Afrika – vienintelis žemynas, kurį beveik per patį vidurį kerta pusiaujas.Didesnė jo paviršiaus dalis – plokščiakalniai.Tai pats karščiausias žemynas, kurio milžinišką plotą užima savanos ir dykumos. Afrikoje gyvena patys stambiausi žvėrys, didžiausi paukščiai.

Žemyno miškuose auga daugybė vertingų rūšių medžių, o Žemės gelmėse gausu įvairių naudingųjų iškasenų telkinių.

Afrika yra :

„juodasis žemynas”, nes dauguma gyventojų yra juodos spalvos;

įvairių rasių, tautų, kalbų ir religijų katilas;

„karštasis žemynas”- pusiaujo miškai, savanos ir dykumos.

Afrikoje yra :

didžiausia pasaulyje dykuma ir ilgiausia upė;

gausu naudingųjų iškasenų telkinių, pvz., aukso, deimantų ,naftos, geležies, vario ir kitų metalų rūdų;

didžiausi Žemėje gyvūnų rezervai.

Afrika – negandų žemynas :

daugiausia atsiliekančių šalių;

sparčiausiai daugėja gyventojų;

daugiausia neprivalgančių ir badaujančių vaikų;

dažnos epidemijos, pražūtingos sausros.

Afrikos įdomybės :

vienintelis žemynas, kurį kerta ir pusiaujas, ir pradinis dienovidinis;

Kilimandžaro kalną ties pusiauju net ir vasarą dengia sniegas bei ledas;

yra viena didžiausių salų Žemėje – Madagaskaras;

gyvena didžiausias ir aukščiausias, sausumos gyvūnai – dramblys ir žirafa;

Afrikos gyvūnas gepardas – greičiausias gyvūnas Žemėje;

seniausiųjų žmogaus pirmtakų rasta Afrikoje;

kai kurios gentys iki šiol gyvena akmens amžiuje : medžioja, renka augalus ir vabzdžius, vaikšto nuogi.

Apie naudingąsias  Afrikos iškasenas

Įdubusios Afrikos žemės plutos sritys ne kartą buvo atsidūrusios po vandeniu, todėl jose susikaupė storas nuosėdinių uolienų sluoksnis. Jame yra daug naftos, gamtinių dujų, akmens anglių ir kitų  naudingųjų iškasenų telkinių.

Skylanti Afrika

Nors Afrikos pamatą sudaro stabili platforma, tačiau ne visur Žemės pluta yra rami.Ypač aktyvi ji rytuose.Čia vyko didžiausi Žemės plutos kilimai ir lūžiai.Vienur pluta iškilo, kitur – nugrimzdo. Labiausiai įdubusios sritys vadinamos Vidurio ir Rytų Afrikos grabenais. Giliausiose Vidurio Afrikos grabeno vietose telkšo siauri ir gilūs ežerai.Ilgiausi iš jų Njasos ir Tanganikos. Pastarasis beveik 1500 m gylio.Tarp Vidurio ir Rytų grabeno plyti didžiausias žemyne Viktorijos ežeras. Jo gylis tesiekia 70-80 metrų.

Žemės plutos lūžių srityse vyko dažni žemės drebėjimai. Iš gausiai į paviršių išsiveržusios lavos susidarė Etijopijos kalnynas.Žemės pluta Rytų Afrikoje juda ir dabar. Mokslininkai prognozuoja, kad ateityje, Žemės gelmių veikiama, rytinė Afrikos dalis atskils nuo Afrikos ir nutols.

Karštasis žemynas :

Mūsų platumoje skiriami keturi metų laikai. Afrikoje metų laikai skaičiuojami kitaip nei pas mus.Net ir labiausiai nuo pusiaujo nutolusiose Afrikos srityse  temperatūra nebūna žemesnė nei 10 laipsnių.

Taip yra todėl, kad Saulė per visus metus juda tarp pietų ir šiaurės atogražų ir Žemė ten įkaitinama labiausiai.

Pusiaujo klimatas ir miškai:

Tarp šiaurės ir pietų atogražų, kur Saulė visus metus kybo aukštai virš horizonto, yra pusiaujo klimato juosta. Sričių ties pusiauju oro temperatūra aukšta. Vidutinis mėnesio temperatūros svyravimas nedidelis, todėl kitaip nei pas mus pusiaujo klimato juostoje tėra vienas metų laikas – vasara.

Pusiaujo juostoje ne tik karšta, bet ir drėgna. Per metus čia iškrenta vidutiniškai apie1500 mm kritulių. Retai pasitaiko dienų be lietaus.

Šiltame ir drėgname pusiaujo klimate visus metus žaliuoja vešlūs drėgnieji pusiaujo miškai. Jie sudaro apie pusę pasaulio miškų – užima beveik 10% Žemės sausumos. Pusiaujo miškai skiriasi nuo kitų pasaulio miškų. Mūsų platumoje augantys lapuočiai kiekvieną rudenį numeta lapus, o ties pusiauju medžiai žaliuoja ištisus metus, nes lapus keičia dalimis.

Mokslininkai tirdami šį kraštą turi iškęsti vietos orų permainas.Štai kaip jie aprašo dieną ties pusiauju:

Mes išvažiavome tekant saulei.Rytas buvo vėsus. Po dviejų kelionės valandų pajutome alinantį karštį.Kol nuvažiavome iki artimiausio kaimo, pradėjo rinktis maži debesėliai, kurie sparčiai didėjo.Apie 16:00 prasidėjo liūtis .Po lietaus pradėjo temti ir mes išsigandome, kad kelyje mus užklups naktis.

Pusiaujo miškai auga keliais ardais .Viršutinį sudaro pavieniai šviesamėgiai medžiai.Jų lapai kieti ir stambūs, tarsi nulakuoti.Taip jie neleidžia  išgaruoti vandeniui.Po šiais medžiais galiūnais keliais ardais auga žemesni medžiai, kuriems reikia mažiau šviesos. Jų lapai ploni ir gležni. Pusiaujo miškams būdingi nederlingi dirvožemiai.Dirvožemiai pusiaujo miškuose raudono arba gelsvo atspalvio .Taip yra todėl ,kad  uolienos, ant kurių jie susidarė, turi daug geležies.

Pusiaujo miškai nuo kitų platumų miškų skiriasi labai didele augalų įvairove.Taip pat pusiaujo miškas neįsivaizduojamas be lianų.Jos tankiai vejasi medžių kamienus tik norėdamos saulės šviesos. Gaila, bet ne visos lianos tokios „geranoriškos”. Yra ir tokių ,kurios taip suspaudžia tą medį, kurį pasirinko auka, jog jis nudžiūna.Miškuose taip pat gyvena ir žmonės. Jie vadinami pigmėjais (miškų vaikais) ir bantais.Pigmėjai labiau panašūs į akmens amžiaus žmogų. Jie vis dar verčiasi medžiokle ir rankiojimu.Tradiciniai jų ginklai ietis ir lankas.Pigmėjai nėra sėslūs.Kai aplink gyvenvietę išmedžioja gyvūnus, sumažėja kitų miško gėrybių, keliasi į naują vietą.Deja pigmėjų gyvenimo būdui kenkia civilizacija, kuri pradeda skverbtis į jų ramų gyvenimo būdą. Turistai atneša vis naujų ligų ir dėl to labai daug pigmėjų išmirė.

Bantų vis dėl to negalima vadinti džiunglių vaikais. Jie maždaug prieš 400 metų atsikraustė iš savanų į džiungles. Jie verčiasi lydimine žemdirbyste. Jų gyvenimą taip pat pakeitė civilizacija.Šaunamieji ginklai pakeitė tradicinius. Bantai labai tausoja gyvenamuosius plotus, todėl iškerta tik po mažą miško dalį. Bantai nekaupia maisto atsargų ir neaugina stambių gyvulių . Nors didžiąją dalį jų maisto sudaro išaugini vaisiai, daržovės, bet kartais jų racionas papildomas žuvimi.Bantai išsikerta po nedidelį miško plotą ir jį apsėja. Po kelerių metų jie sunaudoja paviršiuje esančias derlingas žemes ir ten pradeda augti antrinis miškas. Jis bus toks kaip buvęs tik po100 metų.

Savanų tipai :

Tarp pusiaujo ir atogražų klimato juostų plyti subekvatorinės klimato juostos.Gamtoje irgi yra perėjimas tarp drėgnųjų pusiaujo miškų ir dykumų. Toje pereinamojoje juostoje plyti savanos.Tačiau savanos taip pat yra kelių rūšių. Yra drėgnosios savanos, sausosios savanos ir dygliuotosios savanos. Jos yra skirstomos pagal tai kiek mėnesių trunka drėgnasis ir sausasis metų laikai ir kaip  jos nutolusios nuo pusiaujo.

Drėgnoji savana yra panaši mišką. Sausasis laikotarpis ten trunka nuo 2 iki 5 mėn. Auga žolė, kurios aukštis siekia 2 m, taip pat palmės ir kiti medžiai.Dauguma medžių vis dėl to numeta lapus. Šioje savanoje gyvenantys žmonės per metus išaugina net du derlius taigi žemė yra palanki žemdirbystei.

Sausoji savana išsiskiria tuo, kad palei upes auga galeriniai miškai, kurie neišdžiūna net per sausąjį laikotarpį, kuris čia trunka apie pusę metų. Žolė ten nėra tokia aukšta kaip drėgnojoje savanoje ir jos nėra tiek daug. Medžiai žemi, o jų lapai maži ir siauri, kad apsaugotų medžius nuo išdžiūvimo. Svarbiausi šių savanų medžiai yra Akacijos ir Baobabai . Akacijos turi tankų skėčio pavidalo vainiką, kuris meta šešėlį ir apsaugo žemę nuo išdžiūvimo.Baobabas turi storą kamieną, kuriame kaupia vandenį.

Dygliuotoji savana yra panaši į dykumą.Šioje savanoje sausasis laikotarpis trunka iki 10 mėn. Vyrauja dygliuoti krūmai, šiurkšti aukšta žolė. Šios savanos dirvožemis yra raudonos spalvos.Negausiai augantys medžiai beveik visus metus būna be lapų.Kritulių iškrinta nedaug, todėl upės vandenį neša tik kelis mėnesius per metus. Kadangi žemdirbystei nėra sąlygų, todėl ten ypač plačiai paplitusi klajoklinė gyvulininkystė.

Iš kitų geografinių zonų savanos išsiskiria gyvūnų gausa.Savanų gyvūnai puikiai prisitaikę prie aplinkos sąlygų.Pavyzdžiui žirafos ir drambliai gali skabyti lapus nuo pačių medžių viršūnių.Nuo plėšrūnų augalėdžius saugo kailio spalva ir greitis . Per ilgą laiką savanų gyvūnai prisitaikė prie sausojo laikotarpio. Mažesni gyviai užmiega, o didesni migruoja.Niekur kitur žemėje nėra tiek daug vienu metu migruojančių gyvūnų.

Dykumų įvairovė :

Kur plyti atogražų klimato juosta, ten vyrauja žemyneigiai oro srautai.Tai aukšto slėgio sritys, kur vyrauja sausas oras.Dėl ypatumų ten susidarė dykumos.Afrikoje yra Sacharos dykuma, kurios plotas siekia 9 mln. km2. Tai ketvirtadalis Afrikos ploto. Dykumoms susidaryti padeda šaltosios jūrų srovės, didelis nuotolis nuo vandenynų.Dykumoje sausasis laikotarpis trunka iki 11 mėn. Dažnai lietus nelyja net kelerius metus iš eilės.Dažnas svečias Sacharoje yra stiprus vėjas samumas į orą pakeliantis smėlio debesis. Temperatūros svyravimai, tekantis vanduo ir vėjas nuolat keičia dykumų kraštovaizdį. Todėl Sacharoje susidarė įvairių tipų dykumų. Kalnuose, kur yra daug didelių nuolaužų, akmenų, plyti akmeningosios dykumos. Kur daugiau smulkesnių nuolaužų, žvyro ,susiformavo žvyringosios  dykumos. Toliau nuo kalnų , kur nėra akmenų , žvyro plyti smėlingosios , druskingosios, molingosios dykumos.Dykumoje yra augalų, kurie atsiranda tik po lietaus. Sukaupę drėgmės jie greitai auga, žydi, subrandina vaisius ir nudžiūsta.Tokie augalai vadinami efemerais. Didesni dykumų gyvūnai gali gyventi tik jų pakraščiuose kur yra pakankamai vandens.Kartais dykumoje būna vietų kur į žemės paviršių prasiskverbia gruntinis vanduo. Tokios vietos vadinamos oazėmis.Daugelyje oazių yra įsikūrę žmonės.Jie oazėje plėtoja žemdirbystę.Oazėje ji plėtojama keliais ardais. Žemiausiame arde auga miežiai, kviečiai, daržovės, prieskoniai.Antrą ardą sudaro šešėlį metantys vaismedžiai ir krūmai.Aukščiausiąjį ardą sudaro datulių palmės. Jos apsaugo žemiau augančias kultūras nuo kaitrių saulės spindulių. Laukai dykumoje turi būti drėkinami. Jų drėkinimo būdas priklauso nuo oazės tipo.Oazės būna keturių tipų:

Fagoro oazės jose vanduo semiamas iš šulinių siekiančių gruntinius vandenis nevienodame lygyje.

Gražūs Afrikos vaizdai

Upių oazės  patvenkta upė, dažnai papildoma gruntiniais vandenimis.

Šaltinių oazės būna kalno papėdėje, didelėje dauboje ar slėnyje.

Artezinio vandens oazės pasižymi tuo, kad gręžiami gilūs arteziniai gręžiniai, siekiantys gruntinius ir artezinius vandenis.

Žmonės negyvena oazių centre.Kodėl? Labai paprasta… Žmonės labai tausoja vietą oazėje, nes ten yra derlingos žemės ir pavėsio, o būtent to reikalauja jų pasėliai.Namai dažomi baltai ir labai arti vienas kito. Taip yra daroma, nes balta spalva labai gerai atspindi šviesą. Namai statomi vienas šalia kito tam ,kad mestų šešėlį ant kito namo.Taip pat pavėsį suteikia augančios palmės.

SAVIANALIZĖ. Viskas vyko sklandžiai.Gailiuosi tik, kad neįtraukiau šaltinių apie papročius. Problemų nebuvo rašant šį referatą. Rašydamas šį darbą sužinojau daug ką apie Afriką. Rašydamas šį darbą nemanau, kad įgijau kokių nors įgūdžių.

Informacija paimta iš :

7-os klasės geografijos vadovėlio „Pasaulio geografija”

Enciklopedijos „Žemės gėrybės”

Susiję įrašai:

• Prancūzija (referatas)
• Norvegija (referatas)
• Naujoji Zelandija
• Kipras (referatas)
• Italija (referatas)

Susiję įrašai:

• Prancūzija (referatas)
• Norvegija (referatas)
• Naujoji Zelandija
• Kipras (referatas)
• Italija (referatas)

Apie Europą kaip vientisą kultūrinę ir civilizacinę erdvę kalbama jau nuo senovės, o raginimai ir netgi bandymai suvienytiskirtingas Europos tautas yra žinomi nuo pat Karolio Didžiojo laikų. Bet tikrai savanoriškas ir – dabar galima pasakyti – sėkmingas Europos vienijimasis prasidėjo tik XX amžiaus šeštajame dešimtmetyje, įsteigus ekonomines Europos bendrijas, kurios šiandien jau yra išaugusios į įspūdingą europos Sąjungą. Todėl visai neatsitiktinai šiandien europos Sąjunga neretai yra tapatinama su visa Europa.

Neatsitiktinai ir Lietvoje daug kas šalies pasirengimą stoti į Europos Sąjungą taip ir vadina: „ėjimas į Europą”. Ir čia nėra nieko nuostabaus. Europos Sąjunga iš tiesų yra ne tik įdomus reiškinys, bet ir nepaprastai svarbus ilgo, skausmingo Europos civilizacijos raidos rezultatas. Viena vertus, Europos Sąjunga nėra vientisa valstybė, kurią valdytų viena veiksminga vyriausybė. Tačiau ji nėra ir lengvai suardoma bei atsitiktinių aplinkybių nulemta valstybių koalicija. Šioje Europos valstybių asociacijoje (šiandien taip ją pavadinti būtų geriausia) randame ir sėkmingo valstybių prisikėlimo, ir suklestėjimo pavyzdžių (pvz., Airija, Ispanija, Vokietija), ir besikuriančios supervalstybės užuomazgų (pvz., bendra teisė, bendra politika, bendri pinigai, bendra gynyba).

Airija

Sostinė: Dublinas (1100000 gyv.)

Santvarka: respublika

Gyventojų skaičius: 3,76 mln (2001)

Plotas: 70 284 km

Valstibinės kalbos: airių ir anglų

ES narė nuo: 1973

Nac. šventė: kovo  17

Piniginis vienetas: Airijos svaras

Laiko juosta: PL

Ši nedidelė respublika Vakarų Europos pakraštyje yra įsikūrusi antroje pagal dydį Britų salyno saloje. Gyventojų ten yra beveik tiek pat, kiek ir Lietuvoje – apie 3,7 mln. Nepriklausoma Airija tapo tiktai 1922 metais, iki tol ji buvo britų imperijos dalis. Iškovojusi nepriklausomybę, Airija pasiskelbė neutralia valstybe ir išvengė įtraukimo į Antrąjį pasaulinį karą. Norėdama išlaikyti neutralitetą, ši valstybė iš pradžių nedalyvavo ir pokarinių europos institucijų kūrimo procese, iki šiol ji nėra NATO narė. Neutrali ir izoliuota Airija buvo neturtinga valstybė, joje dauguma žmonių dirbo žemės ūkyje, o silpna pramonė orientavosi tik į mažą vidaus rinką. Pagrindinė prekybos partnerė buvo Jungtinė Karalystė, prekyba su ja sudarė daugiau kaip pusę užsienio prekybos. Todėl 1961 metais, Didžiajai Britanijai apsisprendus stoti į Europos Bendriją, tą patį nusprendė padaryti ir Airijos vyriausybė, tačiau, Prancūzijai vetavus Britanijos paraišką, automatiškai nutolo ir Airijos narystė. Airija Europos Bendrijos nare tapo tik 1973 metais.

Narystė Europos bendrijoje Airijai buvo labai naudinga. Jai atsivėrė galimybė ne tik sumažinti savo priklausomybę nuo prekybos su Didžiąja Britanija, bet ir ilgainiui, vykdant lengtanę mokesčių politiką, pritraukti daug stambių tiesioginių užsienio investicijų, ypač iš JAV, kuri vuvo suinteresuota investuoti airijoje ne tik dėl to, kad gyventojai kalba angliškai, bet ir dėl to, kad per Airiją atsivėrė kelias i didžiąją Europos bendrąją rinką. Tarp investuotojų, kurie padėjo sukurti modernią Airijos elektronikos ir farmacijos pramonę, buvo labai daug airių išeivių, kurie mielai investavo savo protėvių tėvynėje. Taip pat nereikia pamiršti, kad Airija gavo didžiulią paramą ir iš Europos Bendrijos biudžeto. Tiuesioginių išmokų gaudavo žemdirbiai, o pagal regioninės politikos programas į Airiją ateidavo dar gana didelės(iki 4 proc. bendrojo vidaus produkto) papildomos lėšos infrastruktūrai plėtoti. Galiausiai šiandien Airija yra visiškai įveikusi savo atsilikimą ir tapusi viena iš sparčiausiai besivystančių ekonomikos atžvilgiu šalių. Iš jos dabar mielai ima pavyzdį ir bando pasimokyti kitos valstybės, kurios dar tik rengiasi stoti į Europos Sąjungą.

• Airijoje gyvena 3,744,700 žmonių (1999 metų skaičiavimais),o  Dublinas, šalies sostinė, turi apie 953,000 gyventojų.
• Šalis mėgaujasi palyginti švelniu klimatu. Mėnesio vidutinė temperatura kinta nuo septynių laispnių Celsijaus sausį iki devyniolikos laipsnių birželio menėsį.
• Airijoje vidutiniškai per mėnesį iškrenta apie du, tris colius kritulų, o dienos metas trunka nuo dviejų valandų gruodį iki 6 valandų birželį.

• Šalies plotas yra 84,412 km², o kranto linijos ilgis siekia apie 3,172 km.

