<?xml version="1.0" encoding="UTF-8"?>
<rss version="2.0"
	xmlns:content="http://purl.org/rss/1.0/modules/content/"
	xmlns:wfw="http://wellformedweb.org/CommentAPI/"
	xmlns:dc="http://purl.org/dc/elements/1.1/"
	xmlns:atom="http://www.w3.org/2005/Atom"
	xmlns:sy="http://purl.org/rss/1.0/modules/syndication/"
	xmlns:slash="http://purl.org/rss/1.0/modules/slash/"
	>

<channel>
	<title>Studijos &#187; Filologija</title>
	<atom:link href="http://www.patariu.lt/studijos/category/filologija/feed/" rel="self" type="application/rss+xml" />
	<link>http://www.patariu.lt/studijos</link>
	<description>Nemokami referatai, interpretacijos, mokomoji medžiaga</description>
	<lastBuildDate>Thu, 17 Nov 2011 12:47:49 +0000</lastBuildDate>
	<language>en</language>
	<sy:updatePeriod>hourly</sy:updatePeriod>
	<sy:updateFrequency>1</sy:updateFrequency>
	<generator>http://wordpress.org/?v=3.2.1</generator>
		<item>
		<title>Prancūzų kalba vidurio ir pietų Afrikoje (Le français en Afrique noire)</title>
		<link>http://www.patariu.lt/studijos/2009/01/prancuzu-kalba-vidurio-ir-pietu-afrikoje-le-francais-en-afrique-noire/</link>
		<comments>http://www.patariu.lt/studijos/2009/01/prancuzu-kalba-vidurio-ir-pietu-afrikoje-le-francais-en-afrique-noire/#comments</comments>
		<pubDate>Thu, 22 Jan 2009 22:29:40 +0000</pubDate>
		<dc:creator>admin</dc:creator>
				<category><![CDATA[Filologija]]></category>

		<guid isPermaLink="false">http://www.patariu.lt/studijos/?p=2439</guid>
		<description><![CDATA[INTRODUCTION Une parmi toutes les définitions qui ont été données à la francophonie est : &#8220;ensemble des peuples qui emploient le français comme langue nationale, langue officielle, langue de communication internationale ou simplement comme langue de culture&#8220;. Le continent le plus francophone est sans doute l&#8217;Afrique. Les pays francophones font la majorité de l&#8217;Afrique subsaharienne, [...]]]></description>
			<content:encoded><![CDATA[<p align="center">INTRODUCTION</p>
<p align="center">
<p>Une parmi toutes les définitions qui ont été données à la francophonie est : &#8220;<em>ensemble des peuples qui emploient le français comme langue nationale, langue officielle, langue de communication internationale ou simplement comme langue de culture</em>&#8220;. Le continent le plus francophone est sans doute l&#8217;Afrique. Les pays francophones font la majorité de l&#8217;Afrique subsaharienne, dite &#8220;noire&#8221;.  Leur français est l&#8217;objet de ce travail.</p>
<p>Un trait caractéristique de notre époque: dans chaque région du monde où l&#8217;on parle le français, s&#8217;est développée une prise de conscience de la langue comme instrument d&#8217;identification nationale. Les Suisses romands, les Québécois francophones, les Maghrébins, les Sénégalais, les Ivoiriens, etc., ne veulent pas parler exactement comme les Français. Chaque pays a tendance à cultiver sa propre norme locale, c&#8217;est-à-dire une variété de français qui a conservé un certain nombre de traits originaux. Chaque pays d&#8217;Afrique francophone a son français à lui, qui présente des particularités de prononciation, grammaticales, lexiques parfois très originales. Elles sont nées dans de différentes conditions historiques, sociales, culturelles très importantes. Le but de ce travail est d&#8217;abord de présenter ces conditions et puis leur résultat: le franco-africain d&#8217;aujourd&#8217;hui et ses particularités.</p>
<p align="center"><strong>I.</strong> LE FRANÇAIS EN AFRIQUE NOIRE</p>
<p align="center">
<h1>1.Colonisation française de l&#8217;Afrique noire</h1>
<p><strong>De 1815 à 1914.</strong> Les Français s&#8217;étaient installés dès 1638 à Saint-Louis, puis à Gorée et en Casamance (Sénégal ), en 1704 à Ouidah (Dahomey), en 1686-87 à Issinie (Côte-d&#8217;Ivoire). En 1815, le premier empire colonial français se trouvait réduit à des îles et à quelques points d&#8217;appui côtiers sur trois continents. Seules la langue et la culture françaises gardaient une place dans plusieurs des possessions perdues. Dans les possessions restituées par l&#8217;Angleterre en 1816, les Français reviennent en 1817, avec l&#8217;instituteur laïc Jean Dard qui ouvre la première classe d&#8217;enseignement non religieux.</p>
<p>La Mère Javouhey y arrive en 1822, organise la première formation de jeunes filles, rayonne dans la région, en Gambie et Sierra Léone. Dans le cas de l&#8217;Afrique, les missionnaires français n&#8217;ont pas précédé, mais accompagné les explorateurs et colonisateurs, y compris d&#8217;ailleurs hors du domaine français (Ouganda plus tard).</p>
<p>À partir des comptoirs précedents, et d&#8217;autres (par exemple en Guinée en 1837 et 1842, au Congo et au Gabon), les Français pénètrent vers l&#8217;intérieur. Faidherbe au Sénégal (1854-1865), Savorgnan de Brazza à partir de 1874, puis Crampel, Marchand, Gentil, au Congo de l&#8217;époque, Sanderval et Galliéni en Guinée, Binger, Mangin, Gouraud, en Côte-d&#8217;Ivoire, Galliéni au Soudan (Mali) et au Niger, et bien d&#8217;autres, créent et organisent, dans le dernier tiers du XIX<sup>e</sup> siècle un immense empire, presque d&#8217;un seul tenant. Eux-mêmes et leurs successeurs achèvent de le pacifier au début du XX<sup>e</sup> siècle. Par le Sahara il est alors relié à l&#8217;Algérie.</p>
<p>Après 1914. Les colonies françaises d&#8217;Afrique noire, comme le reste de l&#8217;&#8221;Empire&#8221;, participent à la Première Guerre mondiale et à la victoire. Une partie des colonies allemandes, territoire sous mandat de la SDN (Société des Nations, remplacée par l&#8217;ONU), s&#8217;y agrègent: Togo, Cameroun; alors que le Ruanda-Burundi vient s&#8217;agréger au Congo belge. Ils deviennent ensemble des domaines d&#8217;influence de la langue française. 1931, année de l&#8217;Exposition coloniale organisée par Lyautey, marque l&#8217;apogée et révèle les premiers craquements, que la défaite de 1940 accélère. La décolonisation est menée dans d&#8217;assez bonnes conditions en Afrique noire française et belge, dont les territoires, précédés par la Guinée en 1958, accèdent, presque tous dès 1960, à l&#8217;indépendance. Celle-ci ne constitue guère une rupture sur le plan politique. Contrairement à la perte du premier empire colonial, accomplie au profit des Anglais ( et des Américains pour la Louisiane), la perte du second n&#8217;entraîne pas de dévolution analogue. Les nouveaux Etats concluent avec la France d&#8217;importants accords de coopération qui lui permettent de consolider leurs assises, sur la base de l&#8217;intangibilité, de frontières coloniales pourtant artificielles pour la plupart, de recevoir une aide au développement et de nombreux coopérants, principalement dans le domaine de l&#8217;enseignement en langue française, auquel ils décident de consacrer une part importante de leurs budgets nationaux (20 à 25 % en moyenne). Les anciennes colonies belges, devenues le Zaïre, le Burundi et le Rwanda, signent également des accords de coopération avec la Belgique, puis avec la France. Au fur et à mesure de leur accession à l&#8217;indépendance, d&#8217;anciennes colonies africaines du Portugal (Cap-Vert, Saint-Thomas, Guiné-Bissau, et plus tard Angola et Mozambique) et de l&#8217;Espagne (Guinée-Équatoriale) entrent dans le &#8220;champ&#8221; du Ministère français de la coopération, comme dans ceux de leurs métropoles respectives. Toutes, sauf l&#8217;Angola et le Mozambique, ont récemment participé à des Sommets francophones et adhéré à l&#8217;A.C.C.T. (&#8220;Agence de coopération culturelle et technique&#8221;) comme à d&#8217;autres organismes de la &#8220;francophonie&#8221;. Elles avaient eu auparavant, dans leur enseignement comme dans leurs luttes pour l&#8217;indépendance, des contacts privilégiés avec la langue française et avec leurs voisins francisants.</p>
<h3>2. L&#8217;implantation de la langue française</h3>
<p>Elle se fait par l&#8217;installation de militaires, d&#8217;administrateurs, de missionnaires, d&#8217;enseignants, et d&#8217;un petit nombre de colons. Elle se superpose, dans l&#8217;exercice des fonctions politique, juridique, administrative, scientifique, technique, et surtout pédagogique, aux langues extrêmement variées de la majorité autochtone. En Afrique, la mission suit la conquête plutôt qu&#8217;elle ne la précède; l&#8217;armée est le premier véhicule du français et le cadre de la première administration des territoires soumis, de sorte que l&#8217;habitude se prend de recruter parmi les anciens militaires de carrière les fonctionnaires, y compris les enseignants qui, au début, étaient souvent les sous-officiers ou d&#8217;anciens interprètes de l&#8217;armée. Des troupes de &#8220;tirailleurs&#8221; (pas tous sénégalais) sont levées parmi les indigènes et commandés en français, d&#8217;où  la formation d&#8217;un &#8220;<em>français tiraillou</em>&#8220;, jargon de soldats non scolarisés. Revenus dans leur village, ils sont des intermédiaires tout trouvés entre l&#8217;administration et les habitants, auprès desquels ils jouissent d&#8217;un prestige réel surtout lorsqu&#8217;il s&#8217;agit d&#8217;anciens combattants titulaires d&#8217;une retraite. Ainsi s&#8217;explique l&#8217;influence de la terminologie et de l&#8217;argot militaires sur le français d&#8217;Afrique. Quoi qu&#8217;il en soit, le colonisateur français mesure l&#8217;importance de son emprise sur le pays aux progrès de sa langue qui, peu à peu, apparaît aux Noirs comme la seule voie d&#8217;accès à la modernité. La situation est assez différente dans la partie du Congo confiée à Léopold II roi des Belges, qui recrute des officiers de diverses nationalités. Nombre d&#8217;entre eux, anglophones, usent avec la troupe d&#8217;une langue véhiculaire africaine, kiswahili, puis lingala, il en est de même de l&#8217;administration coloniale et des colons dans leurs rapports avec la main-d&#8217;œuvre autochtone. Les langues africaines jouent donc un rôle beaucoup plus important dans la colonie belge, le français n&#8217;est guère introduit que par l&#8217;école, et encore à un niveau assez élevé.</p>
<p align="center"><strong>3. L&#8217;Afrique francophone d&#8217;aujourd&#8217;hui</strong></p>
<p>Maintenant le qualificatif &#8220;francophone&#8221; traduit avant tout la place plus ou moins privilégiée de la langue française dans 22 Etats d&#8217;Afrique subsaharienne<strong><sup>1</sup></strong> (les Etats africains et malgache (EAM)). Ce sont le Bénin, le Cameroun, la République centrafricaine, les Comores, le Congo, la Côte-d&#8217;Ivoire, la République de Djibouti, le Gabon, la Guinée, le Burkina-Faso, Madagascar, le Mali, la Mauritanie, le Niger, le Sénégal, le Tchad, le Togo; le Burundi, le Rwanda, la République démocratique du Congo (RDC, ex-Zaïre); l&#8217;Ile Maurice, les Seychelles, l&#8217;Ile de Réunion ( département français d&#8217;outre-mer).</p>
<p>En effet, la langue n&#8217;est pas utilisée de la même façon partout en Afrique noire; et on peut distinguer différents niveaux dans l&#8217;Afrique francophone, comme dans toute la francophonie :</p>
<p><strong>a)</strong> <span style="text-decoration: underline;">les pays où la <em>langue maternelle</em> est le français</span> : dans l&#8217;île de Réunion (D.O.M. français) le français est la langue maternelle et officielle.</p>
<p><strong>b)</strong> <span style="text-decoration: underline;">ceux où la <em>langue officielle </em>est le français</span>.</p>
<p>Dans la plupart de ces Etats, le français est désigné comme seule langue officielle dans la Constitution; dans ceux qui n&#8217;y font pas une référence explicite, il joue cependant un rôle équivalent du fait de l&#8217;usage administratif qui lui est réservé.</p>
<p>Le français est reconnu comme seule langue officielle:</p>
<p>au Bénin (3,6 millions habitants),</p>
<p>au Burkina-Faso (10,3 millions),</p>
<p>au Congo (2,4 millions),</p>
<p>en République démocratique du Congo (RDC, ex-Zaïre: 41,8 millions),</p>
<p>en Côte-d&#8217;Ivoire (12,9 millions),</p>
<p>au Gabon (1,3 millions),</p>
<p>en Guinée (6,2 millions),</p>
<p>au Mali (10,8 millions),</p>
<p>au Niger (8,3 millions),</p>
<p>en République Centrafricaine (3,1 millions),</p>
<p>au Sénégal (7,9 millions),</p>
<p>au Tchad (5,4 millions),</p>
<p>au Togo (4,1 millions).</p>
<p>Tous ces Etats assurent par ailleurs la promotion d&#8217;une ou plusieurs de leurs langues nationales.</p>
<p><strong>c)</strong> <span style="text-decoration: underline;">ceux où la <em>langue d&#8217;usage </em>est le français</span>:</p>
<p>au Burundi (5,8 millions),</p>
<p>au Cameroun (12,8 millions),</p>
<p>aux Comores (509 000),</p>
<p>à Djibouti (0,5 millions)),</p>
<p>à Madagascar (13,8 millions),</p>
<p><strong>3 &#8211; voir les cartes et le table d&#8217;<em>estimation du nombre des francophones</em></strong></p>
<p>en Mauritanie (2,3 millions), <strong><em></em></strong></p>
<p>au Rwanda (7,4 millions),</p>
<p>aux Seychelles (0,1 million) il partage le statut de langue officielle avec une autre langue.</p>
<p>Certains États se sont efforcés de valoriser leur langue nationale ou l&#8217;une de leurs langues nationales en officialisant une autre langue à côté du français. Au Rwanda, les langues officielles sont le kinyarwanda et le français. Madagascar a fait du malgache sa seule langue officielle à côté du français très largement utilisé dans les affaires publiques. La Mauritanie, les Comores et le Djibouti, reconnaissent l&#8217;arabe et le français comme langues officielles. Les Seychelles et le Cameroun  tentent d&#8217;équilibrer les influences respectives du français et de l&#8217;anglais par un bilinguisme officiel dans ces deux langues. Le Cameroun a ôté au français son statut de langue officielle exclusive en 1961 et lui a adjoint l&#8217;anglais comme deuxième langue officielle. Au Burundi les langues officielles sont le français et le kirundi.</p>
<p>L&#8217;ile Maurice et l&#8217;archipel des Seychelles, tous deux annexés par la France au XVIII<sup>e</sup>siècle puis conquis par l&#8217;Angleterre durant les guerres napoléoniennes, connaissent un semblable pluralisme linguistique. A l&#8217;ile Maurice, la constitution de 1968, adoptée au moment de l&#8217;indépendance, ne détermine pas explicitement la langue officielle de l&#8217;État. L&#8217;anglais est certes présent dans les actes et documents officiels, mais le français continue d&#8217;être accepté comme langue auxiliaire en conseil des ministres, au parlement et dans les cours internes de justice. D&#8217;autre part, le code français du commerce et celui de la procédure civile demeurent en vigueur. Quant au créole, il est parlé par la majorité et compris par presque tous.</p>
<p><strong><span style="text-decoration: underline;">d)</span></strong><span style="text-decoration: underline;"> ceux où la <em>langue d&#8217;enseignement </em>est le français.</span></p>
<p><span style="text-decoration: underline;"> </span></p>
<h6>4. L&#8217;enseignement dans l&#8217;Afrique noire</h6>
<h3>Pendant la colonisation. En Afrique noire francisante, l&#8217;enseignement présente des caractéristiques propres. Il a commencé dès le début de la colonisation. Les écoles des missionnaires ont joué un rôle considérable et continuent à le jouer dans plusieurs pays, mais beaucoup plus en Afrique centrale, et dans le Golfe du Bénin, que dans le Sahel, où la présence très majoritaire de musulmans a amené les autorités à appuyer les écoles coraniques et les écoles laïques. En 1855, Faidherbe a créé au Sénégal les premières &#8220;écoles des fils de chefs&#8221;. Diverses formules d&#8217;écoles rurales, villageoises et régionales, hiérarchisées, ont été employées. Mais, en général, l&#8217;enseignement, dispensé le plus souvent entièrement en français, a tendu progressivement à aller dans le sens français habituel de la centralisation et de l&#8217;assimilation, contrairement à ce qui se passait dans les colonies britanniques.</h3>
