Tešubas), tai lietaus ir audros dievas, vaizduojamas tarp dviejų jaučių, lydimas kalnų dievybių.

Vėjo dievo sunūs – jaunas dievas Telipinas. Siu Siumis artimas Dzeusui; dievas raitelis Pirva; mėnulio dievas Kasku; Dievas Sostas; Vėjo dievas iš Neriko; Vėjo dievas iš Zipalandos; Vėjo dievas iš Halapos; Karo stovyklos Vėjo dievas; deivė Hanahana; deivė Kamrusepa; vėjo dievo duktė – Inara; deivė Cifuri-Kamrusepa; dangaus valdovas Alalu; Hesiodas, Uranas, Kronas, Dzeusas; okeano dukra – Šertapšurubi

Šventykla, jos įranga. šventykla suprantama kaip dievo gyvenamoji vieta.Šventyklą supo mūras, į “šventorių” buvo patenkama pro  didelius vartus, per tam tikrą prieangį buvo galima prieti prie dievybės stabo. Netoliese buvo miegamasis, stovėdavo kultiniams tikslams naudojami sostas ir keturkampis židinys. Vienoje sienoje būdavo matomi trys stulpai, irgi turėję kultinę reikšmę.

Netoli Hatušo buvo hista ar Hesti šventykla, kurioje garbintos požemio dievybės, joms kartais aukotos kruvinos aukos, paprastai kaip kruvinos kaltės išpirka. Hetitai retai aukojo žmones, žmogus aukotas tik ypatingais atvejais, pvz.: sumušti priešo. Perpus perpjovus žmogų, viena kūno dalis būdavo padedama vienoje pusėje, kita kitoje; tarp jų pražygiuodavo kariai, upėje jie dar būdavo aptėškiami vandeniu.

Karaliaus reikšmė kultinėse apeigose. Karalius buvo atsakingas už šalies ir tautos gerovę; atitinkamu švenčių metu būtent jis aukodavo svarbiausias aukas dievams ir dalyvaudavo procesijose; vienoje iš metinių švenčių jis pagerbdavo provincijos dievybes. Karalius kasmet turėdavo atsiskaityti dievams už savo valdymą.

Karalius nominaliai buvo vyriausias žynys,ir šią funkciją įgyvendavo didžiųjų švenčių metu. Kiekvienoje šventykloje buvo žynys, atliekantis nustatytas kulto apeigas.Be jo, šventykloje būdavo ir pranašautojas, tyręs paaukotų gyvūnų vidurius ir pagal juos spėdavo ateiti. Patys žyniai negalėdavo turėti jokių fizinių trūkumų. Jie galėjo vesti ir turėti šeimas, tačiau jų šeimos į šventyklą nebuvo įleidžiamos. Dieną žynys praleisdavo šventykloje, atlikdamas kultines apeigas, vakare galėdavo aplankyti šeimą. tačiau nakčiai būtinai turėdavo grįžti atgal į šventyklą. Šventyklos vartai naktį būdavo uždaryti ir juos saugodavo sargybiniai, o viduje specialiai paskirti budėtojai.

Kulto apeigų dalis buvo nusilenkimas bei proskinezė – kritimas kniūbsčias priešais stabą. Svarbiausios apeigos vykdavo švenčių metu ir daugiausiai aukojama. Kasdieninės apeigomis dievybė būdavo žadinama, prausiama, maitinama, guldoma į lovą. Paukščiai aukoti tik požemio dievybėms.

Magija. Hetitai tikėjo , kad blogio priežastis ne demonų veikla, o žmogaus netyrumas, nešvarumas. Šiai nešvarai buvo skirti maginiai ritualai. Kai žmogus susirgdavo arba jį ištikdavo nelaimė, jam maginėmis priemonėmis būdavo stengiamasi rasti pakaitalą, į kurį turėdavo sueiti to žmogaus neganda.

Už burtininkavimą būdavo skiriama mirties bausmė, burtu buvo vengta, nes tikėjo kad jais galima užburti dievus ir jie nebeatliks savo funkcijų.

Pomirtinio gyvenimo įvaizdis. Žmogus turi sielą ištanza(na), kuri nuo jo atsiskiria jam mirštant; tai tokia substanciją, iš kurios sudaryti dievai ir žmonių vėlės. Mirties dieną Hetitai vadino “likimo diena” arba”motinos diena” – pastarasis pasakymas gretintas su ištarme apie mirusįjį.

Mirusiai gyveno požemiuose ir tikriausiai liūdniau nei gyvieji., išimtis buvo karaliams – jie nukanka į požeminę pievą, vellu, kur ganosi tikriausiai jiems priklausančių galvijų kaimenės. posakis ” karalius tampa dievu” reiškė karaliaus mirtį; iš jo galima numanyti, jog valdovas anapus gyvena bent jau netoli dievų.

Susiję įrašai:

• Kuršių papuošalai (referatas)
• Ogiustas Rodenas (referatas)
• REMBRANTAS
• Klasicizmas
• Žoržas Sera (referatas)

Impresionistai daug naujo įnešė ir į paveikslo kompoziciją. Ankstesni paveikslai buvo kruopščiai apgalvoti, ramūs, todėl neretai veikiantieji asmenys atrodė tarsi tyčia pozuotų. Impresionistai komponavo paveikslą taip, lyg tai būtų atsitiktinai paimtas gabalėlis tikrovės. Dažnai paveikslo kraštas tarsi nukirsdavo žmogaus figūrą arba kokį nors daiktą.

Savo paveikslams impresionistai neieškojo kokių nors intriguojančių žaismingo turinio siužetų. Jie tapė įprastus daiktus, peizažus, miesto vaizdus, savo amžininkus. Aišku, kad po to, kai XIX a. dailininkai vaizdavo tik seniai praėjusius laikus ir tolimas šalis, šiuolaikine realybe dvelkiantys paveikslai tiesiog gaivino.

Kita vertus, impresionistai tikrovæ vaizdavo lyg ir be aistros, stengdamiesi maksimaliai tiksliai perteikti tik išorinæ, matomą pusæ. Norėdami parodyti praeinančių akimirkų ir besikeičiančio oro bei apšvietimo reikšmingumą, jie pradėjo tapyti tuos pačius motyvus atskirais dienos ir metų laikais, t.y. kūrė skirtingo kolorito ir nuotaikos paveikslus.

Impresionistams prireikė primygtinai ginti savojo meno principus. Kadangi jų darbai nebuvo priimami į oficialias parodas, kelias parodas surengė jie patys. Kritika ir publika sutiko jas labai priešiškai, negilėjo įžeidimų ir patyčių. Impresionistų paveikslų novatoriškumas ir ypatingas žavesys susilaukė įvertinimo tik po kelių dešimtmečių, kai patys dailininkai jau buvo pasenæ. Dabar jų paveikslai labai vertinami ir priskiriami geriausiems pasaulio meno kūriniams.

Pats nuosekliausias impresionistas buvo Klodas Monė (1840 – 1926), sukūræs šviesos užlietus tarsi vibruojančius peizažus. Daugelyje jo paveikslų serijų kartojasi šieno kupetų, tvenkinyje žydinčių vandens lelijų, topolių alėjų ir kiti motyvai. Jie užfiksuoti įvairiu dienos metu, esant skirtingam orui: tai apsupti gæstančios vakarinės žaros, tai užlieti vidurdienio saulės mirgėjimo. Nutapæs ryto rūke skæstantį uostą, paveikslą dailininkas pavadino “Įspūdis. Saulėtekis”. Iš šio paveikslo pavadinimo atsirado impresionizmo terminas. Visa kas pasakyta apie impresionistus, visiškai tinka ir Kamilio Pisaro (1830 – 1963) kūrybai. Jo nutapytuose miesto vaizduose matome pilnus ekipažų Paryžiaus bulvarus, tamsiomis dėmelėmis perteiktas pėsčiųjų figūrėles. Taputi žmones mėgo ir Ogiustas Renuaras (1841 – 1919) Ypač minkštai nutapyti jo paveikslai, vaizduojantys nuostabias moteris švelniais, šiek tiek vaikiškais veidais arba besiilsinčius ar besilinksminančius užmiesčio pokylyje miestiečius.

Impresionizmas spalvomis, pustoniais ir atspalviais, polinkiu į visa, kas trumpalaikiška ir keičiasi, labiausiai atitiko tapybos reikalavimus. Bet atsirado meistras, kuris impresionistų idėjas pabandė atspindėti skulptūroje. Tai buvo prancūzas Ogiustas Rodenas (1840 – 1917). Rodenas skulptūroje įkūnijo tariamą neužbaigtumą, bronzos ir marmuro paviršių gyvą pulsavimą, skrydyje aptiktą judėjimą. Kita vertus jo skulptūrų jausmingumas patetika impresionizmui visai svetimi. Rodenas sukūrė keletą rašytojo O. de Balzako portreto variantų. Vienas iš jų laikomas XIX a. klasika.

Literatūroje impresionizmas ne toks autonomiškas, kaip tapyboje. Jo poetika sumišusi su natūralizmo, simbolizmo ir kitomis modernistinių srovių principais. Impresionizmo lyrikai būdinga vaizdo tapybiškumas, trumpalaikių reiškinio savybių pabrėžimas, emocingumas, akustinė žodžių harmonija, prozai – fragmentiškas siužetas, savarankiški lyriniai epizodai, pasakojimo subjektyvumas, didelė potekstės reikšmė, trūkčiojantis, nervingas ritmas. Impresionizmo dramoje vyrauja poetiniai elementai, sugestyvūs dramatiški pergyvenimai, joje maža buitinio konkretumo, neryškus veiksmas.

Lietuvių literatūroje impresionizmo užuomazgų yra XX a. pradžios Šatrijos Raganos, K. Puidos, Vaidilutės lyriniuose vaizdeliuose. Impresionizmo poetikos bruožai būdingi K. Jurgelio iš dalie B. Sruogos poezijai. Ryškiausias lietuvių impresionistas – I. Šeinius. Gamtos, nelaimingos meilės motyvų Šeiniaus apysakose (“Kuprelis”, “Vasaros vaišės”) svarbią vietą užima nuotaika, intymus pasakojimas, stilizuota frazė. XX a. 3-4 dešimtmetyje impresionizmo bruožai susipynę su realizmo, ekspresionizmo, neoromantizmo elementais.

Muzika. Kompozitoriai impresionistai stengėsi perteikti regimųjų  ar girdimųjų įspūdžių, antikinio meno kūrinių, tolimųjų kraštų egzotikos sukeltas nuotaikas, daug dėmesio skyrė muzikos skambesio spalvingumui, tembrą laikė savarankišku muzikos elementu, išplėtė mažoro-minoro tonacinės sistemos ribas, harmoniją praturtino sudėtingų akordų kompleksais, faktūroje gretino aukštąjį ir žemąjį registrus. Orkestre gausiai vartojo instrumentų solo, atsisakė griežtos ritmikos, kultivavo daugiausia smulkiuosius žandrus. Muzikoje impresionizmas susiformavo XIX a. 10 dešimtmetyje Prancūzijoje. Nuosekliausia reiškėsi K. Debiusi kūryboje. Lietuvoje impresionizmo bruožai būdingi kai kuriems S. Vainiūno kūriniams (“Mažoji vabzdžių siuita”, I koncertas fortepijonui ir orkestrui).

Impresionizmo tradicijas kurį laiką tęsė vadinamasis neoimpresionizmas (priešdėlis  neo reiškia naujas), XIX a. pabaigos tapybos kryptis. Jos pradininkas ir pagrindinis atstovas Žoržas Sera (1859 – 1891). Naudodamiesi naujausiais mokslo laimėjimais, neoimpresionistai studijavo, kaip žmogaus akis priima šviesą ir, priklausomai nuo to, kūrė savitą tapybos techniką. Drobę jie tapė grynomis spalvomis, dažus išdėstydami paveikslo paviršiuje vienodo dydžio taškeliais. Rinkdamasis spalvas dailininkas irgi nebuvo visiškai laisvas. Pavyzdžiui, šešėliai savo spalvomis turėjo papildyti figūrų spalvas (viena kitą papildančios spalvų poros buvo raudona – žalia, mėlyna – oranžinė, geltona – šviesiai violetinė). Tapyti paveikslai panašesni į mozaikas, o ne į gamtoje matytus vaizdus.

Susiję įrašai:

• Kuršių papuošalai (referatas)
• Ogiustas Rodenas (referatas)
• REMBRANTAS
• Klasicizmas
• Žoržas Sera (referatas)

Indijos dailėje senos audimo, akmens ir kaulo raižybos, medžio drožybos, metalo kalstymo ir keramikos tradicijos. Dabartinėje Indijos teritorijoje išliko žalvario amžiaus meno paminklų: Harapos kultūros taisyklingo plano miesto griuvėsių, keramikos fragmentų, akmens ir terakotinių statulėlių,  antspaudų amuletų, aukso, sidabro papuošalų. Profesionaliosios indų architektūros ir dailės raidai turėjo įtakos Mesopotamijos, Persijos, Graikijos(helenizmo laikotarpio), kinų, islamo ir Vakarų Europos menas. Valdant Maurijams (IV – II a. pr. Kr.), suklestėjo architektūra ir dailė. Buvo statomi taisyklingo plano miestai su plačiomis gatvėmis, dideli gynybiniai kompleksai, rūmai (Ašokos rūmai Pataliputroje, III a. pr. Kr.). Susiformavo gyvenamojo namo su vidiniu kiemu, lodžomis, balkonais, terasomis tipas. Turtingųjų namai buvo 2 – 3 aukštų, su priėmimo salėmis, paveikslų galerijomis, apsupti parkais su fontanais ir paviljonais. Plintant budizmui, pastatyta memorialinių kompleksų (stupų), sudarytų iš pusrutulio pavidalo monolitų, pastatytų ant kvadratinių terasų, apsuptų sienomis su vartais, puoštais reljefais (Didžioji stupa Sančyje, II – I pr. Kr.). Statomi memorialiniai stulpai (stambai). Uolose iškalta daug stačiakampio plano vienuolynų (viharų) ir šventyklų (čaitjų) su sudėtingais skliautais ir perdangomis, puošniu interjeru, papuoštu žmonių, žvėrių (dažniausiai dramblių) skulptūromis, daugiafigūrėmis reljefinėmis kompozicijomis (Ašokos stambos kapitelis, vadinamasis Liūtų kapitelis, apie 243 m. pr. Kr.).

Klestint Kušanų karalystei, dailėje pradedama vaizduoti susimąsčiu-sį, didingą Budą. Toks Budos vaizdavimas pasidarė kanonu; jis būdingas ir vėlesnių laikų Indijos dailei. Valdant Guptoms, plito tašyto akmens rūmų, vienuolynų, kvadrato arba stačiakampio plano šventyklų (su vidine patalpa dievybei ir portiku fasade) statyba. Ankstyvaisiais viduramžiais, plintant induizmui, uolose iškalta brahmanistų ir džainistų šventyklų, vienuolynų, formomis panašių į budistų šventyklas.

Susiję įrašai:

• Kuršių papuošalai (referatas)
• Ogiustas Rodenas (referatas)
• REMBRANTAS
• Klasicizmas
• Žoržas Sera (referatas)

Lietuvos architektūroje baroko stilius atsirado XVII a. pr., veikiamas, kaip ir kitose kraštuose, italų baroko.

Šio stiliaus plėtotės ir klestėjimo svarbiausios priežastys buvo viešpataujančių klasių feodalinė – katalikiškoji rekacija, vadinama kontrreformacija, kuri kilo prieš XVI a. refomacijos sąjūdį, ir feodalizmas, o kai kuriuose kraštuose ir valdovų absoliutizmas. Katalikų bažnyčia, kurios autoritetas ir galybė pašlijo XVI a. dėl reformacijos sąjūdžio, XVII a. vėl sustiprėjo, įsigyja valdžios valdžios ir ekonominės galios. Kovoje prieš reformaciją menas pajungiamas tarnauti bažnyčiai. Bažnyčia skatina feodalus didžturčius statyti naujo kulto namus, steigti ir finansuoti vienuolynus. Statomų bažnyčių didingumu, jų vidaus įrengimo puošnumu, bažnyčia nori pavergti tikinčiųjų minias, pademonstruoti savo galią ir triumfą.

Savo prabangiomis rezidencijomis ir pilimis, steigiamiems vienuolynams ir naujoms bažnyčioms statyti Lietuvos, kaip ir kitų šalių feodalai, tais laikais neretai kviesdavo architektus ir menininkus iš Italijos, o šitie statė ir kūrė to meto jų tėvynėje paplitusiomis ir madingomis baroko stiliaus formomis.

Barokas, iš tiesų yra labiausiai paplitęs architektūros stilius Lietuvoje. XVII a. ir kone visame XVIII a. baroko formomis Lietuvoje buvo ne tiktai naujai statomi įvairūs pastati, bet taip pat labiau ar mažiau pertaisomi ir pritaikomi naujam stiliui, t.y. barokinami kone visi ankstesni gotikos ir renesanso epochų pastatai, arba bent gaudavo naują vidaus apstatymą.

Šioje reprezentatyvioje baroko stiliaus epochoje dominuoja ir labiausiai išsiplėtoja architektūros menas.

Epochai būdinga didingi, impozantiški architektūros ansambliai, valdovų ir didikų pilys, rūmai, vienuolynai, kur dirba ir pasireiškia įžymūs tos epochos įvairių sričių menininkai. Pastatai turėjo šlovinti magnatus – fundatorius, įamžinti jų vardą, imponuoti savo grandioziškumu, užmanymo ir atlikimo prašmatnumu, vidau įrengimo turtingumu. Priešingai renesanso epochos statikos, saikingumo, ramumo įspūdžiams pastatuose, dabar juose siekiama vidaus įtempimo, neramumo, judesio, dinamikos, tapybiškų efektų. Pastatuose ir vėl pradėjo reikštis vertikalizmo tendencijos, kurios buvo tokios stiprios gotikos epochoje.

Pastatų planai darosi sudėtingesni negu pirmiau, juose reiškėsi centralizacijos, vieningumo, dekoratyvinės visumos siekimai. Viename pastate ar pastatų kompleksuose siekiama iškelti vieną svarbiausių centrinį ruimą ar vidaus erdvę, kuri dominuotų kitoms antraeilėms pastato ar jų ansamblio dalims.

Išorinė pastato dekoracija, priešingai vidurinių amžių pastatams, o ypač bažnyčioms, baroko stiliuje koncentruojama fasade. Siekiant gyvesnių ir judresnių įspūdžių, stipresnių ir šešėlių kontrastų, rūmų, bažnyčių, fasadų plotmės neretai gauna perdėtai plastišką apipavidalinimą. Jos apsčiai išskaidomos dekoratyviniais elementais, smarkiai išsikišančiomis kolonomis ir karnizais, frontonais, nišomis ir statulomis ir kt. Barokas tarsi nori panaikinti sienų natūralų sustingimą ir kietumą. Vėlesniame baroke jos išlankstomos ar net laužomos kampais, kad dar labiau sukeltų dinamiškos banguojančios masės įspūdį.

Didesniam meniniam efektui gauti, optinei iliuzijai pasiekti pastatų vidus kartais statomas su įvairiais perspektyviniais rekursais (optiniais sutrumpėjimais), kad atrodytų aukštesnis ir didesnis, negu tikrovėje. Sugalvojamos įvairios konstrukcijos lubos, kad pastatų vidus turėtų sudėtingą, keistą ir fantastišką apšvietimą, kad darytų nerealų, mistišką įspūdį.

Meninis rūmų apipavidalinamas koncentruojamas jų viduje; čia mėgstamos naudoti ir brangios medžiagos. Sienos ir lubos gausiai puošiamos monumentalia dekoratyvine tapyba, skulptūra, reljefiškais lipdytais stiuko ornamentais, baltais, spalvotais ar paauksuotais, sienos neretai išklojamos ir marmuru, o, be to, pasaulietiškuose rūmuose ir veidrodžiais. Didelių dekoratyvinių efektų, šventiškumo ir vaizdingumo teikia pastatų vidui tų papuošimų daugiaspalvingumas, jų įmantrus spindesys, naudojamas spalvotas ar baltas marmuras, paauksuotas medis ar bronza, sidabras, krištolas, dramblio kaulas bei kitos medžiagos. Medinės skulptūros dažnai nudažomos natūralistiškai. Taip apipavidalintos bažnyčios nedaug tesiskyrė nuo valdomų pilių ar teatrų. Šios baroko stiliaus savybės – turtingumas ir prabanga – tapo labiausiai populiarios ir mėgstamos.

