Afrika – vienintelis žemynas, kurį beveik per patį vidurį kerta pusiaujas.Didesnė jo paviršiaus dalis – plokščiakalniai.Tai pats karščiausias žemynas, kurio milžinišką plotą užima savanos ir dykumos. Afrikoje gyvena patys stambiausi žvėrys, didžiausi paukščiai.

Žemyno miškuose auga daugybė vertingų rūšių medžių, o Žemės gelmėse gausu įvairių naudingųjų iškasenų telkinių.

Afrika yra :

„juodasis žemynas”, nes dauguma gyventojų yra juodos spalvos;

įvairių rasių, tautų, kalbų ir religijų katilas;

„karštasis žemynas”- pusiaujo miškai, savanos ir dykumos.

Afrikoje yra :

didžiausia pasaulyje dykuma ir ilgiausia upė;

gausu naudingųjų iškasenų telkinių, pvz., aukso, deimantų ,naftos, geležies, vario ir kitų metalų rūdų;

didžiausi Žemėje gyvūnų rezervai.

Afrika – negandų žemynas :

daugiausia atsiliekančių šalių;

sparčiausiai daugėja gyventojų;

daugiausia neprivalgančių ir badaujančių vaikų;

dažnos epidemijos, pražūtingos sausros.

Afrikos įdomybės :

vienintelis žemynas, kurį kerta ir pusiaujas, ir pradinis dienovidinis;

Kilimandžaro kalną ties pusiauju net ir vasarą dengia sniegas bei ledas;

yra viena didžiausių salų Žemėje – Madagaskaras;

gyvena didžiausias ir aukščiausias, sausumos gyvūnai – dramblys ir žirafa;

Afrikos gyvūnas gepardas – greičiausias gyvūnas Žemėje;

seniausiųjų žmogaus pirmtakų rasta Afrikoje;

kai kurios gentys iki šiol gyvena akmens amžiuje : medžioja, renka augalus ir vabzdžius, vaikšto nuogi.

Apie naudingąsias  Afrikos iškasenas

Įdubusios Afrikos žemės plutos sritys ne kartą buvo atsidūrusios po vandeniu, todėl jose susikaupė storas nuosėdinių uolienų sluoksnis. Jame yra daug naftos, gamtinių dujų, akmens anglių ir kitų  naudingųjų iškasenų telkinių.

Skylanti Afrika

Nors Afrikos pamatą sudaro stabili platforma, tačiau ne visur Žemės pluta yra rami.Ypač aktyvi ji rytuose.Čia vyko didžiausi Žemės plutos kilimai ir lūžiai.Vienur pluta iškilo, kitur – nugrimzdo. Labiausiai įdubusios sritys vadinamos Vidurio ir Rytų Afrikos grabenais. Giliausiose Vidurio Afrikos grabeno vietose telkšo siauri ir gilūs ežerai.Ilgiausi iš jų Njasos ir Tanganikos. Pastarasis beveik 1500 m gylio.Tarp Vidurio ir Rytų grabeno plyti didžiausias žemyne Viktorijos ežeras. Jo gylis tesiekia 70-80 metrų.

Žemės plutos lūžių srityse vyko dažni žemės drebėjimai. Iš gausiai į paviršių išsiveržusios lavos susidarė Etijopijos kalnynas.Žemės pluta Rytų Afrikoje juda ir dabar. Mokslininkai prognozuoja, kad ateityje, Žemės gelmių veikiama, rytinė Afrikos dalis atskils nuo Afrikos ir nutols.

Karštasis žemynas :

Mūsų platumoje skiriami keturi metų laikai. Afrikoje metų laikai skaičiuojami kitaip nei pas mus.Net ir labiausiai nuo pusiaujo nutolusiose Afrikos srityse  temperatūra nebūna žemesnė nei 10 laipsnių.

Taip yra todėl, kad Saulė per visus metus juda tarp pietų ir šiaurės atogražų ir Žemė ten įkaitinama labiausiai.

Pusiaujo klimatas ir miškai:

Tarp šiaurės ir pietų atogražų, kur Saulė visus metus kybo aukštai virš horizonto, yra pusiaujo klimato juosta. Sričių ties pusiauju oro temperatūra aukšta. Vidutinis mėnesio temperatūros svyravimas nedidelis, todėl kitaip nei pas mus pusiaujo klimato juostoje tėra vienas metų laikas – vasara.

Pusiaujo juostoje ne tik karšta, bet ir drėgna. Per metus čia iškrenta vidutiniškai apie1500 mm kritulių. Retai pasitaiko dienų be lietaus.