• Aukščiausias Airijos kalnas yra taip vadinimas “Carrantouhill” 1,041 m. aukščio. Ilgiausia upė – “Shannon” 340 km ilgio. Didžiausias ežeras – “Lough Neagh”.
• Airijos nacionaliniai parkai turi keletą unikalių ir įspūdingų gamtovaizdžių.
• Didelė faunos ir floros įvairovė.
• Laisvas religijos pasirinkimas valstybės piliečiams yra garantuojamas Airijos Konstitucijos. Daugumos Airijos gyventojų tikėjimas yra katalikybė.
• Senoji šalies kalba  išsivystė iš keltų imigrantų apie 600 prieš Kristų.

• Anglų kalba į Airiją atkeliavo kartu su normandais. Nors ir sunkiai prigydama, vis tiek tapo verslo, administracine kalba.

1923 metais buvo įkurta pirmoji Valstybės vyriausybė, kuriai vadovavo Viljamas T. Kosgreivas (William T. Cosgrave).

Šalies pavadinimas

Remiantis ketvirtu Konstitucijos straipsniu, kuriame yra parašyta, kad šalies pavadinimas angliškai – “Ireland” ir “Éire” – airių protėvių kalba.  Nors  senosios kalbos šalies  pavadinimo “Éire” kilmė yra nežinoma, tačiau senojoje airių literatūroje yra tokia mitologinė pranašė, vardu Eiru. Dabartinis modernus šalies pavadinimas sudarytas iš gėlų kalbos “Éire” ir vokiško žodžio “land” (žemė).

Nacionalinė vėliava

Nacionalinė vėliava yra trispalvė, sudaryta iš žalios, baltos ir oranžinės spalvų. Žalia spalva atstovauja senajai Gėlų ir Anglų – Normanų gyventojų daliai, oranžinė – protestantų rėmėjų iš Oranžijos valstybės, balta simbolizuoja ilgalaikę taiką tarp dviejų tradicijų. Vėliava pirmą kartą buvo iškelta 1848 metais, kaip Airijos sąjūdžio simbolis, tačiau nebuvo naudojama iki 1916 metų sukilimo.

Himnas

Airijos himnas “Amhrán Na bhFiann” (Kareivių daina) buvo parašytas 1907 metais Peadar Kearney ir Patrick Heeney. Oficialiai tapo valstybės himnu tik 1926 metais.

Airijos Nacionalinė diena yra Švento Patriko diena, švenčiama kovo 17 dieną.

Konstitucija

Airijos Konstitucijoje yra surašyti svarbiausi valstybės įstatymai. 1937 metų referendume Konstitucija buvo pritaikyta apibūdinti Airiją kaip suverenią, nepriklausomą ir demokratinę valstybę.  Konstitucijoje yra surašyta Valstybės ir Vyriausybės administracinė struktūra. Visų piliečių teisės yra saugojamos Konstitucijos.

Prezidentas

Prezidentas yra renkamas balsuojant žmonėms kas septyneri metai. Kol kas prezidentas neturi jokios vykdomosios galios, jo vaidmuo daugiau yra ceremoninis. Prezidentas įgyja tikras galias, kurios jį padaro Konstitucijos saugotoju. Dabartinė Airijos prezidentė yra Mary McAleese.

Airių Vyriausybė

Airių Vyriausybė sudaro ne mažiau kaip septyni ir ne daugiau kaip penkiolika narių. Vyriausybės vadovas yra Airijos ministras pirmininkas (Taoiseach), kuris yra paskirtas prezidento.

Airija yra parlamentinė, demokratinė šalis. Tautinis parlamentas yra vadinamas Oireachtas ir sudarytas iš dviejų rūmų ir Prezidentūros. Vieni iš rūmų yra vadinami Dáil (Atstovų rūmai), kitas – Seanad (Senato rūmai). Šiuos abu rūmus sieja Konstitucija ir Airijos įstatymai.

Užsienio politika

• Airių užsienio politikos pagrindas yra Konstitucija, kurioje yra tokie principai, kurie išreiškia pagarbą visoms tautoms irištikimybę tarptautinių santykių teisės taisyklėms. Airija tiki, kad geriausi dalykai kiekvienai šaliai yra bendradarbiavimas su tarptautiniais partneriais, taikių darbo santykių, pagrįstų pagarba, tolerancija, Jungtinių tautų demokratiniais principais ir žmonių teisėmis, sukūrimas.

Airija taip pat pripažįsta ypatingą vienybę su tautomis, kurios siekė nepriklausomybės per praėjusius šimtą metų.

Airijos žmonės du šimtmečius emigravo į kitas pasaulio šalis, turinčias ir taip jau daug gyventojų. Ypatingi santykiai gyvavo ten, tose šalyse, kur gyveno  didelė airių protėvių populiacija.

Jungtinių Tautų Organizacija

Airija – aktyvi dalyvė Jungtinių Tautų Organizacijoje nuo 1955 metų, dažniausiai prisidedanti prie taikos palaikymo misijos visame pasaulyje ir jos parama JT0 įstaigoms yra susijusi su organizacijos plėtra ir žmogaus teisių gynimu.

Europos Sąjunga

• Airija prisijungė prie Europos Ekonomikos Bendrijos 1973 metais, pasiūlydama regioninio plėtojimo finansavimo iš Europos idėją ir struktūrizuotą prekybos politiką be bendrijos.
• 1997 metais Airija pasirašė Amsterdamo Sutartį Paryžiuje prie ES užsienio ministerijos, kuri pateikė pokyčių šalies bendroje užsienio ir saugumo politikoje.
• Po naujo, sklandaus, struktūrizuoto šalies lėšų paskirstymo Airija 2000-2006 metais padidins savąjį kapitalą apie 3,4 bilijonų eurų.

Emigracija

• Airių emigracija, menininkų kelionės po pasaulį moko, kad išeivija yra svarbus dalykas Airijos visuomenei. Įvairūs istoriniai įvykiai lėmė keletą emigracijos pakopų: laikmetis, kai gėlai buvo užgrobę Airiją, badmetis ir šių laikų paskutinių dešimtmečių ekonominis sąstingis.
• Yra apskaičiuota, kad per 40 milijonų žmonių JAV yra airių kilmės. Airių emigracija į Kanadą taip pat buvo gausi per ir po nepritekliaus metų.
• Daugiau negu 30% Australijos gyventojų sudaro airių kilmės žmonės.
• Šiandien šalyje situacija yra visiškai kitokia. Ekonomikos lygis ir gyvenimo sąlygos gerėja. Tai vilioja airius sugrįžti į tėvynę.

Švietimas  ir mokslas

Airijos švietimas yra privalomas visiems vaikams nuo 6 iki 15 metų.

1998/99 metais daugiau negu pusė šalies gyventojų mokėsi.

Mokslas  ir Technologijos

Vyriausybė pripažįsta mokslą ir technologijas kaip svarbius dalykus ekonominei, socialinei, kultūrinei raidai.

Atsakomybė už mokslo ir technologijų plėtojimą yra vienas iš svarbiausių Airijos Vyriausybės uždavinių

Laikraščiai

• Airijoje leidžiami šeši rytiniai laikraščiai (Six morning newspapers are published in Ireland):

- Airių laikas (The Irish Times) – įsteigta 1859 metais (tiražas 113,835).

-Airių nepriklausomybė (The Irish Independent) – Dublino laikraštis, išleistas 1905 metais (tiražas 165,365).

- “The Irish Examiner” – leidžiamas Korko mieste (Cork, tiražas 62,413).

- The Star – based in Dublin

- The Belfast Newsletter and The Irish News – both based in Belfast.

Radijas

Airija turi keturias valstybines ir vieną nepriklausomą stotį.

Televizija

• Radijas “Telefís Éireann” yra pagrindinis šalies transliuotojas, įsikūręs 1926 metais, o pirmoji televizijos stotis įsikūrė 1961 metais.
• RTÉ yra populiariausia televizija, turinti du kanalus “RTÉ” ir “Network 2″.
• RTÉ’s sudaro apie 2100 rašytojų, technikų, žurnalistų, muzikantų prodiuserių, aktorių ir kitų kūrėjų.
• TG4 – tai televizija, kurioje žinių ir kitos programos yra transliuojamos senąja airių kalba.

TV3 yra nepriklausomas kanalas, įkurtas 1998 metais.

Ekonomika

• Airijos ekonomika yra atvira. Šalis daugiausia verčiasi eksportu.
• Airijos ekonominis ūkis stipriai priklauso nuo prekybos, kuri sudaro  daugiau negu 96,8% BVP (bendro vidaus produkto, 1999 m. duomenimis).

Narystė Europos Sąjungoje (ES) ir priklausymas Bendrai Rinkai, Valstybei leidžia teisėtu būdu įvairinti, keisti savo prekybos struktūrą. Net jei Didžioji Britanija yra didžiausia Airijos prekybos partnerė, beveik pusė viso šalies eksporto dabar patenka į kitas Europos Sąjungos šalis.

Gyvenimo sąlygų pagerėjimas

Airija džiaugiasi šalies ekonomikos suklestėjimu per dvidešimto amžiaus paskutiniuosius metus. Manoma, kad gyvenimo sąlygų gerėjimą sąlygoja šios priežastys:

• aukštojo išsilavinimo siekimas, kvalifikuotų specialistų darbas;
• atviros rinkos idėjos priėmimas – tai daugelio metų nuoseklaus užsienio šalių investicijų siekimo rezultatas;
• geri ekonominiai tarpusavio santykiai tarp Vyriausybės, Industrijos ir Prekybos Sąjungų;
• išsilavinusių emigrantų grįžimas į Airiją.

Struktūrinis ir  Sanglaudos Fondai

Airija gaus apie 3,4 bilijonų eurų į savo fondus 2000-2006 metais. Kad gautų struktūrinius fondus, Airija buvo padalinta į du regionus.

Fondų sumažėjimas ir Airijos padalijimas į regionus atspindi ekonomikos augimą per pastaruosius metus. Augimo tempas padidėjo keturis kartus.

Nacionalinis Plėtojimo Planas

Nacionalinis Plėtojimo Planas yra investicijų planas žmonėms ir privačių investicijų padengimas per 2002-2006 metus. Plano tikslai yra tokie:

• skatinti tolimesnį ekonomikos augimą ir plėtrą;
• investuoti į infrastruktūrą;
• formuoti žmonių sumanumą per išsilavinimą;
• sumažinti šalyje socialinius ir ekonominius skirtumus.

Literatūra

Iš publikacijų, kaip James Joyces epiniai šedevrai “Ulysses” (Odisėjas), “Sean O’ Casey’s”, “The Plough” ir “Stars” ir  “Juno” ir “Paycock” 1920 metais ir daugelio kitų rašytojų darbų dėka Airijos literatūra buvo pripažinta visam pasauly.

Neseniai poetas Seamus Heaney gavo Nobelio premiją. Tai ketvirtas Airijos rašytojas, 20-ajame amžiuje pasiekęs tokią šlovę.

Muzika ir šokiai

• Tautinė Airijos viduramžių muzika buvo perduodama iš kartos į kartą.  Arfa (cláirseach) ir maža arfa (cruit) buvo pagrindiniai muzikos instrumentai. Dabar tradicinė airių muzika grojama su arfa, uigūrišką dūdele, smuiku ir akordeonu.

Neišliko identiškų senosios bardų muzikos įrašų, tačiau  arfininko, kompozitoriaus, poeto Turlough O’Carolan darbai, kolekcijos išsaugojo aštuoniolikto amžiaus pabaigos Airijos tautinę muziką. Comhaltas Ceoltóirí Éireann (pažodžiui “Airijos muzikantų draugystė”) pastangų ir darbų dėka tautinė airių muzika buvo žinoma užjūrio šalims. Dabar  Comhaltas Ceoltóirí Éireann turi apie 400 skyrių Arijoje ir pasaulyje kurie moko tradicinės Airijos muzikos. Jų tradicinės airių muzikos archyvo perklausymas truktų 4000 valandų. “Comhaltas” galime atrasti ir internete

• Airių tradicinė, pasaulinė, populiarioji muzika, rokas yra pripažinti visame pasaulyje.
• Tautiniai šokiai yra tokie :  rilis (greitas airių šokis) ir jūrininkų šokis. Pastaraisiais metais garsiausia airių tradicinė šokių grupė “Riverdance” pasiekė didelio pripažinimo pasaulyje.
• Rokas ir kantri stiliaus muzika yra populiariausi stiliai dabartinėje Airijoje.
• Airijos rokas ir pop muzika, tokios grupės kaip U2, Boyzone, Corrs ir Westlife, irgi įgijusios tarptautinį pripažinimą.

Kinas

• Pirmasis kino teatras atsidarė Dubline, “Volta on Mary” gatvėje 1909 metais, vadovaujamas James Joyce.
• Be vietinių filmų pastatymų, šalyje buvo sukurti ir kitų tautų filmai, kuriems vadovavo garsūs filmų meistrai. Pavyzdžiui, tokie filmai kaip ”Ryans Daughter” (1970), “Braveheart” (1994) ir “Saving Private Ryan” (1997) buvo sukurti kaip tik Airijoje.
• Dabartinis airių kinas turi didelį pripažinimą pasaulyje. Per pastaruosius metus buvo sukurti garsiausi airiški filmai, tokie kaip “My Left Foot” (Jim Sheridan, 1989), “The Field” (Jim Sheridan, 1990), “Michael Collins” (Neil Jordan, 1996) and “The General” (John Boorman, 1998).

Tautosaka

Tautosaka ir legendos, kurios perduodamos iš lūpų į lūpas, yra, buvo ir bus svarbiausioji Airijos kultūros dalis.

Virtuvės paslaptys

Airija garsi ne tik nesibaigiančiu lietumi, bet ir alumi, juodu, tirštu alumi, kuris kvepia lakrica ir vadinamas porteriu. Turbūt tik viskis savo populiarumu prilygsta šiam tautiniam gėrimui.

Airijos virėjai niekada nebuvo garbėtroškos. Jie liko ištikimi savo židiniams ir šiandien tebekepa mėsą, kaip kepdavo jų seneliai – ant atviros ugnies, vietoj malkų naudodami durpes. Beje, geriau už airius ištroškinti avieną sunku. Airiška stju – tai avienos krūtininė, ištroškinta kartu su bulvėmis, svogūnų padaže, pagardintame pipirais. Šis patiekalas visai teisėtai laikomas tautiniu.

Susiję įrašai:

• Prancūzija (referatas)
• Norvegija (referatas)
• Naujoji Zelandija
• Kipras (referatas)
• Italija (referatas)

Joje kaupiasi jūrinės nuosėdos, žemyninės nuogulos. Per ilgą laiką čia susidarė kelių tūkstančių metrų nuosėdinių uolienų  sluoksnis. Amazonė plyti pusiaujo ir subekvatorinėje klimato juostoje. Čia visus metus oro temperatūra aukšta. Labai drėgna. Vasaros ir žiemos temperatūros mažai skiriasi. Kiek labiau išryškėja sausasis ir drėgnasis laikotarpis.

Dėl didelio kritulių kiekio Amazonėje pietų Amerika vadinama drėgniausiu žemynu. Kritulių gausa į šią teritoriją neša iš Atlanto vandenyno pučiantys šiaurės rytų ir pietryčių pasatai. Jų kelyje nėra kliūčių, todėl drėgni orai giliai prasiskverbia į žemyną, pasiekia Andus.

Gausus krituliai ir lėkštas Amazonijos paviršius buvo gera prielaida susidaryti tankiam upių tinklui, dideliems pelkėtiems plotams. Milžniškoje Amazonijos teritorijoje auga drėgnieji pusiaujo miškai.

Iš Andu kalnu ištekančios Maranjono ir Ukajalio upės susijungusios sudaro Amazonę, kuri kelis tūkstančius kilometrų savo vandenis plogdo žemuma ir ties Balemo miestu pasiekia Atlanto vandenyną. Ilgame kelyje į Amazonę įteka daugiau kaip 500 intaku. Per 200 iš ju  ilgesni už mūsų Nemuną.

Amazonės baseinas didžiausias. Jame gali ištekti daugiau kaip pusė Europos žemyno. Amazonė ir jos intakai  plugdo trečdalį pasaulio upių vandens.

Amazonė vandeninga visus metus. Jos intakai suplugdo vandenį iš šiaurės ir pietų psurutulių. Pietų pusrutulyje drėgnasis laikotarpis nuo spalio iki balandžio. Brazilijos plokščiakalnyje tuomet iškrenta daug  kritulių. Upės patvinksta ir plugdo vandenį į Amazonę.

Šiaurės pusrutulyje drėgnasis laikotarpis trunka nuo kovo iki spalio. Tada gausiai lyja Gvianos plokščiakalnyje, rytiniuose Andų šlaituose. Apsčiai maitinami kairieji intakai. Į Amazone atplugdo daug vandens. Per potvynius vandens lygis pakyla 10-15 metrų, upė smarkiai išsilieja – kai kuriuose vietose net po 100km abipus, apsmemia milžiniškus miškų plotus. Todėl čiabuviai užtvindomuose plotuose trobeles statosi ant aukštų polių.

Aukštupyje Amazonė yra maždaug 2km pločio. Kelyje į rytus intakai nuolat ją papildo: upė platėja, darosi vandeningesnė.

Susiję įrašai:

• Prancūzija (referatas)
• Norvegija (referatas)
• Naujoji Zelandija
• Kipras (referatas)
• Italija (referatas)

Dalius Daukantas

Vytautas Butkus

Artūras Venckus

Rimvydas Velykis

Antarktida-pats šalčiausias žemynas. Jis yra išsidėstęs pietų pusrutulio poliariniame rate. Visa Antarktida yra apledėjusi. Ledo storis – apie 2000-3000 metrų. O rytinėje dalyje iki 4500 metrų. Tik 2 % žemyno nėra apledėję. Antarktida – penktas pagal dydį žemynas. Jo plotas 14,1 mln.km². Niekas nėra matęs tikrojo Antarktidos paviršiaus, nes jį dengia storas ledo sluoksnis.Apie 32 % tikrojo paviršiaus yra žemiau jūros lygio. Ištirta, kad tikrajame reljefe yra kalnų, lygumų ir įdubų. Kai kurie kalnai yra labai aukšti-Vinsono kalnų masyvas – 5140 m. Tai pat yra gilių įdubų – -2555 m. Nuo Antarktidos krantų maždaug iki 500 metrų gylio tęsiasi gana lėkštas šelfas. Jame yra įdubų gilesnių kaip 1km. Nuo šelfo krašto dugnas stačiu šlaitu leidžiasi į vandenyno guolį (maždaug 4-5 km. gylio). Vandenyno dugne yra keletas didelių ir gilių duburių (Afrikos – Antarktidos iki 6972m., Australijos – Antarktidos iki 6089m. Belinghouzeno iki 5395m), kuriuos skiria povandeniniai kalnagūbriai. Daugelis salų yra tų kalnagūbrių viršūnės. Vidutinis Antarktidos aukštis kartu su ledu (2040 m.) yra trigubai didesnis už kitų žemynų. Antarktida nepriklauso nė vienai valstybei. Kadangi ten nėra nuolatinių gyventojų, o tik tyrinėjimų stotys šis žemynas vadinamas mokslo ir taikos žemynu.

Klimatas. Antarktidos žemyno klimatas, kuriame vyrauja anticiklonas, skiriasi nuo antarktinio

klimato, kuriam būdinga intensyvi ciklonų veikla. Antarktidos klimatas – šalčiausias visoje žemėje. Vostoko stotyje gruodžio mėnesio vidutinė temperatūra -32^oC, rugpjūčio -71^oC. Antarktida yra pats šalčiausias žemynas pasaulyje. Temperatūros absoliutinis minimumas -92^oC, maksimumas ne aukštesnis, kaip -20^oC. Antarktidai būdingas bruožas šaltis – kyla iš to, kad į ją įsiremia žemės sukimosi ašis. Antarktida yra pats šalčiausias žemynas todėl, kad Saulės spinduliai pasiekia jos paviršių įstrižai. Be to, ledas atsispindi ~90% Saulės radiacijos, ir jie išsisklaido erdvėje, nesušildę žemės. Antarktidos centre oro slėgis visą laiką aukštas. Iš ten į pakraščius pučia labai stiprūs, net iki 90 m/s vėjai. Metinis kritulių kiekis: centre 30-50 mm, pakrantėje 700- 1000 mm. Krituliai – tik sniegas. Antarktidoje ledas dengia ne tik žemę, bet ir įšalusią jūrą. Vietomis susidaro šelfai, kai jūra yra įšalusi nuo pat dugno. Didžiausi šelfiniai ledynai- Roso (538000 km²) ir Filchnerio (483000 km²). Nuo šelfinių ledynų išorinio krašto atlūžę luitai virsta ledkalniais, kuriuos vėjai ir srovės nuplukdo toli į šiaurę. Antarktidoje yra poliarinės dienos ir naktys, kurios trunka po pusę metų. Poliarinės dienos ar nakties metu Saulė būna arba visą laiką danguje, arba beveik nesirodo. Poliarinės nakties metu Saulė visai nešildo klimato. Tada būna -60-70^oC. O poliarinė diena nebūna daug atšilusi. Poliarinės dienos metu temperatūra būna ~-20-30^oC. Antarktidos vidutinė temperatūra -50^oC.

