1.1.Informacija valdymo sistemoje.

1.2.Apskaitos informacija ir jos vartotojai.

1.3.Apskaitos reglamentavimas ir jos modeliai.

1.4.Apskaitos profesija. (nebutina)

1.5.Bendrieji apskaitos principai.

1.1.Informacija valdymo sistemoje

Viena iš svarbiausiu sekmingo verslo pletojimo salygu – deramas informacijos, ypac apskaitines, reikšmes ivertinimas ir sugebejimas tinkamai pasinaudoti jos teikiamomis galimybemis. Informacija reikalinga sprendimams priimti yra labai ivairi ir jos tiek daug, kad visos vienu metu praktiškai neimanoma suvokti. Laimei šito ne nereikia, jei valdymo aparato darbuotojai racionaliai paskirstys pareigomis. Tuomet tik vadovams reiketu susipažinti su platesnio spektro duomenimis, taciau jie jau butu pakankamai apibendrinti, taigi ir ju kiekis taip pat neturetu buti labai didelis.

Kiekvienas žmogus priima tik tuo laiku jam aktualia informacija, ir dažnai net nesamoningai atmeta nereikšmingus jam duomenis. Kibernetikai tokius bevercius duomenis vadina informaciniu triukšmu. Žmonems kuriantiems ir perduodantiems atitinkamas žinias visuomet butina žinoti, kad informacijos kaip ir visu kitu vertybiu (netgi pinigu) gali buti per daug. Popieriniu pinigu perteklius valstybeje gali sukelti infliacija. Savotiški “infliaciniai” procesai galimi ir valdymo sistemose, kuriose kaip teigia kibernetikai, nieko, išskyrus duomenu apdorojima bei ju judejima, ir nera.

Beverciai duomenys ne tik nenaudingi menedžeriams, bet ir žalingi, nes užgožia vertingas žinias.

Žmones palyginti lengvai isivaizduoja materialiniu vertybiu judejima, taciau kur kas sunkiau suvokia nematerialius, iš ju ir informacinius, srautus. Tuo tarpu kiekvienas valdymo srities darbuotojas turi aiškiai suvokti duomenu judejima imoneje, ir suprasti valdymui naudingos informacijos formavimo desningumus.

1.2.Apskaitos informacija ir jos vartotojai

Apskaitos informacija yra iš patikimo šaltinio gauti ir tinkamai užregistruoti apskaitos, daugiausia finansines, duomenys, kuriuos naudoja savarankiški ukiniai vienetai – imones, ju valdymo procese, arba kurie potencialiai ir ateityje gali buti naudingi valdytojams bei kitiems apskaitos informacijos vartotojams.

Apskaitos požiuriu imone yra savarankiškas ukinis vienetas, atribotas nuo kitu imoniu ir savininku.

Visose laisvos rinkos šalyse labai paplites teiginys, jog apskaita yra verslo kalba. Tai teisinga nuostata, nes neturedami duomenu apie verslo sekme ar turta, kuriuo disponuoja imone, tos imones darbuotojai paprasciausiai negaletu susikalbeti. Imones vadovai neistengtu susišneketi su savininkais bei kitu imoniu vadovais, pirkejais, tiekejais. Juk imones steigiamos tam kad uždirbtu pelna ir didintu savininku turta, išreiškiama pinigais. Ivairus specialistai puikiausiai gali susikalbeti universalia apskaitos kalba, viska išreiškiancia visuotiniu pinigu matu. Šio mato pagrindu visus duomenis ir formuoja apskaitininkai, pateikdami žinias apie imones turta, jos savininkus bei turto panaudojimo efektyvuma – juk imones veiklos procese turto nuolat turi daugeti, nebent dali jo išsidalintu savininkai, arba imone nuolatos patirtu nuostolius.

