Pirmųjų filosofų ištisinių tekstų nėra išlikę. Todėl apie jų pažiūras yra žinoma iš kitų šaltinių (Diogeno Laertiečio, Aristotelio raštų). Ištisiniai tekstai išliko tik pradedant Platono darbais.

Pirmasis „oficialus” filosofas, nuo kurio kildinama visa Vakarų filosofija buvo TALIS, vienas iš septynių išminčių (šalia Bianto, Pitako, Solono, Klenobulo Chilono ir Periandro)

TALIS (624-547 pr. Kr. ) kilęs iš Mileto – Mileto filosofinės mokyklos pradininkas. Jis buvo politikas, pirklys, astronomas, matematikas. Mokėjo apskaičiuoti piramidžių aukštį bei laivų nuotolius jūroje – buvo matematikas. Parašė darbus „Apie saulės sukimasį”, „Apie Saulės grįžimą”, kurių tačiau yra išlikę tik keletą fragmentų. 585 m. pr. Kr. jis išpranašavo saulės užtemimą. Talis atstovauja perėjimą nuo mokėjimo prie mokslo, nuo mythos prie logos. Jo filosofija, apie kurią yra žinoma pakankamai mažai, yra panašesnė į išminčiaus pamokimus nei į nuoseklią sistemą. Jis teigė, kad pasaulis yra kilęs iš vandens (skysčio, drėgmės) ir viskas pasaulyje susideda iš vandens. Tai yra panašu į mitologinę pasaulio kosmogoniją. Svarbu yra tai, kad mitologijoje yra kalbama apie vandens dievybes, o Talis kalbėjo apie realų dalyką. Jam rūpėjo ne tiek pasaulio kilmė, kiek pasaulio būvis – koks buvo pasaulis nuo pačių pradžių. Todėl pasaulio būties problema tapo pirmąja filosofine problema. Pagal Talį, pasaulis yra atsiradęs iš vandens ir į vandens būvį turi sugrįžti. Pirmoji pasaulio būsena yra esmingiausia. Kadangi Talio ir jo pasekėjų filosofijos objektas buvo gamta, šie pirmieji filosofai yra vadinami natūrfilosofais arba fiziologais (pagal Aristotelį). Taliui ir kitiems natūrfilosofams svarbi problema buvo ir pasaulio dinamizmas. Dinamika buvo pagrindinė jėga, veikianti objektus ir priverčianti juos judėti. Tačiau judėjimas (dinamizmas) buvo suvokiamas kaip medžiagos savybė. Judėjimas buvo suvokiamas animistiškai – daiktai juda, nes turi sielą.

Yra žinomi tokie jo pamokymai (fragmentai):

Nesistenk nešvariai praturtėti

Ką padarei savo tėvams, to ir pats senatvėje lauk iš savo vaikų Maloniausia yra pasiekti tai, ko trokšti Lengva kitam duoti patarimą Prisilaikyk saiko Ne visais tikėk

Būdamas valdovu, valdyk save patį Sunku yra pažinti patį save ir kt.

ANAKSIMANDRAS (610-546 pr. Kr. ) buvo Talio mokinys. Parašė veikalą „Apie gamtą”, kurio išliko tik fragmentai. Buvo matematikas, geografas, astronomas. Pirmasis sudarė žemėlapį, apskaičiavo žvaigždžių nuotolius ir dydžius. Teigė, kad kontinentinė fauna yra atsiradusi iš jūrinės. Jis pirmasis įvedė prado terminą „arche” – pradas, pagrindas, pradžia, kilmė. Talis ieškojo pradžios, o Anaksimandras – prigimties, pastovaus pasaulio prado. Šią arche jis įvardina kaip apeiron – beribiškumą, neapibrėžtį. Jei jis nebūtų beribis, jis išsieikvotų. Toks pradas, skirtingai nuo Talio vandens, yra išmąstytas, o ne aptiktas stebėjimu. Apeironas yra amžinas, nesenstantis ir dėl to dieviškas. Pats apeironas nesikeičia, keičiasi tik jo formos. Apeironas yra anapus medžiagos. Pirminės daiktų savybės yra pastovios ir esminės. Kintantys reiškiniai turi pastovią prigimtį. Reiškiniai yra prieinami juslėmis, o prigimtis yra paslėpta; reiškiniai yra įvairūs, o prigimtis -vienoda, reiškiniai atsitiktiniai, prigimtis – būtina. Iš apeirono priešybių atsirado gamtos įvairovė. Gamtos tapsmas yra priešybių išsiskyrimas. Šiame prade glūdi priešybės, kurios lemia judėjimą, taigi apeironas dinamiškas pradas. Būtent judėjimas arba dinamizmas ir sukelia šį priešybių išsiskyrimą. Gamtos tapsmo procesas Anaksimandro yra aprašomas taip: pirmiausiai išsiskyrė šaltis – šiluma (priešybės), dėl jų susidarė įvairaus tankio būviai, pradedant žeme, toliau – vandeniu ir oru, ir galiausiai – ugnimi, žemė kaip didžiausio tankio būvis atsirado viduryje, o ją supa ne tokio didelio tankio stichijos. Iš ugnies sferos susidarė dangaus kūnai ir t. t.

ANAKSIMENAS (585-25 m. pr. Kr. ) buvo Anaksimandro mokinys, kuris irgi manė, kad pasaulis yra beribis, teigė, jog judėjimas yra amžinas. Jo arche yra oras. Oras kaip neapibrėžta, beribė stichija. Oras jo buvo suvokiamas panašiai, kaip Talis suvokė vandenį. Senovės Graikijoje siela buvo tapatinama su kvėpavimu ir taip siejama su oru. Tai iš dalies gali paaiškinti Anaksimeno pradą. Taip oras suteikia gyvybę.

Jis suprato, kad oras gali būti įvairaus tankio. Būtent vadovaudamasis tankio idėja, jis teigė, kad iš oro kilo žemė (sutankėjęs oras), ugnis, vanduo ir t. t. Šioje transformacijoje yra įdomi gamtos vienybės idėja. Tiek Talio, tiek ir Anaksimeno pradai glūdi visuose objektuose. Visa gamta yra sudaryta iš vieningo prado. Anaksimeno pažiūrose svarbus vaidmuo tenka judėjimui. Judėjimas, kuris neatskiriamas nuo medžiagos, sutankina arba išretina orą, atskirdamas arba perskirdamas jo dalis, taip pat šiluma bei šaltis, iš kitos pusės, įtakoja oro būvio pokyčius. Taip buvo užfiksuotas ryšys tarp temperatūros pokyčių ir medžiagos koncentracijos būvio. Meteorologiniai reiškiniai taip pat buvo aiškinami oro transformacijos pagalba, pvz., vėjas atsiranda išjudinus sutankėjusį orą.

HERAKLEITAS (?540-475 pr. Kr. ) kilęs iš Efeso, iš kilmingos šeimos. Broliui perleido aukštas paveldimas pareigas ir pats nusišalino nuo valstybinio gyvenimo. Iš jo veikalų išliko tik 130 fragmentų. Čia aptinkamas ne tik pasaulio, bet ir savęs stebėjimas (introspekcija). Pasižymėjo kritiniu mąstymu.

Arche jis postulavo ugnį. Ugnis tampa jūra, oru, žeme ir galiausiai – vėl ugnimi. Pasaulis atsiranda ir išnyksta ugnyje. Ugnis yra dinamiškas pradas, kildama aukštyn ji tampa oru, šis susikondensuoja ir tampa vandeniu, kuris susigeria į žemę, žemė garuoja, vėl susidaro vanduo, šį kartą debesų pavidalu, kurie galiausiai vėl virsta ugnimi. Dinamiškumo ir kintamumo aspektai yra labai svarbūs Herakleito filosofijoje. Ugnis yra kintamas pradas, kintama yra ir gamta. Žinomas Herakleito fragmentas sako: „Į tą pačią upę du kartus neįbrisi”. Gamtoje yra nuolatinis mirimas ir gimimas. Gamtą valdo priešingybės. Jis buvo ganėtinai paradoksalus mąstytojas. „Į tą pačią upę įbrendame ir neįbrendame”. Daiktų pastovumas yra tik iliuzija. Nėra tokių dalykų kurie būtų pastovūs. Yra tik pastovus tapsmas. Nesiliaujančioje daiktų kaitoje pranyksta ribos tarp priešybių. Niekur nėra aiškios ribos, o tik tolydūs perėjimai – oksimoronas. Pvz., tarp dienos ir nakties. Herakleitas nėra reliatyvistas, nors visi daiktai yra kintantys, tačiau už jų yra priešybių kitimas, kuris pats yra pastovus pagrindas. Taigi, kitimas yra pastovus ir vyksta pagal tam tikrą pastovią tvarką. Ši tvarka yra logos – protas, kuris valdo ne tik žmogų, bet ir kitimo tvarką. Logos yra kosminė galia, o žmogus yra tik jos dalininkas. Pasaulis yra amžinai ir amžiname kitime: „visatos nesukūrė joks dievas ir joks žmogus, ji visada buvo, yra ir bus gyva ugnis. ” Ugnis yra amžino kitimo fazė. Ji nėra pastovi. Ugnis virsta daiktais, daiktai ugnimi. Herakleitas buvo pirmasis filosofas, kalbėjęs apie pasaulinį protą. Šis logos yra amžinas ir neatskiriamas pasaulio veiksnys. Jis yra tobulas ir dieviškas.