Didesnėje Antarktidos dalyje nėra augalijos ir gyvūnijos. Tai antarktinė dykuma. Gyvūnija yra susijusi su skalaujančiais vandenynais. Juose daug planktono, kuriuo minta banginiai, ruoniai, žuvys ir paukščiai. Čia veisiasi daugybė banginių rūšių tarp jų ir didžiausi planetos gyvūnai – mėlynieji banginiai, kašalotai, didžiosios orkos. Tipiški Antarktidos gyventojai – pingvinai. Jie minta moliuskais, vėžiukais ir žuvimi.

Pingvinai. 16 rūšių. Visi gyvena pietų pusrutulyje. Minta žuvimi ir moliuskais. Pingvinai yra neskraidantys paukščiai ir nerangiai vaikščioja. Užtat plaukioja kaip žuvys. Visų rūšių pingvinai gyvena kolonijomis ant ledo. Nors jų ūgis nevienodas, o plunksnos skirtingos spalvos, bet jie labai panašūs. Žiemą, kai sninga ir siaučia pūga, pingvinai susispiečia ratu, prisispaudžia vienas prie kito ir atkiša nugaras vėjui. Sakoma, kad jie elgiasi kaip vėžliai. Taip jie išbūna valandų valandas – neėdę, tik kartkartėmis pasikeisdami vietomis: tie, kurie buvo rato vidury, pasitraukia į kraštą, ir atvirkščiai. Pingvinų patinas du mėnesius peri kiaušinį. Jis pasideda jį ant kojyčių ir pridengia pilvo odos raukšle. Jis bijo pakrutėti, kad nesudaužytų kiaušinio… Perėdamas labai suliesėja, nes visai nesimaitina. Patelė tuo metu plauko jūroje ir smaguriauja moliuskais. Vos gimę pingvinų jaunikliai pilki ir pūkuoti, tarsi apsigaubę storais kailinukais. Vėliau jie pasidarys rudi, o galiausiai – juodai balti. Kad greičiau atsidurtų jūroje, pingvinai iš pradžių šliuožia pilvu, paskui neria į vandenį žemyn galva. Laukdami, kol kūdikis paūgės ir pats galės prisižvejoti žuvų, abu tėvai jį kasdien peni atrajotomis žuvytėmis. Nuo šalčio pingvinus saugo dvigubi “kailiniai”. Trumpos tankios plunksnos ir storas poodinis taukų (riebalų) sluoksnis.
Imperatoriškieji pingvinai

Imperatoriškasis pingvinas. Ūgis ~120cm. Svoris nuo 20 iki 45 kg. Patys didžiausi iš visų pingvinų rūšių. Imperatoriškieji pingvinai veisiasi šalčiausioje Žemės rutulio vietoje – Antarktidos ledynuose, kur vidutinė temperatūra yra -20^oC. Kai patelė padeda kiaušinį, patinas apie 60 dienų šildo jį pasidėjęs jį ant pėdų ir pridengęs papilvės odos raukšle. Naujagimiai pingvinukai nesušąla stovėdami tėvams ant kojų. Jie yra labai greiti, iki 60 km/h. Ilgiausiai povandeniu yra išbuvę: patelė – 16min. 534m. gylyje, patinas – 15min. 477m. gylyje. Vidutinis jų plaukiojimo gylis ir laikas yra 100m. ir nuo 5 iki 6 minučių.

Adelės pingvinai. Dydis: 75cm. Svoris: nuo 3 iki 6.5 kg. Gyvena Antarktidoje ir salose, esančiose netoli Antarktidos. Antarktidoje Adelės pingvinai lizdus krauna iš akmenėlių. Prieš poravimąsi jie atlieka meilinimosi šokį. Pingvinai stovi susiglaudę vienas priešais kitą, kaklus ištiesę aukštyn, ir lėtai mosuoja sparnais.

Karališkieji pingvinai. Karališkasis pingvinas, kurio kūnas primena torpedą, yra plaukimo čempionas: jis gali plaukti labai giliai ir sukarti 60 km per valandą. Bet neištveria po vandeniu ilgiau negu 15 min. neįkvėpęs oro.

Audrapaukščiai. Dydis : 2.2m. Svoris: nuo3.5 iki 5 kg. Gyvena kolonijomis Antarktidoje ir subantarktinėse salose ant uolų įsaulyje, jie “susišneka” kimiais riksmais. Krauna lizdus ir, kad apsaugotų paukščiukus nuo įsibrovėlių, spjaudosi skysčiu, kuris skleidžia baisų dvoką. Audrapaukščiai ilsisi vandenyno paviršiuje, o sausumoje vasarą tik peri kiaušinius. Užpulti jie išspjauna skrandyje gaminamos riebalingos medžiagos čiurkšlę.

Banginiai. Antarkties vandenyse kaip namie jaučiasi delfinai, jūros kiaulės, banginiai, ruoniai ir kiti jūrų gyvūnai. Juos šildo storas riebalų sluoksnis (taukai). Apie 79 rūšių. 2 pobūriai: bedančiai banginiai ir dantytieji banginiai. Žinoma ~100 rūšių. Ilgis 1.5 – 33m. Aptakūs, žuvies formos, be plaukų; Priekinės galūnės virtusios plaukmenimis, užpakalinių tik nežymios liekanos. Šnervės viršugalvyje (išskyrus kašaloto), uždaromos. Nėštumas 10 – 13mėn., gimsta vienas jauniklis (gimdomas uodega į priekį. Banginiai subręsta per 3 metus. Visą amžių gyvena vandenyje. Plaukioja smūgiuodami horizontaliomis pelekinėmis uodegos skiautėmis. Skleidžia ultragarsus, kuriais susižino tarpusavyje ir orientuojasi vandenyje. Minta jūrų planktonu, galvakojais moliuskais, žuvimis. Intensyviai medžiojami dėl taukų, mėsos, ambros, smermaceto, daugiausia antarktyje. XXa. 1 pusėje daugiausiai buvo medžiojamas mėlynasis banginis, silkinis banginis ir kašalotas. Dabar banginių labai sumažėjo, medžioklė ribojama. Mėlynasis banginis – didžiausias žemės istorijoje gyvūnas. Jo ilgis iki 30 m., masė – iki 112.5 tonų. Jauniklis gimsta 8m. ilgio, sveria 2.7 tonas. Banginiukas apie septynis mėnesius žinda motinos pieną, tada pradeda naudotis savo ūsais. Paprastai jis plaukia 18 – 20km/h greičiu. Jis dar vadinamas gelsvapilviu, nes oda būna aplipusi gelsvais mikroskopiniais jūros dumbliais. Gyvena poliarinėse jūrose, retai kada nuklysta iki tropinių platumų. Veistis plaukia į šiltesnius vandenis. Mėlynieji banginiai, kaip ir lygieji bei pilkieji minta kriliu, jį košia raginiais “ūsais”. Jų skrandyje telpa iki 2 tonų maisto. Gyvena daugiausia pavieniui, grupių pasitaiko gana retai. Yra paskelbtas saugoma rūšimi, bet, matyt, per vėlai, kad būtų galima išgelbėti nuo išnykimo, nes yra labai išmedžioti. Dviem artimoms rūšims – finvalui ir kupročiui taip pat gresia išnykimas.
Kupročius, plačiai išsižiojęs, plaukdamas siurbia tonas vandens, kuriame pilna krilio ir žuvų. Savo raginiai “ūsais” išsikošęs krilį, jis atpila vandenį su mažomis žuvytėmis, kurios yra didžiausias paukščių skanėstas. Ilgis 16m. svoris 26t.
Orkos ir kiti dantytieji banginiai yra nuožmūs medžiotojai, be žuvų, dar mintantys ruoniais, jūrų kiaulėmis, pingvinais. Jie netgi užpuola jaunus arba sužeistus mėlynuosius banginius, didžiausius kada nors gyvenusius gyvūnus.

Ruoniai nardo, gaudydami žuvis ir moliuskus, bet jiems reikia iškilti į paviršių įkvėpti oro. Jei vandenynas užšalęs, stipriais dantimis jie išgraužia eketę, kad galėtų kvėpuoti. Ruoniai turi jautrius ūselius, kuriais jaučia daiktus po vandeniu. Kai kurie iš jų, kaip ir šikšnosparniai, skleidžia aukšto dažnio garsus ir girdi nuo daiktų atsimušusio garso virpesius.

Jūrų drambliai gali būti 6 m. ilgio ir sverti 3 tonas: tokiems kerėploms kartais labai sunku užsiropšti ant ledo. Tik suaugę patinai vietoj nosies turi straubliuką. Iš čia kilęs ir jų vardas. Tarp jūrų dramblių dažnai užverta kruvinos grumtynės. Atėjus poravimosi metui, išrietę nugarą, vis maurodami, dideli patinai traukia į vandenyno pakrantes užkariauti patelių. Pavasarį kiekvienas patinas ant kranto suburia grupę patelių poravimuisi. Pasirodžius kitam patinui, jis stojasi piestu ir riaumodamas išpučia ant snukio esantį odos maišą.
Jūros leopardas. Antarktidoje dažniausiai aptinkami keturių rūšių ruoniai: jūrų leopardas, krabaėdis ruonis, Roso ruonis ir vendelio ruonis. Jūrų leopardas gali išaugti iki 3m. ilgio. Jis stebi ledų sangrūdas ir salų pakrantes ir gaudo pingvinus bei kitus ruonius, ypač krabaėdžius.

Augalija. Dabartiniai Antarktidos organizmai – samanos, kerpės, dumbliai, mikroskopiniai grybai ir kt. Ledo nedengiamuose plotuose net prie pat ašigalio aptinkama augalų. ~10 žolinių augalų. Sausumos fauna labai skurdi. Ten auga žemaūgiai gluosniai – vieni iš mažiausių pasaulio krūmelių. Jie užauga visai žemi ir plečiasi į šalis, kad išsilenktų žvarbaus vėjo. Antarktidos oazės – gyvybės židiniai ledinėse dykumose.

Antarktidos atradimas ir tyrinėjimai. Pagerėjus jūrininkystės sąlygoms ir patobulėjus laivams žmonijai jūros ir vandenynai nebesidarė baugūs. Tuo pačiu lyg sumažėjo žemės rutulys. Todėl visi žmonės manė, kad Pietuose esąs didžiulis žemynas. Tai aiškino tuo, kad visoje gamtoje yra pusiausvyra, bet šiaurės ašigalyje yra didelių žemynų. Tada pietų ašigalyje turtų būti taip pat didelis žemynas. Tada ir prasidėjo didžiulės žemės, esą nė kiek mažesnės už kitus žemynus, ieškojimai. Jūrininkus ir šiaip žmones viliojo naujos žemės. Bet kurioje nežinomoje šalyje, kaip visi manė, turėtų būti daug aukso, taip pat vergų, o indėnai, užkariautojų nuomone, buvo mažajėgiai, tuo pačiu jūrininkams rūpėjo naujose salose atrastos brangios medžiagos, naudojamos brangių kvepalų gamybai.
Pirmąsias ekspedicijas ieškant Pietų žemyno suorganizavo Alvaras Mendanija de Neira. Jis suorganizavo dvi ekspedicijas į Pietus. Bet jis Pietų žemyno neatrado, tik dabartines Saliamono salas buvo palaikęs Antarktida. Jis salą apiplaukė aplink ir įsitikino, kad tai ne naujas žemynas. Jam mirus, ekspediciją tęsė admirolė Izabelė de Bareta, bet ji niekuo neišgarsėjo.
Prie Pietų žemyno ieškojimo labai prisidėjo piratas Dreikas. Jis praplaukė dabartinį Dreiko sąsiaurį ir įsitikino, kad Ugnies žemė nėra didelis žemynas, o tik daugybė didelių ir mažų salų. O tikrasis Pietų žemynas turėtų būti už tų salų.
Antroje Mendanijos ekspedicijoje dalyvavo dar vienas žmogus – tai Pedras Fernandesas Kyras. 1605m. jis vadovavo trijų laivų ekspedicijai. Savo ekspedicijoje jis rado keletą salų, ieškojo ir Mandeiros atrastų Saliamono salų, bet jų nerado, nes tada navigaciniai įrankiai nebuvo geri. Kyras nusprendė, kad Mendanija buvo išsigalvojęs tas salas. Vienoje iš atrastų salų, Kyras išsiklausinėjo vietinį salos vadą, o vadas jam sakė, kad čia yra daug mažų salų, bet Pietuose yra labai didelė sala. Tada Kyras patraukė tiesiai į Pietus. Jis po kelių dienų pamatė didžiulius kalnus, o priplaukus arčiau pasimatė didžiulė žemė. Kyras buvo įsitikinęs, kad tai naujas žemynas. Po kelių savaičių Kyras pabėgo. Jis nenorėjo dalintis Pietų žemyno atradimo garbe. Jis prašė Ispanijos vyriausybės, kad jam suteiktų salos vietininko teises. Kyras apie šia salą rašė: “ji sudaro mažiausiai penktadalį visos sausumos”. Bet ne. Pabėgus Kyrui, vieno laivo kapitonas Luji Vajas de Toras apiplaukė Kyro įsivaisduojamą žemyną. Tada paaiškėjo, kad tai buvo tik nedidelis salynas, kuris vėliau pavadintas Naujaisiais Hebridais. Toras nusprendė savarankiškai tęsti ekspediciją. Jis pasuko Naujosios Gvinėjos link. Pietuose jis įžvelgė keletą salų. Jūrų keliautojas net neįtarė, kad tos salos buvo didžiulio žemyno – Australijos pakrantės! Šiuo žygiu yra užverčiamas ispanų puslapis Pietų žemyno paieškos istorijoje. Ispanija vis dažniau nusilesdavo kitoms Europos jūrinėms valstybėms. Kitą Pietų žemyno puslapį atverčia olandai.
Olandai, Olandijai tapus galinga Europos valstybe, atkakliai ieškojo vadinamųjų “prieskonių salų”. Viskas prasidėjo nuo vieno Olandijos jūreivio, Kornelio Hautmano. Jis už skolas buvo įkalintas Lisabonos kalėjime. Ten taip pat kalėjo Portugalijos jūreiviai. O Portugalijai priklausė daugelis prieskonių salų. Todėl tų salų koordinatės buvo laikomos griežčiausioje paslaptyje. Hautmanas, susidraugavęs su Portugalijos jūrininkais, sužinojo apytikres Portugalijai priklausančių salų koordinates. Šias jis perdavė į savo tėvynę. Olandai Kornelį Hautmaną iš kalėjimo išpirko. Greit jis pradėjo vadovauti Olandijos kelionėms į Indijos vandenyną. Pagal pasaulio pasidalijimą daugelis ten buvusių salų priklausė Portugalijai, todėl Olandai turėjo vengti susidūrimų su Portugalais. Jie greit atrado išeitį. Nuo Gerosios Vilties Kyšulio tas jūrų kelias nusidriekė įpiečiau negu portugalų maršrutai. Paskui olandų laivus pagaudavo pasatas ir nešdavo juos iki to dienovidinio, kur buvo Javos sala, priklausanti Olandijai. Tada olandai staigiai pasukdavo į šiaurę. Visai arti Pietų žemyno! Tada olandams pradėjo aiškėti didžiulė sausuma. Įvairūs keliautojai buvo išlipę į šį žemyną ir pamatė dykumas. Tą žemę pavadino Naująja Olandija. Visi manė, kad tai Pietų žemyno dalis. Bet tai buvo dar viena klaida. Ten buvo žemynas, kurį plaukdamas Naujosios Gvinėjos krantu, matė Toras. Tai buvo Australija. Labai didelį įnašą padarė Abelis Tasmanas. Jis nuvyko prie Australijos vakarinio kranto ir plaukė Pietų link. Vėliau jis pasuko į rytus. 1642m. lapkričio 24 dieną jis atrado žemę. Bet kas ta žemė – sala ar dalis Naujosios Olandijos? Tai Tasmanui nepavyko nustatyti. Vėliau, tik po pusantro šimtmečio buvo atrasta, kad tai yra sala. Ji dabar vadinama Tasmanija. 1642m. gruodžio 13d. Abelis Tasmanas Atrado naują žemę ir ją pavadino Naująja Zelandija. Didžiausias Abelio Tasmano atradimas buvo tas, kad jis įrodė, kad Naujoji Olandija negali būti Pietų žemyno dalimi, nes jis apiplaukė visą Naujosios Olandijos pietinę dalį. Tuo pačiu visi pradėjo pietų žemyno krantu laikyti Naująją Zelandiją. Tik daugiau kaip po šimto metų šią klaidą ištaisė žymus anglų kapitonas ir keliautojas Džeimsas Kukas. Jis nutrynė daug “baltų dėmių” nuo Ramiojo vandenyno žemėlapio. Jis ištaisė supainiotą pietų žemyno “bylą”, bet ir pats neišvengė didelių klaidų. Bet prieš tai atsirado dar viena klaida. 1739 metais du prancūzų laivai, vadovaujami Žano Batistos Buvės Atlanto vandenyne atrado dar vieną žemę. Jie manė, kad tai buvo pietų žemyno krantas, bet priplaukti negalėjo,nes iki tos žemės buvo labai daug ledų. Vadovas