Rimtų ir svarių, didingų formų ankstyvasis barokas su laiku darosi laisvesnis ir sudėtingesnis, turtingesnis ir fantastiškesnis. Vėlyvojo baroko formos, iš vienos pusės, lengvėja, darosi smulkesnės, plokštesnės ir labiau žaismingos, nes artėja į rokoko stilių, iš kitos pusės, jame pradeda stipriau reikštis klasikines srovės, kurios siekia formų didumo, griežtumo, paprastumo, nuosaikumo. XVIII a. antroje pusėje baroko stilius nukrypsta į klasicizmą.

Pažaislio vienuolynas  buvo įsteigtas 1664 m. aukštos kilmės vyro LDK kanclerio, Kristupo Zigmano Paco (1621 – 1684) jo žmonos. Vienuolynas buvo skirtas 12 – ai kamandulų ordino vienuolių atsiskyrėlių gyventi. Šio griežto ordino įkūrėjas buvo benediktinas Šv. Romualdas, gyvenęs Italijoje XII a. Stebuklingas sapnas, kuriame jis matė kopiančius į dangų laiptais vienuolius su baltais rūbais, paskatino Šventąjį ant kalno netoli Arezzo (Areco) įsteigti pirmąjį šito ordino vienuolyną. Tas vienuolynas buvo vėliau pavadintas Camaldoli. Kamaldulų ordino vienuoliai gyveno griežtą atsiskyrėlelių gyvenimą vienuolynuose – eremuose, kiekvienas savo atskirame namelyje – celėje. Didesnę dienos dalį jie praleisdavo besimelsdami, skaitydami Šv. Raštą ar mąstydami apie šventus dalykus. Taip pat jie dirbo įvairius rankų darbus, augino gėles vienuolyno bažnyčiai puošti ir naudingas žoles, sergantiems gydyti. Beveik visuomet jie turėjo tylėti. Valgyti mėsą jiems buvo uždrausta. Jie vilkėjo ilgais baltais rūbais, miegojo apsirengę, vaikščiojo su sandalais, turėjo ilgas barzdas. Vargonų ar sakyklų jų bažnyčiose nebuvo. Kamaldulai apskritai nedaug tesirūpino žmonių dvasiniais reikalais, jiems labiau rūpėjo jų pačių sielos išganymas.

Viena iš kamaldulų ordino kongregacijų, kurios vyriausioji būstinė buvo Montis Coronae (Karūnos kalno) vienuolynas netoli Perudzijos, buvo įkurta Lenkijoje Bielanuose, šalia Krokuvos, 1605 m. Ilgainiui  Lenkijoje buvo įsteigti 5, Lietuvoje 2 kamaldulų vienuolynai. Pažaislio vienuolynas ties Kaunu buvo 4 ir pirmasis Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje.

Pažaislio vienuolyno steigėjas K. Pacas Italijoje, Perudrijoje, turėjo progos susipažinti su buvusio netoli to miesto Montis Coronaja vienuolyno remitais. Griežtas atsiskyrėlių gyvenimas padarė jam didelį įspūdį. Jis sumanė steigti šito ordino vienuolyną ir savo tėvynėje. Vieta vienuolynui statyti buvo išrinkta gražioje, vaizdingoje apylinkėje netoli Kauno, tarp miškų stačiame nemuno krante. Kalva, kur turėjo iškilti vienuolynas, fundatoriui pageidaujant buvo praminta “Monis Pacis”, t.y. Taikos kalnas, o pats vienuolynas – “Eremus Montis Pacis”, kas paslėpta forma priminė steigėjų pavardę. Vienuolyno “Montis Pacis” pavadinimas liaudyje neprigijo. Ši vietovė jau seniau buvo liaudies vadinama Pažaisčiu, būtent nuo šalimais tekančio upelio Žaistis.

Vienuolyno statyba prasidėjo 1664 m. vasarą, pradžioje iš medžio. Jau apie šį laiką Kristupas Pacas padovanojo statomajam vienuolynui 2 varpus, kelių ar net keliolikos tūkstančių auksinių vertės, o vėlesniais metai jų net keletą. Visi varpai turėjo atitinkamus lotyniškus įrašus. Apie 1665 m. du prūsų meistrai iš Karaliaučiaus atgabeno bažnyčiai geležinį laikrodį, trijų šimtų auksinių vertės su sudėtingu mechanizmu.

Vienuolyno statybai K. Pacas pasikvietė architektus ir kitus meistrus iš Italijos. 1667 m. lapkričio 20 dieną buvo iškilmingai padėtas kertinis mūrinės Pažaislio bažnyčios akmuo. Šiam įvykiui įamžinti K. Pacas įmūrijo į pamatus dvi sidabrines lentas su atitinkamais lotyniškais užrašais.

Pirmasis Pažaislio architektas buvo kamaldulų vienuolis Lodoviko Fredo. Jis mirė Pažaislyje 1686 m. ir buvo palaidotas bažnyčios rūsyje. Pažaislyje kadaise buvo jo portretas.

Baigus statyti bažnyčios pagrindines dalis iš plytų ji buvo pašventinta 1674 m. Apie tai liudija memorialinė marmurinė lenta viršuj bažnyčios didžiųjų durų su atitinkamu lotynišku įrašu.

Bažnyčios skliautų ir kupolo perdengimas buvo pradėtas apie 1675 metus, jos vidaus turtingo dekoravimo darbai buvo vykdomi dar beveik 20 metų.

Pažaislio vienuolyno architektinis ansamblis pastatytas XVII a. antroje pusėje. Jis yra vienas žymiausių architektūros paminklų Lietuvoje.

Bažnyčios interjeras buvo sukurtas pagal architekto Dž. B. Fredianio, stiuko meistro J. Merlio ir florentiečio tapytojo M. A. Palonio iš anksto parengtą projektą. Pirmiausia stiuko lipdiniais dekoruojami zakristijos, kapitulos ir choro patalpų skliautai. Maždaug tuo pačiu metu (1674 – 1676 m. ) M. A. Palonis nutapė pirmąsias freskas.

Kartu si italais Pažaislyje dirbo ir vilnietis skulptorius Mykalojus Volšeidas, iš skiltainio iškalęs keturias skulptūras centriniams vartams ir grupinę kompoziciją pagrindiniam bažnyčios fasadui. K. Z. Paco užsakymu varpus vienuolynui nuliejo geriausias Lietuvos liejikas Johanas Delamarsas. Vietiniai auksakaliai pagamino brangiai kainavusį bažnytinių apeigų inventorių. Nėra abejonės, kad ir dailūs medžio dirbiniai buvo padarytu vietinių meistrų.

1684 m. vienuolyno fundatorius K. Z. Pacas mirė, užrašęs kamaldulų vienuoliams didelį palikimą. Jis buvo palaidotas Pažaislio bažnyčios rūsyje, specialiai tam tikslui į rengtoje kriptoje. Čia palaidota ir po metų mirusi jo žmona. Įpusėjusią vienuolyno statyba rūpinosi K. Z. Paco įsūnytas brolėnas Kazimieras Mykolas Pacas.

Dž. B. Frediamui išvykus iš Pažaislio, statyboms vadovavo broliai Karlas ir Pjeras Putiniai. Tuo metu buvo baigti marmuro apdailos darbai.

Po K. Z. Paco mirties nutrūko ir bažnyčios puošyba freskomis. Apie 1685 m. M. A. Palonis išvyko į Lenkiją. Jo darbą tęsė mažai žinomas italų tapytojas J. Rosis, kuris nutapė didžiulę freską “Marijos karūnavimas”.

Iš 1797 m. vizitacijos aktų matyti, kad tuo metu kamaldulų jau buvo pastatytas.

Užbaigtas Pažaislio vienuolyno ansamblis tapo vienu iš puošniausių ir dailiausių visame krašte. Jo bažnyčia savo stiliaus grožiu, sukauptais joje dailės kūriniais kėlė didelio pasigrožėjimo jausmą kiekvienam lankytojui. Ištiesų išklota brangiu, gyslotu, juodu ir raudonu (išgrystu baltu) marmuru, apsčiai išpuoštą meniško darbo stiuko lipdiniais ir freskomis bei paveikslais ant drobės, altonine balto marmuro bei paauksuota medžio skulptūra bei mozaikiniais darbais, aprūpintą stambiais varpais, labai vertingais auksakalių darbo sidabriniais ir auksiniais kulto reikmenimis, Pažaislio bažnyčia išgarsėjo visame krašte.

Palyginę įvairių XVI – XVIII a. Europos vienuolynų planus, pastebėsime, kad skirtinguose ordinuose yra susiformvę saviti regulos padiktuoti architektūrins kompozicijos bruožai. Kamaldulių vienuolynų išplanavimas dažniausiai būdavo toks:

a)   pailgo stačiakmapio formos vienuolyno teritorija, užstatyta pastatais, simetriškai išdėstytais pagal išilginę kompozicijos ašį;

b)   centrinę vietą užima bažnyčia;

c)   priešais bažnyčią – pastatai, skirti pasauliečiams priimti (svečių namas, oficinos), o iš šonų – pagrindiniai vienuolyno korpusai;

d)   už bažnyčios – uždara teritorija (eremitoriumas).

Pažaislio architektūros ansamblis, užimantis 7,2ha teritoriją, savo kompozicija labai artimas Krokuvos Bielianų vienuolynui, pastatytam 1605-1630 metais sekant Rocca di Gardo (Italija). Kamaldulių vienuolyno išplanavimo. Išilginė ansamblio kompozicijos ašis eina vakarų – rytų kryptimi. Ji kerta didžiuosius vienuolyno vartus, alėja, centrinę svečių namo dalį, bažnyčią ir varpinę. Simetriški ašies atžvilgiu yra svečių namo sparnai su rizalitais, dvi oficinos, du pagrindiniai korpusai su vidaus kiemeliais, atsiskyrėlių nameliai. Aukštu mūru aptverta pagrindinė buvusi vienuolyno teritorija iš šiaurės ir rytų pusės supa du didžiuliai sodai (aptverti rąstų tvora). Šiaurinio sodo vakarinėje dalyje yra ūkinis kiemas su dviem pastatais.

Nors ansamblio architektūrinė kompozicija nėra orginali, tačiau nepaprastai vientisa – retas to meto kamaldulių vienuolynas galėtų prilygti jam tokiu pastatų išplanavimo darnumu, logišku kompozocijos išbaigtumu. Išilginė kompozicijos ašį gražiai išryškina į vienuolyną vedanti alėja, centriniai takai, simetriškai išdėstyti pastatai. Kartu su vienuolyno vidaus kiemais pastatai sudaro meistriškai išbalansuotą architektūrinę aplinką, ansamblio branduolį – bažnyčiai, kurios pagrindinis fasadas atkreiptas į edvų didįjį kiemą, o mažiau įspūdingi šonai – į nedidelius, jaukius uždarus kiemelius. Nuo alėjos vartų artėjant į ansamblio centrą, įspūdis palaipsniui didėja ir pasiekia kulminaciją ties bažnyčia. Tokią architektūros erdvinę kompoziciją projekto autoriui padiktavo ne išorinio efekto siekimas, o gilus baroko, kaip dinamiško stiliaus, pajautimas ir religinė simbolika.

Vienuolyno gyvenamųjų pastatų ir bažnyčios išorė, išskyrus jos didįjį fasadą, apipavidalinta kukliai, paprastai; visos statybos pastangos ir darbas, kaip tai buvo įprasta baroko stiliaus laikais, buvo nukreiptos į bažnyčios kaip šio pastatų ansamblio idėjinio centro, ir jos šalutinių rūmų išpuošimų marmuru, stiuko lipdiniais ir freskine tapyba. Monumentali dekoratyvinė tapyba, kuri dominuoja bažnyčios interjero puošyboje, atlikta al fresko technika. Tai įvairaus formato kompozicijos, kurių čia yra arti šimto. Skliautų ir paskliaučių freskos įkomponuotos į puošnius kartušus ir reljefinius stiuko rėmus. Kitos, žymiai didesnės, su gražiais profiliuotais juodo marmuro apvadais, nutapytos ant sienų. Kiekviena freskinė kompozicija galima laikyti atskiru vaizduojamojo meno kūriniu, nors visas jas sieja ne tik ta pati atlikimo technika, bet ir siužetai.

Kadangi bažnyčia buvo pašventinta Marijos ir Elzbietos susitikimo garbei, daugiausia freskų yra skirta Marijos kultui. Prieangio skliaute nutapyta įspūdinga “Marijos aplankymo” scena, centiniame kupole – didžiulė daugiafigūrė kompozicija “Marijos karūnavimas”, o chore – ciklas freskų, sukurtų legendų apie Marijos gyvenimą motyvais.

Kita freskų grupę sudaro įvairios kompozicijos biblinę tematiką. Freskų siužetai daugiau ar mažiau atitinka patalpų, kuriose jos nutapytos, paskirtį. Zakristijos ir kapitulos skliautuose pavaizuotos legendos iš Kristaus gyvenimo: “Kristus Emause su mokiniais”, “Puota pas fariziejų Simoną”, “Paskutinė vakarienė”, “Kojų plovimas”, “Kristaus nuplakimas” ir kt.

Pati gausiausia freskų grupė – tai kompozicijos, vaizduojančios epizodus iš legendinio kamaldulių gyvenimo. Jomis nutapyti zakristijos ir kapitulos koridorių skliautai ir paskliautės, dvi koplyčios, presbiterija, ir didysis refektoriumas, laikrodžių bokštų prieangiai.

Dar viena freskų grupė skirta vienuolyno fundatoriams ir jų patronams. Tai didžiulės kompozicijos šv. M. Magdalenos de Paci, šv. Kristupo koplyčiose ir bažnyčios prieangyje virš centrinių durų.

Didieji įvažiuojamieji vienuolyno vartai stovi tarp lygių ir palyginti žemų mūro sienų, kurios yra pabrėžtos kampuose apskritais kuoriniais bokštais. Centrinių vartų dalį puošia skobtinis smiltainio frontonas, o jo vidurį užpildo Pažaislio vienuolyno fundatorių Pacų herbai – dviguba lelija, uždėta ant barokinio kartuso, su plastiška karūna viršuje. Šoninės vartų nišos buvo kadaise išpuoštos šventųjų statulomis. Už vartų prasidedančios Pacų alėjos mūro sienų plokščias nišas kadaise kai kur puošė freskiniai paveikslai. Vakarinis vienaaukšis 96m. ilgio korpusas buvo vadinamas namu svečiams. Jo ilga frontoną iš abiejų galų užbaigia išsikišę rizalitai. Šis korpuso stipriausias architektūrinis akcentas yra jo vidurinė dviaukštė dalis, kurios abu fasadai suskaidyti padvigubintais piliastrais su laužtiniu , stiprokai išsikišančiu viršuj jų antabliamentu. Šios dviaukštės dalies erdvus pravažiavimas susideda iš dviejų patalpų; jis perdengtas kryžminiais skliautais, išpuoštas stiuko lipdiniais ir freskomis. Vakarinio korpuso, kaip ir mažų šoninių kiemo namų, vienintelius architektūrinius akcentus sudaro durų ir langų įrėminimai. Kiemo pagyvinimui didelę reikšmę turi čia augantys seni dideli medžiai, gėlių lysvės. Abipus plataus pagrindinio tako į bažnyčią įrengti dideli žolynai. Juose tebėra dar XVII amžiaus statyti apskritos formos šuliniai, sumūryti iš smiltainio blokų ( šituose šuliniuose kamaldulai veisė vėžius, kurie turėjo atstoti mėsą. Šiandien turistai ten meta centus ir galvoja norus). Šuliniai papuošti geležiniais antstatais iš keturių ornamnetuotų lankų. Šį žaliuojantį kiemą papildo saikingai panaudotos mažosios architektūrinės formos: šoniniai varteliai bei vartai, vedantys į pietinį ir šiaurinį sodus, į ūkinį kiemą. Stipriausias šio kiemo akcentas – bažnyčios fasadas. Jis vieningai apjungtas su visu bažnyčios pastatu profiliuotu karnizu. Bažnyčios fasadas iškyla savo dviem bokštais iki 32 metrų aukščio ir greta kupolo dominuoja visiems jį supantiems pastatams, kartu akcentuodamas ansamblio simetrijos ir kompozicinę ašį. Siaurokas, bet gana dinamiškai kylantis į viršų fasadas, susietas su bokštų apatinėmis dalimis. Jie laisvai iškyla tik savo viršutiniais grakščių, lengvų formų aukštais. Fasadui įspūdį dar labiau padidina kuklūs ir vienaaukščiai galerijų ilgi frontai, o taip pat ir žemų aplinkinių namų kukli architektūra. Tai yra kontrastinis, baroko architektūrai būdingas kompozicijos būdas. Visas bažnyčios fasado ir šalutinių sparnų – galerijų frontas sukomponuotas pagal barokinės ritmikos principą: fasadas – kaip galingai dominuojantis centrinis akcentas – ir šoniniai daug žemesni ir plokščiau perdengti sparnai su bent kiek aukštesniais rizalitais galuose. Fasado vidurinė dalis įgaubta. Įgaubtas Pažaislio bažnyčios fasadas yra pirmasis Šiaurės Europos bažnyčių architektūroje. Fasado išlinkimo įspūdį padidina priešinga linkme išgaubti laiptai. Bažnyčios fasado kompozicija yra vientisa. Išlaikyta darni. Viršuj portalo durų įmantriai išlankstytame kartuse įtapytas kamaldulų ordino ženklas. Atika (sienelę virš vainikuojančio karnizo) puošė du šoniniai dailios ir gana retos suklestėjusios baroko formos langeliai. Tarp jų yra didelis reljefiškas heraldinis skydas, nudažytas mėlynai su gelsvais apvadais.

Bažnyčios kupolas, kuris sutelkia visas jos dalis į visumą, galingai iškyla į erdves ant šešiašonio būgno, paaukštinto mažu atiku, iki 49,08 m., o su kryžiumi 54,08 m. aukščio. Kupolo būgnas savotiškai sutvirtinamas šešiais voliutų formos kontraforsais, kurie kartu gražiai užpildo būgno bei bažnyčios stogo susidūrimo kampus. kupOlas įgauna dėl to didesnio išraiškingumo, optinės stabilizacijos, o jo siluetas tuo paįvairinamas ir pagyvinamas. Kupolo viršūnę vainikuoja žibintas, šešiašonio paviljonėlio pavidalo anstatas. Žibintą užbaigia kryžius, stovįs ant heraldiškų penkių kalvelių. Yra tai Perudžijos kamaldulų kongregacijos ženklas. Abipus bažnyčios esantieji uždari vidaus kiemai, į kuriuos įžengiama pro šoninius fasado fronto portalus, buvo kadaise išpuošti žolynais, gėlėmis, medeliais. Kyla įmantrūs įvairių fasado bokštų ir centrinio kupolo šoniniai rakursai, vaizdingi reginiai. Galerijų sienos suskaidytos jonėnų orderio piliastrais su laužytu antabliamentu iki pat vainikuojančio karnizo, o arkiniai langai darniai įsijungia į juos apsupančias sienas ir jų architektūrines formas; įdomus saulės laikrodis, įrengtas XVII amžiuje pietinėje bažnyčios sienoje. Visa tai sudaro būdingą barokinių formų ir jų susikirtimo, šviesos ir šešėlių žaismą. Saulės laikrodžio lotyniškas įrašas “Sis Memor Occasus Sole Cadente Tiu” (saulei leidžiantis, atmint ta proga save) turėjo kiekvienam, žvelgiančiam į jį, priminti šios žemės gyvenimo praeinamumą.