Krikščioniškos filosofijos formavimosi pradžioje galima išskirti keletą esminių jos krypčių: patristika – Bažnyčios tėvų mokymas.; ir scholastika – krikščioniškos filosofijos plėtojimas ir studijos su ypatingu dėmesiu logikai, Šv. Rašto egzegezei.

Patristika pagal uždavinius skirstoma į: apologetinę (ginanti krikščioniškas tiesas nuo pagonių ir eretikų) ir sisteminę (sisteminanti krikščioniškas tiesas į vientisą doktriną).

Geografiškai patristika skirstoma į Rytų ir Vakarų. Rytų patristikos centras pirmiausia buvo Aleksandrija. Rytų patristai rašė graikiškai. Vakarų patristikos centras buvo Roma ir raštai buvo rašomi lotyniškai.

Krikščioniškos sistemos raida patristikos periodu perėjo 4 etapus: 1) gnosticizmas -bandymas pažinimą sutapatinti su krikščionišku tikėjimu. Gnosticizmas buvo nekrikščioniškos kilmės ir tik iš dalies derėjo su krikščioniškomis tiesomis; 2) Aleksandrijos Tėvai – Origenas; 3) Kapadokijos Tėvai – Grigalius Nisietis; Šv. Augustinas.

Apologetai atskirų, savarankiškų sistemų nesukūrė.

GNOSTIKAI. Ši kryptis suklestėjo II a., tačiau ir vėliau reiškėsi įvairiais pavidalais. Gnosticizmas yra kilęs iš rytietiško misticizmo ir buvo bandymas jį pritaikyti krikščionybei. Buvo bandoma sujungti rytietiško mistinio pažinimo koncepciją ir krikščionišką tikėjimą kartu apimant ir filosofines sąvokas. Žymiausi gnosticizmo atstovai buvo Saturninas iš Antiochijos, Basilodas Siras, Valentinas Egiptietis, Bardesanas Siras. Deja, pagrindiniai gnostikų raštai yra žuvę.

Bendra gnosticizmui yra materijos ir dvasios dualumo propagavimas. Materija ir dvasia buvo suprantamos kaip du būties kraštutinumai, ryšio tarp kurių nustatymas ir buvo vienas iš gnosticizmo dėmesio centrų. Tarpinę grandį tarp materijos ir dvasios užėmė dieviškieji asmenys. Gnostikai sudarinėjo įvairias eonų – kosminių galių (aion – amžinybė) sistemas. Pagal vieną tokią sistemą, egzistuoja 7 pusiau geros ir pusiau demoniškos dvasios (kosminės galios), kurios kuria pasaulį: Kūrėjas, Motina, Tėvas (nepažinus ir neįvardijamas) ir kt. Kai kurie eonai buvo grynos abstrakcijos, tokios kaip: logos, tiesa, gyvenimas ir kt.

Pagal gnostikus, pasaulyje vyksta dviejų priešiškų jėgų kova: šviesos ir tamsos (gėris ir blogis) – tai buvo perimta iš zaroastrizmo religijos. Ši mintis buvo sujungta su materijos – dvasios dualizmo koncepcija ir taip atsirado teiginiai, kad materijos pasaulis, skirtingai nuo dvasios pasaulio, yra sukurtas blogio jėgų. Materialus pasaulis yra nupuolusio eono kūrinys. Materija tampa blogio įsikūnijimu. Kristus, gnostikų manymu, buvo vienas iš svarbiausių eonų, išvaduojančiu pasaulį nuo blogio, t. y. sudvasinančiu pasaulį. Kai kurie gnostikai buvo linkę nepripažinti Kristui materialaus kūno, teigdami, kad tai tik iliuzija. Jie atmetė ir mokymą apie pomirtinį kūnų prisikėlimą. Remiantis materijos – dvasios dualizmu, visi žmonės buvo skirstomi į tuos, kuriuose vyrauja materialus pradas ir tuos, kuriuose vyrauja dvasinis. Iš tokio žmonių skirstymo kilo ir dar sudėtingesnis skirstymas į tuos, kurie turi tik kūną, tuos, kurie, be to, turi dar ir sielą, ir galiausiai -turinčius dar ir dvasią. Šiai kategorijai žmonių priklausė ir patys gnostikai. Pagrindinis jų tikslas yra tikėjimo pakeitimas pažinimu. Pažinimas buvo suprantamas ir kaip Šv. Rašto egzegezė, interpretuojant jį alegoriškai ir simboliškai. Natūralu, kad dėl savo mistiškumo ir ezoteriškumo gnostikų mokymai susilaukė griežtos krikščioniškų apologetų kritikos. Iš gnosticizmo yra kilę daugelis įvairių erezijų: Markiono, Hermogeno, Manio (manicheizmas).

RYTŲ APOLOGETAI. Apologetai buvo pirmieji, kurie bandė ne tik apginti krikščionišką mokymą nuo erezijų ir pagonybės, bet kartu, remdamiesi Evangelija aiškinti filosofinius klausimus, todėl natūralu, kad jie buvo puikiai susipažinę su filosofija. Apologetai tarpusavyje skyrėsi daugeliu aspektų, (vieni buvo pro, kiti anti helenistai, vieni rėmėsi graikų filosofija, kiti – ne, ir t. t. tačiau visiems jiems būdingas krikščioniškų tiesų gynimas. Žymiausi Rytų apologetai buvo Justinas Kankinys(apie 106-apie 166) kilęs iš Palestinos. Jis anksti susipažino su filosofija, ypač su stoikais ir neoplatonizmum, ir Irenėjas (apie 130-apie 202) buvo Liono vyskupu ir filosofu; Atenagoras, Teofilas iš Antiochoijos ir kt.

Pagrindinės apologetų nagrinėjamos temos buvo Dievas ir siela. Dievo temoje buvo nagrinėjamos jo vienumo, santykio su pasauliu, jo pažinimo problemos. Viena esminių problemų buvo Dievo vienumo įrodymas. Šis įrodymas buvo nagrinėjamas remiantis Dievo sąvoka ir teigiant, kad absoliučiai tobulų esybių negali būti daugiau. Dievo monizmas buvo įrodinėjamas ir remiantis pasaulio sandara, kuri esanti vieninga ir nurodo vieną kūrėją. Kristų apologetai aiškino kaip dieviškąjį logos.

Apibrėždami Dievo ir pasaulio santykį, apologetai nagrinėjo, ar pasaulis sukurtas ex nihilo, ar iš pirminės materijos (Justinas pripažino tokios materijos egzistavimą).

Kalbėdami apie Dievo pažinimą, apologetai buvo artimi skeptikams. Jie teigė, kad Dievą mes galime pažinti ne tiesiogiai, bet iš jo darbų. Dievo pažinimas esti apribotas, nes žmogus nesugeba suvokti Dievo pilnai.

Sielos tematikoje buvo nagrinėjamos jos nemirtingumo, prigimties (ar siela yra dieviškos prigimties), santykio su kūnu problemos. Čia, kaip ir Dievo klausimu, nebuvo vieningos nuomonės. Tokie apologetai kaip Tatianas, Justinas sielą net laikė mirtinga. Dėl sielos kilmės vieni teigė, kad sielos egzistuoja per amžius (traducionistai), kiti – kad sukuriamos žmogui gimstant (kreacionistai). Sielos dieviškumas buvo pripažįstamas daugelio apologetų. Kai kurie iš jų teigė, kad siela siejasi su dieviška dvasia, kuri ją ir padaro dieviška. Kiti tokį požiūrį atmetė. Irenėjas, pavyzdžiui, teigė, kad siela nėra dieviška, o tik Dievo atvaizdas. Daugelis apologetų teigė, kad siela yra kūniška, nors ir teigė sielos nematerialumo koncepciją. Buvo ir tokių apologetų, kurie perėmė kūno kaip sielos kalėjimo pažiūrą.

Krikščioniškoje apologetų pasaulio ir sielos metafizikoje galima išskirti keletą esminių tezių: pasaulis yra sukurtas Dievo, tačiau nėra dieviškos prigimties; siela yra nemirtinga, tačiau ji nėra dieviška, ji turi pradžią, tačiau neturi pabaigos (yra nemirtinga).

Taigi pagrindinis apologetų nuopelnas buvo ne tik krikščioniškų tiesų gynimas, bet ir antikinės filosofijos pritaikymas krikščionybės teologijos naudai.

ORIGENAS (185-254) gimė Aleksandrijoje, krikščionių šeimoje. Mokėsi pas Klemensą Aleksandrietį ir Amonijų Saką. Nuo 18 metų mokėsi katechetinėje mokykloje, kuriai vėliau ir pats vadovavo. Aleksandrijoje buvo apkaltintas erezija ir priverstas iš jos išvykti į Cezarėją. Jis buvo pirmasis krikščionybės tikėjimo sistemintojas, rėmęsis graikų filosofija. Jis bandė apibūdinti krikščionybės tiesas graikų filosofijos sąvokomis. Jam įtaką darė pirmiausiai Platonas, o taip pat ir Filonas, Amonijas Sakas. Iš krikščioniškos pusės jis rėmėsi įvairių apologetų darbais, Klemensu Aleksandriečiu. Pagrindinis Origeno veikalas vadinosi „Apie pradus”, kuriame buvo bandyta susisteminti tikėjimo tiesas. Taip pat yra žinomas ir apologetinis veikalas „Prieš Celsą”.