pasuko laivus į šiltesnes vietas. Taip gimė dar viena klaida…
Džeimsas Kukas – žymus anglų jūrininkas. Portretuose ir piešiniuose jis dažniausiai yra su žemėlapiu. Ir ne be reikalo. Daug kartų teko jį jam panaudot: tai žymint naujas žemes, tai matuojant atstumus. Jis suruošė tris ekspedicijas. O tai jam teko daryti labai dažnai. Džeimsas Kukas žemėlapiuose pažymėjo Draugijos salas, Didįjį Barjerinį rifą, Naująją Kaledoniją, Norfolko salas, Pietų Sandvičo salas, pietrytines Havajų salas, Pietų Georgijos salą ir dar daug kitų. Už šiuos atradimus net 20 geografinių objektų yra pavadinti jo garbei. Tai: Kuko kalnas Naujojoje Zelandijoje, du Kuko salynai Ramiajame vandenyne, Kuko įlanka prie Aliaskos krantų, Kuko sąsiauris tarp Naujosios Zelandijos Šiaurės ir Pietų salų… Džeimsas Kukas buvo labai geras jūrininkas. Jis nebuvo nei kilmingas, nei turtingas. Ir jam teko labai vargti dėl jo kapitono posto. Jo karjera prasidėjo nuo tarnybos burlaivyje, vežiojusiame anglį iš Niukaslo į Londoną. Ten jis buvo junga. Toliau tarnaudamas savanoriu Didžiosios Britanijos kariniame laivyne, pradėjo intensyviai mokytis. Su įgytomis žiniomis jis tyrinėjo įvairių vietų navigaciją, sudarinėjo locijas. Gaudavo ir kitokių užduočių. 1768m. Džeimsas Kukas vadovavo anglų ekspedicijai į Ramųjį vandenyną. Jis turėjo stebėti kaip Venera praeis pro Saulės diską ir prijungti prie Anglijos valdų naujas atrastas salas. Anglijos Admiraliteto lordai norėjo siųsti Kuką tyrinėti naujų vandenų. Taip buvo norima būti pranašesniems už amžinus priešus – prancūzus. Bet buvo viena priežastis – jis nebuvo kilmingas, vargšas. O kilmingi jūreiviai nenorėjo plaukioti vadovaujami nekilmingojo. Ši problema buvo išspręsta taip: Kukui buvo skirtas mažas laivas, o jūrininkai džentelmenai nenorėjo į pavojingą kelionę leistis mažu laivu. Taigi 1771m. Kukas laivu “Endeavour” grįžo, apiplaukęs pasaulį, į Londoną. Šioje kelionėje jis padarė daug atradimų, o anglai jo kelionių užrašus skaitė kaip patrauklų romaną. Jau pirmojoje kelionėje Džeimsas Kukas patikslino pietų žemyno buvimo vietą. Jis apiplaukė Abelio Tasmano laikytą nauju žemynu, Naujosios Zelandijos salas. Tuo pietų žemynas vėl pasislinko į pietus. Liko dar viena viltis – 1739m. prancūzų jūrininkas Žanas Batista Buvė sakėsi atradęs pietų žemyno krantą. Į tą vietą ir buvo nukreipta antroji Džeimso Kuko ekspedicija. Ji prasidėjo 1772 metų liepos 13d. Tuomet jis jau keliavo dviem laivais – “Resoliution” ir “Adventure”. Gruodžio 10 dieną laivai sutiko pirmuosius ledkalnius. Greit jis ketino sulaukti ir didelių ledo laukų. 1773m. sausio 17 dieną jis savo knygoje rašė taip :”Virvės apsitraukė skaidraus ledo plutele. Reginys kerintis, bet mums atrodė, kad šaltis sustiprėjo, nors iš tikrųjų buvo mažesnis negu prieš savaitę ir jūra be ledų. Laivus valdyti pasidarė sunku, nes visos virvės, burės ir skritiniai apšalo ir sustiro nuo ledo”. 1773 metų sausio 17 dieną pirmą kartą jūrų kelionių istorijoje Kuko laivai perplaukia pietų poliaratį ties 39^o35′ rytų ilgumos, bet tą pačią dieną Kukas rašė: “6 valandą 45 minutės prie 57^o15′ pietų platumos mus sustabdė neįveikiama kliūtis. Pietuose, keik užmatė akys, jūrą dengė ledai, ir niekur nebuvo laisvo kelio… Įlipęs į grotstiebį , aš apžvelgiau jūrą ir įsitikinau, kad pietryčiuose nematyti galo šiems ledo laukams. Tarp ledų plaukiojo banginiai…”. Ekspedicijos vadovas netikėjo, kad galima rasti praėjimą tarp šių ledų. Tada Džeimsas Kukas atsitraukė. Atsitraukęs jis tyrinėjo vandenyno ruožą tarp 39 ir 47 lygiagretės į rytus Nuo Naujosios Zelandijos, bet ten nieko nerado. Spalio 30 naktį laivai išsiskyrė: “Adventure” bandė atrasti Buvės surastą žemę, o Kukas su “Resoliution” vėl patraukė į pietus. Virvės vėl apsitraukė ledu, burės sustiro. Bet Kukas negalėjo prasibrauti toliau į pietus. Jis vėl atsitraukė, bet 1774 metų sausio 11-ąją, tarsi sukaupęs jėgų, vėl pasuko link legendinės žemės. Sausio 30 d. Kukas pasiekė 70^o10′ pietų platumos. Į tokias dideles aukštumas Kukas dar nebuvo nuplaukęs, bet šį kartą jam kelią pastojo vėl ledai. Kiek akys matė, driekėsi ledynai, Kukas suskaičiavo 96 ledo viršūnes. Toliau prasibrauti buvo neįmanoma. Kukas patraukė į šiaurę. Kad taip jis būtų žinojęs, kaip jam nepasisekė ta dieną! Iki atradimo buvo likę visai nedaug. Tereikėjo pasistūmėti 200 kilometrų į pietus ir Kukas būtų pamatęs Antarktidos krantą – Terstono pusiasalį prie Amundseno jūros. Po šios nesekmės, Kukas toliau ieškojo vis dar neatrastų žemių. Jis taip pat ieškojo ir Buvės žemės, bat jos nepamatė. Taip Kukas pranešė, kad niekam niekada nepavyks nukeliauti iki pietų žemyno, arba jo visai nėra. Tuo patikėjo dauguma jūrininkų, bet prieš metus nuo Kuko mirties, Rusijoje gimė žmogus, nuėjęs toliau, negu kapitonas Kukas.
Iš forto išplaukė du Rusijos laivai: “Vostok” ir “Mirnyj”. Jie išplaukė ieškoti pietų žemės. Jiems vadovavo: Michailas Lazarevas, laivo “Mirnyj” kapitonas ir Fadejus Belingshauzenas, vadovavęs laivui “Vostok”. 1819 etų lapkričio mėnesį “vostok” ir “Mirnyj” pasiekė Rio de Žaneirą. Ekspedicija keliavo toliau. Pietuose rusų keliautojų laukė tas pats kaip ir Džeimso Kuko vadovaujamų laivų. Vėl virvės sušalo, burės panašėjo į metalo lakštus. Bet tai buvo skirtingos kelionės. Štai ką rašė, palyginęs dviejų garsių ekspedicijų rezultatus, įžymus tarybinis geografas J.Šoklalskis: “Kukas iš visų 1008 kelionės dienų tik 75 praleido įpiečiau 60^o pietų platumos, o tarp ledų – 80 dienų. Belingshauzenas prabuvo Pietų pusrutulyje 535 dienas, tai yra perpus mažiau negu Kukas, bet jis plaukiojo įpiečiau 60^o pietų platumos 122 dienas ir 100 dienų tarp ledų <…> tai yra atliko lygių neturinčią kelionę mažais laivais. 1820 metų sausio 28 dieną “Vostok” ir “Mirnyj” pasiekė 69^o25′ pietų platumos. Virš liavų ratus suko daugyvė poliarinių paukščių. Visa kas rodę, kad netoliese žemė. Michailas Lazarevas, laivo “Mirnyj” kapitonas, prisiminęs tą įžymią dieną, vėliau rašys: “…sutiko žemyninis ledas nepaprastao aukštumo, ir… driekėsi toli, kiek užmatė akys, bet šiuo nuostabiu reginiu džiaugėmės neilgai, nes netrukus vėl apsiniaukė ir pradėjo, kaip paprastai, snigti… Iš čia mes vėl plaukėme į rytus, vis bandydami pasukti į pietus, bet bisada prieš mus iškildavo ledinis žemynas…”. Tą įžymią dieną Rusijos jūrų keliautojai matė Antarktidą! Dar porą kartų tą antarktinę vasarą laivai “Vostok” ir “Mirnyj” perkirto Pietų poliaratį ir stengėsi nuplaukti kiek galima toliau. Vasario 18 dieną jie beveik priplaukė prie “ledinio žemyno”. Vietos, kurią jie pasiekė, koordinatės – 69^o06′ pietų platumos ir 15^o52′ rytų ilgumos. Greta plytėjo Antarktidos žemyno krantas, kuris kiek vėliau buvo pavadintas Princesės Regnhilės Krantu. Bet antarktinė vasara baigėsi. Laivai “Mirnyj” ir “Vostok” nuplaukė iš poliarinių vandenų į Australiją. Po to prasidėjo antras kelionės etapas. Tyrinėtojai patraukė Plinezijos salų labirintu. Nors Kukas ten buvo radęs daug salų, bet ten dar buvo likę dau baltų skylių. Tada Polinezijoje atsirado daug naujų salų, pavadintų garsių Rusijos veikėjų, vardais. Bet pagrindinis ekspedicijos tikslas buvo legendinė Pietų Žemė, žemynas, kurio tiek metų ieškojo pasaulio jūrininkai. Belingshauzenas ir Lazarevas neabejojo, kad didžiulė ledo storymę, kurią jie matė 1820 metų sausio 28 dieną, – tvirta žemė, tačiau riekėjo tai patvirtinti nenuginčijamais įrodymais. Vėl prasidėjo antarktinė vasara. Rusų laivai plaukę į pietus vėl sutiko ledus. Praėjo valanda, antra, trečia… Jūreiviai numanė artėjantį atradimą. Ir štai iš po rūko pasirodė žemė. Žemę visi pamatė beveik kartu. Čia galima būtų ir baigti. Bet… Bet ir po 1821 metų Antarktida vis dar buvo “atradinėjama”. Kai kurie Vakarų istorikai, pripažindami rusų jūrų keliautojų nuopelnus, nenorėjo atiduoti jiems pirmenybės laurų. Antarktidos atradėjus kai kurie laikė kitais jūrų keliautojais, bet tarybinis tyrinėtojas M.Belovas surado Leningrade tikrą ekspedicijos žemėlapį, pirmąjį Antarktidos kranto žemėlapį, kurį sudarė Belinghauzenas ir Lazarevas.
Pirmieji 1911 metais iki pietų poliaračio nukako Robertas Falkonas Skotas ir Rualis Amundsenas (1872-1928). Rualis Amundsenas Norvegijoje dar vadinamas, kaip paskutinysis vikingas. Jie beveik vienodu metu pasiekė pietų ašigalį, bet grįžti

Amundsenui sekėsi geriau. Jis buvo pasiėmęs daug šunų ir

visą kelionę ledynu keliavo su jais. O Robertas Skotas pasiėmė arklių, elektrinių rogių, bet keliauti jomis ir arkliais jam nepavyko. O šunų jis turėjo mažiau negu Amundsenas. Pasiekęs pietų ašigalį, Skotas ir Amundsenas keliavo atgal. Bet Skotui likus 11 mylių kelio iki sovyklos, jo visa ekspedicija mirė. Tik po 8 mėnesių buvo atrasta jų palapinė, beveik visa apipustyta. Šalia buvo įsmeigtos slidžių lazdos. Dabar ten yra pastatytas paminklas

jo ekspedicijai. Paskutinis R.Skoto įrašas buvo: “Dėl dievo, nepalikite mūsų artimųjų. Bet iki pat ekspedicijos pabaigos, jie gabeno tyrimams Antarktidos akmenis.
Dabar dauguma šalių turi įsirengusios Antarktidoje tyrinėjimo stotis. Ten jie tiria tikrąjį Antarktidos reljefą, klimatą, žemės sandarą. Jau yra nustatyta, kad po Antarktidos ledynais yra naftos ir kitų naudingųjų iškasenų, bet kasinėti jas draudžia įstatymas, pasirašytas visų pasaulio šalių. Jame rašoma, kad Antarktida nepriklauso jokiai šaliai ir kad Antarktida negali būti naudojama kariniams tikslams

Naudota literatūra:

1.          Iliustruota vaikų enciklopedija 1998m. “Margi raštai” Vilnius

2.          Gyvūnų atlasas 1997m. “Viktorija” Italija

3.          Gamtos enciklopedija vaikams 1996 “Alma litera” Vilnius

4.          Gyvoji gamta 1990 “Lietuvos enciklopedijų redakcija” Vilnius

5.          Gamtos pasaulis 1996 “Šviesa” Kaunas

6.          Moksleivių enciklopedija 1998 “Alma litera” Vilnius

7.          Geografijos enciklopedija vaikams 1996 “Alma litera” Vilnius

8.          Lietuvos tarybinė enciklopedija I tomas “Mokslas” 1976 Vilnius

9.          Fizinės geografijos žodynas – žinynas A.Solovjovas, G.Karpovas 1987 “Šviesa” Kaunas

10.       Encarta encyclopedia’98 “Microsoft” 1998; www.encarta.com

11.       www.maps.comwww.maps.com

12.       Žemynų ir vandenynų geografija 1991 “Šviesa” Kaunas

13.       http://www.artifactinteractive.com.au/

14.       Pasaulio atlasas 1998 “Briedis” Vilnius

15.       Pasaulio geografija 1997 “Briedis” Vilnius

16.       www.sung3.ifsi.rm.cnr.it/

17.       www.chris-crafts.com

18.       www.pbs.org

19.       Paskutinė R.Skoto expedicija 1956 Vilnius

20. www.lycos.com

Susiję įrašai:

• Prancūzija (referatas)
• Norvegija (referatas)
• Naujoji Zelandija
• Kipras (referatas)
• Italija (referatas)

Išgarsintas mūsų literatūros klasikų A. Baranausko, J. Biliūno, A. Žukausko-Vienuolio, J. Tumo-Vaižganto, pasidabinęs kalvomis ir šilais, perjuostas melsvu Šventosios kaspinu Anykščių rajonas – viena iš labiausiai lankomų rytų Lietuvos vietų. Lankytojus traukia noras pamatyti šio krašto istorijos-kultūros paminklus, savo akimis pažvelgti į rašytojų gimtines ir vietas, aprašytas jų kūrininiuose, reto grožio gamtovaizdžius.

Iš visų pusių Anykščius supa, anot A. Baranausko, “kalnai ant kalnų, ė ant tų kalnų kalnai ir maži kalneliai…”. Miestas  įsikūręs giliame šventosios slėnyje, pabiręs abipus Šventosios intako Anykštos žemupio. Šis iš Rubikių ežero atvingiuojantis upokšnis ir davė miestui legendomis apipintą vardą. Viena iš jų byloja, kad senų senovėje upokšnio pakrantėje milžinas rovęs medžius ir užsigavęs nykštį. Iš skausmo jis garsiai šaukęs: “ai, nykštį, ai, nykštį!”. Jo šauksmas net aplinkiniuose kaimuose girdėjosi. Nuo to laiko upelė buvo Ainykšta praminta. O kita legenda, persakyta A. Žukausko-Vienuolio, kalba apie bajoro Nykščio pilį ant Kalitos kalno, kuris iškyla aukštame upelio šlaite ir žvelgia į Anykščių miestą. Turėjęs Nykštys devynis sūnus, bet jie žuvę kovoje su priešu. Jauniausiojo sūnaus žmona Ona Nykštienė, sužinojusi apie vyro mirtį, iš sielvarto pasiskandinusi pro pilį tekančioje upelėje. Nuo to laiko žmonės pradėję tą upę vadinti Onos Nykštienės vardu, vėliau tas pavadinimas sutrumpėjęs, virtęs Anykšta.

Iš įvairių Lietuvos vietų atvyksta į Anykščius žmonės, kad pamatytų A. Baranausko klėtelę, kur gimė “giesmių giesmė lietuviškai gamtai”, kad pabuvotų name, kur gyveno ir kūrė A. Žukauskas-Vienuolis, pastovėtų prie jo kapo, kad įkoptų Liudiškių piliakalnin prie “Laimės žiburį” simbolizuojančio paminklo J. Biliūnui, kad pasigrožėtų ta nepaprasta, dainių apdainuota gamta. Turistai lankosi Niūronyse, Ažuožeriuose, Malaišiuose, kur išbujojo mūsų literatūros ąžuolai, kur vaikščiojo jų kūrinių personažai. Gausius Anykščių krašto lankytojus traukia čionai gili pagarba mūsų literatūros klasikams, juos išugdžiusiai žemei. Tad nenuostabu, kad daugeliui atvykusiųjų Anykščiai prasideda nuo mažos klėtelės, nuo medžių ūksme apsigaubusios sodybos – A. Baranausko ir A. Žukausko-Vienuolio memorialinio muziejaus.

Poeto A. Baranausko (1835-1902) tėvai – Anykščių valstiečiai 1839 m. iš Anykščių priemiesčio Jurzdiko persikėlė gyventi į dešinėje Šventosios pakrantėje esančius Ažupiečius, ten nupirkę apirusią sodybą. Į naują vietą buvo perkeltas ir senas ūkinis pastatas – maža, kirviu ręsta, be vinies pastatyta, šiaudais dengta klėtelė, kuri vėliau tapo būsimojo poeto darbo, jaunatviškų svajų ir poilsio vieta. Čia, Ažupiečiuose,  Anykščių apylinkėse prabėgo A. Baranausko vaikystė. Čia jis ganė ažupėnų valstiečių bandą, lakstė Eglėkalnio šlaitais, braidė Valaukio upokšnyje, bėgdavo į kerintį savo grožiu šilelį grybauti, klausėsi motinos ir kitų anykštėnų dainuojamų dainų, kurios, kaip vėliau prisipažino, “kliudė širdį”, ganykloms ir medžiams skandavo savo paties sudėtus posmus… Gimtinės grožis, tai, ką jautri širdis nuo vaikystės buvo į save suėmusi, vėliau kristalizavosi “Anykščių šilelio” posmuose, jo įvaizdžiuose, kai gimė, anot E. Mieželaičio, “didelis poezijos žodis – nepakartojamas tarsi Čiurlionio miškas”.

Iš buvusios Baranauskų sodybos dabar belikusi tik klėtelė ir beržai, kurie buvo pasodinti tada, kai grįžo į gimtinę po dvylikos metų tremties iš Sibiro poeto broliai Jonas ir Anupras, 1863 m. sukilimo dalyviai.

Šalia klėtelės stovi namas, kuriame daugiau kaip trisdešimt metų gyveno ir kūrė rašytojas A. Žukauskas-Vienuolis. Kambariuose viskas palikta taip, kaip buvo rašytojui gyvam esant. Tik seniai nebetiksi sieninis laikrodis, jo rodyklės sustabdytos 1957 m. rugpjūčio 17 d. popietę, tada, kai mirė A. Vienuolis…

Dažna Anykščių vieta primena A. Žukauską-Vienuolį arba jo kūrybą. Vis dar stovi pastatas, kur Žukauskų Antaniukas lankė mokyklą, o beveik po penkiasdešimties metų čia pats dėstė rusų kalbą. Mėgdavo rašytojas vaikščioti vaizdingomis Anykštos pakrantėmis, Anykščių šilelio takais, nukeliaudavo ir prie Rubikių ežero, tačiau labiausiai jį traukė gimtieji Ažuožeriai. Tačiau dabar Vienuolio gimtinė nebe tokia kaip buvo jo vaikystės laikais. Kur kitados galu į kaimo gatvę, apsikaišiusi darželio žolynais, stovėjo Žukauskų gryčia, dabar tepastatytas paminklas.

Priešingoje negu Ažuožeriai Anykščių pusėje yra Niūronių kaimas, rašytojo J. Biliūno gimtinė. Čia dar yra išlikęs namas, kuriame gimė J. Biliūnas. Prie pat jo kūpso Beržų kalnelis, svarina šakas ant jo pasilypėję baltmarškiniai beržai. Jau ligotas būdamas rašytojas ilgai greta jų prarymodavo, žvelgdamas į ūksmingus Niūronių tolius, prisimindavo vaikystę, užrašydavo iš tų prisiminimų, iš gimtinės vaizdų atklydusias mintis.

Baranausko apdainuotas Anykščių šilelis – vienas gražiausių landšaftinių draustinių Lietuvoje. Kalvos, pakalnės, mišką kertančios raguvos, įvairus raižytas reljefas, vingri šventosios juosta labai pagyvina ir papuošia šilelį. Tarp stačiašlaičių griovių vinguriuoja daug mažų upokšnių.

Traukia lankytojus Anykščių šilelis ne tik savo grožiu, bet ir čia esančiais gamtos paminklais. Pats populiariausias iš jų – Puntuko akmuo. Velnio neštas ir pamestas, ant jo sudeginto karžygio Puntuko vardą pasisavinęs, legendų apipintas šis ledynų palikuonis stūgso šilelio prieglobstyje. “Didumo kaip gryčia”, sveriantis daugiau kaip pustrečio šimto tonų, Puntukas mažai turi sau lygių ar didesnių riedulių Lietuvoje.

Netoli Puntuko, kitoje Šventosios pakrantėje, pasislėpęs medžių tankmėje, stataus šlaito papėdėje telkšo vienas didžiausių gėlavandenių šaltinių Lietuvoje – Karalienės liūnas. Prie vandens pasvirę medžiai, gausi ir įvairi augmenija liūnui suteikia grožio ir paslaptingumo.

Tame pačiame Šventosios krante, giliai įsirausęs į žemę, eglių ir pušų užstotas glūdi kitas didelis riedulys – Puntuko brolis. Prasmegęs šilainėn, tik nugara ir viršugalvis tekyšo iš žemės, o vienu įskilusiu kraštu primenantis fantastinio žvėries pražiotus nasrus šis akmuo tinka į brolius Puntukui.

Aukštaitiją puošiančios Šventosios upės vingių daugiausia tenka Anykščių kraštui. Kairiajame upės krante ošia Romuldavos miškas, dešiniame – milžiniška Šimonių giria. Šiose vietose šventoji teka giliai įsigrauždama į slėnį, vingiuodama, sukurdama atodangas, kur gali pamatyti suanglėjusių medžių kamienų, smėlėtame upės dugne – paskendusių, įjuodusių ąžuolų – seniau čia buvusių neįžengiamų, šventgirių liekanų.

Šimonių giria – Lietuvos sengirių reliktas, niekada praeityje nearta, nuo senų senovės ošianti virš žvyringų kalvų, jaurėtų lygumų. Girioje telkšo šešiolika dažniausiai sunkiai prieinamų,  susisiekiančių pelkėtais slėniais, ežerų. Girios vandenis surenka vinguriuoti upokšniai, įplūstantys į vieną didžiausių Šventosios intakų – Jarą arba pačią Šventąją.

