Iš straipsnių matyti, kad A. Andrašiūnas, nors grynai politinės ekonomijos klausimų nenagrinėjo, buvo pakankamai gerai susipažinęs su klasikine politine ekonomija. Jis apibūdino liberalizmo ekonominę doktriną, nurodydamas, kad jos šalininkai geriausiu ekonominio gyvenimo reguliatoriumi skelbia laisvąją konkurenciją ir pasiūlos-paklausos dėsnį, o valstybės kišimasį į ūkinį gyvenimą laiko kenksmingu. Bet pats kritiškai žiūrėjo į šią doktriną, pabrėždamas, kad ekonomikos moksle vietoj jos vis labiau įsitvirtina reguliojamo, planuojamo ūkio teorija.

Lietuvoje, rašė A. Andrašiūnas, liberalizmo idėjos nebuvo plačiai paplitę ir nereikia dėl to apgailestauti. Pranašesnis yra reguliuojamasis ūkis, tik nereikėtų nukrypti į kraštutinumą, visai atsisakant privačios iniciatyvos. Taip pat nereikia aklai kopijuoti ūkinės praktikos kitose šalyse.

Lietuvoje reikia “palaipsniui įgyvendinti ekonominę demokratiją, t.y. sudaryti tokias sąlygas, kad visi piliečiai praktikoje galėtų įsigyti nekilnojamojo turto, kad tas turtas būtų kiek galima vienodžiau suskistytas [...]. Bet turtingumo ir pajamų išlyginimas turi eiti ne pasiturinčių turtą ir pajamas mažinant, bet naujus turtus kuriant bei gausesnius uždarbio šaltinius organizuojant” (1, 468).

Siekdama kelti “tautos gerbūvį”, valstybė turi sudaryti tokį “ūkio planą” arba programą, kurioje būtų išvarditos ne tik per tam tikrą laikotarpį siekiami tikslai, bet ir numatytos visos priemonės tiems tikslams pasiekti. Labiausiai tiktų pramonei plėtoti akcinės bendrovės, kurias steigtų valstybė, tačiau sau pasiliktų tik nežymią akcijų dalį, o likusias parduotų taip pat ir darbininkams. “Kievienos įmonės akcijų pasiskirstymo proporcija būtų tokia: 40 proc. darbininkams, 40 proc. kapitalistams arba kooperatyvams, 20 proc. valstybei ar savivaldybėms”. Esant tokiai padėčiai valstybė galėtų atlikti arbitro vaidmenį, o be to taip būtų įgyvendinama “turto demokratizacija” (2, 470).

Jis darė išvadą, kad “smulkiuose ūkiuose darbo efektyvumas yra keleriopai mažesnis, negu stambiuose ūkiuose” ir todėl “ūkių smulkėjimas bendrojo gerio sumėtimais yra aiškiai žalingas reiškinys” (3, 764). Išeitį A. Andrašiūnas matė gamybinėje kooperacijoje, kuri, jo įsitikinimu, galėjo sujungti stambaus ūkio racionalumą su kiek įmanoma tolygesnių žemės pasiskirstymų tarp valstiečių, Tik per kooperacija galima pasiekti optimalaus ūkių dydžio.

1911 m. atsidūręs užsienyje, A. Rimka kurį laiką gyveno Tilžėje, paskui Šveicarijoje, Olandijoje. 1912-1914 m. kaip laisvasis klausytojas studijavo ekonomiką Visuomenės ir prekybos mokslų akademijoje Franfurte prie Maino. Pragyvenimo šaltiniai buvo honorarai už rašinius “Lietuvos ūkininkui” ir kitiems laikraščiams.

Persikėlęs gyventi į Ameriką, redagavo liberalinius laikraščius “Jaunąją Lietuvą” ir “Ateitį”.

1917 m. atvyko į Rusiją. Čia įsijungė į Lietuvių tremtinių politinį gyvenimą, kuris po vasario revoliucijos buvo pastebimai suaktivėjęs. Savo pozicijomis jam artimiausi buvo nuosaikieji liaudininkai, pažįstami iš “Lietuvos ūkininko” laikų. Grįžęs į Lietuvą, 1918-1920 m. vadovavo Lietuvos žemės ūkio ministerijos statistikos skyriui, kartu buvo žemės reformos komisijos narys (vėliau sekretorius). Kaip liaudininkų atstovas buvo renkamas į Steigiamąjį seimą. Pasižymėjo bene kaip pagrindinis buržuazinės žemės reformos projekto kūrėjas. 1921-1923 m. tęsė studijas Visuomenės ir prekybos mokslų akademijoje Franfurte prie Maino. Nuo 1923 m. Kauno universiteto docentas, nuo 1930 m. – profesorius. Dėstė statistiką ir ekonominė politiką. Liaudininkams su socialdemokratais paėmus valdžią, trumpą laiką (1926 m. birželio – gruodžio mėn.) buvo finansų ministras. Krikdemų ir tautininkų atžvilgiu laikėsi opozicijos. 1928-1939 m. buvo Lietuvos banko statistikos ir ekonominių informacijų skyriaus vedėjas, 1935-1940 m. redagavo “Ekonomikos” žurnalą.

Tokios yra žymesnės A. Rimkos gyvenimo gairės.

Būdamas aktyvus visuomenės ir mokslo veikėjas, A. Rimka daugeliu visuomeninių klausimų turėjo užimti vienokią ar kitokią principinę poziciją. Nenuostabu, kad kilęs iš valstieęių jis į daug ką žvelgė valstiečio akimis. Jį baugino galimi radikalūs, revoliuciniai pertvarkimai visuomenėje, todėl linko liberalių reformų pusėn. Jo pažiūrų metodologinį pagrindą sudarė “gamybinių jėgų” koncepcija, kurią jis, matyt, perėmė jau 1912-1914 m., studijuodamas Vokietijoje. Šiai koncepcijai būdinga tai, kad neigiami gamybiniai santykiai ir jų reikšmė visuomenės raidai. Būtent vokiečių istorinės mokyklos atstovai ir jai artimi autoriai laikė, kad tik vystantis gamybinėms jėgoms (technikai, švetimui, mokslui ir t.t.) įmanomi tam tikri pakitimai visuomenėje lėtos evoliucijos keliu. Jų pažiūrose į visuomeninę santvarką nėra vietos gamybiniams santykiams. Panašiai klausimą kėlė ir A. Rimka.

A. Rimka laikė, kad ir socializmą įgyvendinti įmanoma tik palaipsniui, vystantis gamybinėms jėgoms. Pvz., atgaivinto “Varpo” puslapiose jis rašė: “Mes eisime prie tokio visuomenės surėdymo, kur visi produkcijos įrankiai bus visos liaudės nuosavybė” (34). O kitame numeryje tęsė: “[...] socializmas visai nėra tuščia svajonė, bet būtinas ir neišvengiamas visuomeninio bei ekonominio gyvenimo plėtojimo laipsnis”. Ir toliau aiškino, kad jau daug kur matyti suvisuomenėjimo žymių:suvalstybinamos atskiros įmonės ir pan. Šį “socializacijos” procesą demokratai turi visaip remti. Tai rodo, kad valstybinio sektoriaus plėtimą kapitalizmo sąlygomis ir kitus panašius dalykus A. Rimka laikė keliu, vedančiu į socializmą. Dar aiškiau šiuo atžvilgiu savo mintis jis dėstė vėliau, 1918 m. Neigiamai atsakydamas į klausimą, ar greit būtų galima įgyvendinti socializmą, teigė, kad revoliuciniu būdu suvisuomeninus gamybos priemones, žlugtų civilizacija, nes neliktų pagrindo privačiai iniciatyvai. Socialistinė revoliucija negalinti pagerinti žmonių gyvenimo. “Vieninteliai teisingas ir tikras kelias žmonių būviui pagerinti – tai jųjų darbo našumo pakėlimas”. O darbo našumą kelti įmanoma tik tobulinant techniką ir darbo organizavimą. Tai savo ruožtu priklausą “nuo žmonių kultūros aukštumo ir jų išsilavinimo”. Todėl socializmą įgyvendinti “galima tik per ilgą, nuolatinį ir sistemingai vedamą darbo veikimą [...]” (35).

Vėliau, įsigalėjus buržuazinei santvarkai Lietuvoje, socializmo, kaip visuomeninės santvarkos idealo, A. Rimka neįšsižavėjo. Jis žavėjosi II Internacionalo veikėjais, kurie atmetę “revoliucinį principą ekonominei sanvarkai keisti” ir padarę išvadą, kad socializmas galįs būti įgyvendintas “žingsnis po žingsnio”, socializuojant (kitaip tariant, suvalstybinant) gamybos priemones palaipsniui, tik kai kuriose gamybos šakose, esant demokratijai (36, 7-10).

A. Rimka pritarė K. Kautskio požiūriui, kad gamybos priemonių suvisuomeninimas bus suderinamas su demokratija kaip daugumos valia tik tada, kai visuomenės daugumą sudarys proletarai. Ir dargi, sakė jis, turi būti įrodyta, kad kolektyvai naudojant gamybos priemones “socialinis produktas” nesumažės. Apskritai, jo nuomone, ginčias dėl to, kam turi priklausyti gamybos priemonės, buvo grynai akademinis. O svarbiausia esą tai, kad gamybos priemonių naudojimas “kiek galint didesnį socialinį produktą teiktų ir kad to produkto [...] pasklaida (distribucija) būtų kiek galint teisingesnė ir plačiųjų darbo žmonių kūno ir dvasios kultūrai naudingesnė” (38, 51).

Šie žodžiai rodo, kad ketvirtajame dešimtmetyje A. Rimka kaip ir ankščiau laikėsi požiūrio, faktiškai ignoruojančio gamybinius santykius. Manė, kad paskirstymas gali būti “teisingas” arba “neteisingas”, nepriklausomai nuo to, kam priklauso gamybos priemonės. Jis yra ne kartą pabrėžęs, kad bet kokia reforma, yra geistina ir gali būti sėkminga tik tada, jei nebus griaunamos gamybinės jėgos, nesmuks gamyba, o atvirkščiai, didės “socialinis produktas”.

Socialinės-ekonominės santvarkos, reformų klausimas Lietuvoje ypač aštriai iškilo antrajame dešimtmetyje, kai vyko karas ir visiems buvo aišku, kad visuomenės gyvenime neišvengiami esminiai pakitimai. A. Rimka laikėsi nuomonės, jog bet kurių permainų pagrindą turi sudaryti privati nuosavybė, samdomasis darbas it demokratija.

Prieškarinėje Lietuvoje A. Rimka buvo žymiausias statistikos specialistas. Jo darbai iš statistikos parašyti pagal paskutinį to meto mokslo žodį, pasižymi novatoriškumu ir neabejotinai turi tam tikrą išliekamąją vertę.

Kas yra įmonė. Pradedant verslą reikia pasirinkti kokią nors organizacinę (firmos) formą. Visa tai reglamentuoja įstatymai. Pagal veikiančius Lietuvos Respublikos įstatymus kiekviena įmonė turi būti registruojama. Įregistruotai įmonei išduodamas nustatytos formos pažymėjimas ir suteikiamas kodas. Tik tada forma gali užsiimti ūkine – komercine veikla. Tačiau prieš registruojant savo firmą būtina susipažinti su Lietuvos Respublikos įmonių įstatymu. Lietuvos Respublikos įstatymas nustato subjektus, turinčius teisę savo firmos vardu užsiimti nuolatine komercine – ūkine veikla, jų steigimo ir veiklos teisinius pagrindus.

Įmonė yra savo firmos vardą turintis ūkinis vienetas, įsteigtas įstatymo nustatyta tvarka tam tikrai ūkinei – komercinei veiklai. Įmonę sudaro medžiaginių, daiktinių ir nematerialinių aktyvų, jos teisių ir pareigų kompleksas. Įmonės, kaip teisės subjektas (įmonininkas), gali turėti juridinio asmens teises arba veikti kaip fizinis asmuo.

Įmonių rūšys. Paprastai skiriamos tokios įmonių organizavimo formos:

1.      individualios (personalinės) įmonės;

2.      tikrosios ūkinės bendrijos;

3.      komanditinės (pasitikėjimo) ūkinės bendrijos;

4.      akcinės ir uždarosios akcinės bendrovės;

5.      valstybinės (vietos savivaldybės) įmonės;

6.      specifinės paskirties valstybinės įmonės;

7.      žemės ūkio bendrovės;

8.      kooperatinės bendrovės (kooperatyvai).

Akcinės bendrovės

Efektyviausia įmonių organizavimo forma yra akcinės bendrovės. Pasaulyje daug žymių firmų yra organizuotos kaip akcinės bendrovės (pavyzdžiui, IBM, „Ford Motor Company”, „Kraisler” ir kitos). Pagrindiniai akcinės bendrovės pranašumai prieš kitas ūkinių organizacijų formas yra šie:

1.      galimybė koncentruoti didelį kapitalą. Nedidelių kapitalų savininkams įnešant savo pajų į akcinės bendrovės turtą, gali būti sukauptas didžiulis kapitalas;

2.      ribota akcininkų turtinė atsakomybė;

3.      galimybė perduoti teises. Savininko teisė nėra fiksuota akcininkui visiems laikams. Kiekvienas akcininkas gali perduoti arba parduoti savo akcijas, kartu perduodamas visas jų suteikiamas teises;

4.      neribotas egzistavimo laikas. Akcinės bendrovės egzistavimo stabilumas garantuojamas tuo, kad pasitraukus vienam arba keletui akcinės bendrovės narių iš veiklos, ši ir toliau egzistuoja: pavyzdžiui, akcininkui mirus, jam priklausantis akcinis kapitalas gali būti paveldimas;

5.      valdymo centralizavimas. Vyriausiasis akcinės bendrovės valdytojas yra jos prezidentas. Konkrečioms funkcijoms vykdyti jis gali skirti įvairius vykdytojus, bet galutinis sprendimas visais svarbiausiais akcinės bendrovės valdymo klausimais priima jos prezidentas. Tai padidina valdymo priėmimo operatyvumą;

6.      profesionalus valdymas. Akcininkai tiesiogiai nedalyvauja akcinės bendrovės valdyme, o samdo valdymo funkcijoms atlikti profesionalius vadybininkus. Tai nulemia akcinės bendrovės veiklos efektyvumą.

Pagrindiniai akcinės bendrovės trūkumai yra tokie:

4.      didesni mokesčiai. Akcinės bendrovės, būdamos juridiniais asmenimis, apmokestinamos paprastai didesniais mokesčiais negu individualios įmonės ar ūkinės bendrijos, turinčios fizinio asmens statusą;

5.      įstatyminiai apribojimai. Akcinių bendrovių veiklą griežčiau reglamentuoja įstatymai bei įvairūs juridiniai aktai negu ūkinių bendrijų veiklą. Pavyzdžiui, norint padidinti bendrovės įstatinį kapitalą, turi būti sušauktas akcininkų susirinkimas. Susirinkimui sušaukti atitinkami įstatymai numato tam tikrą tvarką.

Lietuvoje 1994m. liepos 5d. buvo priimtas Lietuvos Respublikos Akcinių bendrovių įstatymas, kuris „Reglamentuoja akcinių bendrovių ir uždarųjų akcinių bendrovių steigimą, reorganizavimą, ir likvidavimą, valdymą ir veiklą, akcininkų teises ir pareigas” (1 str.).

Akcinė bendrovė yra juridinių ir fizinių asmenų sąjunga, kuri, siekdama konkrečių ūkinių prekybinių tikslų, jungia savo kapitalą. Šis sąjungos bendras kapitalas suprantamas kaip įstatinis kapitalas yra padalintas į tam tikras dalis, o kiekviena tokia įstatinio kapitalo dalis vadinama akcija.

Akcinių bendrovių klasifikacija. Skiriamos atviros (viešos) ir uždaros akcinės bendrovės. Paprastai atviros akcinės bendrovės akcininkų skaičius neribojamas (minimalus akcinės bendrovės steigėjų skaičius yra 5 asmenys – akcininkai). Atvirosios akcinės bendrovės akcijos platinamos viešai, parduodamos biržoje. Uždarosios akcinės bendrovės minimalus steigėjų skaičius yra 2 asmenys – akcininkai. Paprastai uždarosios akcinės bendrovės akcininkų skaičius ribojamas, taip pat ribojamas viešas jos akcijų platinimas bei jų pardavimas biržoje.

Valstybinės valdžios ir valdymo organai taip pat gali dalyvauti bendrovėje juridinio asmens teisėmis, tačiau jų nominali akcijų vertė negali sudaryti daugiau kaip 50% šios bendrovės įstatinio kapitalo. Įstatymas numato, kad akcinės bendrovės įstatinis kapitalas negali būti mažesnis kaip 100 tūkstančių litų, o uždarosios akcinės bendrovės kapitalas – ne mažiau kaip 10 tūkstančių litų.

Akcinės bendrovės turtą sudaro akcinis kapitalas, kreditinės lėšos ir kiti aktyvai. Plėtojantis ir didėjant bendrovei, jos akcinio kapitalo dydis kinta. Pagal idėją, akcinis kapitalas yra lėšų minimumas, kurį akcinė bendrovė visada garantuoja savo kontrahentams, prisiimdama įsipareigojimus ir sudarydama įvairias sutartis. Todėl akcinis kapitalas yra nekeičiamas. Jis yra padengtas akcijomis.

Akcijos. Jų rūšys

Akcijos yra investicijų vertybiniai popieriai, pažymintys jų savininkų – akcininkų dalyvavimą bendrovės kapitale ir suteikiantys jiems turtines ir asmenines neturtines teises. Uždarosios akcinės bendrovės gali akcininkams neišduoti akcijų arba vietoj akcijų išduoti sertifikatus, kurie nepriskiriami vertybinių popierių kategorijai. Akcijos (sertifikato) nominali vertė turi būti nurodyta litais be jo dalių (centų).

Akcijos skirstomos į klases pagal jų savininkų teises, visų tos klasės akcijų nominalios vertės ir jų suteikiamos teisės turi būti vienodos. Akcijos gali būti vardinės arba pareikštinės, paprastosios arba privilegijuotosios. Uždarosios akcinės bendrovės akcijos (sertifikatai) gali būti tik vardinės. Jos neregistruojamos valstybės organuose ir negali būti organizuojamas viešas jų pasirašymas. Vardinės akcijos savininkas yra fizinis ar juridinis asmuo, kuris nurodytas akcijoje ir įrašytas į bendrovės akcininkų registracijos knygą. Apie vardinės akcijos perleidimą kitam asmeniui turi būti padaromas įrašas akcijoje ir akcininkų registracijos knygoje.

Pareikštinės akcijos savininkas yra jos turėtojas. Pareikštinės akcijos parduodamos kitų asmenų nuosavybėn be registravimo. Jų perdavimo tvarkos įstatai nereglamentuoja, o dividendas išmokamas faktiniam akcijų savininkui nepriklausomai nuo to, kad buvo pradinis jų savininkas.

Paprastos akcijos sudaro pagrindinę bendrovės akcijų klasę. Bene svarbiausia paprastųjų akcijų charakteristika yra ta, kad paprastos akcijos suteikia jų savininkams balsavimo teisę akcininkų susirinkimuose, leidžiančią dalyvauti akcinės bendrovės valdyme. Be to, paprastos akcijos suteikia jų savininkams teisę gauti dividendą, jei akcinė bendrovė gauna pelną ir atitinkamas jos valdymo organas (akcininkų susirinkimas, stebėtojų taryba ar valdyba) nutaria pastarojo dalį mokėti akcininkams dividendo pavidalu. Tačiau paprastųjų akcijų savininkų teisės gali būti realizuotos tik po privilegijuotųjų akcijų savininkų reikalavimų patenkinimo.

Privilegijuotos akcijos paprastai nesuteikia jų savininkams balsavimo teisės akcininkų susirinkimuose, todėl privilegijuotų akcijų savininkai tiesiogiai nedalyvauja, pavyzdžiui, akcininkams renkant bendrovės valdymo organus, akcininkų susirinkimuose jie turi tik patariamojo balso teisę. Tačiau, įsigyjant privilegijuotas akcijas, kitaip nei paprastas, jose iš anksto nurodomas dividendo, kuris bus išmokamas, dydis (akcijos nominalinės kainos atžvilgiu). Privilegijuotų akcijų nominali vertė negali būti didesnė kaip 1/3 įstatinio kapitalo.

Privilegijuotos akcijos skirstomos į dvi rūšis:

2.      kumuliatyvinės privilegijuotos akcijos (privilegijuotos akcijos su kaupiamu dividendu). Jos suteikia teisę perkelti dividendus vėlesniam laikui. Be to, tik visiškai atsiskaičius su kumuliatyvinių privilegijuotų akcijų savininkais, gali būti skiriamas paprastų akcijų dividendas. Lietuvoje privilegijuotų akcijų savininkų teises gina priimtas Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymas, kuriame pasakyta: „Jeigu per dvejus ūkinius metus iš eilės bendrovė neišmoka privilegijuotų akcijų su kaupiamuoju dividendu be balansavimo teisės savininkams viso nustatyto dividendo, jie įgyja balsavimo teisę. Šią teisę turi akcininkai iki tų ūkinių metų, kuriais buvo visiškai atsiskaityta su jais, pabaigos ” (35 str. 10dali);

Vertinant atskirus investicinius projektus visuomet yra lyginamos tarpusavyje keletas alternatyvų. Norint nustatyti, kuri iš jų yra naudingiausia konkrečiai įmonei ar valstybei, reikia atlikti turimų alternatyvų ekonominę analizę.