FILONAS (apie 25 m. pr. Kr. -50 m. ) priklausė žydų bendruomenei. Žinoma, kad parašė knygas „Apie Abelio ir Kaino auką”, „Alegorinis skaitymas”, „Apie Cherubinus” ir kt. Jis buvo įtakotas žydų teologinės tradicijos, o taip pat jį veikė ir graikų filosofija, ypač platonizmas, pitagorizmas ir stoicizmas.

Pagrindinis jo filosofijos klausimas yra Dievas. Pagal Filoną, filosofijos uždavinys yra pažinti Dievą. Pasaulį reikia tyrinėti tik kaip Dievo kūrinį. Tačiau prieš Filoną iškilo uždavinys įveikti senąjį graikiškąjį Dievo-pasaulio, dvasios-materijos, gėrio-blogio, dualizmą. Šį dualizmą jis įveikė spiritualistiniu monizmu, teigdamas, kad viskas kyla iš Dievo ir sudaro tam tikras pakopas. Taip gėrio-blogio dualizme, blogis yra žemiausia, o gėris – aukščiausia pakopa. Dievas buvo visos būties išeities taškas (iki tol išeities taškas buvo pasaulis). Pati filoniškoji Dievo samprata apėmė graikiškąjį absoliuto konceptą ir jį suderino su žydiškąją Dievo kaip asmens samprata. Filono Dievas yra absoliutas, transcendentinis tiek kosminiu, tiek ir epistemologiniu atžvilgiu – jis yra anapus pasaulio, anapus pažinimo. Tačiau tuo pat metu Dievas yra ir geras, ir galingas (jis yra asmuo).

Dievui priešinga yra materija, kuri Filono buvo suvokiama panašiai kaip Platono. Materija yra beformė, inertiška, besielė. Ji yra būties galimybė. Tuo pat metu ji yra pilna blogio, laikina, tačiau esanti amžinai. Dievas sukūrė pasaulį iš materijos, tačiau netiesiogiai, nes, būdamas šventas, jis negalėjo prie jos tiesiogiai prisiliesti, o tik per tarpininką. Šis tarpininkas yra Logos (Platonui tai yra idėja). Platono idėjos Filono buvo pripažintos, tačiau ne kaip idealūs esiniai, o kaip Dieviškos mintys ir galios, nes dieviškos mintys virsta kūnu. Šia prasme idėjos yra ne tik Dieve, bet ir pasaulyje. Pats Logos buvo traktuojamas kaip tarpininkas, Dievo pasiuntinys, Dievo sūnus. Jis yra tikrasis pasaulio kūrėjas, per kurį netiesiogiai kuria Dievas, kuris sukūrė Logos. Taigi Dievas, Logos, ir materija tampa trimis pamatinėmis būties hierarchijos pakopomis.

Filono gamtos filosofija rėmėsi stoikų, Platono, pitagorininkų pažiūromis. Originalesnė buvo jo sielos koncepcija, pagal kurią, siela buvo sudaryta iš 3 elementų: proto kaip intuityvios galios, kurios pagalba yra kontempliuojamas Dievas; logos, atitinkančio intelektą ir žyminčio tarpinę grandį tarp juslių ir proto; ir juslių. Siela yra materialaus ir dieviškojo pasaulių sąlyčio taškas.

Filono etika buvo susieta su jo metafizika. Žmogaus, kaip kūniškos būtybės ir žemiausios grandies atstovo, tikslas yra pasiekti hierarchijos viršūnę – Dievą. Žmogaus tikslas etikoje -susiliejimas su Dievu. Šis tikslas yra pasiekiamas tik vadovaujantis protu. Religinės ekstazės metu protas sugeba atsiriboti nuo materialaus pasaulio ir pažinti Dievą. Taigi, Filono etika yra religinė. Tiesa yra Dievo svastis, kuri yra pasiekiama taip pat proto ekstazės ir kontempliacijos pagalba. Filonas rėmėsi ir Šventu Raštu, kuris, anot jo, yra vienintelis neklaidingas tiesos pažinimo šaltinis. Be kontempliacijos ir ekstazės būdu pasiekiamų dorybių, Filonas pripažino ir veiklaus gyvenimo dorybes, kaip žemesnes pakopas, siekiant tikrosios doros ir pažinimo.

Apibendrinant galima pastebėti, kad Filono filosofija buvo teocentrinė, jos uždavinys buvo pažinti Dievą ir su juo susilieti. Materija savo ruožtu įgauna neigiamą atspalvį. Tokios pažiūros suartino žydų ir graikų filosofijas ir parengė dirvą neoplatonizmo plėtrai.

NEOPLATONIZMAS. Žymiausias neoplatonizmo atstovas ir pradininkas buvo PLOTINAS (apie 203-269/270). Jis gimė Likopolyje (Egipte). Jaunystę praleido Aleksandrijoje, vėliau persikėlė į Romą, kur jį supo gausus pasekėjų ratas. Jis, kaip ir dera filosofui, niekino materialius dalykus ir visiškai buvo atsidavęs dvasiniams. Paliko 54 rašytinius traktatus, kurie Porfirijaus buvo suskirstyti ir pavadinti „Eneadomis”. Plotino filosofijoje galima išskirti 3 etapus: pirmajame yra sekama Platonu ir plėtojama jo sielos koncepcija; antrajame yra pereinama prie bendrosios būties problematikos; trečiajame – Plotinas nagrinėja etinius, religinius klausimus. Be akivaizdžios Platono įtakos, Plotinas rėmėsi Aristoteliu, stoikais, Filonu ir neopitagorininkais.

Kaip ir Filonui, Plotino išeities pozicija buvo pasaulio dualizmas. Šis dualizmas pranyksta, jei materialus pasaulis yra suvokiamas kaip idealaus pasaulio emanacija (išspinduliavimas). Materialus pasaulis tampa idealaus raiškos forma, tam tikra pakopa. Tuo pačiu plotiniška būtis yra ne pastovi, o dinamiška. Būtis kinta įgaudama įvairius pavidalus. Būties emanacija vyksta nuo tobuliausios būties formos iki mažiausiai tobulų jos formų. Tobuliausia būtis yra absoliuti, ji yra vienumas. Ji nėra nei dvasia, nei mintis, nei valia, nes jos turi savo priešybes. Tokia tobuliausia būtis yra absoliutas. Ji yra nepriklausoma ir su niekuo nesusijusi (nors Plotinas ją tapatina su gėriu grožiu, tiesa). Ši būtis yra visos egzistencijos pamatas – savotiškas religinio Dievo atitikmuo filosofijoje. Šis absoliutas (absoliuti būtis) yra nepažinus, jis yra anapus visų kitų būčių, anapus bet kokio pažinimo, anapus proto. Būdamas racionalaus pažinimo šaltiniu, pats absoliutas yra irracionalus. Iš absoliuto emanuoja mažiau tobulos hipostazės: dvasia (nous), siela, materija. Nous pasaulis atitinka Platonišką idėjų pasaulį. Psichiniame, arba sielos pasaulyje, reiškiasi pasaulio siela, apimanti individualias sielas. Šis pasaulis yra idėjų pasaulio emanacija. Materijos pasaulis yra emanacijos proceso pabaiga. Šis procesas yra būtinas, vientisas ir kyla iš būties prigimties. Iš Aristotelio buvo perimtas ir formos konceptas. Forma buvo suvokiama, kaip materialiame pasaulyje esantis idealaus pasaulio atspindys. Emanacijos teorija teigia pasaulio vienumą ir susietumą. Būtis yra vientisa, tik besireiškianti skirtingomis formomis (hipostazėmis).

Žmogaus sielą Plotinas suvokė kaip sudarytą iš 2 dalių: a) žemesniosios, apimančios visas su juslėmis ir kūniškais poreikiais, susijusias funkcijas. Ši sielos dalis taip pat apima ir nuodėmingumą, netobulumą. b) aukštesniosios, nesusietos su kūnu ir tobulos.

Iš pitagorininkų buvo perimta ir sielos nuopolio idėja. Sielos aukštesnioji dalis, susiliesdama su žemesniąja ir kūnu, nusideda. Todėl yra būtinas sielos atsivertimas. Aukštesniajai sielos daliai reikia įveikti kūnišką trauką ir atsigręžti į absoliutą. Taip siela turi galimybę pasirinkti tarp dviejų kelių – vieno, vedančio žemyn prie materijos, kito, vedančio aukštyn link tobulybės. Kelionei aukštyn padeda etika, estetika, pažinimas. Pažinimas Plotino buvo suprantamas kaip intuicija, ekstazė. Jis buvo irracionalus. Menas, skirtingai nuo ankstesnių, tarp jų ir platoniškų jo sampratų, tampa idėjų atskleidimu, jų tapimu tikrove. Kadangi kūryba yra tobuliausia dieviškos esybės savybė, tai ir menininko kūryba yra Dievo atspindys ir būdas tapti panašiu į jį. Etinėje sferoje aukščiausiomis dorybėmis tampa tos, kurios sielą daro panašią į Dievą. Taip pat svarbios yra ir apsivalymo (katarsis) dorybės, kurių pagalba siela apsivalo. Tik po jų seka pilietinės ir individualios dorybės.