Šimonių giria nuo seno garsėja savo fauna ir flora. Čia ieško irštvų vilkai, tankmėje randa prieglobstį lūšys, nuošalesnėse vietose susikrauna lizdą juodasis gandras, po jaunuolynus skraido kurtiniai.

Ne tik miškai ir upės dabina Anykščių kraštą. Gausu čia ir ežerų. Iš visų jų savo didumu ir grožiu išsiskiria Rubikių ežeras. Jo pakrantės labai užutekėtos, pusiasalių išraižytos. Vaizdingi ežero krantai, kalvomis ir slėniais banguojantys, bet didžiausia ežero puošmena – salos. O jų yra net 16, kiekvienos pavadinimas susijęs su kokiu nors padavimu, įvykiu, žvejų buities detale. Ežeras, jo salos, vingiuotos pakrantės priskirtos Rubikių landšaftiniam draustiniui.

Apylinkių grožis, gamtos įvairovė, gimtieji rašytojų namai ilgam išlieka į Anykščių rajoną atvykusiųjų atmintyje.

Susiję įrašai:

• Prancūzija (referatas)
• Norvegija (referatas)
• Naujoji Zelandija
• Kipras (referatas)
• Italija (referatas)

Kur kas geriau negu kasybos yra išvystyta apdirbamoji pramonė. Jai tenka 63% visos pramonės pagamintos produkcijos vertės, čia dirba daugiau nei 68% љalies pramonės darbuotojų. Apdirbomoji pramonė naudoja tiek vietines tiek importuotas žaliavas. Vietinės žaliavos – tai kasybos prmonės, miškų ir žemės ūkio tiekiamos žaliavos. Importuojamos žalivos – nafta, gamtinės dujos, metalai, apatitai, siera, medvilnė, plastikai.

Maisto pramonė

Žemės ūkis ir žemės ūkio produkcijos perdirbimas visuomet buvo ir bus svarbiausia šalies ūkio sistemos dalis. Čia dirba daugiau negu 470 tūkst. Darbuotojų, o tai sudaro 28,3% visų šalyje dirbančių žmonių. Maisto pramonės gaminių gamyba bei įmonių išdėstymas labai priklauso nuo žemės ūkio žaliavos ypatumų – sezoniškumo, transportabilumo, taip pat nuo žaliavų, energijos, transporto sąnaudų bei rinkos… Maisto pramonės gaminių gamyba, kuriai reikia daug žaliavų, o pagamintos produkcijos gaunasi mažai (sviesto, sūrių, cukraus, konservų, spirito gamyba), išdėstoma žaliavų rajonuose. Tų gaminių, kurių žaliavų sąnaudos ir produkcijos išeiga yra beveik tolygios (pieno, makaronų, konditerijos gaminių gamyba), gamyba išdėstoma tiek žaliavų, tiek vartojimo rajonuose. Maisto gaminių, kur iš nedidelio kiekio žaliavos gaminama didelės apimties produkcija (alaus, nealkoholinių gėrimų, duonos, pyrago gaminių gamyba), išdėstoma vartojimo rajonuose. Svarbiausios šalies maisto pramonės šakos pagal pagamintos produkcijos vertę yra pieno (27%), mėsos (19%), gėrimų (17%), duonos ir pyrago (7,2%), cukraus (3,5%) ir konservų.

Pieno perdirbimas. Pienas – tai greitai gendantis produktas. Kad būtų galima iš pieno gaminti labai gerą sviestą, fermentinius sūrius, pieno konservus, jį reikia greitai atvėsinti ir perdirbti, todėl šie produktai daugiausią gaminami kaimiškuose rajonuose. Didžiausios pieno perdirbimo įmonės yra Biržuose, Vilniuje, Šiauliuose, Panevėžyje, Kaune, fermentinių sūrių – Rokiškyje, Šiauliuose ir Panevežyje. Pieno konservai gaminami Marijampolės bei Kauno pieno perdirbimo įmonėse.

Mėsos perdirbimas. Mėsos pramonės produkcija – tai galvijų, kiaulių skerdiena, paukštiena, rūkyti mėsos gaminiai, mėsos ir kraujo miltai. Mėsos gaminiai eksportuojami į Vokietiją,  Rusiją, Rumuniją, Olandiją ir į kitas valstybes. Užsienyje įsygyjama šiuolaikinių mėsos perdirbimo technologinių įrenginių. Žaliavas (gyvulius, paukščius) superka artimiausiuose rajonuose.

Gėrimų gamyba. Alkoholinių ir nealkoholinių gėrimų gamyba. Spiritas Lietuvoje gaminamas iš grūdų, ir bulvių. Didžiausia C₂H₅OH gamykla yra nuo seno Panevėžyje. Degtinę ir spiritą gamina ir pilsto Vilniaus ir Kauno gamyklos. Įvairūs alkoholiniai gėrimai (man pvz. patinka kokteiliai) dar gaminami ir pilstomi Stakliškėse, o iš importuoto vynuogių vyno – šampanas Alytuje. Alus gaminamas iš miežių salyklo. Nealkoholinių gėrimų daugiausia gaminama Alytuje (41%), Utenoje (31%), taip pat Anykščiuose, Klaipėdoje, Stakliškėse.

Grūdų perdirbimas, duonos ir pyrago, bei konditerijos pramonė. Duonos ir pyrago gamyklos (kepyklos) pasiskirљčiusios tolygiai visoje љalyje ir atitinka gyventojų geografiją. Gyventojus reikia kasdien aprūpinti šviežią duoną, o vežioti ją iš toli nėra prasmės, todėl duonos kepyklų yra visuose miestuose ir stambiuose gyvenvietėse. Lietuvoje žinoma apie 100 duonos ir pyrago gaminių receptų (pasaulyje – 3000). Nuo seno Lietuvoje mėgstama juoda ruginė duona. Miltinės konditerijos produkcija – įvairūs sausainiai, šokoladas ir kt. Saldainiai gaminami Kaune, Vilniuje, Šiauliuose, Klaipėdoje, dauguma saldainių yra importuojama.

Cukraus gamyba. Lietuvoje cukrus gaminamas iљ cukrinių runkelių. Pirmoji cukraus gamykla buvio pastatyta Marijampolėje 1931 m. Cukraus gamyba pradedama rudenį, kada užauga cukriniai runkeliai. Cukraus pramonės atliekos naudojamos spirito, mielių gamybai; kaip pašarai gyvulininkystėje.

Vaisių ir daržovių konservų gamyba. XLietuvoje yra 7 vaisių ir daržovių gamyklos (Vilniuje, Kaune, Tauragėje, Kėdainiuose, Telšiuose, Vilkaviškyje ir Panevežyje). Daržovių konservai – tai agurkai, pomidorai, salotos, įvairios sriubos; vaisių konservai – uogienės, marmeladai J, kompotai. Konservų fabrikai daugiausia specializuoti gaminti tokius konservus, kokių žaliavų yra aplinkiniuose rajonuose. Šiai maisto pramonės šakai taip pat būdingas gamybos sezoniškumas. Konservų gamybai būtina ir kitų pramonės šakų produkcija – stikliniai indai, metalinės dežutės, cukrus, prieskoniai, švarus vanduo.

Mašinų ir metalų apdirbimo pramonė

Mašinų ir metalų apdirbimo pramonė ir jos išsivystymo lygis atspindi krašto mokslo ir technikos lygį. Lietuvoje šią pramonės šaką plėtoti padėjo ir objektyvios priežastys – buvo įkurta nemaža mokslo tiriamųjų institutų, konstravimo biurų, rengiami aukštos kvalifikacijos inžinieriai ir darbininkai. Lietuvos mašinų pramonė yra pertvarkoma – kuriasi mažos ir vidutinės įmonės, tobulinama gamybos technologija, ieškoma partnerių užsienyje. Tačiau ir dabar, pereinant iš planinės ir laisvosios rinkos ekonomiką, mašinų gamyba ir metalų apdirbimas yra svarbi pramonės šaka. Pramonės struktūroje pagal darbuotojų skaičių ji užima pirmąją (27%) vietą, o pagal gaminamos produkcijos vartę – antrąją (12%). Mašinų pramonės struktūroje primoji vieta atitenka mašinų ir įrenginių gamybai (dirba 31%visos љakos darbuotojų), antroji – radio, televizijos ir ryšių įrenginių gamybai (22%), trečioji – metalo dirbinių gamybai (11%). Mašinų ir įrenginių gamybos įmonės gamina buitinius šaldytuvus ir šaldiklius (Alyt), jiems reikalingus kompresorius (Mažeik), buitinius el. dulkių siurblius (Vln), metalo pjovimo stakles (Kns, Vln, Šiaul), kuro siurblius traktoriams (Vln). Eksportuojama apie 75% pagamintos produkcijos. Radijo, televizijos ir ryšių įrengimų gamybos įmonės gamina televizorius (Šiaul, Kns), kineskopus (Pnvž) ir mazgus jiems (Vln). 80% pagamintos produkcijos eksportuojama. Metalo dirbinių gamybos įmonės gamina šildymo radiatorius ir katilus, sutvirtinimo detales, kastuvus, peilius, šakutes ir t.t. 75% realizuojama vietinėje Lietuvos rinkoje. Nemaža Lietuvoje gaminama ir kitos mašinų pramonės produkcijos – Klaipėdoje statomi ir remontuojami jūriniai laivai, Vilniuje gaminamos automatinės telefono stotys, Utenoje – el. krosnys, Panevėžyje – variniai kabeliai, Kaune yra nemaža ketaus liejykla. Šiauliuose gaminami dviračiai, Mažeikiuose – dyzeliniai varikliai. Žemės ūkio mašinos gaminamos Rokiškyje, Radviliškyje, Garliavoje (surenkami traktoriai) ir Vilniuje. Stambiausi šalies mašinų pramonės ir metalo apdirbimo centrai yra Vilnius ir Kaunas.

Lengvoji pramonė

Lengvoji pramonė – tai tekstilės, drabužių siuvimo, kailių išdirbimo, odos ir odos dirbinių pramonė. Ši pramonės šaka buvo viena iš svarbiausių tarpukario Lietuvoje ir sovietinės okupacijos metais. Stambiausia Lietuvos lengvosios pramonės šaka yra tekstilės pramonė (60% visos lengv. pramonės produkcijos vertės). Tekstilės pramonės produkcija – suverpti verpalai, išausti audiniai ir kilimai, numegzti trikotažo gaminiai, kojinės, puskojinės. Lietuvos tekstilės pramonė naudoja atvežtines žaliavas (išskyrus linus) – medvilnę, vilną, sintetinį pluoštą. 62% pagamintos produkcijos eksportuoja. Љalyje daugiausiai iљaudžiama medvilninių audinių (52% visų išaustų audinių), tačiau pirmą vietą užima vilnonių audinių gamyba (pagal audinių vertę). Po II pas. karo Alytuje buvo pastatyta «Alytaus tekstilė» įmonė. Dabar jai tenka 72% visų šalyje gaminamų medvilninių audinių (70% išaustų audinių ji eksportuoja į Vakarų Europą ir JAV). Nuo seno stambiausias šalies vilnonių audinių gamybos centras yra Kaunas. Čia veikia dvi dar tarpukario metais pastatytos ir dabar dar didžiausios vilnos pramonės įmonės «Drobė» ir «Liteksas». Kaune išaudžiama 72% visų šalies vilnonių audinių. Visa šalies љilkinių audinių gamyba sutelkta Kaune. Atskirą tekstilės pramonės pošakį sudaro linų perdirbimas. Tai vienintelė testilės šaka Lietuvoje, naudojanti vietinę žaliavą, turinti seniausias tradicijas ir dideles eksporto galimybes. Šalies linų šiaudelių perdirbimo į linų pluoštą įmonių ir trys lininių audinių gamyklos. Panevėžio AB «Linas» yra užbaigto gamybos ciklo įmonė, didžiausia Baltijos šalyse. Ji pagamina apie pusę visų šalyje išaudžiamų lininių audinių, o apie 70% lininių audinių ir siuvinių eksportuoja. Trikotažo pramonės gaminama produkcija – tai baltinių ir viršutinis trikotažas, kojinės ir puskojinės. Sovietmečio laikais buvo pastatytos didelės trikotažo įmonės Utenoje,  Kaune, Telšiuose, Kelmėje. 32% trikotažo produkcijos gaminama Kaune, 25% – Utenoje, 19% – Vilniuje ir 4% – Kelmėje. Lietuvoje veikia vienintelis Baltijos šalyse kilimų fabrikas (Lentvaryje), o Kaune numezgama apie 70% visų šalyje gaminamų kojinių ir puskojinių. Siuvimo fabrikai iљ vietinių ir importuojamų audinių siuva paltus, striukes, kostiumus, sukneles, kelnes, marškinius. Stambiausi šalies siuvimo pramonės centrai yra Vilniuje (38%), Raseiniuose (14%), Kaune (9%) ir Alytuje. Didžiausias šalies siuvimo fabrikas «Lelija» randasi Vilniuje ir siuva vyriškus kostiumus, moteriškus paltus ir sukneles. Jam vienam tenka net 32% siuvimo pramonės gaminamos produkcijos. Nuo seno didžiausia natūralios odos iљdirbimo gamykla yra Љiauliuose, o kailių išdirbimo ir siuvimo fabrikai – Vilniuje ir Kaune. Daugiausia avalynės siuvama Šiauliuose (46%), Vilniuje (26%) ir Kaune (23%).

Medienos pramonė

Miљkai ir medienos pramonė yra viena iš svarbiausių šalies ūkio šakų. Ji svarbi todėl, kad miškai užima beveik trečdalį (30%) Lietuvos teritorijos, kad tai nuolat atsinaujinantys žaliavos ištekliai, kad medienos produkcija plačiai naudojama pramonėje, statybose, buityje, iš dalies papildo kuro ir valiutos išteklius.

Medienos apdirbimas ir perdirbimas. Medienos perdirbimo pramonė 2/3 iškirstos žaliavos sunaudoja padarinei medienai pjauti, o likusią (taip pat ir dalį importuotos) – perdirba. Kiek šalyje sunaudojama medienos, geriausiai rodo jos kiekis, tenkantis vienam gyventojui. Tarpukario metais (1937 m.) vienam gyventojui Lietuvoje teko apie 2 m³, 1980 m. – 1,2 m³, o 1990 m. – 1,06 m³. Tuo tarpu Europos Sąjungos šalyse vidutiniškai vienam gyventojui tenka 0,7 m³, Љiaurės Amerikos šalyse – 1,81 m³, Suomijoje – 3,1 m³. Toks nevienodas medienos sunaudojimas atskiruose љalyse priklauso nuo turimų miškų išteklių ir perdirbamosios pramonės išsivystimo lygio. Lietuvoje medienos sunaudojimas mažėjo todėl, kad mažėjo malkų paklausa, mažiau buvo statoma medinių namų, atsirado medienos pakaitalų (betonas, kitos neorganinės medžiagos), daugiau buvo perdirbama medienos atliekų. Dabar daugiausia padarinės medienos suvartojama Kalipėdos (19%), Alytaus (9%) ir Kazlų Rūdos (9%) medienos perdirbimo įmonėse. Svarbiausia medienos apdirbimo pramonės produkcija – baldai, kuriems tenka 57% visos medienos apdirbamosios pramonės produkcijos vertės, medienos plaušų plokštelės ir statybiniai stalių dirbiniai (po12%), medžio drožlių plokštės (8%), pjautinė mediena bei klijuotinė fanera (po 4%), surenkamieji namai, degtukai.

Baldų gamyba. Љiuolaikiniai baldai gaminami ne tik iљ medžio, bet ir iš stiklo, metalo, plastikų. Lietuvoje daugiausiai gaminami mediniai baldai. Šiuo metu baldus gamina ne tik dideli fabrikai, bet ir mažesnės dirbtuvės. Pusė Lietuvoje pagamintų baldų eksportuojami. Daugiausia baldų gamina Kaune (25%), Klaipėdoje (15%), Vilniuje (13%), Šilutėje (10%) ir Ukmergėje (8%). Vilniuje daugiausia gaminami minkštieji baldai, Šilutėje – virtuvės baldai, Ukmergėje – buitiniai baldai.

Medienos plauљų ir drožlių plokštės. Jos gaminamos presuojant medienos masę ir medžio drožles su karbamidiniais klijais. Daugiausia šių gaminių suvartojama baldų gamybai ir statyboms. Grigiškėse gaminama 68% medienos plaušų plokščių, Alytuje – 18%, Vilniuje – 14%. Alytus – žymus medienos perdirbimo centras. 95% medienos drožlių plokščių gaminama Klaipėdoje. Pastaraisiais metais labai padidėjo statybinių stalių dirbinių (durų, langų blokai) paklausa. Stambiausias šios produkcijos centras yra vėl gi Alytus (43%), Vilnius (19%), Kazlų Rūda (11%) ir Kaunas (7%). Pjautinės medienos (medienos ruoљiniai, įvairios lentos) daugiausia paruošiama Alytuje (55%) ir Klaipėdoje (31%), klijuotinės faneros – Klaipėdoje. Surenkamieji namai gaminami Alytuje, o degtukai Kaune.

Popieriaus gamyba. Popieriu gaminamas iљ celiuliozės, o kartono gamybai daugiausia naudojama medienos masė. Pirmoji popieriaus gamykla Lietuvoje buvo įkurta 1524 m. Vilniuje. Tais laikais popierius buva gaminamas iš skudurų. Celiuliozė pradėta gaminti Klaipėdoje 1900 m.  Šiais laikais Lietuvoje celiuliozė negaminama. Dabar Lietuvoje popierius gaminamas didžiausioje Petrašiūnų gamykloje Kaune, kuri buvo pastatyta dar 1933 m. Dar yra Naujųjų Verkių (36% viso Lietuvoje gaminamo popieriaus) ir Grigiškių (33%) gamyklos. Gaminamas vyniojamas, rašomasis bei buitiniams reikalams skirtas popierius. Daugiausiai kartono yra gaminama Vilniaus (67%), Grigiškių (5%), Naujųjų Verkių (9%) popieriaus gamyklose. Alytuje nuo seno veikia pušų perdirbimo įmonė, kuri dabar tik iš importuojamos žaliavos gamina terpentiną, kanifoliją ir kai kuriuos buitinės chemijos gaminius.

Chemijos pramonė

Chemijos pramonės išsivystimo lygis ir gaminama produkcija rodo šalies mokslinį-techninį lygį. Tarpukario metais Lietuvoje chemijos pramonė dėl nedidelės vietinės rinkos, žaliavų bei kapitalo stokos negalėjo vystytis. Pagrindinė jos šaka buvo buitinė chemija. Šiuolaikinė šalies chemijos pramonė buvo suformuota po II pas. karo. Lietuvoje buvo pastatytos dvi didelės mineralinių trašų gamyklos (Jonavoje ir Kėdainiuose), kurios tenkino ne tik Lietuvos, bet ir Latvijos, Estiojos žemės ūkio poreikius. Mineralinių trašų gamybai teko net 52% visos chemijos pramonės gaminamos produkcijos vertės. Stambiausia šalies chemijos pramonės šaka yra mineralinių trąšų gamyba. Lietuvoje gaminamos azoto ir fosforo trąšos.Ir dabar jos sudaro 43% visos chem. pramonės gaminamos produkcijos vertės (80% trąšų eksportuojama). Jonavos azoto trąšų gamykla iš gamtinių dujų gamina sintetines dervas, emulsinius dažus, metanolį, angliarūgštę. Kėdainių chemijos gamykla iš importuojamo apatitų koncentrato gamina superfosfatą, o iš įvežamos sieros – sieros rūgštį. Kita chemijos pramonės produkcija: iљ importuojamo acetato gaminamas dirbtinis pluoљtas (Kaune), iљ plastikų pusfabrikačių – polimerinė plėvelė, termoplastinės detalės ir vamzdžiai (Vilniuje). Buitinės chemijos produkcija: skalbimo, valymo priemonės, dažai, autokosmetika (Vilniuje, Alytuje, Kaune). Apie 6% chemijos produkcijos gamina farmacijos pramonė. 80% šios šakos produkcijos gamina Kauno įmonės. Švenčionių vaistažolių įmonė gamina įvairias gydomąsias arbatas. Pašarų premiksus, baltymų, mineralų, vitaminų koncentratus ir fermentinius preparatus iš vietinių žaliavų gamina biochemijos įmonės. Chemijos pramonė sukoncentruota centrinėje šalies dalyje. Stambiausi šalies chemijos pramonės centrai – Jonava (42% visos šakos gaminamos vertės), Kėdainiai (23%), Kaunas (16%) ir Vilnius (4%). Chemijos pramonė yra viena iš labiausiai teršiančių aplinką pramonės šakų.