Šiltame ir drėgname pusiaujo klimate visus metus žaliuoja vešlūs drėgnieji pusiaujo miškai. Jie sudaro apie pusę pasaulio miškų – užima beveik 10% Žemės sausumos. Pusiaujo miškai skiriasi nuo kitų pasaulio miškų. Mūsų platumoje augantys lapuočiai kiekvieną rudenį numeta lapus, o ties pusiauju medžiai žaliuoja ištisus metus, nes lapus keičia dalimis.

Mokslininkai tirdami šį kraštą turi iškęsti vietos orų permainas.Štai kaip jie aprašo dieną ties pusiauju:

Mes išvažiavome tekant saulei.Rytas buvo vėsus. Po dviejų kelionės valandų pajutome alinantį karštį.Kol nuvažiavome iki artimiausio kaimo, pradėjo rinktis maži debesėliai, kurie sparčiai didėjo.Apie 16:00 prasidėjo liūtis .Po lietaus pradėjo temti ir mes išsigandome, kad kelyje mus užklups naktis.

Pusiaujo miškai auga keliais ardais .Viršutinį sudaro pavieniai šviesamėgiai medžiai.Jų lapai kieti ir stambūs, tarsi nulakuoti.Taip jie neleidžia  išgaruoti vandeniui.Po šiais medžiais galiūnais keliais ardais auga žemesni medžiai, kuriems reikia mažiau šviesos. Jų lapai ploni ir gležni. Pusiaujo miškams būdingi nederlingi dirvožemiai.Dirvožemiai pusiaujo miškuose raudono arba gelsvo atspalvio .Taip yra todėl ,kad  uolienos, ant kurių jie susidarė, turi daug geležies.

Pusiaujo miškai nuo kitų platumų miškų skiriasi labai didele augalų įvairove.Taip pat pusiaujo miškas neįsivaizduojamas be lianų.Jos tankiai vejasi medžių kamienus tik norėdamos saulės šviesos. Gaila, bet ne visos lianos tokios „geranoriškos”. Yra ir tokių ,kurios taip suspaudžia tą medį, kurį pasirinko auka, jog jis nudžiūna.Miškuose taip pat gyvena ir žmonės. Jie vadinami pigmėjais (miškų vaikais) ir bantais.Pigmėjai labiau panašūs į akmens amžiaus žmogų. Jie vis dar verčiasi medžiokle ir rankiojimu.Tradiciniai jų ginklai ietis ir lankas.Pigmėjai nėra sėslūs.Kai aplink gyvenvietę išmedžioja gyvūnus, sumažėja kitų miško gėrybių, keliasi į naują vietą.Deja pigmėjų gyvenimo būdui kenkia civilizacija, kuri pradeda skverbtis į jų ramų gyvenimo būdą. Turistai atneša vis naujų ligų ir dėl to labai daug pigmėjų išmirė.

Bantų vis dėl to negalima vadinti džiunglių vaikais. Jie maždaug prieš 400 metų atsikraustė iš savanų į džiungles. Jie verčiasi lydimine žemdirbyste. Jų gyvenimą taip pat pakeitė civilizacija.Šaunamieji ginklai pakeitė tradicinius. Bantai labai tausoja gyvenamuosius plotus, todėl iškerta tik po mažą miško dalį. Bantai nekaupia maisto atsargų ir neaugina stambių gyvulių . Nors didžiąją dalį jų maisto sudaro išaugini vaisiai, daržovės, bet kartais jų racionas papildomas žuvimi.Bantai išsikerta po nedidelį miško plotą ir jį apsėja. Po kelerių metų jie sunaudoja paviršiuje esančias derlingas žemes ir ten pradeda augti antrinis miškas. Jis bus toks kaip buvęs tik po100 metų.

Savanų tipai :

Tarp pusiaujo ir atogražų klimato juostų plyti subekvatorinės klimato juostos.Gamtoje irgi yra perėjimas tarp drėgnųjų pusiaujo miškų ir dykumų. Toje pereinamojoje juostoje plyti savanos.Tačiau savanos taip pat yra kelių rūšių. Yra drėgnosios savanos, sausosios savanos ir dygliuotosios savanos. Jos yra skirstomos pagal tai kiek mėnesių trunka drėgnasis ir sausasis metų laikai ir kaip  jos nutolusios nuo pusiaujo.

Drėgnoji savana yra panaši mišką. Sausasis laikotarpis ten trunka nuo 2 iki 5 mėn. Auga žolė, kurios aukštis siekia 2 m, taip pat palmės ir kiti medžiai.Dauguma medžių vis dėl to numeta lapus. Šioje savanoje gyvenantys žmonės per metus išaugina net du derlius taigi žemė yra palanki žemdirbystei.