Filosofija yra skirstoma į:

Teorinę filosofiją, kurią sudaro:

Epistemologija (pažinimo teorija)

Mokslo filosofija (matematikos, fizikos ir t. t. filosofija)

Metafizika

Religijos filosofija

Logika

Kalbos filosofija Praktinę filosofiją:

Estetika Etika

Politikos filosofija (iš dalies čia būtų ir Socialinė filosofija) Teisės filosofija

Kaip epistemologines doktrinas galime išskirti Empirizmą ir Racionalizmą. Pirmasis teigia, kad visas žmogiškasis pažinimas ateina per pojūčius. Žmogus gimsta tabula rasa ir pojūčiai jame surašo visą informaciją. Tokiai pozicijai atstovauja John’as Locke’as, David’as Hume’as ir kt..

Racionalizmas teigia, kad žmogui yra būdingos įgimtos pirminės idėjos, tokios kaip būties, dievo ir pan. Atstovai: Rene Descartes, Gottfried’as Wilhelm’as Leibniz’as ir kt.

Metafizika – taip buvo pavadinti Aristotelio darbai, sekę po Fizikos. Metafizika yra Būties teorija. Ji nagrinėja tokias temas, kaip Būtis, priežastingumas, laikas ir erdvė (per tai siejasi su mokslo filosofija), monizmas ir pliuralizmas, dievas (per tai siejasi su religijos filosofija).

Logika yra deduktyvi – iš bendrų sąvokų išvedamos atskiros. Pvz.: Visos varnos yra juodos, ergo varna gyvenanti šiame medyje yra juoda. Induktyvi – iš atskirų sąvokų yra daroma bendra išvada: pirma gulbė yra balta, antra yra balta, 3 – balta, 50 – balta, 1023 – balta, reiškia visos gulbės yra baltos. Logika būna: teiginių, predikatų, modalinė, formalioji, ir t. t. Su logika yra susijusi ir matematikos bei kalbos filosofijos. Kalbos filosofijoje yra stengiamasi sukurti logiškai pagrįstą ir teisingą kalbą.

Estetika yra grožio teorija. Pirmasis estetikos terminą įvedė Aleksandr’as Gotlieb’as Baumgarten’as. Estetikoje yra nagrinėjami įvairūs meno, grožio, meno suvokimo, meno prigimties klausimai. Estetika siejasi ir su etika. Dar senovės graikai turėjo kalokagatijos terminą, reiškiantį grožio ir gėrio sąsają. Graikų filosofų idealas buvo geras ir gražus (pirmiausia savo vidumi) žmogus.

Praktinė filosofija nagrinėja kasdieniame gyvenime (praktikoje) taikomus dalykus. Taip etika gali būti verslo, medicinos, bioetika ir pan. Čia nagrinėjami elgesio klausimai – tarkime, kodėl reikia elgtis gerai, o ne blogai, kokios yra elgesio motyvacijos, kokia yra vertybių sistema, kokia yra moralės prigimtis ir pan. Etika glaudžiai siejasi ir su teisės filosofija bei politikos filosofija, kurios nagrinėja teisines ir politines santvarkas bei normas. Dauguma teisinių normų atsirado iš etinių imperatyvų, tokių kaip nevok, nemeluok, nežudyk ir pan.

Čia yra tik bendros filosofinės gairės, be jų esama įvairių filosofinių krypčių: egzistencializmas, fenomenologija, pragmatizmas, post-struktūralizmas, postmodernizmas ir pan., vienaip ar kitaip susietų tarpusavyje, ar prieštaraujančių viena kitai.

[J. Čiurlionis, "Filosofija" 4-5 psl.]

*Mileto mokykla. Natūrfilosofija.

Talis (apie 6 a.pr.m.e) – astronomija, geometrija, fizikas, geografas, matematikas. Talis, empiriškai stebėdamas gamtą, daro išvadą, kad visko pradas – vanduo; įvairovė yra „dieviška”. Taliui Žemė, oras ir vanduo – monizmo kategorijos (Monizmas – metafizinė ir teologinė pažiūra, kad visa tikrovė sudaryta iš vienos esybės, substancijos ar energijos)

Anaksimandras (apie 6 a.pr.m.e) – ieškojo archė (archė – pradinis elementas), kaip visa ko pagrindas, pradžia, šaltinis. Jis įveda naują sąvoką – apeironas (materija). Materija skiriasi nuo visų medžiagų savo beribiškumu, bei kokybiniu neapibrėžtumu. Vanduo, oras, žemė ir ugnis – apeironas, t.y. pats sau tikslas ir priežastis. Anaksimandras mano, kad žemė yra stulpo formos ir kybo visatos centre; žmogus atsiranda iš žuvies pilvo. Echatologija – tikėjimas pasaulio pabaiga (dėl kaltės).

Anaksimenas – Talio mokinys. Archė – oras. Viskas pasidaro iš oro jam labiau sutankėjant ar išretėjant. Anaksimenas filosofija pagrįsta stebėjimais – empiriška.

Heraklitas – archė – ugnis – vyksmas, tapsmas ir išnykimas. Iškelia vieną priežastį – „logos” – tai tarsi prasmė jungianti žodžius į sakinius, o raides į žodžius. Sielos reinkarnacija.

*Elėjos mokykla. Šios mokyklos atstovai suformavo sampratas apie būtį, apie jos santykį su mąstymu.

Ksenofanas (VI-V a. pr. m. e.)  – vienas pirmųjų žinomų eleatų. Jis teigė, kad būtis sudaryta iš keturių elementų, kurie viduje yra nesuskaičiuojami. Dievą yra rutulio formos – Kosmosas. Viskas iš jo ateina ir viskas į jį grįžta, visa yra kontroliuojama minties jėga.

Parmenidas (V a. pr. m. e.)  teigia, kad būtis yra viena ir nekintanti, kaip tiesa, „kas gali galvoti apie nebūtį, tas yra dvigalvis”. Mąstymas ir būtis yra viena. Bet koks bandymas mąstyti apie daugį veda, jog egzistuoja nebūtis. Tendencija skirti empirinį pažinimo būdą nuo racionaliojo.

Zenonas (490-430 m. pr. m. e.) – būtis vientisa, o nebūties nėra. Spręsdamas vienio ir daugio problemas Zenonas iškelia judėjimą, kaip filosofinę problemą.

*Pitagoras. Pitagoriečių mokykloms būdingas uždarumas. Mokėsi tiek vyrai, tiek moterys, žmonės buvo priimami su visu turtu. Domėtasi matematika ir muzika. Pitagoras (570-500 m. pr. m. e.) – geometrija ir matematika, medicina. Archė – skaičius, sveikieji skaičiai laiko harmonijos pagrindas. Matematinė tvarka yra aukščiau žmogaus. Pitagoras skyrė tris gyvų būtybių rūšis – dievus, pusdievius ir panašius į Pitagorą, t.y. filosofus.

2. Sofistai ir Sokratas, sokratiškoji tiesos samprata, eudemonizmas.

*Sofistai mokė žmones praktinės išminties, mokė ginti asmeninius interesus. Vėlesnių filosofų kritika išryškino sofistų trūkumus, kurie buvo suformuoti objektyvių to meto priežasčių. Trūkumai: atsiribojimas nuo abstrakčių klausimų, išminties neieškojimas, tik žinių ir mokslo perdavimas. Beveik visos perduodamos žinios orientuotos į politikos mokslo vystymą.

Protagoras (480-410 m. pr. m. e.) „žmogus visų daiktų matas”. Keliamas žmogaus, kaip socialinės ir kultūringos būtybė išsiskyrimo iš gamtos klausimas. Bandoma apibrėžti tai, kas žmogui yra privaloma ir būtina nuo prigimties. Išryškėja dvi skirtingos valstybės ir teisės teorijos. Viena jų skelbia, kad visi žmonės iš prigimties lygūs ir valstybė tėra tik laisvo susitarimo reikalas, kita gi teigia, jog valstybė yra vienų viešpatavimas kitiems, o skirtumai tarp valdančiųjų ir valdomųjų yra natūralūs.

*Sokratas (470/469-399 m. pr. m. e.) Visų negandų šaltinis – nekompetetingų asmenų valdymas. Visų pirma pažink save, ir žinok kaip elgsies konkrečioje stuacijoje ir tik po to stenkis pažinti kitus. Nagrinėja žmonių tarpusavio elgesio motyvus. Etinė sistema, dialektinio įrodinėjimo metodas. Rašytinių šaltinių nepaliko. Dora – tai: gėris; nauda ir laimė; žinojimas. Jis tvirtindavo, kad nieko nežino. Taip jis patikrindavo savo teiginius, išaiškindamas miglotas sąvokas. Galiausiai tai atvesdavo prie naujų įžvalgų. Žinių įgijimo būdas, naudojant klausimų-atsakymų metodą.