Už bažnyčios, sode, tarp įvairių medžių buvo įrengta kamaldulų vienuolių – atsiskyrėlių buveinė eremitoriumas (110 x 99 m) į kurį pašaliniam įeiti buvo draudžiama. Jis apsuptas aukštomis lygiomis mūro sienomis, kurių plotmes iš vidaus pusės pagyvimo aklos, ovaliai užbaigtos nišos. Kai kurias nišas kadaise puošė religinio turinio freskos, uždažytos XIX amžiuje. Eremitoriume, pagal įprastą kamaldulų vienuolynų schemą, stovėjo lygiagriačiomis eilėmis 12 ar daugiau vidutinio dydžio (10,4 x 7 m) namelių -  celių. Iš jų trys išliko iki mūsų laikų. Apie kiekvieną namelį buvo apsodintas ir aptvertas vaismedžių darželis. Jame vienuoliai augino vaistažoles žmonės ir dekoratyvinius augalus bažnyčiai puošti. Prie kai kurių celių darželiuose buvo įrengti saulės laikrodžiai. Patys nameliai yra paprasčiausios formos ir apdailos, uždengti keturšlaičiais stogais. Langai, kaip ir kitų vienuolyno apatinių namų, buvo užgrotuoti. Kiekvienas namelis susidėjo iš keturių kambarėlių; virš kiekvieno durų buvo lotyniškas užrašas. Dešinėje buvo darbo kambarys su krosnimi, malkomis ir darbo įrankiais (“Interno”, pragaras); antrasis mažesnis buvo su koplyčia ir altoriumi (“Paradiso”, rojus); kairėje pusėje buvo studijų ir gyvenamasis kambarys su langeliu į koridorių maistui paduoti (“Giudizio”, teismas) bei mažesnis miegamasis; čia  sienos nišoje ant šiaudų čiužinio ar ant kieto pintinio pakloto miegojo atsiskyrėlis, kambarėlis turėjo įrašą “Monte”, mintis. Bokštas eremitoriumo gale stovi netoli stataus Nemuno kampo, vienuolyno sienos stačiakampiame iškyšulyje yra triaukštis, 11 metrų aukščio -  gražių reginių bokštas. Iš bokšto atsiveria puikus Nemuno slėnio su jo laukais ir miškais bei plačių tolimesnių apylinkių reginys. Vienuoliais čia ieškojo vienatvės ir poilsio bei grožėdavosi jų palikto pasaulio grožiu.

1920 m. archeologai vienuolyną rado nusiaubtą ir apleistą. Iš jo buvo išgrobstyta meno vertybės, nuplėštas žalvarinis bažnyčios stogas, išdaužyti langai, išlaužytos durys. Aptrupėjusios figūros skliautuose ir nuo drėgmės nykstančios freskos atrodė beviltiškai. Tik sienose išlikusios kelios marmurinės lentos su lotyniškais tekstais skelbė, jog čia, taikos kalne, kažkada buvo įkurtas vienuolynas atsiskyrėliams.

Nuo 1920 m iki II – ojo Pasaulinio karo Pažaislyje buvo įsikūrusios iš Čikagos atvykusios Šv. Kazimiero kongregacijos vienuolės lietuvės. Už surinktas aukas jos suremontavo keletą vienuolyno pastatų, uždengė bažnyčios stogą, sutvarkė aplinką, tačiau restauravimo darbais nesirūpino. Tik 1967 m. įkūrus Pažaislyje Kauno valstybinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus filialą, prasidėjo ansamblio tvarkymas. Dabar Pažaislio ansamblis priklauso kazimierietėms.

Literatūra:

1.   Meškauskas S. “Pažaislis”, 1983m.

2.   Kairiūkštytė – Jacinienė H. “Pažaislio vienuolynas ir jo meninės vertenybės”, 1930m.

3.   Žilevičius L. “Nauja apie Pažaislio architektūros ansamblį”, 1981m.

4.   Čerškutė S. “Pažaislio ansamblio plano svarbesnieji bruožai”, 1972m.

5.   Kairiūkštytė – Jacinienė H., Baršauskas J. “Pažaislis”, 1960m.

Susiję įrašai:

• Kuršių papuošalai (referatas)
• Ogiustas Rodenas (referatas)
• REMBRANTAS
• Klasicizmas
• Žoržas Sera (referatas)

Nuo XVIII amžiaus vidurio Europos šalyse didėjo prieštaravimai tarp feodalinio absoliutizmo ir augančios buržuazijos. Pagrindinis ideologinis buržuazijos ginklas buvo racionalizmas ir švietėjiška filosofija. Ypač išplito mintis, kad tik visuotinis švietimas padės sukurti gerą ir teisingą visuomeninę santvarką. Žmogaus išmintį ir protą imta laikyti didžiausiomis vertybėmis, o meną ir mokslą – veiksmingiausiomis auklėjimo priemonėmis. Idealiu meno pavyzdžiu tapo antikinė klasika. XVIII a. viduryje atsiradus šiuolikinė archeologija, prisidėjo prie senovės Graikijos ir Romos meno kūrinių tyrinėjimo, kas darė įtaką to meto architektams.

Klasicizmu naujasis stilius pavadintas dėl klasikinės architektūros formų propagavimo. Šis terminas kilo iš lotyniško žodžio classicus - pavyzdinis. Klasicizmai stengėsi architektūroje atsisakyti įmantriai puošnaus, emocingojo baroko, pavienės pastato detalės laikytos antriniu dalyku, o daugiausia dėmesio teikta į orderio tektoniką. Klasicistai atmetė klasikinę koloną, neturinčią realios apkrovos, siekė  orderio utilitarinės funkcijos ir meninės raiškos vientisumo. Manyta, kad architektūra turi būti praktiška, ekonomiška, pastatai respektabilūs, bet paprasti, patogūs, taisyklingų formų, simetrinės kompozicijos.

2.  Kryptys : romėniška ir graikiška

Antikinė architektūra nevienodai veikė Europos klasicizmą. Vienos šalys (Prancūzija, Italija, Lenkija, Rusija) labiau orientavosi į romėnišką kryptį, o kitos (Vokietija, Anglija, Švedija) – į graikišką (helenistinę). Šitokią skirtingą orientaciją lėmė ne tiesioginės sąsajos su antikos palikimu, bet ir kaimyninės architektūros mokyklos, bei vietinės tradicijos. Kadangi Lietuvos klasicizmą siejo ryšiai su Italijos, Lenkijos, Prancūzijos architektūros mokyklomis, tada jam labiau tiko romėniškoji kryptis negu graikiška.

3.1. Italų (Romos) mokyklos

Lietuvos  klasicizmo užuomazgą paskatino italų mokykla. Ryšiai su Italija sietini su žymaus lietuvių menininko Pranciškaus Smulgevičiaus (1745 – 1807m.) studijomis Romos šv. Luko dailės akademijoje ir tolesne veikla Italijoje 1763 – 1784m. P. Smulgevičius Italijoje įgijo profesinį architekto išsilavinimą, pasižymėjo kaip geras šios srities specialistas, artimai bendravo su Karlu ir Džambatista Sampaniais, gyveno jų šeimoje. Greičiausiai jam tarpininkaujant, Karlas Sampanis (Carlo Spampani) apie 1770m. atvyko į Lietuvą ir pasėjo pirmuosius klascicizmo daigus.

Ankstyvuoju Lietuvos laikotarpiu klasicizmo architektūrą kurė ir  kitas italų architektas D. Sakas (Giuseppe de Sacco). Be to Italijoje architektūrą studijavo lietuvių klasicizo kūrėjai K. Kaminskis, L. Gucevičius, su geriausiais meno kūriniai bu susipažinęs K. Podčašinskis.

3.2. Prancūzų (Paryžiaus) mokyklos

Ne mažesnį vaidmenį ugdant Lietuvos klasicizmą suvaidino prancūzų mokykla. Tai buvo svarbiausias klasicizmo centras, veikęs kitų šalių architektūrą. Prancūzijoje šis stilius ėmė reikštis jau XVII a., o iki XVIII amžiaus vidurio susidarė tvirti teoriniai pagrindai. Prancūzų architektai daug dėmesio skyrė racionaliai konstrukciniai sistemai, sukūrė logiškai pagrįstą proporcijų visumą.

Prancūzų klasicizmo poveikis buvo gana ryškus formuojant to laikmečio Lietuvos architektūrą, Paryžiuje studijavo žymiausi jos kūrėjai: L. Gucevičius (daug bendravo su Ž. Suflo, K. Ledu) ; K. Podčašinskis (vėliau destęs architektūrą Vilniaus Universitete, remdamasis Ž. Diurano programa).

3.3. Rusų mokyklos

Sužlugus Lietuvos – Lenkijos valstybei, nemažą įtaką pradejo daryti Rusijos architektūra. Ji dar labiau padidėjo po to, kai buvo uždarytas Vilniaus universitetas, o sykiu ir Architektūros katedra. Lietuvos gubernijų architektais imta  skirti kitų meno mokyklų aklėtinius, kurie kreipė tam tikra linkme projektavimą. Miestų statybose išplito Zacharovo ir kitų parengti tipiniai projektai.

4.Europos ir Lietuvos klasicizmo raidos etapai

Daugumoje Europos šalių klasicizmas plito nuo XIII amžiaus vidurio iki 1830 metų. Stiliaus raida vyko dviem etapais: nuo XIII amžiaus vidurio iki XIX amžiaus pradžios ir nuo XIX amžiaus pradžios  iki 1830 metų. Pirmąjam etapui būdingos plastiškesnės formos, dažnai ne visai prarastas ryšys su baroku. Antrojo etapo architektūra griežtesnių formų, paremta gilesniu antikos meno žinojimu, nors su ampyru jau pasirodė prieštaravimų tarp formos ir konstrukcijos.

Lietuvą klasicizmo stilius pasiekė nedaug pavėlavęs – jo pradžia laikomi 1770 metai. Klasicizmas ir čia plito panašiai kaip ir kitose šalyse, išsiskiria du ryškūs jo laikotarpiai : iki Lietuvos ir Lenkijos valstybės suirimo ir po jo. Pirmuoju laikotarpiu (1780 – 1795 metai) reiškėsi ankstyvasis  ir brandusis, antruoju (1795 – 1860 metai) – vėlyvasis klasicizmas.

4.1. Ankstyvasis ir brandusis klasicizmas (1780 – 1795 metai)

Pirmuoju laikotarpiu Lietuvos klasicizmas palaipsniui peraugo  iš ankstyvojo į brandųjį. Tarp jų nebuvo ryškių chronologinių ribų – tuo pačiu metu sukurta ir mažiau ir labiau brandžių kūrinių. Tai priklausė nuo užsakovų išsilavinimo bei arhitektų talento. Ankstyvojo klasicizmo pastatams (maždaug iki 1790 metų) dažnai būdingos kai kurios baroko formos – laužyti mansardiniai stogai (Kauno rotušė, Paežerių dvaro rūmai ir kt.) akcentuota plastinė fasadų puošyba (Vilniaus pranciškonų vienuolynas). Tačiau tuo laiku jau susiformavo tokios meninės formos ir pastatų tipai, kurie išliko per visą epchą. Pirmuoju laikotarpiu iškilo savita architekto L. S. – Gucevičiaus kūrybinė individualybė. Jo veikla pakreipė klasicizmą nauja linkme, iškėlė iki brandaus lygio, sudarė pagrindą geriausioms tradicijoms tarpti iki ir po 1795 metų.

4.1.1. L. S. Gucevičius – lietuviškojo klasicizmo architektūros pradininkas

Visas L.S . – Gucevičius kūrybinis palikimas – neįkainojimai vertingas indėlis į musų krašto architektūrą. Jo kūriniai tapo vertingais Vilniaus miesto ir jo apylinkių architektūros akcentais. Jie iki musų dienų nenustojo savo reikšmės.

Į to meto Vilniaus barokinę architektūrą įjungdamas aiškų, laisvai perkurtą klasicizmą, jis žymiai pralenkė savo pirmtakų (buvusio savo mokytojo Knakfuso) nedrąsius ieškojimus šioje srityje ir tuo pačiu sukėlė visuomenėje susižavėjimą naujuoju architektūros menu.

Tuo būdu ne tiek pats klasicizmo stiliaus pastatų projektavimas ir įgyvendinimas, baroku pagarsėjusiame mieste, kiek laisvas, kūrybiškas, antikos kanonais nedaug tesuvaržytas, klasicizmo elementų perkūrimas buvo labai radikalus žingsnis L. S. – Gucevičiaus kūryboje.

Galima drąsiai teigti kad L. S. – Gucevičiaus kūrybinė veikla nauja linkme pakreipė architektūros meno vystymąsi Lietuvoje, padėjo tvirtus pagrindu geriausioms klasicizmo tradicijoms prigyti ir vystytis. Jo buvusio mokytojo architekto Knakfuso pastatams būdingas šaltas varšuviškio klasicizmo atkartojimas. L. S. – Gucevičiaus kūrybinė veikla pasižymėjo novatoriškais ieškojimais, siekimu sukurti savą, vilnietišką klasicizmo išraišką, sugebėjimu suteikti savo kūriniams senosios nacionalinės architektūros ir klasicizmo kurybinių santykių sąskambį. Visai pagrįstai jį galima vadinti lietuviškojo klasicizmo architektūros pradininku.

Nagrinėjant L. S. – Gucevičiaus kūrinius, būtina pažymėti, kad kiekvienam jo projektuojamam didesnės apimties projektui būdinga ansamblinė kompozicija. Čia kiekvienas pastatas projektuotas ieškant  bendro viso ansamblio sprendimo, panaudojant vietos tereną ir kitas gamtines sąlygas (vandenį, augmeniją).

Paminėtinas autoriaus pamėgtas parspektyvos, žiūrint iš artimų taškų, kompozicinių privalumų panaudojimas.

Peržvelgę L. S. – Gucevičiaus kūrybinį palikimą, galime pažymėti kad jis sugebėjo jį įlieti naują labai artimą mūsų krašto architektūrai kompozicinį planą ir fasadų sprendimą. Jo pastatams būdinga masių pusiausvyra, plano aiškumas, gili statybinė logika ir dekoro saikingumas. Tai būdinga visiems jo sukurtiems svarbesniems architektūros paminklams : Vilniaus katedrai, Verkių ansambliui, Vilniaus rotušei, Sudervės bažnyčiai, Vyskupų rūmams Vilniuje, Maliatyčių kompleksui.

Šias jo kūrybos savybes buvo pastebėję taip pat ir kai kurie architektūros tyrinėtojai (Vl. Tartakevičius ir kt.), kurie L. S. – Gucevičiaus klasicizmą teigė esant giliai specifišką, savitą ir žymiai pranašesnį už jo mokytojo Knakfuso šio stiliaus šio stiliaus ieškojimus.

L. S. – Gucevičiaus buvo pirmasis iš Lietuvos ahitektų panaudojęs skulptūros meną visuomeniniams pastatams papuošti. Tačiau savo projektuojamų pastatų jis neperkrovė jokiais sudetingesniais klasicizmo elementais. Jų fasadų sprendimai pasižymėjo vykusiai ieškotomis proporcijomis ir ramiu paprastumu. Šį teiginį vaizdžiai įliustruoja jo suprojektuotas gyvenamasis namas daktarui Leibošicui Vilniuje, Muziejaus gatvėje Nr. 16 ir kiti pastatai.

Visos čia iškeltos L. S. – Gucevičiaus kūrybinio palikimo savybės ir šiandien nėra nustojusios savo aktualumo, lygiai kaip ir jo paskelbtas teiginys, kad ” pastato grožis, darnumas glūdi ne išgalvotuose pagražinimuose ar papuošimuose, bet atskirų detalių darniame santykiavime su visuma ir tarpusavyje”.

4.1.2. Paminklai

4.1.2.1. Kauno rotušė

Kauno rotušė 1771 -1780 metais rekonstruota iš gotikinio pastato. Ji paaukštinta ir pailginta vakarų kryptimi, užstatutas dar vienas bokšto tarpsnis, pietų pusėje prie pastato prijungtas kolonomis paremtas balkonas. Rotušės buvo iš esmės pakeisti – vėlyvojo baroko kompozicija papildyta ankstyvojo klasicizmo formomis. Tik šiaurinis fasadas, atgręžtas į čia buvusį siaurą kiemą, lygiai nutinkuotas, paliktas be puošybos elementų. Rotušės vidus perplanuotas, senajame vestibiulyje įrengti paradiniai laiptai.

Prie dviaikščio stačiakampio rotušės tūrio rytiniame gale glaudžiasi bokštas. Jo apatiniai tarpsniai kvadratiniai, o trys viršutiniai – aštuoniakampiai. Fasadai sukomponuoti pagal orderinę sistemą. Apatinis cokolinis aukštas suraižytas, antrąjį aukštą skaido piliastrai su rūtos motyvu papuoštais kapiteliais. Tarp piliastrų išdėstyti stačiakampiai langai, apjuosti profiliuotais ir laužytais apvadais bei trikampiais sandrikais. Fasadus sieja platus antablementas. Pietiniame fasade įėjimas išskirtas portiką imituojančiais piliastrais, trikampiu frontonu ir dorėninių kolonų palaikomu balkonu. Pastatą dengia aukštas mansardinis stogas.

Įspūdingiausias rotušės rytinis fasadas, kuriame dominuoja aukštas grakštus bokštas. Frontonas ir barokinės voliutos jungia bokštą su pagrindiniu tūriu. Daugiatarpsnė bokšto vertikalė į viršų laibėja, sunkias, paprastas formas keičia lengvesnės, sudėtingesnės. Tarpsniuose orderis kinta nuo mečių (cokolyje) iki korintinių piliastrų ir puskolonių. Ketvirtąjį ir penktąjį tarpsnius praeityje supo ant pjedestalų stovėjusios vazos su kaltinėmis gėlėmis ir medinės skulptūros. Viršutinis šeštasis tarpsnis žymiai siauresnis, apjuostas laužytu antablementu. Varpo formos šalmas užbaigtas paauksuota vėtrunge.

Viso pastato, o ypač bokšto formose ir siluete ryškus barokinis lengvumas, šviesos ir šėšėlių žaismas. Fasadų kompozicija pagrįsta darnia vertikalių ir horizantalių linijų pusiausvyra, griežtu ritmu, aiškiu, logišku klasicistiniu kiekvienos detalės bei elemento traktavimu. Pirmojo aukšto rytinėje dalyje iškilo kukliai dekoruotų klasicistinių interjerų.

Kauno rotušė – vienas vertingiausių architektūros paminklų, geriausiai reprezantuojančių pereinamąjį laikotarpį iš baroko į ankstyvąjį klasicizmą.

4.1.2.1. Paežerių dvaro rūmai

Pastatyti 1795 – 1799 metais puošnūs Paežerių rūmai yra dviaukščiai, su mezoninu, dengti mansardiniu stogu. Abiejuose aukštuose patalpos išdėetytos anfiladine tvarka. Rūmų išorės architektūra – glaudi baroko ir klasicizmo meninių formų jungtis.  Simetriško darnių proporcijų pagrindinio fasado vidurį pabrėžia grakštus keturkolonis didžiojo jonėninio orderio portikas, galuose kyšo nedideli rizalitai su lenktais frontonais. Tarp rizalitų ir portiko lygiais tarpais išdėstyti sandrikais puošti langai ir balkonų ažūrinių grotelių juostos. Gerokai atsikišęs vainikuojantis karnizas praturtintas modiljonais, o rizalitai – dar ir triglifais suskaidytais frizais.

Į parką atgręžto rūmų fasado centras pabrėžtas pusapskrite iškyša : ji aukšta, su dekoratyviai išlenktu frontonu. Iškyšą supa balkonas paremtas plonomis jonėninėmis kolonėlėmis. Rūmų interjere, kaip ir išorėje, gausu figūrinės ir ornamentinės, trapios plastinės puošybos.

4.2. Vėlyvasis klasicizmas (1795 – 1860 metai)

Vėlyvojo klasicizmo laikotarpiu Lietuvos architektūroje persipynė net kelios kryptys : ieškota orgonalių sprendimų, tęstos anksyvojo ir brandaus klasicizmo tadicijos, reiškėsi ampyro, o po 1830 metų ir romantizmo bruožai, kartais būdavo visai atsisakoma klasikinių formų.