<p>L&#8217;enseignement français en Afrique noire, en dehors des villes, a mis plus de temps à se répandre &#8220;en brousse&#8221; qu&#8217;en Indochine ou à Madagascar. Ce n&#8217;est guère qu&#8217;à partir des années 1920 qu&#8217;il a pris un premier essor, et surtout après la Deuxième Guerre mondiale, avec une forte accélération dans les années qui précédèrent les indépendances. Avant celles-ci, les pays n&#8217;ont pas tous connu le même traitement. Certains, comme les territoires sous mandat (Togo et Cameroun), le Sénégal, le Congo, le Dahomey (&#8220;quartier latin de l&#8217;A.O.F.<strong><sup>2</sup></strong>&#8220;) ont été plus favorisés que les autres.</p>
<p>La ségrégation scolaire entre Européens et Africains, là où elle existait en fait, a tôt cédé au principe et à la réalité de la co-éducation, sur les mêmes bancs.</p>
<p>Si la Belgique a plus fait dans ses colonies pour l&#8217;éducation de base, la France, avant les indépendances, a plus fait que sa voisine pour l&#8217;enseignement sécondaire et supérieur. Des institutions de recherche et d&#8217;enseignement supérieur de droit, lettres, médecine, ont été créées dès la fin des années 1940 et le début des années 1950 au Sénégal, au Gabon, en Côte-d&#8217;Ivoire. Un décret-loi de février 1957 a rassemblé celles du Sénégal dans l&#8217;université de Dakar, alors la 18<sup>e</sup> université française.</p>
<p>L&#8217; université d&#8217;Abidjan a été créée en 1958, celle de Tananarive à la même époque. Au total, un effort très important a été accompli avant les indépendances, essentiellement par la France, puisque les colonies elles-mêmes, très pauvres dans leur immense majorité, ne pouvaient affecter de ressources significatives à la formation. Les résultats sont inégaux. Des élites remarquables ont pu recevoir une formation de grande qualité. Mais les taux de la scolarisation sont restés encore faibles. En 1960, l&#8217;A.O.F. ne produisait encore que 300 bacheliers africains.</p>
<p><strong> Après la décolonisation. </strong>Depuis les premières campagnes d&#8217;alphabétisation des adultes, lancées notamment sous les auspices de l&#8217;Unesco à la fin des années 60, la plupart des Etats africains recourent aux langues locales pour l&#8217;éducation de base, mais ils continuent à utiliser très largement le français dans l&#8217;enseignement.</p>
<p>Partout, l&#8217;enseignement secondaire et supérieur continue à être donné en français. Mais la grosse masse de la population scolarisée n&#8217;a accès qu&#8217;à l&#8217;enseignement primaire. Aussi se pose la question de la place respective du français et des langues locales et des méthodes d&#8217;apprentissage. Rien d&#8217;impossible, en principe, à faire débuter en langues nationales les jeunes enfants. Mais il existe dans certains pays plus de 250 langues locales. Les élèves d&#8217;une même classe ne possèdent pas tous la même langue maternelle et le maître ne parle que sa propre langue qui, par le jeu des affectations administratives, n&#8217;est pas toujours celle de la majorité de ses élèves. Faute de préparation suffisante, le succès n&#8217;est pas à la mesure des espérences, et à l&#8217;heure actuelle, on se réoriente plutôt vers l&#8217;usage exclusif du français et comme il est moins coûteux d&#8217;éditer un seul manuel que plusieurs, on ne dispose, en face de plusieurs langues locales, que de l&#8217;unique méthode <em>Jouons à parler français&#8230;</em></p>
<p>Parmi les nouveaux États issus des ex-colonies françaises, trois seulement ont opté rapidement pour l&#8217;intégration des langues nationales dans l&#8217;enseignement:</p>
<p><em> </em></p>
<p>2- A.O.F. &#8211; Afrique-Occidentale Française, gouvernement général (cap. Dakar) qui, de 1895 à 1958, groupe en fédération huit territoires français: Sénégal, Guinée, Côte-d&#8217;Ivoire, Dahomey, Soudan, Haute-Volta, Niger,Mauritanie.</p>
<p><span style="text-decoration: underline;">La Mauritanie </span>a décidé de commencer en arabe, le français occupant un quart de l&#8217;horaire dans le primaire et la moitié dans le secondaire. Mais ces décisions se sont révélées difficilement applicables à cause du coût d&#8217;un enseignement bilingue et des divergences de sensibilité linguistique des Maures et des Noirs africains à l&#8217;égard du français.</p>
<p><span style="text-decoration: underline;">La Guinée </span>a déclaré &#8220;nationales&#8221; huit de ses langues (1958) et, pendant 25 ans, elles ont été imposées dans le primaire, pratiquement sans livres, avec des maîtres sans formation, souvent mutés dans des villages dont ils ne parlaient pas la langue. Le français n&#8217;apparaissait qu&#8217;en troisième année, et devenait le véhicule du secondaire. En 1984, les Guinéens ont demandé qu&#8217;il redevienne langue d&#8217;enseignement et l&#8217;ont rendu obligatoire du cours préparatoire à l&#8217;université.</p>
<p><span style="text-decoration: underline;">A Madagascar </span>quoique la malgachisation soit théoriquement &#8220;irréversible&#8221;, depuis 1985 (loi dite de &#8220;restructuration de l&#8217;enseignement) le français a retrouvé, dès la deuxième année primaire, quatre heures par semaine. Tous les élèves doivent le maîtriser en fin de classe de troisième. Il est le véhicule du deuxième cycle du secondaire et de l&#8217;enseignement supérieur.</p>
<p>La plupart des États ont maintenu l&#8217;enseignement en français. Les Africains considèrent, lors des indépendances, comme une garantie de sérieux et d&#8217;efficacité qu&#8217;on emploie chez eux les mêmes méthodes et les mêmes programmes qu&#8217;en France.</p>
<h6>La pratique du français en Afrique subsaharienne</h6>
<p>Le nombre d&#8217;Africains francophones est difficile à évaluer, parce que tout dépend du degré de connaissance du français. Au début de la deuxième décennie des indépendances, on pouvait considérer qu&#8217;en Afrique francophone, à peine 15% comprenait le français, et moins de 1% le parlaient couramment. Aujourd&#8217;hui 30%, surtout des hommes, le parlent (voir tableau n<sup>o</sup>1). La proportion de francophones varie avec le sexe, l&#8217;âge, les régions (côtières ou de l&#8217;intérieur), le lieu de l&#8221;habitation (rurale ou urbaine), la profession, la religion et la nationalité du colonisateur.</p>
<p>Le pluringuisme est la norme: un locuteur natif parle d&#8217;abord sa langue maternelle, signe d&#8217;appartenance à une tribu et à une famille. Il élargit son aire de communication au moyen d&#8217;une ou plusieurs autres langues africaines. Enfin, s&#8217;il possède le français local, il est capable d&#8217;en utiliser tous les niveaux. Choisir une langue ou une autre pour communiquer est toujours significatif et varie selon l&#8217;instruction, le niveau social, le type d&#8217;activité des deux interlocuteurs. Tous les véhiculaires africains ne sont pas également cotés: l&#8217;arabe est prestigieux; le dioula de Côte-d&#8217;Ivoire est &#8220;inférieur&#8221; à l&#8217;éwé du Sud-Togo. Cette situation complexe évolue rapidement. Le français a été introduit dans des communautés où des langues véhiculaires orales se superposaient déjà aux langues maternelles. Lorsque l&#8217;une d&#8217;elle tend à devenir langue véhiculaire nationale, une des fonctions du français &#8211; cimenter l&#8217;unité nationale &#8211; disparaît.</p>
<p>Même dans les conditions les plus défavorables, le français perdure. Il prédomine dans les ministères. La correspondance officielle, les discours politiques publiés, les commissions de l&#8217;Assemblée nationale, les Hautes Cours de justice, les avis administratifs, la presse, l&#8217;édition (quand elle existe), le grand commerce, la publicité, la banque, la signalisation routière. C&#8217;est un niveau de l&#8217;usage oral privé, des médias, des services publics entre nationaux, que les différences s&#8217;accusent selon les pays. En politique intérieure, les hommes d&#8217;état qui prononcent en langue française leurs discours officiels font désormais figure d&#8217;exception, la plupart cherchant un contact plus direct avec les citoyens. Les églises, catholique et protestante, ont partout opté pour les langues locales. Mais dans la société africaine, le français, qui permet d&#8217;acquérir toutes sortes de connaissances, est une condition nécessaire, sinon suffisante, d&#8217;accès au pouvoir. Il offre diverses promotions dont l&#8217;importance varie avec la manière de parler, de lire, de l&#8217;écrire: les universitaires les plus titrés occupent les plus hautes places, les autres s&#8217;effaçant d&#8217;eux mêmes. La masse illetrée est dominée par la bourgeoisie lettrée, minorité que le sort a favorisée: naissance dans un centre urbain à côté d&#8217;une école, famille de chefs, de notables évolués, ou d&#8217;anciens combatants. La décolonisation n&#8217;a pas &#8220;libéré&#8221; la classe dominée mais la classe sociale qui parlait et continue à parler la langue dominante. Les Noirs lettrés s&#8217;enorgueillissent, non sans parfois une certaine insécurité linguistique, d&#8217;appartenir au club fermé de la francophonie. Seule langue d&#8217;enseignement, seule langue officielle, seule langue de la promotion sociale, le français demeure, presque partout, la clé qui ouvre des portes.</p>
<p align="center"><strong>II. </strong>PARTICULARITÉS DE LA LANGUE FRANÇAISE DE L&#8217;AFRIQUE NOIRE</p>
<p align="center">
<p>Il n&#8217;y a pas <em>un</em> français d&#8217;Afrique, de même qu&#8217;il n&#8217;y a pas <em>un</em> français de France, mais toutes les variétés du français &#8220;scolaire&#8221; (Il a remplacé, en Centrafrique et au Tchad, le &#8220;français militaire&#8221;, qu&#8217;on appelle encore &#8220;français tirailleur&#8221; ou &#8220;français tirraillou&#8221;, qui a d&#8217;abord été véhiculé par l&#8217;armée et s&#8217;est particulièrement développé à l&#8217;occasion des deux guerres mondiales), c&#8217;est-à-dire pratiquement toujours appris à l&#8217;école, et non pas une langue apprise en famille. Chacune des nombreuses langues africaines marque alors à sa manière le français parlé dans la région.</p>
<p>Les analphabètes parlent-ils une langue locale bigarrée de vocables français ou du français bigarré de vocables locaux? Leur syntaxe est africaine et la difficulté qu&#8217;ils éprouvent à changer de système phonologique les éloigne du français standard. Les &#8220;lettrés&#8221; ayant achevé au moins le premier cycle du secondaire ne se distinguent guère des Français que par un accent et la méconnaissance de certaines règles de surface. La Côte-d&#8217;Ivoire fait preuve de liberté d&#8217;invention: <em>tout le monde est à la même tête</em> (&#8220;ils pensent tous de la même chose&#8221;) peut être un calque d&#8217;une langue locale, mais non <em>être garé dans une bonbonnière.</em> Pourtant même cultivé, l&#8217;Africain ne dispose pas d&#8217;une variété d&#8217;usages utilisables dans des situations différentes. D&#8217;où emploi de clichés, confusion des registres et surtout, par insécurité, hypercorrections: <em>le bureau <span style="text-decoration: underline;">don</span>t je travaille, un <span style="text-decoration: underline;">vieil</span> pantalon, il <span style="text-decoration: underline;">la</span> demande, sur le plan <span style="text-decoration: underline;">carnie</span>r </em>(&#8220;quant à la viande&#8221;, dans un journal)&#8230;</p>
<p>Un exemple extrême est représenté par la phrase suivante, où se manifeste en français un phénomène propre au bantou, langue où les règles d&#8217;accord grammatical se répercutent sur tous les mots de la phrase: <em>Nous voulons des hôpit<span style="text-decoration: underline;">aux</span> pour les hommes et des<span style="text-decoration: underline;"> </span>hopit<span style="text-decoration: underline;">ales</span> pour les femmes, des écoles norma<span style="text-decoration: underline;">les</span> pour les jeunes filles et des écoles norm<span style="text-decoration: underline;">aux</span> pour les jeunes gens. En<span style="text-decoration: underline;">fin</span> et en<span style="text-decoration: underline;">fine</span>, nous demandons la création de tribun<span style="text-decoration: underline;">ales</span> dans la brousse comme il y a des tribun<span style="text-decoration: underline;">aux</span> dans les centres urbains</em>.</p>
<p><span style="text-decoration: underline;">Les types d&#8217;écarts dus aux substrats africains sont les suivants:</span></p>
<p><span style="text-decoration: underline;"> </span></p>
<p>En <strong>SYNTAXE</strong>, tendance à juxtaposer et coordonner plutôt qu&#8217;à subordonner, à supprimer l&#8217;article, les accords: <em>il m&#8217;a dit qu&#8217;il aura des invités qui viendra</em>; à multiplier les infinitifs substantivés: <em>il est parti au travailler</em>; et les constructions transitives: <em>hériter son oncle, jouer la guitare, fiancer, marier quelqu&#8217;un</em>(l&#8217;épouser)<em>, retraiter quelqu&#8217;un </em>(le mettre à la retraite)<em>, virer quelqu&#8217;un</em> (le payer par virement). D&#8217;où certains accidents sémantiques: <em>consulter un malade </em>(l&#8217;examiner), <em>interner un enfant </em>(le placer dans un internat), <em>torcher </em>(éclairer avec une torche électrique), <em>amender</em> (frapper d&#8217;une amende).</p>
<p>En <strong>MORPHOLOGIE, </strong>erreurs de genre: <em>un pierre, une arbre</em>; changements de conjugaison:<em> s&#8217;évanouiller, fuyer </em>(pour <em>s&#8217;évanouir, fuir</em>); difficulté à passer de la variété des aspects en langues africaines à la variété des temps en français: le verbe est souvent réduit à l&#8217;infinitif, les modalités étant portées par des morphèmes.</p>
<p>Tous ont un &#8220;accent&#8221;; mais il faut distinguer les écarts <strong>PHONÉTIQUE</strong>s n&#8217;entravant pas la compréhension des écarts <strong>phonologiques </strong>qui détruisent des oppositions indispensables. Beaucoup, même lettrés, confondent par exemple /a/ et /ã/; le substrat lingala fait que les Zaïrois prononcent /etidja/ pour &#8220;étudiant&#8221;. Ils ont tendance à accentuer plusieurs syllabes par syntagme ou mot long, à mutiler certains mots: <em>vègue </em>(aveugle),<em> déologie </em>(idéologie), <em>la dipendance </em>(l&#8217;indépendance), <em>impharmacie</em>, comme<em> information.</em> Plus le niveau d&#8217;instruction descend, plus les confusions se multiplent.</p>
<p>En matière de <strong>VOCABULAIRE</strong> les innovations ont été bien étudiées. Une équipe dirigée par le linguiste belge W.Bal et D.Racell-Latin a élaboré, sous l&#8217;égide de l&#8217;A.U.P.E.L.F.<strong><sup>3</sup></strong>, un &#8220;<em>inventaire des particularités du français en Afrique noire&#8221;</em> (I.F.A.).</p>
<p>Loïc Depecker dans son dictionnaire<em> Les mots francophones</em> présente un parcours au travers des particularités lexicales du français parlé à travers le monde par des communautés d&#8217;origine, d&#8217;histoire et de statut différents. Il souligne l&#8217;importance de l&#8217;Afrique noire francophone. Ce dictionnaire montre à quel point la langue française y est dynamique et créatrice.</p>
<p>Ce qui frappe en premier lieu dans la réunion de chacun de ces mots ou expressions, est la particularité qu&#8217;ils ont de désigner une réalité commune à une ou plusieurs communautés francophones, et à laquelle on ne fait usuellement pas référence de cette façon dans l&#8217;Hexagone. En considération de cette propriété particulière, L.Depecker propose d&#8217;appeler ces mots ou expressions francophones des <em>francophonismes</em>.</p>
<p><strong>Une petite liste des&#8221;francophonismes&#8221; africains</strong> qui sont parmi les plus importants et les plus intéressants:</p>
<p>Bénin</p>
<p><strong><span style="text-decoration: underline;">Bonjour-bonsoir</span>,</strong> n.f.<em>(flore)</em></p>
<p><em>Nom d&#8217;une variété de pervenche qui se fane très rapidement.</em></p>
<p><strong><span style="text-decoration: underline;">Ton pied mon pied</span></strong>, n.f.<em>(amours)</em></p>
<p><em>Femme collante, qui surveille son mari en permanence.</em></p>
<p>&#8220;Ah! Cette femme, c&#8217;est ton pied mon pied! &#8221;</p>