3. Demokrito atomizmas, jo idėjų reikšmė gamtos mokslams ir filosofija.

Demokritas (420 m. pr. Kr.). Viskas susideda iš atomų, kurie yra nedalūs, bet skiriasi forma ir dydžiu. Atomas yra erdvinis, svarus, amžinas ir nesuardomas. Atomų skaičius – begalinis. Atomai, būdami skirtingo dydžio ir formos, užimdami tam tikrą padėtį erdvėje, sudaro daiktus, kurie skiriasi tarpusavy (kietumu, sunkumu ir kitomis savybėmis). Judėjimas randasi spaudžiant ir stumiant atomus. Ugnis susideda iš mažų sferiškų atomų, taip pat ir siela. Susidurdami atomai sudaro sūkurius, kurie, savo ruožtu, sukuria kūnus, ir, galų gale – pasaulius. Atskyrė juslinį ir racionalųjį pažinimo būdus, kaip kokybiškai skirtingus. Jis neigė dievus, bet ne religiją, nes pastarieji neatitiko jo atomistinės teorijos. Taigi, Demokritas sukūrė materealistinę filosofinę sistemą.

Laisvamanybė, vieša diskusija yra būtiniausios filosofijos prielaidos. Be to, filosofijos atsiradimą paskatino ir fizinio darbo pasidalijimas, pridėtinio produkto gamyba.

Prie filosofiją vyravo mitologinė religija. Ji taip pat aiškino pasaulio kilmę, žmogaus istoriją, tačiau mitologija buvo ir liko fantastiniu pasakojimu. Ji rėmėsi tradicija, metafora, ji buvo antropromorfinė, t.y vaizdavo pasaulį pagal žmogaus modelį, todėl pasaulyje veikdavo įvairūs fantastiniai veikėjai, herojai, dievai. Jie įvairiais stebuklingais būdais sukurdavo žemę, vandenyną, patį žmogų. Ilgą laiką mitas pavadavo mokslą, taip pat teorinę filosofiją.

Tačiau 7a.pr.Kr. technologijos, jaunasis mokslas – matematika, menas pranoko mitą. Reikėjo kitokio gamtos aiškinimo patyrimu, faktais, logika. Matematika rodė, kad efektyviam gamtos aiškinimui ir įvaldymui reikalingas teorinis požiūris, kada gamta aiškinama ne pagal žmogaus pavidalą, bet formuluojant gamtos dėsnius, apibendrinant stebėjimus, skaičiuojant, matuojant ir t.t.

Įvairios paskatos skatina filosofavimą. Ne vien teoriniai poreikiai. Filosofija užgimsta žmogaus sieloje jau vaiko psichikoje.

• Ką aš galiu žinoti?
• Ką aš privalau daryti?
• Ko aš galiu tikėtis?
• Kas yra žmogus?

Tie klausimai vadinami prakeiktaisiais, amžinaisiais, hamletiškais. Jie neturi vienintelio ir teisingo atsakymo. Dėl to filosofai ir kiti abejoja ar filosofija apskritai turi tyrimo objektą.

Filosofiją sudaro daugybė disciplinų, sričių, šakų, metodų, tačiau klasikiniais tebelieka tokios filosofijos disciplinos:

• Ontologija (metafizika);(būties teorija)
• Gnoseologija (epistemotologija);(pažinimo teorija)
• Antropologija (žmogaus teorija)
• Etika
• Estetika ir t.t

AFORIZMAI IR INTERMEDIJOS

63

Tikras mokytojas vien dėl savo mokinių rimtai traktuoja visus daiktus – net ir patį save.

64

“Pažinimas dėl pažinimo” – tai paskutinės pinklės, kurias spendžia moralė,- per jas gali ir visiškai joje susipainioti.

65

Pažinimas nebūtų toks patrauklus, jeigu jo siekiant netektų patirti daug gėdos.

65 a

Negarbingiausiai žmogus elgiasi su savo Dievu: jis n e g a l i padaryti nuodėmės!

66

Galbūt polinkyje leisti kitiems save žeminti, apvogti, apgaudinėti ir išnaudoti – reiškiasi Dievo tarp žmonių drovumas.

67

Meilė vienam yra barbariškumas, nes nukenčia kiti. Taip pat ir meilė Dievui.

68

“Aš tai padariau”,- sako mano atmintis. “Aš negalėjau to padaryti”,- sako mano nepalenkiamas išdidumas. Galų gale atmintis pasiduoda.

69

Blogai stebime gyvenimą, jei nematome rankos, kuri užmuša gailedama.

70

Jei turi charakterį, tai turėsi ir tipišką išgyvenimą, kuris vis kartosis.

71

Išminčius – kaip astronomas.- Kol suvoki žvaigždes kaip kažką “virš savęs”, tu dar nežvelgi pažistančiojo žvilgsniu.

72

Ne aukštesniųjų potyrių stiprumas, o jų trukmė sukuria aukštesnįjį žmogų.

73

Pasiekęs savo idealą, kartu ji ir pranoksti.

73 a

Kai kurie povai slepia savo uodegą – ir vadina tai išdidumu.

74

Genialų žmogų sunku pakęsti, jei jis neturi dar bent dviejų savybių: dėkingumo ir taurumo.

75

Žmogaus kilmingumo laipsnis ir pobūdis pasiekia aukščiausias jo dvasios viršūnes.

76

Karingas žmogus taikos metu puola pats save.

77

Savo principais mes siekiame arba kovoti su savo įpročiais, arba juos pateisinti, arba garbinti, arba smerkti, arba slėpti,- gali būti, kad du vienodų principų žmonės siekia visiškai skirtingų dalykų.

78

Kas save niekina, tas vis tiek gerbia save kaip niekintoją.

79

Siela, suvokianti, jog yra mylima, bet pati nemylinti, atskleidžia savo nuosėdas: tai, kas joje žemiausia, iškyla į paviršių.

80

Išaiškėjęs dalykas nustoja mus dominti.- Ką turėjo galvoje tas dievas, kuris patarė: “Pažink save!” Gal – “nustok domėtis savimi! Tapk objektyvus!” – O Sokratas? – O “mokslo žmogus”?-

81

Klaiku mirti jūroje iš troškulio. Ar tik nenorite taip persūdyti savo tiesą, kad ji niekada negalėtų numalšinti troškulio?

82

“Užjausti visus” – būtų kietaširdiškumas ir tironija t a v o atžvilgiu, mano pone kaimyne!-

83

I n s t i n k t a s. – Kai liepsnoja namas, užmirštami netgi pietūs.- Taip, bet vėliau jie suvalgomi čia pat, gaisravietėje.

84

Moteris išmoksta neapkęsti tiek, kiek ji praranda mokejimą žaveti.

85

Tie patys vyro ir moters afektai skiriasi savo tempu: todėl vyras ir moteris nuolat neteisingai supranta vienas kitą.

86

Moterų asmeninės tuštybės gelmėse slypi dar ir beasmenė panieka – panieka “moteriai”.

87

S u v a r ž y t a š i r d i s, l a i s v a s p r o t a s.- Tvirtai supančiojus ir įkalinus širdį, daug laisvės galima duoti protui,- tai aš jau kartą sakiau. Bet manimi niekas netiki, jei jau anksčiau to nežinojo…

88

Kai labai protingi žmonės sutrinka, jais pradedama nepasitikėti.

89

Baisūs išgyvenimai leidžia atspėti, ar tas, kas juos patyrė, pats nėra baisus.

90

Prislėgtiems, niūriems žmonėms palengvėja kaip tik nuo to, kas slegia kitus, – nuo neapykantos ir meilės,- ir kuriam laikui jie iškyla į savo paviršių.

91

Toks šaltas, toks ledinis, kad nuo jo svyla pirštai! Prisilietusi prie jo, suvirpa kiekviena ranka. Ir kaip tik todėl kai kurie laiko jį alsuojančiu karščiu.

92

Kam neteko dėl savo gero vardo bent kartą paaukoti save? -

93

Familiarume nėra jokios neapykantos žmonėms, bet užtat kiek daug paniekos jiems.

94

Vyro branda: atgauti rimtį, turėtą vaikystėje, žaidžiant.

95

Gėdytis savo amoralumo: tai pakopa laiptų, kurių viršuje gėdijamasi ir savo moralumo.

96

Su gyvenimu reikia skirtis taip, kaip Odisėjas skyrėsi su Nausikaja – veikiau laimindamas negu mylėdamas.

97

Kaip? Didis žmogus? Aš vis dar matau tik savo idealo aktorių.

98

Jei dresiruosime savo sąžinę, tai ir kąsdama ji mus bučiuos.

99

Nusivylęs sako: “Aš klausiausi aido ir girdejau tik pagyras.” -

100

Mes vaizduojamės, kad kiti yra patiklesni už mus: taip pailsime nuo savo artimųjų.

101

Šiandien pažįstantysis lengvai galėtų panorėti jaustis Dievu, pavirtusiu į gyvulį.

102

Atskleista abipusė meilė, tiesą sakant, turėtų išblaivinti mylintį jo mylimos būtybės atžvilgiu. “Kaip? ji tokia kukli, kad myli net tave? Arba tokia kvaila? Ar-ar-”

103

Laimės pavojus. – “Dabar viskas man gerai, nuo šiol man mielas bet koks likimas – kas trokšta būti mano likimu?”

104

Ne žmoniškumas, o artimo meilės bejėgiškumas trukdo šių laikų krikščionims mus – sudeginti.

105

Laisvaminčiui, “pažinimo šventuoliui” – pia fraus dar labiau atgrasi (atgrasi jo “šventuoliškumui”) negu impia fraus 30  <Paaiskinimai.html>. Iš čia – didelis Bažnyčios nesupratimas, būdingas “laisvaminčių” tipui,- kaip j o nelaisvė.