Alternatyvų realizavimas tęsiasi bei rezultatai reiškiasi ilgiau nei vienerius metus, šis laikotarpis gali apimti keletą ar keliolika metų. Įprasta, kad numatomos alternatyvių investicinių projektų pajamos bei išlaidos per visą projekto gyvavimo ciklą yra nustatomos per šių alternatyvų projektuojamus pinigų srautus. Kadangi pinigų vertė apibrėžtai kinta laike, atliekant alternatyvių investicinių projektų ekonominę analizę, būtina atsižvelgti ne tik į projektuojamų pinigų srautų dydžius, bet taip pat reikia įvertinti laiko momentus, kuriais yra gaunamos projekto pajamos arba patiriamos išlaidos.

Alternatyvų ekonominėje analizėje yra taikoma keletas metodų, tokių kaip esamosios vertės, būsimosios vertės, vidutinės metinės vertės, vidinės pelno normos, atsipirkimo periodo, naudos-kaštų santykio ir kiti metodai. Šiame kursiniame projekte šie metodai bus detaliau išnagrinėti, parodyti jų privalumai bei trūkumai.

Darbe taip pat analizuojamas vienas iš racionalių sprendimų išrinkimo metodų – Hurvico taisyklė.
1. ALTERNATYVŲ EKONOMINIO ĮVERTINIMO TIKSLAI

Ekonominis įvertinimas – tai racionalus būdas pasirinkti sprendimą. Kiekviena komercinė organizacija privalo mokėti nustatyti perspektyvias investavimo kryptis, kad, sukaupusi pinigų investicijoms, galėtų teisingai pasirinkti projektą finansavimui.

Ekonominis įvertinimas įgalina pasirinkti sprendimą, remiantis ūkinės-finansinės naudos matais kaip kiekvieno projekto vertės rodikliais.

Galima išskirti tokius inžinerinių projektų ekonominio įvertinimo tikslus:

• nuspręsti, kurioms investicijoms yra geriausia naudoti organizacijos pinigus;
• užtikrinti, kad iš investicijų bus gautas optimalus pelnas;
• garantuoti, kad projekto bei visos organizacijos rizika bus minimali;
• padėti pagrindus tolesnei kiekvienos investicijos panaudojimo analizei.

Ekonominio įvertinimo metu yra:

• sukuriama kiekvieno inžinerinio projekto finansinės bei ekonominės naudos įvertinimo sistema;
• identifikuojamas kiekvieno projekto rizikos laipsnis ir galimi netikėtumai;
• nustatomos laukiamos pajamos ir išlaidos.

Organizacijos vadovybei renkantis projektą iš eilės alternatyvių, visuomet yra pasinaudojama ekonominio įvertinimo rezultatais.

Ekonominis įvertinimas padeda įmonių vadovams priimti teisingus sprendimus. Ekonominio įvertinimo pasėkoje ne tik priimamas sprendimas, įgyvendinti projektą ar ne, bet taip pat nustatomas įgyvendintinų inžinerinių projektų eiliškumas pasirinktų prioritetų pagrindais.

• Pinigų srautų vertės kitimas laike

Pinigų laiko vertės sąvoka grindžiama prielaida, kad žmonės pirmenybę teikia vartojimui laiko atžvilgiu: labiau linkę vartoti prekes dabar negu tas pačias prekes ateityje. Pinigus taip pat galima laikyti prekėmis. Tuomet pinigų laiko vertę apibrėšime tokiu būdu: litas, gautas šiandien, yra vertingesnis negu litas, gautas ateityje.

Tai yra visai suprantama, kadangi šiandien turimą litą galime investuoti ir uždirbti pelną. Be to, ateities lito vertę mažina infliacija. Vadinasi, kuo litas labiau nutolęs ateityje, tuo mažiau jis vertingesnis.

Turimų pinigų vertės perskaičiavimas būsimajam laikotarpiui vadinamas kaupimu, o būsimosios vertės perskaičiavimas dabartiniam laikotarpiui – diskontavimu. Pabandykime tai išreikšti matematiškai. Visų pirma, nustatykime būsimąją pinigų vertę, t.y. kiek litas, turimas šiandien, bus vertas ateityje esant konkrečiam palūkanų normos lygiui.

Būsimoji pinigų vertė apskaičiuojama pagal tokią formulę:

čia: FV – būsimoji investicijos vertė po n periodų (metų);
PV – dabartinė vertė (pradinė pinigų suma);
i – palūkanų norma;
n – palūkanų priskaičiavimo periodų skaičius.

Reikia pastebėti, kad kuo didesnis palūkanų priskaičiavimo periodų skaičius, tuo didesnė būsimoji pradinės sumos vertė.

Dabartinės pinigų sumos skaičiavimas, žinant būsimąją vertę, yra atvirkščias ką tik aprašytajam atvejui ir yra vadinamas diskontavimu arba diskontu. Tokiu būdu siekiama nustatyti, kiek yra verta būsima pinigų suma šiandien.

Dabartinė pinigų vertė apskaičiuojama pagal tokią formulę:

Pinigų vertės kitimą patogu vaizduoti lenteline forma, t.y. grafiškai.

Tarkime, kad mes norime nustatyti, kokia pinigų suma yra ekvivalentiška tokiems pinigų srautams (kai palūkanų norma i = 12 %):

• 80000 LTL 2-ų ir 3-ių metų gale;
• 500000 LTL 5-ų metų gale.

Tokį mokėjimą galima schematiškai pavaizduoti lentelėje:

P1 =80000 ´ (P/A 12,2) ´ (P/F 12,1) = 80000 ´ 1,609 ´ 0,8929 = 114934,09 LTL
P2 =500000 ´ (P/F 12,5) = 500000 ´ 0,5674 = 283700 LTL
P3 = P1 + P2 = 398634,09 LTL

3. Alternatyvų įvertinimo metodai

3.1. Esamosios vertės metodas

Esamosios vertės metodas (Present Value – angl.) – yra vienas populiariausių ir plačiausiai taikomų alternatyvų ekonominio įvertinimo metodų. Taikant šį metodą, visi tam tikro alternatyvaus investicinio projekto būsimieji pinigų srautai perskaičiuojami į į ekvivalentišką pinigų kiekį dabartiniu laiko momentu. Tokios operacijos atlikimas išryškina vieno alternatyvaus projekto pranašumą prieš kitą alternatyvą.

Pasirenkamas tas alternatyvus investicinis projektas, kurio esamoji vertė yra didžiausia, kai visi kiti veiksniai pastovūs.

Taikant šį metodą, kiekvienai alternatyvai apskaičiuojama esamoji vertė, diskontuojant visus laukiamus iš šio investicnio projekto pinigų srautus. Jeigu visi pinigų srautai yra diskretiški dydžiai CFt, o diskonto norma periodu t yra k, tuomet esamoji vertė randama pagal tokią formulę:

Reikia pažymėti, kad, taikant šį metodą, yra remiamasi prielaida, jog bet kurios lėšos, gaunamos iš investicinio projekto, yra tuoj pat reinvestuojamos su palūkanų norma, kuri savo dydžiu yra lygi diskonto normai, kuri naudojama esamosios vertės apskaičiavimui.

Esamosios vertės metodą pailiustruosime konkrečiu pavyzdžiu.

PAVYZDYS
Tarkime, kad įmonė sprendžia, kokį iš dviejų šildymo katilų pasirinkti. Yra žinomi tokie šių alternatyvų duomenys:

Jeigu diskonto norma yra lygi 15 %, kiekvieno iš šių šildymo katilų kaštų esamoji vertė bus lygi:

Kadangi šildymo katilo A kaštai yra mažesni nei katilo B, reikia pasirinkti katilą A.

Pažymėtina, kad šio metodo taikymas duos teisingą rezultatą tik tais atvejais, kuomet lyginamų alternatyvių investicinių projektų gyvavimo trukmės yra vienodos. Priešingu atveju, pagal esamosios vertės kriterijų bus parenkama ta alternatyva, kurios gyvavimo trukmė bus mažiausia.

3.2. Vidutinės metinės vertės metodas

Naudojant vidutinės metinės vertės metodą (Uniforma annual value – angl.), visi su investiciniu projektu susiję pinigų srautai yra transformuojami į ekvivalentinę metinę vertę, kurios dydis kiekvienais metais yra vienodas.

Jeigu pinigų srautai kiekvieno periodo t pabaigoje yra CFt, diskonto norma per periodą yra k, tai vidutinė metinė vertė apskaičiuojama pagal tokią formulę:

Taikant šį metodą, pirmiausia apskaičiuojama kiekvienos alternatyvos vidutinė metinė vertė, diskontuojant visus projektų pinigų srautus to paties dydžio diskonto norma. Tuomet alternatyvos išdėstomos vidutinės metinės vertės mažėjimo tvarka. Esant kitiems veiksniams vienodiems, parenkamas tas projektas, kurio metinė vidutinė vertė yra didžiausia.

Pagrindinis šio metodo privalumas yra tai, kad jis leidžia tiesiogiai palyginti projektus, turinčius skirtingą gyvavimo trukmę, kadangi vidutinė metinė vertė apskaičiuojama per visą projekto gyvavimo trukmę.

PAVYZDYS
Nustatytkite, kokia bus investicijos į naujus įrengimus vidutinė metinė vertė, jei įrengimai kainuoja 15000 LTL, jų tarnavimo laikas 6 metai, metinės eksploatavimo išlaidos kiekvienų metų pabaigoje sudarys 5000 LTL, likvidacinė vertė šeštų metų pabaigoje bus lygi 2000 LTL, o diskonto norma lygi 12 %.

Taikant šį metodą, reikia nepamiršti, kad čia taip pat remiamasi prielaida, kad visos iš investicinio projekto gaunamos lėšos tuoj pat yra reinvestuojamos su palūkanų norma, lygia skaičiavimuose taikomai diskonto normai.

3.3. Būsimosios vertės metodas

Palyginant investicinių projektų alternatyvas būsimosios vertės metodu (Future Value – angl.), apskaičiuojamas ekvivalentiškas pinigų srauto dydis tam tikru laiko momentu ateityje. Investicinio projekto būsimoji vertė po n metų nuo dabartinio momento, kai diskonto norma k, apskaičiuojama pagal tokią formulę:

Pinigų srautų būsimąją vertę galima nustatyti ir kitu būdu. Šiuo atveju visų pirma yra nustatoma investicinio projekto esamoji pinigų srautų vertė, o po to surandamas ekvivalentiškas jai dydis po n metų nuo dabartinio momento. Tuomet pinigų srautų būsimoji vertė apskaičiuojama pagal šią formulę:

Taigi būsimoji vertė yra lygi esamajai vertei, padaugintai iš koeficiento. Vadinasi, kai k ir n nesikeičia, lygindami alternatyvius investicinius projektus tiek esamosios vertės, tiek būsimosios vertės metodais, gausime tuos pačius rezultatus.

3.4. Vidinės pelno normos metodas

Alternatyvių investicinių projektų įvertinimui ir palyginimui taikant vidinės pelno normos metodą (Internal Rate of Return – angl.), randama projekto pelno norma, prie kurios visų iš projekto gaunamų pinigų srautų esamoji vertė yra lygi nuliui. Tokia vidinės pelno normos reikšmė tenkina tokią lygybę:

čia: CFt – pinigų srautai kiekvieno periodo t pabaigoje.

Be to, pelno norma gali būti apibūdinta ir kaip tokia diskonto norma, prie kurios visų būsimų pinigų srautų esamoji vertė yra lygi pradinei investicijai į projektą. Jei pradinė investicija P = CF0, tai pelno norma bus apskaičiuojama pagal tokią formulę:

arba:

Taip pat pelno norma gali būti apibrėžiama kaip tokia diskonto norma, prie kurios visų teigiamų projekto pinigų srautų esamoji vertė lygi visų neigiamų projekto pinigų srautų esamajai vertei.

Taikant vidinės pelno normos metodą, laikoma, kad visi teigiami projekto pinigų srautai yra reinvestuojami pagal šią pelno normą. Taigi ši norma yra tam tikras pelningumo matas ir joje nėra įvertinami išoriniai ekonominiai veiksniai, galintys vienaip ar kitaip paveikti projektuojamus investicinius pinigų srautus. Todėl ši norma vadinama vidine pelno norma.

Vertinant projektus, pasirenkamas tas, kurio teigiama vidinė pelno norma didžiausia.

Vidinė pelno norma yra randama “bandymų ir klaidų” metodu, kadangi aukščiau pateiktas lygtis algebriškai yra gana sudėtinga išspręsti. Šio metodo taikymą pailiustruosime pavyzdžiu.

PAVYZDYS
Tarkime investuojama į inžinerinį projektą, kurio gyvavimo laikas trys metai, pradinių investicijų suma – 100000 LTL, kitais dviem periodais tikimasi gauti po 75000 LTL pinigų srautus. Kokia šio projekto vidinė pelno norma?

Norėdami rasti vidinę pelno normą sudarome tokią lygybę:

Kai IRR = 31 % : 0 ¹ 0,96 LTL;
Kai IRR = 32 % : 0 ¹ -0,14 LTL;
Vadinasi, šio investicinio projekto vidinė pelno norma yra tarp 31 ir 32 %, todėl interpoliuojame:

IRR = 31,00 + 0,87 = 31,87 %.

3.5. Atsipirkimo periodo metodas

Atsipirkimo periodo metodas (Payback period – angl.) yra vienas populiariausių ir plačiausiai taikomų ekonominės analizės praktikoje. Šį jo populiarumą nulėmė skaičiavimo paprastumas ir lengvai suvokiama esmė.

Atsipirkimo periodas parodo santykinį investicinio pasiūlymo patrauklumą. Jis nustato, koks bus periodų, reikalingų pradinei investicijai padengti, skaičius, t.y. jis nustato, kiek reikės periodų, kad kumuliatyvinis investicinio projekto naudingumas susilygintų su kumuliatyviniais jo kaštais. Šiame metode, kaip ir prieš tai nagrinėtuose, yra operuojama pinigų srautais, t.y. tiek projekto naudingumas, tiek ir jo kaštai yra išreiškiami pinigų srautais. Kiekvienai iš alternatyvų apskaičiuojamas atsipirkimo periodas ir gautos reikšmės tarpusavyje palyginamas. Pasirenkama ta alternatyva, kurios atsipirkimo periodas yra trumpiausias.

Tegu P yra pradinės investicijos, CFt – pinigų srautas periodu t, k – diskonto norma, tuomet atsipirkimo periodas n’ nustatomas iš šios priklausomybės:

PAVYZDYS
Tarkime turime du alternatyvius projektus, kurių projektuojami pinigų srautai pateikiami lentelėje:

Projekto A atsipirkimo laikas lygus: 2 ir 41324/60105 = 2,69 metai;
Projekto B atsipirkimo laikas lygus: 2 ir 2480/37566 = 2,07 metai.

Taigi, matome, kad projekto B atsipirkimo periodas yra trumpesnis nei projekto A.

3.6. Naudos – kaštų santykio metodas

Naudos – kaštų santykio (Benefit-Cost-angl.) analizės metodas grindžiamas tuo, kad analizės metu yra nustatomas santykis tarp projekto naudos ir su juo susijusių kaštų. Projektas laikomas priimtinu, jei jo realizavimo nauda viršija kaštus. Žinoma, tiek nauda, tiek kaštai turi būti išmatuoti tuo pačiu laiko momentu ir išreikšti piniginiais vienetais.

Jei nauda viršija kaštus, tai, taikant šį metodą, projektas bus priimtinas, kai

čia: B – nauda;
C – kaštai.

Apskaičiuijant B:C santykį, dažniausiai įvertinamas tiek naudos pokytis, tiek ir kaštų pokytis. Jeigu įgyvendinant projektą, kaštai sumažėja, gauname neigiamą kaštų pokytį, jeigu nauda sumažėja – gauname neigiamą naudos pokytį.

Taigi, vertinant projektus naudos-kaštų santykio metodu, pastarasis turi būti tiksliai apibrėžtas:

visiems C > 0, kai B:C > 1, projektą priimti,
jei ne, atmesti.
visiems C < 0, kai B:C > 1, projektą priimti,
jei ne, atmesti.

Žinoma, jeigu B:C = 1, nėra reikšmės, ar projektas priimamas, ar atmetamas.

PAVYZDYS
Tarkime vieno inžinerinio projekto nauda yra lygi 70 000 Lt., o kaštai – 55 000 Lt, kito projekto nauda 50 000 Lt., o kaštai – 30 000 Lt. Kuris projektas priimtinesnis?

Projekto A naudos-kaštų santykis lygus 1,27, taigi jis geresnis už alternatyvą “niekur neinvestuoti”.

Projekto B naudos-kaštų santykis lygus 1,67, taigi jis taip pat geresnis už alternatyvą “niekur neinvestuoti”. Nustatome naudos ir kaštų pokyčius, lygindami projektus A ir B:

Kadangi B:C = 0,8, t.y. < 1, tai projektas B yra priimtinesnis.

Pagrindinis šio metodo trūkumas yra tas, kad atliekant projektų analizę, naudos ir kaštų santykio dydis priklauso nuo to, ar konkrečios ekonominės pasekmės bus įvertintos skaitiklyje kaip nauda, ar vardiklyje kaip kaštai.

Be to, kai kuriuos investicinių projektų rezultatus išreikšti piniginiu dydžiu sudėtinga, todėl priimant konkrečius sprendimus, reikia atsižvelgti ne tik į naudojamo ekonominės analizės metodo rezultatus, bet ir į veiksnius, kurie kiekybiškai neišreiškiami.

3.7. Projekto balansas

Aukščiau išnagrinėtais metodais investicinio projekto pinigų srautai, gaunami įvairiais laiko momentais, apjungiami vienu tam tikru dydžiu, kuris yra būna alternatyvaus investicinio projekto įvertinimo kriterijumi. Skirtingai nuo šių metodų, projekto balanse (Project Balance – angl.) pateikiami pinigų srautams ekvivalentiški nuostoliai ar pelnas, kaip laiko funkcija.

Projekto balanso diagrama parodo, koks grynųjų pinigų kiekis yra susietas su duotu investiciniu projektu kiekvienu laiko momentu projekto gyvavimo metu. Jei projekto pinigų srautai baigiasi momentu t, tai projekto balansas parodys, kokio dydžio tuo laiko momentu bus ekvivalentiški nuostoliai ar pelnas.

Projekto balanso diagramoje atsispindi šie rodikliai:

• investicijų būsimoji vertė;
• diskontuotas atsipirkimo periodas;
• nuostolių rizika;
• potencialus pelnas.

Projekto balansas laiko momentu T apskaičiuojamas pagal formulę:

čia: T = 0, 1, 2, …, n.
Pavyzdinė investicinio projekto balanso diagrama pateikiama paveiksle.

Investicinio projekto balanse pavaizduota būsimoji vertė PB(k)n yra lygi skirtumui tarp projekto įplaukų būsimosios vertės ir įdėjimų į projektą būsimosios vertės, apskaičiuotų, kai diskonto arba palūkanų norma k yra k dydžio. Šis dydis alternatyvų ekonominėje analizėje naudojamas lygiai taip pat, kaip esamoji vertė ar vidutinė metinė vertė.

Diskontuotas atsipurkimo laikas ir nurodo laiko momentą t = n’, kai projekto balansas tampa neneigiamu, t.y. pelningu, ir kuriuo pradedant laikoma, kad nebėra rizikos investicijai būti nuostolinga. Tai reiškia, kad jei projektas baigiasi po n’ metų, tai jokių ekonominių nuostolių nepatiriama.

Projekto balansas taip pat parodo, kokio dydžio įdėtu kapitalu rizikuojama patirti nuostolius, jei projektas bnaigtųsi iki n’ momento. Kadangi dar iki n’ momento imama gauti įplaukas, tai, pradedant pradiniu periodu, galimų nuostolių dydis nuolatos mažėja.

Kai tik investicinis projektas tampa pelningu, projekto balansas parodo, koks yra potencialus pelnas.

4. Alternatyvos pasirinkimo priėmimo sprendimas

Trečiame skyriuje išnagrinėjome keletą metodų, skirtų investicinių projektų ekonominiam įvertinimui. Šie metodai yra tarpusavyje ekvivalentiški, nes, teisingai juos naudojant, gaunami tie patys rezultatai, t.y. parenkamos tos pačios alternatyvos arba jos išdėstomos ta pačia eile prioriteto pagrindu.

Praktikoje dažnai susiduriama su uždaviniu kaip parinkti keletą investicinių projektų iš pkanakami didelės jų apimties, kuomet investicinių lėšų apimtis yra ribota.

4.1. Investicinių projektų grupės

Bendru atveju, prieš pradedant keletos alternatyvų išrinkimo procesą, visas turimas alternatyvas visų pirma reikia suskirstyti į šias dvi grupes:

• Tarpusavyje nepriklausomos alternatyvos, ir
• Abipusiškai nesuderinamos alternatyvos.

Turime tarpusavyje nepriklausomas alternatyvas, jeigu iš eilės galimų alternatyvų galime parinkti daugiau kaip vieną. Tokios alternatyvos įvertinamos tam tikru nustatytu dydžiu.

Turime abipusiškai nesuderinamas alternatyvas, jeigu iš eilės galimų alternatyvų turi būti parinkta viena pati geriausia alternatyva. Pačiai geriausiai alternatyvai išrinkti rekomenduojama taikyti esamos, būsimos ar vidutinės metinės vertės metodus.

4.2. Projekto gyvavimo trukmės įvertinimas

Atliekant alternatyvių investicinių projektų, turinčių skirtingas gyvavimo trukmes, ekonominę analizę, galima gauti neteisingus įvertinimo rezultatus. Kaip jau buvo minėta anksčiau, šios klaidos išvengiama taikant vidutinės metinės vertės metodą. O, pavyzdžiui, taikant esamosios vertės metodą, visuomet bus parenkamas tas investicinis projektas, kurio gyvavimo trukmė bus mažesnė.