Statybinių medžiagų pramonė

Statybų kompleksą sudaro statybinių medžiagų gamyba, joms skirtų žaliavų gavyba bei statybinės organizacijos. Dabar statybai tenka tik 7,4% sukurto bendrojo vidaus produkto. Ši ūkio sistema patyrė didžiulius nuostolius, nes pabrangus produkcijai ir nesant lėšų nestatomos pramonės, žemės ūkio, transporto, paslaugų srities įmonės. Dėl tų pačių priežasčių taip pat sumažėjo gyvenamųjų namų statyba. Todėl, nors statybinių medžiagų gamyboje dirba apie 7% pramonės darbuotojų, čia pagaminama tik apie 1% bendros pramonės produkcijos vertės. Apie 78% produkcijos parduodama Lietuvos vidaus rinkoje. Lietuvoje yra pakankamai klinčių, dolomito, molio, žvirgždo, smėlio išteklių pagrindinėms statybinėms medžiagoms gaminti. Svarbiausios riљamosios medžiagos yra cementas ir kalkės. Cementas gaminamas N. Akmenės cemento fabrike. Cemento gamybai šis fabrikas naudoja klintis iš Karpėnų klinčių telknio (Akmenės raj.). Beveik visos statybinės kalkės, naudojant vietinius klinčių išteklius, gaminamos N. Akmenėje (66%), Ventoje (25%). Daugiausia statyboms naudojamos sieninės medžiagos, statybinės plytos ir gelžbetonio konstrukcijos.  Dėl žaliavų bazės, gaminamos produkcijos rūšių ir vartotojų ypatumų šalyje susiformavo trys specializuotos statybinių medžiagų gamybos teritorinės sistemos – Šiaurės Lietuvos (N.Akmenė – Kuršėnai – Pertašiūnai), Vilniau ir Kauno.

Susiję įrašai:

• Prancūzija (referatas)
• Norvegija (referatas)
• Naujoji Zelandija
• Kipras (referatas)
• Italija (referatas)

Ekonominiai gamybiniai sociailiniai, kultūriniai ryšiai jungia gyvenvietes į sistemą. Išskiriaimos sitemos:

1.Monocentrinė- teritorijos apgyvendinimas tolygus, vienas centras 2.Policentrinė 3.Mišrioji 4.Žiedinė.

Monocentrinė sistema susidariusi tankiai apgyvendintose teritorijose, kur maždaug vienodos ekonominės, bei gamtinės sąlygos. Sistema apjungia įvairių funkcijų gyvenvietes. Pramonė ir sistemos valdymas sukauptos viename centre. Didelis miestas yra kultūros aptarnavimo centras. Ryšiai tarp gyvenviečių nuoseklūs. Trukūmai: centrai netolygiai išdėstyti, nevienodas aptarnavimas.

Policentrinė sistema gali susiformuoti iš įvairių specialiosios paskirties kompleksų. Nėra dominuojančio centrinio miesto. Gali susidaryti tirštai apgyvendintose teritorijose. Sistemos teoriniam modeliui artimosios gavybinės priemonės rajonas. Vyrauja nedideli miesteliai, turintys siaurą profilį. Visos gyvenvietės glaudžiai susijęgamybiniais ir aptarnavimo ryšiais. Sistema gali pereiti į monocentrinę, kai greta kalnakasybos kuriasi apdirbamoji pramonė. Dažniausiai susidaro aglomeracijos.

Mišrioji sistema turi ir monocentrinės ir policentrinės sistemos bruožų. Gali būti keli stamnūs centrai, bet jie atlieka skirtingas funkcijas.

Žiedinės sistemos charakteringa retai apgyvendintai teritorijai. Statomos atskiros gyvenvietės, kurios toli nuo ekonomikos, kultūros centrų.

Apgyvendinimo problemos sprendžiamos rekonstruojant gyvenviečių tinklus taip, kad atitiktų naujas ekonomines ir socialines sąlygas. Tai glaudžiai siejasi su gamybinių jėgų pasiskirstymu. Gavybinės pramonės Įm. Statomos ten, kur yra žaliavų. Apdirbamosios pramonės augimas nepriklauso nuo konkrečios vietos. Apdirbamosios pramonės reikšmei didėjantdidelė ir darbo išteklių reikšmė. Ištekliai yra mobilūsir gali keisti savo teritorija. Tačiau gyventojų pasiskirstymas priklauso ne tik nuo gamybos, bet ir nuo gamtinių, administracinių gyvinimo sąlygų.

Švytuoklinė migracija – kasdieninės kelionės į darbą ir atgal. Tai būdinga didelių miestų priemiesčių gyventojams. Gyventojų mobilumas padeda geriau pasirinkti darbą poilsį. Tobulėjant kelių tinklui ir transportui, švytuoklinei migracijos spindulys didėja. Tokie išvystyti ryšiai laikomi naujais urbanizacijos reiškiniais.

Norint tolygiai paskirstyti gyventojus reikia: 1.derinti gamybą ir dėstymą su darbo jėga. 2.išdėstyti visų laipsnių informacijos ir aptarnavimo įmones. 3.diferencijuoti gyvenvietes pagal jų įmones pagal jų funkcijas 4.nustatyti gyvenviečių įtakos ribas. 5.teritorija reikia zonuoti.

Mažų teritorijų centro įtakos zonos turi būti tokio spindulio, kad pesčiomis būtų galima pasiekti per laiką ne didesnį už leistiną kelionės į darbą mieste. Miestams augant didėja ir jų įtakos zona.

Centrų įtakos zonų dažniausiai įtakos turi geografinės sąlygos, gamtinės kliūtys, kelių tinklas.

Miesto įtakos zonos nustatymas R= Rab/(1+√Na/NB).

Rab- atstumas tarp miestų. Na, Nb miesto gyventojų skaičius.

Miesto funkcinės zonos.

Šios zonos ir miesto planas galudžiai susiję, keičiantis gamybos būdams keičiasi ir miesto planas. Gorenje pasiūlė griežtai atskirti 3 miesto fukcijas: 1.Pramone 2.Gyvenamąją vietą. 3.Poilsį. Šio principo laikomasi ir šiandienstatant miestus. Šiuolaikiniame mieste vyksta įv. Procesai. Teritorija kurioje vyksta bent vienas procesas ir yra vadinama funkcine zona.

Miesto teritorija skirstoma į: 1.Gyvenamoji 2.Pramoninė 3.Sandelinę 4.komunalinių įreng. 5.Poilsio 6.Užmiesčio.

Teritorijos nėra vientisos vienų zonų statiniai įsiskverbia į kitas zonas.

Funcines Zonas reikia išdėstyti taip kad būtų geros sąlygos dirbti, gyventi, poilsiauti ir t.t. Tai sprendžiama variantiniu metodu.

Pramonės ir sandelių zona. Įmonės statomos pramoniuose rajonuose. Labai dideliuose miestuose pramonė užima 50-60%. Pramonės raj. padėtį kitų zonų atžvilgiu reikia vertint atsižvelgiant į pramonės ir gyventojų interesus. Atsižvelgiama į: 1.gamtines sąlygas 2.laiką sugaištą nuvykstant į darbą 3.didelius vandens telkinius 4.sanitarines zonas

Pramonio raj. plotas : Q=N/K    N – dirbančiųjų įm. skaičius. Atsižvelgiant į transportą dirbančiųjų pramonės raj. neturėtų būti daugiau 25-35 tūkst.

Įmonę iškelti arba palikti nuliamia eilė veiksnių:

1.esama aplinkos būklė 2.įm. žalingumo klasė 3.ar trukdo (padėtis mieste). 4.užstatymas 5.ar verta įm. plėsti. Visas nežalingas įmones, kurios netrukdo statybos plėtimui reikia palikti. Žalingų kurių negalima iškelti galima perprofiliuoti.

Viso miesto sandelius galima suskistyti pagal paskirtį: 1.bendrieji prekybos 2.specialieji (daržovių, vaistų, šaldytuvai ir .t.t.) 3.visi kiti sandeliai.

Pagal savo rėžima sandeliai artimesni pramonės imonėm, todėl juos tikslinga išdėstyti pramonės rajuonuose. Reikia atsižvelgti į kenksmingumą. Į atskirą sandelių kategoriją reikia išdėstyti sandėlius, kur laikomos degios, sprogstamosios ir nuodingos medžiagos. Tokie sandėliai turi būti užmiestyje. Šalia sandėlių 40% užimakomunalinio aptarnavimo įmonės: valyklos, skalbyklos ir t.t. Jos aptarnauja gyventojus ir sandėlius. Dalį ploto užima ir keliai, automagistralės. Sandėlių plotas gali būti apsk. – 4m² vienam gyventojui. Tarp sandėlių ir gyvenamųjų kvartalų turi būti sanitarinė zona ne mažesnė kaip 50 m.

Gyvenamoji zona. Čia be gyvenamųjų namų statomi visuomeniai pastatai – nekenksmingos gamykos, įstaigos ir t.t. Zonos struktūra priklauso nuo gyventojų poreikių, gamtinių sąlygų, miesto dydžio, ploto. Zonoje aptarnavimo įm. aptarnavimo spindulys griežtai apibrėžtas. Todėl zoną galima skirstyti  į vienas nuo kito priklausančius elementus:

Mikrorajonas – tai tox struktūrinis gyvenamosios zonos socialinio organizavimo elementas, kurio ribose statomi tokios įm. ir įstaigos, kurios reikalingos kiekvieną dieną.

Gyvenamasis rajonas – statomos aptarnavimo įstaigos, kurios lankomos periodiškai.

Visai gyvenamajai erdvei aptarnauti reikia epizodiškai lankomų įstaigų – teatrai, restoranai ir t.t. Tokios įstaigos statomos ccentre. Mikrorajonus ir gyvenamuosius rajonus skiria pgr. gatvės.

Tokia trilaipsnė sistema įgyvendinta Stivenoke netoli Londono. Kasdieninio aptarnavimo įm. turi būti pasiekiamos 500m. Periodinio aptarnavimo įm. turėtų būti pasiekiamospėsčiomis – 1.5km. Epizodinio – transporto pagalba.

Aptarnavimo įm. grupavimas į centrus. Susidaro centrų sistema. Mikrorajonų ir gyvenamųjų raj. centrus reikia išdėstytiarti transporto sustojimo vietų. Trilaipsnė centrų sistema priklausomai nuo vietos sąlygų, gyvenamosios zonos sistemas galima įvairiai interpretuoti, tačiau aukštesnio rango aptarnavimo centras turi atlikti visų laipsnių funkcijas.

Gyvenamosios zonos struktūra priklauso nuo: 1.Gamtinių sąlygų. 2.Dirbtinių kliūčių. Rekomenduojama vandens plotą ir reljefo ploto kontūrus sutapatinti su miesto struktūrinių elementų ribomis. Jei atsižvelgsime į gamtos sąlygas struktūrinių elementų plotasbus nevienodas ir gali labai skirtis nuo rekomenduojamo.

Gyvenamosios teritorijos plotas nustatomas atsižvelgiant į pastatų aukštį, užstatymo tankumą. Jei raj. atviras vėjui, rekomenduojamaužstatyti kompaktiškai. Nuo namų aukščio priklauso miesto ekslplotacinės išlaidos, nes reikai mažesnio ploto, mažiau gatvių, inžinierinių tinklų.Ypač optimaliai tai reikia išnaudoti didmiesčiuose. Jeigu statomi nauji miestai aukštingumas nėra labai reikšmingas. Rekonstruojant miestą, tai sudėtinga, nes jiems reikia vietos prisiderinti prie kitų pastatų. Individuolią statyba rekomenduojama statyti už daugiaaukštės statybos ribų – priemiesčiuose.

Poilsio teritorijos. Skiriamos dvi poilsio formos: 1.trumpalaikis arba aktyvus. 2.Ilgalaikis – pasyvus. Miesto ribose įmanomas kasdieninis ir trumpalaikis poilsis. Užmiestyje galima organizuoti trumpalaikį ir ilgalaikį poilsį.

Mieste poilsio zonas galima suskirstyti į: 1.mikrorajono (parkelis) 2.gyv. raj. (stadionas) 3.miesto (didelis parkas). Svarbiausias poilsio elementas miesto želdiniai. Jie gryniną orą, sumažina vėjo greitį, išskiria specifines medžiagas (fitosidus), kurios naikina žmogui kenksmingas bakterijas, pagerina vaizdą, teigiamai veikia eocijas. Želdinių plotai skirstomi į: organizuotus ir neorganizuotus.

Želdiniai klasifikuojami pagal paskirtį: 1.bendros paskirties 2.ribotos paskirties – individualū sklypai 3.specialiosiso paskirties – sanitarinė zona, botanokos.

Miesto plano struktūros formavimas

Miesto pl. struktūra priklauso nuo to ar statomas ar reformuojamas miestas. Naujame mieste galima išdėstyti visus funkcinius elementus. Kitaip yra rekonstruojant miestą, nes reikia taikytis prie ankstesnio plano.

Planas priklauso nuo: 1.gamtiniųsąlygų 2.miesto profilio 3. Miesto dydžio 4.augimo tempų 5.reikšmės vieningoje apgyvendinimo sistemoje.

Sudarant planą reikia atsižvelgti į: gamtines sąlygas gyvenamųjų ir pramonės rajonų padėtį. Nuo profilio priklauso ir pgr. funcinių zonųtarpusavio padėtis ir ryšiai. Kuo didesnis miestas, tuo plano struktūra yra sudėtingesnė. Mažas miestas yra lyg didelio miesto mikrorajonas. Jo centras yra gyvenamojo rajono centre. Vidutiniuose miestuose gali būti 2-4 pramoniai raj., o gyvenamieji raj. atskirti. Dideliuose miestuose būtina diferencijuoti aptarnavima – be pgr. reikia kurti papildomus centrus, kurie būtų priartinti prie gyvenamųjų vietų. Dideliuose miestuose galima išskirti kelis pramonius raj.

Miestų teritorija plečiasi ne tik dėl gyventojų skačiaus, bet ir dėl technikos vystimosi. Kita teritorijos augimo priežastis nuolatinis aptarnavimo gerinimas. Norit plėsti aptarnavimą reikia daugiau pastatų, todėl jų teritorija plečiasi. Iki šiol nepavyko sustabdyti optimalų miestų plėtimasį. Mažai plečiasi tik kurortiniai miestai.

Atsižvelgiant į funkcijas ribojančius veiksnius plano struktūra gali būti: 1.statiška (uždara) 2.dinamiška (atvira)

Statiškos struktūros mieste funkcinės zonos yra išdėstytos koncentriškais apskritimais. Gyventojų tankumas mažėja nuo centro į pakraščius. Pramoniaia raj. už gyvenamosios zonos. Miestas galės plėstis visomiskryptimis. Tokią struktūra turi praktiškai visi senieji miestai. Toks planas negali būti optimalus. Trūkumai: 1.griežtai apibrėžtos koncentrinės ribos 2.keičiasi zonų tarpusavio padėtis 3.užimant naujas teritorijas, reikia perstatyti jau užstatytas dalis 4.sunku nuosekliai ir proporcingai vykdyti visas funkcines zonas, ypač pramoninę ir gyvenamają.

Dinamiškos struktūros plane skiriamos 2 formos: 1.išorinė – suteiia galimybę vystiti, bet kurį teritorijos elementą. 2.vidinė – leidžia miestą tvarkyti nekeičiant jos plano struktūros, pakeičiant funkcijas. Šios struktūros planas leidžia sutaupyti 4% statybai skirtų lėšų 8% eksplotacinių išlaidų.

Statinio miesto planas laikui bėgant tampa dinamišku. Struktūra iauga į lanksčią, o po to į dinamišką. Tai progresyvus reiškinys.Linijinį miesto planą galima vystyti keliomis kryptimis. Jame funkciniai elementai išdėstyti lygegrečiai vienaas kitam. Teigiamos plėtojimo pusės: 1.miesto elementai netrukdomai gali plėstis 2.žymiai geresni ryšiai su žemės ūkio teritorijomis. Trūkumai 1.miesto centras nėra pastovus 2.pramonės įm. arti gyvenamųjų pastatų 3.miestas labai ištęstas ryšiai  pagal ašį labai komplikuoti.

Dažnai linijiniai miestai susiformuoja tam tikrose gamtinėse sąlygose – palei upę, prie didelių ežerų , jūros, kalvų slėniuose.

Tobulesnis miesto planassudarytas iš kopleksinių gamybinių ir gyvenamųjų rajonų. Privalumai: 1.darbo vietos arti gyvenamųjų vietų 2.viuomeninis transportas apkraunamas tolygiau. Vieni architektai teigia, kad miestas turi būti kompaktiškas. Kiti teigia, kad plano struktūra turi būti išsklaidyta, rajonai priartintų prie ž.ū., poilsio vietų. Rajonai turi būti atskirti želdinių masyvais.

Kompaktiško miesto idėja atsirado prieš 200 metų. Tox miestas pasiteisino, nes išnaudojama visa teritorija, lengva susisiekti, gerai išvedžiotaskomunikacijos. Tačiau kai tik miestas išauga virš 0.5 mln., šis efektas blėsta ir išnyksta. Paskutiniu metu tox miestas kritikuojamas.

Išsklaidytos struktūros miestus galima suskisrtyti į: 1.turinčius extensyvų užstatymą 2.turinčius kompaktišką užstatymą.

Ekstensyviniai užstatyti miestą siūlė dauguma architektų. Pažangesnė idėja siūlanti kompaktiškų komplektų miestą. Teorinius principus buvo bandoma realizuoti keliuose projektuose. Ateitis - išskaidyta miesto struktūra, nes tai tarpinė grandis tarp miesto planavimoir naujų apgyvendinimo sistemų formavimo. Tokio miesto koncepcija gali būti vystoma toliau, kada kalba eina apie didelių agropramoninių kompleksų sistemą.

Miesto transportas ir gatvių tinklas

Transporto mazgą sudaro visuma transporto rūšių. Mažų miestų transporto mazgai nesudėtingi. Didelių miestų, užmiesčio trasportas, ypač auto, yra žymiai sudėtingesnis, nes sudėtinga miesto plano struktūra, automagistralės nesutampa su didelėmis miestų gatvėmis. Dideliame mieste reikia sudaryti sąlygas patekti į miesto vidų, iš geležinkelių aerouostų tiesiamos magistralės į uostą.

Miesto transporto ryšiai

Tai gyventojų ir krovinių pervežimas gamybiniais ir kultūriniais tikslais.

Ryšys 1.maršrutinis 2.nemaršrutinis

Techniškai 1.bėginis 2.nebėginis

Miesto transporto eismas susideda iš: pervežimų, specialiųjų reisų. Kelių eismą apibūdina: 1.kelionių rūšys 2.gyventojų judrumas 3.kelionės trukmė 4.keleivių srautai 5.vidutinis kelionės ilgis. Šie rodikliai svarbiausi žiūrint į miesto planą. Planuojant transporto eismą pgr. užd., kad kuo daugiau keliautų pesčiomis į darbą ir atgal. Eismo intesyvumui apibūdinti naudojamosgyventojų judrumas. Eismo intensyvumas taip pat priklauso nuo žmonių atvykstančių į miestą. Norint apskaičiuoti reikalingą transporto kiekį reikia iš visų kelioniųišskirti išskirti įvairiom transporto priemonėm naudojimosi t.pr. koeficientą. Jo dydis priklauso nuo miesto dydžio, plano struktūros, reljefo, klimato ir kitų vietos sąlygų. Vienas iš svarbiausių rodiklių gatvių tinklui projektuoti – gyventojų krovinių skaičius per laik vienetą. Statant naują miestą apskaičiuojama teoriškai. Gatvių tinklą sudaro įvairios paskirties gatvės(arterijos): 1.miesto keliai 2.gatvės 3.pėsčiūjų takai.

Lietuvoje transporto arterijos klasifikuojamos: 1.greitkeliai 2.magistralinės gatvės 3.vietinio eismo gatvės ir keliai 4.pėsčiųjų takai. Greitkeliai mieste jungia 2 nutolusius raj. ryšiams su pram. raj. palaikyti. Tarp greikelio ir gyv. raj. turi būti ne mažiau kaip 50m apželdintas tarpas. Visi susikirtimai turi būti dviejų lygių. Magistralinės gatves galima suskistyti į: 1.miesto reikšmės 2.rajoninės reikšmės. Paskirtis yra dvejopa: praleisti toli važiuojančius keleivių srautus, privesti prie greitkelių.