Ryškiausi vėlyvojo klasicizmo atstovai buvo M. Šultcas ir K. Podščianskis. Jų darbuose jau išnyko brandžiajam klasicizmui būdingas didingumas, išryškėjo tendencija ieškoti tobulų proporcijų, siekti pastato grožio ir praktiškumo harmonijos. Dauguma architektų, tiek  vietinių, tiek atvykusių iš kitų šalių, tęsė ankstesnes Lietuvos klascizmo tradicijas. Tai ypač ryšku dvarų sodybų architektūroje. Be didesnių pakitimų išliko rūmai su kolonų portiku, išplėtoti dar K. Spampanio ir M. Knakfuso. Bažnyčių (Onuškio, Mielagėnų)architektūroje dažnai sekta Vilniaus katedros pavyzdžiu arba taikytas ankstyvajame klasicizme išplitęs bažnyčios be portiko tipas (Čiobiškio, Leipalingio bažnyčios).

4.2.1. Vilniaus katedra

Vilniaus katedra buvo rekonstruojama po 1769 metų apgriuvimo. Ši rekonstrukcija iš pagrindų pakeitė išvaizdą senos dvibokštės katedros, suprojektuotos J. K. Glaubičiaus. Iš pradžių rekonstrukcijos projektą parengė Dž. Sako, bet rekonstrukcijos finansų valdytojas J. I. Masalskis jį atmetė, nes projektas buvo neišvaizdus ir nepabaigtas. Projektas buvo patikėtas dar jaunam architektui L. S. – Gucevičiui. Projektas buvo parengtas jau 1779 metais ir tais pačiais metais prasidėjo rekonstrukcijos darbai. 1792 metais Masalskis bankrutavo ir statybos darbai pasibaigė. Iki to laiko visi išoriniai statybos darbai buvo pabaigti ; skulptorius K. Jelskis papuošė portiką trimis didžiulėmis šventųjų statulomis. Visas katedros vidus liko nepakeistas, išskyrus dvi alegorines skulptūras – “Meilė Dievui” ir “Meilė artimui”. Dėl politinių įvykių ir finansų nepritekliaus Katedros rekonstrukcijos darbai buvo penkiems metams sustabdyti.

Vilniaus Katedros rekonstrukcijos projektas yra svarbiausias L. S. – Gucevičiaus, taip pat ir visos lietuvių klasicizmo architekrtūros, darbas ir išreiškia jos nacionalinį savitumą paremtą tradicijų tęstinumu. Katedros planą architektas sukūrė pagal tradicinį lietuviškų gotikinių bažnyčių ir barokinių rūmų su keturiais stambiais kampiniais bokštais planą. Vietoj bokštų pagrinio korpuso kampuose L. S. – Gucevičius įtaisė stambias koplyčias. Iš senos katedros pastato jis paliko nepakeista 2/3 viso statinio, netgi su dalimi senų skliautų ir architektūrinę korpuso struktūrą, išsaugojo Valavičiaus koplyčios interjerą ir visą šv. Kazimiero koplyčią, kurios architektūrinę struktūrą ir formas panaudojo viso eksterjero sistemai, tik nežymiai supaprastinęs ir pakeitęs jos formas paladijinio stiliaus dvasia. Tuo būdu L. S. – Gucevičius virtuoziškai suformavo vieningo ir harmonško stiliaus pastatą, didingą ir monumentalų. Žvelgdami į rekonstruotos Vilniaus katedros architektūrines ištakas, vieni architektai randa jos kūryboje XVI amžiaus italų architekto Paladijaus įtakos, kiti XVIII amžiaus prancūzų architektūros ir netgi K. Ledoux darbų įtakos. Visgi planinėje pastato struktūroje ir jos interjere architektas vadovavosi vietinės architektūros tradicijomis.

Toskaniškas orderis ir Paladijaus architektūros principai plačiai naudojami XVII – XVIII amžiaus lietuvių architektūroje, jiems skirtas didžiulis dėmesys L. S. – Gucevičiaus mokytojo Knakfuso lekcijose. Jau savo studentiškuose darbuose L. S. – Gucevičius bandė naudoti Paladijaus sistemą, o vėliau, būdamas Italijoje, susipažino su jo darbais. Kokiu būdu L. S. – Gucevičius savo kūryboje naudojo skirtingus šaltinius, galima atsekti pagal katedros šoninių fasadų vystymosi koncepcijos pavyzdį.

Dar studijų metais L. S. – Gucevičius dvaro projekte savitai modifikavo rytinį Luvro rūmų, sukurtų 1678 metais K. Pjero, L. Levo ir kt. , fasadą. Jis šiek tiek supaprastino architektūrines formas Paladijaus sistemos tradicijomis, sutelkęs pagrindinį dėmesį atvertai galerijai ir jos giluminės sienos puošybai. Tokį sprendimą architektas panaudojo ir katedros šoniniuose fasaduose, dar labiau supaprastinęs architektūrinius elementus ir vietoje sudvejintų kolonų panaudojęs vienines.

Tokiu būdu L. S. – Gucevičius Vilniaus katedroje panaudojo paladijnės architektūros elementus ir kai kuriuos baroko sprendimus. Konkrečiai tai išreikšta pastato skaidyme į atskiras dalis, kuriose pagrindiniai išdėstymo elementai priešpastatomi esminėms koordinatėms erdvėje. To dėka pastatas įgauna didžiulę vidinę dinaminę jėgą ir tuo pačiu įsilieja į atvirą, tuščią erdvę. Tas įspūdis dar labiau papbrėžiamas ištrauktų priekin portiku ir atviromis šoninėmis galerijomis. Tuo būdu, statinys tampa dalimi erdvės ir erdvė įsilieja į pastatą. Barokinės skulptūros ir ornamentikos elementai sudaro turtingą išorinį papuošimą figūromis ir ornamentinėmis skulptūromis, kurias meistriškai sukūrė T. Righi, L. S. – Gucevičiaus sutikimu. Baroko architektūros reliktai randami ir L. S. – Gucevičiaus sukurtuose kampinių koplyčių ovaliniuose planuose. Tokį patį erdvinį sprendimą jis panaudojo ir pirmame Vilniaus rotušės projekto variante.

L. S. – Gucevičius neapsiribojo vieno tipo architektūriniu sprendimu. Jis ieškojo paprastesnių ir lakoniškesnių formų. 1783 metų Vilniaus Tiškevičių rūmų, pastatytų prie Trakų vartų, rekonstrukcijos projekte ir Vilniaus Užupio malūno projekte aiškiai matoma K. Ledoux karinės ir pramoninės paskirties objektų įtaka. Dar toliau orderio modernzavime L. S. – Gucevičius pažengė 1786 metais pastatytuose buvusiuose Vilniaus bajorų ir valstiečių teismo rūmuose. Visa tai liudija apie L. S. – Gucevičiaus kūrybinio diapozono platumą.

Po 1793 – 1798 metų pertraukos pasitaikė galimybė pabaigti Vilniaus katedros rekonstrukcijos, ypač vidaus, darbus. Buo pasiūlyti du nauji sprendimai – L. S. – Gucevičiaus ir P. Rossi. Jie skyrėsi tiktai skliautų dekoracija. Rossi siūlė padengti juos freskine tapyba, kurios projektus jau buvo parengęs S. Smulgevičius. L. S. – Gucevičius norėjo papuošti skliautus klasikiniais lipdiniais, kas ir buvo vėliau įgyvendinta. Rekonstrukcijos vidaus darbams vadovavo architektas M. Šulcas. Jis priėmė vargonų choro vietos, didžiojo vikarų altoriaus, kapitulos narių suolų prie altoriaus ir sakyklos naujus sprendimus. Rekonstrukcijos darbai buvo baigti 1801 metais. Tik kampinių ovalinių koplyčių interjeras architektūriškai liko nepabaigtas. Jų meninę dekoraciją atliko dailininkai Pranciškus ir Antanas Smulgevičiai.

Architektas M. Šulcas pagal savo projektą rekonstravo katedros varpinę suteikęs jai savitą ankstyvojo klasicizmo stiliaus išvaizdą. Joje nėra L. S. – Gucevičiaus katedros archittektūrinių formų pamėgdžiojimų, ji nekonkuruoja su katedra, ji labai taktiškai papildo katedros ansamblį.

Katedros šoninių galerijos nišos pasilikusios tuščios ir prie L. S. – Gucevičiaus ir prie M. Šulco, 1832 metais papuoštas šventųjų skulptūromis, kurios buvo perneštos iš Vilniaus šv. Kazimiero bažnyčios altoriaus. Septynių karalių figūros stovinčios pietrytinėje galerijoje (nežinomas skulptorius 1754 metai; jų iš viso buvo aštuonios) paimtos iš šv. Kazimiero bažnyčios didžiojo altoriaus. Statulos šešių šventųjų jėzuitų pastatytos šiaurinės galerijos nišose (sukurtos maždaug tuo pačiu laiku kito nežninomo labiau talentingo skulptoriaus) perneštos iš tos pačios bažnyčios šoninių altorių. Tokiu būdu, istorinio atsitktinumo dėka, L. S. – Gucevičiaus sumanymas papuošti katedrą figūrinėmis skulptūromis buvo pilnai išpildytas. Šios vėliaus pastatytos skulptūros yra tos pačios epochos ir to pačio stiliaus kaip ir Righi darbai, jos priklauso  vietiniai, o ne itališkai mokyklai ir atitinkamai išpildytos kiek kitokiu temperamentu.

Vėlesni laikai nebuvo palankūs L. S. – Gucevičiaus šedevrui ypač dėl jo nepakankamo klasicizmo stiliaus “tyrumo”. Jį kritikavo architektas K. Podčašinskis, pasisakantis už akademinį klasicizmą, dėl kompromiso su baroko reliktais. “Sterilaus klasicizmo” propaguotojai negalėjo atleisti L. S. – Gucevičiui pastato puošybos baroko stiliaus skulptūromis. Jų “tobulinimo” auka pirmiausiai tapo trys K. Jelskio figūrinės skulptūros katedros portike. Į jas pasikėsino dar 1923 metais, bet galutinai jas sunaikino 1950 metais. To pasekoje, katedros fasadas tapo sunkiasvoris, prispaustas ir taip neteko savo grakštumo – svarbiausio L. S. – Gucevičiaus kūrybos principo. “Restauracija”, prasidėjusi 1954 metais ir tęsusi iki devinto dešimtmečio, paminklui padarė žymią žalą : sunaikinti drožinėti kapitulos narių suolai prie altoriaus ir sakykla; rytiniamekatedros fasade įrengtos oro kondicionavimo kameros uždengė visą pastato pirmą aukštą beveik iki vieno metro aukščio, kas sąlygojo pastato proporcijų iškreipimą; visiškai priešingai L. S. – Gucevičiaus sumanymui įtaisytos geležinės aptvarėlės šoninėse galerijose. Iš lauko šv. Kazimiero koplyčios sienos padengtos cemento spalvos mišinio sluoksniu, to pasekoje vienas kitam prištaraujantys šv. Kazimiero koplyčios sienų medžiaga ir spalva sudarko katedros ansamblio vienybę. Tai ką L. S. – Gucevičius meistriškai sujungė ir suvienijo, “restauratoriai” sudarkė ir sujaukė. Be viso to, nuo autentiško švediško smiltainio numušė stambų paviršiaus sluoksnį. Ir nežiurint į visas pastangas katedros sienos ir toliau skilinėjo ir pasidenginėjo druskomis ardančiomis tinką; požemiai ir fundamentas sudrėko nesulaukę nusausinimo.

Didžiulės pagarbos išreiškimas mūsų genialiam architektui L. S. – Gucevičiui turi būti ne žodžiais, o darbais, rimtu ir kruopščiu jo darbų tyrinėjimu, kad pagal tikrąją vertę įvertintume ir išsaugotume juos.

4.2.2. Paminklai

4.2.2.1. Mielagėnų bažnyčia

Mielagėnų Šv. Jono krikštytojo bažnyčia kartu su šventoriaus vartais ir varpine sudaro darnų ansamblį. Pagrindiniame fasade vidurinė nava pabrėžta keturių kolonų taskaninio orderio potikų. Vidurinis tarpkoloninis kiek platesnis už šoninius. Fasado šonuose yra nišos su šv. Petro ir Povilo skulptūromis, kurias 1838 metais nulipdė dailininkas Vincas Smokovskis. Virš portalo – trikampis sandrikas, o virš nišų – tiesūs sandrikai, kartu ir kolonų kapiteliai, dengti čerpėmis. Tai savitas, retas klasicizmo laikotarpio bruožas, paveldėtas dar iš renesanso epochos. Presbiterijos fasade išskirta vidurinė nava su trikampiu frontonu, ryškiai atsikišusi antablementu ir pusapskričiu langu. Šoninių navų antablementas pasiekęs vidurinę navą nutrūksta. Fasado apačioje yra durys, vadančios į kriptas. Ilguosius bažnyčios fasadus skaido poriniai piliastrai ir pusapskričių arkų langai su siaurais apvadais. Suporinti piliastrai perimti dar iš baroko.

Vidurinė navos plokščios vidinės lubos suskirtytos kvadratiniais kesonais ir papuoštos rozrtėmis. Šonines navas gaubia kryžminiai skliautai. Navas sudarančiose ramstinėse arkose ištapyti kesonai ir rozetės (1826 – 1838 metai; tapė Julius Andriuškevičius, vadovavo V. Smolskis). Poriniai piliastrai laiko antablementą. Kurio frizuose įkomponuota gipsatūros. Interjere yra dailininko V. Smolskio paveikslų, fundatorių bei koliatorių biustų.

Darnių proporcijų, monumentalaus tūrio Mielagėnų bažnyčia pratęsia Vilniaus brandaus klasicizmo tradicijas.

4.2.2.1. Onuškio bažnyčia

Onuškio bažnyčiam pastatyta 1823 – 1829 metais stačiakampė, halinė. Abipus presbiterijos galudžiasi nedidelė zakristija ir lobynas, virš jų yra galerijos, nuo presbiterijos atskirtos baliustradomis.

Pagrindinis fasadas matyt sukurtas sekant Vilniaus katedros pavyzdžiu, tačiau gerokai nuo jos skiriasi. Šešios laibos dorėninio portiko kolonos be bazių, bet su stambokais kapiteliais. Už portiko, tinkuotoje navos sienoje tarp piliastrų, įkomponuotos keturios nišos su evangelistų skulptūromis. Platų ir aukštą trikampį frontoną apibrėžia karnizai su modeljonais.

Šoniniuose fasaduose klasicizmo formos persipyna su liaudies architektūrai būdingomis dailiai sumūrytų lauko reidulių plokštumomis. Tamsiame akmenų ir į skiedinį gausiai prikamšytų skaldos gabalelių fone išsiskiria baltai tinkuoti piliastrai, antablementas, stačiakampiai langų ir durų apvadai. Presbiterijos fasadas taip pat apmūrytas akmenimis. Jo frontone ,ties dideliu pusapskričiu presbiterijos langu, nutrūksta visą pastatą juosiantis antablementas si modiljonais papuoštu karnizu.

Interjeras kuklus. Keturias poros kolonų skaido jo erdvę į tris beveik vienodo aukščio navas, suskliaustas cilindriniais skliautais. Sienose, tarp langų, išdėsyti  piliastrai. Vargonų choro galeriją puošia orderio elementai: ištiesti  piliastrai su horizantaliais kapiteliais, arkados, karnizėliai su modiljonais.

4.2.2.3. Čiobičkio bažnyčia

Čiobiškio šv. Jono krikštytojo stačiakampė halinė trinavė bažnyčia stovi aukštumoje netoli dvaro sodybos. Nava skiria trys poros aštuoniakampių stulpų; ketvirta pora kartu su sienomis atitveria skliautuotas zakristijas šoninių navų tęsinyje.

Plokščią pagrindinį fasadą skaido šeši dorėninio orderio piliastrai. Centrinis tarpas kiek platesnis – jame virš stačiakampės įėjimo angos yra didelis pusapskritis langas. Gretimuose tarpuose išskobtos arkinės nišos, stambūs trikampiai sandrikai. Presbiterijos fasadas analogiškos kompozicijos, tik centrinėje dalyje nėra durų, krašinėse plokštunose  įrengti langai, o nišose stovi kitų dviejų evangelistų skulptūros. Šoninius fasadus tolygiu ritmu skaido dorėninio orderio piliastrai ir aukšti stačiakampiai langai, juosia platus antablementas.

Interjeras kiek perkrautas dekoratyviniais elementais. Vidurinės navos erdvė dvigubai platenės už šoninių navų. Didžiojo altoriaus portike keturios dorėninio orderio kolonos laiko platų antablementą ir trikampį frontoną. Kaip daugumos vėlyvojo klasicizmo bažnyčių, Čiobiškio bažnyčioje neišvengiama Vilniaus katedros pavyžio. Čia nemažai panašių detalių ir bruožų: nišos su skulptūromis, trikampiai sandrikai, pusapskričiai langai, fasadų skaidymas dorėniniais piliastrais, lakoniškos išorės formos, darnios proporcijos, monumentali išvaizda. Matyt dėl šių savybių jos autoriumi kartais laikomas architektas L. S. – Gucevičius.

4.2.2.4. Leipalingio bažnyčia

Leipalingio Švenčiausiosios Mergelės Marijos į dangų ėmimo bažnyčia, stovėdama anksčiau susiformavusios aikštės šone, išsiskiria iš aplinkos dideliu tūriu.

Bažnyčia plati, stačiakampė. Abipus presbiterijos prigluduisios zakristija ir koplyčia. Vidaus erdvė halinė, trijų navų. Tiek pagrindinį, tiek ir kitus fasadus skaido tolygiai išdėstyti piliastrai su stambiais kapiteliais ir bazėmis, laikantys masyvų antablementą. Pagrindinio fasado portalas pabrėžtas trikampiu frontonu, o plokštumos tarp piliastrų horizantaliai suraižytos. Langai beveik kvadratiniai, aukštai iškelti. Kitų fasadų langai stačiakampiai, nuleisti žemiau.

Interjere labai saikingai panaudotas orderis, šoninių navų sienos lygios, be piliastrų. Kaneliūromis suvagoti piliastrai yra tik vidurinėje navoje. Dvi joninės kolonos riboja presbiterija.

4.2.3. Ampyras Lietuvoje

Ampyras Lietuvoje pasireiškė gana ribotai. Jo ištakų reikėtų ieškoti ne tiek Prancūzijos, kiek Rusijos architektūroje. Ryškiausias rusiškojo ampyro pavyzdys – Vilniaus generalgubernatoriaus rūmai, suprojektuoti žymaus Peterburgo architekto V. Stasovo. Ši stiliaus kryptis pasireškė ir kai kurių Vilniaus gyvenamųjų namų architektūroje: interjeruose (Chodkevičių rūmai), balkonų puošyboje (namas Rūdninkų gatvėje 14). Aiški ampyro įtaka pastatuose, kurių orderio elementai mažiau tektoniški ir turi daugiau dekoratyvinę paskirtį, kolonos kampuotos, antrajame aukšte ( Vilniaus Tiškevičių rūmai, Jašiūnų dvaro rūmai) arba priglaustos prie konstrukcinių keturkampių stulpų (sargybinė Vilniuje, J. Basanavičiaus gatvė), pagausėjo antikinio ornamento motyvų.

4.2.3.1. Pamiklai

4.2.3.1.1. Chodkevičių rūmai

Tai stambus kompleksas, išsidėstęs per visą kvartalo plotį tarp Bokšto ir Didžiosios gatvių. Pagrindinis fasadas įjungtas į ištisinį Didžiosios gatvės apstatymą ir uždaro jos vaizdingą perspektyvą iš pilies pusės. Netaisyklingos konfigūracijos triaukščiai korpusai ir dviaukštė oficina supa erdvų uždarą kiemą, įvažiavimais sujungtą su abiem gatvėmis. Pagrindiniai įėjimai į rūmus buvo iš įvažiavimo. Įvairaus ploto patalpos susietos tarpusavyje, iš dalies sudaro amfiladas. Rūmų antrojo aukšto kambarius puošė ampyrui būdinga augalinio motyvo polichrominė, dominuojančio žalsvo ir gelsvo kolorito tapyba. Palubės frizai buvo dekoruoti faunos ir floros motyvų lipdiniais, plastinėmis kompozicijomis. Laiptinių turėklus rėmė dailiai tekintos baliustros. Šoninių fligelų patalpos buvo kur kas kuklesnės.