<p><strong><span style="text-decoration: underline;">Protocole</span></strong><strong>,</strong> n.m.<em>(travail)</em></p>
<p><em>Chef, patron</em><em>.</em></p>
<p>Le pouvoir s&#8217;entoure des attributs du pouvoir: apparat, préséance, parole autorisée, etc. ce qui ne peut cependant relever du protocole qu&#8217;à un très haut niveau de dignité. Aussi, prenant la personne pour la chose, la langue familière du Bénin a-t-elle tôt fait de mettre outrecuidants et parvenus à leur place en répliquant: &#8220;Je n&#8217;ai pas à t&#8217;obéir, t&#8217;es pas mon <strong>protocole </strong>!&#8221;</p>
<p><strong>3 &#8211; &#8220;Association des universités partiellement ou entièrement de langue française&#8221; 1961</strong></p>
<p><strong>Burkina-Faso</strong></p>
<p><strong><span style="text-decoration: underline;">Marcheur</span></strong>, n.m.<em>(boisson)</em></p>
<p><em>Whisky.</em></p>
<p>Pourquoi un whisky se nommerait-il, même familièrement, marcheur? À cause de la marque de whisky Johny Walker, <em>walker</em> signifiant précisément &#8220;marcheur&#8221; en anglais.</p>
<p><strong><span style="text-decoration: underline;">Loguer</span>,</strong>v.<em>(école)</em></p>
<p><em>Faire des exercices sur des logarihtmes.</em></p>
<p>Faire des logarithmes se dit plutôt, dans la jeunesse des écoles, <em>faire des logs</em>; d&#8217;où ce verbe <strong>loguer</strong>, formé sur l&#8217;abréviations usuelle de <em>logarihtmes.</em></p>
<p><strong><span style="text-decoration: underline;">Véhiculé</span>,</strong> n.m.<em>(transport)</em></p>
<p><em>Personne qui dispose d&#8217;un moyen de transport.</em></p>
<p>Être <em>véhiculé</em> se conçoit encore assez facilement en France; moins <strong>être un véhiculé </strong>qu&#8217;on entend parfois au Mali ou dans le même sens <strong>être voituré</strong>, relevé également au Tchad et en Centrafrique:&#8221;J&#8217;suis véhiculé, j&#8217;vous ramène si vous voulez.&#8221;</p>
<p><strong>Cameroun</strong></p>
<p><strong><span style="text-decoration: underline;">Long-crayon</span></strong>, n.m.<em>(école)</em></p>
<p>Élève des classes supérieures du lycée ou étudiant du deuxième cycle de l&#8217;université.</p>
<p><em> </em><strong>Long-crayon</strong> le dispute à <strong>beaucoup-connaît</strong> pour désigner de façon ironique ces étudiants du supérieur, déjà intellectuels et future élite.</p>
<p><strong><span style="text-decoration: underline;">Longtemps</span>,</strong> n.f.<em>(âge)</em></p>
<p>Vieille fille, ou femme âgée qui s&#8217;efforce de se rajeunir.</p>
<p>D&#8217;adverbe passer à un nom, de surcroît féminin, est une chose très rare.</p>
<p><strong><span style="text-decoration: underline;">Gentil car</span>,</strong> n.m.<em>(transport)</em></p>
<p><em>Panier à salade, fourgon cellulaire.</em></p>
<p>Le <strong>gentil car</strong> est tout sauf gentil; mais il a l&#8217;avantage d&#8217;être gratuit, ce qui lui vaut également le surnom de <strong>sans-payer.</strong></p>
<p><strong>Centrafrique</strong></p>
<p><strong><span style="text-decoration: underline;">Abbé</span>, </strong>n.m<em>.(religion)</em></p>
<p>Prêtre ou religieux de race noire.</p>
<p>Entre le mot <strong>père</strong> et le mot <strong>abbé</strong>, la différence est assez tranchée en Afrique: on utilise généralement le premier pour désigner le religieux de race blanche et le second pour celui de race noire; héritage des temps coloniaux où les religieux autochtones étaient le plus souvent abbés, et les prêtres étrangers pères missionnaires ( et souvent Pères Blancs).</p>
<p><strong><span style="text-decoration: underline;">Sans-cas</span>, </strong>n.m.<em>(personnages)</em></p>
<p>Homme indifférent.</p>
<p><em>Ne pas faire cas de quelqu&#8217;un ou de quelque chose</em> se réduit plus simplement en Centrafrique à l&#8217;expression <strong>faire sans-cas</strong>; voire, par jeu de mots, à <strong> faire Sankara</strong>, le capitaine Thomas Sankara, ancien président du Burkina Faso, mort assassiné, ayant eu la réputation de gouverner sans se préoccuper outre mesure des réactions qu&#8217;il pouvait susciter.</p>
<p>De ce <strong>faire sans-cas</strong> sort même un nom, puisqu&#8217;on peut dire de celui qui reste indifférent quoi qu&#8217;il arrive, que c&#8217;est un <strong>sans-cas.</strong></p>
<p><strong><span style="text-decoration: underline;">Zognon</span>, </strong>n.m.<em>(légumes)</em></p>
<p>Oignon.</p>
<p><strong>Comores</strong></p>
<p><strong><span style="text-decoration: underline;">Grand mariage</span>,</strong> n.m.<em>(fête)</em></p>
<p>Mariage qui confère à celui qui le contracte  un statut social important.</p>
<p>Pour accroître sa position sociale et tenir rang à la mosquée, le Comorien doit, même s&#8217;il a déjà plusieurs femmes, accomplir le <strong>grand mariage</strong>: longuement préparé, il a enfin lieu un vendredi, dans un grand déploiement de festivités qui durent jusqu&#8217;au dimanche. Celui qui aura su s&#8217;acquitter d&#8217;un tel mariage bénéficiera d&#8217;avantages matériels et sociaux innombrables, comme figurer dans les conseils de notables, faire appel aux commerçants pour solliciter d&#8217;importants crédits, ou encore avoir sa place résrevée dans les manifestations publiques.</p>
<p><strong>Congo</strong></p>
<p><strong><span style="text-decoration: underline;">A.T.Z</span>.</strong>, sigle <em>(amours)</em></p>
<p>Prostitution.</p>
<p>L&#8217;<strong> A.T.Z.</strong> désigne curieusement, au Congo, la prostitution. Ce sigle comporte en fait une méchanceté puisqu&#8217;il signifie &#8220;Assistance Technique Zaïroise&#8221;: les Zaïrois ne sont en effet pas toujours bien vus par leurs voisins congolais, ce qui porte ces derniers à leur attribuer quelques défauts.</p>
<p><strong><span style="text-decoration: underline;">Siquidilatif</span>,</strong> adj.<em>(sentiment)</em></p>
<p>Se dit d&#8217;une personne ou d&#8217;un objet qui inspire confiance ou espoir.</p>
<p>Cet adjectif repose en fait sur <em>sikidila</em>, verbe kikongo &#8211; l&#8217;une des grandes langues du Congo &#8211; qui a le sens d&#8217; &#8220;espérer, attendre un résultat heureux&#8221;.</p>
<p><strong><span style="text-decoration: underline;">Trottoire</span>,</strong> n.f.<em>(amours)</em></p>
<p>Prostituée.</p>
<p>La prostituée faisant le trottoir, de l&#8217;objet à la personne il n&#8217;y a qu&#8217;un saut.</p>
<p><strong>rép. democratique de congo (ex-Zaïre)</strong></p>
<p><strong><span style="text-decoration: underline;">Abacos</span>, </strong>n.m.(<em>habillement)</em></p>
<p><em>Veston de tissu léger pour homme, à manches courtes ou longues, se portant sans chemise ni cravate.</em></p>
<p>Aux côtés des vêtements traditionnels, les habits européens comme le costume cravaté sont peu à peu apparus en Afrique. En réaction se sont créées de nouvelles tenues tel l&#8217;<strong>abacos</strong>, mot valise qui repose sur un slogan zaïrois des années 1970: &#8220;A bas le costume&#8221;, sous-entendu &#8220;européen&#8221;.</p>
<p><strong><span style="text-decoration: underline;">Ambassade</span>, </strong>n.f.<em>(amours)</em></p>
<p><em>Lieu de rencontres galantes.</em></p>
<p>La diplomatie semble évoquer beaucoup de choses au Zaïre. Soupçon étayé par le deuxième sens d&#8217;<strong>ambassade,</strong> celui de &#8220;maîtresse&#8217;, et par son troisième: &#8220;vagin&#8221;, dit aussi Bas-Zaïre. Comble de diplomatie et conforme à ces manifestations d&#8217;ambassade, le sexe de l&#8217;homme y reçoit, comme il convient, titre d&#8217;<strong>ambassadeur.</strong></p>
<p><strong><span style="text-decoration: underline;">Humaniste</span>, </strong>n.<em>(école)</em></p>
<p><em>Élève qui a accompli le cycle des études secondaires.</em></p>
<p>Au Zaïre, l&#8217;<strong>humaniste</strong> peut certes désigner une personne qui croit en l&#8217;épanouissement de l&#8217;homme. Mais bien plus fréquemment l&#8217;<strong> humaniste </strong>est celui qui a fait des études anciennes, des humanités littéraires, ou des humanités scientifiques.</p>
<p><strong><span style="text-decoration: underline;">Radio-trottoir</span></strong>, n.f.<em>(information)</em></p>
<p><em>Diffusion d&#8217;informations parallèle au discours politique officiel.</em></p>
<p>Ce qui ce dit sur le trottoir vaut autant que les radios officielles les plus insistantes. D&#8217;où le surnom de <strong>radio-trottoir</strong> attribué à ce bouche à oreille clandestin qui subvertit les énoncés les plus sérieux: le<strong> MPR</strong> (Mouvement Populaire de la Révolution) devient par un subtil sous-entendu <em>Mourir Pour Rien</em>; le<strong> PAM</strong> (Programme Agricole Minimum) change insidieusement en <em>Programme d&#8217;Amaigrissement Maximum</em>, et le<strong> SIDA</strong> en <em>Sydrome Inventé pour Décourager les Amoureux.</em></p>
<p><strong>Côte-d&#8217;Ivoire</strong></p>
<p><strong><span style="text-decoration: underline;">Coco taillé</span>,</strong> n.m.<em>(mort)</em></p>
<p>Crâne tondu à ras, en général à l&#8217;occasion du deuil d&#8217;un proche parent.</p>
<p>La formule, ironique et joyeuse, n&#8217;en garde pas moins une impression de deuil ou de tristesse comme dans cette jolie comptine ivoirienne:</p>
<p>Coco taillé</p>
<p>Canari cassé</p>
<p>Riz versé</p>
<p>Port Boué soleil.</p>
<p><strong><span style="text-decoration: underline;">Individu</span>,</strong> n.m.<em>(personnages)</em></p>
<p>Imbécile.</p>
<p>Ce mot vire à l&#8217;injure en Côte-d&#8217;Ivoire et au Mali, où traiter quequ&#8217;un d&#8217;<strong>individu</strong> équivaut à une déclaration de guerre.</p>
<p><strong><span style="text-decoration: underline;">Sapeur</span>, </strong>n.m.<em>(habillement)</em></p>
<p>Homme coquet qui s&#8217;habille avec élégance.</p>
<p>C&#8217;est, en Côte-d&#8217;Ivoire, au Cameroun et au Congo notamment, quelqu&#8217;un qui <strong>sape</strong>, c&#8217;est-à-dire qui s&#8217;habille bien et avec coquetterie.</p>
<p><strong>Djibouti</strong></p>
<p><strong><span style="text-decoration: underline;">Boutre</span>, </strong>n.m.<em>(navigation)</em></p>
<p>Petit voiler élevé à l&#8217;arrière et effilé à l&#8217;avant, utilisé pour le cabotage ou la pêche perlière.</p>
<p>Tant de langues se sont côtoyées en mer Rouge, particulièrement celles des empires qui s&#8217;y affrontèrent, qu&#8217;à bien des mots s&#8217;en sont superposés d&#8217;autres: c&#8217;est ainsi l&#8217;anglais <em>boat</em> (&#8220;navire&#8221;) emprunté par l&#8217;arabe, puis à celui-ci par le français, qui miroite subrepticement dans le mot <strong>boutre.</strong></p>
<p><strong>Gabon</strong></p>
<p><strong><span style="text-decoration: underline;">Vice-primature</span>,</strong> n.f.<em>(administration)</em></p>
<p>Département ministériel associé au Premier ministre.</p>
<p><em> </em>La <strong>primature</strong> représente au Gabon, comme encore récemment au Sénégal, les services du Premier ministre, le siège de ces services, la fonction et le mandat de Premier ministre. Mais c&#8217;est une fonction qui semble pour le moins collégiale, puisque existent auprès d&#8217;elle quatre <strong>vice-primatures</strong> et quatre<strong> vice-Premier ministres</strong>.</p>
<p><strong>Madagascar</strong></p>
<p><strong><span style="text-decoration: underline;">Soubique</span>, </strong>n.m.<em>(objets)</em></p>
<p>Sorte de grand panier.</p>
<p><em> </em>C&#8217;est le malgache <em>sobika</em> qui s&#8217;entend dans <strong>soubique.</strong> De &#8220;grand panier&#8221; cependant, qui est son sens d&#8217;origine, <strong>soubique</strong> s&#8217;est étendu jusqu&#8217;à désigner aujourd&#8217;hui tout panier, grand ou petit.</p>
<p><strong>Mali</strong></p>
<p><strong><span style="text-decoration: underline;">vélo poum-poum</span></strong>, n.m.<em>(transport)</em></p>
<p>Vélomoteur.</p>
<p>Le <strong>vélo poum-poum</strong> rappelle qu&#8217;à la différence du vélocipède, le vélomoteur dispose d&#8217;un moteur qui fait, précisement, poum-poum.</p>
<p><strong><span style="text-decoration: underline;">Sentimental</span>,</strong> n.<em>(habillement)</em></p>
<p>Chaussure en cuir à bout pointu.</p>
<p>Il est vrai que lorsqu&#8217;on est porté par le dénuement et le climat à mettre plutôt des nus-pieds, dits aussi <strong>tapettes</strong>, ou des tongues d&#8217;espèces diverses &#8211; <strong> éponges, pet-pets </strong>ou <strong>babis</strong> &#8211; arborer des chaussures fermées un peu élégantes peut apparaître comme une tenue propre à révéler sinon la sentimentalité, du moins la coquetterie intéressée d&#8217;un prétendant ou d&#8217;un galant.</p>
<p><strong>Maurice</strong></p>
<p><strong><span style="text-decoration: underline;">Hisser-pousser</span></strong>, n.m.<em>(commerce)</em></p>
<p>Marchandage.</p>
<p>Marchander exige sans doute maints efforts dont les verbes associés dans <strong>hisser-pousser </strong>gardent l&#8217;empreinte. Mais au-delà de son acceptation commerciale, <strong>hisser-pousser</strong> peut se dire de toute hésitation due à une décision difficile à prendre: &#8220;Il n&#8217;y a pas besoin de tout un hisser-pousser pour déciser si quelqu&#8217;un est <strong>cocasse</strong> ou pas!&#8221;</p>
<p><strong><span style="text-decoration: underline;">Cocasse</span></strong><strong>, </strong>adj.<em>(physique)</em></p>
<p>Mignon.</p>
<p><strong>niger</strong></p>
<p><strong><span style="text-decoration: underline;">Gavroche</span>, </strong>n.f.<em>(personnages)</em></p>
<p>Prostituée.</p>
<p>Passer d&#8217;un nom propre à un nom commun, c&#8217;est une antonomase. Par cette voie inattendue, le gamin de la rue qu&#8217;est Gavroche rejoint de façon surprenante, au Niger, une de ses sœurs de misères: la fille de joie: <em>&#8220;Ne va pas avec elle, c&#8217;est une <strong>gavroche</strong>.&#8221;</em></p>
<p><em> </em></p>
<p><strong><span style="text-decoration: underline;">Pamplemousse</span>, </strong>n.f.<em>(personnages)</em></p>
<p>Femme opulente&#8217;et de forte corpulence.</p>
<p><strong><span style="text-decoration: underline;">Gardinier</span>,</strong>n.m.<em>(métiers)</em></p>
<p>Personne qui exerce la double fonction de gardien et de jardinier.</p>
<p>Veut-on un mot valise? Ajouter à <em>gardien jardinier</em>, et voilà <strong>gardinier.</strong></p>
<h6>Réunion</h6>
<p><strong><span style="text-decoration: underline;">Boursac</span>,</strong>n.m.<em>(objet)</em></p>
<p>Bourse, petit sac.</p>
<p>Une bourse qui est un petit sac, c&#8217;est <strong>boursac</strong>.</p>
<p><strong><span style="text-decoration: underline;">Mariage derrière la cuisine</span></strong>, n.m.<em>(amours)</em></p>
<p>Relations sexuelles clandestines.</p>
<p>Ce qui ne peut se faire derrière les fourneaux se fait donc derrière la cuisine.</p>
<p><strong><span style="text-decoration: underline;">Morale</span>, </strong>n.f.<em>(caractère)</em></p>
<p>Mémoire.</p>
<p><em> </em>La <strong>morale</strong> est à la Réunion la mémoire, et le moral le<strong> tempérament</strong>: &#8220;J&#8217;ai bonne morale, mais j&#8217;perds le tempérament.&#8221;</p>
<p align="center"><strong>Rwanda</strong></p>
<p><strong><span style="text-decoration: underline;">Bourgmestre</span></strong>, n.m<em>.(faune)</em></p>
<p>Beau phacochère mâle solitaire.</p>
<p>Voir un maire belge &#8211; le <strong>bourgmestre</strong> &#8211; ainsi associé à un beau phacochère ne peut surprendre que celui qui ne saurait que le Rwanda fit naguère partie de l&#8217;Empire belge.</p>
<p><strong><span style="text-decoration: underline;">Voler la route</span>,</strong> loc. verbale <em>(route)</em></p>
<p>Conduire vite et dangereusement sans tenir compte du code de la route.</p>
<p>Les Rwandais ne semblent pas seuls en cause, à considérer l&#8217;expression rwandaise synonyme de <strong>voler la route</strong> : <strong>marcher à la zaïroise. </strong></p>
<p><strong>Sénégal</strong><em></em></p>
<p><strong><span style="text-decoration: underline;">Déconnard</span></strong>, n.m.<em>(personnages)</em></p>
<p>Personne qui fait l&#8217;idiote.</p>