Vadinasi, atliekant alternatyvų ekonominę analizę, būtina, kad jos turėtų vienodas gyvavimo trukmes.

Šis reikalavimas gali būti patenkinamas dviem būdais:

• Atlikti alternatyvų palyginimą pagal tam tikrą pasirinktą planinį periodą;
• Atlikti alternatyvų palyginimą, naudojantis vieningu laikotarpiu, kuris lygus mažiausiam bendram jų gyvavimo trukmių daugikliui.

Pirmu atveju laisvai pasirenkamas tam tikras analizuojamas planinis periodas. Projektų pinigų srautai, gaunami po planinio periodo pabaigos nėra įvertinami.

Antruoju atveju vienoda alternatyvų gyvavimo trukmė gaunama suradus bendrą mažiausią daugiklį. Kiekvienos alternatyvos pinigų srautų ciklas kartojamas tiek kartų, kol projektų trukmės susilygina.

PAVYZDYS
Įmonė turi pasirinkti, ar jai investuoti į įrengimą A, ar į įrengimą B, kai yra palūkanų norma 15 % ir yra žinomi tokie duomenys:

Šiuo atveju bendra alternatyvų realizavimo trukmė yra 18 metų. Jei kaštus žymėsime su teigiamu ženklu, tai gauname, kad:

Šis skaičiavimas rodo, kad geriau pasirinkti įrengimus A.

4.3. Alternatyvų palyginimas pagal ekvivalentinių verčių skaitines reikšmes

Nagrinėsime alternatyvas, kurios tenkina šias sąlygas:

• Jos yra abipusiškai suderinamos.
• Alternatyvos apima visus galimus atvejus, išskyrus alternatyvą “niekur neinvestuoti”.
• Sprendimo priėmimui įtakos turi tik ekonominiai veiksniai.

Alternatyvas galima lyginti pagal pasirinktus metodus, tuomet jos išdėstomos prioritetine tvarka. Pailiustruosime tai pavyzdžiu:

PAVYZDYS
Analizuojamos dvi alternatyvos, kurių pinigų srautai parodyti lentelėje:

Naudodami esamosio vertės metodą (kai k = 15 %), randame, kad:

PV (A) = – 1500 + 2500 ´ 0,6575 = 143,75
PV (B) = – 2000 + 300 ´ 0,8696 + 300 ´ 0,7561 + 3000 ´ 0,6575 = 460,21
Taigi, PV (A) < PV (B).

4.4. Ribotos kapitalo įdėjimų apimties įvertinimas

Iki šiol nagrinėdami investicinius projektus, rėmėmės prielaida, kad turimo kapitalo pakanka visiems priimtiniems projektams finansuoti. Tačiau praktinėje veikloje ši prielaida dažnai nėra patenkinama, nes investicijoms skiriamų lėšų kiekis visuomet yra ribotas.

Kai investicinio kapitalo apimtis ribota, visų pirma reikia iš visų galimų projektų suformuoti abipusiškai suderinamas alternatyvas. Tuomet šios alternatyvos palyginamos tarpusavyje esamosios vertės, vidutinės metinės vertės ar vidinės pelno normos metodais.

Tuomet jos išdėstomos mažėjančio priimtinumo eiliškumu. Iš visų projektų atmetami tie, kurių pradinės investicijos viršija investicijoms skirto kapitalo dydį. Tuomet investicijų sąmatą įtraukiami tie pirmieji projektai, kurių pradinių kaštų suma neviršija turimo kapitalo apimties.

5. Skaičiavimo pavyzdžiai

5.1. Projektas “Apšvietimo schemos pakeitimas komerciniame pastate”

Bendra informacija

Tai keturių aukštų pastatas, pastatytas 1980 metais. Dabar pastatas apšildomas dujomis, nors anksčiau jame buvo įrengtas kieto kuro katilas. Pastatą gerai prižiūri viena iš aptarnaujančių organizacijų, ir prioritetas yra teikiamas išlaidų už energiją mažinimui. Visos investicijų programos yra griežtai tikrinamos.

Pirmą kartą energetinis auditas buvo atliktas 1982 metais, o pakartotas 1990. Pastarasis patikrinimas parodė, kad energijos suvartojimas ploto vienetui sumažėjo nuo 0,86 GJ/m2 iki 0,62 GJ/m2, t.y. 28 procentais. Energija buvo sutaupyta, jgyvendinus tokias priemones:

• geresnis šildymo sistemos temperatūros reguliavimas;
• apšvietimo ir elektros prietaisų išjungimas (rankiniu būdu) pastate po darbo valandų. Pastaroji nieko nekainuojanti priemonė 25 % sumažino elektros suvartojimą pastate.

1990 metais buvo suvartota 176 640 kWh elektros energijos, kas sudarė 81 % bendrame pastato energijos sunaudojimo balanse. Apšvietimui buvo sunaudota 128 950 kWh , t.y. 73 % nuo viso elektros suvartojimo pastate arba 0 % bendroje energijos sąskaitoje. Iš čia pateiktų skaičių matosi, kad, taupant elektrą apšvietimo sistemoje, galima žymiai sumažinti energijos sąskaitą.

Jau dešimt metų veikianti apšvietimo sistema pastate paseno, kai kurie šviestuvai tapo pusiau tik peršviečiami. Aišku, kad efektyvi, nauja apšvietimo sistema turėjo pagerinti patalpų apšviestumą bei sunaudoti mažiau energijos.

Projektas

Projekte buvo siūloma pakeisti visą apšvietimo sistemą, vienus šviestuvus pakeičiant moderniais, kitų atsisakant iš viso. Esami šviestuvai turėjo keturias fluorescensines lempas (36W arba 18W galingumo). Jos buvo pakeistos į M5 rūšies šviestuvus, kur kiekviename buvo 2 lempos. Šie nauji šviestuvai, turintys tik dvi lempas, patalpą apšviesdavo taip pat. Pagal projektą pasiūlyta šviestuvų pakeitimo programa sudarė:

Naujų šviestuvų lrengimas: 200 (x2x36W lempos)
100 (x2xl8W lempos)
Energijos sutaupymai: 18,0 kW,
Nereikalingųšviestuvų pašalinimas: 18(x4x36W lempos)
Energijos sutaupymai: 2,6 kW;
Bendri sutaupymai: 20,6 kW
Šviestuvų darbo valandų skaičius 2750 h per metus.

Sutaupymai (per metus) 56 650 kWh

Taip pat buvo pasiūlyta įtaisyti du papildomus apšvietimo kontrolės daviklius bei 24 jungtukus (taip vadinamus “patrauk už virvutės” jungtukus). Buvo paskaičiuota, kad tai leis papildomai sutaupyti 3575 kWh. Tada bendra sutaupymų suma būtų 60 225 kWh. 1991 metais esant energijos kainai 0,0793 Airijos svarų, būtų sutaupoma 4 776 Airijos svarų.

Projekto išlaidos buvo: 17 900 Airijos svarų.

Finansinis pagrindimas

Projekto atsipirkimo laikotarpis yra : 17900 / 4776 = 3,75 metų
Tai yra priimtinas investicijų atsipirkimo laiko tarpas, tačiau, jeigu VPN būtų mažiau 10 procentų, tada projektas vargu ar būtų vertas diegti. Tolimesniems skaičiavimams atlikti buvo pasirinktas 5 metų periodas.

Grynųjų pinigų cirkuliacija (įvertinant kasmetinius sutaupymus metų pabaigoje):

Prie 10 % diskonto normos, diskontuota pinigų vertė yra taip apskaičiuojama:

Grynoji dabartinė vertė yra visų diskontuotų pinigų srautų suma ir yra lygi 0,219 tūkst. svarų.

Neatliekant detalesnių skaičiavimų, yra aišku, kad VPN yra maždaug 10,5 %.

Rezultatai

Po to, kai buvo pakeista apšvietimo sistema, rezultatai buvo palyginti, imant 8 savaičių rezultatus 1991 metais ir 1990 metais (prieš projektą) įvertinus suvartojimo apskaitos netikslumus, realūs energijos sutaupymai buvo 60 000 – ­65 000 kWh per metus, kai pradinis apšvietimo apkrovimas sumažėjo pusiau. Realūs sutaupymai viršijo skaičiuotinus tarp 3000 kWh ir 8000kWh. Tai reiškia, kad skaičiavimuose buvo naudoti gana tikslūs duomenys.

5.2. Stiklo degimo krosnies modernizavimas butelius gaminančioje įmonėje

Pradinė situacija

Stiklo fabrikas gamina butelius nedidelėmis partijomis (dienos produkcija 100 t stiklo). Stiklas lydomas krosnyje, kurios sienose įrengta 16 degiklių, ir metalinis šilumokaitis. Esant tokiai krosnies konstrukcijai, šilumokaityje pakartotinai nebuvo galima daug panaudoti energijos. taip pat reikėjo, kokiu nors būdu pakelti elektros įtampą.

Krosnis sunaudojo: elektros energijos – 302,22 kWh/ tonai
mazuto – 210,1 kg/t stiklo,

Metiniai suvartojimai buvo: elektros energijos – 14 340 MWh/metus
mazuto – 7668 t/metus.

Vienos tonos stiklo savikaina buvo 8249 pesetų / t. Eksploatacinės išlaidos buvo apie 96 pesetų/t.

Įgyvendintas projektas

Krosnis buvo pakeista modernesne, kitokiu veikimo principu paremta krosnimi. Naujoji krosnis dirba regeneracijos principu. Joje įrengti 6 degikliai, dirbantys pakaitomis po tris, kuriems degant susidaro pasagos formos liepsna, apgaubianti degimo kamerą. Iš degimo kameros išėjusios dujos patenka į dvigubą generatorių, kur jos savo šilumą atiduoda tam tikrai refraktorinei medžiagai. Kai veikia vienas iš generatorių, jo refraktoriaus medžiaga yra šildoma. Po to išeinančių dūmų kryptis pasikeičia, o paduodamas į degiklius oras, praeidamas pro sušilusius paviršius, įkaista iki 900° C. Aišku, šilumos antrinis panaudojimas yra daug efektyvesnis, negu pirmuoju atveju. Naujai įrengtoje krosnyje nereikėjo elektrinių tenų, todėl buvo sutaupyta daug elektros energijos.

Nauja krosnis kainavo 767 mln. pesetų, 75 procentai mokėjimų buvo atidėti iki krosnies pilno įrengimo. Krosniai dirbant, energijos suvartojimas ir kainos buvo:

elektros energijos 14 340 MWh/metus, kaina – 12 000 pesetų/kWh
mazuto 3295 t/metus kaina – 22 000 pesetų/metus

Per metus sutaupomos energijos vertė buvo 244 570 000 pesetų. Papildomai buvo įvertina tai, kad naujos krosnies eksploatacinės išlaidos sumažėjo 4 mln. pesetų. Nauja krosnis davė daug naudos įmonei, ir ta nauda buvo įvertinta 7 mln. pesetų. Tai yra:

• pagerėjo produkcijos kokybė, sumažėjo brokuotų gaminių;
• galima gaminti įvairaus asortimento gaminius;
• mažesni gamybos kaštai.

Grynųjų pinigų srautų skaičiavimas

Projekto pajamos ir išlaidos pateikiamos mln. pesetų.

Projekto atsipirkimo laikas yra trys metai.

Diskonto koeficientai prie 10 % diskonto normos yra tokie:

GDV yra teigiama, todėl reikia skaičiuoti prie 20 % diskonto normos.

GDV yra teigiama, todėl reikia skaičiuoti diskonto normą prie 30 %:

GDV yra teigiama, dar skaičiuokime, esant 32 % diskonto normai.

Taigi VPN apytikriai yra 31,8 %.

5.3. Antrinis šilumos panaudojimas tekstilės pramonės įmonėje

Pradiniai duomenys

Tekstilės apdailos įmonė gamina 1 ,8 mln. m audeklo, 552 tūkst. kg medvilninio trikotažo ir 276 tūkst. kg visokio kitokio trikotažo per metus.

Įmonė turi du pramoninius džiovintuvus, kurių bendras galingumas yra 1 ,27 MW ir našumas 20 000 m trikotažo per dieną. Apdailos bare yra naudojamos trys mašinos,kurių bendras galingumas yra 0,53MW, esant našumui 20 000 m audeklo. Šiluma, tiekiama 1 džiovinimo ir apdailos mašinas, yra pagaminama katiluose, kurių vidutinis našumas yra 80 %, ir kurie yra kūrenami mazutu.

Iš džiovinimo ir apdailos procesų išėjęs karštas oro ir dūmų mišinys gali būti rekuperuojamas ir panaudojamas antrą kartą. Šių prosecų metu išsiskiria skirtingos temperatūros (t= 200-20=180°C) dūmai (jų kiekis yra apie 25000m3/h). Šiose dujose yra apie 1350000kcal/h šilumos. Įmonė dirba 5500 h/metus, taigi metinis energijos kiekis šilumoje yra 7425 000 Mcal.

Projekte yra siūloma įrengti oras-oras šilumos rekuperatorius. Išmetamų dūmų ir oro santykis juose 2:1 . Šilumokaičiui reikia 20 kW galingesnio ventiliatoriaus, kad pravaryti 12000 m3/h šalto oro, kurio pradinė 20°C temperatūra turi būti pakelta iki 1 10° C. Šilumos kiekis , kurį dar galima paimti iš išeinančių dūmų yra 324000Kcal/h ( kas atitinka 42,2 kg/h skysto kuro ).

Per metus sutaupomas kuro kiekis yra (kai mazutas kainuoja 40 dracmų/kg):

42,2 kg/h x 5500 h/metus x 40 drachmų/kg = 9 284 000 drachmų

Dviejų oro ventiliatorių papildomos eksploatacinės išlaidos (kai vidutinė el. energijos kaina yra 17 drachmų/kWh) yra:

20x5500x1 7 1 870 000 = drachmų

Dviem ventiliatoriams įrengti reikalingos investicijos yra:

šilumokaičiai 2x 12 000 000 drachmų
įrengimas 2x 1 500 000 drachmų
iš viso: 27 000 000 drachmų

Ekonominis projekto vertinimas buvo atliktas, paskaičiavus tris rodiklius:

• atsipirkimo laikotarpį,
• vidinę pelno norma (VPN),
• grynąją dabartinę vertę (GDV).

Projekto atsipirkimo laikas parodo, per kiek laiko atsiperka įdėtos investicijos. Šiuo atveju – investicijos yra 27 mln. drachmų, sutaupymai – 7,4 mln. drachmų, todėl paprastas atsipirkimo laikotarpis yra 3,64 metų.

Tačiau atsipirkimo laikas neparodo grynųjų pinigų cirkuliacijos po to, kai investitoriui grąžinama jo investuota į projektą pinigų suma. Skaičiuodami GDV bei VPN, mes galime gauti dinaminį investuotų pinigų vaizdą, kadangi abu kriterijai įvertina pinigus laike.

Atliekant projekto analizę, buvo padarytos tokios prielaidos:

• skaičiuojant pinigų srautą, buvo priimta, kad energijos kaina yra pastovi;
• diskontuojant buvo priimta reali diskonto norma;
• grynųjų pinigų srautai buvo skaičiuojama prieš mokesčius;
• skaičiavimuose nebuvo įvertinta amortizacija.

Skaičiavimo rezultatai yra pateikti lentelėje (pinigine išraiška, mln. drachmų). Buvo priimta, kad investicijos turi grįžti per 10 metų ir kad 10 procentų diskonto norma yra pakankama projekto rizikai išreikšti.

Skaičiuojame VPN:

Iš skaičiavimų matosi, kad reikiama diskonto norma yra tarp 20 % ir 25 %. Naudodami linijinį interpoliacijos metodą tarp teigiamos ir neigiamos GDV reikšmių, galima apskaičiuoti VPN:

VPN = 0,2 + 4,1(0,25-0,20)/4,1 + (-0,5) = 0,44 924,4 %)

Dabar galima pataisyti atsipirkimo laiko apribojimus, ignoruojant pinigų nuvertėjimą laikui bėgant. Duomenys pinigų srautų lentelėje rodo, kad GDV tampa teigiamu skaičiumi penktaisiais projekto vykdymo metais, kai diskontuotas pelnas grąžina įdėtas investicijas.

Diskontuotų lėšų atsipirkimo laikas = 5 metai (esant 10 % diskonto normai)

Apibendrinusi visus šiuos rezultatus, įmonė turi visapusišką projekto vaizdą.

Realiame gyvenime yra daug daugiau nežinomybių ir neapibrėžtumų, kylančių iš investicijų kainos, kuro kainos, investicijų atsipirkimo laiko ir t.t. kitimo. Būtent projekto jautrumo ir rizikos analizė įvertins visus šiuos faktorius.

Projekto jautrumas gali būti nagrinėjamas, priimant du pagrindinius pasikeitimus:

• jeigu kuro sutaupymai bus žymiai mažesni, negu planuota,
• jeigu žymiai padidės investicijų kaina

Projektas yra labai jautrus, jeigu investicijų įsisavinimo metu pasikeistų kuro sutaupymai. Kaip to iliustraciją, galime panagrinėti du scenarijus, kurių pagrindu vėliau nedarysime jokių apibendrinančių išvadų.

Kitas būdas įvertinti visas nežinomas aplinkybes yra tikimybių analizė. Čia tam tikri parametrai (diskonto norma, kuro sutaupymai ir t.t.) yra apibrėžiami tam tikra tikimybe. Kiekvieno jvykio tikimybė yra paskaičiuojama kaip tam tikrų įvykių tikimybių suma. Tai galima pailiustruoti tokiu pavyzdžiu:

Tikėtina diskonto normos vertė:

Naudodami šią tikėtiną prie tam tikrų sąlygų diskonto normą, gausime, kad GDV lygi 13,5 mln. drachmų (pagal ankstesnį paskaičiavimą GDV = 18,6 mln. drachmų).

Projekto jautrumo analizės lentelė, kurioje du kraštutiniai atvejai lyginami su pagrindiniais projekto skaičiavimų duomenimis.

6. Hurvico metodas

Šios taisyklės pagrindą sudaro siekimas rasti kompromisą tarp optimistinio ir pesimistinio požiūrio į aplinką. Balansas yra nustatomas per specialų koeficientą a (0<a<1). Šis koeficintas atspindi vertintojo pesimizmą arba optimizmą. Pasirinkus a, skaičiavimai atliekami pagal formulę:

Panaudojus šią taisyklę, turimoje matricoje kiekvienoje eilutėje reikia išrinkti mažiausią reikšmę ir po to gautame stulpelyje pasirinkti didžiausią reikšmę ir su ja siejamą alternatyvą. Pagal žemiau pateiktą matricą, kai a = 0,5, atliekame skaičiavimus:

PAVYZDYS

Taigi pagal Hurvico taisyklę duotu atveju pasirenkame alternatyvą A1.

IŠVADOS

• Tik ekonominės analizės būdu gali būti įvertintos ir visapusiškai pagrįstos investicinės alternatyvos.

• Ekonominėje analizėje yra naudojami įvairūs metodai, tokie kaip esamosios ir būsimosios vertės, atsipirkimo periodo, vidutinės metinės vertės, vidinės pelno normos ir kiti. Teisingai ir tinkamai juos taikant gaunami panašūs rezultatai, t.y. išrenkamos tos pačios alternatyvos.

• Ekonominės analizės pagrindas – investicinių projektų pinigų srautai. Nuo prognozuojamų pinigų srautų tikslumo tiesiogiai priklauso alternatyvų ekonominės analizės patikimumas.

• Hurvico taisyklė – tai vienas iš racionalių sprendimų išrinkimo metodų, kus susideda iš maximax’o ir maximin’o taisyklių.

Literatūra

• Bivainis J., Griškevičius A., Jakštas V. Investicinių projektų vertinimas. V.: LII, 1997.
• Česonis V. ir kt. Inžinerijos ekonomika: finansiniai – ekonominiai sprendimai. Kaunas: Technologija, 1992.
• Economic evaluation of energy efficiency projects. ETSU Harwell, Oxfordshire, OX 11 ORA, United Kingdom.
• Įmonės finansų valdymas. Parengė V. Darškuvienė. Kaunas: Technologija, 1997.
• Четыркин Е. М. Методы финансовых и коммерческих расчетов. М.: Дело Лтд., 1995.

Taip pat yra išskiriama prekybinio asortimento sąvoka, kuri leidžia aiškiau suvokti asortimento reikšmę. Prekybinis asortimentas – tai atskirų prekių, jų pavidalų, prekių rinkinių, sugrupuotų pagal tam tikrus požymius, visuma, leidžianti išryškinti asortimento tipiškumo, bendrumo bei išskirtinumo bruožus. [žodyn, psl. 5 ]. Kitaip tariant, prekybos įmonėje pateikiamų ir realizuojamų prekių visuma vadinama prekių asortimentu. [pajuod. psl. 27 ]. Prekybinis asortimentas – tai tam tikras prekių rinkinys, kuris rodo prekybos įmonės prekių pasiūlą. Pagal A. Venckų, asortimentas rodo tam tikro gaminių ar prekių kiekio sudėtį, iškelian ir išryškinant tai, kas joje yra tipiško, būdingo ar esminio. Platesne prasme prekybos įmonės asortimentas apima ir jos teikiamų paslaugų asortimentą, tačiau šiame darbe analizuosiu tik prekių asortimentą.

Asortimentas gali būti skirstomas į :

• gamybinį ( tai pramonės, žemės ūkio ) ;
• prekybinį (egzistuojantį cirkuliacijos sferoje) ;
• vartojimo (vartojimo sferoje esantys produktai) .