Ne tik pati apskaitos informacija bet ir jos vartotojai pasižymi gausa ir ivairove. Tai naturalus reiškinys, nes apskaita  turi buti vykdoma kiekvienoj imonej, be to ivairiais tikslais. Neformaliai veikianciose imonese ir apskaita vedama tvarkingai. Tikrai sunku butu rasti ilgesni laika sekmingai dirbancia imone, kurios valdytojai nesiorientuotu kokiu turtu disponuoja ir kaip jis naudojamas. Konkurentai, turintys kokybiška apskaitos informacija anksciau ar veliau nukonkuruotu tokia imone. Kalbant apie apskaitos informacija, skiriami apskaitos informacijos ir finansines atskaitomybes vartotojai.

Pagrindiniai apskaitos informacijos vartotojai yra tiesiogiai suinteresuoti imones vidiniai vartotojai, o svarbiausia iš ju imones savininkai (AB-se – akcininkai). Verslo nesekmes atveju jie rizikuoja prarasti visa investuota i imone turta, todel nuolat turi dometis ne tik imones veiklos pelningumu, bet ir turto, kuriuo disponuoja imone, suma, taip pat kam priklauso šis turtas, t.y. jo savininkais. Pirmiausia vadovaudamasis apskaitos informacija, akcininkai priima sprendima parduoti arba neparduoti turimas akcijas, o potencialus savininkai sprendžia ar verta isigyti šiu arba imones išleistu nauju akciju.

Svarbiausias duomenu šaltinis, kuriuo apsispresdami vadovaujasi akcininkai, yra metine finansine atskaitomybe. Remdamiesi ja savininkai numato ir verslo pletojimo politika. Sprendžiant ar imones administracija per ataskaitini laikotarpi gerai vykde savo pareigas ir tuo pagrindu renka imones vadovus naujam ataskaitiniam laikotarpiui. Metines finansines atskaitomybes parengimo akcininkams teisinguma turi patvirtinti ju samdytas auditorius, o pati atskaitomybe parengiama taip, kad joje butu pakankamai informacijos minetiems klausimams spresti, bet drauge nebutu išduodamos imones komercines paslaptys.

Ne visa apskaitos informacija prieinama imones savininkams. Jiems pateikiami duomenys, kuriu reikia minetiems sprendimams priimti (šia teise jiems garantuoja istatymai). Taciau paprastai jiems nebuna prieinama informacija, atskleidžianti imones komercines paslaptis, pvz. Imones tiekeju ar pirkeju sarašai, ypac su perkamu ar parduodamu vertybiu kainomis. Tai suprantama, nes priešingu atveju konkuruojanciu imoniu savininkai nusipirke konkurentu imones išleistu akciju, galetu sužinoti visas ju komercines paslaptis.

Apskaitos informacijos vartotojai

1.Tiesiogiai suinteresuoti imones vidiniai vartotojai:

a)Esantys ir potencialus imones savininkai,

b)Imones administracija ir valdytojai,

c)Imones darbuotojai.

2.Tiesiogiai suinteresuoti išoriniai informacijos vartotojai:

a)Esantys ir potencialus kreditoriai,

b)Esantys ir potencialus tiekejai,

c)Esantys ir potencialus pirkejai.

3.Ivairios valdžios institucijos:

a)Mokesciu sistemos tvarkytojai ir ivairiu mokesciu surinkejai,

b)Valstybines statistikos institucijos,

c)Regionines valdžios institucijos,

d)Ministerijos ir kitos reguliavimo institucijos.

4.Kiti vartotojai:

a)Vertybiniu popieriu komisija ir makleriai,

b)Konkurentai,

c)Finansiniai ekspertai ir patarejai,

d)Ivairus kiti vartotojai.

1.3.Apskaitos reglamentavimas ir apskaitos modeliai

Gana sunku surasti sudetinga ryši tarp finansines apskaitos kurybinio prado, kuris yra butinas laisvosios rinkos salygomis ir šios apskaiciuotos rušies reglamentavimo tam tikru valstybiu ar netgi tarptautiniu mastu.

Pirma, finansine apskaita atspindeti labai ivairia ir sudetinga imoniu ukine veikla, negali buti absoliuciai tiksliai reglamentuota, t.y. vienoda visose imonese, nes niekas negaletu tiksliai nusakyti visu imanomu aplinkybiu, kurias gali tekti atspindeti imoniu apskaitininkams.