<p>Maladroitement coincé entre <em>connard </em>et<em> déconner</em> , le nom d<strong>éconnard</strong> s&#8217;en tire avec toute la lourdeur que suggère le personnage qu&#8217;il désigne.</p>
<p><strong><span style="text-decoration: underline;">Gossette</span></strong>, n.f.<em>(amours)</em></p>
<p>Petite amie.</p>
<p><strong><span style="text-decoration: underline;">Portier</span>,</strong> n.m. <em>(sport)</em></p>
<p>Gardien de but.</p>
<p><strong>Portier </strong>s&#8217;emploie surtout en football, avec son synonyme: le<strong> goalier.</strong></p>
<p><strong><span style="text-decoration: underline;">Quatre fois cinq</span>, </strong>n.m.<em>(boisson)</em></p>
<p>Vin de palme.</p>
<p>Le <strong>vin de palme</strong>, très répandu en Afrique, est une sorte de vin extrait de la sève fermentée de certains palmiers; le seul rapport que ce vin peut avoir avec l&#8217;arithmétique est que la somme de quatre fois cinq fait <em>vingt</em>, homonyme de<em> vin.</em></p>
<p><strong>Seychelles</strong></p>
<p><strong><span style="text-decoration: underline;">Sauter p&#8217;tit coup</span></strong>, loc. verbale<em>(action)</em></p>
<p>Jeter un coup d&#8217;œil.</p>
<p><em> </em><strong>Sauter</strong> est en créole seychellois la déformation de <em>jeter.</em></p>
<p><strong>Tchad</strong></p>
<p><strong><span style="text-decoration: underline;">Couteauner</span>, </strong>v.<em>(action)</em></p>
<p>Donner un coup de couteau.</p>
<p>On peut au Tchad <strong>couteauner</strong>,<strong> coutoner </strong>ou<strong> coutoyer</strong>, au choix.</p>
<p><strong><span style="text-decoration: underline;">Cuveur</span></strong>, n. ou adj.<em>(ivresse)</em></p>
<p>Alcoolique, ivrogne.</p>
<p>Celui qui s&#8217;adonne à la boisson et cuve souvent son vin, est au Tchad un<em> </em><strong>cuveur</strong>, la femme doté du même travers sera quant à elle une <strong>cuveuse</strong>.</p>
<p><strong><span style="text-decoration: underline;">Magot</span>, </strong>n.m.<em>(argent)</em></p>
<p>Argent.</p>
<p><strong>Magoter</strong> s&#8217;y utilise également dans le sens de toucher son salaire.</p>
<p><strong>Togo</strong></p>
<p><strong><span style="text-decoration: underline;">Ventre-madame</span>,</strong> n.m.<em>(physique)</em></p>
<p>Partie de l&#8217;abdomen où sont situés les organes génitaux de la femme.</p>
<p>&#8220;Où t&#8217;as mal ? <strong>Ventre-madame</strong> ou<strong> ventre-tout-le-monde</strong> ?&#8221;</p>
<p><strong><span style="text-decoration: underline;">Balle perdue</span></strong>, n.f.<em>(amours)</em></p>
<p><em>Enfant fait hors mariage par un jeune homme qui ne souhaite ni n&#8217;a la possibilité de fonder um foyer.</em></p>
<p><em> </em>C&#8217;est un humour guerrier teinté de mauvaise surprise qui paraît dans l&#8217;argot des étudiants togolais pour désigner l&#8217;enfant né par un malencontreux hasard: <strong>balle perdue, zorro</strong> ou <strong>rebelle.</strong> Ce qu&#8217;on nommerait en argot sénégalais un <strong>hors-jeu</strong> ou un <strong>cow-boy</strong>.</p>
<p><strong><span style="text-decoration: underline;">Typesse</span>,</strong> n.f.<em>(personnages)</em></p>
<p><em>Femme de peu d&#8217;intérêt.</em></p>
<p>En généralisant ces exemples, il faut souligner <strong>les particularités du vocabulaire franco-africain et de sa création:</strong></p>
<p><strong> </strong></p>
<p><strong> </strong><strong>­Différences de connotations et de niveau de langue:</strong> <em>froussese</em>,<em> démerder</em> sont neutres en Afrique. Les moins instruits mélangent l&#8217;argot avec le vocabulaire administratif et des grossièretés inattendues avec les formules épistolaires répandues par les écoles de dactylographie: <em>se saper, typesse</em>&#8230;<strong></strong></p>
<p><strong> </strong><strong>­Confusions de paronymes ou de parasynonymes:</strong> <em>comparer </em>pour<em> comparaître</em>,<em> assurance routière </em>pour<em> assurance au tiers</em>,<em> dégorger </em>pour<em> égorger</em>, <em>emprunter </em>pour <em>prêter</em> et vice versa. A côté de cela, le vocabulaire des métiers ( prospection et exploitation forestière, scierie, menuiserie, ferronerie, couture, mécanique) est extrêmement précis.</p>
<p><strong> </strong><strong>­Changements de sens </strong>(transfert, restriction ou extension, emplois métaphoriques)<strong>: </strong><em>père </em>(missionnaire blanc),<em> abbé </em>(prêtre africain),<em> dame </em>(femme blanche), <em>rival </em>(beau-frère),<em> frustrer</em>(offenser), <em>soupçonner </em>(se souvenir, être reconnaissant d&#8217;un bienfait), <em>cafouiller </em>(favoriser moyennant un bakchich), <em>combine </em>(commune), <em>avocat </em>(corruption), <em>bureau </em>(maîtresse d&#8217;un homme marié), <em>kilo </em>(centre de pesée des nourrissons), <em>fondamentale </em>(école primaire), <em>bancs </em>(école), <em>soupe </em>(sauce), <em>souder</em> (raccommoder), etc. L&#8217;étude de beaucoup de ces phénomènes serait extrêmement révélatrice des bouleversements survenus dans la société depuis la décolonisation.</p>
<p><strong> </strong><strong>­Néologismes :</strong> l&#8217;école ne procure pas une parfaite maîtrise du français mais en décrit les mécanismes de dérivation et de composition, qui sont d&#8217;autant plus appliqués que la censure du bon usage n&#8217;existe pas: <em>essencerie </em>(station-service), <em>montation</em>(augmentation)<em> des prix</em>, <em> digération </em>et <em>indigération </em>(digestion et indigestion); <em>enceinter </em>(engrosser); adjectif<em> titube </em>(du verbe tituber); <em>froidir son cœur</em>,<em> frotte-dents </em>(brosse à dents); famille de <em>boy</em>:<em> boyerie</em>, <em>boyeresse</em>, <em>boy-maison</em>,<em> boy-bébé</em>,<em> boy-jardin</em>, etc.</p>
<p>On crée des nouveux mots à l&#8217;aide de:</p>
<p><strong> </strong><strong>­Dérivation morphologique</strong> (au moyen d&#8217;un préfixe ou d&#8217;un suffixe): <em>cabiner, camembérer, couteauner, cuveur, déconnard, gossette, loguer, sapeur, trottoire, véhiculer&#8230;</em></p>
<p><strong> </strong><strong>­Dérivation sémantique</strong> (création d&#8217;un sens nouveau dans un mot d&#8217;usage courant): <em>ambassade, balle perdue, cocasse, humaniste, magot, morale, pamplemousse, portier, protocole, sentimental</em>&#8230;</p>
<p><strong> </strong><strong>­Féminisation</strong> (création d&#8217;une forme féminine): <em>typesse</em>&#8230;</p>
<p><strong> </strong><strong>­&#8221;Métissage linguistique&#8221;: </strong>certains morceaux de mots français sont interprétés comme des morphèmes africains : au Rwanda, <em>iki-</em>,<em> igi-</em> étant augmentatifs, <em>aka-</em>,<em> ga-</em> diminutifs : <em>examen </em>/ikizami/, compris &#8220;grand examen&#8221;, engendre /akazami/ &#8220;petit examen&#8221;, <em>casserole</em> /gasoroli/, compris &#8220;petite casserole&#8221;, engendre /igisoroli/ &#8220;grande casserole&#8221;.</p>
<p>Le vocabulaire franco-africain contient aussi :</p>
<p><strong> </strong><strong>­</strong>les <strong>calques</strong> (mots ou expressions traduits de manière littérale d&#8217;une langue étrangère): <em>marcheur, bourgmestre</em>&#8230;</p>
<p><strong> </strong><strong>­</strong>les <strong>antonomases</strong> (nom propre passé à un nom commun): <em>gavroche, golo</em>&#8230;</p>
<p><strong> </strong><strong>­</strong>les<strong> compositions</strong> (mots issus de l&#8217;association d&#8217;un ou plusieurs autres mots): <em>hisser-pousser, radio-trotoir, ton pied mon pied, vélo poum-poum</em>&#8230;<em></em></p>
<p><strong> </strong><strong>­</strong>les <strong>créolismes</strong> (mots ou expressions issus du créole ou conservés par lui): <em>sauter&#8230;</em></p>
<p><strong> </strong><strong>­</strong>les<strong> frangicismes</strong> (mots ou expressions formés de français et d&#8217;anglais): <em>gentil car</em>&#8230;<em></em></p>
<p><strong> </strong><strong>­</strong>les<strong> homonymes</strong> (mot qui se prononce de la même façon qu&#8217;un autre, mais d&#8217;ortographe et de sens différents): <em>quatre fois cinq</em>&#8230;</p>
<p><strong> </strong><strong>­</strong>les<strong> mots-valises</strong> (mots faits par troncation et association d&#8217;autres mots): <em>abacos, boursac, gardinier</em>&#8230;<em></em></p>
<p><strong> </strong><strong>­</strong>les <strong>troncations</strong> (mots résultant de la disparition et de la déformation d&#8217;un ou plusieurs de leurs éléments): <em>afro, clando</em>&#8230;</p>
<p>Si on ajoute des <strong>arabismes</strong> aux Comores, à Djibouti et en Mauritanie, des <strong>anglicismes</strong> au Cameroun (<em>dear </em>&gt;<em>di , </em>&#8220;cher&#8221;), des<em> </em><strong>cubanismes </strong>en RDC, on aura une idée de la nécessité d&#8217;une politique de la néologie pour éviter des évolutions excessivement divergentes. Pourtant, la plupart des spécialistes pensent qu&#8217;on ne risque pas d&#8217;assister à des phénomènes comme la fragmentation de la Romania ou l&#8217;apparition des créoles, parce que le monde moderne n&#8217;est plus celui d&#8217;il y a quinze siècles ni même trois. L&#8217;analphabétisme recule. Les textes écrits, la radio et la télévision empêchent une totale dérive, sans parler du prestige de l&#8217;élite locale, qui impose à ses enfants l&#8217;emploi du français en famille et, en Côte-d&#8217;Ivoire du moins, de l&#8217;importance de la colonie française. La variété populaire, en contact permanent avec des variétés à statut plus élévé, tend à s&#8217;en rapprocher. Et les pays où le français, limité aux fonctions &#8220;supérieures&#8221;, n&#8217;est employé que par l&#8217;élite scolarisée, sont encore moins favorables à la créolisation.</p>
<p>Par contre, la situation favorise des <strong>régionalismes très marqués</strong>. Dans la mesure où le français prend place au foyer, sur les marchés et dans les bars, il est inévitable que des normes locales s&#8217;instaurent. La variation donne la mesure de l&#8217;implantation. Le même L.S.Senghor<strong><sup>4</sup></strong> qui, en 1976, voulait pour son pays le français &#8220;le meilleur possible, celui-là qu&#8217;ont affiné durant des siècles des centaines d&#8217;orfèvres : les grands écrivains&#8221;, prenait parti trois ans plus tard pour &#8220;une langue française, mais avec des variantes, plus exactement des enrichissements régionaux&#8221;. En 1981, un congrès des Centres de linguistique appliquée d&#8217;Afrique noire émet le vœu que la lexicographie française prenne en compte les usages africains. L&#8217;introduction massive, dans les programmes de français, de textes d&#8217;auteurs nationaux en consacre certains. La Côte-d&#8217;Ivoire refuse que les émissions des médias soient doublées par des locuteurs français à l&#8217;accent parisien donnant le modèle des réalisations phonétiques. Si elle doit parler français, ce sera son français! Lors d&#8217;un grand rassemblement de la jeunesse francophone qu&#8217;elle avait organisé, on posait des questions comme : Les Ivoiriens font des &#8220;fautes&#8221;. &#8220;Donc ils ne sont pas francophones&#8221;? ou &#8220;Donc ils sont francophones&#8221;? en quoi ces &#8220;fautes&#8221; concernent-elles la France et les Français?</p>
<p><strong>4 &#8211; agrégé de grammaire, sénégalais</strong></p>
<p align="center">conclusion</p>
<p><strong> </strong></p>
<p><strong>La politique linguistique africaine</strong> cherche à tâtons un équilibre entre les langues. En Afrique, contrairement aux États d&#8217;Amérique où la quasi-totalité des langues nationales sont condamnées à disparaître par submersion, un certain nombre de langues autochtones risquent d&#8217;émerger malgré la dominance des langues européennes comme le français et l&#8217;anglais. Dans plusieurs États d&#8217;Afrique, on ne pourra plus ignorer les langues nationales encore très longtemps bien que la plupart des gouvernements continuent de pratiquer une politique de non-intervention à leur égard. Il est vrai, cependant, que les langues africaines les plus faibles finiront pas faire les frais de cette politique de non-intervention. Il semble que ce soit le prix à payer pour l&#8217;unité nationale et le développement économique des États naturellement glottophages.</p>
<p>La plupart des États manifestent une certaine prudence en maintenant la langue coloniale comme instrument véhiculaire et comme un outil de développement économique. Rares sont ceux qui, à l&#8217;instar de la Somalie, font table rase en imposant une nouvelle langue nationale. La politique la plus courante consiste à promouvoir une langue nationale sans rejeter tous les apports de la langue coloniale. On ne se débarrasse pas aisément de celle-ci à moins que le consensus social ne soit suffisamment fort pour qu&#8217;on puisse imposer une langue nationale dans toutes les sphères du pouvoir. Encore faut-il que cette langue nationale soit utilisée et acceptée par l&#8217;ensemble de la population et qu&#8217;elle ait bénéficié d&#8217;importants travaux de restauration terminologique. Ces conditions font présentement défaut dans la plupart des pays analysés.</p>
<p>Les linguistes sont maintenant tous d&#8217;accord pour reconnaître la spécifité du français d&#8217;Afrique encore méprisé par les usagers. L&#8217;étude n&#8217;en a guère été commencée que vers 1970, alors que les méthodes d&#8217;enseignement, élaborées dans les années 60, ne la prennent pas en compte. L&#8217;A.U.P.E.L.F.,en réunissant périodiquement depuis dix ans une table ronde des Centres de linguistique appliquée d&#8217;Afrique noire, a permis, en ce domaine, des progrès considérables mais encore insuffisants. D&#8217;après J.Picoche et C.Marchello-Nizia, &#8220;<em>il est souhaitable que les &#8220;commissions de normalisation&#8221; travaillent à réduire la distance qui sépare le français scolaire du français extra-scolaire. Elles doivent définir et admettre comme non déshonorante une norme régionale, chemin vers la norme internationale qui évite la rupture de compréhension entre francophones. Donner la maîtrise de cette diglossie aux apprenants pourrait être leur objectif pédagogique.&#8221;</em></p>
<p><em> </em></p>
<p><em> </em></p>
<p>Pour <strong>l&#8217;avenir du français </strong>on peut envisager, d&#8217;après J.Picoche et C.Marchello-Nizia, diverses hypothèses dont la réalisation dépend de l&#8217;équilibre futur des civilisations et de l&#8217;importance plus ou moins grande que prendront les langues nationales :</p>
<p><strong>1) </strong><em>Rejet pur et simple, au profit de langues locales</em>? Le français disparaîtrait en quelques générations comme il a jadis disparu d&#8217;Angleterre, en ne laissant que des traces lexicales. Mais en Afrique noire cela paraît peu vraisemblable à moyen terme.</p>
<p><strong>2) </strong><em>Africanisation du français, francisation des langues négro-africaines comparables à la fusion du latin vulgaire et du francique</em>?<em> </em>Une telle évolution, vraisemblable jadis, ne manquerait pas, aujourd&#8217;hui, d&#8217;être freinée par la scolarisation et l&#8217;influence des médias.<em></em></p>
<p><strong>3) </strong><em>Recul du français devant des langues internationales concurrentes</em> : swahili, qui touche déjà environ 50 millions de locuteurs africains, surtout dans les pays ex-anglais; anglais, en faveur duquel joue le poids démographique et économique et le dynamisme du Ghana, du Liberia, du Nigeria qui cherchent à développer leurs relations avec les pays francophones? Si la France ne veille pas à garder à sa langue un statut scientifique et technique, l&#8217;Afrique noire, ainsi que toute l&#8217;Afrique francophone, passera un jour à l&#8217;anglais, non sans difficultés aggravant ses handicaps économiques.<em></em></p>
<p><strong>4) </strong><em>Persistance du caractère &#8220;privilégié&#8221;d&#8217;une langue française </em>capable de soutenir la concurrence de l&#8217;anglais et coexistance durable avec les langues nationales, chacune répondant à des besoins différents, comme le latin en Europe jusqu&#8217;au XVII<sup>e</sup> s.<em></em></p>