Rumų fasaduose pabrėžtos horizontalios perdangos, aukštuose nesikartojančios langų formos. Vakarinis fasadas, nukreiptas į didžiąją gatvę, pats turtingiausias, simetriškas. Balkonu, frontonu, trikampiais sandrikais virš antrojo aukšto langų išryškinta vidurinė dalis. Pirmąjį aukštą skaido rustai ir aukštos arkinės langų nišos. Beletažo langus juosia santūrūs apvadai ir tiesūs, išskyrus vidinę dalį, sasndrikai, orginaliai paremti triglifais. Trečiojo aukšto langai žemesni, su siaurais apvadais. Fasadą vainikuoja karnizas su modiljonais. Tokie pat karnizai juosia ir visuose keturiuose fasaduose iškeltus lėkštus trikampius frontonus. Antrojo aukšto balkoną puošia metalo tvorelė, kurios ažure persipina meandros, ažuolų vainikai, sukryžiuotos strėlės. Panašūs balkonai paplito ir kituose Vilniaus pastatuose, juos pamėgo ir mažiau turtingi miestičiai.

Chodkevičių rūmų kiemo fasado antrąjį aukštą supo atvira medinė galerija su dailiai tekintomis baliustromis (nugriauta 1850 metais). Kiemo erdvėje akcentuotas dviaukščio oficinos fasado keturių dorėninių kolonų plokščias portikas be frontono. Oficinoje pakartotas rūmų viršutinių langų apipavidalinimas, tačiau kiek skiriasi jų proporcijos ir detalės.

4.2.3.1.2. Vilniaus Tiškevičių rūmai

1840 metais pagal architekto Tomo Tišeckio projektą pastatytas korpusas prie Trakų ir Kėdainių gatvių, kurio fasadas turėjo vėlyvojo klasicizmo bruožų. XIX amžiaus viduryje prei Trakų gatvės fasado ties pagrindiniu įjėjimo pristatytas ryškus akcentas – dviejų atalntų laikomas balkonas. Jį suprojektavo N. Čaginas, skulptūras atliko P. Andriolis su mokiniu J. Kozlovskiu.

Dviaukščiai korpusai įjungti į ištisinį apstatymą ir pritaikyti prie gatvių posūkių. Už rūmų į kvartalo gilumą tęsiasi ilgas, siauras, pusiau uždaras kiemas. Rūmų planas netaisyklingas. Jų išorės architektūra sietina su ampyru. Visi trys gatvių fasadai panašūs. Pirmąjį aukštą skaido horizontalūs rėžiai ir aukšti stačiakampiai langai. Siauras karnizas skiria antrąjį aukštą, kuriame sutelkta pagrindinė puošyba : tarplangiuose kyla kaneliūromis suraižytos dorėninės puskolonės, stačiakampėse palangių nišose įkomponuotos plastinės antikinės galvutės. Fasadus vainikuoja antablementas su ryškiais karnizo modiljonais. Pagrindinio fasado viršuje iškyla banguoto silueto frontonėlis, papuoštas Tiškevičių herbu ir suremtas voliutomis.

Rūmų interjerą puošė lipdyba : vestibiulyje išliko analogiškų antikinių formų (kaip ir fasade) medalionas su skulptūrine galvute ir abipus reljefiški grifonai.

4.2.3.1.3. Jašiūnų dvaro rūmai

Dviaukščiai, pailgi stačiakampiai rūmai dengti keturšlaičiu stogu, dominuoja aplinkoje turiu ir puošniomis formomis. Abiejų aukštų patalpos sudėstytos simetriškai, anfiladine tvarka, susisiekia tarpusavyje ir su koridoriumi. Platūs paradiniai laiptai iš vestibiulio veda į antrąjį aukštą.

Rūmų išorės formos vėlyvojo klasicizmo krypties. Pagrindinis fasadas ypač orginalios kompozicijos. Kitaip negu daugelį Lietuvos dvaro rūmų, K. Podčašinskis būdinga ampyrui maniera keturių dorėninų kolonų portiką iškėlė į antrąjį aukštą, virš trijų atvirų arkų prieangio. Fasade į parko pusę portiką pakeitė balkonu ir suporintais piliastrais iš šonų. Fasadų plokštumas dar pagyvina traukos, langų apvadai.

Gana puošnus rūmų vidus : daugumoje patalpų veidrodiniai skliautai, vestibiulio skliauto platfonerozetė ir meandra. Erdvios laiptinės nišose stovėjo skulptūros, virš durų buvo medžio raižiniai. Antrojo aukšto kambarius puošė auglanio motyvo lipdiniai, saikingai paauksuoti platfonai, angokraščiai, frizai.

Jašiūnų dvaro rūmuose jau pastebima ampyro ir romatizmo įtaka, tai vienas orginaliausių Lietuvos vėlyvojo klasicizmo kūrinių.

4.2.4. Kraštutinis racionalizmas

Vėlyvojo klasicizmo laikotarpiu reiškėsi ir kraštutinio racionalizmo šalininkai. Žinomiausias šios krypties atstovas Z. Pusje jau retai naudojo orderį. Jo pastatų fasaduose vyrauja lygios plokštumos, paįvairintos vienu kitu klasikiniu elementu (karnizu, trauka). Panašių formų yra kai kuriuose sakraliniuse pastatuose (Aušros vartų koplyčia prie Vilniaus Medininkų vartų, 1829 metai). Šios krypties architektūra, nors ir išlaikė klasicizmo principus, simetriškumą, bet prarado darnias proporcijas ir klasikinių formų harmoniją. Tai jau klasicizmo nykimo pradžia.

5. Ryšys su romatizmu

XIX amžiaus ketvirtajame – šeštajame dešimtmetyje šalia klasicizmo reiškėsi ir romantizmas. Jis neišstūmė klasicistinių bruožų, bet persipynė su jais ir egzistavo lygegrečiai tuo pačiu laiku. Romatizmo architektūros kūrėjai daugiausia buvo profesoriaus K. Podčašinskio auklėtiniai, įsijungę į kūrybinę veiklą jau po universiteto uždarymo.

6. Lietuviškojo klasicizmo savitumai. Palyginimas su Lenkijos klasicizmu

Lietuvos klasicizmo architektūra buvo kuriama pagal tą pačią visos Europos idėjinę programą. Tačiau išsiskiria ir saviti regioniniai lietuviškojo klasicizmo bruožai. Aiškių meninių skirtumų pastebima net tarp Lietuvos ir Lenkijos architektūros. Lenkijos (ypač Varšuvos) klasicizmo kūriniams būdingas formų sudėtingumas, pabrėžtas dekoratyvumas, statyti ištaigingi, puošnūs reprezentaciniai karaliaus, magnatų rūmai ir ansambliai. Lietuvos, ypač Vilniaus, Klasicizmo architektūra pasižymėjo meninių formų saikingumu, kuklesne pastato išorės ir vidaus puošyba, pilietiškesniu, demokratiškesniu raiškos pobūdžiu.

Naudota literatūra:

1. Budreika E. “Lietuvos klasicizmo architektūros kūrėjas Laurynas Stuoka – Gucevičius”. Vilnius 1966;

2. Drėma V. “Vilniaus šv. Onos bažnyčia, Vilniaus katedros rekonstrukcija 1782 – 1801″. Vilnius 1991;

3. “Lietuvos architektūros istorija. IIt. Nuo XVII amžiaus iki XIX amžiaus vidurio”. Vilnius 1994;

4. Kitkauskas N. “Vilniaus katedra”. Vilnius 1976.

Susiję įrašai:

• Kuršių papuošalai (referatas)
• Ogiustas Rodenas (referatas)
• REMBRANTAS
• Žoržas Sera (referatas)
• Vincentas van Gogas (referatas)

Papuošalai sudaro gausiausią ir įvairiausią kapuose randamų dirbinių grupę. Jų gerokai daugiau nei įrankių ar ginklų. Kiek mažiau tik sudegintų mirusiųjų kapuose. Pavieniai papuošalai ar jų nuolaužos aptinkamos ir gyvenvietėse, lobiuose.

Lietuvoje, Latvijoje bei Kaliningrado srityje gyvenusios baltų gentys V-XI a. mirusiuosius, ypač moteris, laidojo su daugeliu metalinių papuošalų. Moterys dėvėjo antsmilkinius, apgalvius, metalu pagražintas kepurėles. Galvos apdangalą prisegdavo smeigtukais, segėmis. Kaklą puošė antkaklės, karolių ir įvijų apvaros, krūtinę – smeigtukai su įkabintais kabučiais ir grandinėlėmis, rečiau segės, rankas – apyrankės ir žiedai. Antkaklės, seges, rečiau smeigtukus, apyrankes ir žiedus nešiojo ir vyrai. Papuošalai į kapus dėti ir vaikams.

Vieni papuošalai būdingi visam kraštui ar dar didesnėms sritims, o kiti paplitę tik vienos ar kitos genties teritorijoje. Daugiausiai papuošalų rasta pajūrio rajonuose – kuršių, skalvių ir lamatiečių kapuose. Kiek mažiau jų yra žemaičių ir žiemgalų, o mažiausiai – Rytų Lietuvos pilkapiuose, bei jotvingių gyventuose plotuose, kuriuose maža VII a. ir beveik nėra VIII-X a. tyrinėtų kapų.

Ankstyviausieji brangiųjų metalų papuošalai Lietuvoje pasirodo I m. e. amžiaus kapuose. Kai kuriuose Lietuvos senkapiuose (Rudaičiuose, Kretingos raj.), Sargėnuose (Kauno m.) rasta paauksuotų stiklo karolių. Seniausi sidabro papuošalai Lietuvoje yra atsitiktiniai, žinomi iš suardytų kapų. Pats ankstyviausias  radinys – sidabrinė II a. profiliuota sagė , aptikta Kuršių k.

Sidabrinių bei sidabruotų segių žinome daugiau kaip 400. Ankstyviausios jų Lietuvoje atsiranda II amžiuje. Jos gana retos ir yra ne vietinės gamybos, o patekusios į Lietuvą iš kitų kraštų. Importu iš Romos imperijos laikoma II a. sidabrinė profiliuota segė, rasta Kuršiuose, bei sidabruota trikampine kojele segė, puošta spalvota emale, aptikta Pamūšiuose.

Vien iš sidabro pagamintos segės aptinkamos V a. kapuose (Reketė, Rubokai), o labiau jos paplinta apie VIII-IX a. (Anduliai, Kretingos raj., Laiviai). Apie VI a. pagausėja ir žalvarinių sidabruotų žieduotojų segių. Jos buvo madingos ilgą laiką, jų randamos net X-XI a. kapuose kartu su pasaginėmis segėmis kampuotomis galvutėmis(Jazdai, Kretingos raj.). Vėlyvosioms segėms būdinga suplokštėjusios formos, todėl jų sidabruotas paviršius gausiai ornamentuojamas, inkrustuojamas mėlyno stiklo akytėmis (Palanga). Žieduotosios segės labiausiai paplitusios vakarų Lietuvoje, bet pavienių jų randama ir vidurio, šiaurės, rytų bei pietų Lietuvoje.

VIII-IX a. vyrų kapuose vakarų Lietuvoje aptikta 1 žalvarinė pasidabruota ir 7 sidabrinės lankinės segės su stilizuotomis gyvūlinėmis galvutėmis (Palanga). Jos rūpestingai pagamintos, pagražintos ornamentu. Kai kurių segių virš įvijos esantis lankelis dar padengtas sidabro plokštele, inkrustuota mėlyno stiklo akyte (Kiauleikiai, Palanga)

Kartais žvaigždinėse galvutėse dar inkrustuotos mėlyno stiklo akytė. Tokios puošnios segės daugiausiai žinomos Vakarų Lietuvoje, tačiau jų aprinkama ir visoje Lietuvoje. Pasaginėmis segėms gaminti sidabras buvo naudotas kelis šimtmečius.

VII-VIII a. pajūrio gyventojų, ypač kuršių, nešiotas lankines gyvulines seges galima suskirstyti į 3 grupes ar variantus. Vienos iš jų turi gyvulio galvutę tik ant kojelės galo, galvutę atskiria skersinis rantelis ar gunklelis, kuris su ragučiais ar įmuštomis akutėmis virsta tarsi kakta.

1982 m. kape Nr. 116 rasta 12 cm ilgio segė, kurios įvijos galai suploto rutulio formos buoželėmis, įvijos lankelis plonas, apskrito pjūvio, o liemenėlis ir kojelė siauri ir aukšti, tarsi trapecinio pjūvio, neornamentuoti. Kojelės galai baigiasi stilizuota gyvuliu galvute ar plačiu plokščiu apvaliu galu tarsi snapu ir kiek iškelta kakta su išsprogusiomis akutėmis. Galvutę nuo likusios kojelės dalies atskiria keturkampis iškilus rantelis (Lazdininkai, Kretingos raj.). Panaši, truputį mažesnė segė rasta kitame šalia esančiame kape. Ant įvijos galų-dvigubo rantytų žiedelių buoželės, liemenėlio gale virš įvijos-mėlyno stiklo akutė. Trikampio pjūvio liemenėlio ir kojelės šonai išraižyti giliais lenktas skersiniais grioveliais, ant kojelės uždėti du rantyti žiedeliai. Kojelės galas išplotas, primena snapą, bet be akučių, ragelių. Abi segės rastos turtingų vyrų kapuose, tai turėtų priklausyti VII-VIII a.

Dar vienos grupės segės – su dviem vienodo ilgio laipteliais ant kojelės, lietu profiliuotu įvijos lankeliu ir gana didele trapecine plokštele liemenėlio gale virš įvijos. Laipteliai dažnai padengti spaustu ornamentu puošta plokštele ar alaviniais kūgeliais, rečiau įkartėlėmis, zigzagine linija. Laipteliai kartais kiek ilgesni ir segė platesnė. Jau XX a. jos buvo žinomos iš lietuviškosios pajūrio dalies ir pavadintos lietuviškomis laiptelinėmis segėmis.

X a. laiptelinės segės keičiasi. Ji visa – laipteliai, liemenėlis ir įvijos lankelis – išliejamos kartu, sudaro vieną plokštelę, kurios viršutiniame krašte lieka pusapvalės ataugėlės, imituojančios įvijos lankelio galus ir trapecinę plokštelę ties liemenėlio galu. Kitos segės išskiria “laiptelį”, “įvijos lankelį” ir “įviją”. Taip jos virsta plokštelinėmis segėmis, kurių gausų XI-XII a. kuršių kapuose.

Prie lankinių laiptelinių segių dažnai priskiriamos iš pirmo žvilgsnio į jas panašios “simetriškos” arba “kryžminės”, nedidelės 4×6-7×8 cm -segės. Jos lietos, viduryje yra žemas, trikampio pjūvio liemenėlis (lankelis), o abipus jo – po 1 ar 2 plokščius, dažniausiai vienodo ilgio skersinus laiptelius. Tačiau daugiausiai tokių segių su vienu skersiniu laipteliu virš liemenėlio ( kartais jis kiek trumpesnis) ir dviem laipteliais- skersiniais ant kojelės, kaip laiptinių segių. Kai kurių segių apatinius laiptelius vieną nuo kito skiria tik stačiakampės skylutės. Dalis jų viename gale turi keturkampį išsikišimą, imituojantį lankinių segių liemenėlio gale esančią plokštelę. Segė primena dvigubą, trigubą ar keturgubą kryžių, laipteliai retai ornamentuoti ar padengti ir ornamentuoti plokštele. Jos neturi lankinėms segėms būdingos įvijos ir lankelio. Plokštelės blogojoje pusėje yra tik kilpelė adatai-liežuvėliui ir trumpa užkaba.

Jų daugiausiai randama pajūrio VIII a. kapuose- kuršių ir lamatiečių teritorijose – Barvuose, Jurgaičiouose, Kašučių k.,Laivių k.,Palangos k., ir kitur.

Lankinės pelėdinės segės. Jos buvo daugiausiai paplitusios Kurše ir Lamatoje. Šios segės yra nedidelės -6-8 cm ilgio, žalvarinės, turi trumpa plokščią, platėjančią, beveik trikampę kojelę, kartais su nedidelėmis apskritomis plokštelėmis kampuose, dalis jų – ir mažą skersinį laiptelį kojelės ir įvijos sandūroje. Liemenėlis trumpas, galas virš įvijos baigiasi horizontalia pusmėnulio formos plokštele, dengiančią segės įviją. Kartais jos dekoruotos įmištomis akutėmis ar jų grupėmis.

Atkreipta dėmesį III-IV a. moters kapas, atidengtas Noruišiuose (Kelmės raj.), kur buvo rasta importinė sidabro segė su aukso plokštele viduryje. Kartu buvo ir žalvarinių įkapių : antkaklė kūginiais  galais, 2 laiptelinės segės, krūtinės papuošalas, susidedąs iš smeigtuko žiedine galvute ir grandinėlių. Nėra abejonės, kad tokiais papuošalais savo apranga galėjo puošti tik gentiniai diduomenei priklausanti turtinga moteris. Importinė sidabro segė buvo brangesnė už vietines gamybos papuošalus. Aukso plokštė segėje dar labiau padidina jos vertę, nes aukso dirbiniai reti ne tik Lietuvoje , bet ir Pabaltyje.

Įdomus reiškinys pastebėtas Jurgaičio kapinyno (Šilutės raj.) radiniuose, penkiuose moterų kapuose buvo rasta įspūdingo dydžio sidabro papuošalai. Tai aptvaros-apgalviai, susidedą iš 7-12 sidabrinių širdies pavidalo ir apskritų plokštelių-kabučių, perskirstų žalvarinėmis įvijilėmis. Kabučiai puikiai orientuoti įvairių geometrinių raštų motyvais, o apvaliųjų viduryje kartais dar yra  mėlyno stiklo akytė. Sidabrinių kabučių aptvara-apgalvis juose plaukus , kurie matyt, buvo sušukuoti įmantria šukuosena, nes prie galvos rastas žalvarinis smeigtukas; tokių smeigtukų paskirtis – prilaikyti šukuoseną. Žalvarinių papuošalų komplektą sudarė vytinė antkaklė, lankinė ilgakojė segė, 2 apyrankės platėjančiais gaubtais trikampiniais galais, sudedamas kabutis su ažūriniu pakabučiu, 3 įvijiniai žiedai bei apvarėlė iš gintarinių karoliukų, žalvarinių įvijėlių ir žalvarinių įvijinių karolių. Mirusiajai į kapą įdėta yla su kauliniu koteliu, peilis  ir akmeninis verpstukas. Be abejonės tai kapas turtingos moters, priklausiusios diduomenei.

Reketėje (Kretingos raj.) raitelio palaidoto su gausiomis įkapėmis rasta ir sidabrinė lankinė segė. Jurgaičiuose didiko kape aptikta sudėtingai pagaminama sidabrinė lankinė segė bei kitos gausios įkapės.

Rubokų kapinyne (Šilutės) labai išsiskiria  kapas. Mirusysis čia palaidotas su kepurėle, su sidabrine dvigubu lankeliu antkakle, su 2 sidabrinėmis segėmis, 2  žalvarinės įvijinėlimis ir 1 storagale apyranke, 4 žalvariniais įvijiniais žiedais, geležiniu smeigtuku. Be to įdėtas peiliukas ir labai puošnus geriamasis ragas, apkaustytas sidabro plokštele, ornamentuota taškučių, šauktukų eilėmis bei gyvūnėlių figūrėlėmis , kurios , kaip spėjama, yra briedžio atvaizdai.

Pažymėtina, kad sidabrinių papuošalų randama ir vaikų kapuose.Tyrinėjant Lazdininkų kapinyną (Kretingos raj.) buvo atidengtas kapas, kuriame vaikas buvo palaidotas su sidabrine antkakle užkeistais pastorintais galais, žalvarine lankine gyvuline sege, geležiniu peiliuku.