Antra vertus, jie privalo laikytis tam tikru bendru nuostatu, kad apskaitoje ir atskaitomybeje atspindetu imoniu turta, nuosavybe ir veiklos rezultatus.Noredami igyvendinti svarbiausia apskaitos darbuotoju pareiga, atspindeti tikra imones ir jos veiklos bukle taip, kad šia informacija teisingai suvoktu visi jos vartotojai, apskaitininkai vadovaujasi Tarptautiniu Apskaitos standartu nuostatomis, kurias skelbia komitetas, vienijantis daugelio valstybiu profesionaliu apskaitininku organizaciju atstovus.

Pagal nagrinejamu klausimu pobudi standartus galima suskirstyti i grupes:

- metodologiniai standartai,

- metines finansines atskaitomybes turini ir forma,

- reglamentuojantys standartai,

- susivienijimu ir ju strukturiniu padaliniu veiklos apskaita reglamentuojantys standartai,

- pajamu ir sanaudu pripažinimo apskaitoje standartai,

- ivairiu veiklos rušiu standartai,

- apskaitos hiperinfliacijos salygomis standartai,

- standartai skirti socialines politikos ir vyriausybes pagalbos klausimams,

- finansiniu instituciju veiklos apskaita reglamentuojantys standartai.

ES valstybiu apskaitininkai savo darbe vadovaujasi ne tik tarptautiniais apskaitos standartais, bet ir dar vienu labai reikšmingu dokumentu – ES direktyvomis, reglamentuo-janciomis buhalterines apskaitos vedimo klausimus tu šaliu imonese.

LR imonems itin reikšmingas norminis aktas yra LR buhalterines apskaitos pagrindu istatymas, kuri 1997 06 18d. prieme LR Aukšciausioji taryba.

Apskaitos modeliai

Nors bendroji finansine apskaita ir atskaitomybe reglamentuojama ir tarptautiniu mastu, taciau turi tam tikru nacionaliniu skirtumu, kuriuos salygoja ne tik valstybiu dydis, bendrojo ir specialiojo buhalterinio išsilavinimo lygis ir perejimo prie finansines apskaitos vedimo laikotarpis, bet kartais ir nacionalines tradicijos. Ilgainiui del etniniu (ypac kalbos), geografiniu, istoriniu bei kai kuriu kitu aplinkybiu susiformavo tam tikri apskaitos modeliai ir pagal tam tikrus požymius vienam ar kitam modeliui  galima priskirti visas pasaulio valstybes.

APSKAITINĖS INFORMACIJOS FORMAVIMAS

Kiekvienos įmonės veiklos rezultatas yra gautas pelnas. Didelę reikšmę visai įmonės veiklai ir pelno kūrimui turi informacija, kartu ir apskaitinė. Neveltui XX amžius laikomas informacijos amžiumi, tačiau dažnai pasitaiko, o tai jau trukdo darbui ne informacijos trūkumas, bet beverčių duomenų perteklius. Todėl vienas svarbiausių tikslų – kvalifikuotai formuoti reikšmingą informaciją, sugebėti laiku ir tinkamai j ą panaudoti.

Apskaitinė informacija formavimo procese tarsi “filtruojama”, iš pradinių duomenų masės atmetant valdymui nereikšmingus duomenis. Kaip proceso išdava turi būti pateikiama informacija, turinti patenkinti šiuos bendriausius reikalavimus:

-  ją turi priimti vartotojas, kitaip tariant, ji turi būti perduodama tam tikrais signalais (garsiniais, vizualiniais ir pan.), kuriuos vartotojas galėtų suvokti:

-  informacija turi būti vartotojui suprantama. Buitiniu požiūriu tai reikštų, kad ją reikia perduoti tokia kalba, kurią vartotojas supranta;

-  informacija turi būti perduodama iš patikimo šaltinio, kuriuo vartotojas pasitiki:

-  informacija turi būti perduodama laiku ( kol ja remiantis dar galima daryti valdymo sprendimus) ir tiksliam adresatui – tam, kam ji yra skirta:

-                  perduodama informacija turi būti reikalinga vartotojui, o jos kūrimo

kaina – bent jau ne didesnė už teikiamą naudą.