<p>Sauf bouleversements imprévisibles, les troisième et quatrième hypothèses sont les plus vraisemblables. A moyen terme, on peut être raisonnablement optimiste quant à <strong>l&#8217;avenir du français en Afrique où, pour des raisons démographiques, se joue peut-être l&#8217;avenir de la francophonie</strong>.</p>
<p><strong> </strong></p>
<p><strong> </strong></p>
<p align="center"><strong>estimation du nombre de francophones dans l&#8217;Afrique noire</strong></p>
<p align="center"><strong> </strong></p>
<p align="center"><strong>tableau n<sup>o</sup>1</strong></p>
<table border="1" cellspacing="0" cellpadding="0">
<tbody>
<tr>
<td width="132">
<p align="center">PAYS</p>
<p align="center">
</td>
<td width="108">
<p align="center">Francophones</p>
<p align="center">-langue</p>
<p align="center">maternelle-</p>
</td>
<td width="110">
<p align="center">Francophones</p>
<p align="center">-langue</p>
<p align="center">seconde-</p>
</td>
<td width="113">
<p align="center">Francophones</p>
<p align="center">-total-</p>
<p align="center">
</td>
</tr>
<tr>
<td width="132" valign="top">
<p align="center">AFRIQUE</p>
<p align="center"><strong>Afrique noire</strong></p>
<p align="center"><strong>(subsaharienne):</strong></p>
<p>Bénin</p>
<p>Burkina-Faso</p>
<p>Burundi</p>
<p>Cameroun</p>
<p>Centrafrique</p>
<p>Comores</p>
<p>Congo</p>
<p>Côte-d&#8217;Ivoire</p>
<p>Djibouti</p>
<p>Gabon</p>
<p>Guinée</p>
<p>Madagascar</p>
<p>Mali</p>
<p>Maurice</p>
<p>Mauritanie</p>
<p>Niger</p>
<p>Rwanda</p>
<p>Sénégal</p>
<p>Seychelles</p>
<p>Tchad</p>
<p>Togo</p>
<p>Zaïre</p>
<p>Angola, Cap-Vert, Mozambique,   Guinée-Bissau, Saint Thomas et du Prince, Guinée Équatoriale</p>
<p>République Sud-Africaine</p>
<p>Autres États au Sud   du Sahara</td>
<td width="108" valign="top">
<p align="right">991 000</p>
<p align="right">
<p align="right"><strong>633 000:</strong></p>
<p align="right">20 000</p>
<p align="right">10 000</p>
<p align="right">10 000</p>
<p align="right">60 000</p>
<p align="right">10 000</p>
<p align="right">3 000</p>
<p align="right">25 000</p>
<p align="right">150 000</p>
<p align="right">15 000</p>
<p align="right">35 000</p>
<p align="right">15 000</p>
<p align="right">30 000</p>
<p align="right">10 000</p>
<p align="right">40 000</p>
<p align="right">8 000</p>
<p align="right">15 000</p>
<p align="right">10 000</p>
<p align="right">60 000</p>
<p align="right">2 000</p>
<p align="right">10 000</p>
<p align="right">15 000</p>
<p align="right">60 000</p>
<p align="right">
<p align="right">
<p align="right">
<p align="right">
<p align="right">
<p align="right">1 000</p>
<p align="right">
<p align="right">
<p align="right">9 000</p>
<p align="right">
<p align="right">10 000</p>
</td>
<td width="110" valign="top">
<p align="right">26 488   000</p>
<p align="right">
<p align="right"><strong>13 585 000:</strong></p>
<p align="right">600 000</p>
<p align="right">400 000</p>
<p align="right">300 000</p>
<p align="right">1 400   000</p>
<p align="right">300 000</p>
<p align="right">20 000</p>
<p align="right">500 000</p>
<p align="right">2 500   000</p>
<p align="right">20 000</p>
<p align="right">300 000</p>
<p align="right">500 000</p>
<p align="right">1 000   000</p>
<p align="right">600 000</p>
<p align="right">300 000</p>
<p align="right">100 000</p>
<p align="right">300 000</p>
<p align="right">400 000</p>
<p align="right">700 000</p>
<p align="right">10 000</p>
<p align="right">300 000</p>
<p align="right">500 000</p>
<p align="right">2 500   000</p>
<p align="right">
<p align="right">
<p align="right">
<p align="right">
<p align="right">
<p align="right">20 000</p>
<p align="right">
<p align="right">
<p align="right">5 000</p>
<p align="right">
<p align="right">
<p align="right">10 000</p>
</td>
<td width="113" valign="top">
<p align="right">27 479   000</p>
<p align="right">
<p align="right"><strong>14 218 000:</strong></p>
<p align="right">620 000</p>
<p align="right">410 000</p>
<p align="right">310 000</p>
<p align="right">1 460   000</p>
<p align="right">310 000</p>
<p align="right">23 000</p>
<p align="right">525 000</p>
<p align="right">2 650   000</p>
<p align="right">35 000</p>
<p align="right">335 000</p>
<p align="right">515 000</p>
<p align="right">1 030   000</p>
<p align="right">610 000</p>
<p align="right">340 000</p>
<p align="right">108 000</p>
<p align="right">315 000</p>
<p align="right">410 000</p>
<p align="right">761 000</p>
<p align="right">12 000</p>
<p align="right">310 000</p>
<p align="right">515 000</p>
<p align="right">2 560   000</p>
<p align="right">
<p align="right">
<p align="right">
<p align="right">
<p align="right">
<p align="right">21 000</p>
<p align="right">
<p align="right">
<p align="right">14 000</p>
<p align="right">
<p align="right">20 000</p>
</td>
</tr>
</tbody>
</table>
<p align="right">Carte n<sup>o</sup>1</p>
<p align="right">Carte n<sup>o</sup>2</p>
<p align="center"><strong> SOURCES BIBLIOGRAPHIQUES</strong></p>
<p align="center"><strong> </strong></p>
<p align="center"><strong>Les ouvrages</strong></p>
<p align="center"><strong> </strong></p>
<p><strong>1.   <em>Atlas de langue française</em></strong>. Bordas, Paris, 1995.<strong></strong></p>
<p><strong>2. </strong><strong>Depecker L. <em>Les mots de la francophonie </em></strong>/ Préface d&#8217;A.Rey. Éditions Belin, 1990.<strong></strong></p>
<p><strong>3. </strong><strong><em>France Informations</em> / </strong><em>Le français dans le monde. L&#8217;Afrique.</em> N<sup>o</sup> 122, 1984.<strong></strong></p>
<p><strong>4. </strong><strong>Walter H<em>. Le français dans tous les sens</em>. </strong>Éditions Robert Laffont, S.A., Paris,1988.<strong></strong></p>
<p><strong>5. </strong><strong>Picoche J., Marchello-Nizia C. <em>Histoire de la langue française</em></strong>. Nathan, Paris, 1991.<strong></strong></p>
<h1>Les sites de l&#8217;internet</h1>
<p><strong><em>6. </em></strong><strong><em>Aménagement linguistique dans le monde. </em></strong>Université Laval, 1999, http://www.ciral.ulaval.ca/alx/amlxmonde/accmonde.htm<strong><em> </em></strong></p>
<p><strong><em>7. </em></strong><strong><em>Dictionnaire des identités culturelles de la francophonie.</em></strong> 1999, http://www.synec-doc.be/francite/lxid/lxid102.htm#Heading27<strong><em></em></strong></p>
]]></content:encoded>
			<wfw:commentRss>http://www.patariu.lt/studijos/2009/01/prancuzu-kalba-vidurio-ir-pietu-afrikoje-le-francais-en-afrique-noire/feed/</wfw:commentRss>
		<slash:comments>0</slash:comments>
		</item>
		<item>
		<title>1000 POPULIARIAUSIŲ  ŽODŽIŲ  Lietuvių – rusų – lenkų – anglų – prancūzų – vokečių žodynas</title>
		<link>http://www.patariu.lt/studijos/2009/01/1000-populiariausiu-zodziu-lietuviu-%e2%80%93-rusu-%e2%80%93-lenku-%e2%80%93-anglu-%e2%80%93-prancuzu-%e2%80%93-vokeciu-zodynas/</link>
		<comments>http://www.patariu.lt/studijos/2009/01/1000-populiariausiu-zodziu-lietuviu-%e2%80%93-rusu-%e2%80%93-lenku-%e2%80%93-anglu-%e2%80%93-prancuzu-%e2%80%93-vokeciu-zodynas/#comments</comments>
		<pubDate>Thu, 22 Jan 2009 22:39:33 +0000</pubDate>
		<dc:creator>admin</dc:creator>
				<category><![CDATA[Filologija]]></category>

		<guid isPermaLink="false">http://www.patariu.lt/studijos/?p=2442</guid>
		<description><![CDATA[...]]></description>
			<content:encoded><![CDATA[<table border="1" cellspacing="0" cellpadding="0">
<tbody>
<tr>
<td width="79">Abu, abi</td>
<td width="79">Оба, обе</td>
<td width="79">Obaj, obie</td>
<td width="79">Both</td>
<td width="79">Tous les deux</td>
<td width="79">beide</td>
</tr>
<tr>
<td width="79">Ačiū</td>
<td width="79">Спасибо</td>
<td width="79">Dziękuję</td>
<td width="79">Thank you</td>
<td width="79">Merci</td>
<td width="79">danke</td>
</tr>
<tr>
<td width="79">Aikštė</td>
<td width="79">Площадь</td>
<td width="79">Plac</td>
<td width="79">Square, area</td>
<td width="79">Une place</td>
<td width="79">die Fläche</td>
</tr>
<tr>
<td width="79">Aikštelė</td>
<td width="79">Площадка</td>
<td width="79">Placyk</td>
<td width="79">Grounds, court</td>
<td width="79">Une place</td>
<td width="79">der Platz</td>
</tr>
<tr>
<td width="79">Aiškinti</td>
<td width="79">Объяснять</td>
<td width="79">Objaśniać</td>
<td width="79">Explain</td>
<td width="79">Expliquer</td>
<td width="79">erklären</td>
</tr>
<tr>
<td width="79">Aišku, aiškiai</td>
<td width="79">Ясно</td>
<td width="79">Jasno</td>
<td width="79">It is clear</td>
<td width="79">Clairement</td>
<td width="79">klar</td>
</tr>
<tr>
<td width="79">Aiškus</td>
<td width="79">Ясный</td>
<td width="79">Jasny</td>
<td width="79">Clear</td>
<td width="79">Clair</td>
<td width="79">klar</td>
</tr>
<tr>
<td width="79">Aiškus</td>
<td width="79">Понятный</td>
<td width="79">Zrozumialy</td>
<td width="79">Clear</td>
<td width="79">Compréhensible</td>
<td width="79">vertändlich</td>
</tr>
<tr>
<td width="79">Akimirka</td>
<td width="79">Момент</td>
<td width="79">Chwila, moment</td>
<td width="79">Moment; instant</td>
<td width="79">Un moment;</p>
<p>Un instant</td>
<td width="79">der Moment</td>
</tr>
<tr>
<td width="79">Akis (akys)</td>
<td width="79">Глаз (а)</td>
<td width="79">Oko, oczy</td>
<td width="79">Eye (s)</td>
<td width="79">Oeil (yeux)</td>
<td width="79">die Augen</td>
</tr>
<tr>
<td width="79">Akmuo</td>
<td width="79">Камень</td>
<td width="79">Kamień</td>
<td width="79">Stone</td>
<td width="79">Une pierre</td>
<td width="79">der Stein</td>
</tr>
<tr>
<td width="79">Aliarmas</td>
<td width="79">Тревога</td>
<td width="79">Alarm</td>
<td width="79">Alarm</td>
<td width="79">Une alarme</td>
<td width="79">der Alarm</td>
</tr>
<tr>
<td width="79">Aliejus</td>
<td width="79">Масло (растительное)</td>
<td width="79">Olej</td>
<td width="79">Oil</td>
<td width="79">Une huile</td>
<td width="79">das Öl</td>
</tr>
<tr>
<td width="79">Alkanas</td>
<td width="79">Голодный</td>
<td width="79">Głodny</td>
<td width="79">Hungry</td>
<td width="79">Affamé</td>
<td width="79">hungrig</td>
</tr>
<tr>
<td width="79">Alus</td>
<td width="79">Пиво</td>
<td width="79">Piwo</td>
<td width="79">Beer</td>
<td width="79">Une bière</td>
<td width="79">das Bier</td>
</tr>
<tr>
<td width="79">Anas, ana</td>
<td width="79">Тот, та</td>
<td width="79">Tamten, tamta</td>
<td width="79">That</td>
<td width="79">Cet, cette</td>
<td width="79">jener, jene</td>
</tr>
<tr>
<td width="79">Anksčiau</td>
<td width="79">Раньше</td>
<td width="79">Wcześniej</td>
<td width="79">Earlier</td>
<td width="79">Plus tot</td>
<td width="79">früher</td>
</tr>
<tr>
<td width="79">Anksti</td>
<td width="79">Рано</td>
<td width="79">Wcześnie</td>
<td width="79">Early</td>
<td width="79">Tot</td>
<td width="79">früh</td>
</tr>
<tr>
<td width="79">Ant</td>
<td width="79">На</td>
<td width="79">Na</td>
<td width="79">On</td>
<td width="79">Sur</td>
<td width="79">auf</td>
</tr>
<tr>
<td width="79">Antradienis</td>
<td width="79">Вторник</td>
<td width="79">Wtorek</td>
<td width="79">Tuesday</td>
<td width="79">Mardi</td>
<td width="79">der Dienstag</td>
</tr>
<tr>
<td width="79">Anūkas</td>
<td width="79">Внук</td>
<td width="79">Wnuk</td>
<td width="79">Grandson</td>
<td width="79">Un petit &#8211; fils</td>
<td width="79">der Enkel</td>
</tr>
<tr>
<td width="79">Apačioje</td>
<td width="79">Внизу</td>
<td width="79">Na dole</td>
<td width="79">Below</td>
<td width="79">En bas</td>
<td width="79">unter</td>
</tr>
<tr>
<td width="79">Apelsinas</td>
<td width="79">Апельсин</td>
<td width="79">Pomarańcza</td>
<td width="79">Orange</td>
<td width="79">Une orange</td>
<td width="79">die Orange</td>
</tr>
<tr>
<td width="79">Apetitas</td>
<td width="79">Аппетит</td>
<td width="79">Apetyt</td>
<td width="79">Appetite</td>
<td width="79">Un appétit</td>
<td width="79">der Appetit</td>
</tr>
<tr>
<td width="79">Apie</td>
<td width="79">О</td>
<td width="79">O</td>
<td width="79">About</td>
<td width="79">De</td>
<td width="79">über</td>
</tr>
<tr>
<td width="79">Apie, aplink</td>
<td width="79">Вокруг</td>
<td width="79">Wokół, dookoła</td>
<td width="79">Round</td>
<td width="79">Tout autour</td>
<td width="79">ringsum</td>
</tr>
<tr>
<td width="79">Aplinkui</td>
<td width="79">Вокруг</td>
<td width="79"></td>
<td width="79">Around</td>
<td width="79">Tout autour</td>
<td width="79">ringsum, um</td>
</tr>
<tr>
<td width="79">Apsišvietęs</td>
<td width="79">Просвещенный</td>
<td width="79">Oświecony</td>
<td width="79">Enlightened</td>
<td width="79">Éclairé</td>
<td width="79">gebildet</td>
</tr>
<tr>
<td width="79">Apvalus (apskritas)</td>
<td width="79">Круглый</td>
<td width="79">Okrągły</td>
<td width="79">Round</td>
<td width="79">Rond</td>
<td width="79">rund</td>
</tr>
<tr>
<td width="79">Apylinkė</td>
<td width="79">Район</td>
<td width="79">Obwód, rejon</td>
<td width="79">District</td>
<td width="79">Une district</td>
<td width="79">der Kreis</td>
</tr>
<tr>
<td width="79">Ar</td>
<td width="79">Ли, или</td>
<td width="79">Czy</td>
<td width="79">Or</td>
<td width="79">Ou</td>
<td width="79">oder</td>
</tr>
<tr>
<td width="79">Arba</td>
<td width="79">Или</td>
<td width="79">Albo</td>
<td width="79">Or</td>
<td width="79">Ou</td>
<td width="79">oder</td>
</tr>
<tr>
<td width="79">Arbata</td>
<td width="79">Чай</td>
<td width="79">Herbata</td>
<td width="79">Tea</td>
<td width="79">Un thé</td>
<td width="79">der Tee</td>
</tr>
<tr>
<td width="79">Arklys</td>
<td width="79">Лошадь</td>
<td width="79">Koń</td>
<td width="79">Horse</td>
<td width="79">Un cheval</td>
<td width="79">das Pferd</td>
</tr>
<tr>
<td width="79">Arti</td>
<td width="79">Близко</td>
<td width="79">Blisko</td>
<td width="79">Near; close</td>
<td width="79">Tout près</td>
<td width="79">nahe</td>
</tr>
<tr>
<td width="79">Artimas</td>
<td width="79">Близкий</td>
<td width="79">Bliski</td>
<td width="79">Close</td>
<td width="79">Proche</td>
<td width="79">nahe</td>
</tr>
<tr>
<td width="79">Artistas</td>
<td width="79">Артист</td>
<td width="79">Artysta</td>
<td width="79">Artist</td>
<td width="79">Un artiste</td>
<td width="79">der Schauspieler</td>
</tr>
<tr>
<td width="79">Aš</td>
<td width="79">Я</td>
<td width="79">Ja</td>
<td width="79">I</td>
<td width="79">Je</td>
<td width="79">ich</td>
</tr>
<tr>
<td width="79">Asmeniškas</td>
<td width="79">Личный</td>
<td width="79">Osobisty</td>
<td width="79">Personal</td>
<td width="79">Personnel</td>
<td width="79">persönlich</td>
</tr>
<tr>
<td width="79">Asmuo</td>
<td width="79">Личность</td>
<td width="79">Osobistość</td>
<td width="79">Person</td>
<td width="79">Une personne</td>
<td width="79">die Persönlichkeit</td>
</tr>
<tr>
<td width="79">Asmuo</td>
<td width="79">Особа</td>
<td width="79">Osoba</td>
<td width="79">Person</td>
<td width="79">Une personne</td>
<td width="79">dier Person</td>
</tr>
<tr>
<td width="79">Ąsotis</td>
<td width="79">Кувшин</td>
<td width="79">Dzban</td>
<td width="79">Jug</td>
<td width="79">Une cruche</td>
<td width="79">der Krug</td>
</tr>
<tr>
<td width="79">Aštrus</td>
<td width="79">Острый</td>
<td width="79">Ostry</td>
<td width="79">Sharp; acute</td>
<td width="79">Acéré</td>
<td width="79">scharf</td>
</tr>
<tr>
<td width="79">Aštuoni</td>
<td width="79">Восемь</td>
<td width="79">Osiem</td>
<td width="79">Eight</td>
<td width="79">Hui</td>
<td width="79">acht</td>
</tr>
<tr>
<td width="79">Aštuoniasdešimt</td>
<td width="79">Восемьдесят</td>
<td width="79">Osiemdziesiąt</td>
<td width="79">Eighty</td>
<td width="79">Quatre- vingts</td>
<td width="79">achzig</td>
</tr>
<tr>
<td width="79">Aštuoniolika</td>
<td width="79">Восемнадцать</td>
<td width="79">Osiemnaście</td>
<td width="79">Eighteen</td>
<td width="79">Dix &#8211; huit</td>
<td width="79">achzen</td>
</tr>
<tr>
<td width="79">Ateiti</td>
<td width="79">Приходить</td>
<td width="79">Przyjść</td>
<td width="79">Come</td>
<td width="79">Venir</td>
<td width="79">kommen</td>
</tr>
<tr>
<td width="79">Ateiti</td>
<td width="79">Подойти</td>
<td width="79">Podejść</td>
<td width="79">Come up</td>
<td width="79">Venir</td>
<td width="79">herankommen</td>
</tr>
<tr>
<td width="79">Atgal</td>
<td width="79">Назад</td>
<td width="79">Wstecz</td>
<td width="79">Back</td>
<td width="79">En arrière</td>
<td width="79">zurück</td>