106

Muzikos veikiamos aistros mėgaujasi savimi.

107

Kartą priimtas sprendimas užsikimšti ausis, kad negirdetum net geriausiu kontrargumentu,- stipraus charakterio požymis. Taigi – atsitiktine kvailumo valia.

108

Nėra jokių moralinių fenomenų, yra tik fenomenų moralinis aiškinimas…

109

Nusikaltėlis dažnai nevertas savo veikos: jis ją menkina ir šmeižia.

110

Nusikaltėlio advokatai retai būna menininkais, sugebančiais panaudoti visą veikos siaubą kaltinamojo labui.

111

Mūsų tuštybę sunkiausia pažeisti kaip tik tada, kai užgautas mūsų išdidumas.

112

Kas jaučiasi sutvertas stebėti, o ne tikėti, tam visi tikintys atrodo pernelyg triukšmingi ir įkyrūs – jis nuo jų ginasi.

113

“Nori palenkti jį į savo pusę? Tai vaizduok prieš jį sutrikusį-”

114

Didžiuliai lūkesčiai, susiję su lytine meile, ir tu lukesčių gėdijimasis iš anksto gadina moterims visas perspektyvas.

115

Ten, kur meilė arba neapykanta nevaidina jokio vaidmens, moteris vaidina vidutiniškai.

116

Didžiosios mūsų gyvenimo epochos prasideda tada, kai mes ryžtamės mūsų blogį pavadinti geriausiu mūsų bruožu.

117

Valia įveikti afektą galiausiai tėra kito ar daugelio kitų afektų valia.

118

Egzistuoja susižavėjimo nekaltybė: ją turi tas, kam dar nešovė į galvą mintis, kad galbūt ir juo kada nors kas nors žavėsis.

119

Pasibjaurėjimas purvu gali būti toks didelis, kad trukdys mums nusivalyti – “pasiteisinti”.

120

Juslumas dažnai per daug skubina meilės augimą – jos šaknys lieka silpnos ir jas lengva išrauti.

121

Subtilus tai dalykas, kad Dievas, norėdamas tapti rašytoju, išmoko graikiškai – ir kad neišmoko geriau.

122

Džiaugtis dėl to, kad tave giria, kai kam tėra širdies mandagumas – visiška priešybė proto tuštybei.

123

Ir konkubinatas demoralizuotas – jį demoralizavo santuokinis gyvenimas.

(Jenseits von Gut und Bose)

Ateities filosofijos preliudija

(Vorspiel einer Philosophie der Zukunft)

Frydrichas Nyčė (Vertė Evaldas NEKRAŠAS)

PRATARMĖ

Tarkime, jog tiesa yra moteris,- kaip? Argi nepagrįstai įtarinėjama, kad visi dogmatiški filosofai menkai suprato moteris? Kad tas perdėm rimtas ir įkyriai landus artėjimo prie tiesos būdas buvo netikusi ir nederama priemonė moters širdžiai pavergti? Žinoma, jos niekas ir neužkariavo – kiekviena dogmatikos forma stovi šiandien tiesos akivaizdoje susikrimtusi ir nusiminusi. J e i g u ji apskritai dar stovi! Kai kurie pašaipūnai teigia, kad ji seniai guli paslika ant žemės ir net mirtimi vaduojasi. Rimčiau kalbant, pagrįstai galima tikėtis, kad visas dogmatizavimas filosofijoje, atrodantis toks giliamintis ir iškilmingas, iš tikrųjų buvo tik naivus vaikiškumas ir pradžiamokslis ir kad jau turbūt greit ateis laikas, kai bus aiškiai suvokta, k i e k nedaug tereikia norint padėti didingo ir besąlygiško filosofijos statinio (dogmatikai iki šiol rentė tik tokius) kertinį akmenį,- užtenka kokio nors prieštvaninio liaudiško prietaro (pavyzdžiui, sielos prietaro, dar ir dabar siautėjančio filosofijoje prietaringų “subjekto” ir “Aš” sąvokų pavidalu), galbūt kokio nors žodžių žaismo, gramatikos vilionių arba drąsaus labai ribotų, labai asmeniškų, labai žmogiškų, perdėm žmogiškų faktų apibendrinimo. Matyt, dogmatikų filosofija buvo tik, tūkstantmečių senumo pažadas, panašus į tą, kokiu anksčiau buvo astrologija, kuriai iki šiol išeikvota darbo, pinigų, įžvalgaus proto ir kantrybės turbūt daugiau nei kokiam nors rimtam mokslui,- jai ir jos “nežemiškoms” pretenzijoms Azijoje ir Egipte turime būti dėkingi už didįjį architektūros stilių. Atrodo, kad visi didieji dalykai, prieš tapdami žmogaus savastimi kaip amžini imperatyvai, iš pradžių turi paklajoti po žemę milžiniškų, siaubą keliančių grimasų pavidalu: tokia grimasa buvo dogmatinė filosofija, pavyzdžiui, Vedanta Azijoje ir platonizmas Europoje. Nebūkime jai nedėkingi, nors, žinoma, turime pripažinti, jog iki šiol blogiausia, ilgiausiai trunkanti ir pavojingiausia iš visų klaidų yra dogmatikų klaida – būtent Platono išrasta grynoji dvasia ir gėris pats savaime. Bet dabar, kai ji įveikta, kai Europa išsivaduoja nuo šio slogučio ir bent jau gali ramiau miegoti, mes, k u r i ų u ž d u o t i s y r a b u d ė t i, jaučiamės esą palikuonys tos jėgos, kurią išugdė kova su šia klaida. Kalbėti apie dvasią ir gėrį, kaip kalbėjo Platonas,- be abejo, reiškia tiesę apversti aukštyn kojomis ir paneigti pagrindinę visokio gyvenimo sąlygą – p e r s p e k t y v ą; galima net paklausti, kaip paklaustų gydytojas: “Kur tokią ligą pasigavo gražiausia senovės atžala, Platonas? Ar tik nebus kaltas piktasis Sokratas? Argi Sokratas nebuvo jaunuolių tvirkintojas? Ir ar nenusipelnė jis savo cikutos taurės?” – Bet kova su Platonu, arba, aiškiau šnekant, kad būtų suprantama ir “liaudžiai”, kova su krikščioniška bažnytine tūkstantmečių priespauda – nes krikščionybė yra ne kas kita, kaip platonizmas “liaudžiai”,- sukūrė Europoje tokią nuostabią dvasios įtampą, kokios žemėje dar nėra buvę: lankas taip įtemptas, jog dabar iš jo galima šauti į tolimiausią taikinį. Tiesa, europietis šią įtampą suvokia kaip varginantį būvį; ir jau du kartus puikiu stiliumi buvo bandyta atpalaiduoti lanką: pirmą kartą tai mėgino padaryti jėzuitai, antrą – demokratai švietėjai; pasitelkę spaudos laisvę ir laikraščių skaitymą, pastarieji iš tikrųjų gali pasiekti, kad dvasia nebevargintų pati savęs! (Vokiečiai išrado paraką – šlove jiems! Bet jie jau atsilygino už tai – jie išrado spaudą.) Tačiau mes, nebūdami nei jėzuitai, nei demokratai, nei netgi tikri vokiečiai, mes, g e r i e j i e u r o p i e č i a i ir laisvi, l a b a i laisvi protai,- mes jaučiame dar ir visą dvasios vargą, ir visą jos lanko itampą! O galbut ir strelę, uždavini, kas žino? t i k s l ą…

Sils Maria, Oberengadinas

1885 m. birželis

Pirmas skyrius

APIE FILOSOFŲ PRIETARUS

1

Tiesos valia – ji dar ne kartą suvilios mus rizikingiems žingsniams, ta išgirtoji tiesos meile, apie kurią iki šiol su didžia pagarba šnekejo visi filosofai,- kokiu tik klausimu nepateike mums ši tiesos valia! Kokiu keistu, prastu, itartinu klausimu! Ši istorija ganetinai sena, ir vis delto atrodo, jog ji ką tik prasidejo. Tad kas čia nuostabaus, jei pagaliau pasirodysime nepatiklūs, prarasime kantrybę ir nusisuksime? Kad m e s patys pasimokysime iš šio sfinkso kelti klausimus? K a s gi toks iš tikrųjų kelia mums klausimus? Ir k a s toks mumyse iš tikrųjų veržiasi “į tiesą”? – Taip, mes tikrai ilgai sprendėme klausimą, kokios yra šios valios priežastys, ir galiausiai visiškai sustojome prie dar nuodugnesnio klausimo. Mes iškėlėme šios valios v e r t ė s klausimą. Tarkime, kad mes geidžiame tiesos,- bet a r n e m i e l i a u b ū t ų t r o k š t i netiesos, netikrumo, netgi nežinojimo? Tiesos vertės problema priėjo prie mūsų,- ar mes patys priėjome prie šios problemos? Kas iš mūsų Edipas? Kas sfinksas? Štai kur pasimatymas – klausimų ir klaustukų! – Ir atsitik tu man taip: galų gale pradėsime galvoti, kad ši problema dar niekad nebuvo iškelta, tarsi mes ją pirmieji išvydome, pirmieji atkreipėme į ją dėmesį, pirmieji r y ž o m ė s? Nes čia nemaža rizikos ir galbūt už šią riziką nėra pasaulyje didesnės.