Sausoji savana išsiskiria tuo, kad palei upes auga galeriniai miškai, kurie neišdžiūna net per sausąjį laikotarpį, kuris čia trunka apie pusę metų. Žolė ten nėra tokia aukšta kaip drėgnojoje savanoje ir jos nėra tiek daug. Medžiai žemi, o jų lapai maži ir siauri, kad apsaugotų medžius nuo išdžiūvimo. Svarbiausi šių savanų medžiai yra Akacijos ir Baobabai . Akacijos turi tankų skėčio pavidalo vainiką, kuris meta šešėlį ir apsaugo žemę nuo išdžiūvimo.Baobabas turi storą kamieną, kuriame kaupia vandenį.

Apie Europą kaip vientisą kultūrinę ir civilizacinę erdvę kalbama jau nuo senovės, o raginimai ir netgi bandymai suvienytiskirtingas Europos tautas yra žinomi nuo pat Karolio Didžiojo laikų. Bet tikrai savanoriškas ir – dabar galima pasakyti – sėkmingas Europos vienijimasis prasidėjo tik XX amžiaus šeštajame dešimtmetyje, įsteigus ekonomines Europos bendrijas, kurios šiandien jau yra išaugusios į įspūdingą europos Sąjungą. Todėl visai neatsitiktinai šiandien europos Sąjunga neretai yra tapatinama su visa Europa.

Neatsitiktinai ir Lietvoje daug kas šalies pasirengimą stoti į Europos Sąjungą taip ir vadina: „ėjimas į Europą”. Ir čia nėra nieko nuostabaus. Europos Sąjunga iš tiesų yra ne tik įdomus reiškinys, bet ir nepaprastai svarbus ilgo, skausmingo Europos civilizacijos raidos rezultatas. Viena vertus, Europos Sąjunga nėra vientisa valstybė, kurią valdytų viena veiksminga vyriausybė. Tačiau ji nėra ir lengvai suardoma bei atsitiktinių aplinkybių nulemta valstybių koalicija. Šioje Europos valstybių asociacijoje (šiandien taip ją pavadinti būtų geriausia) randame ir sėkmingo valstybių prisikėlimo, ir suklestėjimo pavyzdžių (pvz., Airija, Ispanija, Vokietija), ir besikuriančios supervalstybės užuomazgų (pvz., bendra teisė, bendra politika, bendri pinigai, bendra gynyba).

Airija

Sostinė: Dublinas (1100000 gyv.)

Santvarka: respublika

Gyventojų skaičius: 3,76 mln (2001)

Plotas: 70 284 km

Valstibinės kalbos: airių ir anglų

ES narė nuo: 1973

Nac. šventė: kovo  17

Piniginis vienetas: Airijos svaras

Laiko juosta: PL

Ši nedidelė respublika Vakarų Europos pakraštyje yra įsikūrusi antroje pagal dydį Britų salyno saloje. Gyventojų ten yra beveik tiek pat, kiek ir Lietuvoje – apie 3,7 mln. Nepriklausoma Airija tapo tiktai 1922 metais, iki tol ji buvo britų imperijos dalis. Iškovojusi nepriklausomybę, Airija pasiskelbė neutralia valstybe ir išvengė įtraukimo į Antrąjį pasaulinį karą. Norėdama išlaikyti neutralitetą, ši valstybė iš pradžių nedalyvavo ir pokarinių europos institucijų kūrimo procese, iki šiol ji nėra NATO narė. Neutrali ir izoliuota Airija buvo neturtinga valstybė, joje dauguma žmonių dirbo žemės ūkyje, o silpna pramonė orientavosi tik į mažą vidaus rinką. Pagrindinė prekybos partnerė buvo Jungtinė Karalystė, prekyba su ja sudarė daugiau kaip pusę užsienio prekybos. Todėl 1961 metais, Didžiajai Britanijai apsisprendus stoti į Europos Bendriją, tą patį nusprendė padaryti ir Airijos vyriausybė, tačiau, Prancūzijai vetavus Britanijos paraišką, automatiškai nutolo ir Airijos narystė. Airija Europos Bendrijos nare tapo tik 1973 metais.

Narystė Europos bendrijoje Airijai buvo labai naudinga. Jai atsivėrė galimybė ne tik sumažinti savo priklausomybę nuo prekybos su Didžiąja Britanija, bet ir ilgainiui, vykdant lengtanę mokesčių politiką, pritraukti daug stambių tiesioginių užsienio investicijų, ypač iš JAV, kuri vuvo suinteresuota investuoti airijoje ne tik dėl to, kad gyventojai kalba angliškai, bet ir dėl to, kad per Airiją atsivėrė kelias i didžiąją Europos bendrąją rinką. Tarp investuotojų, kurie padėjo sukurti modernią Airijos elektronikos ir farmacijos pramonę, buvo labai daug airių išeivių, kurie mielai investavo savo protėvių tėvynėje. Taip pat nereikia pamiršti, kad Airija gavo didžiulią paramą ir iš Europos Bendrijos biudžeto. Tiuesioginių išmokų gaudavo žemdirbiai, o pagal regioninės politikos programas į Airiją ateidavo dar gana didelės(iki 4 proc. bendrojo vidaus produkto) papildomos lėšos infrastruktūrai plėtoti. Galiausiai šiandien Airija yra visiškai įveikusi savo atsilikimą ir tapusi viena iš sparčiausiai besivystančių ekonomikos atžvilgiu šalių. Iš jos dabar mielai ima pavyzdį ir bando pasimokyti kitos valstybės, kurios dar tik rengiasi stoti į Europos Sąjungą.