Kai kurie autoriai asortimentą suskirsto smulkiau [sudž., psl. 138 ]:

• prekybinis ir gamybinis;
• bazės ir mažmeninės prekybos;
• standartinis ir sezoninis;
• prekių atsargų bei daugelį kitų.

Išsamią asortimento klasifikaciją pateikia A. Venckus [psl. 6], kuri pateikta priede. Kaip matome, yra daugybė požymių pagal kuriuos galima klasifikuoti prekių asortimentą ( vietos, laiko kriterijai, prekių pasiūlos principai ir kt.).

Pagal parduotuvių tipus mažmeninės prekybos asortimentas gali būti:

• universalus;
• kompleksinis;
• specializuotas ir kt..

Parduotuvių asortimentą savo ruožtu galima skirstyti į:

• pagrindinį ( jį sudaro masinio vartojimo prekės ir įeina į atitinkamo parduotuvės tipo asortimentą);
• šalutinį ( tai toks, kuris neįeina į atitinkamo parduotuvės tipo asortimento profilį).

Pagrindinį asortimentą sudaro [venc, psl. 5 ]:

• privalomas, kuris apima tas prekes, kurios būtinos gyventojų aprūpinimui;
• papildomas, kuris papildo privalomąjį.

Taigi, šį skirstymą galima būtų suvesti į schemą:

_

Tačiau yra autorių, kurie asortimentą skirsti į [sudž. Psl. 139]:

• pagrindinį;
• papildomą;
• pagalbinį.

Tas pats autorius siūlo pagrindinį asortimentą sutapatinti su privalomu, o išskirti papildomą ir pagalbinį. Jo nuomone, šalutiniam asortimentui yra skiriamas nepakankamas dėmesys, nes apsiribojama tik smulkmenų pardavinėjimu.

Prekių asortimento skaidymas pagal paklausos požymius turi tam tikrų sąlygotumų, nes paklausa skirtingų tipų parduotuvėse yra nevienoda.

Ne mažiau svarbus prekių grupavimas pagal kainą bei vartojamąsias savybes. Prekių asortimentas pagal kainų lygį ir savybes turi atitikti socialinį gyventojų pasiskirstymą. Kylant gyventojų pragyvenimo lygiui, kainos įtaka mažėja, poreikių – didėja. Gana didelė prekių asortimento dalis turi būti formuojama atsižvelgiant ir į prekės prestižo ypatumus.

Prekių asortimentą apibūdina įvairūs vienetai ir matai. Baziniu asortimento vienetu laikomas prekės pavadinimas. Tai toks asortimento vienetas, kuris apibūdina prekę, galinčią patenkinti kurį nors konkretų poreikį. [ paj. Psl. 27]. Tą patį poreikį tenkinančios prekės gali skirtis modeliu, spalva, sudėtimi ir pan..

Pagal tam tikrą požymį sujungus įvairių pavadinimų prekes, gaunamos prekių grupės, kurias dar galima jungti į aukštesnio lygio klasifikavimo vienetus. Tačiau kuo žemesnis lygis, tuo konkrečiau apibūdinama prekė.

Kad prekių asortimentą būtų galima analizuoti, o tuo pačiu ir kontroliuoti, reikia apibūdinti jį kiekybiškai ir kokybiškai. Geriausiai asortimento įvairovę apibūdina jo platumas ir gilumas. Apie asortimento platumą sprendžiama iš skirtingos paskirties prekių skaičiaus. Jį galima nustatyti remiantis prekių grupių skaičiumi. Taigi, asortimento platumu vadiname skirtingos paskirties prekių, kurios gali patenkinti įvairius to paties pirkėjo poreikius, rinkinį. [ venc psl. 12]. Tačiau prekių asortimento platumo sąvoka yra sąlyginis terminas, priklausantis nuo jo sudėtingumo ir detalumo.

Į asortimento gilumą reikia žiūrėti vertikaliu pjūviu. Jį sudaro daugybė skirtingų pavadinimų prekės, jų rūšys. Literatūroje yra išskiriamos šios asortimento strategijos [angliska, psl. 435]:

1)      siauras/negilus – pateikiama vartotojui labai ribotas prekių pavadinimų skaičius. Kadangi vartotojai nelinkę gaišti savo laiko tokiai ribotai pasiūlai, todėl prekės turėtų būti pateikiamos jiems tinkamu laiku bei tinkamoje vietoje;

2)      platus/negilus – “visko po truputi”. Vartotojui pateikiama daug prekių grupių, tačiau yra ribotas stilių, dydžių, spalvų pasirinkimas;

3)      siauras/gilus – šiuo atveju asortimentas formuojamas tarsi atskiroms vartotojų grupėms. Tačiau tai yra rizikinga, nes prekybininko rinka tampa ribota;

4)      platus/ gilus – ši strategija yra tinkamiausia vartotojams, nes jie turi didelį pasirinkimą.

Abu rodikliai ir platumas, ir gilumas rodo prekių pasirinkimo galimybes, tačiau apie tikrąjį pasirinkimą galima spręsti tik iš prekių pavidalų skaičiaus, kadangi tik jis rodo, kokią vartotojas turi galimybę rinktis iš prekių.

Asortimento platumo ir gilumo sąvokos dažnai yra suprantamos nevienodai, kartais jos net neskiriamos. Ypatingai  tokių prekių, kurios turi sudėtingą grupavimo požymių sistemą ir pakopiškumą, asortimento platumas ir gilumas gali sutapti. Aukštesnės pakopos asortimento gilumas pagal žemesnį klasifikavimo lygį gali būti laikomas asortimento platumu.

Pirkėjai visuomet nori, kad prekybos įmonėje būtų kiek galima didesnis prekių pasirinkimas, kad jos būtų geros kokybės, kad būtų patogu jas apžiūrėti prekybos salėje. Asortimentas yra optimalus tik tuomet, kai prekybos įmonių pasiūla atitinka jos paklausą. Tačiau nėra pageidautinas nei asortimento perviršis, dėl kurio prekės užsiguli, nei asortimento trūkumas, dėl kurio nepasinaudojama galimybe realizuoti prekes.

Dauguma marketologų teigia, kad asortimentas yra per siauras, jei pelnas padidėtų papildžius jį naujomis prekėmis, o per platus – kai pelnas padidėtų atsisakant kai kurių prekių.

Be gilumo ir platumo asortimentą apibūdina ir jo kaita. Tai yra svarbus rodiklis, charakterizuojantis prekių pasirinkimą ir asortimento savybes. Yra išskiriamos dvi asortimento kaitos formos [venc psl. 13]:

• organinė;
• pakartotinė.

Pirmoji pasireiškia tuo, kad aprūpinimo laikotarpiu parduotuvėje pirkėjams pateikiamos tokios prekės, kurių anksčiau pasiūloje nebuvo: naujų fasonų, modelių, naujos konstrukcijos ir pan. prekės. Tai yra tikrasis asortimento atnaujinimas.

Antroji asortimento kaitos forma pasireiškia tuo, kad ta pati buvusi ir parduota prekė po ilgesnio laiko vėl pateikiama tuo papildydama ir iš dalies atnaujindama pasirinkimą.

Prekių asortimento keitimą lemia trys pagrindinės priežastys [ is lapu, psl. 435]:

1)      gamintojų naujovės (sukuriamos naujos prekės);

2)      asortimento pritaikymas prie prekių pirkimo sezoniškumo;

3)      parduotuvės strategijos keitimas dėl konkurentų veiksmų.

Keičiant asortimentą reikia prisitaikyti prie pirkėjo elgesio, ir atvirkščiai, kintant pirkėjo elgesiui reikia keisti asortimentą.

Asortimento formavimas

Kiekvienos įmonės tikslas yra patenkinti vartotojo poreikius ir gauti iš to pelną. Į marketingo programą įeina asortimento formavimas, kainų nustatymas, pateikimo organizavimas, rėmimo organizavimas. Šiuos atskirus elementus reikia suderinti taip, kad būtų gautas maksimalus efektas.

Kad kuo geriau būtų patenkinti vartotojų poreikiai, būtina tinkamai suformuoti prekių asortimentą. Prekių asortimentą turi sudaryti prekės, kurios, be abejo tenkina vartotojų poreikius, ir taip pat prekės, reikalingos papildymui pirmųjų.

Asortimento formavimo tikslas yra gerinti įmonės veiklos rezultatus bei didinti apyvartą. Šiam tikslui pasiekti įmonė privalo savo asortimentą pritaikyti prie rinkos paklausos.

Sprendimams dėl asortimento turi įtakos daug veiksnių: įmonės priklausymas prekybos šakai; prekybos įmonės forma ir rūšis; prekybos įmonės dydis; kai kurie struktūriniai veiksniai .[lapai, psl. 92]. Šiuos veiksnius galima suvesti į schemą:

_

2 pav.   Asortimento formavimą įtakojantys veiksniai

Prie struktūrinių veiksnių priskiriami tokie, kurie veikia ilgą laiką, kuriuos vadovas pasirenka steigdamas įmonę ir prie kurių prisitaiko: prekybos įmonių tipas, vieta ir kt.. Be struktūrinių veiksnių asortimento formavimui įtakos turi ir įmonės politikos veiksniai: įmonės teisinė forma, personalo kvalifikacija, turimas kapitalas ir pan.  Kitaip tariant vieni sprendimai dėl asortimento formavimo yra strateginiai, kiti daugiau taktiniai, einamieji. A. Pajuodis pirmuosius sprendimus siūlo vadinti asortimento struktūros nustatymu, o antruosius – asortimento formavimu.[paj psl. 27]. Asortimento struktūra – tai asortimento nustatymas grupiniu lygiu, o asortimento formavimas susijęs su detalaus asortimento sudarymu. Taigi, asortimentas yra įmonės strategijos atspindys.

Formuojant asortimentą pageidautina atsižvelgti ir į [lapai]:

• prekės ženklą;
• pirkėjus;
• prekių kainas.

1)      Pajuodis taip pat siūlo atsižvelgti ir į bendrą ekonomikos bei teisinę aplinką, įstatymus [paj psl.29].

Pirkėjas gali būti jautrus prekės ženklui tiek maisto, tirk ir nemaisto prekių. Dažnai impulsyvaus pirkimo bei toms prekėms, kurių ženklui pirkėjas nėra labai jautrus, reikalingas mažas gilumas prekių asortimente parduotuvėje.

Parduotuvės dydis taip pat yra vienas iš pagrindinių kriterijų, nuo kurio priklauso asortimento gausumas. Parduotuvės dydis nulemia kiekvieno skyriaus išdėstymą ir plotą skirtą prekėms ar jų linijoms. Pagal tai, ar parduotuvė yra mišri, ar specializuota, prekybininkas numato skyrių ir prekių linijų apimtį. Jei siekiama stiprinti specializuotos parduotuvės įvaizdį, prekių asortimentas turi būti gilus.

Formuojant asortimentą, pirmiausia būtina atlikti potencialių klientų ir konkurentų tyrimus. Potencialių klientų tyrimas padeda nustatyti pirkėjų poreikius. Tokie tyrimai leidžia įvertinti kokios prekės turi didžiausią paklausą, kurių prekių linijos yra labiau mėgiamos.

Vartotojų elgesio tyrimui atlikti gali būti naudojami įvairūs metodai. Pavyzdžiui, pirkėjus galima apklausti prie prekybinės įmonės išėjimo. Tyrimo kriterijais gali būti : pirkimo dažnumas, pirkimo vieta, pirkėjų amžius, prekių linijos, prekių išdėstymo būdas ir kt.[lapai, psl. 452].

Konkurentų tyrimas atliekamas remiantis viešaisiais ir privačiais duomenimis: pavyzdžiui, Pramonės ir Prekybos Rūmų duomenimis, spauda ir kt. [lap, psl. 452].

Prekybininkai tai pačiai prekių linijos vienai prekei gali nustatyti kelias kainas. Kaina psichologiškai paveikia ir sugrupuoja pirkėjus į tam tikras grupes. Taigi, prekybininkas, kuris siekia atsakyti į visus vartotojų lūkesčius, pateiks visą eilę prekių: nuo pačių pigiausių iki brangiausių.dažnai pirkėjai pritraukiami paskleidus informaciją apie prekes sumažintomis kainomis.

Mažmeninių prekybos įmonių asortimentas visų pirma priklausys nuo to, kokią produkciją išleidžia įmonės-gamintojos ir ją paskirsto tiesiogiai arba per tarpininkus. Pagrindiniu ir svarbiausiu subjektu, formuojančiu gaminamos produkcijos asortimentą ir planuojančiu produkcijos gamybos apimtį, yra įmonė gamintoja[ im ekonom psl.136]. įmonė gamintoja pati numato kada, ko ir kiek jai gaminti. Išimtį gali sudaryti tik valstybiniai užsakymai, tačiau jie turi apimti nedidelę įmonės gamybinės programos dalį.

Produkcijos gamybos apimtis priklausys nuo to, kokią produkciją planuojama gaminti, koks jos imlumas medžiagoms, darbui. Pagrindinis gamybinės įmonės asortimento formavimo veiksnys yra jos ištekliai, įrengimai, žaliavos ir pan. Taigi, gaminamų prekių asortimentą daugiausia sąlygoja įmonės galimybės.

Gamybinė įmonė , kaip ir mažmeninės prekybos įmonė,formuodama savo asortimentą turi remtis produkto padėties rinkoje tyrimais, kurių pagalba pasirenkama teisinga strategija, siekiant gaminį sėkmingai pagaminti ir realizuoti rinkoje. Dažnai įmonės-gamintojos remiasi produkto gyvavimo ciklo koncepcija, norėdamos kuo tiksliau atskleisti produkcijos asortimentinės grupės realizavimo, pelno, vartotojų kitimo tendencijas.[im ekonom psl. 137]. Produkto gyvavimo ciklo koncepcija yra svarbi tiriant įmonės gaminamos produkcijos asortimentą, formuojant įmonės asortimento strategiją.

Įmonės, siekiančios įsitvirtinti kuo didesnėje rinkos dalyje, gamina platų produkcijos asortimentą, o jei įmonės galutinis veiklos tikslas yra didelis pelningumas – ji specializuojasi siauro ir pelningo asortimento gamyboje.

Įmonė gali praplėsti savo produkcijos asortimentą vykdydama atitinkamą asortimento politiką. Asortimento politika – tai įmonės veikla, garantuojanti naujų prekių kūrimą ir gamybą. [im ekon psl.140]. A. Pajuodis asortimento politiką mažmeninės prekybos įmonėje apibūdina kaip visumą priemonių, kuriomis remiantis sudaromas prekybos įmonės asortimentas, jos pasiūla. [ paj psl. 27].

Gamybinė įmonė savo produkcijos asortimentą gali plėsti [im ekon psl. 140]:

1)      modifikuodama jau gaminamą produkciją;

2)      praplėsdama asortimentą tos pačios asortimentinės grupės ribose;

3)      pradėdama gaminti giminingų asortimentinių grupių produkciją;

4)      vykdydama produkcijos diversifikaciją, t.y. pradėdama gaminti produkciją iš principo besiskiriančią nuo anksčiau gamintos.

R. Virvilaitė diversifikaciją apibūdina kaip naujų prekių pardavimą naujuose rinkos segmentuose. [virv psl.54].

Jei pramonės įmonės turi savo firminių parduotuvių, tai jų asortimentas yra artimas tiekiančių pramonės įmonių gamybiniam asortimentui. Pramonės įmonės turėtų skirti daugiau dėmesio formuojant platesnį ir įvairesnį prekių asortimentą, kad firminė parduotuvė (jų skyriai) iš esmės skirtųsi nuo panašios specializacijos kitų parduotuvių.

Kiekviena įmonė, tiek gamintoja, tiek ir mažmenininkė asortimentą turi formuoti atsižvelgiant į madą. Madingų prekių ypatumas yra tas, kad jų fasonas, spalva, dizainas bei kiti požymiai greitai kinta. Jos susidėvi ne fiziškai, o morališkai. Tačiau visada yra ir tokių pirkėjų, kurie nekreipia dėmesio į madą vien todėl, kad neturi materialinių galimybių. Priešingai, jie perka nebemadingus ir dėl to nukainuotas prekes.

Asortimento formavimas tiek gamybinėje, tiek ir prekybinėje įmonėje yra nenutrūkstamas procesas, nes gyventojų paklausa nuolat kinta, nėra statiška. Todėl norint prekybos asortimentą padaryti efektyvų, jį reikia pastoviai kontroliuoti. Tačiau kai kurių prekių, pavyzdžiui, avalynės, drabužių asortimento analizė yra sudėtinga, nes šie gaminiai turi labai daug rūšių. Norint atlikti asortimento analizę, reikia stebėti kaip perkamos prekės, kurios iš jų labiausiai. Prekių asortimento analizė rodo, kaip tenkinama gyventojų paklausa, koks prekių pasirinkimas, jo kaita, leidžia nustatyti asortimento platumą ir gilumą.

Drabužių klasifikacija

Drabužiai yra viena iš apsauginių priemonių, kuri apsaugo žmogaus kūną nuo žalingo klimato poveikio ir pan.[rus psl.3]. Iš drabužių mes galime spręsti apie žmogaus kultūrą, socialinę padėtį, pomėgius ir t.t.. Jie priskiriami prie masinės paklausos prekių.

Šiuo metu pirkti gatavus drabužius yra patogiau nei juos siūtis. Pastaruoju metu atsiranda vis daugiau specializuotų, prabangių drabužių parduotuvių ir pirkėjams siūlomas platus pasirinkimas tiek siūtų, tiek megztų drabužių asortimentas.

Pagrindinė drabužių klasifikacija būtų tokia:

• viršutiniai;
• apatiniai;
• galvos apdangalai.

J. Pričinauskas šalia viršutinių drabužių dar išskiria lengvus viršutinius.[prič psl. 53].

Visų drabužių pagrindas yra medžiaga, iš kurios jie pagaminti. Siūtų drabužių audiniai gali būti [rus psl.18]:

• medvilniniai;
• šilkiniai;
• lininiai;
• vilnoniai;
• kailis ir kt.

Audinių asortimentas yra skaičiuojamas tūkstančiais, nes kiekvienas audinys skiriasi savo sudėtimi, faktūra, išvaizda ir pan.

Megzti drabužiai, tuo tarpu ir trikotažas taip pat gali būti iš tokių siūlų:

• medvilninių;
• vilnonių;
• pusvilnonių;
• akrilano;
• viskozės;
• bukle ir kt.

Pagal konstrukcijų sudėtingumą, dekoratyvines linijas bei atskiras detales drabužiai gali būti [rus psl. 20]:

1)      griežtos formos ( išlaikytos tiesios linijos, nesudėtinga konstrukcija, mažai dekoratyvinių detalių );

2)      sportinės formos ( linijos sudėtingos konstrukcijos, laisvas stilius );

3)      “fantazijos” formos ( pasižymi detalių gausumu bei įvairove, talijos linija gali būti aukščiau arba žemiau juosmens ).

Yra daugybė požymių pagal kuriuos galima klasifikuoti drabužius. Ne veltui dauguma marketologų teigia, kad drabužių asortimentas yra pats sudėtingiausias, turintis daugybę rūšių, porūšių.

Pagal paskirtį drabužiai yra skirstomi į[ rus psl.26]:

• buitinius (kasdieninius) – tai kostiumai, kelnės, suknelės, paltai megztiniai ir t.t.;
• sportinius – kostiumai slydinėjimui, šortai, maudymosi kostiumėliai;
• specialiuosius (darbinius) – kombinezonai, chalatai;
• uniformos;
• tautiniai drabužiai.

Pagal tai, kokiai lyčiai skirti bei amžių yra išskiriami:

• vyriški;
• moteriški;
• vaikiški, o šie savo ruožtu į:
• naujagimiams;
• ikimokykliniam amžiui;
• mokyklinio amžiaus;
• paaugliams.

Pagal sezoniškumą:

• žieminiai;
• vasariniai;
• demesezoniniai;
• tinkantys bet kuriam metų laikui.

Pagal medžiagą iš kurios pagaminti:

• iš audinio;
• megzti;
• iš odos;
• iš kailio

Šią klasifikaciją suvedžiau į schemą, kuri pateikta priede. Ir tai dar ne visi požymiai pagal kuriuos galima klasifikuoti drabužius.

Kadangi praktinėje šio darbo dalyje nagrinėsiu viršutinių drabužių asortimentines rūšis, tai norėčiau pateikti J. Pričinausko savo knygoje “    “[psl 54] pateikia susmulkintą viršutinių drabužių asortimentą:

1 lentelė

Viršutinių ir lengvųjų viršutinių drabužių asortimentas

Grupė	Pogrupis	Asortimentinė rūšis
Viršutiniai Lengvieji	Paltai Kostiumai Suknelės Palaidinės Sijonai Įvairūs	Paltai,puspalčiai, lietpalčiai,skraistės Kostiumai,sportiniai kostiumai,švarkai, švarkeliai,smokingai, palaidinės ir t.t. Suknelės, chalatai ir t.t. Sijonai-kelnės ir t.t. Prijuostės ir t.t.

Norėčiau paminėti, kad klasifikuojami yra ne tik gatavi drabužiai, audiniai, medžiagos, bet ir įvairios pagalbinės drabužių detalės: įdėklai, šiltinamosios medžiagos, furnitūra ir pan..

Praktinė dalis

Kaip jau minėjau įvade, pasirinkau nagrinėti AB “Gija” priklausančios tuo pačiu pavadinimu parduotuvės asortimentą. Kadangi šios parduotuvės asortimentas gan platus, todėl nagrinėsiu tik pagrindinio asortimento rūšis, t.y. AB “Gija” gaminamą produkciją.

Pradžioje norėčiau supažindinti su pačia įmone bei parodyti jos gaminamos produkcijos asortimentą, jo kaitą.