Kapai su sidabriniais papuošalais – antkaklėmis, segėmis, apyrankėmis – Latvijoje žinomi taip pat iš I tūkstantmečio vidurio. Iš šio laikotarpio Pliavniekalnio kapinyne (Rygos raj.) buvo atidengta daugiau kaip 70 kapų su gana turtingomis įkapėmis. Dviejuose jų rasta sidabrinių bei sidabruotų papuošalų, o 1 sidabrinė segė dargi auksuota. Abu kapai datuojami VI amžiumi Uošų kapinyne, iš 76 čia ištyrinėtų kapų tik viename VI a. kape rasta sidabrinė antkaklė pastorintais užriestais galais. Iš Geistautų Kapinyne atkastų 20 kapų tik 3 VI a. kapuose iškasta sidabrinių antkaklių bei apyrankių. Sidabrinių įkapių aptikta ir VII a. kapuose. Buokių vietovėje ( Jekabpilio raj.) ištyrus 130 kapų datuojamų II-XII a. pasirodė, kad VII a. kape, be kitų įkapių rasta mirusiam ant kaklo uždėta sidabrinė balnelinė antkaklė.

Palangos kapinyne buvo ištirta 374 kapai , iš kurių keturiuose, priklausančiuose IX a. rasta po 1 sidabrinę segę. Visos jos aptiktos vyrų kapuose kartu su suvyniotu diržu ir įsegtos kairiojo peties srityje.

VIII-XIII a. kapinyne Laiviuose iš 373 kapų tik viename buvo rasta sidabrinė lankinė žieduotoji segė, buvusi, atrodo, įdėta į žalvariu puošta tošinę dėžutę. Šiame kapinyne buvo palaidota kilminga moteris su labai brangia apranga, gausiai išpuošta žalvariniais papuošalais, kurių paviršius dengtas sidabro plokštelėmis su įstatytomis mėlyno stiklo akutėmis.

I tūkst. pb. – II tūkst. pr. Lietuvoje buvo įsivyravęs paprotys nuometus susegti įvairiais smeigtukais. Krinta į akis tai,kad  minėto laikotarpio pačioje pradžioje kai kurios kaimo bendruomenės moterys, matyt, pačios kilmingiausios, į nuometus segdavosi sidabrines , rečiau sidabru puoštas seges. Antai tokios segės rastos Kiauleikių (Kretingos raj.), Palangos kapinyne, Godelių, ir kitur.

Taigi sidabro papuošalai iš kapų išnyksta, o retai terandamos sidabro segės nėra vien tik puošybinis elementas. Matyt, įsegant sidabrinę segę kaip ypatingą vertybę, norėta pabrėžti privilegijuota mirusiojo padėtį bendruomenėje. Ir daugelyje senovės genčių (keltai, germanai, slavai, kuršiai) sidabro papuošalas – antkaklė – buvo tas ženklas, kuris žymėjo diduomenės atstovą.

Minėtame Palangos kapinyne net 56 vyrų ir moterų kapuose rasta brangių metalinių įkapių, kurių visas paviršius puoštas sidabru. Kape Nr. 151 palaidotos moters drabužius puošė žalvarinis smeigtukas su prikabintu retu, sudėtingu pakabučiu, kurių paviršiai padengti sidabro plokštele su mėlynomis stiklo akutėmis, prie juostos prikabintas analogišku būdu puoštas apskritas pakabutis – medalionas, o į galvos apdangalą įsegta žalvarinė sidabruota segė su mėlyno stiklo akyte, taip pat buvo rasta ir tokia retenybė kaip gintarinė verpstuko miniatiūra.

Įdomūs kapai atkasti Gintališkejė (Plungės raj.). Čia beveik visuose kapuose gana gausu įkapių. Tačiau sidabru puoštų rasta tuose kapuose, kur palaidoti aukštesnio rango bendruomenės nariai. Kape Nr. 4, be daugelio papuošalų ( vien tik segių 11) bei svarstyklių su svareliais sidabrui svarstyti, įdėtų į dėžutę, iškasta ir sidabruotų įkapių: segė, dengta sidabro plokštelėmis, diržas puoštas sidabru.

Reikia pridurti, kad įkapėse pasitaiko tokių metalinių dirbinių, kurių paviršius padengtas ne sidabro plokštele, o plonu sidabro sluoksniu. Dėl to dirbinys atrodo  visai kaip sidabrinis ir buvo labai vertinamas. Yra atvejų kai tokie papuošalai kapuose randami tošinėse dėžutėse, kaip ir sidabriniai, tuo pabrėžiant jų ypatingą vertę lyginant su kitais metaliniais papuošalais. Tuo tarpu papuošalai, dengti sidabro plokštelėmis, kapuose aptinkami savo vietose pagal paskirti, nes jie susiję su drabužiais.

Sidabriniai dirbiniai tampa tokia didele vertybe, kad jie jau nebeužkasami į kapą drauge su mirusiuoju, bet lieka jų artimiesiems. Apie tai bylioja sidabrinių papuošalų lobiai.

Ypač gražių sidabrinių papuošalų Lietuvoje rasta vėlyvuosiuose XIII-XIV a. lobiuose. Kretingoje ir kitose rajonuose rasta labai puošnios apvaros iš sidabrinių pakabučių bei medalionų, sidabrinių karolių (kartais net ažūrinių) vėriniai, pintinės antkaklės vytu ar pintu lankeliu apyrankės, įspūdingos pasaginės segės gyvulinėmis galvutėmis ir kt. Visi šie papuošalai sudėtingos gamybos, gausiai ornamentuoti spaudimo būdu, filigranu, juodymu, daugelis jų inkrustuoti krištolo , ametisto, lazurito, malachito, topazo ar kitų brangiųjų mineralų akimis.

Drabužiai

Kapinynų tyrinėjimai rodo,kad atskiros drabužių dalys buvo puošiamos metaliniais pakabučiais, plokštelėmis, skardelėmis, apkalėliais. Dalis šių dirbinių yra sidabriniai ar sidabruoti.

VII-VIII a. Lietuvos pajūry išplito paprotys metalu nepuošta galvos danga ( skarelę ar kepuraitę) susegti smeigtuku ar sege. Skalvos ir Lamatos kapuose rasta daugiau kaip 20 virbalo formos smeigtukų. Jie žalvariniai, 20-40 cm. ilgio, vienu smailesniu, kitu kiek storesniu lygiai nukirstu galu. Arčiau storesnio galo smeigtukas turi siauro ištęsto rombo formos praplatėjimą su įmušta akute ar duobute.

Smeigtukus ar seges galvos apdangalui susegti kuršės dažniau ėmė naudoti VIII a., VIII-IX a. naudotos lankinės žieduotosios segės, kartais sidabrinės ar puoštos sidabro skardele.

VIII a. antroje pusėje galvos apdangalui susegti ar papuošti dešiniojo smilkinio srityje kuršės naudojo mažus 8-12 cm ilgio smeigtukus, ištęsto rombo formos ornamentuota galvute (Guodeliai, Laiviai, Palanga), o IX-X a. dažniau ilgesnius (13-18 cm) smeigtukus trikampe galvute, dažnai puošta alavo spurgeliais, taip pat smeigtukus ratuko formos galvute. X-XI a. smeigtukai ilgesni, turi iškarpytus pakraščius, kartais kiauraraištę galvutę. Kai kada  su minėtais smeigtukais ties viršugalviu skersai kapą guli ir ilgas geležinis virbalas su mažyte žalvariniais karpytais pakraščiais kepurėlę. Greičiausiai juo buvo susegami į kuodą susukti plaukai, kasos.

Kuršės IX-X a. galvos apdangalą-skarą kartais papuošdavo įvairaus dydžio, formos ir spalvos stikliniais karoliais.

Įsidėmėtina,kad lig šiol nerasta nei vieno vien iš sidabro pagaminto tokio papuošalo. Jie visada būna žalvariniai arba geležiniai. Sidabru puošiama tik priešakinė žalvarinių smeigtukų galvučių pusė.

Smeigtukus tyrinėtojai dalija į dvi pagrindines grupes: drabužiui ir galvos dangai susegti.

Vieni iš ankstyviausių sidabru puoštų smeigtukų skiriamų pirmajai grupei, yra apskritai smeigtukai. Kai kurie iš jų – su ažūrinėmis galvutėmis – yra labai panašūs į III-IV a. apskritines ažūrines seges.

Kuršių, lamatiečių, skalvių ir iš dalies žemaičių srityse išliko paprotys nešioti storagales apyrankes ir VII-VIII a. bei IX a. pradžioje. Šiuo laikotarpiu jos masyvesnės, dažniausiai trikampio ar trapecijos pjūvio galais. Lankelio vidurinė dalis pusapvalio pjūvio, galai kartais 3-4 kartus storesni -platesni už vidurinę lankelio dalį, ornamentuoti. Dalies apyrankių galai vidinėje pusėje įgaubti.

Kepuraitės

Vakarų Lietuvoje rasta jau apie 30 puoštų kepuraičių. Ankstyviausios aptiktos Tauragėje, o Palangoje mergaitės kape aptikta kepuraitė puošta pasidabruotų kūgelių eilėmis. Sidabru buvo puošiami ir apgalviai, padaryti iš žalvarinių keturkampių plokštelių, perkirtų žalvarinėmis įvijomis. Priešakinė šių plokštelių pusė padengta plona sidabro skardele, ornamentuota akytėmis, ratukais.

Vien iš sidabro gaminti galvos papuošalai yra retas radinys. Tai 5 puošnios apvaros, sudarytos iš širdies pavidalo ir kabučių, perskirtų žalvarinėmis įvijelėmis. Kabučiai gražiai ornamentuoti geometriniais motyvais,kartais dar inkrustuoti mėlyno stiklo akytėmis. Tokie papuošalai dabar žinomi tik iš Jurgaičių, kur jie aptikti VIII a. penkiuose kapuose. Turtingos moterys tokiomis puošniomis apvaromis apjuosdavo galvas, surišdamos galus pakaušyje.

Kaklo papuošalai sudaro didžiausią vien iš sidabro gamintų dirbinių grupę. Ypač įvairios yra antkaklės, kurių žinoma daugiau kaip 150. Jas galima skirstyti į 3 dideles grupes: 1) su kilpute ir kabliuku galuose, 2) užkeistais galais, 3) vytu ir pintu lankeliu.

Pirmosios grupės antkaklės gana įvairios. Antkaklių kurių lankelis yra apvalaus pjūvio, plonėjantis į galus ir užsibaigiantis kilpele ir kabliuku, yra 13. Kai kurios jų prie užsegimo papuoštos, apvyniojant dar sidabro vielute.

Jos gana įvairios tiek savo forma, tiek medžiaga: dauguma jų žalvarinės, dalis – sidabrinės, o pavienės iš geležies. Antkaklės žymiai retesnės VI a. antroje – VIII a. pirmoje pusėje. Nuo VIII a. antros pusės antkaklių vėl gausėja, kartais puošiamasi keliomis vienodomis ar skirtingomis, o pajūrio srityje kai kur įdedama kaip papildoma įkapė. Vienos iš jų, kaip antkaklės rakto skylutės formos kilpele arba ruplėtos – pergniaužtinės -  buvo naudojamos trumpai – 1-2 amžius, o kitos daug ilgesnį laikotarpį, sakykim, antkaklės storėjančiais užkeistais ar plonėjančiais galais su kilpele ir kabliuku buvo paplitusios nuo V a. iki X-XI a., balnelinės nuo VI a. iki XI-XII a. ir pan.

Antkaklės  apvaliais pastorintais bei užkeistais kampais nešiotos ilgesnį laiką. Jų lankelio vidurinė dalis apvali, 0,5-0,7 cm skersmens, šonai pamažu  storėja (iki 1,3-1,5 cm skersmens), galiukai vėl kiek plonėja ir arba staigiai nukirsti, arba vėl kiek pastorinti, baigiasi tarsi buožele ar “trimitėliu”. Pastarasis galų užbaigimas būdingesnis vėlyvosioms antkaklėms. Šios antkaklės puošnesnės, pastorėjimo pradžia dažnai puošta skersinių rantelių grupėmis, akutėmis ar trikampėliais. Keliolika iš jų sidabrinės. Jos pradėtos nešioti V a. ir puoštasi jomis iki XI-XII a. (Palanga). Daugiausiai jų rasta VII-IX a. kuršių kapuose. Daug mažiau panašių antkaklių storėjančiais briaunuotais užkeistais kampais. Jie rombo, stačiakampio, daugiakampio pjūvio, o vidurinė dalis apvali. Ir jų galai kartais baigiasi nedideliais pumpurėliais, beveik visos neornamentuotos, retai sidabrinės. Jos bendralaikės su antkaklėmis apvaliais storėjančiais galais.

Antkaklių apvalaus pjūvio lankeliu pastorintais, viela apvyniotais galais su kabliuku ir kilpele yra žinoma. Ankstyviausia buvo rasta kape Šernuose (Klaipėdos raj.) kartu su Aleksandro Severo (222-235 m.) moneta, o kitos yra dar vėlesnės.Pvz.: Reketėje jos aptiktos kapuose kartu su lankinėmis žieduotomis segėmis, storagalėmis apyrankėmis, tad jas galima skirti V a. Visos jos rastos vakarų Lietuvoje.

Apvaros

Apvaroms sidabras buvo naudotas palyginti retai. Vienas iš ankstyviausių tokių radinių yra apvara iš žalvarinių pusmėnulio formos ažūrinių kabučių pasidabruotu paviršiumi, perskirtų žalvarinėmis įvijomis. Žinomos kaklo apvaros iš žalvarinių pasidabruotų įvijų. Tai irgi  brangi įkapė, nes Laiviuose VIII a. moters kape šis papuošalas, kaip didelė vertybė buvo įdėtas į tošinę dėžutę. Kaklo apvaruose buvo nešiojamos ir sidabrinės arabų  bei Vakarų Europos monetos, kurių po vieną rasta Girkalių ir Palangos kapinynuose.

Kabučiai

Palangos kapinyne išsiskiria grupė smeigtukų – tai masyvūs 15-25 cm ilgio, galvutės 6-9 cm pločio, jų kampuose ilgos, pusiau suplotos ar pusrutulio formos buoželės, kartais atskirtos skersiniais aukštesniais ranteliais. Galvutės plokštuma nežymiai įdubusį, turi pusrutulio formos spurgelį centre.

Šio tipo smeigtukai aptikti VIII a.- IX a. pradžios kuršių moterų kapuose.Kuršės pagal papročius dėvėjo tik vieną smeigtuką, o žiemgalės ir po du.

Buvo rasta ir kito tipo smeigtukų – tai irgi gana dideli 25-33 cm ilgio, 10-14 cm pločio galvutėmis, kurios papuoštos giliu reljefiniu, tarsi išpjaustytų ornamentu -dažniausiai iš trikampių ir ovalių duobučių sudaryta rozete galvutės centre. Kampuose yra ilgos pusiau suplotos buoželės, atskirtos skersiniais iškiliais ranteliais, kartais jos primena stilizuota gyvulio galvutę. Į smeigtuko ąselę kartais įkabinta iš įvijų sudaryta trumpa grandinė ar kelios smulkios grandinėlės. Kapuose su medaliono formos kabučiais bei skardinėmis apyrankėmis plačiais trikampiais galais.

Rasta po vieną VIII-IX a. kuršių moterų kapuose, 7 kapinynuose aptikta 15 tokių smeigtukų, daugiau kaip pusė jų iš Palangos.

Moterys smeigtukus dažnai dėvėjo poromis, sujungtomis ilgomis grandinėlėmis, kurios kartais dvigubos ar trigubos. Į kai kuriuos smeigtukus įkabinta keletas ar net keliolika grandinėlių. Kad papuošalas būtų gražesnis, grandinėlės nedengtų viena kitos, į smeigtukų ąselę įkabintas kabutis su kilpelėmis jo apatiniame krašte grandinėlėmis. Kabučiai daugiausiai būna su kryžiniais ar trikampe galvute smeigtukas, račiau – su nuokamieniais. Kai puoštasi vienu smeigtuku, tai į jo ąselę ar kabutį įkabintų grandinėlių galai dažnai būna dar būdavo maži, klevo sėklą primenantys kabučiai. Pajūrio srityje taip pat aptinkama apskritų ir ovalių stambesnių kabučių. Prie jų ąselės nėra, jie didesni, žalvariniai, dalis dengta sidabro plokštele ar sidabruoti, alavuoti. Šie kabučiai greičiausiai puošė juostos galą.

Kabučių galima išskirti 4 grupes.

I-             pusmėnulio formos nedideli sidabruoti kabučiai su dviem rageliais, rasti V a. Veršvų k.

II-        pusmėnulio formos 3-5 cm ilgio kabučiai su 3 rageliais apatiniame krašte, su ąselėmis grandinėlėmis. Vienų rageliai smailūs, kitų stačiai nukirstais galiukais, be to, vienų rageliai ilgesni,kitų – trumpesni. Geroji jų pusė padengta ornamentuota sidabro plokštele, alavu, joje – dvi mėlyno stiklo  akutės, kartais pažymimos tik ornamentu.

Šie kabučiai ypač būdingi VII-VIII a., aptinkami su kryžiniais pusrutulio formos buoželės, kiauriakryžmiais, nuokamieniais ir trikampėmis galvutėmis smeigtukais žiemgalių ir žemaičių, retai – kuršių kapuose.

Kuršių teritorijoje rasti kabučiai turi ilgesnius ragelius, kurie kartais baigiasi apvaliomis mažomis plokštelėmis, dengiančiomis ąseles. Jie būdingi VIII-IX a. (Laiviai, Palanga).Vėlesnių IX-X a. kabučių rageliai ilgesni, jų galai kartais sujungti, ir kabučiai tarsi kiauraraiščiai ( su dviem apvaliomis ar pusiau apvaliomis skylutėmis arčiau žemutinio krašto. Jie taip pat padengti sidabro ar alavo plokštele, papuošti mėlyno stiklo akutėmis. Rasta ir Latvijos Kurše, taip pat Žiemgalos vakarinėje pusėje.

III-  pusmėnulio formos kabučiai tiesiu apatiniu kraštu.

IV-        žymiai plačiau buvo paplitę pusmėnulio formos kabučiai su ilgesne keturkampe plokštele prie apatinio krašto, paprastai su ąselėmis grandinėlėmis. Jie įvairaus dydžio (2,5-6,5 cm ilgio), taip pat dažnai padengti ornamentuota sidabro ar alavo plokštele, rečiau su stiklo akutėmis. Šie kabučiai yra bendralaikiai su turinčiais 3 ragelius apatiniame krašte.

Kuršių kabučių tiesus apatinis kraštas kiek pailgintas, jie didesni, turi 4-5 ar net 6 kilpeles grandinėlėms, taip pat padengti ornamentuota plokštele su dviem mėlyno stiklo akutėmis. Pvz., Kiauleikių k. Nr.43 su smeigtukais rozetine galvute rastas 5 cm aukščio kabutis, kurio apatinis kraštas, turintis 6 ąseles yra 8,5 cm ilgio. jie būdingiausi VIII-IX a.

Be šių stambiu kabučių,kartais dėvėti sudėtiniai: jiems prie pusmėnulio formos kabučio tiesaus apatinio krašto grandinėlėmis prikabinta dar viena tokio pat ilgio stačiakampė horizontali plokštelė su kilpelėmis abiejose šonuose arba dvi tokios kilpelės (Kiauleikių k.). Jos taip pat alavuotos ar sidabruotos, su 3-4 mėlyno stiklo akutėmis. Palangos kapinyne rasta kabučių su prie pusmėnulio apatinio krašto prikabintomis 4 ar 5 vertikaliomis stačiakampėmis plokštelėmis, o jų apatiniame gale – stačiakampe horizontale plokštele. Visos jos dengtos sidabru ar alavu, horizontalios su mėlyno stiklo akutėmis.