Apskaita – nuoseklus įmonės atliktų ūkinių operacijų fiksavimas bei jų analizavimas būsimųjų įvykių prognazavimas. Ne veltui apskaitos žurnalai prilyginami įmonės metraščiui. Kiekviena įmonėatlieka vienokią ar kitokią apskaitą. Net pačios mažiausios prekybos įmonės turi bent vieną sąsiuvinį, kuriame pažymi kiek prekių ir už kokią kainą nupirkta, kiek jų parduota. Tokį sąsiuvinį galima vadinti prelių apskaitos žurnalu.O jį išplėtus arba įvedus dar porą žurnalų ir juose apskaitant pinigų judėjimą, skolų atsiradimą ir jų grąžinimą bei kitas operacijas, būtų galima kalbėti apie buhalterinės apskaitos sistemą.

Įmones galima klasifikuoti labai įvairiai, tačiau klasifikaciniai požymiai, kurie reikšmingi apskaitai yra jų skirstymas pagal dydį, pagal veiklos pobūdį ir pagal biznio organizavimo formą. Įmonių klasifikavimo schema pateikta … priede. Mažos ir didelės – pagrindiniai klasifikavimo pagal dydį kriterijai:

1.       pardavimų apimties trūkumas tas, kad pardavimų apimtis priklauso nuo sezoninių svyravimų;

2.       turto dydžio trūkumas tas, kad pinigais išmatuoto įmonių turto dydis dėl infliacijos nuolat keičiasi ne tik turtą įsigyjant, bet ir jį naudojant;

3.     samdomų darbuotojų skaičius- tik vienpusiškai apibūdina įmonių dydį. Siekiant išvengti minėtų trūkumų, galima sukurti bendrą rodiklį, kuriame būtų

atsižvelgiama į visus tris kriterijus. Dažniausiai nustatoma, kiek produkcijos gali pagaminti ar parduoti įmonė, ar kiek prekių ji gali perparduoti.

Pagal PMĮ Nr                           pelno mokesčio lengvata “juridinių asmenų, kurių

bendrosios pajamos per mokestinį laikotarpį neviršija 100 tukst..litų ir vidutinis sąrašinis darbuotojų skaičius nevršija 10 žmonių”apmokestinamasis pelnas apmokestinamas 13% pelno (pajamų) mokesčio tarifu.

Pagal veiklos pobūdį:

paslaugas teikiančios – tai nemeterialinės sferos įmonės (buhalterines, juridines, sveikatos apsaugos, mokymo, remonto paslaugas teikiančios). Paslaugą pirkėjas dažniausisi sunaudoja jos suteikimo metu.

prekybinės įmonės – tai įmonės, kurios galutinis tikslas, kuo pelningiau parduoti savo produkciją (universalinės bei specializuotos parduotuvės, didmeninės prekybos bazės ir kt.). Prekybinių įmonių veikla išsiskitia tuo, kad jos įsigyja jau gatavus gaminius, kuriuos vėliau parduoda pirkėjams, kitaip tariant, perparduoda. Šios įmonės reikalingos tam, kad padėtų gaminančioms produkciją įmonėms pelningai parduoti prekes.

perdirbimo įmonės – tai įmonės, kurios nusipirkusios žaliavų, įsigijusios būtinų įrengimų ir pasamdžiusios reikiamų darbuotojų, iš šios žaliavos pagamina gatavą produkciją, kurią vėliau parduoda prekybos įmonėms arba tiesiog vartotojams.

mišrios įmonės – perdirbimo įmonės norom nenorom užsiima ir prekybine veikla. Kartais šios įmonės gali pačios parduoti savo produkciją ir galutiniams vartotojams per specializuotas parduotuves. Neretai pačios įmonės gamina produkciją ir atlieka įvairius patarnavimus.