AB “Gija’ – tai viena iš seniausių ir didžiausių įmonių Lietuvoje, gaminanti viršutinį trikotažą suaugusiems ir vaikams. (Įmonė jau gyvuoja beveik 60 metų). Įmonės asortimentas nuo pat pirmųjų įsikūrimo metų iki šių dienų smarkiai kito. Tam įtakos turėjo ir pačios įmonės transformavimasis, t.y. kelių įmonių susijungimas. Apie 1950-uosius metus susijungė dvi įmonės: “Laimės” ir “Žiedo”. Pirmoji gamino viršutinį bei apatinį trikotažą, o antroji daugiausiai specializavosi medvilninio vyriško apatinio trikotažo gamyboje. Taip, susijungdamos dvi įmonės į vieną “Gegužės Pirmosios” fabriką (dabar AB “Gija”) praplėtė savo asortimentą.

Be minėtos produkcijos dalinai buvo gaminamas vatalinas, užuolaidos, batų raišteliai. Kuomet į įmonę buvo atvežtos pirmosios rankinės mezgimo mašinos, buvo pradėti gaminti vaikiški triko. Taip palengva formavosi naujos prekių linijos.

Kasmet gamyba buvo plečiama vis sparčiau, tobulinama technika, technologija, gerinamas darbo organizavimas. Plečiant asortimentą buvo pradėti gaminti šalikai, maudymosi kostiumėliai. Tačiau jau nuo 1960-ųjų metų pagrindinis dėmesys buvo sukoncentruotas į viršutinio trikotažo gamybą ir gausiai pradėta gaminti vilnoniai, medvilniniai, pusvilnoniai trikotažo gaminiai įvairių spalvų, raštų. Kasmet asortimentas būdavo atnaujinamas 50-60 proc..

Atkūrus Lietuvai nepriklausomybę, buvęs “Gegužės Pirmosios” fabrikas buvo privatizuotas ir pavadintas AB “Gija”. Pasikeitus vadovams buvo priimami ir nauji sprendimai dėl gaminamos produkcijos. Vadovai nusprendė, kad gaminti apatinį trikotažą yra nenaudinga. Tad įmonės asortimentas susiaurėjo ir šiuo metu mezga bei siuva tik viršutinio trikotažo gaminius suaugusiems bei vaikams.

Nors asortimentas ir susiaurėjo, tačiau tapo gilesnis. Be jau naudotų žaliavų, tokių kaip pusvilnė, medvilnė, sintetikos, neseniai pradėta naudoti šiuo metu labai populiari viskozė, bukle. Viskozė gaminiams suteikia šilko blizgesį bei lengvą kritimą. Gaminiai iš vilnos ar medvilnės užtikrina ilgalaikį dėvėjimą bei atitinka aukščiausio lygio higieninius reikalavimus.

Gaminiai gali būti įvairios procentinės sudėties, pavyzdžiui, 60 proc. vilnos, 20 proc. nitrono, 20 proc. medvilnės. Tačiau įmonės gaminių didžiausią lyginamąjį svorį sudaro gaminiai iš natūralių pluoštų.

AB “Gija” šiuo metu gamina įvairių modelių liemenes, sijonus, šortus, sarafanus, kostiumėlius moterims. Pagal užsakymus įmonė gamina uniformas moksleiviams, medžiotojams, taip pat vykdė keletą valstybinių užsakymų Vidaus reikalų ministerijai, gamino uniformas Danijos, Norvegijos vidaus kariuomenei.

Direktorė gamybai sakė, kad lengviausia yra gaminti drabužius jaunimui, nes pagal dabartinę madą gaminiai jaunimui yra paprastų konstrukcijų, nesudėtingos struktūros. Dryžuotiems gaminiams sunaudojami siūlų likučiai.

Įmonė asortimentą keičia atsižvelgdama į sezoniškumą: vasarą didžiąją dalį  sudaro lengvi gaminiai, o žiemai gaminami šiltesni drabužiai.

Nors įmonė pati neturi siuvinėjimo įrengimų, tačiau pasinaudojusi kitų įmonių paslaugomis išleidžia siuvinėtų drabužių kolekciją. Gamina įvairios struktūros gaminius, papuoštus kiauraraščiu, pynėmis. Gaminius mėgsta puošti furnitūra ( sagomis, sagtelėmis, užtrauktukais ), kurią daugiausiai importuoja iš Danijos.

Tačiau ne visą šią įmonės gaminamą produkciją galima rasti mūsų parduotuvėse. Didžioji dalis produkcijos (apie 70-80 proc.) eksportuojama į vakarus, o vietinei rinkai palieka tik apie 25 proc. Pasak pačių vadovų, mūsų šalyje AB “Gijos” gaminiai neturi paklausos. Mano manymu, įmonė sėkmingiau realizuotų savo produkciją jei atliktų rinkos tyrimus. Tačiau dėl sunkios finansinės padėties įmonė to padaryti negali. Kadangi nėra atlikta išsami vartotojų, konkurentų analizė, tai didžioji dalis produkcijos tiesiog neatitinka mūsų poreikių. Manyčiau, kad įmonė turėtų atsisakyti kai kurių prekių gamybos, nes per plataus ir gilaus asortimento produkcija nėra greitai realizuojama, “užsiguli” sandėliuose. Šiuo metu įmonės veiklos tikslas turėtų būti orientuotas į pelno normos didinimą, todėl ji turėtų specializuotis siauresnio ir pelningo asortimento gamyboje. Įmonės vadovams reikėtų keisti asortimento strategiją, nes dabartinė asortimento politika įmonei nėra naudinga.

Kita vertus, Lietuvos vartotojams AB  “Gija” gamina labai “niūrius” gaminius, t.y. blankių ar tamsių spalvų. Nors pasak vadovų, jie asortimentą formuoja atsižvelgdami į madą, tačiau pasižiūrėjus į gaminius, kabančius mūsų parduotuvėse, to nepasakysi. Visai kitaip atrodo gaminiai, kurie kabo įmonės asortimentiniame skyriuje. Tai tikrai labai puošnūs, spalvingi bei madingi gaminiai. Tačiau jų Lietuvos rinkai negamina, o tik užsakovams iš užsienio. Mano manymu, tokia produkcija mūsų šalyje tikrai “atrastų” savo pirkėjus. Siūlyčiau įmonei priimti jaunų, labiau kvalifikuotų specialistų, kurie pakeistų ir įmonės asortimento politiką.

Grįžtant prie pasirinktos nagrinėti parduotuvės “Gija”, norėčiau pabrėžti, kad tai nėra vien tik AB “Gijos” firminė parduotuvė. Ši parduotuvė tik priklauso šiai įmonei, tačiau joje galima rasti ir kitų įmonių gaminamos produkcijos. Šios parduotuvės išskirtinis bruožas tas, kad joje pagrindinį asortimentą sudaro  tik Lietuvoje pagamintos prekės: drabužiai, avalynė ir kt.

Remiantis išnagrinėta literatūra, parduotuvės “Gija” asortimentą galima būtų suskirstyti į:

• pagrindinį – tai viršutiniai bei lengvieji viršutiniai drabužiai;
• privalomas – AB “Gijos” pagamintas viršutinis trikotažas;
• papildomas – apatinis trikotažas, avalynė;
• šalutinį – įvairios smulkmenos, kuriomis prekiaujama viename iš parduotuvės skyrių (kosmetika, parfumerija, higienos reikmenys, skalbimo priemonės ir pan.).

Pagrindinis prekių asortimentas yra palyginti platus ir gilus, o šalutinis – platus, bet negilus.

Kadangi neturiu galimybių išnagrinėti viso parduotuvės asortimento rūšis, todėl smulkiau panagrinėsiu tik pagrindinio privalomo asortimento rūšis. Tai bus AB “Gijos” gaminama produkcija.

Kadangi yra daugybė požymių, pagal kuriuos galima suklasifikuoti prekybinį asortimentą, tai pradėdama nagrinėti parduotuvėje esantį AB “Gijos” asortimentines rūšis, jį visų pirma suklasifikavau į: vyrišką, moterišką bei vaikišką. Norėčiau pabrėžti, kad kiekvienos grupės asortimentinės rūšys buvo skaičiuotos pagal faktinį parduotuvės asortimentą, t.y. pagal tą, kuris buvo apsilankymo momentu parduotuvėje.

Pastebėjau, kad didžiąją dalį asortimento sudaro moterims skirtos prekės. AB “Gijos” asortimentas moterims geriausiai atsispindi lentelėje:

11 lentelė

AB “GIJA” asortimentas moterims

Prekių linijos	Liemenės	Sijonai	Žaketai	Džempe-riai	Kostiumai	Suknelės	Sarafanai
Asortimento rūšys	6	3	7	9	3	2	2

Pastaba : į rūšių skaičių neįtraukiau skirtingų dydžių drabužius, o rūšis skaičiavau remiantis vienu dydžiu. Prie atskirų rūšių priskaičiavau skirtingų siūlų, struktūros, spalvų, modelių gaminius.

Matome, kad daugiausiai yra džemperių, žaketų, liemenių rūšių. Liemenės buvo lininės bei medvilninės. Vienos iš jų megztos kiauraraščiu, kitos puoštos pynėmis. Galima nusipirkti ir susagstomų, ir taip pat nesagstomų liemenių, skirtingų spalvų.

Liemenių rūšys  yra šios:

1.      Lininės:

• megztos kiauraraščiu:
• be sagų (2 rūšių);
• susagstomos (2 rūšių);
• puoštos pynėmis:
• susagstomos (1 rūšies);

2.      Medvilninės:

• megztos kiauraraščiu:
• susagstomos (1 rūšies);
• be sagų (2 rūšių).

Sijonų rūšys:

1.      Pusvilnoniai:

• su skeltuku nugaroje (2 rūšių);
• su skeltukais priekyje ir nugaroje (1 rūšies).

Žaketais įmonė vadina savo gaminius (t.y. megztinius), kurie yra nesagstomi

Svarbiausi faktoriai, į kuriuos atsižvelgiama atliekant asortimento formavimą skirtingose įmonėse:

1.      Aptarnaujamo rajono socialinės – ekonominės sąlygos, kartu atsižvelgiant ir į vartojimo tradicijas, kultūrines – buitines gyvenimo sąlygas, gamybos šakų išsivystymo ir kryptingumo laipsnį.

2.      Klimatinės sąlygos.

3.      Transportavimo sąlygos, tame tarpe susisiekimo transportu skirtingais metų laikais stabilumas.

4.      Stambių centrų traukos buvimas (miestų, rajoninių centrų).

5.      Prekybinio tinklo tankumas, kiekvienos parduotuvės klientų pritraukimo spindulys.

6.      Perkamoji gyventojų galia, kuri išreiškiama perkamųjų fondų galia ir jų aprūpinimu prekinėmis atsargomis.

7.      Susiklosčiusi rinkos konjunktūra, atskirų produktų paklausos patenkinimo laipsnis.

8.      Prekių pristatymo schema į skirtingus prekybinius tinklus ir atskirų tiekėjų prekių tiekimo sąlygos.

9.      Progresyvių prekių tiekimo sistemų įdiegimo galimybės, tame tarpe ir prekių pristatymas į namus.

10.  Prekybos, sudėtingo asortimento prekėmis ir techniškai sudėtingomis prekėmis, koncentracijos laipsnis. (15, -209psl.)

Žinoma, ne visi išvardintieji faktoriai gali turėti vienodą įtaką asortimento formavimui. Taip pat yra sakoma, kad asortimento formavimo algoritmai turi būti įtraukti kaip ekonominiai faktoriai.

Draudimo objektai yra pasiūlymo laidavimo bei atlikimo, garantinio laikotarpio ir išankstinio apmokėjimo laidavimo raštai, kurie yra draudėjo prievolės pagal užsakovo vykdomų konkursų sąlygas ir statybos objektų rangos sutartis. Draudėjo prievolės, už korių vykdymą draudikas nelaidavo pagal vieną iš anksčiau minėtų sutarčių nėra draudimo objektas.

Draudimo įvykiais išduodant pasiūlymo garantijos laidavimo raštą laikoma kai:

• Draudėjas atsiima savo psiūlymą jo galiojimo laikotarpiu
• Draudėjas, laimėjęs konkursą, vengia ar atsisako pasirašyti rangos sutartį, vengia ar atsisako pateikti atlikimo ar išankstinio apmokėjimo laidavimo raštą, kai to reikalauja konkurso sąlygos.
• Draudėjas, užsakovui priėmus jo pasiūlymą, nesutinka su pasiūlymo kainos korektūra, kaip to reikalauja konkurso sąlygos.

Darudimo įvykiais išduodant draudimo polisą ir atlikimo laidavimo raštą laikoma kai:

• Draudėjo atlikti darbai neatitinka sutarties reikalavimų
• Draudėjas nesilaiko terminų, numatytų sutartyje
• Draudėjas neteisėtai atsisako vykdyti rangos darbus

Draudimo įvykis išduodant draudimo polisą ir garantinio laikotarpio laidavimo raštą yra užsakovo suteikto draudėjui avanso panaudojimas ne pagal paskirtį.

Draudimo įvykis, išduodant draudimo polisą ir garantinio laikotarpio laidavimo raštą, yra draudėjo neįvykdyti įsipareigojimai užsakovui.

Nadraudiminiais įvykiais laikomi tie atvejai, už kuriuos draudikas neatsako prieš užsakovą pagal išduotus laidavimo raštus.

Draudimo suma nustatoma draudiko ir draudėjo susitarimu, atsižvelgiant į užsakovo reikalvimus, ir konkrečiai nurodoma išduodamuose laidavimo raštuose. Jei draudimo sumos nustatomos užsienio valiuta, litais šios sumos verčiamos pagal oficialų Lietuvos banko kursą.

Draudėjas sąžiningai užpildo draudiko nustatytos formos prašymą – anketą ir pats atsako už pateiktų duomenų teisingumą. Jis pateikia draudikui reikalingus dokumentus. O šis turi teisę tikrinti draudėjo pateiktų duomenų ir dokumentų teisingumą. Draudikas supažindina draudėją su draudimo taisyklėmis. Suderinama draudimo suma, sąlygos ir įmokos.

Draudimo polisas ir laidavimo rašas išduodamas tik tada, kai draudėjas sumoka visą įmoką ar sutartą jos dalį. Polisas išduodamas dviem egzemlioriais – draudėjui ir draudikui. Laidavimo raštas išduodamas irgi dviem egzemplioriais. Vieną egzempliorių draudėjas perduoda užsakovui, o kitas lieka draudikui. Laidavimo rašto dublikatas neišduodamas.

Minimalus metinis draudimo įmokos tarifas, visiems išduodamiems laidavimo raštams, yra 1,0 % nuo draudimo sumos. Minimali draudimo įmoka yra 50 lt. Mokama tik litais. Tarifas, priklausomai nuo rizikos laipsnio, gali būti didinamas iki 5 kartų. Draudikas nustato rizikos laipsnį. Pirmoji įmoka turi būti sumokėta prieš išduodant laidavimo raštą. Jei rizika padidėja, draudėjas per 2 darbo dienas privalo pranešti apie tai draudikui, o šis didina įmokas vienašališkai (jei draudėjas vengia nustatyti didesnes įmokas ) arba tardamasis su draudėju.

Draudimo riziką didina anketoje nurodytų duomenų pasikeitimas, didėjant draudiko atsakomybei pagal išduotą laidavimo raštą Draudėjo įsipareigojimų įvykdymą gali apsunkinti karas, pilietinis karas, maištai ir revoliucijos, piratavimas, sabotažas, stichinės nelaimės, boikotai, streikai, nespartus darbas kaip streiko forma, patalpų užėmimas bei darbo sustabdymas draudėjo įmonėje.

Draudimo sutartis įsigalioja nuo kitos dienos, kai draudėjas sumoka draudikui visą draudimo įmoką, bet ne anksčiau, nei nurodyta sutartyje. Ji pasibaigia kai pasibaigia sutartyje numatytas laikotarpis, dalimis ar per vieną kartą išmokama visa draudimo sutartyje nurodyta suma, laidavimo raštai netenka galios.

Draudimo sutartis gali būti pakeista tik abiejų šalių raštišku susitarimu. Jei kinta laidavimo rašto sąlygos, jos gali būti keičiamos tik užsakovui sutikus. Draudikas turi teisę vienašališkai nutraukti sutartį, įspėdamas draudėją priš 1 mėn. iki sutarties nutraukimo ir grąžindamas jam įmokas už likusį sutarties laiką, išskaičiavus pagal sutartis išmokėtas sumas.

Draudėjas irgi gali vienašališkai nutraukti draudimo sutartį, raštiškai įspėjęs draudiką prieš vieną mėnesį iki sutarties nutraukimo.  Draudikas grąžina įmokų dalį, proporcingą likusiam sutarties galiojimo laikui ir iš grąžinamos sumos išskaičioja 20% sutarties išlaidoms padengti.

Draudikas gali vienašališkai nutraukti draudimo sutartį per vieną mėnesį po to, kai jam tapo žinoma apie draudimo sutarties pažeidimą, suklaidinimą ar kitokį nesąžiningą elgesį. Jis gali vieno mėnesio termino ir nesilaikyti. Draudikas šio atveju gali nemokėti draudimo išmokos arba ją sumažinti. Draudėjo mokėtos įmokos irgi negrąžinamos arba sumažinamos draudiko nuožiūra.

Draudimo sutarties nutraukimas neatleidžia šalių nuo atsakomybės už galiojusį draudimo sutarties laikotarpį.

Draudėjas turi sutarties galiojimo laikotarpiu reguliariai laiku mokėti draudimo įmokas, suteikti draudikui reikalingą informaciją, taip pat ne vėliau kaip per 2 darbo dienas pranešti apie anketos duomenų pasikeitimą. Įvykus draudiminiam įvykiui, jis stengiasi sumažinti žalą ir ne vėliau kaip per dieną praneša draudikui, pateikdamas visą su įvykiu susijusią informaciją nelaikant jos komercine paslaptimi. Paaiškinimai ir pranešimai pateikiami raštu.

Draudėjas turi teisę susipažinti su draudimo taisyklėmis ir nutraukti sutartį jose numatyta tvarka. Draudikas įsipareigoja ne vėliau, kaip per 24 darbo dienas, nuo raštiško pareikalavimo išmokėti užsakovui draudimo išmoką, jei kitaip nenumatyta sutartyje. Jis turi teisę susipažinti su draudėjo dokumentais, susijusiais su draudimo sutartimi, gauti iš draudėjo informaciją, susijusią su draudiminiu įvykiu, taip pat teikia privalomus draudėjui nurodymus dėl žalos sumažinimo. Draudėjas gali draudiminio įvykio aplinkybes tirti savarankiškai ir samdyti vertintojus bei ekspertus įvykio aplinkybėms tirti.

Draudikas žalą atlygina proporcingai, jei draudėjas apsidraudęs ir kitoje draudimo kompanijoje. Žala – pagal sutatį išmokėta suma. Taip pat atlyginami nuostoliai, patirti stengiantis įvykdyti draudiko nurodymus žalai sumažinti ar jos išvengti. Draudimo išmokos dydis lygus padarytos žalos dydžiui ir neviršija draudimo sumos. Ji gali būti mažinama, jei pasibaigė laidavimo rašto galiojimas ar jis nebuvo perduotas užsakovui arba užsakovas gavo žalos atlyginimą iš draudėjo ar trečio asmens.

Ir draudikas ir draudėjas laiku nesumokėję taisyklėse ar poliuse numatytų sumų moka 0.1% delspinigius už kiekvieną dėl jo kaltės uždelstą dieną. Jei draudėjas negrąžina jam išduoto laidavimo rašto, kuris nebuvo perduotas užsakovui, po šio rašto galiojimo pasibaigimo ar darudimo sutarties nutraukimo, draudėjas privalo sumokėti draudikui draudimo įmokos dydžio baudą per penkias darbo dienas nuo draudiko raštiško reikalavimo gavimo dienos, jeigu neįrodo, kad laidavimo rašto grąžinti negali  ne dėl savo kaltės.

Prieš išduodant draudimo polisą ir laidavimo raštą draudikas ir draudėjas pasirašo sutartį, kuria draudėjas įsipareigoja atlyginti draudiko nuostolius, tai yra atgręžtinio reikalavimo būdu grąžinti draudiko išmokėtą užsakovui draudimo išmoką.

Ginčai tarp draudiko ir draidėjo sprendžiami tarpusavio susitarimu, o nesutars – Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka. Draudimui taikoma teisė yra Lietuvos Respublikos teisė.

Žemės Ūkio Banko taikomų garantijų rūšys

Tarptautinėje praktikoje dažniausiai naudojamos 4 tipų bankinės garantijos:

• Siūlymo garantija (bid bond)
• Įvykdymo garantija (perfomance bond)
• Išankstinio apmokėjimo garantija (advance payment guarantee)
• Mokėjimo garantija (pay)

1. Siūlymo garantija.

Paprastai automobilis išperkamas per 1 – 3 metus. Iš pradžių mokamas 20 – 30% pradinis įnašas. Likusi (finansuojama) suma per metus padidėja vidutiniškai 7,7%. Automobilis yra UAB “VB Lizingas” nuosavybė ir registruojamas mūsų vardu, kol Jūs visiškai atsiskaitote. Sumokėję visas įmokas, Jūs tampate automobilio savininku.

Skaičiavimo pavyzdys. Jūs nusprendėte įsigyti 15 000 JAV dolerių kainuojantį automobilį, kurį ketinate išpirkti per 3 metus. Įmokate pradinę, pvz., 30%, t.y. 4 500 JAV dolerių įmoką. Likę mokėjimai išdalijami po 359 JAV dolerius kiekvieną mėnesį. Galite apskaičiuoti ir patys – tokiu būdu nuomojamas automobilis per metus pabrangsta vidutiniškai tik 5.4%!