</tr>
<tr>
<td width="79">Atgal</td>
<td width="79">Обратно</td>
<td width="79">Z powrotem</td>
<td width="79">Back</td>
<td width="79">Retour</td>
<td width="79">zurück</td>
</tr>
<tr>
<td width="79">Atidarytas</td>
<td width="79">Открытый</td>
<td width="79">Otwarty</td>
<td width="79">Opened</td>
<td width="79">Ouvert</td>
<td width="79">offen</td>
</tr>
<tr>
<td width="79">Atidaryti</td>
<td width="79">Открыть</td>
<td width="79">Otworzyć</td>
<td width="79">Open</td>
<td width="79">Ouvrir</td>
<td width="79">öffnen</td>
</tr>
<tr>
<td width="79">Atiduoti</td>
<td width="79">Отдать</td>
<td width="79">Oddać</td>
<td width="79">Give back</td>
<td width="79">Rendre</td>
<td width="79">zurückgeben</td>
</tr>
<tr>
<td width="79">Atidžiai</td>
<td width="79">Внимательно</td>
<td width="79">Uważnie</td>
<td width="79">Carefully</td>
<td width="79">Attentivement</td>
<td width="79">aufmerksam</td>
</tr>
<tr>
<td width="79">Atitikti</td>
<td width="79">Соответствовать</td>
<td width="79">Odpowiadać, być zgodnym</td>
<td width="79">Correspond</td>
<td width="79">Correspondre</td>
<td width="79">entsprechen</td>
</tr>
<tr>
<td width="79">Atkreipti (dėmesį)</td>
<td width="79">Обратить (внимание)</td>
<td width="79">Zwrócić (uwagę)</td>
<td width="79">Pay (attention)</td>
<td width="79">Prèter (attention)</td>
<td width="79">richten</td>
</tr>
<tr>
<td width="79">Atleiskite</td>
<td width="79">Извините</td>
<td width="79">Odpuścćie,</p>
<p>Przebaczcie,</p>
<p>Przepraszam</td>
<td width="79">Excuse me</td>
<td width="79">Pardon</td>
<td width="79">entschuldigen Sie!</td>
</tr>
<tr>
<td width="79">Atlikti</td>
<td width="79">Исполнять</td>
<td width="79">Wykonać</td>
<td width="79">Carry out, fulfil</td>
<td width="79">Exécuter</td>
<td width="79">erfüllen</td>
</tr>
<tr>
<td width="79">Atlikti</td>
<td width="79">Выполнять</td>
<td width="79">Wypełnić</td>
<td width="79">Fulfil</td>
<td width="79">Exécuter</td>
<td width="79">durchführen</td>
</tr>
<tr>
<td width="79">Atminti</td>
<td width="79">Помнить</td>
<td width="79">Pamiętać</td>
<td width="79">Remember</td>
<td width="79">Se rapeller de</td>
<td width="79">sich errinern (an A,G)</td>
</tr>
<tr>
<td width="79">Atmintinai</td>
<td width="79">На память</td>
<td width="79">Na pamięć, na pamiątkę</td>
<td width="79">By heart</td>
<td width="79">Par coeur</td>
<td width="79">zum Gedächtnis</td>
</tr>
<tr>
<td width="79">Atmintis</td>
<td width="79">Память</td>
<td width="79">Pamięć</td>
<td width="79">Memory</td>
<td width="79">Une mémoire</td>
<td width="79">das Gedächtnis</td>
</tr>
<tr>
<td width="79">Atnešti</td>
<td width="79">Приносить</td>
<td width="79">Przynieść</td>
<td width="79">Bring</td>
<td width="79">Apporter</td>
<td width="79">bringen</td>
</tr>
<tr>
<td width="79">Atostogos</td>
<td width="79">Каникулы</td>
<td width="79">Urlop, wakacje</td>
<td width="79">Holiday</td>
<td width="79">Des vacances</td>
<td width="79">die Ferien</td>
</tr>
<tr>
<td width="79">Atrodyti</td>
<td width="79">Выглядеть</td>
<td width="79">Wyglądać</td>
<td width="79">Look</td>
<td width="79">Avoir l&#8217;air de</td>
<td width="79">aussehen</td>
</tr>
<tr>
<td width="79">Atsakymas</td>
<td width="79">Ответ</td>
<td width="79">Odpowiedź</td>
<td width="79">Answer</td>
<td width="79">Une réponse</td>
<td width="79">die Antwort</td>
</tr>
<tr>
<td width="79">Atsakyti</td>
<td width="79">Отвечать</td>
<td width="79">Odpowiedzieć</td>
<td width="79">Answer</td>
<td width="79">Répondre</td>
<td width="79">Antworten</td>
</tr>
<tr>
<td width="79">Atsarginis</td>
<td width="79">Запасный</td>
<td width="79">Zapasowy</td>
<td width="79">Spare</td>
<td width="79">De rechange</td>
<td width="79">vorrätig</td>
</tr>
<tr>
<td width="79">Atsidurti</td>
<td width="79">Оказаться</td>
<td width="79">Znaleźć się</td>
<td width="79">Find oneself</td>
<td width="79">Se montrer</td>
<td width="79">sich befinden</td>
</tr>
<tr>
<td width="79">Atsidusti</td>
<td width="79">Вздохнуть</td>
<td width="79">Odetchnąć</td>
<td width="79">Breathe</td>
<td width="79">Respirer</td>
<td width="79">einatmen</td>
</tr>
<tr>
<td width="79">Atsigręžti</td>
<td width="79">Повернуться</td>
<td width="79">Odwrócić się</td>
<td width="79">Turn back</td>
<td width="79">Se retourner</td>
<td width="79">sich umdrehen</td>
</tr>
<tr>
<td width="79">Atsikelti</td>
<td width="79">Встать</td>
<td width="79">Wstać</td>
<td width="79">Stand up</td>
<td width="79">Se lever</td>
<td width="79">aufstehen</td>
</tr>
<tr>
<td width="79">Atsiminti</td>
<td width="79">Вспомнить</td>
<td width="79">Przypomnieć sobie</td>
<td width="79">Remember</td>
<td width="79">Se pappeler</td>
<td width="79">sich errinern</td>
</tr>
<tr>
<td width="79">Atsiprašau</td>
<td width="79">Извините</td>
<td width="79">Przepraszam</td>
<td width="79">I am sorry</td>
<td width="79">Pardonnez &#8211; mois</td>
<td width="79">entschuldigen</td>
</tr>
<tr>
<td width="79">Atsisukti</td>
<td width="79">Повернуться</td>
<td width="79">Okręcić się,</p>
]]></content:encoded>
			<wfw:commentRss>http://www.patariu.lt/studijos/2009/01/1000-populiariausiu-zodziu-lietuviu-%e2%80%93-rusu-%e2%80%93-lenku-%e2%80%93-anglu-%e2%80%93-prancuzu-%e2%80%93-vokeciu-zodynas/feed/</wfw:commentRss>
		<slash:comments>1</slash:comments>
		</item>
		<item>
		<title>17 IR 18 AMŽIAUS KALBOTYROS TENDENCIJOS</title>
		<link>http://www.patariu.lt/studijos/2009/01/17-ir-18-amziaus-kalbotyros-tendencijos/</link>
		<comments>http://www.patariu.lt/studijos/2009/01/17-ir-18-amziaus-kalbotyros-tendencijos/#comments</comments>
		<pubDate>Thu, 22 Jan 2009 21:56:44 +0000</pubDate>
		<dc:creator>aurelijus</dc:creator>
				<category><![CDATA[Filologija]]></category>

		<guid isPermaLink="false">http://www.patariu.lt/studijos/?p=2410</guid>
		<description><![CDATA[17 amžius yra daugiau racionalistinių pažiūrų amžius, kuriame aukštinamas protas. Lingvistikoje stengtasi nagrinėti, kaip bendri logikos dalykai įgauna skirtingą kalbinę išraišką, kokius bendrus principus galima pastebėti, remiantis skirtingomis išraiškomis. Atsiranda racionalioji gramatika &#8211; tipologiniai kalbų tyrinėjimai. 1660m. pasirodė &#8220;Grammaire de Port-Royal&#8221;, kuri gali būti pavadinta &#8220;Grammaire générale et raisonnée&#8221;, kurios autoriai yra Antoine Arnauld ir [...]]]></description>
			<content:encoded><![CDATA[<p>17 amžius yra daugiau racionalistinių pažiūrų amžius, kuriame aukštinamas protas. Lingvistikoje stengtasi nagrinėti, kaip bendri logikos dalykai įgauna skirtingą kalbinę išraišką, kokius bendrus principus galima pastebėti, remiantis skirtingomis išraiškomis. Atsiranda racionalioji gramatika &#8211; tipologiniai kalbų tyrinėjimai. 1660m. pasirodė &#8220;Grammaire de Port-Royal&#8221;, kuri gali būti pavadinta &#8220;Grammaire générale et raisonnée&#8221;, kurios autoriai yra Antoine Arnauld ir Claude Lancelot. A. Arnauld specializavosi filosofijos srityje, o C. Lancelot &#8211; kalbos tyrinėjimo. Gramatika yra loginių kategorijų išraiška kalbos priemonėmis.<br />
Šį kalbos nagrinėjimą 18a. tęsia Etienne Bonnet de Condillac. 1758m. pradėtas ir 1767m. baigtas publikuoti 6 tomų vadovėlis, skirtas Parmos hercogo sūnui mokyti &#8220;Cours complet d&#8217; instruction&#8221;. Vadovėlyje mokoma žodinės ir rašytinės  kalbos. Vadovėlio autorius sutapatino kalbos ir mąstymo srautą, ieško principų, kaip mąstymas, mintis perduodama kalba. Diskursą jis skirsto į periodus, paskui į sakinius, sakinio dalis ir dar į mažesnes dalis.</p>
]]></content:encoded>
			<wfw:commentRss>http://www.patariu.lt/studijos/2009/01/17-ir-18-amziaus-kalbotyros-tendencijos/feed/</wfw:commentRss>
		<slash:comments>0</slash:comments>
		</item>
		<item>
		<title>19A. KALBOTYROS APŽVALGA: SVARBIAUSIOS LINGVISTINĖS MOKYKLOS IR JŲ ATSTOVAI</title>
		<link>http://www.patariu.lt/studijos/2009/01/19a-kalbotyros-apzvalga-svarbiausios-lingvistines-mokyklos-ir-ju-atstovai/</link>
		<comments>http://www.patariu.lt/studijos/2009/01/19a-kalbotyros-apzvalga-svarbiausios-lingvistines-mokyklos-ir-ju-atstovai/#comments</comments>
		<pubDate>Thu, 22 Jan 2009 21:51:26 +0000</pubDate>
		<dc:creator>aurelijus</dc:creator>
				<category><![CDATA[Filologija]]></category>

		<guid isPermaLink="false">http://www.patariu.lt/studijos/?p=2381</guid>
		<description><![CDATA[19a. kalbotyros atsiradimą sąlygojo visos kalbotyros raida. Lyginimas tarp kalbų prasideda nuo įvairių kalbų žodžių lyginimo, po to ieškoma bendrų šaknų. Paskutinį stimulą duoda pažintis su sanskritu 18 a. pb. Apie jį europiečiai buvo girdėję anksčiau, bet 18 a. pb. jie susipažįsta su sanskritu artimiau, keliautojo Viljamo Džonso dėka, straipsnyje apie Indiją. Šis paviršutiniškas susipažinimas [...]]]></description>
			<content:encoded><![CDATA[<p>19a. kalbotyros atsiradimą sąlygojo visos kalbotyros raida. Lyginimas tarp kalbų prasideda nuo įvairių kalbų žodžių lyginimo, po to ieškoma bendrų šaknų. Paskutinį stimulą duoda pažintis su sanskritu 18 a. pb. Apie jį europiečiai buvo girdėję anksčiau, bet 18 a. pb. jie susipažįsta su sanskritu artimiau, keliautojo Viljamo Džonso dėka, straipsnyje apie Indiją. Šis paviršutiniškas susipažinimas su sanskritu padeda suvokti, kad kalbos įvairiais istoriniais laikotarpiais egzistuoja įvairiai, kad jos evoliucionuoja. Šie atradimai: kalbų evoliucija, jų lyginimas &#8211; tampa labai svarbūs 19 a. kalbotyrai. Tokiu būdu, dėsningai, susiformuoja lyginamasis-istorinis metodas.	Prie 19a. mokslinės kalbotyros (lyginamosos-istorinės)  susiformavimo labai prisideda vokiečių kalbotyrininkai: Francas Bopp&#8217;as (1791-1867). Jis ir jo bendražygiai daugiausia prisidėjo prie istorinės-lyginamosios kalbotyros susiformavimo ir indoeuropeistikos pradžios. Prie aprašomosios kalbotyros daug prisidėjo V. Humboldtas. Jis labiau domėjosi kalbos vaidmeniu žmogaus gyvenime, jos kilme, atliekamomis funkcijomis (teorinė kalbotyra). Humboldto pasėtą sėklą vėliau labai gerai plėtojo psichologizmo kryptis. Komparatyvistai labai daug nuveikia metodikos srityje: suformuja principus, metodus. Lyginamoji-istorinė kalbotyra vystėsi , komparatyvistų darbus patobulino (~19a. antroje pusėje) natūralistai (Šleicheris). 19a. pb. Lingvistinė mokykla buvo Jaunagramatikiai, dirbantys toje pačioje srityje. Tai trečioji lyginamosios-istorinės kalbotyros vystymosi pakopa.</p>
]]></content:encoded>
			<wfw:commentRss>http://www.patariu.lt/studijos/2009/01/19a-kalbotyros-apzvalga-svarbiausios-lingvistines-mokyklos-ir-ju-atstovai/feed/</wfw:commentRss>
		<slash:comments>0</slash:comments>
		</item>
		<item>
		<title>20A KALBOTYROS TENDENCIJOS, TYRINĖJIMŲ SRITYS, KRYPTYS IR JŲ ATSTOVAI</title>
		<link>http://www.patariu.lt/studijos/2009/01/20a-kalbotyros-tendencijos-tyrinejimu-sritys-kryptys-ir-ju-atstovai/</link>
		<comments>http://www.patariu.lt/studijos/2009/01/20a-kalbotyros-tendencijos-tyrinejimu-sritys-kryptys-ir-ju-atstovai/#comments</comments>
		<pubDate>Thu, 22 Jan 2009 21:50:47 +0000</pubDate>
		<dc:creator>aurelijus</dc:creator>
				<category><![CDATA[Filologija]]></category>

		<guid isPermaLink="false">http://www.patariu.lt/studijos/?p=2377</guid>
		<description><![CDATA[19a. kalbotyra buvo daugiau faktų rinkimas. Tuo tarpun20a. jau buvo kitoks. Kasdangi faktinė medžiaga jau buvo surinkta 19a., 20a. prasideda abstraktesnis darbas- surinktos medžiagos apdorojimas. Nuo 20a. padžios ir matematikoje, ir logikoje, medicinoje, fizikoje labai ima plisti sąvoka- struktūra. Ši sąvoka pereina ir į kalbotyrą. Struktūra tai kelių elementų egzistavimas viename elemente. Buvo pastebėta, kad [...]]]></description>
			<content:encoded><![CDATA[<p>19a. kalbotyra buvo daugiau faktų rinkimas. Tuo tarpun20a. jau buvo kitoks. Kasdangi faktinė medžiaga jau buvo surinkta 19a., 20a. prasideda abstraktesnis darbas- surinktos medžiagos apdorojimas.<br />
Nuo 20a. padžios ir matematikoje, ir logikoje, medicinoje, fizikoje labai ima plisti sąvoka- struktūra. Ši sąvoka pereina ir į kalbotyrą. Struktūra tai kelių elementų egzistavimas viename elemente. Buvo pastebėta, kad visuose moksluose elementai yra susiję (jie sulungti arba pliusu, t.y. traukia vienas kitą, arba minusu, t.y. stumia). Paėmus atskirai kokį nors elementą teisingai jo suvokti neįmanoma. 20a. kaip tik ir ima nagrinėti elementus, atsižvelgiant į tarpusavio santykius. Sąvoką &#8216;elementas&#8217; įvedė F de Sosiūras. Bendra Sosiūro tezė buvo jo garsusi kalbos apibrėžimas: &#8221; Kalba yra sistema, susidedanti iš tam tikrų kalbos vienetų, elementų, kurie yra susiję tapatumo arba skirtumo ryšiais.&#8221; Tapatumas gali būti ir labai didelis (beveik sutapatinamas). Kalbos elementų santykiai ir sudaro kalbos sandarą. Taigi, Sosiuras didesnį dėmesį skiria kalbos sistemai, o ne atskiriems elementams. Kalbą, anot jo, reikie studijuoti apskritai ir tik po to pereiti prie smulkesnių faktų. Taigi, iš pradžių reikia susidaryti bendrą kalbos vaizdą. Toks Sosiūro siūlymas vadinamas dedukciniu metodu. Galimas daiktas, kad Sosiūrą paveikė psichologizmas ir jo atstovas W. Wundt. Paskelbuo Sosiūro teoriją (o ją paskelbė jo mokiniai), ji pradėjo daryti didelę įtaką kalbininkams ir susikūrė pirmosios struktūralizmo mokyklos. Struktūralizmo mokyklos atstovai- Prahos lingvistinis būrelis, Kopenhagos lingvistinė mokykla (jos pagrindinis atstovas- L. Hjelmslew ir jo mokiniai bandė matematizuoti kalbą, iš čia ir kilo ir kitas šios mokyklos pavadinimas- glosematika. Kopenhagiečių teorija buvo pakankamai sudėtinga, nes ji įvedė naują ir sunkią terminologiją, kuri iš esmės buvo nereikalinga, nes beveik visi dalykai jau buvo žinomi kitiems kalbininkams. Šiais laikais glosematikos mokykla prisimenama daugiau kaip įdomybė kalbotyroje), Londono lingvistinė mokykla ir kelios kryptys, susiformavusios Amerikoje, prieš antrąjį pasaulinį karą,- deskriptyvistai ( aprašomoji kalbotyra; tyrinėjo indų genčių klb., kalbos buvo tyrinėjamos kartu su antropologija, etnografija), distribucionistai ( jiems l. rūpėjo kalbos elementų pasiskirstymas).<br />
Po Antrojo pasaulinio karo kalbotyra, tęsdama strūktūralizmą vystėsi toliau. Susiformavo generatyvinė kalbotyra, gramatika. Jos žymiausias atstovas buvo Chomskis. Ši gramatika paveikė europinę kalbotyrą. Bet esant įv. Amerikos ir Europos nesutarimų, nemėgimo vienas kito, amerikiečių lingvistika nepaveikė europinės kalbotyros. Taip pat susiformavo logistika, statistinė lingvistika (kvantitatyvinė), algebrinė lingvistika (savotiškas glosematikos aidas).<br />
Bet 20a. kalbotyra yra ne tik struktūralizmas. Šalia struktūralizmo net ir šiandien egzistuoja savotiškos tradicinės kalbotyros kryptys:<br />
1.	Komparatyvistika. Ji gyvuoja dar ir šiandien ir jos darbai yra pakankamai svarūs.<br />
2.	Lingvistinė geografija. Atstovas: Žiulis Žiljeronas, Edmond Edmont.<br />
3.	Geografinė lingvistika ( M. Bartoli, G. Bertoni, G. Bonfantė, V. Pizani, B Teračini).<br />
4.	Psichologizmas. Egzistuoja dar ir dabar.<br />
5.	Sociologizmas. Susiformavo Prancūzijoje (A. Meillet).<br />
6.	Estetinis idealizmas. Šiandien šimkrypti jau laikoma atgyvenusi kryptimi.<br />
7.	Marizmas. Jis daugiau darė neigimą įtaką kalbotyrai.<br />
Šios tradicinės kalbotyros kryptys domisi daugiau ne tuo, kas yra struktūros viduje, bet ekstralingvistiniais faktoriais. Pvz., estetiniui idealizmui l. rūpėjo žmogaus kūrybiškumas. Taigi, šioms kryptims rūpėjo istoriniai, geografiniai, socialiniai faktoriai, veikiantys kalbą. F de Sosiūras tiksliai išskyrė dvi kalbotyras:<br />
1.	Makrolingvistika. Tai išėjimas už kalbos sistemos ribų. Pvz., geografinis/<br />
2.	Mikrolingvistika. Tai sistemos viduje.<br />
Visoje 20a. kalbotyroje kalba yra suvokiama kaip sistema. Taip suvokia ir struktūralizmas, ir tradicinės kalbotyros kryptys, bet nagrinėjant kalbos sistemą, skirtingos kryptys pasirenka skirtingus metodus.</p>
]]></content:encoded>
			<wfw:commentRss>http://www.patariu.lt/studijos/2009/01/20a-kalbotyros-tendencijos-tyrinejimu-sritys-kryptys-ir-ju-atstovai/feed/</wfw:commentRss>
		<slash:comments>0</slash:comments>
		</item>
		<item>
		<title>Aprašomoji graikų kalbotyra</title>
		<link>http://www.patariu.lt/studijos/2009/01/aprasomoji-graiku-kalbotyra/</link>