• Airijoje gyvena 3,744,700 žmonių (1999 metų skaičiavimais),o  Dublinas, šalies sostinė, turi apie 953,000 gyventojų.
• Šalis mėgaujasi palyginti švelniu klimatu. Mėnesio vidutinė temperatura kinta nuo septynių laispnių Celsijaus sausį iki devyniolikos laipsnių birželio menėsį.
• Airijoje vidutiniškai per mėnesį iškrenta apie du, tris colius kritulų, o dienos metas trunka nuo dviejų valandų gruodį iki 6 valandų birželį.

• Šalies plotas yra 84,412 km², o kranto linijos ilgis siekia apie 3,172 km.

• Aukščiausias Airijos kalnas yra taip vadinimas “Carrantouhill” 1,041 m. aukščio. Ilgiausia upė – “Shannon” 340 km ilgio. Didžiausias ežeras – “Lough Neagh”.
• Airijos nacionaliniai parkai turi keletą unikalių ir įspūdingų gamtovaizdžių.
• Didelė faunos ir floros įvairovė.
• Laisvas religijos pasirinkimas valstybės piliečiams yra garantuojamas Airijos Konstitucijos. Daugumos Airijos gyventojų tikėjimas yra katalikybė.
• Senoji šalies kalba  išsivystė iš keltų imigrantų apie 600 prieš Kristų.

• Anglų kalba į Airiją atkeliavo kartu su normandais. Nors ir sunkiai prigydama, vis tiek tapo verslo, administracine kalba.

1923 metais buvo įkurta pirmoji Valstybės vyriausybė, kuriai vadovavo Viljamas T. Kosgreivas (William T. Cosgrave).

Šalies pavadinimas

Remiantis ketvirtu Konstitucijos straipsniu, kuriame yra parašyta, kad šalies pavadinimas angliškai – “Ireland” ir “Éire” – airių protėvių kalba.  Nors  senosios kalbos šalies  pavadinimo “Éire” kilmė yra nežinoma, tačiau senojoje airių literatūroje yra tokia mitologinė pranašė, vardu Eiru. Dabartinis modernus šalies pavadinimas sudarytas iš gėlų kalbos “Éire” ir vokiško žodžio “land” (žemė).

Nacionalinė vėliava

Nacionalinė vėliava yra trispalvė, sudaryta iš žalios, baltos ir oranžinės spalvų. Žalia spalva atstovauja senajai Gėlų ir Anglų – Normanų gyventojų daliai, oranžinė – protestantų rėmėjų iš Oranžijos valstybės, balta simbolizuoja ilgalaikę taiką tarp dviejų tradicijų. Vėliava pirmą kartą buvo iškelta 1848 metais, kaip Airijos sąjūdžio simbolis, tačiau nebuvo naudojama iki 1916 metų sukilimo.

Himnas

Airijos himnas “Amhrán Na bhFiann” (Kareivių daina) buvo parašytas 1907 metais Peadar Kearney ir Patrick Heeney. Oficialiai tapo valstybės himnu tik 1926 metais.

Airijos Nacionalinė diena yra Švento Patriko diena, švenčiama kovo 17 dieną.

Konstitucija

Airijos Konstitucijoje yra surašyti svarbiausi valstybės įstatymai. 1937 metų referendume Konstitucija buvo pritaikyta apibūdinti Airiją kaip suverenią, nepriklausomą ir demokratinę valstybę.  Konstitucijoje yra surašyta Valstybės ir Vyriausybės administracinė struktūra. Visų piliečių teisės yra saugojamos Konstitucijos.

Prezidentas

Prezidentas yra renkamas balsuojant žmonėms kas septyneri metai. Kol kas prezidentas neturi jokios vykdomosios galios, jo vaidmuo daugiau yra ceremoninis. Prezidentas įgyja tikras galias, kurios jį padaro Konstitucijos saugotoju. Dabartinė Airijos prezidentė yra Mary McAleese.

Airių Vyriausybė

Airių Vyriausybė sudaro ne mažiau kaip septyni ir ne daugiau kaip penkiolika narių. Vyriausybės vadovas yra Airijos ministras pirmininkas (Taoiseach), kuris yra paskirtas prezidento.