Svarbiausias apskaitos tikslas – teikti rekiamą informaciją išoriniams vartotojams. Tuo tarpu akcininkui nelabai svarbu, ką gamina įmonė, kurios akcijas jis įsigijo. Jam svarbiau, kokį pelną ji gauna ir kokia top pelno dalis tenka jam. Todėl finansinės atskaitomybės forma turi būti kuo vienodesnė visose įmonėse – nepriklausomai nuo jų dydžio ar veiklos pobūdžio. Didelę reikšmę įmonių apskaitos organizavimui turi biznio organizavimo formos.

Individuali įmonė nuosavybės teise priklauso vienam savininkui, kuris atsako už savo įsipareigojimus ir veiklos rezultatus visu savo turtu. Visus sandėrius savininkas sudaro savo vardu. Jo įmonėje gali dirbti ir samdomi darbuotojai, kurie neturi jokios teisės nurodinėti savininkui, kaip elrtis vienu ar kitu atveju. Jeigu personalinė įmonė yra pakankamai didelė, savininkas gali samdyti ir valdytojus, kurie vykdo jų nurodymus. Tačiau dažniausiai tai nedidelės prekybos ar paslaugų teikimo įmonės, kuriose visas funkcijas atlieka patys savininkai.

Užsiregistravusios registre ir gavusios valdžios leidimą veiklai, šios įmonės privalo pradėti vesti apskaitą. Vedant apskaitą, būtinai reikia atskirti įmonės turtą (kurį savininkas naudoja įmonės veiklai) ir asmeninį savininko turtą (pavyzdžiui, jo gyvenamąjį namą ar apyvokos daiktus). Tačiau, nesinaudodamas juridinio asmens teisėmis, toks savininkas kreditoriams, tiekėjams, samdomiems darbuotojams bei valdžios organams atsako visu savo turtu, kartu ir asmeniniu.

Privalumai:

• lengvas individualių įmonių įkūrimas, kadangi savininkai rizikuoja tik savo turtu, todėl valdžios organai dažniausiai lengvai duoda sutikimą joms įkurti, jeigu veikla yra nedraudžiama;
• įmonių savininkai paprastai moka mažesnius mokesčius, kadangi šiuo atveju išvengiama dvigubo apmokestinimo skirtingai negu akcinėse bendrovėse;
• paprastesnė atskaitomybė – pajamų deklaracija. Trūkumai:
• tokių įmonių savininkams nepavyksta sukaupti didelio turto ir smarkiai išplėsti gamybos;
• savininkai nuolat rizikuoja visu savo turtu, o tai verčia juos būti kartais net perdėtai apdairius;
• firmos egzistavimo laikotarpį riboja savininko gyvenimo trukmė. Įmoninkų bendrijas gali įkurti keletas savininkų (ne < 2 ir ne > 20 fizinių ar

juridinių asmenų) savo noru. Ją įkūrę asmenys gali patys valdyti, įpareigoti šiam darbui vieną iš bendrijos narių arba naudotis samdomų valdytojų paslaugomis. Šios bendrijos nesinaudoja juridinio asmens teisėmis, todėl už savo veiklos rezultatus privalo atsakyti visu savo turtu. Turtinės atsakomybės laipsnis priklauso nuo bendrijos pobūdžio.

1. Tikrosios ūkinės bendrijos nariai už bendrijos veiklos padarinius solidariai atsako visu savo turtu.

Ieškovas gali pareikalauti apmokėti jam priklausančią pinigų sumą iš bet kurio bendrijos nario. Pastarieji patys (ar per teismą) privalo išspręsti turtinius ginčus.

2. Komanditinių (pasitikėjimo) ūkinių bendrijų tikrųjų narių padėtis nieko nesiskiria nuo tikrosios ūkinės bendrijos narių padėties. Tuo tarpu nariai komanditoriai už bendrijos veiklos padarinius atsako tik tam tikra, įnešta į bendriją, turto dalimi, todėl mažiau rizikuoja, bet jų įtaka tvarkant įmonės reikalus yra daug mažesnė. Tikrieji nariai gali net nesuteikti jiems balsavimo teisės. Privalumai:

• ūkinės bendrijos, sujungdamos keleto savininkų turtą, gali lengviau ir greičiau sukaupti bizniui reikalingų lėšų kiekį;

Trūkumai:

• visu savo turtu atsako ne tik už savo, bet ir už partnerio veiklos pasekmes;
• mirus ar išėjus ūkinės bendrovės bent vienam tikrajam nariui, bendrija išyra ir turi būti steigiama iš naujo.