2

“Kaip g a l ė t ų kažkas atsirasti iš savo priešybės? Pavyzdžiui, tiesa iš suklydimo? Arba tiesos valia iš apgaulės valios? Arba pasiaukojimas iš savanaudiškumo? Arba saulėta išminčiaus žiūra iš godumo? Ne, tai neįmanoma, o kas apie tai svajoja, yra kvailys arba dar blogiau. Patys vertingiausi dalykai turi turėti kitą, s a v o kilmę. Jų neįmanoma kildinti iš šio niekingo, nepastovaus, pilno pagundų ir apgaulės pasaulio, iš šios iliuzijų bei geidulių maišaties. Priešingai, jų šaltinis – būties gelmė, amžinybė, neregimas Dievas, “daiktas pats savaime”: č i a, o ne kur kitur slypi jų pagrindas!”- Toks samprotavimo būdas – tipiškas prietaras: iš jo galima atpažinti visų laikų metafizikus. Toks vertinimas yra visų jų loginių procedūrų prielaida; remdamiesi šiuo “tikėjimu”, jie bando pasiekti “žinojimą”, kurį galop iškilmingai paskelbia “tiesa”. Metafizikų tikėjimo pagrindų pagrindas – t i k ė j i m a s v e r t y b i ų p r i e š p r i e š a. Netgi atsargiausiems iš jų, netgi prisiekusiems “de omnibus dubitandum” 1  <Paaiskinimai.html>neatėjo į galvą, kad jau čia, prie slenksčio, pats laikas pradėti abejoti. Juk iš tikrųjų galima abejoti, pirma, tuo, ar išvis egzistuoja priešybės, ir antra, tuo, ar tie liaudiški vertinimai ir vertybių priešpriešos, paženklintos metafizikų antspaudu, nėra vien paviršutiniški vertinimai, laikinos perspektyvos, kurios atsiveria žvelgiant tam tikru rakursu, iš apačios į viršų, kad tai, dailininkų žodžiais tariant, yra varlės perspektyva. Kad ir kaip didžiai vertintume tiesą, teisingumą, altruizmą, kažin ar nederėtų gyvenime kur kas labiau vertinti iliuziją, apgaulės, savanaudiškumo ir godumo valią. Galbūt gerų ir garbinamų dalykų vertė paaiškinama kaip tik jų dviprasmiška giminyste, ryšiu su blogais, tariamai priešingais dalykais, netgi esminiu panašumu į juos. Galbūt! – Bet kam rūpi tokie pavojingi “galbūt”! Reikia palaukti, kol ateis nauja filosofų padermė – turinčių kitokį skonį ir kitokius polinkius, negu turėjo ankstesni filosofai,- pavojingo “galbūt” visomis jo prasmėmis filosofų padermė. – Ir kalbant visiškai rimtai: aš matau – tokie nauji filosofai ateina.

KAS KILNU?

257

Lig šiol “žmogaus” tipą aukštino tik aristokratine visuomene – ir taip bus visada: tokia visuomene tiki išpletota socialine hierarchija, nevienoda žmoniu verte ir negali išsiversti be vienokios ar kitokios vergijos. Be d i s t a n c i j o s p a t o s o, kuri lemia giliai isišakniję luomu skirtumai, nuolatinis viešpataujančios kastos įprotis žvelgti iš viršaus į pavaldinius ir įrankius ir taip pat nuolatinis pratinimasis paklusti ir įsakinėti, laikyti kitus žemiau ir toliau, be tokio patoso visai negalėtų išaugti kitas paslaptingas patosas,- siekimas didinti distanciją ir sieloje, formavimasis vis aukštesnių, retesnių, tolimesnių, labiau įtemptų ir platesnių sielos būvių, žodžiu, negalėtų tobulėti “žmogaus” tipas, negalėtų tęstis “žmogaus saviveika” – tariant moralinės formulės žodžiais, bet suteikiant jiems antmoralinę prasmę. Žinoma, tiriant aristokratinės visuomenės (taigi “žmogaus” tipo iškėlimo prielaidos) atsiradimo istoriją, negalima pasiduoti humanitarinėm iliuzijoms: tiesa yra rūsti. Pasakykime be gailesčio kaip iki šiol žemėje a t s i r a s d a v o kiekviena aukštesnė kultūra! Žmonės, dar natūralūs savo prigimtimi, barbarai siaubingiausia žodžio prasme, plėšrūnai, turintys dar nepalaužtą valios jėgą ir valdžios geismą, puldavo silpnesnes, romesnes, taikingesnes rases, kurios galbūt vertėsi prekyba ir gyvulininkyste, arba senas sukiužusias kultūras, kurių paskutinės gyvybinės galios buvo švaistomos ironijos ir sugedimo fejerverkuose. Kilmingųjų kasta iš pradžių visada buvo barbarų kasta: jos persvarą lėmė pirmiausia ne fizinė jėga, o dvasinė – jie buvo h a r m o n i n g e s n i žmonės (kiekvienoje raidos pakopoje tai iš esmės reiškia -”harmoningesni žvėrys”).

258

Korupcija, aiškiai rodanti, kad vidiniam instinktų pasauliui gresia anarchija ir kad sukrėstas fundamentalus afektų statinys, vadinamas “gyvenimu”,- korupcija, priklausomai nuo gyvenimo sanklodos, kuriai esant pasireiškia, gali būti labai skirtinga. Pavyzdžiui, jei aristokratija, kaip buvo Prancūzijos revoliucijos pradžioje, su rafinuotu pasibjaurėjimu atsisako privilegijų ir aukoja save savo moralinio jausmo palaidumui, tai yra korupcija: iš tikrųjų tai buvo tik baigiamasis aktas šimtmečius trukusios korupcijos, dėl kurios Prancūzijos aristokratija pamažu prarado savo viešpatavimo teises ir nusmuko iki karališkosios valdžios f u n k c i j o s lygio (ir galiausiai tapo šios valdžios blizgučiu). O juk esminis geros ir sveikos aristokratijos bruožas yra pojūtis, kad ji yra n e funkcija (karališkosios valdžios ar visuomenės), o j ų p r a s m ė ir aukščiausias pateisinimas – ir todėl su ramia sąžine ji gali priimti daugybės žmonių auką, tų žmonių, kurie j o s l a b u i turi būti prispausti, sumenkinti ir paversti daliniais žmonėmis, vergais, įrankiais. Svarbiausia, ji turi tikėti, kad visuomenė turi egzistuoti n e visuomenei, o tik kaip pamatas ir pakyla, reikalinga išrinktųjų būtybių rūšiai vykdyti savo aukštesniuosius uždavinius ir apskritai aukštesniajai b ū č i a i: ją galima palyginti su tais i saulę besistiebiančiais vijokliniais Javos augalais,- jie vadinami Sipo Matador,- kurie glėbia savo šakomis ąžuolą tol, kol galiausiai iškyla virš jo ir, remdamiesi juo, laisvai išskleidžia savo lapiją ir demonstruoja savo laimę.-

259

Abipusiškai vengti užgaulės, prievartos, išnaudojimo, savo valią laikyti lygia kito valiai – šiurkščiai kalbant, tai galima laikyti geranoriškumu, jei tik egzistuoja reikiamos sąlygos (butent abieju individu jegos ir verte panašios ir jie priklauso tai pačiai korporacijai). Bet kai tik mes pabandysime suteikti šiam principui platesnę prasmę ar net imsime traktuoti kaip s v a r b i a u s i ą v i s u o m e n e s p r i n c i p ą, tai tuoj pat paaiškes, kad jis yra gyvenimo n e i g i m o valia, irimo ir žuties principas. Čia reikia nuodugniai įsigilinti į dalyko esmę ir nepasiduoti visokiam sentimentaliam silpnumui: gyvenimas i š e s m ė s yra nusavinimas, žeidimas, svetimo ir silpnesniojo įveikimas, priespauda, griežtumas, savo formų primetimas, aneksija arba, kalbant švelniausiai, išnaudojimas – bet kam nuolat vartoti būtent tokius žodžius, kurie nuo amžių paženklinti šmeižto žyme? Ir ta korporacija, kurios atskiri nariai, kaip jau buvo sakyta, laiko save lygiais,- o taip yra kiekvienoje sveikoje aristokratijoje,- jeigu ji gyvybinga, o ne mirštanti, turi pati kitų korporacijų atžvilgiu daryti visa tai, nuo ko susilaiko jos nariai vienas kito atžvilgiu: ji turi būti įkūnyta galios valia, ji turi augti, plėstis, traukti prie savęs, siekti įgyti persvarą – ne iš kokių nors moralinių ar nemoralinių paskatų, o todėl, kad ji g y v e n a, o gyvenimas ir y r a galios valia. Bet jokiu kitu klausimu bendras europiečių požiūris nėra toks priešiškas mūsų mokymui, kaip šiuo; visur svajojama, netgi dangstantis mokslu, apie būsimą visuomenės būvį; kai bus panaikintas jos “išnaudojamasis pobūdis”: mano ausyse tai skamba taip, tarsi būtų žadama išrasti gyvenimą be organinių funkcijų. “Išnaudojimas” nėra kokios nors sugadintos, netobulos ar primityvios visuomenės ypatybė: jis yra e s m i n ė gyvybės savybė kaip pagrindinė organinė funkcija, jis yra realios galios valios padarinys, galios valios, kuri ir yra gyvenimo valia.- Galbūt kaip teorija tai yra naujovė,- bet kaip tikrovė tai p i r m i n i s, p a m a t i n i s visos istorijos faktas: bent čia būkime sąžiningi patys sau!-