Airija yra parlamentinė, demokratinė šalis. Tautinis parlamentas yra vadinamas Oireachtas ir sudarytas iš dviejų rūmų ir Prezidentūros. Vieni iš rūmų yra vadinami Dáil (Atstovų rūmai), kitas – Seanad (Senato rūmai). Šiuos abu rūmus sieja Konstitucija ir Airijos įstatymai.

Užsienio politika

• Airių užsienio politikos pagrindas yra Konstitucija, kurioje yra tokie principai, kurie išreiškia pagarbą visoms tautoms irištikimybę tarptautinių santykių teisės taisyklėms. Airija tiki, kad geriausi dalykai kiekvienai šaliai yra bendradarbiavimas su tarptautiniais partneriais, taikių darbo santykių, pagrįstų pagarba, tolerancija, Jungtinių tautų demokratiniais principais ir žmonių teisėmis, sukūrimas.

Airija taip pat pripažįsta ypatingą vienybę su tautomis, kurios siekė nepriklausomybės per praėjusius šimtą metų.

Joje kaupiasi jūrinės nuosėdos, žemyninės nuogulos. Per ilgą laiką čia susidarė kelių tūkstančių metrų nuosėdinių uolienų  sluoksnis. Amazonė plyti pusiaujo ir subekvatorinėje klimato juostoje. Čia visus metus oro temperatūra aukšta. Labai drėgna. Vasaros ir žiemos temperatūros mažai skiriasi. Kiek labiau išryškėja sausasis ir drėgnasis laikotarpis.

Dėl didelio kritulių kiekio Amazonėje pietų Amerika vadinama drėgniausiu žemynu. Kritulių gausa į šią teritoriją neša iš Atlanto vandenyno pučiantys šiaurės rytų ir pietryčių pasatai. Jų kelyje nėra kliūčių, todėl drėgni orai giliai prasiskverbia į žemyną, pasiekia Andus.

Gausus krituliai ir lėkštas Amazonijos paviršius buvo gera prielaida susidaryti tankiam upių tinklui, dideliems pelkėtiems plotams. Milžniškoje Amazonijos teritorijoje auga drėgnieji pusiaujo miškai.

Iš Andu kalnu ištekančios Maranjono ir Ukajalio upės susijungusios sudaro Amazonę, kuri kelis tūkstančius kilometrų savo vandenis plogdo žemuma ir ties Balemo miestu pasiekia Atlanto vandenyną. Ilgame kelyje į Amazonę įteka daugiau kaip 500 intaku. Per 200 iš ju  ilgesni už mūsų Nemuną.

Amazonės baseinas didžiausias. Jame gali ištekti daugiau kaip pusė Europos žemyno. Amazonė ir jos intakai  plugdo trečdalį pasaulio upių vandens.

Amazonė vandeninga visus metus. Jos intakai suplugdo vandenį iš šiaurės ir pietų psurutulių. Pietų pusrutulyje drėgnasis laikotarpis nuo spalio iki balandžio. Brazilijos plokščiakalnyje tuomet iškrenta daug  kritulių. Upės patvinksta ir plugdo vandenį į Amazonę.

Šiaurės pusrutulyje drėgnasis laikotarpis trunka nuo kovo iki spalio. Tada gausiai lyja Gvianos plokščiakalnyje, rytiniuose Andų šlaituose. Apsčiai maitinami kairieji intakai. Į Amazone atplugdo daug vandens. Per potvynius vandens lygis pakyla 10-15 metrų, upė smarkiai išsilieja – kai kuriuose vietose net po 100km abipus, apsmemia milžiniškus miškų plotus. Todėl čiabuviai užtvindomuose plotuose trobeles statosi ant aukštų polių.

Aukštupyje Amazonė yra maždaug 2km pločio. Kelyje į rytus intakai nuolat ją papildo: upė platėja, darosi vandeningesnė.