		<comments>http://www.patariu.lt/studijos/2009/01/aprasomoji-graiku-kalbotyra/#comments</comments>
		<pubDate>Thu, 22 Jan 2009 20:32:22 +0000</pubDate>
		<dc:creator>aurelijus</dc:creator>
				<category><![CDATA[Filologija]]></category>

		<guid isPermaLink="false">http://www.patariu.lt/studijos/?p=2274</guid>
		<description><![CDATA[Graikų aprašomoji kalbotyra atsiranda iškilus poreikiui apsaugoti poetinę kalbą nuo nereikalingų žodžių įtakos. 4-1 a.pr.m.e. kartu su helenizmu. Makedonietis užkariauja daug šalių, tačiau Indijos užkariauti nepavyko. Užkariautojai nešasi savo kalbą ir užkariauti kraštai privalėjo mokytis jos. Taigi reikėjo apsaugoti poetinę kalbą nuo išsikraipiusios graikų kalbos. Filologinio darbo (Homero raštų studijavimo) centras susiformavo Aleksandrijoje. Ten įkuriama [...]]]></description>
			<content:encoded><![CDATA[<p>Graikų aprašomoji kalbotyra atsiranda iškilus poreikiui apsaugoti poetinę kalbą nuo nereikalingų žodžių įtakos. 4-1 a.pr.m.e. kartu su helenizmu. Makedonietis užkariauja daug šalių, tačiau Indijos užkariauti nepavyko. Užkariautojai nešasi savo kalbą ir užkariauti kraštai privalėjo mokytis jos. Taigi reikėjo apsaugoti poetinę kalbą nuo išsikraipiusios graikų kalbos. Filologinio darbo (Homero raštų studijavimo) centras susiformavo Aleksandrijoje. Ten įkuriama biblioteka, kuri sukuria fondus, kur dirba daug filologų . Jie analizavo Homero tekstus ir juos apibendrindavo. Toje bibliotekoje dirbo trys filologai ir visi jie buvo susiję. Filologinis darbas prasideda nuo Aristofano (iš Bizantijaus) tai maždaug 267-180 m.pr.m.e. Jis rūpinosi ir Homero tekstų dauginimu. Jo užsakymu Homero tekstai buvo perrašomi. Buvo supažindinęs publiką su savo pastabomis apie Homero kūrybą. Ši medžiaga buvo naudinga jo mokiniams ir ypač Aristarchui (iš Samotrakijos) (220-143 m.pr.m.e.). Yra manoma, kad jis yra pirmosios graikiškos klasikinės gramatikos autorius. Jis nemažai parašė apie kalbos dalis. Jis iš vardažodžio išskyrė prieveiksmį. Jis mato 4 kalbos dalis- vardažodį, prieveiksmį, veiksmažodį, jungtuką. Apibrėžė daug  gramatinių sąvokų ir terminų. Daug perdavė savo mokiniui Dionisijui Trakui (Trakiečiui),170 gimimo metų.~150m. būtent jis perrašė ir mums paliko pirmąją graikišką gramatiką. Dionisijaus sukurta &#8220;Praktinė graikiška gramatika&#8221; panaši į Paninio. Jis apibrėžė, į ką reikia lygintis norint mokytis gramatikos. Jo gramatikoje pateikiama suforminta kalba. Joje yra 20 skyrių. Per 20 skyrių jis pateikia gana išsamų graikų kalbos vaizdą. 1-ame skyriuje jis nubrėžia tikslą, kas yra gramatika, sako, kad reikia lygintis į rašytojų ir poetų kalbą. 2-5-ame skyriuje rašo apie skaitymo taisykles. Jis kalba apie kirtį. Dionisijus aiškina ir skyrybos ženklus. 6-10-as skyriai yra skiraimi fonetikai. Garsus jis aprašo, nagrinėja akustiniu požiūriu (ar garsas siauras, ar platus ir pan.). šiuose skyriuose jis nagrinėja skiemenis. Pati mažiausia kalbos dalis yra žodis, bet žodį jis skaido skiemenimis. Yra ilgi ir trumpi skiemenys. Išskiria ir ambivalentinius skiemenis, kurie gali būti ir ilgi ir trumpi, priklausomai nuo fonetinės paskirties ir nuo padėties žodyje (pradžioje einantis skiemuo dažnai bus ilgas). Fonetiniuose skyriuose Dionisijus rašo apie raides. Raidė &#8211; raštiškas garso atspindėjimas, grafinis garso ženklas. 11-20 skyrius paskirti morfologiniams dalykams. Dionisijus nagrinėja žodžius, skirstomus į kalbos dalis. Kiek yra kalbos dalių, kokios jos yra, pateikia jų apibrėžimus, jų charakteristikas (vardažodžiai &#8211; linksnis, giminė ir t.t.). Atranda 8 kalbos dalis. Jas visas išvardina: vardažodžiai, įvardis, artikelis, veiksmažodis, dalyvis, prieveiksmis, prielinksnis ir jungtukas. Vardažodžiai &#8211; tokia kalbos dalis, kuri pavadina daiktą ar veiksmą. Ji yra linksniuojama. Tinka pavadinti būtybei. Skiria bendrinius ir tikrinius vardus. Randa 5 būdingus vardažodžiui požymius, ar kategorijas: linksnis, skaičius, giminė. Dar jį apibūdina struktūra ir veikslas. Kalbėdamas apie struktūrą jis turi omeny morfologinę sandarą. Kalbėdamas apie veikslą jis galvoja apie semantinę pusę, prasmės atspalvį. Eigos veikslas priskiriamas veiksmažodžiui. Dionisijus sako, kad giminės yra trys &#8211; moteriška, vyriška, nekatroji. Skaičius randa tris &#8211; vienaskaita, daugiskaita, dviskaita. Linksnių Dionisijus priskaičiuoja 5- vardininkas, kilmininkas, naudininkas, galininkas, šauksmininkas. Kalbėdamas apie veiksmažodį jį apibūdina kaip linksniais nekaitomą. Jis reiškia veiksmą, laiką, asmenį ir skaičių. Jis priskaičiuoja 8 veiksmažodžio kategorijas:veikslą, asmenuotę, rūšį, nuosaką, laiką, asmenį, struktūrą ir skaičių. Kad gramatika apimtų ne tik morfologiją, fonetiką, bet ir sintaksę praėjo kiek laiko. Apolonijus Diskolas po Dionisijaus gramatikos pasirodymo nagrinėja žodžių junginius ir sakinius. Paliko 4 -ias ryškesnes knygutes. Jos buvo skirtos įvardžiui, prieveiksmiui, jungtukui ir sintaksei. Sintaksės knygoje yra keturi skyriai. 1-ame sk. jis kalba apie įvardį, aprašo, kaip jis vartojamas, jo savybes, kada jis panaudojamas vietoj vardažodžio ir nurodo jo ryšį su veiksmažodžiu. 2-as sk., čia Apolonijus įtraukia skyrelį nagrinėjantį vardažodžio ryšį su artikeliu. 3-ias sk. skirtas veiksmažodžio nagrinėjimui. Kai ką jis pavartoja iš Dionisijaus gramatikos. Be šito jis rašo apie žodžių junginius, apie sintaksines struktūras. 4-as sk. rašo apie vardažodžio jungtį su veiksmažodžiu, arba sakinio konstrukcijas. Lyginant Diskolo darbą su Dionisijaus gramatika yra ryškus dėmesys tekstui. Tačiau Diskolo gramatika nesulaukia pasisekimo, bet vyrauja Dionisijaus gramatika, jos principai. Apolonijaus domėjimasis sintakse persiduoda vėlesnėms gramatikų kartoms. Tada gramatikose atsiranda ir sintaksės skyrius. Graikų gramatika žiūrint teoriniu ar metodologiniu požiūriu yra vientisa ir pranoksta praktinę indų gramatiką. Praktinė graikų gramatika panaikina analogistų ir anomalistų ginčo aštrumą. Yra parodoma pavyzdžiais, kad yra teisūs ir anomalistai ir analogistai.</p>
]]></content:encoded>
			<wfw:commentRss>http://www.patariu.lt/studijos/2009/01/aprasomoji-graiku-kalbotyra/feed/</wfw:commentRss>
		<slash:comments>0</slash:comments>
		</item>
		<item>
		<title>ARABŲ IR HEBRAJŲ KALBŲ TYRINĖJIMAI</title>
		<link>http://www.patariu.lt/studijos/2009/01/arabu-ir-hebraju-kalbu-tyrinejimai/</link>
		<comments>http://www.patariu.lt/studijos/2009/01/arabu-ir-hebraju-kalbu-tyrinejimai/#comments</comments>
		<pubDate>Thu, 22 Jan 2009 21:54:17 +0000</pubDate>
		<dc:creator>aurelijus</dc:creator>
				<category><![CDATA[Filologija]]></category>

		<guid isPermaLink="false">http://www.patariu.lt/studijos/?p=2397</guid>
		<description><![CDATA[Rytuose jau ankstyvaisiais viduramžiais, skirtingai nuo vakarų(apie 7 a.) vykdomi gana intensyvūs kalbos tyrinėjimai islamo pasaulyje, arabiškame kalifate. Klesti ne tik kalbos mokslai, bet ir tikslieji. Europiečiai susipažįsta su šiais tyrinėjimais tik kryžiaus žygių dėka. 7a. kuriantis arabiškajam kalifatui situacija panaši kaip ir Indijoje kai arijai nukariavę vietinius gyventojus įsitvirtina su savo kalba. Pagrindinis arabų [...]]]></description>
			<content:encoded><![CDATA[<p>Rytuose jau ankstyvaisiais viduramžiais, skirtingai nuo vakarų(apie 7 a.) vykdomi gana intensyvūs kalbos tyrinėjimai islamo pasaulyje, arabiškame kalifate. Klesti ne tik kalbos mokslai, bet ir tikslieji. Europiečiai susipažįsta su šiais tyrinėjimais tik kryžiaus žygių dėka.<br />
7a. kuriantis arabiškajam kalifatui situacija panaši kaip ir Indijoje kai arijai nukariavę vietinius gyventojus įsitvirtina su savo kalba. Pagrindinis arabų kūrinys-Koranas., kurį reikėjo labai taisyklingai skaityti, giedoti, ir kurį reikėjo apsaugoti nuo išorinių žodžių įsibrovimo. Atsiranda uždavinys &#8211; apsaugoti kalbą. Reikėjo atitinkamos gramatinės sistemos išnagrinėsiančios korano tekstus. Tokio darbo rezultatas buvo pirmoji arabų gramatika. Apie 8a. buvo bent porą korano nagrinėjimo centrų: Basra ir Kufa. Jie tarpusavy konkuravo. Pirmoji gramatika buvo sukurta 8a pabaigoje. Jos autorius Amras iš Basros(750-795). Europiečiams jis buvo žinomas Sibavaihio vardu. Jo gramatika buvo labai vertinama. Kufos kalbininkų atstovas buvo Kisajus. Netgi jis ir jo bendražygiai labai vertino Sibavaihio gramatiką. Ji vadinosi &#8220;al-Kitab fi al-nanwi&#8221;(knyga apie gramatiką). Labai greitai ji vadinama tiesiog al-kitab. Joje apžvelgiama fonetika, morfologija ir sintaksė. Didelę dalį sudaro skaitymo taisyklės. Aiškiai formuluojami tarimo ir rašybos skirtumai, raidės ir garso atskyrimas. Išskiriamos 3 kalbos dalys: vardažodis, veiksmažodis ir artikelis. Jis apžvelgia žodžio formos pakitimus priklausomus nuo sintaksės. Tokiu būdu morfologija siejama su sintakse. Gilinasi į sakinio struktūrą. Sibavaihis, jo mokiniai ir kufiečiai jau mokėjo išskirti žodžio šaknį. Arabų kalbininkams atrodė, kad veiksmažodžio galūnės yra įvardinės kilmės. Sibavaihis sukūrė savo gramatiką remdamasis daugiau tradicine arabų kalba- dykumų arabų, nes ji yra archaiškesnė. Miestuose daugiau ir greičiau plito naujovės. Kufos kalbininkai nagrinėjo daugiau miestiečių kalbą. Arabiškąją leksiką tyrinėjantys darbai yra gana gausūs. Žodyninę sudėtį atspindintys darbai  pasirodo vėliau.  Apie vėlyvuosius viduramžius pasirodo didžiulis arabų žodynas, turėjęs apie 100 tomų. Jis pasirodo apie 14-15a. Jį sudarė kalbininkas Firuzabadis. Jis dirbo su  mokinių grupe. Šio žodyno neišliko. Iki mūsų laikų išliko tik užuominos. Jis buvo pavadintas &#8220;al-Kamuš&#8221;(okeanas). Vėliau  visi pasirodę žodynai buvo vadinami šiuo pavadinimu. Buvo surinkti visi sinonimai, bet nebuvo jokios tvarkos. Žodžiui&#8221;kardas&#8221; buvo pririnkta apie 500 sinonimų. Nebuvo jokios gradacijos sinonimų tarpe. Žodžiui&#8221;nelaimė&#8221;  buvo rasta net 400 sinonimų. Nebuvo suregistravimo.<br />
Apie 9a. pradeda savo kalbą tyrinėti ir žydai. Tai buvo hebrajų kalbos tyrinėjimai. Jos šaknys siekia 13 a.p.m.e. Žydai tyrinėja hebrajų kalbą remdamiesi arabišku patyrimu. Dabar Izraelio kalba Ivritas yra hebrajų kalbos atmaina. Labai greit išryškėjo panašumai tarp hebrajų ir arabų kalbų. Ankstyvieji žydų gramatikai teigė, kad hebrajų ir arabų kalbos giminingos. Jos abi yra semitų-chamitų kalbos šeimų atstovės. Žydų nuomone arabų kalba kilusi iš hebrajų. Tačiau tai klaidingas mąstymas.Nepaisant to žydai yra savotiški giminingumo pradininkai. 10a.suformuluojama mintis apie hebrajų ir arabų giminystę. 11a. pasirodo konkretus darbas Jona&#8217;os ibn Gannah&#8217;o.</p>
]]></content:encoded>
			<wfw:commentRss>http://www.patariu.lt/studijos/2009/01/arabu-ir-hebraju-kalbu-tyrinejimai/feed/</wfw:commentRss>
		<slash:comments>0</slash:comments>
		</item>
		<item>
		<title>Dirbtinės kalbos ir jų vartojimas (kursinis darbas)</title>
		<link>http://www.patariu.lt/studijos/2009/01/dirbtines-kalbos-ir-ju-vartojimas/</link>
		<comments>http://www.patariu.lt/studijos/2009/01/dirbtines-kalbos-ir-ju-vartojimas/#comments</comments>
		<pubDate>Thu, 22 Jan 2009 19:09:04 +0000</pubDate>
		<dc:creator>aurelijus</dc:creator>
				<category><![CDATA[Filologija]]></category>

		<guid isPermaLink="false">http://www.patariu.lt/studijos/?p=2244</guid>
		<description><![CDATA[Įvadas Šio darbo pagrindinis tikslas &#8211; ištirti dirbtinių kalbų atsiradimo priežastis, jų kūrimo istoriją, o taip pat tų kalbų vartojimą mūsų laikais. Dirbtinė kalba &#8211; tai tokia kalba, kuri neatsirado savaime kaip žmonių bendravimo proceso rezultatas arba to bendravimo būtina priemonė, o buvo sukurta dirbtinai tam tikslui, kad ją galėtų vartoti tam tikri žmonių sluoksniai [...]]]></description>
			<content:encoded><![CDATA[<p>Įvadas Šio darbo pagrindinis tikslas &#8211; ištirti dirbtinių kalbų atsiradimo priežastis, jų kūrimo istoriją, o taip pat tų kalbų vartojimą mūsų laikais. Dirbtinė kalba &#8211; tai tokia kalba, kuri neatsirado savaime kaip žmonių bendravimo proceso rezultatas arba to bendravimo būtina priemonė, o buvo sukurta dirbtinai tam tikslui, kad ją galėtų vartoti tam tikri žmonių sluoksniai arba visa žmonija [6, p. 24]. Šiuo metu dirbtinė kalba būtų naudinga tik kaip žmones vienijanti priemonė, todėl šiame darbe dirbtinės kalbos bus nagrinėjamos būtent šiuo aspektu. Pirmas žinomas bandymas sukurti dirbtinę kalbą buvo dar II amžiuje. Šiame darbe stengiamasi išsiaiškinti, kokia situacija yra dabar, kiek įgyvendinta vieningos visoms tautoms kalbos idėja. Šia tema yra parašyta nemažai knygų, bet dauguma jų išleista prieš 15-20 metų, tad nelabai atskleidžia dabartinės situacijos. Todėl rašant šį darbą buvo daugiau remtasi Lietuvos esperantininkų sąjungos (LES) pateiktais duomenimis. Būtent Esperanto kalba šiuo metu yra labiausiai paplitusi pasaulyje dirbtinė kalba. Darbą sudaro trys dalys. Pirmojoje bus kalbama apie pagrindines dirbtinių kalbų sukūrimo būtinybės priežastis.Vėliau bus papasakota apie sėkmingus ir nesėkmingus dirbtinių kalbų kūrimo bandymus. Trečiojoje dalyje bus pasistengta atskleisti dabartinę situaciją pasaulyje ir Lietuvoje.</p>
<p>Ar reikalinga tarptautinė kalba? Niekas negali tiksliai pasakyti, kiek šiuo metu pasaulyje yra kalbų. Tokia situacija yra susiklosčiusi dėl skirtingų kalbininkų požiūrių į kalbas: vieni dvi panašias kalbas laiko vienos kalbos tarmėmis, kiti gi mano, kad tai yra dvi skirtingos kalbos. 1970 metais Ispanijoje vykusiame tarptautiniame kongrese kalbininkai suskaičiavo 2976 kalbas. O Vokietijoje išleistame lingvistikos žinyne pateikiamas daug didesnis skaičius &#8211; 5651 kalba. Tame pačiame žinyne dar minima, kad iš to skaičiaus apie 1500 kalbų yra mažai vartojamos arba visai nevartojamos, o iš viso gerai ištirta tik apie 500 kalbų [1, p. 8]. Iš kur atsiradusi tokia kalbų gausybė? Legenda pasakoja, kad anksčiau visi žmonės kalbėjo viena kalba ir puikiai vienas kitą suprasdavo. Tačiau kartą jie sumanė statyti aukštą bokštą, kuris siektų dangų. Babilono dievui Mardukui toks žmonių sumanymas nepatiko, ir jis sumaišė žmonių kalbas. Nuo to laiko, anot legendos, žmones skiria kalbos barjeras, o Babelio bokštas liko nepastatytas. Savo pavadinimą jis įgavo iš senosios hebrajų kalbos, kuria ,,Babel&#8221; reiškia sumaišymą. Taip pat ir kalbų gausumą dažnai vadina Babeliu. Didžiulio kalbų skaičiaus problemą žmonės pajuto labai seniai. Jie pastebėjo, kad dauguma karų įvyksta būtent tarp skirtingai kalbančiųjų žmonių. Taip pat visada iškildavo sunkumų, norint ką nors aptarti su kaimynais, kad ir to paties karo užbaigimo sąlygas. Žinoma, net tais tolimais laikais buvo vertėjų. Tačiau net ir geras vertėjas negali garantuoti tobulo vertimo. Visu pirma, tai sugaištamas vertimui laikas: visos derybos turi vykti dvigubai ilgiau. Antras aspektas yra tas, kad vertėjas, kaip ir kiekvienas žmogus, gali turėti tam tikrą subjektyvią nuomonę apie kalbamą dalyką, ir ji gali atsispindėti vertime. Yra rimtų verčiamo teksto kokybės suprastėjimo įrodymų. Petras Čeliauskas aprašo vieną eksperimentą [1, p. 205-206], kurį organizavo prancūzų kalbininkai. Prie apvalaus stalo buvo surinkta 14 geriausių vertėjų, kurių kiekvienas mokėjo kaimyno iš kairės kalbą. Jiems buvo pateiktas versti toks sakinys: ,,Alaus darymo menas toks pat senas, kaip ir žmonijos istorija&#8221;. Kada šita frazė praėjo ratu pro 14 vertėjų, ji skambėjo jau taip: ,,Nuo senų laikų alus yra vienas mėgstamiausių žmonijos gėrimų&#8221;. Ir tokie pakitimai įvyko, kai kiekvienas vertėjas vertė į savo gimtąją kalbą, o būtent tokiu atveju vertimo kokybė būna geriausia. Taigi akivaizdus bendros tarptautinės kalbos privalumas.</p>