Akcinės bendrovės gali įkurti daugelis žmonių, sujungdami savo turtą į vieną įmonę. Jie tai daro įsigydami akcijų. Akcija – vertybinis popierius, suteikiantis jos turėtojui teisę balsuoti, gauti tam tikrą bendrovės pelno dalį, vadinamąjį dividendą, taip pat leidžiantis pretenduoti į bendrovės turto dalį ją likviduiojant. Bendrovė naudojasi juridinio asmens teisėmis. Tai reškia, kad visi be išimties akcininkai neatsako savo asmeniniu turtu už įmonės įsipareigojimus ir jos bankroto atveju rizikuoja netekti tik tos dalies savo turto, kurią jie įnešė apmokėdami už akcijas.

Yra dvi dividendų formavimo teorijos:

1)      dividendų irelevantiškumo teorija

2)      žvirblio rankoje teorija

Dividendų irelevantiškumo teorija. Šios teorijos šalininkai: Miller ir F.Modigliani. Jie įrodinėjo, kad įmonės vertę lemia tik pagrindinis jos uždarbio dydis ir verslo rizika.

Žvirblio rankoje teorijos šalininkai: M.Gordon ir J. Lintner. Jie įrodinėjo, kad pageidaujamas pelningumas didėja mažinant dividendų išmokėjimus, nes investuotojai labiau įsitikinę, kad gaus ne pajamas dėl kapitalo padidėjimo kaip nepaskirstytino pelno rezultato, o dividendų mokėjimus.

Dividendų mokėjimo variantai:

1)      liekamoji dividendų politika. Tai tokia politika, pagal kurią mokamų dividendų suma yra faktinio pelno ir nepaskirstytino pelno, reikalingo įmonei finansuoti, dydžio skirtumai. (esmė reinvestavimas).

2)      Alternatyvioji arba pakaitinė dividendų politika. Pastovių ir nuolat augančių dividendų mokėjimas tam tikru laikotarpiu.

3)      Kai dividendų išmokėjimo santykinis rodiklis yra pastovus. (nusistato mažus dividendus).

Veiksniai lemiantys dividendų politiką:

1)      dividendų mokėjimo apribojimai

2)      investavimo galimybės

3)      alternatyvių kapitalo šaltinių prieinamumas

4)      dividendų įtaka akcinio kapitalo kaštams

Mokant dividendus taikomi apribojimai:

• obligacijų pardavimo sutartys sudaro sąlygas išmokėti dividendus tik tuo atveju, jeigu apribojimo funkciją atliekantys santykiniai rodikliai viršija minimumą.
• siejasi su pinigų prieinamumu, nes dividendai gali būti išmokami tik pinigais.

• Įvedimas į rinką (kuriamas produktas, pristatomas rinkai, reklama, atliekami rinkos tyrimai)
• Augimas (tobulinimas, reklama, marketingas, skatinami pardavimai, auga gamyba, plečiasi aptarnavimas)
• Brandos stadija (gerinama technologija, plečiasi, daugiau konkurentų, nusistovi vidutinė rinkos kaina)
• Smukimo stadija (mažėja pardavimai, paklausa. Kartais pardavimai ir išauga dėl „pavėlavusių“ klientų. Vyksta pagrindiniai finansiniai sprendimai).

Pagrindinės 3 kapitalo didinimo/ fondų sudarymo būdai:

• Akcinio kapitalo didinimas
• Ilgalaikės paskolos
• Trumpalaikės paskolos

Finansiniai spendimai susiję su atsakymais į šiuos klausimus:

• Kodėl turėtų būti didinami fondai?
• Kaip įmonė turi struktūrizuoti savo finansus atsižvelgdama į anksčiau minėtu s3 kapitalo didinimo būdus?
• Jei įmonė turi apyvartinius pinigų srautus, kokio dydžio turi būti diskretieji (atskiri) mokėjimai?