Dalius Daukantas

Vytautas Butkus

Artūras Venckus

Rimvydas Velykis

Antarktida-pats šalčiausias žemynas. Jis yra išsidėstęs pietų pusrutulio poliariniame rate. Visa Antarktida yra apledėjusi. Ledo storis – apie 2000-3000 metrų. O rytinėje dalyje iki 4500 metrų. Tik 2 % žemyno nėra apledėję. Antarktida – penktas pagal dydį žemynas. Jo plotas 14,1 mln.km². Niekas nėra matęs tikrojo Antarktidos paviršiaus, nes jį dengia storas ledo sluoksnis.Apie 32 % tikrojo paviršiaus yra žemiau jūros lygio. Ištirta, kad tikrajame reljefe yra kalnų, lygumų ir įdubų. Kai kurie kalnai yra labai aukšti-Vinsono kalnų masyvas – 5140 m. Tai pat yra gilių įdubų – -2555 m. Nuo Antarktidos krantų maždaug iki 500 metrų gylio tęsiasi gana lėkštas šelfas. Jame yra įdubų gilesnių kaip 1km. Nuo šelfo krašto dugnas stačiu šlaitu leidžiasi į vandenyno guolį (maždaug 4-5 km. gylio). Vandenyno dugne yra keletas didelių ir gilių duburių (Afrikos – Antarktidos iki 6972m., Australijos – Antarktidos iki 6089m. Belinghouzeno iki 5395m), kuriuos skiria povandeniniai kalnagūbriai. Daugelis salų yra tų kalnagūbrių viršūnės. Vidutinis Antarktidos aukštis kartu su ledu (2040 m.) yra trigubai didesnis už kitų žemynų. Antarktida nepriklauso nė vienai valstybei. Kadangi ten nėra nuolatinių gyventojų, o tik tyrinėjimų stotys šis žemynas vadinamas mokslo ir taikos žemynu.

Klimatas. Antarktidos žemyno klimatas, kuriame vyrauja anticiklonas, skiriasi nuo antarktinio

klimato, kuriam būdinga intensyvi ciklonų veikla. Antarktidos klimatas – šalčiausias visoje žemėje. Vostoko stotyje gruodžio mėnesio vidutinė temperatūra -32^oC, rugpjūčio -71^oC. Antarktida yra pats šalčiausias žemynas pasaulyje. Temperatūros absoliutinis minimumas -92^oC, maksimumas ne aukštesnis, kaip -20^oC. Antarktidai būdingas bruožas šaltis – kyla iš to, kad į ją įsiremia žemės sukimosi ašis. Antarktida yra pats šalčiausias žemynas todėl, kad Saulės spinduliai pasiekia jos paviršių įstrižai. Be to, ledas atsispindi ~90% Saulės radiacijos, ir jie išsisklaido erdvėje, nesušildę žemės. Antarktidos centre oro slėgis visą laiką aukštas. Iš ten į pakraščius pučia labai stiprūs, net iki 90 m/s vėjai. Metinis kritulių kiekis: centre 30-50 mm, pakrantėje 700- 1000 mm. Krituliai – tik sniegas. Antarktidoje ledas dengia ne tik žemę, bet ir įšalusią jūrą. Vietomis susidaro šelfai, kai jūra yra įšalusi nuo pat dugno. Didžiausi šelfiniai ledynai- Roso (538000 km²) ir Filchnerio (483000 km²). Nuo šelfinių ledynų išorinio krašto atlūžę luitai virsta ledkalniais, kuriuos vėjai ir srovės nuplukdo toli į šiaurę. Antarktidoje yra poliarinės dienos ir naktys, kurios trunka po pusę metų. Poliarinės dienos ar nakties metu Saulė būna arba visą laiką danguje, arba beveik nesirodo. Poliarinės nakties metu Saulė visai nešildo klimato. Tada būna -60-70^oC. O poliarinė diena nebūna daug atšilusi. Poliarinės dienos metu temperatūra būna ~-20-30^oC. Antarktidos vidutinė temperatūra -50^oC.

Didesnėje Antarktidos dalyje nėra augalijos ir gyvūnijos. Tai antarktinė dykuma. Gyvūnija yra susijusi su skalaujančiais vandenynais. Juose daug planktono, kuriuo minta banginiai, ruoniai, žuvys ir paukščiai. Čia veisiasi daugybė banginių rūšių tarp jų ir didžiausi planetos gyvūnai – mėlynieji banginiai, kašalotai, didžiosios orkos. Tipiški Antarktidos gyventojai – pingvinai. Jie minta moliuskais, vėžiukais ir žuvimi.

Pingvinai. 16 rūšių. Visi gyvena pietų pusrutulyje. Minta žuvimi ir moliuskais. Pingvinai yra neskraidantys paukščiai ir nerangiai vaikščioja. Užtat plaukioja kaip žuvys. Visų rūšių pingvinai gyvena kolonijomis ant ledo. Nors jų ūgis nevienodas, o plunksnos skirtingos spalvos, bet jie labai panašūs. Žiemą, kai sninga ir siaučia pūga, pingvinai susispiečia ratu, prisispaudžia vienas prie kito ir atkiša nugaras vėjui. Sakoma, kad jie elgiasi kaip vėžliai. Taip jie išbūna valandų valandas – neėdę, tik kartkartėmis pasikeisdami vietomis: tie, kurie buvo rato vidury, pasitraukia į kraštą, ir atvirkščiai. Pingvinų patinas du mėnesius peri kiaušinį. Jis pasideda jį ant kojyčių ir pridengia pilvo odos raukšle. Jis bijo pakrutėti, kad nesudaužytų kiaušinio… Perėdamas labai suliesėja, nes visai nesimaitina. Patelė tuo metu plauko jūroje ir smaguriauja moliuskais. Vos gimę pingvinų jaunikliai pilki ir pūkuoti, tarsi apsigaubę storais kailinukais. Vėliau jie pasidarys rudi, o galiausiai – juodai balti. Kad greičiau atsidurtų jūroje, pingvinai iš pradžių šliuožia pilvu, paskui neria į vandenį žemyn galva. Laukdami, kol kūdikis paūgės ir pats galės prisižvejoti žuvų, abu tėvai jį kasdien peni atrajotomis žuvytėmis. Nuo šalčio pingvinus saugo dvigubi “kailiniai”. Trumpos tankios plunksnos ir storas poodinis taukų (riebalų) sluoksnis. Imperatoriškieji pingvinai