Šioje lentelėje pateikiama keletas skaičiavimo pavyzdžių

Automobilio kaina		Pradinė įmoka			Įmoka kas mėnesį
				24 mėnesiai			36 mėnesiai
10 000	30% 20%		3 000 2 000			336 384	239 273
15 000	30% 20%		4 500 3 000			504 576	359 410
20 000	30% 20%		6 000 4 000			672 768	479 547
25 000	30% 20%		7 500 5 000			840 960	598 684

Čia pateikiamos įprastos finansinio lizingo taisyklės, taikomos nuomojant automobilius, kai finansuojama suma yra nuo 5 250 JAV dolerių iki 125 000 JAV dolerių.

Brangesniems sandoriams taikomos palankesnės sąlygos.

Visi atsiskaitymai vykdomi litais.

PAGRINDINIAI IŠPERKAMOSIOS NUOMOS PRIVALUMAI

• laisvos apyvartinės lėšos;
• nedidelės išlaidos;
• naujas automobilis;
• mokesčių mokėjimo privalumai;
• nesudėtingi formalumai;
• palankesnės sąlygos nei kreditavimo atveju;
• pigu – Jūsų automobilis per metus pabrangs tik 5.4 %!

REKOMENDACIJOS IR REIKALAVIMAI

Įmonė, pageidaujanti lizinguoti naują automobilį, turi veikti bent pusę metų ir gauti pelną. Privataus asmens oficialios pajamos turėtų bent 500 – 1000 Lt viršyti mėnesinės įmokos dydį.

Pastaba: pateiktos lizingo sąlygos galioja nuo 1998 01 01.

UAB “VB Lizingas” pasilieka sau teisę keisti lizingo sąlygas.

PRADINĖ INFORMACIJA

Visos procedūros yra gana paprastosir greitos. Jeigu susidomėjote šia nuomos rūšimi ir Jūsų pasirinkto automobilio finansuojama suma nesiekia 125 000 JAV dolerių, pradinę informaciją Jums suteiks automobilio pardavėjas. Galite skambinti ir mums arba teirautis artimiausiame Vilniaus banko filiale. Kitas Jūsų žingsnis būtų lizingo paraiškos pildymas.

PIRMINIS POKALBIS

Jeigu finansuojama suma viršyja 125 000 JAV dolerių, prašome atvykti į UAB “VB Lizingas” biurą. Kad sutaupytume ir Jūsų, ir mūsų laiką, dėl susitikimo prašome susitarti iš anksto telefonu.

LIZINGO PARAIŠKOS PILDYMAS

Lizingo paraiškos formas turi daugelis automobilių pardavėjų ir visi Vilniaus banko filialai. Užpildytą paraišką galite gražinti automobilio pardavėjui, Vilniaus banko filialui arba mums. Kad sutaupytume ir Jūsų, ir mūsų laiką, dėl susitikimo prašome susitarti iš anksto telefonu. Pateikus visus paraiškoje išvardintus dokumentus, sprendimas dėl lizingo būtų priimtas per 5 – 7 darbo dienas (jei sumos didsnės, truktų ilgiau). Kai paraiška patenkinama          Čia pateikiamos įprastos finansinio lizingo taisyklės, taikomos nuomojant automobilius, kai finansuojama suma yra nuo 5 250 JAV dolerių iki 125 000 JAV dolerių.

Brangesniems sandoriams taikomos palankesnės sąlygos.

Visi atsiskaitymai vykdomi litais.

PAGRINDINIAI IŠPERKAMOSIOS NUOMOS PRIVALUMAI

• laisvos apyvartinės lėšos;
• nedidelės išlaidos;
• naujas automobilis;
• mokesčių mokėjimo privalumai;
• nesudėtingi formalumai;
• palankesnės sąlygos nei kreditavimo atveju;
• pigu – Jūsų automobilis per metus pabrangs tik 5.4 %!

REKOMENDACIJOS IR REIKALAVIMAI

Įmonė, pageidaujanti lizinguoti naują automobilį, turi veikti bent pusę metų ir gauti pelną. Privataus asmens oficialios pajamos turėtų bent 500 – 1000 Lt viršyti mėnesinės įmokos dydį.

Pastaba: pateiktos lizingo sąlygos galioja nuo 1998 01 01.

UAB “VB Lizingas” pasilieka sau teisę keisti lizingo sąlygas.

KAIP PRADĖTI?

ir įmokėtos sutartyje numatytas įmokos, automobiliu galima važinėti jau po 2 – 3 dienų.

PAPILDOMOS IŠLAIDOS

Automobilio draudimas. Klientas privalo apdrausti automobilį suma, ne mažesne kaip finansuojama suma. Draudžiama nuo vagystės, stichinės nelaimės, avarijos ir trečiųjų asmenų veiklos UAB “VB Lizingas” rekomenduojamoje draudimo bendrovėje.

Administracinis mokestis – 1% automobilio vertės.

Pats D. Cesevičius, dirbdamas “Lietuvio” ir “Lietuvos aido” laikraščių redakcijose, susidomėjo ekonominiais dalykais ir 1928 m., nebaigęs filosofinių ir pedagoginių studijų Kauno universitete, išvyko studijuoti į Vokietiją. Čia 1932 m. baigė Kelno universiteto Ekonominių ir socialinių mokslų fakultetą, tapdamas diplomuotu ekonomistu. Dar po metų už disertaciją apie Lietuvos finansus jam buvo suteiktas ekonominių valstybės mokslų daktaro laipsnis. Grįžęs į Lietuvą, 1933 m. rudenį paskirtas asistentu Ekonominės politikos katedroje (Kauno universitete), o po dviejų metų, apgynęs habilitacinį darbą, pakeltas privatdocentu toje pat katedroje.

A. Smetona ir kiti tautininkai, neturėdami specialaus ekonominio išsimokslinimo, ekonominės teorijos klausimų savo publikacijose beveik nelietė, daugiausia pasitenkindami socialiniais politiniais samprotavimais. D. Cesevičius pasižymėjo tuo, kad savo straipsniose tautininkų “Vaire” ir ekonomistų draugijos leistoje “Ekonomikoje” nagrinėjo teorinius klausimus. Ne veltui buvo baigęs aukštuosius ekonominius mokslus užsienyje. Šie jo staipsniai turėjo nemažos įtakos formuojant tautininkų ideologiją ketvirtajame dešimtmetyje.

Jau antraisiais studijų Vokietijoje metais D. Cesevičius parašė straipsnį “Kapitalizmo problema” (10). Jame kėlė tarpukariu įvairių pažiūrų autorių plačiai svarstytą klausimą, būtent: ar kapitalistinė visuomenės santvarka gali ateiti prie kapitalizmo? Norėdamas išdėstyti savo požiūrį šiuo klausimu, D. Cesevičius nurodė, kad pirmiausia reikėtų nustatyti, kas yra kapitalizmas.

D. Cesevičiui geriausiai buvo žinoma vokiečių literatūra, jų autoriai. Vienas iš jų V. Zombartas (W. Sombart) kapitalizmo esme laikė pelno siekimo dvasią ir ekonominį racionalizmą. D. Cesevičiaus toks kapitalizmo apibūdinimas nepatenkino, nes juo daugiausia buvo akcentuojamas psichologinis momentas. D. Cesevičiui priimtinesnis buvo, kaip jis sakė, realistinis kapitalizmo supratimas. Tokį kapitalizmo supratimą, jo nuomone, pateikęs prof. K. Kumpmanas (K. Kumpmann) savo veikale “Kapitalizmas ir socializmas”, išleistame 1929 m. K. Kumpmano mintims D. Cesevičius visiškai pritarė. Sekdamas juo, kapitalizmo sampratą siejo su kitomis trimis sąvokomis: visuomenės ūkio pobūdžiu, visuomenės ūkio santvarka ir visuomenės ūkio sistema.

Visuomenės ūkio pobūdis, tai “ūkinimkavimo būdas, kuris natūraliai išauga iš paties visuomenės ūkio reikalų be jokio kokios nors viešosios jėgos ar visuomenės instancijos aktinio įsikišimo” (10, 212). Naujasis visuomenės ūkio pobūdis susiformavęs maždaug prieš šimtą metų – nuo XVIII iki XIX a. vidurio. Jo būdingi bruožai yra darbo pasidalijimas, mašinų naudojimas ir stambių įmonių ir fabrikų kūrimas. Tai ir esąs kapitalizmas. Kapitalizmą, rašė D. Cesevičius, turi atitikti tam tikra visuomenės ūkio santvarka, kuri atspindi žmonių norą, koks turi būti visuomenės ūkis. Nuo XVIII a. vidurio ūkio santvarkai esąs būdingas ekonominis individualizmas, kuris remiasi liberalizmu ir ekonomizmu. O tai savo ruožtu yra ūkio laisvės ir kuo didesnio jo efektyvumo principai.

Ūkio santvarka glaudžiai sąveikaujanti su ūkio pobūdžiu vienas kitą veikdami, ir kaip to sąveikavimo rezultatas susidaranti visuomenės ūkio sistema. Nuo pat kapitalizmo pradžios susiklosčiusi sistema galinti būti pavadinta individualiu kapitalizmu. Tokia ji buvusi maždaug iki 1870 m., kai pradėjusios rodytis kitimo tendencijos. Todėl ypač aktualus ir esąs klausimas, kaip toliau keisis kapitalistinė visuomenės ūkio sistema.

Nuo XIX a. vidurio šiuo klausimu buvusi paskelbta jau ne viena pranašyste, bet nė viena dar neišsipildžiusi. K. Marksas buvęs ne koks nors utopininkas, o “didelis mokslininkas”, bet ar pildosi jo pranašavimai? Ne. Nors kapitalas koncentruojasi, bet smulkių įmonių ne mažėja, o daugėja, darbininkų padėtis ne blogėja, o gerėja ir kt. Netgi Rusijoje bolševikai “ekonomiško gyvenimo dėsnių” buvę priversti padaryti kapitalizmui žymių nuolaidų: ir pinigus panaikinti buvę atsisakyta, ir privatinė nuosavybė, nors ribotu mastu, bet buvusi leista, ir pan. Todėl, pasak A. Vėberio (Adolf Weber), reikia kalbėti ne apie kapitalizmo, o apie socializmo pabaigą. Kiti autoriai karteliuose ir darbo sąjungose matą kažką nepaprasto ir todėl “pranašauja naują visuomenės ūkio pobūdį, priešingą kapitalizmui ir konkurencijai” (11, 299).

Idėja apie kapitalizmo (individualizmo) ir socializmo (suvisuomenėjimo) savybių sintezę nebuvo nauja. Ji pradėta kelti Vokietijoje jau XIX a. pabaigoje. Vėliau ji buvo plėtojama. K. Kumpmano skelbta socialkapitalizmo koncepcija yra, galima sakyti, pradinė neoliberalinės socialinio rinkos ūkio koncepcijos formuluotė. Ši koncepcija pradiniu ir vėliau išbaigtesniu pavidalu buvo D. Cesevičiaus pažiūrų pagrindas. Ja jis vadovavosi teoriškai svarstydamas apskritai visuomenės raidą, ją taikė ir Lietuvos atžvilgiu.

Aptartame straipsnyje D. Cesevičius gvildeno abstraktesnius teorinius klausimus. Tačiau jame išdėstyta koncepcija, kuri, kaip sakyta, sudarė jo pažiūrų pagrindą, jis vadovavosi ir kituose savo straipsniuose ir rankraštiniuose darbuose. Neviename iš jų jis pratęsė kapitalizmo problemos nagrinėjimą. Šiuo atžvilgių reikšmingas yra straipsnis “Ginčas dėl “laissez-faire”, spausdintas per kelis “Vairo” numerius. Jame autorius aptarė liberalizmo likimą. “Vairo” redakcija, skelbdama jį, rado reikalinga pačioje pradžioje padaryti prierašą, kad ji ne visais atvejais galinti pritarti autoriaus optimizmui kapitalizmo, vadinasi, ir liberalizmo atžvilgiu. Tai rodo, kad D. Cesevičius nebuvo linkęs propaguoti tautininkų nuostatų, o dėstė savo požiūrį, kokį buvo susidaręs skaitydamas vokiečių literatūrą.

Liberalizmas D. Cesevičių domino ne tuo, “kaip jis gali pasireikšti visose kultūros šakose”, bet ekonomine prasme, kaip “ekonominės politikos sistema”.

D. Cesevičius rašė, kad perėjimas į liberalizmą ypač sunkiomis formomis pasireiškę Anglijoje: mašinos naikino amatus, fabrikuose buvo naudojamas moterų ir vaikų darbas it kt. Bet ne visur toks skaudus pereinamas tarpsnis buvęs. K. Marksas pasirėmęs būtent Anglijos pavyzdžiu, bet jo kritika tikusi tik pereinamajam tarpsniui. Bet jam pasibaigus, K. Markso ir kitų panašios teorijos nustojusios savo aktualumo, “nes tolimesnė liberalizmo įsigalėjimo eiga nebepatvirtino tų išvedžiojimų, kokius Marksas padarė, stebėdamas Anglijos darbininkų gyvenimą pačiu nelaimingiausiu metu” (11, 188).

K. Markso mokslas geresnę dirvą radęs Vokietijoje. XIX a. antrojoje pusėje čia prasidėję ekonominiai sunkumai. Imta ieškoti kokio nors kompromiso tarp liberalizmo ir marksizmo. Buvę priimti socialinio draudimo, darbo apsaugos, socialinės higienos ir kitokie įstatymai. Taip nusigręžta nuo liberalizmo, nes valstybė vėl pradėjusi kištis į ekonominį gyvenimą.

Dar visai neseniai Domas Cesevičius gyveno tarp mūsų, daugeliui visai nepažįstamas, išskyrus kelis draugus ir jo buvusius studentus. D.Cesevičiaus asmenybė, pažiūros, jo kaip ekonomisto pasaulėžiūra ir tobulėjimo kelias formavosi nepriklausomos (buržuazinės) Lietuvos laikotarpiu, t.y. tokiu metu, kai žmogaus minties ir žodžio laisvės nekontroliavo ir nevaržė jokios svetimų šalių valdžios ar kariuomenės, kai buvo atviros Lietuvos sienos į kitas Pasaulio šalis (kiekvienas nevaržomas galėjo išvažiuoti į užsienį). Tokia padėtimi naudojosi ne vienas Lietuvos pilietis – vieni važiuodavo pasitobulinti kitų kraštų universitetuose, kiti – pasisemti praktinės patirties iš užsieniečių.

Kadangi D.Cesevičius ekonomikos mokslus studijavo Kelno universitete, vėliau dar stažavosi Mančesterio, Oksfordo, Londono, Čikagos universitetuose, todėl ypač didelę įtaką D.Cesevičiaus kaip ekonomisto teoretiko požiūrio susiformavimui turėjo Vokietijos ekonominė mintis, pagal kurią “išsivysčius gamybinėms jėgoms, ima veikti tam tikri dėsniai, kurie lemia “visuomenės ūkio pobūdį” “, t.y. D.Cesevičius “…pripažino objektyvių ekonominių dėsnių buvimą”, nors Vokietijoje dar vyravo nuomonė likusi iš XIX amžiaus antroje pusėje įsikūrusios istoriškosios ekonominės mokyklos, kuri buvo paneigusi bet kokių ekonominių dėsnių buvimą ir ekonominės teorijos reikalingumą, mat, anot jų, “…ūkio gyvenime viskas keičiasi, kaip keičiasi gyvenimas pereidamas iš epochos į epochą…”, ir kad ekonomikos mokslas reikalingas tik tam, kad fiksuotų “…ūkio gyvenimo eigą, jo persiformavimus, jo istorinius pasikeitimus ir ieškotų ūkio gyvenimo plėtimosi ir keitimosi dėsnių”…

Šis darbas buvo pasirinktas dėl to, kad apie patį Domą Cesevičių kaip asmenybę ir kaip apie ekonomistą teoretiką labai mažai buvo rašyta, pagrinde spausdinti tik jo darbai. Dauguma straipsnių ir didesnių darbų buvo publikuota nepriklausomos Lietuvos laikotarpiu, o vėlesni darbai liko neskelbti (t.y. tie, kurie buvo parašyti tuomet, kai mūsų kraštas jau priklausė Tarybų Sąjungai), ir tik 1995m. buvo išspausdintas vienas didesnių jo darbų “Lietuvos pramonė 1918-1940 metais”, o 1998m. išleista V.Lukoševičiaus knyga apie Domą Cesevičių ir kai kuriuos jo darbus. Tad ko gero pats laikas, o galbūt dar anksčiau reikėjo prabilti apie šį ekonomistą, įvertinti jo nuopelnus, jam dar gyvam esant, o ne po mirties, kai viskas pamažu slenka užmarštin…

Pasak V.Lukoševičiaus. D.Cesevičius dvidešimtojo amžiaus ketvirtuoju dešimtmečiu ypač “…pasireiškė kaip mokslininkas ir gabus pedagogas”. Tačiau šiuo darbu norėčiau bent trumpai apžvelgti kelis jo darbus, kuriais ypač matyti, kad jie yra teorinio pobūdžio, nors “tai pasakytina ir apie tuos, kur nagrinėjama ūkio istorija”.Taipogi čia norėčiau D.Cesevičių išskirti iš kitų Lietuvos ekonomistų tarpo, t.y. parodyti kuo jis žymus ir kokiais darbais įeina į Lietuvos istoriją.

Kadangi dėl vietos stokos šiame darbe neįmanoma smulkiau panagrinėti visų šio ekonomisto darbų, kuriais jis prisidėjo prie kitų žymių Lietuvos ekonomistų, todėl paminėsiu kelis svarbesnius jo darbus, o panagrinėsiu tik tokius straipsnius kaip “Ekonomikos teorija ir ūkio praktika” (spausdintas “Ekonomikos” žurnale 1935 metais, Nr.1, p.2 – 20), “Valstybė ir ūkis” (spausdintas žurnale “Vairas” 1934 metais, Nr.3, p.293 – 300) ir “Kalbos apie biudžetą” (spausdintas žurnale “Vairas” 1939 metais, Nr.1, p.13 – 14). Deja čia liks neanalizuoti tokie D.Cesevičiaus darbai kaip “Privatinė nuosavybė ir profesinės sąjungos” (publikuotas žurnale “Lietuvis” 1926m.,Nr.37, p.7), “Kapitalizmo problema:2.Ar baigiasi kapitalizmas” (“Vairas” 1930m., Nr.1, p.303), “Ginčas dėl “laissez-faire” ” (“Vairas” 1931m., Nr.1, p.51 – 56, Nr.2, p.186 – 197, Nr.3, p.335 – 342), “Bolševizmas” (“Vairas” 1934m., Nr.1), “Moksliški ekonominės politikos sunkumai” (“Ekonomika” 1937m., Nr.4), “Visuomeniškumo argumentas mūsų laikų santvarkoje” (“Ekonomika” 1935m., Nr.4), “Lietuvos pramonė 1918 – 1940 metais (Vilnius, 1968m., 63 l. – iki 1995m. buvo mašinraštis), “Vilniaus krašto pramonė iki 1939 metų” (Vilnius, 1958m.,64 l. – iki 1998m. buvo mašinraštis) ir kiti.

1. LAIKMETIS, SUDARĘS SĄLYGAS D.CESEVIČIAUS ASMENYBĖS IR JO, KAIP EKONOMISTO KELIO FORMAVIMUISI

1.1. Krašto padėtis atkūrus nepriklausomybę (1918m.)

Po Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo 1918m., kuomet šalis pagaliau išsilaisvino iš svetimos šalies pančių, kraštas po ilgos laiko pertraukos pats turėjo pradėti tvarkyti visus vidaus politinius, ūkinius, socialinius ir kitus reikalus. Visiems tiems darbams vykdyti trūko specialistų, o šiems paruošti – ir specialios mokslo medžiagos (mat lietuviškas spaudos žodis atgautas tik 1904 metais). Iki to meto (t.y. iki 1918 metų) Lietuvoje “…nebuvo nei vieno ūkinio didesnės apimties lietuvių kalba ne tik originalaus, bet ir verstinio veikalo, nei vieno specialaus ekonomikos klausimais periodinio leidinio, trūko ekonominių terminų”.

Taigi kyla klausimas, “…kaip tauta per dvidešimt ūkinio ir politinio gyvenimo metų sugebėjo tiek daug nuveikti, įgyti savitą gyvenimo būdą visose gyvenimo srityse?..

Tik 1924 metais Kauno universiteto Teisių fakultete buvo įkurtas Ekonomikos skyrius, kuriame buvo pradėti ruošti ekonomistai. O ir ši pradžia buvo sunki – nebuvo vietinių specialistų, todėl iš pradžių paskaitos buvo dėstomos užsienio kalbomis. Vilniaus universitete Ekonomikos fakultetas buvo įkurtas tik 1940 metais, kiek anksčiau ūkio mokslai pradėti dėstyti Klaipėdos prekybos institute (nuo 1934 metų).

Ir net pradėjus dėstyti ūkio mokslus Lietuvos aukštosiose mokyklose ekonominė mokslinė veikla universitetuose iki 1930- tųjų metų beveik nevyko.

…Ne visi to meto būsimieji Lietuvos ekonomistai mokslo aukštumų siekė mūsų šalies universitetuose. D.Cesevičius diplomuoto ekonomisto kvalifikacijos laipsnį įgijo Kelno universitete Vokietijoje. K.Sruoga, V.Juodeika, G.Valančius, L.Serbenta taip pat ekonomikos daktaro laipsnius gynėsi užsienyje. Tuo tarpu buvo ir Kauno universitetą baigusių žymių ekonomistų, kurie daktaratus apsigynė Lietuvoje. Vieni iš jų būtų J.Bučas (1935m.), P.Padalskis (1938m.), Dz.Budrys (1939m.), S.Stankus (1942m.).