Ilgalaikės paskolos ir akcinio kapitalo mokėjimo matas – svertinis vidurkis, kuris rodo: kuo didesnis paskolos ir kapitalo santykis, tuo labiau įmonė įsiskolinusi.

Pelnas yra buhalterinė sąvoka, bet finansuose ji suprantama kitaip. Čia pirmenybė teikiama ne buhalterinės, o ekonominės vertės modeliui, kur esmė yra pinigų srautai. Grynųjų pinigų srautai reikalingi finansuoti einamiesiems procesams, projektams.

Buhalterijos funkcija – kaupti duomenis, juos sisteminti. Vadovaujasi kaupimo principu.

Finansininkui rūpi, kad būtų lėšų įmonės veiklai, plėtrai, kontroliuoja grynųjų pinigų srautų įplaukas ir panaudojimą. Šis metodas vadinamas grynųjų pinigų metodas (įplaukos užfiksuojamos tik tada, kai gaunami pinigai). Finansininko ir akcininkų tikslai turi sutapti: akcijų vertės didėjimas, dividendai, pelnas.

Korporacijos pelnas išreiškiamas apskaitant vienos akcijos pelną. T.y visą pelną dalijant iš akcijų skaičiaus.

Finansų atsiradimas siejamas su vergovine sistema.

Finansams egzistuoti reikalingos 3 pagrindinės ekonominės sąlygos:

1. reikia pinigų
2. reikia gamintojų, pardavėjų ir vartotojų (gamybiniai – komerciniai santykiai)
3. reikia įstatyminės bazės, kuri reguliuotų egzistuojančius santykius.

Finansų valdymas – finansinių sprendimų priėmimo procesas

Finansų valdymas – ekonomikos principų pritaikymas konkrečiai įmonei ir finansų valdymas yra susijęs su įmonės ribotų išteklių paskirstymu pagal finansiniu sprendimus.

Svarbiausia finansų valdymo funkcija – turto investicijos ir pinigų, reikalingų sumokėti už šias investicijas paieška.

Finansini sprendimas – pasirinkimas tarp alternatyvų.

Visus finansinius sprendimus galima suskirstyti į dvi kategorijas:

1. investavimo sprendimai (kokį turtą turi turėti įmonė)
2. Finansavimo sprendimai (kokiu būdu turi būti finansuojamas turtas)

Visi sprendimai būna 2 tipų:

1. Strateginiai – juos įtakoja įmonės aplinka, situacija
2. Taktiniai – trumpalaikiai (operatyviniai)

Sėkminga organizacija – kuri našiai kuria ekonominę vertę ir efektyviai ją paskirsto.

Pinigai gali finansuoti verslą trumpą laiką (skolinti pinigai) ir ilgą laiką (savininkų nuosavybė)

Finansų valdymo tikslas – efektyvumas, pelnas, akcininkų nuosavybės didinimas.

Akcininkų turtas = turimos akcijos * 1 akcijos vertė

Finansinius sprendimus nulemia rizika ir pelningumas. Jie lemia ir akcijų kainą.

Pagrindiniai rizikos tipai:

1. nemokumo rizika
2. vertės sumažėjimo rizika
3. pajamų rizika
4. negalėjimo laiku atgauti savo skolą rizika

• Savidrauda. Tai toks gamybinės ir komercinės veiklos apsidraudimas, kuomet įmonė pasilieka tam tikrą sumą pinigų kuriais ji galės naudotis nenumatytais atvejais.
• Rizikos fondų sudarymas. Tai toks būdas, kai įmonė perveda į rizikos fondą tam tikrą sumą pinigų ir tais pačiais pagrindais tais pinigais naudojasi.
• Draudimas

1. numatyti įmonės ilgalaikiu tikslus
2. suformuoti įmonės veiklos strategiją
3. nustatyti įmonės veiklos politiką
4. parinkti racionalias veiklos procedūras

• Organizavimas (koordinavimas)

Jo nuoseklumas:

1. visas veiklos sritis reikia sugrupuoti pagal tam tikras parinktas funkcijas
2. asmenims, kurie yra atsakingi už savo veiklą, turi būti suteiktos adekvačios teisės

• Kontrolė

1. veiklos standartų parengimas
2. Faktinių rezultatų palyginimas su standartais

Finansų sistemos tikslas – sudaryti sąlygas susitikti 2 dalyviams: pinigų savininkams, kurie juos sutaupė ir nori parduoti arba paskolinti tiems, kurie stokoja pinigų ir nori jų nusipirkti arba pasiskolinti.