Imperatoriškasis pingvinas. Ūgis ~120cm. Svoris nuo 20 iki 45 kg. Patys didžiausi iš visų pingvinų rūšių. Imperatoriškieji pingvinai veisiasi šalčiausioje Žemės rutulio vietoje – Antarktidos ledynuose, kur vidutinė temperatūra yra -20^oC. Kai patelė padeda kiaušinį, patinas apie 60 dienų šildo jį pasidėjęs jį ant pėdų ir pridengęs papilvės odos raukšle. Naujagimiai pingvinukai nesušąla stovėdami tėvams ant kojų. Jie yra labai greiti, iki 60 km/h. Ilgiausiai povandeniu yra išbuvę: patelė – 16min. 534m. gylyje, patinas – 15min. 477m. gylyje. Vidutinis jų plaukiojimo gylis ir laikas yra 100m. ir nuo 5 iki 6 minučių.

Adelės pingvinai. Dydis: 75cm. Svoris: nuo 3 iki 6.5 kg. Gyvena Antarktidoje ir salose, esančiose netoli Antarktidos. Antarktidoje Adelės pingvinai lizdus krauna iš akmenėlių. Prieš poravimąsi jie atlieka meilinimosi šokį. Pingvinai stovi susiglaudę vienas priešais kitą, kaklus ištiesę aukštyn, ir lėtai mosuoja sparnais.

Karališkieji pingvinai. Karališkasis pingvinas, kurio kūnas primena torpedą, yra plaukimo čempionas: jis gali plaukti labai giliai ir sukarti 60 km per valandą. Bet neištveria po vandeniu ilgiau negu 15 min. neįkvėpęs oro.

Audrapaukščiai. Dydis : 2.2m. Svoris: nuo3.5 iki 5 kg. Gyvena kolonijomis Antarktidoje ir subantarktinėse salose ant uolų įsaulyje, jie “susišneka” kimiais riksmais. Krauna lizdus ir, kad apsaugotų paukščiukus nuo įsibrovėlių, spjaudosi skysčiu, kuris skleidžia baisų dvoką. Audrapaukščiai ilsisi vandenyno paviršiuje, o sausumoje vasarą tik peri kiaušinius. Užpulti jie išspjauna skrandyje gaminamos riebalingos medžiagos čiurkšlę.

Banginiai. Antarkties vandenyse kaip namie jaučiasi delfinai, jūros kiaulės, banginiai, ruoniai ir kiti jūrų gyvūnai. Juos šildo storas riebalų sluoksnis (taukai). Apie 79 rūšių. 2 pobūriai: bedančiai banginiai ir dantytieji banginiai. Žinoma ~100 rūšių. Ilgis 1.5 – 33m. Aptakūs, žuvies formos, be plaukų; Priekinės galūnės virtusios plaukmenimis, užpakalinių tik nežymios liekanos. Šnervės viršugalvyje (išskyrus kašaloto), uždaromos. Nėštumas 10 – 13mėn., gimsta vienas jauniklis (gimdomas uodega į priekį. Banginiai subręsta per 3 metus. Visą amžių gyvena vandenyje. Plaukioja smūgiuodami horizontaliomis pelekinėmis uodegos skiautėmis. Skleidžia ultragarsus, kuriais susižino tarpusavyje ir orientuojasi vandenyje. Minta jūrų planktonu, galvakojais moliuskais, žuvimis. Intensyviai medžiojami dėl taukų, mėsos, ambros, smermaceto, daugiausia antarktyje. XXa. 1 pusėje daugiausiai buvo medžiojamas mėlynasis banginis, silkinis banginis ir kašalotas. Dabar banginių labai sumažėjo, medžioklė ribojama. Mėlynasis banginis – didžiausias žemės istorijoje gyvūnas. Jo ilgis iki 30 m., masė – iki 112.5 tonų. Jauniklis gimsta 8m. ilgio, sveria 2.7 tonas. Banginiukas apie septynis mėnesius žinda motinos pieną, tada pradeda naudotis savo ūsais. Paprastai jis plaukia 18 – 20km/h greičiu. Jis dar vadinamas gelsvapilviu, nes oda būna aplipusi gelsvais mikroskopiniais jūros dumbliais. Gyvena poliarinėse jūrose, retai kada nuklysta iki tropinių platumų. Veistis plaukia į šiltesnius vandenis. Mėlynieji banginiai, kaip ir lygieji bei pilkieji minta kriliu, jį košia raginiais “ūsais”. Jų skrandyje telpa iki 2 tonų maisto. Gyvena daugiausia pavieniui, grupių pasitaiko gana retai. Yra paskelbtas saugoma rūšimi, bet, matyt, per vėlai, kad būtų galima išgelbėti nuo išnykimo, nes yra labai išmedžioti. Dviem artimoms rūšims – finvalui ir kupročiui taip pat gresia išnykimas. Kupročius, plačiai išsižiojęs, plaukdamas siurbia tonas vandens, kuriame pilna krilio ir žuvų. Savo raginiai “ūsais” išsikošęs krilį, jis atpila vandenį su mažomis žuvytėmis, kurios yra didžiausias paukščių skanėstas. Ilgis 16m. svoris 26t. Orkos ir kiti dantytieji banginiai yra nuožmūs medžiotojai, be žuvų, dar mintantys ruoniais, jūrų kiaulėmis, pingvinais. Jie netgi užpuola jaunus arba sužeistus mėlynuosius banginius, didžiausius kada nors gyvenusius gyvūnus.