260

Keliaudamas po rafinuotas ir šiurkštesnes morales, kurios lig šiol viešpatavo žemėje arba ir dabar dar viešpatauja, pastebėjau reguliariai pasikartojantį tam tikrą bruožų ryšį: galiausiai atradau du pagrindinius tipus ir vieną pagrindinį jų skirtumą. Egzistuoja p o n ų moralė ir vergų moralė; – iškart skubu pridurti, kad visose aukštesnėse ir sudėtingesnėse kultūrose regime bandymus sujungti šias morales, o dar dažniau – kad jos yra tarpusavyje susipynusios, bet viena kitos nesupranta ir kartais tiesiog koegzistuoja – netgi tame pačiame žmoguje, vienoje sieloje. Moralinių vertybių skirtumai atsiranda arba viešpataujančioje kastoje, kuri su nemažu pasitenkinimu suvokia, kad ji skiriasi nuo pavaldžių jai žmonių,- arba pavaldžioje grupėje, tarp vergų ir visokių priklausomų žmonių. Pirmuoju atveju, kai “gėrio” sąvoką nustato viešpataujanti kasta, skiriamuoju, rangą lemiančiu požymiu laikomi iškilūs, išdidūs sielos būviai. Kilmingas žmogus atskiria nuo savęs būtybes, kurių būsenos yra priešingos tokiems iškiliems, išdidiems būviams: jis jas niekina. Nesunku pastebėti, kad šioje pirmo tipo moralėje priešprieša “geras” ir “prastas” reiškia tą patį kaip “kilmingas” ir “niekingas”, o priešpriešos “geras” ir “b l o g a s” kilmė kita. Niekinamas yra klastingas, bailus, smulkmeniškas, siekiantis siauros naudos; taip pat nepatiklus, žvilgčiojantis iš padilbų, nusižeminęs,- niekinama šuniška padermė žmonių, leidžiančių, kad juos spardytų, niekinamas prašinėjantis pataikūnas ir visų pirma melagis: visi aristokratai tvirtai tiki, kad paprasta liaudis linkusi meluoti. “Mes, tiesieji”,- taip vadino save senovės Graikijos kilmingieji. Akivaizdu, kad moraliniai vertinimai iš pradžių buvo taikomi ž m o n ė m s ir tik vėliau, kaip išvestiniai, buvo pradėti taikyti p o e l g i a m s: todėl moralės istorikai daro didelę klaidą, kai išeities tašku pasirenka, pavyzdžiui, tokį klausimą: “Kodėl giriamas atjautus elgesys?” Kilmingi žmonės suvokia save kaip vertės matą, jiems nereikia kieno nors pritarimo, jie sako: “kas žalinga man, žalinga ir savaime”, jie įsitikinę, kad būtent jie teikia daiktams vertę, jie k u r i a v e r t y b e s. Jie gerbia visa, ką įžvelgia savyje: tokia moralė yra savęs šlovinimas. Dominuoja pilnatvės, trykšte trykštančios galios jausmas, didžios įtampos laimė, turtingumo ir nuostatos atiduoti ir dovanoti suvokimas: ir kilmingas žmogus padeda nelaimingajam, bet ne (ar paprastai ne) iš užuojautos, o veikiau galios pertekliaus verčiamas. Kilmingas žmogus gerbia savyje galingą žmogu, taip pat toki, kuris moka valdyti pats save, kuris moka kalbeti ir tyleti, kuris be gailesčio būna rūstus ir griežtas pats sau ir pagarbiai žiūri į viską, kas rūstu ir griežta. “Rūsčią širdi Votanas idejo man krutinen”,- sakoma vienoje senoje skandinavu sagoje: ir tai tikra tiesa, išsiveržusi iš išdidaus vikingo sielos. Tokia žmoniu paderme didžiuojasi butent tuo, kad ji sutverta n e užuojautai,- todel sagos herojus perspedamas priduria: “Kas iš jaunumes neturi rusčios širdies, tas jos neturės niekad.” Taip manantiems kilmingiems ir narsiems žmonėms svetimiausia yra moralė, kuri skiriamuoju moralumo požymiu laiko užuojautą arba veiklą kitų labui, arba desinteressement; pasitikėjimas savimi, didžiavimasis, ironija ir panieka “altruizmui” neabejotinai būdingi kilmingųjų moralei taip pat, kaip ir atjautos bei “širdies šilumos” menkinimo šešėlis ir jų vengimas. Tik stiprūs žmonės m o k a gerbti, tai jų menas, jų išradimas. Didi pagarba amžiui ir kilmei,- visa teisė remiasi šia dviguba pagarba,- tikėjimas ir prietarai ankstesnių kartų naudai ir būsimų nenaudai – tai tipiški stipriųjų moralės bruožai; ir priešingai, kai “modernių idėjų” žmonės beveik instinktyviai tiki “pažanga” ir “ateitimi” ir vis mažiau gerbia amžių, tai jau aiškiai rodo šių “idėjų” nearistokratišką kilmę. Bet labiausiai dabartiniam skoniui svetimas ir skausmingas yra viešpataujančiųjų moralės griežtas pagrindinis principas, kad žmogus turi pareigas tik sau lygiems, kad su žemesnio rango būtybėmis, visais svetimaisiais galima elgtis kaip patinka arba kaip trokšta širdis”, šiaip ar taip, esant “anapus gėrio ir blogio”,- čia galima užuojauta ir panašūs dalykai. Gebėjimas ir pareiga ilgai jausti dėkingumą ir ilgai keršyti – žinoma, tik sau lygiems,- rafinuotas kerštas ir subtili draugystė, tam tikras poreikis turėti priešų (tai tarsi nuvedamasis kanalas pavydo, kivirčijimosi ir pasipūtimo afektams,- iš esmės jo reikia tam, kad galėtum būti geras d r a u g a s),- visa tai yra tipiški kilmingųjų moralės požymiai; kaip minėjome, tai nėra “modernių idėjų” moralė ir todėl šiandien ją sunku tiek pajausti, tiek ir iškasti bei atskleisti.- Kitokia yra antrojo tipo moralė, v e r g ų m o r a l ė. Tarkime, kad moralizuoti pradės prievartaujami, prispausti, kenčiantys, nelaisvi, nepasitikintys savimi ir pavargę žmones,- kokie bus ju moraliniai vertinimai? Tikriausiai jie pesimistiškai itariai traktuos visas žmogaus likimą lemiančias aplinkybes, o galbūt ir tiesiog pasmerks žmogų kartu su visomis tomis aplinkybėmis. Vergas nepalankiai žiūri į stipriojo dorybes: jis skeptiškai ir nepatikliai, s u b t i l i a i nepatikliai žiūri į visą “gėrį”, kurį garbina stiprieji,- jis norėtų save įtikinti, kad pati jų laimė netikra. Priešingai, jis iškelia ir aureole apsupa tokias savybes, kurios reikalingos būties kančiai palengvinti: taip pradedama garbinti užuojauta, paslaugi, pasirengusi padėti ranka, širdies šiluma, kantrybė, stropumas, nuolankumas, draugiškumas,- nes tai naudingiausios savybės ir beveik vienintelės priemonės, padedančios pakelti būties naštą. Vergų moralė iš esmės yra naudingumo moralė. Štai šaltinis, iš kurio kyla garsioji priešprieša “geras” ir “b l o g a s”,- blogiu laikoma galia ir pavojus, tai, kas kelia kokią nors grėsmę, pasižymi subtilumu ir stiprumu, kurių nėra kaip niekinti. Pagal vergų moralę “blogis” kelia baimę; pagal ponų moralę sukelia ir siekia sukelti baimę būtent “geras” žmogus, tuo tarpu “blogas” žmogus sukelia tik panieką. Šis kontrastas ypač išryškėja pastebėjus štai kokį neišvengiamą vergų moralės padarinį: gėris šios moralės prasme neatsiejamas nuo šiokio tokio menkinimo – jis gali būti lengvas ir geranoriškas,- nes, vergų moralės požiūriu, geras žmogus, šiaip ar taip, turi būti n e p a v o j i n g a s; jis geraširdis, jį nesunku apgauti, galbūt jis truputį kvailas, žodžiu, un bonhomme. Visur, kur tik vergų moralė įgyja persvarą, ten išryškėja kalbos polinkis suartinti žodžius “geras” ir “kvailas”. Paskutinis ir svarbiausias skirtumas: l a i s v ė s siekimas, laimės instinktas ir subtilus laisvės suvokimas yra taip pat neatsiejami nuo vergų moralės ir moralumo, kaip artistizmas ir entuziazmas, su kuriais reiškiama pagarba ir atsidavimas, yra reguliarūs aristokratinės mąstysenos ir aristokratinio daiktų vertinimo būdo simptomai.- Iš to, kas pasakyta, aišku, kodėl meilė k a i p a i s t r a – ši mūsų europietiška specialybė – neabejotinai turėjo būti aristokratiškos kilmės: ją išrado Provanso trubadūrai, tie šaunūs ir išmaningi “gai saber” žmonės, kuriems Europa dėkinga už daug ką ir beveik už savo pačios egzistavimą.-