Tarpininkų dėka sutaupoma laiko, galima skolintis didelę sumą iškart, mažesnė rizika.

Pinigų skolininkas – nori nusipirkti arba pasiskolinti pinigų

Rinka – mainų vieta

Finansų rinkų tikslas – efektyviai paskirstyti santaupas pinigų naudotojams. Šios rinkos būna dviejų tipų: pinigų (iki 1m.) ir kapitalo (nuo 1m.).

Pasaulio pinigų rinkose prekiaujama:

1. valstybės iždo vertybiniais popieriais
2. depozitais
3. komerciniai vertybiniais popieriais

Nuosavybės rinkose prekiaujama:

1. obligacijomis
2. privilegijuotosiomis akcijomis
3. paprastosiomis akcijomis
4. konvertuojamaisiais vertybiniais popieriais

Finansų rinkos būna pirminės ir antrinės.

Įvertindamas akcijas investorius turi žinoti:

1. planuojamus pinigų srautus
2. pinigų srautų periodiškumą
3. pinigų srautų riziką

Pinigų laiko vertė. Šiandien turimi pinigai vertesni už tuos, kuriuos turėsiu vėliau.

pinigai, bet ne pelnas yra karalius. Nustatant investicijų vertę, pagrindiniu matavimo įrankiu tampa pinigai, bet ne apskaičiuotas pelnas. Tik turėdami pinigus galime investuoti ir uždirbti palūkanų arba/ir dividendų. Įmonėje uždirbti pinigai ir pelnas per tą patį laikotarpį nesutampa. Viena iš pagrindinių priežasčių yra ta, kad pinigai leidžiami įsigyjant ilgalaikį turtą, o pelnas yra mažinamas priskaičiuoto ir nurašyto į sąnaudas nusidėvėjimo suma.

Apskaitomi tik padidėję pinigų srautai. Veikiančioje įmonėje padidėję pinigų srautai yra skirtumas tarp dviejų pinigų srautų įgyvendinus projektą ir pinigų srautų neįgyvendinus projekto.

Konkurencingos rinkos bruožas: sunku rasti išskirtinai pelningų projektų.

Efektyvios kapitalo rinkos: rinkos reaguoja greitai ir kainos yra teisingos. Ar rinka efektyvi ar ne, leidžia nustatyti informacijos, veikiančios vertybinių popierių kainas, sklidimo greitis. Efektyvi rinka yra charakterizuojama daugybe pelno siekiančių, nepriklausomų investuotojų ir informacijos patekimu į ranką atsitiktine tvarka. Esant tokiai situacijai investuotojai greitai prisitaiko prie naujos informacijos ir perka bei parduoda vertybiniu popierius tol, kol tiki, kad rinkos kaina ją atspindi teisingai.

Atstovavimo problema: vadovai nenori dirbti akcininkams, jeigu geriausiu būdų nepatenkina savo interesų.

Mokesčiai sąlygoja įmonės sprendimus.

Rizika yra nevienoda (dalis jos gali būti diversifikuota, o dalis ne)

Etiška yra elgtis teisingai, tačiau egzistuoja finansų valdymo etikos problema.

1. Pagal naudojamos žaliavos pobūdį įmonės skirstomos į gamybines ir apdirbamosios pramonės
2. Pagal produkcijos paskirtį į gamybos priemonių ir vartojimo reikmenis gaminančias įmones
3. Pagal įmonės dydį skirstomos smulkios, mažos, vidutinės ir didelės.
4. Pagal gamybos specializavimą skiriamos specializuotos, universalios ir mišrios.
5. Pagal gamybos apimtį: masinės, serijinės ir vienetinės.