1.2. Ekonominės politikos formavimasis

Nepriklausomos Lietuvos laikotarpiu “reikšmingą darbą formuojant ekonominę politiką atliko žurnalai “Lietuvos ūkis” (1921m.- 1928m.) ir ypač “Tautos ūkis” (1930m. – 1940m.)”. Šiuose ir kituose leidiniuose ekonomistai spausdino savo darbus. D.Cesevičius dar studijuodamas Vokietijoje kelis pirmuosius teorinio pobūdžio darbus paskelbė žurnale “Vairas”, taip pat rašė straipsnius ir savaitiniame žurnale “Lietuvis” “Ekonomisto” slapyvardžiu.

Tarpukario Lietuvoje veikė ekonomistų sąjunga, kuri buvo “…subūrusi ekonomikos skyrių baigusius absolventus, diplomuotus ekonomistus”. Ši draugija leido mokslinį ekonominį žurnalą “Ekonomiką” (1935m.-1940m.), kuriame taip pat savo darbus skelbė ir D.Cesevičius.

Kyla klausimas – ar tikrai teisėtai D.Cesevičius priskiriamas prie žymesnių Lietuvos ekonomistų teoretikų, ir tuomet, kodėl iki šiol tiek nedaug apie jį buvo žinoma?… Juk tokie ekonomistai kaip F.Kemėžis, A.Rimka, V.Jurgutis ir kiti ekonomistai parašė tikrai nemažai vertingų darbų ir kita savo veikla prisidėjo prie Lietuvos ekonominio gyvenimo vystymo…

1.3. Kai kurie žymesni Lietuvos ekonomistai

V.Jurgutis (1885m.-1966m.) savo kaip ekonomisto veikla atliko svarbų vaidmenį finansų ir kredito srities plėtojime, parašė šiomis temomis tris vadovėlius – “Finansų mokslo pagrindai” (1938m.), “Pinigai” (1938m.) ir “Bankai” (1940m.). Kaip vienas pirmųjų Lietuvoje šios srities specialistų (V.Jurgutis ekonomikos mokslus studijavo Miuncheno universitete) jau nuo 1925 metų dėstė Kauno universitete finansų ir kredito disciplinas (čia paskaitas skaitė iki 1940 metų), o 1940m.-1943m. ir 1945m.-1946m. – Vilniaus universitete. Dar labai svarbu, kad šis ekonomistas savo žiniomis prisidėjo prie nepriklausomos Lietuvos Respublikos ekonomikos kūrimo : “steigiamajame Lietuvos Respublikos seime (1920m.-1922m.) jis vadovavo finansų ir biudžeto komisijai [...], kone dešimtmetį (1922m.-1929m.) vadovavo Lietuvos bankui” ir buvo “…vienas iš pagrindinių lito valiutos kūrėju ir faktiškas pinigų emisijos politikos vadovas” .

Dividendų išmokėjimo koeficientas

Ar gali asmeninių dividendų išmokėjimas įtakoti akcininkų gerovę? Jei taip, tai kokia dividendų išmokėjimo koeficiento reikšmė maksimizuoja jų naudą. Tarkime, kad verslo rizika yra vienoda. Norint atsakyti į ankščiau pateiktą klausimą, būtina peržiūrėti firmos dividendų politiką, o ypač finansavimo sprendimus, sąlygojančius išskaičiavimus iš pelno. Iki tol, kol firmos investicinių projektų rentabilumo lygis viršija reikiamą lygį, kompanija finansavimui naudos grynąjį pelną – investuos į vertybinius popierius su aukštu prioritetu, taip užsitikrindama savo kapitalo augimą. Jei šio pelno dalis po visų priimtų investicinių projektų finansavimo lieka neišnaudota, tai ji paskirstoma dividendų forma tarp akcininkų. (Kol kas nekreipiamas dėmesys į akcijų išpirkimą). Priešingu atveju dividendai nemokami. Jei visų vertų dėmesio investicinių projektų bendra vertė viršija grynojo pelno ir vertybinių popierių su aukštu prioritetu, užtikrinamu tuo pelnu, dydį, tai firma finansuos tą trūkumą naujų akcijų ir vertybinių popierių su aukštu prioritetu išleidimo pagalba. Jei nagrinėjame dividendų politiką tik kaip finansavimo sprendimą, tai dividendų išmokėjimas atlieka pasyviojo likučio vaidmenį. Dividendų dydis keisis nuo periodo iki periodo priklausomai nuo firmai priimtinų investicinių projektų skaičiaus svyravimo. Jei firma turi daug galimybių naudingam lėšų investavimui, tai dividendų išmokėjimas turbūt bus lygus nuliui. Ir atvirkščiai, jei firma neturi galimybių naudingam lėšų investavimui, dividendų sudarys 100%. Bet kurioje situacijoje dividendų išmokėjimo reikšmingumas svyruos nuo 0 iki 1.

Dividendai kaip pasyvusis likutis

Siekiant įrodyti, kad dividendų politika – sprendimas investuoti priklauso nuo įmonės investavimo galimybių atnešamo pelno, paanalizuokime E. J. Walter’io formulę. Tai vienas iš pirmųjų dividendų modelių, kurio pagrindu buvo sukurti vėlesni modeliai. Formulė atrodo taip:

, kur P – akcijos rinkos kaina; D – dividendai vienai akcijai; E – akcijos pelnas; r – investicijų rentabilumas; p – kapitalizacijos rinkos lygis. Tarkime, kad r = 24%, p = 20%, E = 4$ ir D = 2$. Tada akcijos rinkos kaina yra lygi: P = [ 2 +(0.24 / 0.20) (4 - 2) ] / 0.20 = 22$ D keičiant tol, kol nebus pasiekta maksimali akcijos kaina. Pagal Walter’io formulę, kai r daugiau p, optimali rodiklio reikšmė turi būti lygi 0. Tada pavyzdyje: P = [ 0 +(0.24 / 0.20) (4 - 0) ] / 0.20 = 24$ Akcijos rinkos kaina pasiekia maksimalią reikšmę prie nulinio dividendų išmokėjimo. Analogiškai, jei r mažiau už p, optimalus dividendų išmokėjimo koeficiento lygis lygus 100%. Tarkime, kad r = 0.16, p = 0.20, E = 4$, D = 2$. Akcijos rinkos vertė: P = [ 2 +(0.16 / 0.20) (4 - 2) ] / 0.20 = 18$ Nors jeigu dividendų išmokėjimas = 100% P = [ 4 +(0.16 / 0.20) (4 - 4) ] / 0.20 = 20$ Tokiu būdu, akcijos rinkos kainą galima maksimalizuoti pelno paskirstymo pagalba. Jei r = p, akcijos kaina tampa nejautri dividendų išmokėjimo rodikliui. Peržiūrint dividendus kaip pasyvųjį likutį, apsprendžiamą turimų naudingų investicinių pasiūlymų, turima galvoje, kad investitoriams nėra skirtumo tarp įmonės dividendų išmokėjimo ir sukaupto nepaskirstyto pelno. Jeigu investiciniai projektai žada didesnį nei būtiną rentabilumo lygį, investitoriai gali būti palankesni kaupimo variantui. Jeigu laukiamas iš investicijų pelnas lygus būtinam pelnui, tai investitorių požiūriu, nei vienas variantas neturės pranašumo. Atvirkščiai, jei laukiamas investicinio projekto pelnas nesudarys būtinojo rentabilumo lygio, tai investitoriai pasisakys už dividendų išmokėjimą. Jei įmonė, realizavusi investicinius projektus, gali gauti pelną, viršijantį rinkos kapitalizacijos lygį, tai investitoriai gali suteikti įmonei galimybę išleisti investiciniams tikslams tiek, kiek būtina visų projektų finansavimui. Antrajame pavyzdyje būtinasis pelnas yra nejautrus dividendų išmokėjimo pasikeitimui. Galbūt, dividendai – tai daugiau nei laisvų sumų paskirstymo priemonė. Gal dividendų politiką galima laikyti aktyviu, permainingu paskirstymu. Tam, kad atsakyti į šiuos klausimus, reikia labiau išsiaiškinti apie pasyviąją dividendų poziciją, t.y. apie tai, kad dividendų išmokėjimo rodiklio pasikeitimas (prie nepasikeitusių investicinių galimybių) neturi įtakos akcininkams.

Pasyvus dividendų vaidmuo

1961 m. išleistas straipnis MM yra labiausiai argumentuotas pasyviojo dividendų vaidmens pagrindimas. Straipsnio autoriai teigia, kad, žinant konkrečius investicinius sprendimus, dividendų išmokėjimo koeficientas yra tik atskira viso paveikslo detalė. Rodiklis neįtakoja akcininkų. MM teigia, kad įmonės vertė nustatoma, remiantis jos aktyvų pelningumu arba jos investicine politika, ir kad, paskirstymo tarp pajamų ir refinansuoto pelno būdas neturi įtakos. Dividendai lyginant su galutine verte. MM požiūriu, trūkumas yra tas, kad dividendų išmokėjimo poveikis akcininkams kompensuojamas kitomis finansinėmis priemonėmis. Pirma aptarsime papildomų akcijų pardavimą kaip kaupimo alternatyvą. Po sprendimo investuoti įmonė turi nuspręsti, ar pelnas bus skiriamas kaupimui, ar išmokėti dividendus ir parduoti naujas akcijas už sumą, lygią tiems dividendams, kad finansuoti investicijas. MM siūlo, kad akcijos diskontuota vertė po finansavimo ir dividendų išmokėjimo būtų lygi rinkos kainai prieš dividendų išmokėjimą. Kitaip sakant, akcijos rinkos kainos kritimas, kurį sukelia vidinis finansavimas (kapitalo išplovimas), pilnai kompensuojamas dividendų išmokėjimu. Tokiu būdu galima teigti, kad akcininkui skirtumo tarp kaupimo ir dividendų nebėra. Dividendai yra pagrindinis akcijos įvertinimo kriterijus. Nors teigiama, kad akcijos rinkos kaina yra visų laukiamų ateityje dividendų išmokėjimo dabartiniu momentu vertė, tačiau dividendų išmokėjimo laiką galima įtakoti. Pagal pasyvaus vaidmens koncepciją būsimųjų dividendų dabartinė vertė lieka nepakitusi netgi tada, kai pagal įmonės dividendų politiką keičiamas išmokėjimo laikas. Nekalbant apie tai, kad dividendai, įskaitant ir likvidacinius dividendus, visai nėra išmokami, o minint tik įmonės rinkos vertę, paskaičiuotą vienai akcijai, galima teigti, kad išmokėjimo atidėjimas neturi jokios įtakos šiam įvertinimui. Vertės išlaikymas. Pasyviojo dividendų vaidmens kocepcija remiasi MM prielaida apie aiškiai apibrėžtas įmonės pajamas ir kitomis prielaidomis. Dviejų, visiškai identiškų visais atžvilgiais, išskyrus dividendinį pelna, įmonių akcijų rinkos kainos ir esamų dividendų suma bus vienoda. Tai patvirtina bendrosios vertės principas. Investuotojai savo elgesiu gali įtakoti bet kokį korporacijos dividendų išmokėjimo variantą. Jeigu išmokėti dividendai pasirodė mažesni negu buvo tikėtasi, tai investuotojai gali parduoti dalį savo akcijų tam, kad gautų norimą pajamų dalį. Jei, atvirkščiai, dividendai buvo didesni negu tikėtasi, tai investuotojai gali juos išleisti naujų kompanijos akcijų įsigijimui. Reiškia, investuotojai patys priima sprendimus apie dividendus. Siekiant padidinti korporacijos sprendimų reikšmingumą, reikia, kad korporacija atliktų tai, ko investuotojai patys negali padaryti. Kadangi investuotojai gali patys priimti sprendimus apie dividendus, kurie yra korporacinių dividendų pakaitalai (esant ankščiau minėtom prielaidom), dividendų politika nebeturi svarbios reikšmės firmos veikloje. Taigi, galima teigti, kad dvi bet kokios dividendų politikos yra vienodai geros. Įmonė negali “sukurti” vertės keisdama dividendų srovės struktūrą: dividendai – nepaskirstytas pelnas. Šių abiejų dalių suma visada viena ir ta pati. Taip pat, kaip pyrago dalis nepasikeis, jeigu jis bus supjaustytas į gabaliukus.

Argumentai aktyviojo vaidmens dividendų politikos naudai

Daugybė argumentų, pavyzdžiui, kad aktyvusis dividendų vaidmuo pasireiškia esant neapibrėžtom sąlygom, buvo pasakyta pasisakant prieš šią politiką. Kitaip sakant, investuotojams nėra tas pats, ar jie gauna savo pelną dividendais, ar akcijų kurso kilimo forma. Galima tai aptarti, esant neapibrėžtom sąlygom. Pirmenybė dividendams. Kai kurie investuotojai rinkoje gali teikti pirmenybę dividendų atnešamam pelnui, o ne kitiems pelno iš įdėto kapitalo gavimo būdams. Galbūt, dividendų gavimas suteikia jiems apibrėžtumo jausmą. Būtų galima teigti, kad, jei dividendai priklauso einamojo pelno įvairovei, o perspektyva gauti pelną iš kapitalo yra gana tolima, kompanijų, mokančių dividendus, investuotojus neapibrėžtumo problema mažiau jaudina nei nemokančių kompanijų investuotojus. Jei investitoriai teikia pirmenybę ankstesniam neapibrėžtumo išsprendimui, tai jie bus pasiruošę, esant kitom vienodom sąlygom, sumokėti žymiai didesnę sumą už akcijas, suteikiančias teises gauti didesnį einamąjį dividendą. Jei investuotojai tikrai patys gali priimti sprendimus apie dividendus toks pirmenybės suteikimas atrodo nelogiškas. Tačiau šis argumentas yra patvirtintas daugybės pavyzdžių iš praktikos. Galbūt, investuotojai patys labiau nori nepriiminėti sprendimų apie dividendus, o gauti “realų pelną” iš kompanijos. Investuotojo apmokestinimas. Mokesčių įvedimas turi didelę reikšmę. Jeigu mokesčių suma fizinių asmenų gaunamam pelnui mažesnė negu mokestis už dividendų atnešamą pelną, tai au gaunasi pasipelnymas. Nors 1986 m. priimtas mokesčių įstatymas suvienodino mokesčius, kapitalo atnešamo pelno mokesčio rinkimas atidedamas iki realaus akcijų pardavimo momento. Kai įmonė, vietoj to, kad išmokėtų dividendus, kaupia pelną, akcininkas įgauna teisę pasirinkti mokesčių mokėjimo laiką. Pelno mokesčio galima išvengti, jei vertybiniai popieriai bus peleisti (padovanoti) labdaringiems tikslams arba jeigu jų savininkas numiršta. Tačiau kai kuriose valstijose didesni mokesčiai uždedami pelnui, gaunamam iš kapitalo, nei pelnui iš dividendų. Todėl dažnai efektyvi (šiuo momentu) mokesčių suma pelnui iš kapitalo yra mažesnė nei dividendų pelnui, nors skelbiama federalinė suma yra vienoda. Reiškia, kad esant vienodam akcijų, iš kurių bus mokami dividendai, rizikos lygiui, būtina užtikrinti daug didesnį laukiamą pelną iki mokesčių mokėjimo negu akcijų, už kurias dividendai nemokami. Remiantis šiuo teiginiu, kuo didesnis akcijų pelnas (esant vienodom sąlygom), tuo labiau reikalingas didesnis pelno lygis iki mokesčių mokėjimo. Tačiau šie du minėti investuotojų pelno gavimo būdai nebūtinai apmokestinami panašiai. Instituciniai investuotojai, pavyzdžiui, pensijiniai fondai, nemoka mokesčių už kapitalo bei dividendų atnešamą pelną. Kalbant apie korporacinius investuotojus, dividendai, kuriuos moka viena kompanija kitai, apmokestinami ne daugiau negu pelnas iš kapitalo. Pavyzdžiui, Laurel Corporation valdo 100 Hardy Corporation akcijų. Hardy Corporation moka 1$ dividendų už akciją. 80% dividendų pelno sumos nebus apmokestinama. Kitaip sakant, Laurel Corporation moka federalinius mokesčius tik nuo 20$ dividendinio pelno. Bendra mokesčių suma šiuo atveju bus mažesnė, nei tuo atveju, kai Hardy Corporation akcijos už 100$ ir visa ta suma apmokestinama pagal pelno iš kapitalo tarifą. Atitinkamai kai kuriems korporaciniams investuotojams gali būti patraukli einamųjų išmokėjimų sistema. Labai greitai didėja institucinių investuotojų, priklausančių privilegijuotam apmokestinimui. Šių investuotojų pelnai tiek iš kapitalo, tiek iš dividendų neapmokestinami. Organizacijoms, kurios nepriklauso licencijuojamam apmokestinimui, galima priskirti brokerių ir dilerių firmas. Jų tiek kapitalo, tiek dividendų nešamas pelnas apmokestinamas kaip įprasta. Nepaisant visų išimčių, daugeliui investuotojų egzistuoja skirtumas tarp apmokestinamo dolerio iš dividendinio pelno bei iš kapitalo gaunamo pelno dolerio. Tačiau nėra viskas labai aišku. Jei investuotojai teiktų pirmenybę dividendiniam išmokėjimams, korporacijos galėtų pakeisti dividendų išmokėjimo rodiklį, siekiant iš šios situacijos maksimaliai pasipelnyti. Tarkim, 2/5 viso investuotojų skaičiaus teikia pirmenybę nuliniam dividendų išmokėjimo koeficientui, 1/5 – 25% reikšmei, o likę 2/5 – dividendiniam išmokėjimui lygiam 50%. Jei dauguma kompanijų 25% pelno išmoka dividendų forma, tai žymiai padidės akcijų paklausa tų kompanijų, kurios nemoka dividendų, ir kompanijų, mokančių 50% dydžio dividendus. Tarkime, kad dauguma kompanijų gaus informaciją apie laukiamą konjungtūros būseną ir pakeis dividendų išmokėjimo rodiklius tam, kad padidinti akcijų vertę. Galų gale šių kompanijų veiksmai sumažins perviršytą paklausą iki nulio. Esant pusiausvyrai, korporacijų dividendų išmokėjimai atitiks įvairių didelių investuotojų poreikius. Šiuo atveju nei viena kompanija negalės daryti poveikio savo akcijų vertei dividendų keitimo pagalba. Net apmokestinant dividendai netaps aktyvia priemone, darančia įtaką kompanijos vertei. Susidūrėme su neišsprendžiama situacija, kurioje mokesčių dydžio poveikis dividendams nelabai akivaizdus. Galima būtų tikėtis, kad didelių pelningumo akcijų paklausa išaugs, tačiau prieš tai reikia įvertinti kitus faktorius, galinčius įtakoti dividendų išmokėjimą. Kaštai, susiję su vertybinių popierių paskirstymu (investavimu). Požiūris į kaip į pasyviąją finansinę priemonę pagrįstas idėja, kad, pagal investicinę politiką, įmonės išmokamos lėšos turi pasipildyti lėšomis, gaunamomis iš įmonės vidinių finansavimo šaltinių. Paskirstymo (investavimo) kaštų įvedimas yra palankus įmonės sprendimo apie sukaupimų apimties padidinimo priėmimui. Dėl kaštų kiekvienam doleriui išmokamiems dividendams įmonė gauna įplaukų už mažiausiai kaip dolerio sumą iš vidinio finansavimo. Transakcijiniai kaštai ir vertybinių popierių dalijimas. Transakciniai kaštai, susiję su vertybinių popierių pardavimu, apriboja arbitražines operacijas taip, kaip ir įsiskolinimo operacijas. Akcininkai, norintys padidinti savo einamąjį pelną, turi sumokėti brokerinei komisijai už dalies savo akcijų pardavimą jei išmokami dividendai nepakankami užtikrinti piniginių lėšų poreikį. Komisija, parduotų akcijų vertės, keičiasi atvirkščiai proporcingai sandėrio dydžiui. Esant nedideliai apimčiai, brokerinė komisija gali būti gana didelė (arba žymi, reikšminga, svari). Tada akcininkai, kurių lėšų poreikis viršija gaunamus dividendus, norėtų, kad kompanija mokėtų papildomus dividendus. Remiantis teiginiu, kad egzistuoja ideali kapitalo rinka, galima sakyti, kad vertybiniai popieriai gali būti dalinami kiek tik nori. Faktas, kad skaldymo riba tampa viena akcija, gali sąlygoti tam tikrus akcijų pardavimo dėl einamojo pelno gavimo nepatogumus. Tai irgi stabdo akcijų pardavimą. Iš kitos pusės, akcininkai, kurie nenori panaudoti gautų dividendų vartojimo reikmėms, būtina juos reinvestuoti. Transakcijinių kaštų ir vertybinių popierių dalijimo problemos vėl tampa trukdymu, nors akcininkų interesai yra visiškai priešingi. Tokiu būdu, transakcijinių kaštų ir vertybinių popierių dalijimo problemos tampa abipusiai aštrios ir negalima nuspręsti, kur link (dividedų mokėjimo ar kaupimo pusėn), įvedus šiuos trukdymus, nukryps akcininkų norai. Instituciniai apribojimai. Įstatymas apsprendžia paprastųjų akcijų, kurias gali įsigyti tam tikri institucinaliniai investuotojai. Šių vertybinių popierių sąrašas dalinai priklauso nuo dividendų mokėjimo periodo trukmės. Jei kompanija neišmoka dividendų arba nemokėjo jų jau ilgą laikotarpį, tai jos akcijų kai kurie institucionaliniai investuotojai nelaikys investicijų objektu. Iš kitos pusės, organizacijos kartais turi tam tikrus apribojimus dėl kapitalo, prieaugio panaudojimo. Taip pat dar yra draudimas dėl įsiskolinimo sumos likvidavimo. Kalbant apie paprastąsias akcijas beneficiarijus turi teisę gauti dividendus iš akcijų, bet negali jų parduoti. Dėl šios sąlygos įgaliotasis asmuo, kuris investuoja, gali būti priverstas atkreipti ypatingą dėmesį dividendiniam pelnui ir ieškoti akcijų, duodančių normalius dividendus. Tačiau abu aprašyti faktoriai nedaro tokios jau reikšmingos įtakos dividendiniam pelnui, jie lemia tai, kad investuotojai labiau renkasi dividendus kaip alternatyvą kaupimui ir pelno iš kapitalo gavimui.