<p>Įvairūs tarptautinės kalbos projektai Pirmiausia žmonės planavo paversti tarptautine kurią nors iš seniau egzistavusių kalbų, tokių kaip senovės graikų arba lotynų kalbos. Tam darė įtakos tai, jog, pavyzdžiui, lotynų kalba iki XVII a. bendravo viso pasaulio mokslininkai. Tačiau šis projektas nebuvo perspektyvus, nes senovės kalbose trūko žodžių dabartinėms sąvokoms reikšti. Negana to, minėtos kalbos yra gana sunkios mokytis. Kitas žingsnis tarptautinės kalbos kūrime buvo paversti tarptautine vieną iš labiausiai paplitusių šiuometinių kalbų, t.y. anglų kalbą. Kaip žinia, anglų kalbą kaip gimtąją arba antrąją vartoja daugelis žmonių, todėl to projekto įgyvendinimas atrodė gana efektyvus. Bet tam prieštaravo filosofai-humanistai, aiškindami, kad padarius anglų kalbą tarptautine, žmonės, kuriems ji yra gimtoji, atsidurtų privilegijuotoje padėtyje kitų atžvilgiu. Be to, kai kurios šios kalbos fonemos yra sunkiai ištariamos kitakalbiams, o ką jau kalbėti apie anglų kalbos gramatiką, apie kurią patys anglai sako, kad išimčių yra daugiau negu taisyklių. Taigi anglų kalba, kaip ir daugelis kitų, yra sudėtinga mokytis. XX a. mokslininkai nustatė, jog šiuo atžvilgiu tinkamiausia būtų armėnų kalba, kurios struktūra yra aiški ir logiška. Tačiau kaip jau buvo minėta, bet kuri gyvoji kalba netinka į tarptautinės vaidmenį dėl humanistinių sumetimų. Todėl nuo XVII amžiaus antrosios pusės buvo pradėta kurti visiškai naujas dirbtines kalbas, kurios būtų kuo mažiau sudėtingos ir kuo daugiau logiškos [6, p. 33]. Dirbtinės kalbos skirstomos į dvi grupes [1, p. 111]:
<ul class="unIndentedList">
<li> Apriorinės kalbos &#8211; absoliučiai dirbtinės kalbos, visiškai nesiremiančios kitomis egzistuojančiomis kalbomis;</li>
<li> Aposteriorinės kalbos &#8211; kalbos, kurios sukurtos perdirbant jau egzistuojančias kalbas.</li>
</ul>
<p> XVII-XVIII a. pirmenybė buvo teikiama apriorinėms kalboms, vėliau buvo suprasta, jog lengviau išmokti tą kalbą, kurios žodžių šaknys jau yra girdėtos.</p>
<p>Apriorinių kalbų projektai Vieni pirmųjų dirbtines kalbas bandė kurti filosofai. Tiesa, jie ne tiek kūrė, kiek stengėsi išaiškinti pagrindinius dirbtinės kalbos kūrimo principus, jos gramatikos struktūrą. Taip pat jie bandė priskirti sąvokoms matematinius ženklus, kad galima būtų jais operuoti vietoj raidyno. Prancūzijos filosofas Renė Dekartas 1629 m. paskelbė ,,filosofinės&#8221; kalbos reikalavimus [5, p. 7]. Anot jo, kalba turi būti logiška, joje negali būti jokių išimčių, gali būti tik viena linksniuotė bei asmenuotė, kiekvienas priešdėlis ir priesaga privalo turėti vieną tikslią reikšmę. R. Dekartas taip pat siūlė sąvokas žodyne sunumeruoti, kad remiantis tais numeriais būtų įmanomas bendravimas, naudojant skaitmenis. R. Dekarto projektą bandė įgyvendinti Gotfrydas Leibnicas [1, p. 105]. Jo parašytas traktatas ,,Nauji žmogaus proto tyrimai&#8221; buvo išleistas 1765 m., jau po autoriaus mirties. Viena traktato dalių ,,Apie žodžius&#8221; kaip tik ir buvo tarsi įvadas į tarptautinės kalbos idėją. Deja, projektas nėra baigtas, bet pagrindiniai aspektai buvo tokie:
<ul class="unIndentedList">
<li> sudėtiniai žodžiai sudaromi iš pirminių pagal skaičių sudarymo analogiją;</li>
<li> yra dvi žodžių grupės &#8211; vardažodžiai ir veiksmažodžiai;</li>
<li> žodžiai linksniuojami ne galūnių, bet prielinksnių pagalba;</li>
<li> nėra jokių linksniavimo ir asmenavimo išimčių.</li>
</ul>
<p> Kitas filosofas Džonas Vilkinsas 1668 m. paskelbė savo kalbos projektą [1, p. 106]. Jis suskirstė sąvokas į šešias grupes:
<ul class="unIndentedList">
<li> abstrakčios sąvokos;</li>
<li> medžiagos;</li>
<li> kiekybės;</li>
<li> kokybės;</li>
<li> judesiai;</li>
<li> santykiai.</li>
</ul>
<p> Šias grupes sudarė 40 pogrupių, kurių dėka buvo gaunami skiemenys: ba, be, bi, &#8230;, da, de, di&#8230; Priešdėlis o- reiškė priešingybę: dad &#8211; ,,dangus&#8221;, odad &#8211; ,,pragaras&#8221;. Dž. Vilkinso projekto trūkumas buvo tas, jog jis vietoj lotyniško raidyno vartojo jo paties sugalvotus ženklus. 1817 m. pasirodė prancūzo Žano Fransua Siudros kalbos projektas ,,Solresol&#8221; [5, p. 8]. Autorius visus žodžius sudarinėjo iš septynių muzikos gaidų kombinacijų. Pavyzdžiui, &#8216;aš&#8217; ta kalba būtų dore, &#8216;tu&#8217; ir &#8216;jūs&#8217; &#8211; domi, &#8216;mano&#8217; &#8211; redo, &#8216;diena&#8217; &#8211; doremi, &#8216;aš myliu&#8217; &#8211; dore milasi. Ž. Siudros projektas turėjo didelį pasisekimą, nes Solresolo žodžius galima:
<ul class="unIndentedList">
<li> užrašyti raidėmis;</li>
<li> išreikšti arabiškais skaitmenimis arba gaidomis;</li>
<li> ištarti;</li>
<li> išdainuoti arba išgroti bet kokiu muzikos instrumentu;</li>
<li> signalizuoti vėliavėlėmis;</li>
<li> pavaizduoti vaivorykštės spalvomis.</li>
</ul>
<p> Solresolo kalbą sudarė 7 vienskiemeniai žodžiai, 49 dviskiemeniai, 336 triskiemeniai, 2268 keturskiemeniai ir 9072 penkiaskiemeniai žodžiai [1, p. 109]. Keturskiemeniai žodžiai buvo paskirstyti į klases pagal pirmąją natą: do reiškė žmogų, re &#8211; šeimą ir ūkį, mi &#8211; žmogaus veiksmus ir t.t. Šis Ž. Siudros projektas turėjo didelį pasisekimą dėl savo universalumo, tačiau taip ir netapo tarptautine kalba, nes visi žodžiai buvo labai panašūs ir dėl to juos buvo labai sunku įsiminti.</p>
]]></content:encoded>
			<wfw:commentRss>http://www.patariu.lt/studijos/2009/01/dirbtines-kalbos-ir-ju-vartojimas/feed/</wfw:commentRss>
		<slash:comments>0</slash:comments>
		</item>
		<item>
		<title>ESTETINIS IDEALIZMAS</title>
		<link>http://www.patariu.lt/studijos/2009/01/estetinis-idealizmas/</link>
		<comments>http://www.patariu.lt/studijos/2009/01/estetinis-idealizmas/#comments</comments>
		<pubDate>Thu, 22 Jan 2009 22:06:30 +0000</pubDate>
		<dc:creator>aurelijus</dc:creator>
				<category><![CDATA[Filologija]]></category>

		<guid isPermaLink="false">http://www.patariu.lt/studijos/?p=2430</guid>
		<description><![CDATA[20a. pradžioje Europos filosofijoje atsiranda intuityvizmas (H.Bergson): jos atstovas filosofas B. Croce (1866-1952), turėjo didelę įtaką kai kurių 20a. pradžios kalbos mokslų susiformavimui. Jo pažiūros tiesiogiai paveikė vadinamąją Foslerio mokyklą, arba estetinio idealizmo kryptį, o kartu ir neolingvistų bendrą požiūrį į kalbą ir iš dalies &#8211; į žodžių ir daiktų mokyklą. B. Croce kalbą laiko [...]]]></description>
			<content:encoded><![CDATA[<p>20a. pradžioje Europos filosofijoje atsiranda intuityvizmas (H.Bergson): jos atstovas filosofas B. Croce (1866-1952), turėjo didelę įtaką kai kurių 20a. pradžios kalbos mokslų susiformavimui. Jo pažiūros tiesiogiai paveikė vadinamąją Foslerio mokyklą, arba estetinio idealizmo kryptį, o kartu ir neolingvistų bendrą požiūrį į kalbą ir iš dalies &#8211; į žodžių ir daiktų mokyklą. B. Croce kalbą laiko atskirų asmenų kūrybinės intuicijos produktu, kaip intuityviai kuriama ir suvokiama vaizdų sistema. Šią koncepciją perėmė vokiečių kalbininkas Karlas Fosleris (1872-1949), Miuncheno universiteto romanų kalbų profesorius. Jis kalbą taip pat traktuoja kaip individualios dvasinės kūrybos reiškinį.<br />
&#8220;Pozityvizmas ir idealizmas kalbotyroje&#8221;- programinis Foslerio darbas (1904). Šis darbas nukreiptas prieš jaunagramatikius. Jis juos vadina pozityvistais, nes jie kalbos reiškinių tyrinėjimą laiko savitiksliu dalyku ir visą savo darbą įsivaizduoja kaip faktinės medžiagos kaupimą. Kaip atsvarą Fosleris iškelia vadinamąjį idealizmą. Pasak jo, tai priežastinių ryšių tarp kalbos reiškinių ieškojimas. Reikia kelti klausimą ne kas yra kalboje, bet kodėl taip yra, nes kalbos kitimo varomoji jėga yra &#8220;kalbos dvasia&#8221;. Kalba yra individualios dvasinės kūrybos reiškinys, todėl lemiamas faktorius kalbos funkcionavime yra estetinis faktorius: individas į visą ką sako ideda dalį savęs, todėl kalboje tartum veidrodyje atsispindi kalbos esmė. Ji yra nuolatinis veržimasis prie estetinio idealo. Vadinasi bet kokį individualų pakitimą kalboje lemia estetinis faktorius. Kadangi bet koks pakitimas kalboje prasideda nuo individo, tai estetinis faktorius yra apskritai kalbos kitimą lemiantis faktorius. Dėl tokių pažiūrų Foslerio m-kla vadinama estetinio idealizmo kryptimi. Kiti šios m-klos žymesni atstovai taip pat buvo romanų fil. specialistai: E.Lerchas (1888-1952), L.Spiceris(1887-1960) ir kiti. F. kritikavo ne tik jaunagramatikų pozityvizmą, bet ir jų atomizmą, t.y. pomėgį izoliuotai aprašinėti atskirus kalbos vienetus. Toks kalbos skaidymas, pasak F., naikina kalbos dvasią, glūdinčią indoeuropiečių kalbėjime, konstruojančią ne tik atskirus garsus, jų junginius, žodžius, sakinius, bet ir viską drauge. F. kalbėdamas apie k. dvasią, turi omeny kalbos sistemą, realizuojamą kalbėjimo aktu. Ta prasme jis yra teisus: kalbėdami mes atgaminame ne tik k. sistemos vienetus (garsus, morfemas ir kt.), kiek realizuojame jų tarpus. santykius. Izoliuotai tirdami atskirus kalbos vienetus negalime įžvelgti kalbos sistemos ypatybių.<br />
K.Fosleris dar skiria vad. teorinę ir praktinę k. dvasią. Teorinę k. dvasią jaučia tik talentingi žmonės, o praktinę visi paprasti. Tačiau kadangi kiekvienas individas turi savo estetinį idealą, tai egzistuoja tiek kalbų kiek yra kalbančių. Dėlto klbt-yra turi tirti individualų stilių ir tik stilistika yra tikrasis mokslas apie kalbą. Tirti reikia ir tą indiv stilių, kurį formuoja praktinė kalbos dvasia, ir tą kurį formuoja teorinį. Be to reikia žiūrėti santykio tarp bendratautinės kalbos ir rašytojo. Estetinio idealizmo m-kla nusipelnė klbt-rai stilistikos kaip savarankiško k. mokslo disciplinos suformavime. Keldamas praktinės ir teorinės k. dvasios suformuotų stilių skirtumo klausimą, F. tuo pačiu stilistiką skiria į lingvistinę ir literatūrinę.<br />
F. klydo tapatindamas kalbą ir žodžio meną ir tvirtindamas, kad kalbėjimas yra individo kūrybinės intuicijos produktas. Matyt todėl, kad nepankamai įvertino soc. kalbos pobūdį. Kiti F. darbai: &#8220;Kalba kaip kūryba ir vystymasis&#8221; (1905), &#8220;Dvasia ir kultūra kalboje&#8221; (1925), &#8220;Prancūzų kultūra ir kalba&#8221; (1913, 1929). Fosleris buvo taip pat ir literatūros mokslininkas: monografija apie Celinį, Rasiną, Lafonteną, Dantę ir t.t., tačiau kaip kalbininkas jis nusipelnė daugiau.<br />
Kiti šios mokyklos atstovai, taip pat romanistai, gyveno ir dirbo kiek vėliau: E. Lerchas, prancūzų sintaksistas, L. Spitzeris &#8211; stilistas, semasiologas ir etimologas, E. Lorckas, G. Bertoni.<br />
Foslerio kalbos koncepcija metodologiniu požiūriu turi tris šaltinius: 1.Irracionalistinę,  idealistinę filosofiją, 2. Humbolto kalbos filosofija, ypatingai ta jos dalis, pabrėžianti tiesioginį kalbos ryšį su žmogaus pažiūromis į jį supantį pasaulį, t.y., Humbolto mokymas apie &#8220;vidinę kalbos formą&#8221;. 3.Italų esteto B. Croce pažiūras.</p>
]]></content:encoded>
			<wfw:commentRss>http://www.patariu.lt/studijos/2009/01/estetinis-idealizmas/feed/</wfw:commentRss>
		<slash:comments>0</slash:comments>
		</item>
		<item>
		<title>Europietiškoji kalbotyra viduramžiais</title>
		<link>http://www.patariu.lt/studijos/2009/01/europietiskoji-kalbotyra-viduramziais/</link>
		<comments>http://www.patariu.lt/studijos/2009/01/europietiskoji-kalbotyra-viduramziais/#comments</comments>
		<pubDate>Thu, 22 Jan 2009 20:22:31 +0000</pubDate>
		<dc:creator>aurelijus</dc:creator>
				<category><![CDATA[Filologija]]></category>

		<guid isPermaLink="false">http://www.patariu.lt/studijos/?p=2268</guid>
		<description><![CDATA[Viduramžiai: 5-6a.-akstyvieji 7-10a.-vidurinieji 11-15a.-vėlyvieji. Per visus viduramžius kalbos domėjimasis neišnyksta. 5-6-7-a. nusistovi valstybių ribos ir tik po to kalba. Jei kas ir nagrinėjama tai tik antikiniai kūriniai. 6a. Prisciano gramatika, bet dar antikinių tradicijų. 7a. Cenn Faelad buvo parašyta airių kalbos gramatika. Airių kalba buvo keltiškos prigimties. Kadangi viduramžiais vyravo lotynų kalba, todėl airių kalbos [...]]]></description>
			<content:encoded><![CDATA[<p>Viduramžiai: 5-6a.-akstyvieji<br />
7-10a.-vidurinieji<br />
11-15a.-vėlyvieji.<br />
Per visus viduramžius kalbos domėjimasis neišnyksta. 5-6-7-a. nusistovi valstybių ribos ir tik po to kalba. Jei kas ir nagrinėjama tai tik antikiniai kūriniai. 6a. Prisciano gramatika, bet dar antikinių tradicijų. 7a. Cenn Faelad buvo parašyta airių kalbos gramatika. Airių kalba buvo keltiškos prigimties. Kadangi viduramžiais vyravo lotynų kalba, todėl airių kalbos nagrinėjimas atrodo gana keistas. Tai būtų paaiškinama aukštu gyvenimo lygiu buvusiu Airijoje, kur anksti įsikuria vienuolynai ir jie tampa mokslo ir kultūros centrais. Iki 10 ar 11 a. gramatikos srityje nieko naujo neatsiranda, nagrinėjamos Donato gramatikos, Prisciano gramatika. Tradiciškai lotynų kalba įsitvirtina kaip mokslinė-bažnytinė kalba. 12a atsiranda poslinkiai vakarietiškoje kalbotyroje. Tai pasekmė darbo, pradėto 11 a. Susidomima Aristotelio logika.Imama sieti mąstymo struktūrą su kalbos sistema. Pradedant 11a. prasideda gilinimasis ne į praktinę gramatiką, bet į aiškinamąją. Kaip mąstymo struktūros išreiškiamos žodžio pavidalu. Ši besiformuojanti gramatika kuriama lotynų kalba. Gramatikos išskiriamos į praktinę ir mokslinę. Imant lotynų kalbą aiškinamoji gramatika nagrinėja lotynų kalbos gramatines formas. Mokslinės gramatikos atstovai(12-13a): Petrus Helias, prancūzų kalbininkas, buvo išgarsėjęs darbu &#8220;Summa gramaticae&#8221;; Tomas Erfurtuetis &#8221; De modis significandi seu gramatica speculativa&#8221;(Apie žymėjimo būdus arba spekulatyvinė gramatika).Paskui jis parašė&#8221;Tractatus de constructionis gramaticae&#8221;. Tai grynai logikos įkvėpti darbai, ypač pirmasis. Tai buvo atsispyrimas nuo logikos ir ėjimas į gramatinę, kalbinę medžiagą. Buvo siekiama išaiškinti, kokios kalbos dalys ir klasės išreiškia gyvą kategoriją., mąstymo dalykus. Iki 12-13a. to nebuvo viduramžiškuose tyrinėjimuose. Dar kai ką galima surasti antikoje(Varono gramatika).tačiau ten semantiniai kriterijai dar buvo vartojami nenuosekliai. Viduramžiuose &#8211; jau nuosekliau, nuodugniau. Susiformuoja įvardijimo, žymėjimo teorija, remiantis prasme, semantiniais dalykais, žymėjimu. Tam nemažai įtakos turėjo labai aktyvi diskusija dėl universalijų. Atskirybės-&#8221;namai&#8221;, &#8220;arklys&#8221;.Universalijos(bendrosios sąvokos)- gyvūnas, vaisius(obuolys, kriaušė ir t.t.) Ginčas įsiliepsnoja dėl to, ar tikrovėje egzistuoja bendrų sąvokų išraiška.Pvz.: kaip įsivaizduoti sąvoką &#8220;gyvūnas&#8221;. Viduramžiais atsirado žmonių, tvirtinančių, kad bendrosios sąvokos yra realios. Realistai sakė, kad tikrovėje egzistuoja tik bendrosios sąvokos, o atskirybės &#8211; tai tik tų bendrųjų sąvokų blankios, menkavertės kopijos. Šiai tendencijai atstovavo Anzelmas Canterbury(1033-1109). Į pirmą vietą jis iškelia subjektyvią realybę. Nominalistai tvirtino, kad bendrosios sąvokos- žmogaus proto kūrinys. Bendrosios sąvokos-tik vardas, pavadinimas, o tikrovėje egzistuoja atskiri reiškiniai. Nominalistų mokyklos vadas- Roscelin Compiegne(1050-1110). Pačioje nominalistų mokykloje nuomonės truputį skyrėsi. Vieni manė(R.C.), kad tos bendrosios sąvokos-labai bendras dalykas, neatspindintis tikrovėje esančių dalykų. Abelard(1079-1142), Roscelino mokinys pripažino, kad universalijos- tik sąmonės sukuriamos sąvokos; jos atspindi konkrečių reiškinių, daiktų ypatybes; jos nėra tuščios. Jis ketino, ragino sukurti universalią filosofinę kalbą, kuri padėtų bendrauti įvairių tautybių mokslininkams. Pats jis jos nesukūrė, bet ta jo idėja neišsisklaidė ir jam mirus. Ją stengėsi įgyvendinti, populiarino vėlesniais laikais gyvenęs filologas Raymond Lulle(Lullius;1234/5-1315). Jis labai uoliai stengėsi įgyvendinti universalios kalbos idėją. Jo garsiausias darbas-&#8221;Ars generatis&#8221;(1280). Čia jis jau pateikia tokios rašytinių ženklų sistemos pavyzdį. Jis sukuria tokią sistemą, kuri galėtų tarnauti minčių reiškimui. Tik ji išeina labai sudėtinga.Pavyzdžiu laikė klasikinę lotynų kalbą, pasak jo  ta konstruojama kalba turi atitikti logikos dėsnius, principus. Tai apsunkinantis dalykas, sunaikinantis kalbos galimybes. Tai praktiškai neįgyvendinama užduotis. Juk bendravimas buvo nepaprastai apsunkintas. Viduramžiais labai trūko platesnio kalbų pažinimo: vienos lotynų kalbos nepakako. Daugiau kalbų nebuvo patyrinėta. Lullio ir Abelaro idėjos nebuvo absoliučiai originalios. Jau antikoje buvo apie tai galvota. Marco Aurelijaus draugas, gydytojas Galenas apie tai jau kalbėjo. Savo filosofija labai atitiko M.Aurelijų.<br />
Bandymai viduramžiais sukurti universalią kalbą nebuvo sėkmingi, bet jie turi vertę. Tai buvo bandymai sukurti aiškinamąją gramatiką.</p>
]]></content:encoded>
			<wfw:commentRss>http://www.patariu.lt/studijos/2009/01/europietiskoji-kalbotyra-viduramziais/feed/</wfw:commentRss>
		<slash:comments>0</slash:comments>
		</item>
	</channel>
</rss>