Gyvenamųju ir pramonės raj. projektavimui reikalingi rodikliai

Klimata apibūdinantys rodikliai: temperatūra, oro drėgmė, temperatūros svyravimai, radiacija, debesuotumas, oro masės, užterštumas.Projektuojant reikalinga: 1.vid. metinė teperatūra 2.kritinė temperatūra 3.paros temperatūros svyravimai 4.dienų kiekis su mėnesinę temperatūra 5.dienų kiekis su sniego danga ir jos stoviu 6.kritulai 7.dregnumo koeficientas 8.slėgis ir vėjas 9.saulės radiacija, šviesa ir šiluma 10.gyvenamųjų patalpų sienų izoliaciaja 11.triukšmas

Susiję įrašai:

• Prancūzija (referatas)
• Norvegija (referatas)
• Naujoji Zelandija
• Kipras (referatas)
• Italija (referatas)

Aukštaitijos nacionaliniame parke yra 116 kaimų, kuriuose gyvena daugiau kaip 2000 žmonių. Didžiausia yra Kaltanenų gyvenvietė (apie 300 gyventojų). 10 gyvenviečiu turi apie 100 gyventojų. Dauguma kaimų-kelių sodybų grupė.

Rečiausiai gyvenama šiaurine-miškingiausia-parko dalis. Čia kaimai išikure paežerėse arba paupiuose. Yra išlikusių daug vienkiemiu. Parke yra išlike šeši etnografiniai kaimai-Šuminai, Strazdai, Varniškės-II, Salos-II,-išsaugoje senają planinę kaimo užstatymo strukturą. Krėtuonys, Sakališkė, Meironys, Ginučiai yra gatviniai kaimai. Jiems budinga tai, kad abipus kelio gyvenamieji namai buvo statomi galu, toliau už ju stovi ūkiniai pastatai.

3.Aukštaitijos nacionalinio parko teritorijos reljefas yra labai įvairus. Vidutinis aukštis virš jūros lygio-150-155 m. Aukščiausios kalvos iškyla daugiau kaip 200 m. v. j. l. Žemiausios įdubos (40-60 m) užlietos vandens. Paviršiaus nelygumų amplitudė-beveik 100 m. Reljefa suformavo ledynai, kurie ne viena kartą dengė Lietuvą. Paskutiniojo apledėjimo metu susidarę ežeringos moreninės aukštumos. Labai įdomus Šiliniškiu kalvagubris, kurio tąsoje yra Ginučiu ir Papiliakalnės piliakalniai, Ledakalnis. Iš abiejų pusių jį supa dvi gilios ežeru rinos. Klimatas yra jūrinis-žemyninis. Per metus vidutiniškai 1707 valandas sviečia saulė. Vidutine metinė temperatūra yra +5,5°C. Šilčiausias yra liepos mėnuo (vidutine temperatūra +18,5°C). Pirmosios šalnos prasideda antroje rugsėjo pusėje, paskutinės trunka iki gegužes 20 d. Pastovi sniego danga susidaro gruodžio antroje pusėje. Metinis kritulių kiekis-600-650 mm. Aukščiausia oro temperatūra buvo 1992 m. vasarą 33°C.

Didžiausios girios yra: Ažvinčiu (4603 ha), Linkmenu (2621 ha), Minčios (2964 ha). Rezervatines zonos miškai užima 700 ha. Tai sudaro 1,8 % visos parko teritorijos. Čia galima lankytis tik su parko administracijos atstovu. Remiantis miškotvarkos medžiaga, miškuose leidžiami įvairus kirtimai. Plynai kertami tik pažeisti ir perbrende medynai. Ukiniu požiuriu miškai suskirstyti į šešias girininkijas, girininikijos-į 39 eiguvas. Visi miškai suskirstyti į 660 kvartalų. Be valstybinių miskų, dar yra 670 ha privačių, kuriuose ūkininkaujama, laikantis saugomu teritoriju reikalavimų.

Šio parko vandenys priklauso Žeimenos baseinui. Čia tyvuliuoja 126 dideli ir maži ežerai, kurių plotas 5930 ha (15,5% viso ploto). Gausiausia ežeru yra centrineje parko dalyje. Didelių ežerų, kurių plotas didesnis kaip 100 ha, parke yra 14, nuo 50 ha iki 100 ha-tik 6, nuo 5 iki 50 ha-35 ežerai, kiti ežerai yra mažesni kaip 5 ha. Mažieji ežerai yra negilūs, daugelis ju baigia supelkėti. Didžiausi ežerai yra Kretuonas-829 ha, Dringis-725 ha, Baluosas – 442 ha. Parko teritorijoje tyvuliuoja ir giliausias Lietuvoje Tauragno ežeras (60,5 m). Ežerai jungiasi protakomis ir upeliais, todėl čia palankios salygos pažintiniam vandens turizmui. Iš Žeimenos ežero išteka Žeimena, kuri vingiuoja parko teritorija 22 km. Iš AukŠtaitijos nacionalinio parko upemis galima nuplaukti į Kuršių marias.

4, 5. Parko flora yra žymi dalis tų vertybių, kurias parkui išsaugoti privaloma. Ji prisodrinta įvairiausių rušių. Sporiniai augalai: kerpsamanių-36; samanų-142; sporinių induočių-29 rušių. Žiediniai augalai: plikasėklių-5; gaubtasėklių-715. Taigi augalija sudaro 927 rušys. Musų rūpestis-išsaugoti  nuo išnykimo retuosius augalus, pirmiausia tuos, kurie irašyti į Lietuvos raudonają knygą (RK). Tokių augalų parke auga 49 rušys. Čia randame ir pačius rečiausius šalies augalus, kurie Lietuvoje žinomi vos keletoje vietų: belapė antbarzdė, šakotasis varpenis, ežerine lobelija, raiboji gegunė, virginis varpenis, beržas keružis ir kt. Be įdomios augalijos parke yra 628 rušys grybų. Iš jų: 8 rūšys iš RK, 112 rušių-valgomieji. Be to, yra 85 rūšys kerpių.

Parke gyvena dauguma gyvūnų, būdingų visai Lietuvai. Yra žinoma apie 60 rušių žinduolių. Iš retųjų (RK) yra baltieji kiškiai, ūdros, sicistos, bet čia jie nėra reti, del to, kad čia miškai tebėra seni ir užima didelį plotą, o upeliai svarūs. 1991 m. vasarą Ažvinčiu girioje gyveno net meška. 1997 m. suskaičiuota 101 briedis, 96 elniai, 237 stirnos, 190 šernų, 7 vilkai, 62 lapes, 118 voverių, 180 baltųjų ir 325 pilkųjų kiskių. Čia gyvena daug bebrų, kiaunių, audinių. Parke žinomos 194 pauksčių rūšys, is kurių 45 yra RK atstovai. Idomiausios jų: putpelė, juodkaklis naras, starsakalis,erelis žuvininkas, lutūte, žvirbline pelėda, juodasis gandras, kuolinga….Kasmet per migraciją pasirodo jūriniai ir kilnieji ereliai, daug retų tilvikų. Veisiasi 135 rušių paukščiai. Parke radome 60,6% šalies ornitofaunos, o retųjų paukščių perejimas rodo, kad jiems gyvenimo salygos tebėra geros. Parke žinome žalčius, gyvates, 3 driežų rūšis ir 11 rūšių varliagyvius. Is jų kumute, česnakines varles ir skiauterėtieji tritonai-RK gyvūnai. Žuvų yra 29 rūšys. Upetakiai gyvena svariausioje upėje-Žeimenoje, o unguriai i Parko ežerus atplaukia iš Atlanto. Parke surasta apie 500 rušių vabalų, per 60 rūšių dieninių drugių. Dauguma jų-dekoratyvus, gamtą puošiantys vabzdžiai.

Naudota literatūra:

1.     E.J. Kormondy. Ekologijos sąvokos. 1992

Susiję įrašai:

• Prancūzija (referatas)
• Norvegija (referatas)
• Naujoji Zelandija
• Kipras (referatas)
• Italija (referatas)

Marika Borčakovskaja

Austrija yra labai panaši ir geografine padėtimi,ir gamtos pobū -

džiu), ji Austrija yra centrinėje Europos dalyje, kryžkelėje svarbių tarptautinių kelių, einančių iš Vakarų Europos į Pietryčių Europą ir iš Šiaurės Europos į Pietų Europą. Kaip ir kaimyninė Šveicarija ( į kurią Austrija yra labai panaši ir geografine padėtimi,ir gamtos pobūdžiu), ji yra sausumos valstybė, neturinti išėjimo į jūrą. Austrija nedaug didesnė už Lietuvą Alpių kalnų ir Dunojaus šalis. Ji yra tarp 46^o22′ ir 49^o šiaurės platumos ir tarp 9^o32′ ir 17^o10′ rytų ilgumos.

Austrija ribojasi su: Š- Vokietija, Čekija

R- Vengrija, Slovakija

P-Slovėnija, Italija

V- Šveicarija, Lichtenšteinu.

Oficialus pavadinimas    -Austrijos respublika (Republik Osterreich)

Plotas                             – 83 836 km²

Gyventojai                       -7 918 000 (94,4 žm./km²)

Valdymo forma                -federacinė respublika

Valstybinė kalba              -vokiečių. (Šnekamosios kalbos – vokiečių

kalbos alemanų ir bavarų dialektai,

besiskiriantys nuo literatūrinės vokiečių kalbos).

Tikyba                              -katalikų, protestantų

Piniginis vienetas             -Austrijos šilingas =100 grašių.

Sostinė                             -Viena

Kiti miestai                       – Gracas, Lincas, Zalcburgas, Insbrukas,

Klagenfurtas, Filachas, Sankt Pioltenas,

Velsas

Gyventojų ūkinė veikla    :  Žemės ūkis      -3%

Pramonė          -37%

Aptarnavimo sfera – 60%

yra sausumos valstybė, neturinti išėjimo į jūrą. Austrija ne -

daug didesnė už Lietuvą Alpių kalnų ir Dunojaus šalis. Ji yra tarp

46^o22′ ir 49^o šiaurės platumos ir tarp 9^o32′ ir 17^o10′ rytų ilgumos.

Austrija ribojasi su: Š- Vokietija, Čekija

S- Vengrija, Slovakija

P-Slovėnija, Italija

VI- Šveicarija, Lichtenšteinu.

Oficialus pavadinimas    -Austrijos respublika (Republik Osterreich)

Plotas                             – 83 836 km²

Gyventojai                       -7 918 000 (94,4 žm./km²)

Valdymo forma                -federacinė respublika

Valstybinė kalba              -vokiečių. (Šnekamosios kalbos – vokiečių

kalbos alemanų ir bavarų dialektai, be -

siskiriantys nuo literatūrinės vokiečių kal-

bos).

Tikyba                              -katalikų, protestantų

Piniginis vienetas             -Austrijos šilingas =100 grašių.

Sostinė                             -Viena

Kiti miestai                       – Gracas, Lincas, Zalcburgas, Insbrukas,

Klagenfurtas, Filachas, Sankt Pioltenas,

Velsas

Gyventojų ūkinė veikla    :  Žemės ūkis      -3%

Pramonė          -37%

Aptarnavimo sfera – 60%

Bendras valstybės sienų ilgis – 2 637km.Dalis jų yra natūralios  ribos – upės ir kalnai. Tačiau didesnė dalis valstybės sienų yra ne natūralios, o istoriškai susidariusios ribos. Austrija sudaro 0,9% vi-

so Europos žemyno. Jos teritorija išsitęsusi į platumą. Šalies ryti -

nės, kompaktiškesnės dalies kontūrai beveik ovalo pavidalo. O va -

karinė jos dalis yra ilgas, siauras (apie 225 km ilgio ir 50-60 km plo-

čio) iškyšulys, įsispraudęs tarp Vakarų Vokietijos ir Italijos.

Federaciją sudaro 9 žemės (Žemutinė Austrija, Aukštutinė Austrija, Zalcburgas, Štirija, Karintija, Tirolis, Forarlbergas, Burgenlandas),

kitados buvusios atskiros kunigaikštystės.

Austrija – įspūdingų kalnų, derlingų slėnių, dainingų žmonių ir turiz-

mo kraštas.

ISTORINĖ PRAEITIS

996m. buvo pirmąkart paminėtas Austrijos (Ostarrichi) pavadini -

mas. Dabartinė Austrija susikūrė 1918 metų lapkričio mėn., suski -

lus Austrijos – Vengrijos imperijai. Austrijos respublikai teko iš Habsburgų imperijos aštuntoji dalis teritorijos ir gyventojų. Pagal

1919metų San – Žermeno taikos sutartį į Austrijos sudėtį įėjo dau -

giausia tiktai senosios austrų žemės. 1921metais į jos sudėtį buvo

įjungta taip pat nedidelė vakarinės Vengrijos dalis su joje vyraujan-

čiais gyventojais austrais (Burgenlando provincija).

1938m. kovo 12d. Austrija buvo okupuota fašistinės Vokietijos ir

dalyvavo Antrajame pasauliniame kare Vokietijos pusėje. Šalyje į-

sigalėjo teroro rėžimas.

1945m.pavasarį Raudonoji armija išvadavo rytinę Austriją su sos-

tine Viena. Kitą Austrijos dalį išvadavo anglai ir amerikiečiai.

JAV, Anglijos, TSRS ir Prancūzijos 1945metų liepos 4d. susitari -

mu Austrijoje buvo sukurta keturių valstybių aukščiausioji valdžia ir šalis padalyta į keturias okupacines zonas.

Austrijos sostinė Viena (1937 metų ribos) buvo keturių valstybių ginkluotųjų pajėgų bendrai okupuota ir padalyta į keturis sektorius, išskiriant centrinį Vienos rajoną, kuris neįėjo nė į vieną sektorių; jį kontroliavo visos okupuojančios valstybės kartu.

Austrijoje veikė 1929metų konstitucija, kurią Austrijos vyriausybė

1945metais vėl priėmė.

1955 05 15 – nepriklausomos ir demokratinės valstybės atkūrimas.

1955 10 26 – neutraliteto paskelbimas – nacionalinė šventė.

GAMTA

Austrija yra kalnų šalis. Kalnai ir priekalniai, užimantieji beveik 80%

teritorijos, priklauso daugiausia Alpių sistemai. Rytinių Alpių kalna -

gūbriai driekiasi per visą šalį nuo Šveicarijos sienos vakaruose beveik iki Vengrijos sienos rytuose ir šiaurės rytuose pasiekia Du -

nojų. Austrijoje Rytų Alpės žemesnės ir platesnės už Vakarų Alpes.

Rytinės Alpės susideda iš eilės platuminių kalnagūbrių, jie suraižyti

gilių išilginių ir skersinių slėnių, kuriais teka greitos vandeningos upės (Inas, Zalcachas, Ensas, Muras, Drava, Traunas ir kt.). Ryti -

nės Alpės, tame tarpe ir jų dalis, esanti Austrijos teritorijoje, yra da-

lijamos į tris išilgines juostas: Šiaurines Klintines Alpes,Centrines Kristalines Alpes ir Pietines Klintines Alpes. Susiformavusios iš kietų kristalinių uolienų – gneisų, granitų ir žėrutinių skalūnų.

Centrinės Kristalinės Alpės sudaro pagrindinę Rytinių Alpių ašį. Jos yra ypatingai aukštos, ypač vakaruose – Ectalio bei Cilertalio Alpių ir Aukštojo Tauerno masyvai.

Vidutinis tos šalies kalnagūbrių aukštis 500 – 1500m., o aukščiausia viršūnė Grosglokneris (siekia 3797m).Šitų kalnagūbrių keteras dengia sniegynai, jų šlaitais šliaužia ledynai, kurių didžiausias yra 10km ilgio. Čia neretai pasitaiko sniego griūčių, kurios sunaikina pastatus, kelius ir pražudo žmones. Daugiamečio sniego linija eina 2500 – 2800m aukštyje.

Rytų Alpes kerta tuneliai, kuriais nutiesti geležinkeliai ir geri plentai.

Perėjos yra 900 – 1300m aukštyje. Vienintėlė patogi perėja vakarinėje Austrijos Alpių dalyje – Breneris (1 370m). Ši perėja yra Tirolyje, Italijos pasienyje. Per Brenerį eina svarbus tarptautinis ke-

lias iš Centrinės Europos į Viduržemio jūrą.

Į rytus nuo Aukštojo Tauerno Centrinės Kristalinės Alpės praplatė-

ja, pažemėja ir palaipsniui virsta kalvota lyguma.

Į šiaurę nuo Centrinių Kristalinių Alpių, lygiagrečiai joms, tęsiasi Šiaurinės Klintinės Alpės, pasibaigiančios prie pačios Vienos Viner-

valdo (Vienos Miško) kalvomis. Šiaurinės Klintinės Alpės, sudarytos iš mažiau kietų uolienų (klinčių, skalūnų ir smiltainių), yra žemesnės už Kristalines Alpes (svarbiausia viršūnė Dachšteinas – beveik 3000m), bet gražesnės už jas, kontūrai vaizdingesni, viršūnės įvairesnės, šlaitai statesni, slėniai gilesni.

Pietinės Klintinės Alpės, esančios daugiausia šiaurės rytų Italijoje, Austrijos teritorijoje užima nedidelį plotą ir siauru ruožu tęsiasi Karintijos provincijos pietuose, Italijos ir Jugoslavijos pasieniu.

Per Austriją teka dvi didžiausiuos Europos upės: vakaruose, Švei-

carijos pasienyje, – neilga Reino atkarpa, o šiaurėje – 350km ilgio

Dunojaus dalis.Šalies šiaurės rytuose yra kalvota Padunojo lyguma, kuri netoli Vengrijos ir Čekoslovakijos sienos virsta žemuma. Padu-

nojo lygumai būdingos derlingos liosinės dirvos; dėl to ji yra vienas iš svarbiausių šalies aruodų.

Į pietryčius nuo Vienos, dešniajame Dunojaus krante, yra nedidelė dauba, vadinama Vienos baseinu.Kylio pavidalu, kuris siaurėja į pietus nuo Dunojaus, Vienos baseinas įsiterpęs tarp dviejų  neauk-

štų Alpių atšakų – Vienos Miško (iki 800- 900m aukščio) vakaruose ir Leito kalnų (480m) rytuose, o pietuose priartėjęs prie Zemeringo

perėjos (985m).

jūra 15- 20 laipsnių šilumos. Žiemos švelnios. Vidutinė sausio temperatūra- 0-5 laipsniai šalčio. Sniegas per visą žiemą neišsilaiko. Vidutinė oro temperatūra Vienoje: sausį -2 laipsniai šalčio, liepą -18 laipsnių šilumos. Amžinojo sniego žemutinė riba yra 2700metrų v.j.l. Yra 600km² glečerių.

Alpėse dėl jų sudėtingo reljefo klimatinės sąlygos nepaprastai įvairios; jose veikia vertikalinio zoniškumo dėsnis: kylant aukštyn, vidutinė temperatūra kas 100m mažėja 0,5 – 0,6^o, dėl to dideliame aukštyje viešpatauja šaltas alpiškasis klimatas. Žiemą kalnuose kritulių būna dar daugiau, todėl šlaituose susikaupia sniego storymės. Per atodrėkius arba labai gausiai pasnigus susidaro lavi-

nos (sniego nuošliaužos, griūtys).

Žemdirbystė kalnų slėniuose ir kalnų šlaituose, bendrąja taisykle, galima tiktai iki 800 – 1000m aukščio. Miško riba eina 1800- 1200m.

UPĖS IR EŽERAI

Beveik visos Austrijos upės priklauso Dunojaus baseinui. Dunojus Austrijoje teka jos periferija, perkirsdamas šalies rytų rajonus iš vakarų į rytus 350km ilgio linija. Austrijai priklausanti Dunojaus dalis yra laivybinė.Peizažas Dunojaus krantuose tarp Linco ir Vienos yra gražus ir įvairus.

Dunojus, antra pagal ilgį upė (po Volgos), Europoje. Iš Dunojaus intakų Austrijoje reikšmingiausi yra Inas su Zalcachu, Ensas, Drava su Muro intaku ir Morava. Stambiausios iš šių upių Austrijai priklau -

so tiktai iš dalies: Ino aukštupio dalis (Tirolyje) ir žemupio dešinysis krantas (Aukštutinėje Austrijoje), Dravos (svarbiausia Karintijos upė) aukštupys, Muro (svarbiausia Štirijos upė) aukštupys ir vidu -

pys. Vasarą Dunojaus intakuose daugybė vandens iš kalnuose tirpstančių ledynų bei sniegynų, ir jie sukelia Dunojaus aukštupyje vasaros potvynius. Visi Dunojaus intakai Austrijos teritorijoje laivy -

bai netinka. Ir vis dėlto jie turi didžiulę reikšmę šalies ekonomikai.