Finansinis signalizavimas

Šis faktorius skiriasi nuo kitų tuo, kad jis priklauso nuo finansinės informacijos rinkos netobulumo. Faktoriaus poveikio esmė firmos vertei yra sekanti. Teigiama, kad dividendai daro įtaką akcijų vertei, kadangi jie yra informacijos nešėjai arba dar kitaip signalai, pranešantys apie firmos veiklą. Galima teigti, kad firmos, kurių rentabilumo augimo tendencijos prognozė yra palanki, gali norėti apie tai pranešti investuotojams. Vietoj paprasto pranešimo firma gali padidinti dividendus taip patvirtindama faktą. Jei dividendų išmokėjimo planinis rodiklis yra stabilus jau gana ilgą laikotarpį, po kurio prasideda pasikeitimai, tai investuotojai pamanyti, kad vadovybė signalizuoja apie laukiamus firmos rentabilumo augimo tendencijos pasikeitimus. Tokio signalizavimo investuotojams esmė yra tokia: vadovybė ir direktorių taryba įsitikinę, kad firmos reikalai yra daug geresni nei tai atsispindi firmos akcijos vertėje. Attitinkamai akcijos vertė gali reaguoti į dividendų pakeitimą. Esmė tame, kad pelnas, nurodytas kompanijos ataskaitoje, gali būti neadekvatus kompanijos ekonominės veiklos rezultatams. Akcijos vertės pasikeitimas priklausys nuo to, kiek informacija apie kompanijos ekonominės veiklos rezultatus (duomenys apie mokamus dividendus) skirsis nuo oficialios informacijos, pateiktos finansinėje ataskaitoje. Laikoma, kad investuotojai naudojasi dividendais kaip būsimos firmos veiklos indikatoriais; dividendai parodo, kokie firmos vadovybės lūkesčiai.

Išvadų pateikimas

Kompanija turėtų siekti įgyvendinti tokią dividendų politiką, kuri leistų maksimizuoti akcininkų gerovę. Kiekvienas sutiks, kad, jei kompanija neturi pakankamai investavimo galimybių, ji turi paskirstyti atliekamas lėšas tarp savo akcininkų. Firma neprivalo išmokėti savo nepanaudotą lėšų likutį kiekvieną kartą. Iš tikrųjų, ji norės stabilizuoti bendrą išmokamų dividendų kiekį. Tačiau per ilgą laikotarpį bendra grynojo pelno ir vertybinių popierių, turinčių prioritetą ir aprūpintų savo kapitalo augimu, vertė bus atitinkama pelningų investicinių galimybių vertei. Firmos dividendų politika iš esmės bus likutinis sprendimas, kurį apsprendžia firmai priimtinų finansinių galimybių vertė. Tam, kad mokėti didesnius dividendus, firma turi tikėti didesne akcininkų gerove. Empiriniai dividendų politikos tyrinėjimai labiausiai koncentruojasi ties mokesčių ir finansinio signalizavimo įtaka. Gauti rezultatai neleidžia pareikšti aiškios nuomonės apie tai, ar turi mokesčiai tokią įtaką dividendams, kad, norint pasiekti dar aukštesnį dividendų lygį, reikia dar didesnio pelno lygio iki mokesčių mokėjimo. Yra liudijimų apie tokio efekto egzistavimą, tačiau nei vienam darbe nesutinkama su teigiamu dividendų poveikiu tuo atžvilgiu, kad aiški pirmenybė dividendams viršija kompensuojamąjį diferencijuoto dividendų bei pelno iš kapitalo apmokestinimo poveikį. Poveikio efektas empiriškai lieka neišspręstas. Jei dividendų bei pelno iš kapitalo apmokestinimas lieka nepakitęs (taipnurodyta 1936 m. mokesčių įstatyme), tai bet koks „nevienodo pelno” efektas, kai galima daug didesnio akcijų dividendinio pelno išmokėjimo, siekiant užtikrinti žymiai didesnį pelno iki mokesčių mokėjimo lygį, būtinybė, bus labai sunkiai atskleidžiamas būsimųjų empirinių tyrinėjimų. Tuo tarpu, skirtingai nuo mokesčių poveikio tyrinėjimų rezultatų, finansinio signalizavimo poveikio tyrimų praktikoje rezultatai patvirtina teiginį apie dividendų paskelbimo efekto egzistavimą: dividendų augimą, pranašaujantį padidintą kompanijos nuosavo kapitalo pelningumo rodiklį. Tikriausiai, dividendai tikrai tampa kompanijos vadovubės informacijos pernešėjai. Tam, kad daug didesnių negu pagal lėšų, liekančių po pelningų investicinių galimybių finansavimo, apimtis firmos dividendų išmokėjimas būtų pagrįstas, rinkoje pirmenybę akcininkams turi turėti dividendai. Tačiau šią tendenciją paremia tik intitucionaliniai apribojimai ir kai kurių investuotojų pirmenybė. Kiti faktoriai susiję su neutraliu poveikiu arba kaupimu. Tikriausiai iš tikrųjų geriau žymiai didesnė vidutinių dividendų vertė negu visiškas jų nemokėjimas. Tai gali būti institucionalinių apribojimų arba signalinio efekto pasekmė. Šiaip čia lieka dar daug neaiškumų. Kai kurie tyrinėtojai mano, kad net vidutiniai dividendai neturi įtakos kompanijos vertei. Tik nedaugelis mokslininkų pritaria tam, kad dividendai įtakoja akcijų vertę labiau didėjančiai negu tą patį būtų galima pasiekti pasyviosios politikos pagalba. Dauguma pritaria neutralaus ir neigiamo efekto egzistavimui. Tačiau, darant galutines išvadas, reikia peržiūrėti kelis praktinius aspektus, į kuriuos reikia atsižvelgti priimant sprendimą apie kompanijos dividendų politikos tendencijas.

Dividendų išmokėjimo nustatymo valdymo kriterijai

Iki šiol buvo aptariami tik teoriniai dividendų politikos aspektai. Tačiau, formuojant dividendų politiką, kompanija atsižvelgia į daugybę įvairių kriterijų. Tuos kriterijus reikia susieti su dividendų išmokėjimu ir firmos vertės teorija.

Firmos lėšų poreikis

Firmos finansinių poreikių įvertinimui paprastai naudojamos kasos sąmatos ir išankstinės ataskaitos apie šaltinius bei lėšų panaudojimą (prognozės). Čia labai svarbu įvertinti firmos pinigines įplaukas, ilgalaikių investicijų prognozes, bet kokį galimą atsargų padidėjimą ar debitorinių įsiskolinimų dydį, planinį skolų sumažinimą ir visus kitus faktorius, darančius įtaką kompanijos piniginėms atsargoms. Svarbiausia nustatyti galimas lėšų įplaukas ir galimą jų stovį, jei dividendai nesikeičia. Be galimų rezultatų aptarimo, reikia atsižvelgti ir į rizikos rodiklius, kad gautume visą išeinančių piniginių srautų diapazono reikšmingumą. Remdamasi dividendų išmokėjimo teorija firma siekia nustatyti, ar liks atsargoje lėšų po visų kompanijos poreikių patenkinimo, įskaitant pelningus investicinius projektus. Firma turi turi atlikti kelių metų prognozę, kad išlyginti netikėtus nukrypimus. Firmos sugebėjimas palaikyti stabilų dividendų lygį turi būti gerai išanalizuotas dėl laukiamo būsimųjų piniginių lėšų įplaukų paskirstymo. Šios analizės rezultatų pagrindu kompanija gali nustatyti galimus būsimųjų lėšų likučius.

Likvidumas

Kompanijos likvidumas yra vienas iš pagrindinių kriterijų, padedančių priimti sprendimus dėl dividendų mokėjimo. Kadangi dividendai kartu yra lėšų nutekėjimas, tai kuo didesnis kasinis likutis ir visas kompanijos likvidumas, tuo didesnė jos galimybė dividendų išmokėjimui. Auganti ir aukšto pelningumo kompanija gali būti ir nelikvidi, nes jos lėšos gali būti įšaldytos pagrindiniuose fonduose ir grįžtamąsias lėšas. Tokios kompanijos vadovybė paprastai siekia palaikyti tam tikrą likvidumo atsargą tam, kad užtikrinti lankstumą ir apsaugą nuo netikrumo. Kompanija nelabai rizikuoja sumažinti šią atsargą dėl didesnių dividendų išmokėjimo. Kompanijos likvidumas nustatomas jos investicinių ir finansavimo sprendimų pagalba. Investiciniai sprendimai – tai sprendimai apie aktyvų padidinimo ir kompanijos lėšų poreikio laipsnį; finansavimo sprendimai – lėšų, patenkinančių tą poreikį, šaltinio nustatymas.

Skolintų lėšų panaudojimo galimybė

Likvidacinis likutis – tai ne vienintelis būdas lankstumo užtikrinimui ir apsaugai nuo netikrumų. Jei firma turi galimybę greitai gauti skolintų lėšų, tai ji gali būti pakankamai lanksčiai veikti. Tokia galimybė pasireiškia įvairiomis formomis: susitarimas apie paskolos suteikimą su banku, greitas bankinis kreditas arba finansinio instituto kredito suteikimas. Be to, lankstumas galimas ir kitu būdu. Jei turi galimybę išeiti į kapitalo rinka su savų obligacijų paketu. Kuo didesnė ir autoritetingesnė kompanija, tuo jai lengviau įeiti į kapitalo rinką. Kuo didesnė firmos galimybė pritraukti kuo daugiau skolinamų lėšų, tuo lanksčiau ji gali veikti it tuo didesnės jos galimybės dividendų išmokėjime. Jei yra priėjimas prie skolintų lėšų, tai vyriausybė gali mažiau rūpintis dėl įtakos, kurią daro asmeninių dividendų išmokėjimas firmos likvidumui.

Informacijos vertės įvertinimas

Kuo daugiau mes žinome apie dividendų įtaką kompanijos vertei, tuo didesnis tokios informacijos poreikis. Dauguma kompanijų seka kitų savo šakos kompanijų dividendų rodiklius, ypač jei tos kompanijos maždaug panašaus dydžio. Galbūt tai, kad retai viena iš daugelio panašių kompanijų labai išsiskiria, neturi labai didelės reikšmės. Kompanija turi mokėti įvertinti dividendinių išmokėjimų informacinį efektą. Ko tikisi investuotojai? Čia labai naudinga gali būti specialistų darbas su vertybiniais popieriais. Kompanija turi nuspręsti, kokią informaciją, liečiančią esančius dividendus, ji skleidžia ir kokią ji norėtų pateikti, jei dividendai pasikeistų. Dauguma panašių klausimų jau buvo aptarta ankstesnėje dalyje.

Kontrolė

Jei kompanija moka didelius dividendus, tai po kiek laiko ji gali susidurti su kapitalo padidinimo, parduodant savo akcijas tam, kad finansuoti pelningus investicinius projektus, būtinybe. Šiomis aplinkybėmis kontrolinis kompanijos akcijų paketas gal tapti išbarstytas, jei jo savininkai neturi galimybės arba nenori įsigyti naujų akcijų. Tie akcininkai gali suteikti pirmenybę žemam dividendų išmokėjimo lygiui ir investicinių firmos poreikių finansavimui grynojo pelno sąskaita. Tokia dividendų politika nepagerins akcininkų gerovės, bet ji gali sutapti su investuotojų, kaip kontroliuojančio organo, interesiais. Tačiau kontrolė gali būti dviašmenis instrumentas. Jei kompaniją atidžiai seka konkurentai ar privatūs asmenys, tai jie gali pasinaudoti mažais dividendais. Konkurentai gali atsisakyti tam, kad įtikinti akcininkus, kad kompanija nesuteikia jiems maksimalios naudos ir kad jie, konkurentai, tai galėtų padaryti. Bet kompanijos, kurios rizikuoja prarasti savo kontrolinį paketą, gali padidinti dividendų išmokėjimo rodiklį savų akcininkų naudai.

Obligacijų naudojimui taikomi apribojimai arba sutartys dėl paskolos

Obligacinio susitarimo arba sutarties dėl paskolos apsaugos sąlygos apima dividendų išmokėjimo apribojimus. Šiuos apribojimus skolintojas naudoja tam, kad išsaugoti kompanijos galimybę aptarnauti įsiskolinimus. Paprastai nustatomas maksimalus pelningumo procentas. Veikiantis toks apribojimas daro įtaką kompanijos dividendų politikai. Kartais kompanijos vadovybė pritaria dividendų skolintojų įvestam apribojimui, nes dėl šio apribojimo vadovybei nereikia teisintis prieš akcininkus dėl kaupimų pelno sąskaita. Ji gali remtis apribojimu.

Galutiniai pastebėjimai

Eilinė kompanija, nustatydama optimalų dividendų išmokėjimą, analizuoja anksčiau minėtų faktorių visumą. Iš esmės, tie faktoriai nustato dividendų išmokėjimo ribas. Kai kompanija moka dividendus, viršijančius jos atsargų likučius, reiškia, kad kompanijos vadovybė mano, kad toks išmokėjimas suteiks naudą akcininkams. Tačiau problema ta, kad nėra šios problemos sprendimo patvirtinančios empirinės informacijos ir pagrindinių aiškių apibendrinimų. Nepakankama ilgalaikio prognozavimo dėl tam tikros dividendų politikos įtakos kompanijos vertei bazė apsunkina dividendinių sprendimų priėmimą dar labiau nei sprendimų apie finansavimą priėmimą. Kriterijų aptarimas leidžia kompanijai priimti tikslesnę pasyviąją dividendų strategiją. Aktyvi dividendų politika apima tokį elementą kaip pasitikėjimas, nes ji reikalauja, kad dalis sukauptų dividendų būtų skiriama savo kapitalo finansavimui. Tokia strategija naudojama, esant neaiškioms situacijoms, kuriose dauguma mokslininkų nebetiki galima akcininkams nauda. Nepaisant to, dauguma kompanijų teigia, kad dividendų išmokėjimas daro įtaką akcijos vertei, ir organizuoja savo veiklą, teikdami didelę reikšmę dividendų išmokėjimui.

Dividendų stabilumas

Investuotojus be procentinio dividendų išmokėjimo rodiklio domina ir tokia dividendų charakteristika kaip stabilumas. Stabilumą mes įsivaizduojame kaip pastovų ryšį tarp dividendų svyravimo ir jų pasikeitimo, pageidaujama augančio, trendo linijos. Esant vienodom kitom sąlygom, akcijos kaina bus didesnė, jei ji užtikrina stabilių dividendų gavimą ilgą laikotarpį, nei kada ji suteikia teisę gauti fiksuotą kompanijos pelno procentą. Tarkime, kad kompanijos A dividendų išmokėjimo rodiklis lygus 50% pelno. Kompanija išmoka šį procentą, nepaisydama savo pelno cikliškumo. Kompanijos A dividendai pavaizduoti paveikslėlyje. Tuo tarpu kompanija B gauna lygiai tokį patį pelną ir jos dividendų išmokėjimo rodiklis per ilgą laikotarpį lygus 50%, bet ši kompanija moka stabilius dividendus, keisdama absoliutų išmokėjimų dydį tik atitinkamai keičiantis trendo pelnui. Kompanijos B dividendai pavaizduoti paveikslėlyje. Bendra dividendų, išmokamų abiejų kompanijų, suma per ilgą laikotarpį vienoda, tačiau kompanijos B akcijų rinkos vertė gali būti didesnė nei kompanijos A, esant vienodom aplinkybėm. Gali būti, kad investuotojai labai vertina dividendų stabilumą ir premijos išmokėjimą kompanijai – emitentui. Bendra kompanijos B dividendų politika bus tiek geresnė nei kompanijos A politika, kiek investuotojai labiau įvertins kompanijos dividendų stabilumą. Kompanijos B dividendų politika apima ne tik realaus dividendų išmokėjimo procentą, bet ir dividendų mokėjimo būdą. Vietoj to, kad keisti dividendus, pasikeitus pelno normai, kompanija B didina dividendus tik tada, kai yra įsitikinusi, kad ji galės įvykdyti visus prisiimtus įsipareigojimus.

Stabilumo įvertinimas

Investuotojai gali norėti mokėti premiją už stabilius dividendus dėl dividendų informacinių savybių, investuotojų poreikio einamajam pelnui ir tam tikrų teisinių procedūrų. Informacinis turinys. Kai mažėjant pelnui kompanija vis tiek moka tokius pat dividendus, fondų rinkoje į kompanijos akcijas žiūrima su didesniu pasitikėjimu nei būtų buvę žiūrima, jei kompanija būtų sumažinusi dividendus. Stabilūs dividendai rodo, kad vadovybės lūkesčiai kompanijos atžvilgiu yra daug didesni nei galima pamanyti, remiantis pelno sumažėjimo duomenimis. Taip vadovybė gali paveikti būsimus investuotojus, pasinaudodama dividendų informaciškumu. Tačiau kompanijos vadovybė negali amžinai apgaudinėti rinkos. Jei pastebimas ilgalaikis pelno sumažėjimas, tai stabilūs dividendai negali sudaryti stabilumo iliuzijos. Einamojo pelno gavimo siekimas. Dar vienas faktorius, galintis teigiamai veikti dividendų stabilumą. Investuotojai, siekiantys gauti nuolatinį pelną, pasirinks kompaniją, mokančią stabilius dividendus: net jei abiejų kompanijų planuojamas toks pat pelnas ir toks pat ilgalaikis dividendų išmokėjimo rodiklis. Tačiau investuotojai visada gali parduoti dalį savų akcijų tam, kad gauti pelną tada, kai išmokami dividendai nepakankami einamųjų poreikių patenkinimui. Daugelis investuotojų nenoriai išskaido savo kapitalą. Kai kompanija sumažina dividendus, pelnas yra nedidelis, tai ir akcijos vertė rinkoje krenta. Tačiau apibendrinant galima teigti, kad investuotojai teigiamai žiūri į stabilius dividendus, nepaisant to, kad jie visada gali parduoti dalį akcijų papildomui pelnui gauti. Teisiniai kriterijai. Iš teisinės pusės stabilūs dividendai taip pat gali būti vertinami teigiamai, ypač kai kuriems institucionaliniams investuotojams gaunant leidimą įsigyti akcijų. Įvairūs vyriausybiniai organai išduoda vertybinių popierių, į kuriuos gali savo lėšas investuoti pensijiniai fondai, taupomieji bankai, įgalioti asmenys, draudimo kompanijos ir kai kurie kiti, rejestrus. Tam, kad kompanijos vertybiniai popieriai patektų į šiuos sąrašus, jos akcijos turi duoti nuoaltinius (nepertraukiamus) dividendus. Išmokėjimų nutraukimas arba žymus dividendų sumažinimas gali sąlygoti kompanijos išbraukimą iš šių oficialių sąrašų. Argumentai, kad stabilūs dividendai daro teigiamą įtaką akcijos rinkos kainai, yra tik spėliojimai. Nepakankamas empirinių duomenų kiekis neleidžia visko išsiaiškinti. Nors atskirų rūšių akcijų tyrinėjimai patvirtina tai, kad stabilūs dividendai palaiko akcijų rinkos kainą, kai pelnas sumažėja, tačiau visapusiški tyrimai nebuvo atlikti. Tačiau dauguma kompanijų siekia stabilių dividendų mokėjimo , nes tikima, kad stabilūs dividendai teigiamai veikia firmos vertę.

Planiniai dividendų išmokėjimo rodikliai

Nepaskirstytas pelnas (retained earnings) – pelnas, liekantis po dividendų išmokėjimo. Dauguma kompanijų nustato ilgalaikius planinius dividendų išmokėjimo rodiklius. J. Lintner’is teigia, kad dividendai reaguoja į pelno pasikeitimus, bet su tam tikru . Kai pelnas auga ir pasiekia tam tikrą lygį, kompanija padidina dividendus tik tada, kai ji galės palaikyti esantį pelno augimą. Kompanija taip pat nenoriai mažina bendrą asmeninių dividendinių išmokėjimų kiekį. Šie faktoriai paaiškina tarp dividendų ir pelno pasikeitimų buvimą. Šis pasimato, kai augant grynajam pelnui auga dividendai. Veiklos aktyvumui sumažėjus, grynojo pelno lygis sumažėja. Coleman Company pavyzdys iliustruoja planinio dividendų išmokėjimo rodiklio ir stabilų dividendų panaudojimą. Coleman gamina kempingų , prekes sportiniams laivams ir detales kondicionieriams bei centriniam šildymui. Verslas yra cikliškas, jam būdinga šuoliuojantis (nuolat besikeičiantis) pelnas, bet kompanija nuolat moka stabilius ar net didesnius dividendus. Kompanija padidina dividendus, kai vadovybė ir direktorių taryba įsitikinusi, kad kompanija gali išlaikyti tą patį pelno lygį. Kompanijos pelnas ir dividendai vienai akcijai pavaizduoti pavekslėlyje.