Taigi I tūkst. pabaigos kapuose neberandame grakščių ir lengvų sidabro papuošalų. Juos pakeičia labai efektingi tiek spalviniu atžvilgiu, tiek ornamentu sidabruoti metaliniai papuošalai, dažnai gana monumentalios formos. Žalvario, sidabro, mėlyno stiklo derinys, įvairių spalvų žaismais bei ornamentų raštai dirbinį padaro ypač įspūdingą. Tokie papuošalai, be abejo, labiau tiko puošimui negu sidabriniai, kurie vis dėlto daugiau išreiškia vertę nei grožį.

Naudota literatūra:

A.Tautavičius “Vidurinis geležies amžius Lietuvoje” (V-IX a.).V.,1996

L.Vaitkunkienė “Sidabras senovės Lietuvoje” V.,1981

Susiję įrašai:

• Ogiustas Rodenas (referatas)
• REMBRANTAS
• Klasicizmas
• Žoržas Sera (referatas)
• Vincentas van Gogas (referatas)

Tradicinis Lietuviu liaudies menas atsirado ir rutiliojosi kartu su darbine veikla. Jame daug simboliu vaizduojanciu dangaus kunus, gyvulius, ivairius augalus ir k.t Simboliais puosiami memorialiniai paminklai: stogastulpiai, koplytstulpiai, kryziai, taip pat trobos, baldai darbo irankai, apyvokos daiktai.

Lietuviu meno kuriniai ilgus simtmecius buvo daromi is medzio, del to ju mazai teisliko. Apie liaudies meno kurinius suzinome is rasytiniu saltiniu, akmens, zalvario, gelezies amziu archeologiniu radiniu.

Seniausi meno kuriniai baltu teritorijoje siekia paleolito-mezolito laikus. Tai buvo kaulo ir rago dirbiniai, ypac daug ietigaliu ir durklu, puosiamu kvadratais, susidedanciu is taskuciu.Neolito laikais isryskeja keramikos pirmykstis menas, daugiausia pasireiskiantis buitiniais dirbiniais. Puodai puosiami keliu rusiu ornamentais:kombinuotais taskuciais, bruksneliais, langeliais ir eglutemis arba stulpeliais, kombinuotais su vingeliais.Be to paplito ir sukine keramika, kur puodai buvo puosiami suku formos stampu. Paciu puodu formos buvo ivairios: rutulio su staciu kakliuku ir apacioje nezymiu dugnu, placiu kaklu ir per viduri ispustais sonais, dubens, vazono, piestos.Apie Xa. Lietuvoje paplito ziedziamoji keramika, puosyboje plito horizontalios linijos, banguotos arba ispaustu duobuciu ornamentas.Geometriniais rastais, pauksciu figuromis, zalciais ar ju zenklais taip pat buvo puosiami moliniai dubenys, keptuves, puodukai, verpsteliai.

Nuo XV a. buitines keramikos dirbinius pradeta dengti ivairiaspalve glazura bei spalvotu ornamentu israizytu ar piestu liniju, stilizuotu augalu ir pauksciu motyvais.

Viena is populiariausiu liaudies meno saku buvo plastinis menas, kurio pagrindines zaliavos buvo gintaras, medis, akmuo, kaulas. Is ju buvo daromos zmoniu ir gyvuliu figureles.Zmoniu pavidalo statuleles dazniausiai vaizduodavo lietuviu dievus.Pvz.: Didziaja deive gimdytoja Lada, dieva Perkuna, deive Milda ir kt.

Krikscionybes laikais senieji lietuviu dievdirbiai vietoj pagoniskuju dievu dazniausiai pradejo dirbti katalikiskus sventuosius. Placiai zinomi yra rupintojeliai, vaizdave susirupinusi Kristu, gretinama su vargo valstieciais. Kartais archainiu paprociu jie buvo statomi ant stulpo. Tai primena senovini paproti kaime ant ikasto stulpo statyti protevio – kaimo ikurejo figurele. Be to, placiai pasitaiko Madonos su kudikiu ant ranku, nukryziuotasis, angelai, sventieji ir kt. Vaizduojant sventuosius, liaudies skulptoriai daznai nutoldavo nuo krikscioniskosios ikonografijos. Religinius siuzetus paprastai jie interpretuodavo valstietiskai, suteikdami jiems tipiskus vietiniu zmoniu bruozus, atspindedami vastieciu socialine padeti bei gyvenimo buda. Sventuju skulpturas liaudis vadindavo dievukais. jos budavo statomos ant stulpu, stogastulpiuose, koplytstulpiuose, koplytelese, kryziuose su dviem kryzmomis. Visoje liaudies skulpturoje rysku formos konstruktyvumas, technikos paprastumas ir lengvumas, dailes vaizdo ir motyvo ryskumas ir originalumas.

Plastinei liaudies dailei priskirimos kalendoriniu svenciu: kaledu, uzgaveniu, velyku, taip pat ir vestuviu kaukes, daromos is medzio, zieves kailio, ir kt. Tradiciniame lietuviu liaudies mene svarbia vieta uzima buitiniai medzio raiziniai, zinomi nuo seniausiu laiku, taciau del medziagos nepatvarumo mazai islike. Tai meniskai papuosti verpimo ir audimi irankiai, namu apyvuokos daiktai ir specialios paskirties reikmenys. Raizytiniu medzio dirbiniu  rastu motyvai buvo labai ivairus. Prieverpstese ir kitur buvo ypac ryskus mitologiniai vaizdiniai, puosyboje iskyla zmoniu figuros, kartais fantastines buybes, turincios rysio su mitinemis butybemis bei dievybemis.

Is vaizdines lietuviu liaudies tapybos zinomi medzio raiziniai. Buvo daroma lentoje rastai, paskiau uzliejus dazais, spausdinami paveikslai. Daugiausia tai religinio turinio, nupiesti pagal dailininku profesionalu religinius paveikslus.Taciau liaudies dailininkai juos interpretuodavo savaip, pakeisdavo paveikslo kompozicija, naudodami savo aplinkos sventuosius supancia gamta, namus drabuzius. Tipizavimas, traktavimas plokstumoje, piesinio dekoratyvumas ir technikos primityvumas – toks savotiskas liaudie raiziniu stilius.

Atskira dailes sriti sudaro memorialiniai paminklai: stulpai, stogastulpiai, koplytstulpiai, koplyteles, kryziai.Vienas archaiskiausiu memorialiniu paminklu yra stulpas.Jo atsiradimas ir pletote sietina su pirmyksciais aukos stulpais, tapatintais su Pasaulio medziu, simbolizavusiais susijungima zemes su dangumi ir pozemiu, amzina visatosgyvenima, gyvybes zemeje nesibaigiamuma.

Stulpams artimi yra stogastulpiai, tureje greiciausiai tokia pat reiksme , kaip ir stulpai. Stulpuose, ypac stogastulpiuose, buvo isdrozinejami augalai, gyvunai, ypac zalciai, pauksciai, dangaus kunai, geometrines figuros, zymincios ivairius simbolius. Visa tai sudarydavo darnia kompozicija, isreiskiancia senoveszmogaus pasaulejauta, kad visata vieninga.  Stogastulpiai daznai budavo dvieju ar triju aukstu, simbolizuojanciu dvi ar tris visatos zonas.

Tikint, kad gimines ar genties teritorijoje gyvena proseniu veles, ant stulpu ar medziu buvo pradeta statyti namelio pavidalo koplyteles, kuriose jos gyvndavusios. Tokiuose koplytstulpiuose imta laikyti ir mirusiuju palaikus. Apsaugai nuo lietaus ir sniego stulpus pradeta dengti stogeliais, puosiamais panasiai kaip stogastulpiai.

Prie archainiu lietuviu meno kurin iu priklauso ir kryziai. Lietuviu kryziai buvo laikomi nekriskscionisku apeigu atributais.Kryzius su viena, dviem  ar trimis kryzmomis turjes galia nukreipti visoki blogi, ligas, nederliu, audras, mirti, laiduoti gyvnimo pergale pries mirti. Kryziuose buvo ikunytapasipriesinimo piktam ideja. Todel kryzius su dviem kryzmom XII buvo ikomponuotas net i valstybes herba. Vieni seniausiu ir originaliausiu memorialiniu paminklu yra krikstai su labai archaiskais pauksciu , zirgu galvu, zalciu, augalu, kryziu ir kt. ornmaentu motyvais.

Stulpai, stogastulpiai, kpolytstulpiai, koplyteles, kryziai, kulto pastatu bokstai buvo puosiami gelezinemis virsunemis. Ju puosybos centre  -Saule, menulis, zeme, siluma, bei saule vaizduojantys kryziukai ir kt.Saules spinduliai dazniausiai buvo israizomi bangele, o ju galai baigiami zalciu galvutemis, kryziukais, geliu motyvais. Gelezinese vetrungese dazniausiai vaizduojamos antropomorfines butybes, gyvunai.

Nuo zalvario amziaus plito metalo plastikos darbai. Is zalvario ir sidabro buvo dirbami labai meniski papuosalai, antkakles, apyrankes, ziedai. seges, kabuciai, smeigtukai, karoliukai ir kt. Visi sie papuosalai buvo ornamentuojami ivairiais geometriniais ornamentais, daznai turejusiais budinga zemdirbiams magiska reiksme: ratukai, kryziukai, taskuciai simbolizavo saule, pusmenuliai – menulio sviesa, skersiniai ruozeliai – lietu. XIII-XV a. plito antkakles su pintu lankeliu, ziedai su praplatinta virsutine dalimi arba spirales pavidalo, saules, menulio pavidalo sages. Papuosalu dirbimo technika biuvo labai ivairi. Placiai paplitusi spaustine technika medzio, zieves, molio, metalo dirbiniuose. Ornamentuojama buvo isdeginimu, taip pat liejimu. naudota kalimo, vielos tempimo, gludinimo, kniedijimo, dildymo, litavimo, sukimo, graviravimo, inkrustacijos, vijimo, pynimo technika.

Grieztai pagal tradicijas atsirado, plito ir suklestejo marguciu puosyba. Iki musu dienu isliko maziausiai paliesti inovacijos bei svietimo itakos. Prosenovinis puosybinis marguciu elementas yra spirale, simbolizuojanti gyvate ar zalti. Ji ivairiai kombinuojama su rastais – kvadratais, rombais, kryziukais, zmoniu ornamentais.

Susiję įrašai:

• Kuršių papuošalai (referatas)
• Ogiustas Rodenas (referatas)
• REMBRANTAS
• Klasicizmas
• Žoržas Sera (referatas)

Kiekvienos kultūros lobyne svarbią vietą užima architektūros menas. Į architektūrą įprasta žiūrėti kaip į visų meno šakų sintezę, kur darniai susijungia ir skulptūra, ir monumentalioji tapyba, ir taikomoji dailė (keramika, tekstilė, baldai).

Visai pagrįstai architektūra vadinama “menų motina”, tačiau niekas iš architektų nesugebėjo jos esmės taip aiškiai apibrėžti, kaip tai padarė genialusis rusų  rašytojas N. Gogolis, pavadinęs šią meno rūšį “akmeniniu pasaulio metraščiu”.  Taip jis nusakė architektūros ilgaamžiškumą bei įvairiapusiškumą, jos svarbą kiekvienos tautos kultūrai pažinti.

Gęstant vėlyvajam barokui, XVIII a. paskutiniajame ketvirtyje Lietuvoje ėmė reikštis klasicizmo tendencijos. Klasicizmo pradžia Lietuvoje – 1770 metai, kai į Lietuvą atvyko garsusis italų klasicizmo mokyklos atstovas, architektas Karlas Spampanis ( Carlo Spampani), ir  pasėjo pirmuosius klasicizmo daigus. Šiam stiliui formuotis Lietuvoje didžiausią įtaką darė trijų epochų patirtis – antika, Italijos vėlyvasis renesansas ir XVIII a. prancūzų klasicizmas.

Išsiskiria du ryškūs Lietuvos klasicizmo laikotarpiai: iki Lietuvos ir Lenkijos  valstybės suirimo ir po jo. Pirmuoju laikotarpiu (1780 – 1795 m.) reikšėsi ankstyvasis ir brandusis, antruoju (1795 – 1860 m.) – vėlyvasis klasicizmas.

Ankstyvasis klasicizmas – tai pereinamojo laikotarpio architektūra, jungusi vėlyvojo baroko ir klasicizmo formas. Pereinant iš baroko į klasicizmo laikotarpį iškalbiai prezentuoja Kauno rotušė, perstatyta ir praplėsta 1771 – 1780 m.

Brandžiojo  klasicizmo architektūra pasižymi ramia didybe: harmoningomis proporcijomis, santūriu dekoru. Įsitvirtino orderinė sistema, pastato visumos ir detalių idealios proporcijos.

Brandžiojo klasicizmo pradininkas Lietuvoje – profesorius Laurynas Stuoka Gucevičius.

Lietuvos klasicizmo architektūros  kūrėjas – Laurynas Stuoka Gucevičius

Laurynas Stuoka – Gucevičius kilęs  iš šiaurės rytų aukštaitijos. Jis gimė 1753 metų vasarą Miginių kaime, netoli Kupiškio. Tų pačių metų rugpjūčio mėn. 5 d. buvo pakrikštytas Palėvenės bažnyčioje. Tačiau krikšto metrikuose  tėvų pavardės  pakeistos. Vietoj Stuokų užrašytos Gucevičių pavardės.

Vaikystėje Laurynas mokėsi Kupiškio parapinėje mokykloje, o po to dvejus metus – Palėvenėje. Tėvai ir artimieji, matydami Lauryną esant gabų mokslams, nusprendė jį leisti toliau mokytis į Panevėžio apskrities pijorų mokyklą. Pijorų mokyklose mokslas trukdavo septynerius metus. Jose būdavo sustiprinta matematika ir gamtos mokslai. Gavęs tvirtus matematikos pagrindus L. Stuoka – Gucevičius tęsė mokslą vyriausiojoje mokykloje Vilniuje. Nesusiradęs sau tinkamo darbo Laurynas įstojo į Misionierių vienuolyną, kur išbuvo dvejus su puse metų. Būdamas vienuolyne, jis studijavo vyriausiojoje mokykloje matematiką ir architektūrą. 1776 m. laikydamas viešuosius egzaminus Laurynas Stuoka – Gucevičius savo žiniomis sužavėjo komisijos narius. Tuoj po egzaminų Edukacinės komisijos pirmininkas Vilniaus vyskupas Ignas Masalskis pasiūlė gabųjį studentą perkelti į vyskupijos seminariją žemesniųjų klasių matematikos mokytoju. Vėliau Laurynui leidžiama palikti vienuolyną ir sudaromos sąlygos studijuoti architektūros meną. Ir tais pačiais metais Masalskio pavedimų vykdyti jis buvo išvykęs į Varšuvą, o 1776 – 1777 metais išsiunčiamas tęsti mokslų į Romą. Romoje jaunasis architektas susipažįsta su klasikinio meno palikimu architektūroje. Čia jis betarpiškai studijavo garsiųjų architektų – Paladijaus, Bramantės, Peručijaus, Berninio sukurtus rūmus. Savo studijų darbais Romos aukštosiose mokyklose jaunuolis atkreipė to meto architektūrinės visuomenės dėmesį, todėl jam buvo sudarytos sąlygos išleisti nedidelį leidinį italų kalba apie architektūrą.

1778 m. Laurynas Stuoka – Gucevičius išvyksta į užsienį ir aplanko stambiausius Vokietijos miestus: Karaliaučių, Elblangą, Berlyną, Potsdamą, Liubeką, Bremeną, Hamburgą. Iš Hamburgo, kuriame gyveno keletą savaičių, Stuoka – Gucevičius išplaukė laivu į Kopenhagą ir Stokholmą susipažinti su šių miestų architektūra. Laivu plaukęs Danijos pasiuntinys sužinojo apie jaunuolio gabumus ir pakvietė jį dirbti sūnaus mokytoju. Kurį laiką pamokytojavęs ir aprūpintas lėšomis, Laurynas išvyko į Paryžių. Čia jis apie pusantrų metų studijavo architektūrą Žako Fransua Bliondelio vardo architektūros mokykloje pas geriausius to meto prancūzų architektus. Be to, klausėsi paskaitų ir Prancūzijos Dailės akademijoje.

Grįžęs į Vilnių 1781 metais, Laurynas Stuoka – Gucevičius dirbo savo “mecenatui” vyskupui Masalskiui. Pirmasis užsakymas buvo Verkių dvaro naujų pastatų projektavimas ir statyba, kurią čia pradėjo jo buvęs mokytojas Knakfusas, jau prieš keletą metų dirbęs prie įvairių statybų senuose Verkių objektuose. Po to sekė kiti užsakymai bei pasiūlymai. Vykdydamas juos, Laurynas Stuoka  – Gucevičius visas savo kūrybines jėgas paskyrė klasikinės architektūros tradicijų ugdymui Lietuvoje, ieškodamas savitos klasicizmo išraiškos.

Dalyvavęs ir laimėjęs keliuose architektūriniuose konkursuose , sukūręs ne vieną projektą ir sulaukęs gero įvertinimo, 1793 metais Stuoka – Gucevičius buvo pakviestas architektūros profesoriaus pareigas užimti Vyriausiojoje Lietuvos mokykloje. Prieš tai jis dirbo architektūros, topografijos bei žemėlapių kurso profesoriumi Lietuvos inžinierių korpuso, arba Topografijos, mokykloje, kuri priklausė Vyriausiajai Lietuvos mokyklai. 1793 m. spalio 8 d. jam buvo įteiktas profesoriaus patentas – diplomas.

1794 m. sukilimas nutraukė Stuokos – Gucevičiaus pedagoginį darbą. Jis ne tik aktyviai prisidėjo prie sukilimo, bet buvo pulkininko Jokūbo Jasinskio, vyriausiojo sukilimo vado Lietuvoje, vienas iš svarbiausių pagalbininkų.

Sukilimas pralaimėjo. Laurynas Stuoka – Gucevičius buvo atleistas iš profesoriaus pareigų. Kurį laiką Stuoka – Gucevičius su savo gana gausia šeima (žmona Bogumila Hermanovskytė, dukterys Filomena ir Modesta, sūnūs Stanislovas ir Konstantinas) vertėsi sunkiai. Nebepakęsdamas tokios padėties, 1797 m. vasario 22 dieną jis parašė raštą karaliui Stanislovui Augustui Poniatovskiui, prašydamas jį užtarti prieš caro valdžią ir grąžinti į architektūros profesoriaus vietą.

Neužilgo jis vėl buvo paskirtas architektūros profesoriumi Lietuvos Vyriausiojoje Mokykloje, kur toliau sėkmingai dėstė “…apie grožį, glūdintų įvairių pastato dalių darnume; apie tvirtumą, priklausantį nuo tikslaus atskirų elementų išdėstymo ir statybinio sumanymo privalumų; apie patogumą, turintį paklusti dėsniui, kad įvairios paskirties pastato dalys viena kitai nebūtų kliūtimi” .

Architektūros katedroje L. Stuoka – Gucevičius tęsė anksčiau pradėtą mokomąjį darbą, pašvęsdamas jam paskutiniuosius dvejus savo gyvenimo metus.

Sunki liga pakirto jo sveikatą. 1798 m. gruodžio 10 d. jis mirė nuo vandenligės. Palaidotas Vyriausiosios mokyklos lėšomis Stepono bažnyčios kapinėse Vilniuje.

L. Stuokos – Gucevičiaus kūrybinis palikimas

Visas Lauryno Stuokos – Gucevičiaus kūrybinis palikimas – neįkainojamas Indėlis į mūsų krašto architektūrą. Jo kūriniai tapo vertingais Vilniaus miesto ir jo apylinkių architektūriniais akcentais.

Į to meto Vilniaus barokinę architektūrą įjungdamas aiškų, laisvai perkurtą klasicizmą, jis pralenkė savo pirmtakų (buvusio savo mokytojo Knakfuso) nedrąsius ieškojimus šioje srityje ir tuo pačiu sukėlė visuomenėje susižavėjimą naujuoju architektūros menu.