Jie išteka iš aukštų kalnų, juos maitina tirpstantieji sniegai, ledynai arba dažni lietūs, taip pat jie labai krioklėti; dėl visų šių aplinkybių upėse slypi dideli vandens energijos resursai (maždaug 21mln. A.J.). Dėl to jie pagrindinis šaltinis energijai gauti Austrijoje. Stambus potencinis energijos šaltinis yra Dunojus. Kai kuriomis kalnų upėmis plukdomi medžiai.

Kalnų prieškalnėse ir krašto pietuose yra apie 600 ežerų. Dauguma jų gilūs, ledyninės kilmės. Vanduo juose šaltas ir labai skaidrus. Du stambiausi Austrijos ežerai yra priešingose šalies pusėse: Bodeno ežeras – Šveicarijos pasienyje, Neizidlerio – Vengrijos pasienyje. Tiktai pietrytinis laivybinio Bodeno ežero pakraštys priklauso Austri-

jai. Seklus, netinkąs laivybai Neizidlerio ežeras, atvirkščiai, didesne savo dalimi yra Austrijos teritorijoje. Kiti ežerai, kurių Austrijoje gana daug, yra nedideli.

DIRVOS; AUGALŲ IR GYVULIŲ PASAULIS

Austrijoje derlingų dirvų nedaug. Vyrauja kalnų jauriniai ir miškų rudieji dirvožemiai ir tik pietryčiuose yra derlingiausių juodžemių. Žemės ūkiui naudojama apie pusę visos Austrijos teritorijos žemių. Dideli plotai dėl kalnų reljefo  žemdirbystei netinka.

Austrijoje išliko dar palyginti daug miškų. Austrai jais didžiuojasi, miškai užima apie 38% krašto ploto.Miškingumo procentu Austrija Europoje neprilygsta tiktai Suomijai ir Švedijai. Priekalniuose ir nelabai aukštose vietose vyrauja plačialapiai medžiai (ąžuolai, bukai, skroblai), aukštesnėse vietose – spygliuočiai (eglės, kėniai, maumedžiai, mažiau – pušys). Virš miškų, iki 3000m aukščio, plyti subalpinės pievos, garsėjančios puikiomis ganyklomis raguočiams.

Dar aukščiau kalnai padengti amžinu sniegu.

Krašto lygumose laukinių žvėrių liko labai mažai, kiek daugiau kiškių ir lapių. Miškų zonoje, daugiausia rezervatuose, dar išlikę tokie reti Europoje gyvuliai, kaip tarusis elnias, briedis, stirna ir (Tirolio užkampiuose) rusvoji meška, iš paukščių – tetervinas, kurti- nys, jerubė. Aukštakalnių zonoje sutinkama Alpių faunos atstovų – kalnų ožys, kalnų ožka, Alpių švilpikas, Alpių baltosios kurapkos ir kt.

Austrijai pavyko išlaikyti mažiau nei daugelio Centrinės Europos šalių pakitusią, nelabai užterštą gamtą. Mat buvo ribojamas krašto industrializavimas ir didelės pajamos gaunamos iš turizmo. Visose gamtinėse zonose įsteigti gerai prižiūrimi draustiniai, kurių bendras plotas per 500 000ha. Daugiausia jų yra Alpėse. Austrų patirtis gali būti naudinga Lietuvos gamtosaugininkams.

GEOGRAFINIAI EKSTREMUMAI

Ilgiausios upės Austrijos teritorijoje Muras – 348km, Dunojus – 345km; didžiausias ežeras Noizedler Ze (dalis) – 232km²; aukš -

čiausia viršukalnė Grosglokneris – 3797m. Yra 90 viršukalnių, aukš-

tesnių nei 3000m.

NAUDINGOSIOS IŠKASENOS

Austrijos naudingosios iškasenos yra gana įvairios. Tačiau daugelio jų klodų absoliutiniai matmenys nedideli. Austrija turtinga įvairių gamtos išteklių, bet tik magnezito atsargos, slūgsančios šalies pietuose, yra vienos didžiausių pasaulyje. Austrijos naudingųjų iškasenų tarpe taip pat turi didelę reikšmę geležies rūda. Yra   naftos ir dujų (Žemutinėje ir Aukštutinėje Austrijoje), grafito (pirma vieta Europoje pagal gavybą), volframo ir magnezito (abu antra vieta Europoje pagal gavybą),geležies, rūdos, stibio. Iki 1985m. Austrija pirmavo Vakarų Europoje pagal mangano rūdos gavybą, dabar telkiniai beveik išseko.Kiek didesnės valgomosios druskos atsargos (Zalcburge).

Nafta Austrijoje buvo atrasta 1929metais Citersdorfo rajone, Že-

mutinės Austrijos šiaurės rytuose. Jos žymių taip pat rasta eilėje kitų rajonų šalies šiaurės rytuose ir šiaurėje.

Be išvardytų naudingųjų iškasenų, Austrijoje taip pat yra švino bei cinko rūdų (daugiausia Karintijoje), vario (Zalcburge, Tirolyje), o taip pat boksitų, cemento žaliavos.

Austrijoje labai mažai yra kietojo mineralinio kuro, ypač akmens anglies. Šalies gelmėse esanti anglis dažniausiai priklauso žemarū-

šės rusvosios anglies kategorijai; jos daugiausia yra Štirijoje ir Aukštutinėje Austrijoje. Koksinės anglies Austrijoje visai nėra. Taip pat nėra stambesnių ar mažesnių daugelio spalvotųjų metalų rūdų telkinių ir kai kurių svarbių cheminės žaliavos rūšių.

Austrijos mineralinių turtų tarpe ypatingą vietą užima mineralinių vandenų šaltiniai. Austrija garsėja savo mineraliniais vandenimis,

turinčiais gydomąją reikšmę. Labiausiai pagarsėję yra Badeno šaltiniai ir Bad – Fezlau Žemutinėje Austrijoje, į pietus nuo Vienos;

Zalckamerguto druskingi šaltiniai; Bad – Gasteino karšti radioakty-

vūs šaltiniai ir kt.

GYVENTOJAI

Austrijoje gyvena 7 918 000 žmonių. Tai sudaro 0,14% pasaulio gyventojų.Per pastaruosius dešimtmečius Austrijoje gyventojų beveik nepadaugėjo.

Po Austrijos dalyvavimo pirmajame ir antrajame pasauliniuose karuose smarkiai sumažėjo vyresniojo amžiaus grupėse vyrų lyginamasis svoris.

Pagal vidutinį gyventojų tankumą – 94,4 žmonės 1kv.km – Austrija neprilygsta kaimyninėms Čekijai(131žm./km²), Vengrijai    (115žm./km²). Tačiau, turint galvoje, kad didesnioji šalies dalis daugiausia yra kalnuota, reikia pripažinti, jog Austrijoje gyventojų tankumas didelis. Alpių slėniuose gyvena 15 – 20 žm./km²,o rytų lygumose- net 150 – 200 žm./km². Austrijos gyventojai šalies teritorijoje pasiskirstę labai netolygiai. Daugiausia apgyvendinti rajonai šalies šiaurės rytuose ir rytuose. Austrijoje miestiečiai sudaro 77% gyventojų.

Austrai priklauso indoeuropiečių šeimai, germanų kalbų grupei. Šios šalies gyventojai yra europidai. Nors valstybinė kalba vokiečių, bet visose žemėse šnekama skirtinga tarme.

Austrijoje daugiausiai yra katalikų, nors yra ir protestantų.

Beveik 98% krašto gyventojų yra austrai. Pasieniais gyvena kitų tautybių žmonių, daugiausiai vokiečių. Dauguma austrų gyvena nedideliuose, maždaug 2000 gyventojų, miesteliuose. Jų namai dar statyti viduramžiais, gatvelės siauros, centre – aikštė.

Kalnuose statomi dviaukščiai namai, kurių pirmas aukštas sumūrytas iš akmenų, o antras – medinis. Tų namų status dvišlaitis stogas atlaiko gausų sniegą.

Austrijos žemių valgiai daugiausia tradiciniai. Kalnų piemenys ir valstiečiai nuo senų laikų vartoja daug pieno produktų: varškę ir brandintų sūrių, pieniškų sriubų. Pietų austrai labai mėgsta kruopų košę, o šventėms pasigamina kraujinių vėdarų, visai tokių pat, kokius valgo lietuviai. Ir pyragus Austrijoje kepa panašius į lietuviškus. Populiarūs Vienos mieliniai pyragai, sluoksniuoti su obuoliais, žinomi visoje Europoje, – štrudeliai.

Įvairių žemių gėrimai taip pat skiriasi. Pietuose geriamas vaisinis sidras, vynuogynų rajonuose – sausas vynas, o Zalcburge, su kuriuo draugauja Lietuva, populiariausias alus. Daugelis austrų labai mėgsta kavą, kurią verda pagal gausybę receptų. Įmantriausia ,,kapucino” kava su pienu ar grietinėle, pabarstyta kakavos milteliais ar šokolado trupiniais.

Austrai turi daug švenčių. Daugelis rengia gimtadienių ir vardadienių pobūvius su šokiais ir dainomis. Panašiai kaip Lietuvoje minimi Visi šventieji ir Vėlinės. Austrai buriasi į susivieni-

jimus pagal profesijas ir aktyviai juose dalyvauja: sportuoja, šven -

čia, sprendžia darbo problemas.

Toli už krašto ribų garsėja kalniečių dainos ir šokiai, pritariami liaudies instrumentų: gitaros, fleitos, smuiko, cimbolų. Savitos Tirolio dainos – jodleriai.Visiems žinomi Vienos valsai.

DEMOGRAFINĖS ŽINIOS

Gimstamumas -11,5; mirtingumas -10,9; natūralus gyventojų prie-

augis -0,6; senų žmonių dalis -21%; nacionalinių mažumų dalis -

4%; miesto gyventojų dalis -58%.

Kūdikių mirtingumas – 8,3;vedybų – 4,7;skyrybų – 2,0.

(Viršuje žiūrėti pagal pvz. Gimstamumas per metus – 11,5tūkst.)

Vid. laukiamas amžius metais: vyrų 71,5; moterų 78,1.

Sudėtis pagal lytį proc.: vyrai 47,7; moterys 52,3.

Sudėtis pagal amžių proc.: iki 15m. – 17, 15-59m. – 62, 60-74m. – 14, virš 75m. – 7.

Nacionalinė sudėtis proc.: austrai- 96, chorvatai ir slovėnai- 2, tur-

kai- 1, vokiečiai.

Religinė sudėtis proc.: katalikai- 84, liuteronai- 6, musulmonai.

MIESTAI

Be sostinės, Austrijoje tik 4 didesni miestai.

Vienoje gausu sodų ir parkų, architektūrinių ir senovės paminklų.

Praterio saloje yra stambiausias Vienoje parkas, tradicinė liaudies pasilinksminimų vieta. Iš Vienos architektūrinių paminklų išsiskiria viduriniaisiais amžiais statyta gotiška Šventojo Stefano katedra,

Šenbruno rūmai ( buvusi Habsburgų vasaros rezidencija), Belvede-

rio rūmai ir kt. Vienoje yra daug teatrų, muziejų, aukštųjų mokyklų, mokslo ir švietimo įstaigų; nuo seno ji garsėjo kaip muzikos mies -

tas.

Antrojo pasaulinio karo metu Vienos butų fondui ir miesto transpor-

tui buvo padaryti dideli nuostoliai. Buvo sugriauta daugiau kaip 5

tūkstančiai pastatų, susprogdinti beveik visi Dunojaus tiltai.

Sugriautieji gyvenamieji ir visuomeniniai namai atstatomi nepaprastai lėtai. Vienos opera, kuri buvo sudeginta 1945metų pradžioje, baigta atstatyti tik 1955m.

Po Vienos stambiausi miestai yra :Štirijos sostinė Gracas

(226 tūkst. gyventojų), Aukštutinės Austrijos sostinė Lincas

(185 tūkst.), Zalcburgas – svarbiausias to paties pavadinimo pro-

vincijos miestas (100 tūkst.), Tirolio sostinė Insbrukas (95 tūkst.),

Karintijos sostinė Klagenfurtas (63 tūkst. gyventojų).

Gracas yra Štirijos Alpių pietryčių pusėje, prie Muro upės. Tai gana stambus pramonės centras su išvystyta mašinų gamyba ir svarbus transporto mazgas.

Kairiajame upės krante yra viduramžiais statyta Šlosbergo tvirtovė ir senasis miestas, kurį supa nauji gyvenamieji kvartalai; dešiniaja-

me krante – fabrikų priemiesčiai.

Lincas – senovinis miestas; jame daug baroko stiliaus architektū -

rinių paminklų. Didžioji miesto dalis yra dešiniajame Dunojaus krante. Linco ekonominę reikšmę praeityje apspręsdavo tai,kad jis

buvo senųjų prekybos kelių mazge. Dabartiniu metu Lincas – stam-

bus transporto mazgas ir pramonės centras. Miesto pakraštyje yra didelis metalurgijos kombinatas.

Zalcburgas yra Alpių priekalniuose, abiejuose Zalcacho krantuose. Tai gražus senovinis miestas, kuriame išliko senovės tvirtovių įren-

gimai. Zalcburgas – Mocarto tėvynė. Miestas yra stambus geležin-

kelių ir automobilinių kelių mazgas, tačiau jo pramonė palyginti ne-

žymi.

Insbrukas yra tarp kalnų Ino upės slėnyje, svarbiausių kelių, einančių per Alpių kalnagūbrius į Italiją, Šveicariją ir Vokietiją susi-

kirtime. Insbrukas – vienas iš stambių turizmo centrų Austrijoje.

Klagenfurtas – geležinkelių mazgas ir stambiausias Karintijos pramonės centras. Jame yra švino dažų gamyba, metalo apdirbimo, odos ir tabako pramonė.

ĮŽYMŪS ŽMONĖS

Austrų tauta yra įnešusi žymų indėlį į pasaulinę kultūrą, ypač muzikinės kūrybos srityje. Austrų kilmės buvo tokie žymūs

XVIII – XIX a. kompozitoriai, kaip Haidnas, Mocartas, Šubertas, Jo-

hanas Štrausas, Brukneris. Vienoje praleido visą savo subrendu -

sios kūrybos amžių didžiausias Vokietijos muzikinio meno atstovas

Bethovenas, kuris taip pat buvo stambiausias Vienos klasikinės mokyklos meistras. Su Viena yra tampriai susijusi veikla ir tokių kompozitorių, kaip Gliukas ir Bramsas. Austrijoje labai išsivystė populiarios lengvosios muzikos žanras (Vienos valsai, Vienos ope-

retė); jos atstovai yra Johanas Štrausas, Milekeris, Leharas, Leo-

nas Falis.

Tarp daugelio talentingų šios šalies literatų negalima nepaminėti į-

žymiojo austrų rašytojo Stefano Cveigo ir vokiečių rašytojo V.Gėtės,

kuriam pastatytas paminklas Vienoje.

Didelę reikšmę besivystančiam Austrijos mokslui turėjo Vienos mokslų akademija, įsteigta  XIXa. ir  XXa. pradžioje iškilo stambūs mokslininkai: fizikai Bolcmanas, Šredingeris, Meitneris, geologai Hochšteteris ir Ziusas, medikai Bilrotas, Hirlis, Pirkė ir kt.

PRAMONĖ ir ŽEMĖS ŪKIS

Pramonė Austrijoje žymiai labiau išsivysčiusi už žemės ūkį ir su-

daro pagrindinę Austrijos ekonomikos šaką. Austrijos žemės ūkis produkcijos duoda žymiai mažiau, negu pramonė, ir pilnutinai nepatenkina šalies reikmių maistui ir žemės ūkio žaliavoms.

Pramonei svarbi metalurgija. Alpėse, kur pigi hidroenergija, pasta-

tyti keli aliuminio gamybos kombinatai, tarp jų Raushofeno – vienas didžiausių Europoje. Plienas, švinas, varis gaminamas vidaus reikmėms.

Gana aukštą Austrijos pramonės išsivystymo lygį rodo Austrijos pramonės šakų gausumas ir pagal šalies dydį neblogai išvystyta

mašinų gamyba, nors absoliučiai žiūrint ji nedidelė.Jos didžiausi

centrai yra Viena, Lincas ir Gracas. Daugiausia iš Austrijos eksportuojama pramonės gaminiai ir pusfabrikačiai.

Austrija – labai išvystyta industrinė agrarinė šalis. 40proc. pra-

monės vertės tenka mašinoms, elektrotechnikai, elektronikai ir metalo apdirbimui. Vidaus degimo varikliai (2 vieta Europoje), ti-

pografijos mašinos, gręžimo staklės (1vieta Europoje), autokranai

(2 vieta pasaulyje), televizoriai, tranzistoriai. 15proc. pramonės ver-

tės tenka medienos apdirbimui, popieriaus gamybai ir medžio ga-

miniams.

Pasaulinei rinkai Austrija pateikia 40proc. slidžių, 5proc. paruoštos

medienos, 4proc. televizorių, popieriaus, vidaus degimo variklių ir spalvotųjų metalų, 3proc. plieno ir plieno vamzdžių.

Daug pajamų kraštas gauna iš turizmo. Austriją kasmet aplanko per 12mln. turistų ir kalnų slidininkų. Kiekvienas iš jų vidutiniškai iš-

buvo 4,9 dienos. Užsieniečiai Austrijoje išleido 13mlrd. JAV dol., Austrijos turistai užsienyje išleido 5,5mlrd. JAV dol.

40proc. turistų užsiima slidinėjimu ir kitomis žiemos turizmo šakomis. Vasarą kviečia muzikos festivaliai Vienoje, Zalcburge, Grace ; bažnyčių, vienuolynų ir sodų kraštas Vachau; vyndarių šalis Burgenlandas; 300kilometrų šeimyninė dviračių trasa palei Dunojų;

560 kurortų ir tūkstančiai kempingų bei motelių.

Viena – tradicinis Centrinės Europos finansinis – komercinis centras. Didžiausi bankai: Creditanstalt – Bankverein, Z- Landerbank Bank Austria, Girocentrale  Vienna, First Austrian, ASLK – CGER Bank.

Pirma vieta pasaulyje pagal elektros baterijų ir elementų gamybą ir eksportą, slidžių eksportą bei BKG dalį, skiriamą gamtos apsaugai.

Žemės ūkis tenkina apie 85proc. krašto poreikių. Daugiau kaip pusė dirbamosios žemės plotų priklauso 50ha ir didesniems ūkiams. Beveik 2/3 žemės ūkio produkcijos vertės duoda gyvulinin-

kystė, apie 50proc. naudmenų užima pievos. Ūkiai verčiasi pieno ir mėsos paruošomis. Daugiausia dirbamosios žemės Padunojės lygumoje. Ten auginami kviečiai, miežiai, kukurūzai, bulvės, cukriniai runkeliai. Krašto rytuose išplitę vynuogynai.

GALINGIAUSI INDUSTRINIAI KONCERNAI

Austrian Industries (elektros prekės, chemija, medžio apdirbimas, plienas), OeMV (energetika, naftos produktai), VEW (spalvotieji metalai), Wienerberger Baustoffindustrie (statybinės medžiagos),

VOEST -Alpine (plienas, geležies rūda).

Baigiant reikia pažymėti Austrijos gamtos grožį. Gražūs ir įvairūs kraštovaizdžiai, aukšti kalnai, apvainikuoti sniegynais, ledynai, ny-

kios keistos uolos, puikūs kalnų kloniai, sraunios upės, veržlūs kriokliai, kalnų ežerai, švelnūs priekalnių peizažai, – dėl viso to, o taip pat dėl gydomųjų mineralinių šaltinių, kalnų oro Austrija tapo viena iš mėgstamiausių tarptautinio turizmo šalių.

Literatūra:

Petras Lingė ,,Europos šalys”

Barsovas N.N. ir Vologinas V.M. ,,Austrija”

Lietuvos enciklopedija

Matas Šalčius ,,Pas 40 tautų apsilankius”

Susiję įrašai:

• Prancūzija (referatas)
• Norvegija (referatas)
• Naujoji Zelandija
• Kipras (referatas)
• Italija (referatas)