Tuo būdu ne tiek pats klasicizmo stiliuje pastatų projektavimo ir įgyvendinimo faktas baroku pagarsėjusiame mieste, kiek laisvas, kūrybiškas, antikos kanonais nedaug tesuvaržytas klasicizmo elementų perkūrimas buvo labai radikalus žingsnis Lauryno Stuokos – Gucevičiaus kūryboje,

Vienas ryškiausių L Stuokos – Gucevičiaus kūrinių yra Vilniaus katedra. Su šiuo objektu architektas jau buvo susidūręs 1777 metais, kai jis įruošė čia didelį altorių, tebestovintį ir dabar. Tai keturių dorėninio orderio kolonų portiko motyvas, kuris puikiai derinasi su viso pastato architektūriniu sprendimu.

Pastato atstatymo projektui sudaryti buvo pakviesti keli geriausi to meto architektai. Įvyko tarsi konkursas, kurį laimėjo Stuoka – Gucevičius. Už šį projektą jis buvo apdovanotas aukso medaliu.

Savo projekte jis visiškai pakeitė ankščiau buvusį barokinį katedros sprendimą ir suteikė naujai šio pastato apimčiai savitą klasicizmo stiliaus išraišką su jam būdingu monumentalumu ir simetrija. Projektuodamas katedrą, Laurynas Stuoka – Gucevičius visiškai pertvarkė pastato priešakinę dalį, pristatydamas kairėje ir dešinėje dvi elipsiško plano koplyčias, o priekyje – didingą šešių dorėninių kolonų portiką. Abu šoninius pastato fasadus jis suvienodino, išlygindamas prieš tai buvusias įvairaus dydžio koplyčias, suprojektuodamas kolonadas, apjungtas vientisu frizu ir karnizu. Katedros gale, kairiajame jos šone, Stuoka – Gucevičius prikomponavo Kazimiero koplyčios, pastatytos dar 1636 m. pagal architekto Konst. Tenkalo projektą, atitikmenį – analogiškų proporcijų ir architektūrinio apipavidalinimo, bet tik dviejų aukštų zakristiją, o virš jos saugyklą. Prie Kazimiero koplyčios architektūrinio sprendimo priderintos ir šoninės kolonados. Išorėje naujai pastatytoje zakristijoje yra kvadratinio plano, o viduje – apvalaus. Ją taip puošia dorėninio orderio kolonos.

Stuokos – Gucevičiaus perplanuota katedra tapo žymiai didesnė už ankstyvesniąją. Perkūręs portiko dorėninį orderį, suprojektuodamas 17 modulių aukščio kolonas vietoj kanoninių 16-os, Stuoka – Gucevičius suteikė jam didingumo įspūdį. O praplėtęs portiko vidurinių kolonų tarpą beveik dvigubai, iki 5 modulių, dar labiau sustiprino jo didingumo įspūdį.

Barokiniai Kazimiero koplyčios ir naujos zakristijos – saugyklos kupolai meistriškai autoriaus įkomponuoti į bendrą pastato siluetą.

Tiek pastato planas, tiek jo fasadai sudaro harmoningą visumą.

Šiame savo sumanymo variante Stuoka – Gucevičius taip pat suprojektavo statulas ant katedros frontono ir labai tiksliai parinko jų mastelį. Tačiau statant statulos buvo padarytos didesnės, neproporcingos. Labai įdomus Stuokos – Gucevičiaus panaudotas portiko skliautų dekoravimo būdas. Skliautai yra suskirstyti gilaus profilio kesonais, kuriuose išdėstytos gero piešinio rozetės. Rozečių yra tik kelios rūšys, bet jos kaitaliojasi  tokia tvarka, jog atrodo, kad  jų čia yra įvairių įvairiausių.

Originaliai išspręstos kolonų bazės. Į dorėninį orderį architektas  įvedė naują elementą – papildomą velenėlį virš pagrindinio bazės veleno, gulinčio ant plinto.

Vidaus sienose, kaip ir fasaduose, architektas suprojektavo  visą eilę skulptūroms skirtų nišų. Daugiausia jų yra prie pagrindinio įėjimo pristatytose elipsinio plano koplyčiose ir užpakalinėje sienoje, prie didžiojo altoriaus.

Gražūs, puikaus piešinio lipdiniai (gipsatūros) Stuokos – Gucevičiaus panaudoti vidaus skliautų dekoravimui.

Tiek išorėje, tiek viduje visur pastebimas Stuokai – Gucevičiui būdingas sprendimo aiškumas ir harmoningas detalių įjungimas į viso pastato  kompoziciją.

Iki paskutinės rekonstrukcijos Vilniaus katedros fasadas iš priekio buvo užstatytas įvairiais pastatais. Buvo galvojama ne tik atidengti pagrindinį katedros fasadą, bet gal net nutiesti gatvę, kurios perspektyva būtų uždaryta naujai suprojektuotu monumentaliu pastato portiku. Toks sprendimas dažnai sutinkamas klasicizmo laikotarpyje. Minėtam tikslui Stuoka – Gucevičius tesuspėjo nugriauti menkaverčius pastatus į šiaurę nuo bokšto. Praėjus devyniolikai metų po architekto mirties, pagal B. Gesčio ir Ž. Pusjė 1817 metų miesto rekonstrukcijos projektą buvo nutiesta graži gatvė (dabar Gedimino prospektas). Jos ašis nukreipta į katedros priekinį fasadą bei varpinę. Tokiu būdu  katedros pastato ir varpinės derinys suvaidino didelį vaidmenį, sudarant tolimesnį šios vietos išplanavimo sprendimą.

Kiekvienam L. Stuokos – Gucevičiaus projektuotam didelės apimties objektui būdinga ansamblinė kompozicija. Čia kiekvienas pastatas projektuotas, ieškant bendro viso ansamblio sprendimo, panaudojant vietos tereną ir kitas gamtines sąlygas (vandenį, augmeniją). Paminėtinas autoriaus pamėgtas perspektyvos, žiūrint iš artimų taškų, kompozicinių privalumų panaudojimas. Visomis šiomis savybėmis ypač pasižymi Verkių ansamblis.

Verkių dvaro rūmus projektuoti Stuokai – Gucevičiui buvo pavesta, sugrįžus jam iš studijų užsienyje, 1781 metais. Čia statybos darbus buvo pradėjęs vykdyti architektas Knakfusas. Susipažinęs su savo gabaus mokinio paruoštais viso objekto projektais, užleido jam savo vietą.

Trijų pagrindinių rūmų kompozicijoje L. Stuoka – Gucevičius pasiekė nepaprasto darnumo, panaudojo “aukso proporciją”. Labai dažnai sutinkamą klasicizmo laikotarpio architektų darbuose. Ja buvo tikrinami suprojektuotų pastatų tarpusavio išdėstymo santykiai.

Tiek centrinių, tiek ir išorinių šio ansamblio rūmų sprendime Stuoka – Gucevičius panaudojo jonėnines kolonas ir piliastrus.

Kukliu grožiu žavi dar vienas Verkių dvaro ansamblio pastatas – vila prie Neries, o taip pat buvęs  malūnas ant užtvankos, kurio brėžinys atkurtas pagal žinomą Pr. Smuglevičiaus akvarelę.

Visus šiuos pastatus jungia bendra kompozicinė idėja, todėl galima teigti, kad Verkių ansamblis yra vienas ryškiausių Stuokos – Gucevičiaus sukurtų ansamblinės kompozicijos pavyzdžių, pasižymįs planavimo originalumu.

Reikšmingas Stuokos – Gucevičiaus kūrinys yra Vilniaus rotušė. Šiam objektui suprojektuoti taip pat buvo suruoštas  savotiškas konkursas. Jo atstatymo ir praplėtimo projektus ruošė žymiausi to meto architektai.

L. Stuoka – Gucevičius sukūrė net  tris projekto variantus: su dorėninės kolonos pavidalo bokštu pastato užpakalyje ir be bokšto su trimis portikais bei su vienu priekiniu portiku (šis projektas ir buvo priimtas statybai). Laikantis autoriaus projekto, tiek pirmajame, tiek antrajame salės bei  visos kitos patalpos buvo atstatytos pagal pirmykštę  apimtį. Palikta jų išdėstymo amfiladinė tvarka. Antrojo aukšto  vidurinėse patalpose buvo atstatytos jonėninės kolonos, o didžiojoje salėje – balkonus remiančios dorėninės kolonos. Taip pat restauruoti visi langų ir durų apvadai pagal autoriaus projektą. Virš vidaus  durų esančios nišos papuoštos bareljefais.

Stuokos – Gucevičiaus kūriniams charakteringa tai, kad portiko antablementas ištisai juosia visą pastatą ir pasibaigia galingu, modiljonais paremtu, karnizu.

Vilniaus rotušės rūmai yra vienintelis Lauryno Stuokos – Gucevičiaus statinys, iki mūsų dienų turįs gausiausią autentišką projektinę medžiagą. Todėl jie užima pagrindinę vietą, studijuojant architekto kūrybinį palikimą.

Vilniaus universiteto bibliotekos Rankraščių skyriuje atrasta Sudervės bažnyčios autentiško projekto kopija, atlikta nenurodyto asmens 1851 m. balandžio 20 dieną, tai yra praėjus nepilniems 17 metų  po jos konsekravimo , galutinai išblaško abejones dėl šio projekto autorystės.

Svarbiausiu argumentu, patvirtinančiu Stuokos – Gucevičiaus autorystę, yra tai, jog surastojo Sudervės bažnyčios projekto kopijos atskirų detalių  analizė įrodo, kad šis projektas visiškai sutampa su Vilniaus katedros sprendimu: čia ir kolonų aukštis 17 modulių, ir kolonos perdengiančios antablemento santykiai bei  profiliai identiški, ir karnizai panašaus piešinio. Labai būdingas jo kūrybai iš viso šio  komplekso išplanavimas.

Statant Sudervės bažnyčią, jau po Stuokos – Gucevičiaus mirties, architektas L. Bartkevičius galėjo kurį laiką vadovauti statybos darbams, bet nėra jokio pagrindo  jį vadinti šio objekto projektuotoju, nes tokį sudėtingą objektą suprojektuoti galėjo tik labai talentingas  ir didelę architekto patirtį  turintis žmogus. Tai, kad Sudervės bažnyčios projektuotojas buvo L. Stuoka – Gucevičius liudija 1888 m. šios bažnyčios vizitacijos aktas.

Palyginę naujai surastą  projekto kopiją su bažnyčios pastatu tyrinėtojai pastebėjo, kad statant bažnyčią buvo padaryti kai kurie nukrypimai: sumažintas kolonų aukštis iki 14 modulių, pakeisti pagrindinio bei virš būgno esančių karnizų  profiliai. Paprastų formų apskrito plano pjedestalas kryžiui virš kupolo pakeistas svetimų visam pastatui barokinių formų žibinto motyvu.

Visi šie nukrypimai nuo Stuokos – Gucevičiaus projekto pakenkė pastato grakštumui, tačiau iš esmės nepakeitė jo kompozicinio sprendimo.

1790 metais L. Stuoka – Gucevičius sudarė pirmąjį Vilniaus miesto naujosios dalies topografinį planą. Tuo metu jis buvo Topografijos mokyklos profesorius. Šis planas apima tuometinius Vilniaus priemiesčius: Trakų, Taurakalnio, Totorių, Lukiškių ir Vingio. Miesto teritoriją buvo numatyta plėsti Žvėryno ir Taurakalnio link.

L. Stuokos – Gucevičiaus sudarytame plane aiškiai pažymėtos naujosios miesto dalies išplanavimo gairės. Plane architektas numatė praplatinti ir ištiesinti senąjį Trakų traktą (dabartinę Basanavičiaus gatvę ir Savanorių prospektą), o taip pat suprojektavo dar dvi gatves (dabartines Konarskio ir Čiurlionio, sudarydamas iš jų klasicizmui būdingą spindulinį gatvių trišakį). Šių gatvių susidūrimo vietą buvo planuojama užbaigti naujų kareivinių pastatu ant Tauro kalno. Be to, jis numatė keletą tiesių skersinių gatvių. Trišakio pradžioje buvo parinkti sklypai naujoms statyboms. Šiame rajone buvo geras statybai gruntas, graži gamta – daug žalumynų, gausūs geriamojo vandens ištekliai (Vingrių ir Taurakalnio šaltiniai). Vingyje esantį mišką Suoka – Gucevičius išplanavo spinduliniais takais ir pavertė jį parku, numatydamas čia didelius apželdinimo darbus.

Šis planas žavi grafinio atlikimo aiškumu bei tikslia tereno charakteristika, jame aiškiai pavaizduoti kalnai ir šlaitai, upės, šaltiniai ir želdiniai, o taip pat smėlingos ir vandeningos vietos. Čia tiksliai nurodyti visi buvusieji statybos objektai – vartai, pramonės įmonės, observatorija, vienuolynas, mečetė, rūmai, gyvenamieji namai, paminklai ir įvairūs sandėliai. Tokiu tiksliu planu remtasi, sudarant visus vėlesniųjų laikų Vilniaus miesto planus. Stuokos – Gucevičiaus atlikti miesto planavimo darbai parodo, kad jis ne tik puikus architektas, bet ir puikus topografas.

Tarp naujai išaiškintų, nors dar galutinai neįrodytų, Stuokos – Gucevičiaus suprojektuotų objektų ypatingą vietą užima Maliatyčių kompleksas. Jį sudarė kulto pastatas, primenantis sumažintą Perto bazilikos Romoje kopiją, ir dveji gyvenamieji rūmai.

XVIII a. antrojoje pusėje stambių feodalų ir dvasininkų tarpe buvo paplitusi mada statydintis Žymiausių Europos  pastatų sumažinto mastelio kopijas. Architektas P. Aigneris Pulavuose, Lenkijoje, buvo pastatęs keletą kartų sumažintą Romos panteono kopiją. Buvo ir daugiau panašių atvejų. Stuoka – Gucevičius gavo užsakymą pastatydindi Maliatyčiuose, Baltarusijoje, sumažintą didžiausio pasaulyje kulto pastato kopiją. Tai, kad Stuoka – Gucevičius ne tik projektavo, bet ir vykdė Maliatyčių komplekso statybą, dar trūksta įrodymų. Šio komplekso statyba buvo baigta 1794 m. fašistinės okupacijos metais (1943) visas šis įdomus kompleksas buvo sugriautas, ir dabar apie ten buvusius statinius liudija tik pamatų pėdsakai ir archyviniai duomenys.

Tyrinėtojai palyginę Stuokos – Gucevičiaus ranka atliktą Maliatyčių  bažnyčios projektą su natūraliu Romos bazilikos atvaizdu pastebi keletą skirtumų: pagrindinio fasado kraštiniuose rizlituose nėra parapetų su laikrodžiais, vietoj trejų durų – tik vienerios; vietoj trylikos skulptūrų, esančių ant baliustrados, yra tik dešimt. Kolonadų projekte nėra galuose papildomų portikų, skiriasi ir pati jų konfigūracija.

Atlikti Maliatyčių bažnyčios matavimai paneigia tai, jog ši bažnyčia mažesnė už Romos baziliką 32 kartus. Iš tikrųjų ji mažesnė tik 8 kartus.

Atlikti tokios sudėtingos konfigūracijos ansamblio piešinį be žymesnių paklaidų anais laikais galėjo tik  didelę architekto patirtį turintis žmogus ir geras piešėjas.

Naujai išaiškinti, nors taip pat negalutinai įrodyti dar du Stuokos – Gucevičiaus kūriniai:

1) Ignui Tyzenhauzui   pastatyti prekybos namai Rokiškyje ir keli dvaro rūmų pastatai, o tuo pačiu ir viso šio komplekso išplanavimas;

2) rūmai Mykolui Radziševskiui Buivydžiuose, netoli Nemenčinės, o taip pat  aštuonkampio plano su kupolu bažnyčia, kuri su greta esančiais pastatis sudaro vieną kompleksą.

Tokia išplanavimo sistema būdinga klasicizmo laikotarpiui bei Stuokos – Gucevičiaus kūrybai. Pastati išdėstyti simetriškai išilginei kompozicijos ašiai, kurios vienas galas orientuotas į rūmus, o antrasis į bažnyčią. Ši išilginė viso komplekso ašis apsodinta medžiais, buvo tiltai per pratekančius upelius, tvenkiniai.

Abu šie kompleksai išliko iki mūsų dienų, tik Buivydžių rūmai, kurie jau nuo praeito šimtmečio vidurio stovėjo apleisti, dabar visai sugriuvę.

l. Stuokos – Gicevičiaus kūrybinis palikimas – neįkainojamas lobis, kuris priklauso Lietuvai:

-         Verkių dvaro pastatai, baigti statyti 1790m.

-         Vilniaus katedra, baigta statyti 1801m.

-         Vilniaus rotušė, baigta statyti 1799 m.

-         Leibožico namai Vilniuje, pastatyti 1784 m.

-         Karpių (vėliau Tiškevičių) namai Vilniuje, pastatyti 1783 m.

-         Maišiagalos bažnyčia (netoli Vilniaus), pastatyta 1790 m.

-         Jonavos bažnyčia, vienuolynas ir klebonija, pastatyti 1791 m.

-         Sudervės bažnyčia, baigta statyti 1803 m.

-         Švikauskų rūmai Čiobiškėse (prie Žaslių), pastatyti 1794 m.

-         Pacų rūmai

-         Radvilų rūmai netoli Biržų

-         Chodkevičių rūmai

-         Tyzenhauzų rūmai

-         Cirkliškių dvaro pastati (prie Švenčionių), statyti apie 1796 m.

-         Vilniaus miesto planas

-         Architektūros dėstymo programa

-         Traktatas apie įvairių rūšių amatininkų krosnis

-         Keltuvas, sutaupantis darbo jėgą

-         Mechanizuota “meška” poliams į žemę kalti. Panaudota statant Vilniaus katedrą.

Kai kurie Stuokos – Gucevičiaus darbai saugomi Varšuvos Universiteto bibliotekoje.

Išvados

Laurynas Stuoka – Gucevičius sugebėjo į savo kūrinius įlieti savotiškai naują, labai artimą mūsų krašto architektūrai kompozicinį planą ir fasadų sprendimą. Jo pastatams būdinga masių pusiausvyra, plano aiškumas, statybinė logika ir dekoro saikingumas, kuris turi tam tikro ryšio su lietuvių liaudies meistrų medinėmis ir mūrinėmis statybomis.

L. Stuokos – Gucevičiaus klasicizmas savitesnis ir pranašesnis už jo mokytojo Knakfuso. Knakfuso pastatams būdingas šaltas Varšuvos klasicizmo atkartojimas.

L. Stuoka – Gucevičius buvo pirmasis iš Lietuvos architektų, panaudojęs skulptūros meną visuomeniniams pastatams papuoši. Tačiau savo projektuojamų gyvenamųjų namų jis neperkrovė jokiais sudėtingesniais klasicizmo elementais. Jų fasadų sprendimai pasižymėjo tiksliomis praporcijomis ir ramiu paprastumu.

L. Stuoka – Gucevičius dėstė architektūros teoriją, siekė racionalizuoti statybos techniką.

Jo kūrybinė veikla pasižymėjo novatoriškais ieškojimais, siekimu sukurti savą klasicizmo išraišką, sugebėjimu suteikti savo kūriniams senosios nacionalinės  architektūros ir klasicizmo kūrybinių principų sąskambį. L. Stuokos – Gucevičiaus kūrybinė veikla nauja linkme pakreipė architektūros meno vystymąsi Lietuvoje, padėjo tvirtus pagrindus geriausioms klasicizmo tradicijoms prigyti ir vystytis.

Literatūra:

1.       Budreika E. “Lietuvos klasicizmo architektūros kūrėjas Laurynas Stuoka – Gucevičius”. Kaunas, Mintis 1965;

2.      Kitkauskas N. “Vilniaus katedra”. Vilnius 1976;

3.      “Lietuvos architektūros istorija. II t. Nuo XVIIa. Iki XIXa. vidurio”. Vilnius 1994

Susiję įrašai:

• Kuršių papuošalai (referatas)
• Ogiustas Rodenas (referatas)
• REMBRANTAS
• Klasicizmas
• Žoržas Sera (referatas)