Išgarsintas mūsų literatūros klasikų A. Baranausko, J. Biliūno, A. Žukausko-Vienuolio, J. Tumo-Vaižganto, pasidabinęs kalvomis ir šilais, perjuostas melsvu Šventosios kaspinu Anykščių rajonas – viena iš labiausiai lankomų rytų Lietuvos vietų. Lankytojus traukia noras pamatyti šio krašto istorijos-kultūros paminklus, savo akimis pažvelgti į rašytojų gimtines ir vietas, aprašytas jų kūrininiuose, reto grožio gamtovaizdžius.

Iš visų pusių Anykščius supa, anot A. Baranausko, “kalnai ant kalnų, ė ant tų kalnų kalnai ir maži kalneliai…”. Miestas  įsikūręs giliame šventosios slėnyje, pabiręs abipus Šventosios intako Anykštos žemupio. Šis iš Rubikių ežero atvingiuojantis upokšnis ir davė miestui legendomis apipintą vardą. Viena iš jų byloja, kad senų senovėje upokšnio pakrantėje milžinas rovęs medžius ir užsigavęs nykštį. Iš skausmo jis garsiai šaukęs: “ai, nykštį, ai, nykštį!”. Jo šauksmas net aplinkiniuose kaimuose girdėjosi. Nuo to laiko upelė buvo Ainykšta praminta. O kita legenda, persakyta A. Žukausko-Vienuolio, kalba apie bajoro Nykščio pilį ant Kalitos kalno, kuris iškyla aukštame upelio šlaite ir žvelgia į Anykščių miestą. Turėjęs Nykštys devynis sūnus, bet jie žuvę kovoje su priešu. Jauniausiojo sūnaus žmona Ona Nykštienė, sužinojusi apie vyro mirtį, iš sielvarto pasiskandinusi pro pilį tekančioje upelėje. Nuo to laiko žmonės pradėję tą upę vadinti Onos Nykštienės vardu, vėliau tas pavadinimas sutrumpėjęs, virtęs Anykšta.

Iš įvairių Lietuvos vietų atvyksta į Anykščius žmonės, kad pamatytų A. Baranausko klėtelę, kur gimė “giesmių giesmė lietuviškai gamtai”, kad pabuvotų name, kur gyveno ir kūrė A. Žukauskas-Vienuolis, pastovėtų prie jo kapo, kad įkoptų Liudiškių piliakalnin prie “Laimės žiburį” simbolizuojančio paminklo J. Biliūnui, kad pasigrožėtų ta nepaprasta, dainių apdainuota gamta. Turistai lankosi Niūronyse, Ažuožeriuose, Malaišiuose, kur išbujojo mūsų literatūros ąžuolai, kur vaikščiojo jų kūrinių personažai. Gausius Anykščių krašto lankytojus traukia čionai gili pagarba mūsų literatūros klasikams, juos išugdžiusiai žemei. Tad nenuostabu, kad daugeliui atvykusiųjų Anykščiai prasideda nuo mažos klėtelės, nuo medžių ūksme apsigaubusios sodybos – A. Baranausko ir A. Žukausko-Vienuolio memorialinio muziejaus.

Poeto A. Baranausko (1835-1902) tėvai – Anykščių valstiečiai 1839 m. iš Anykščių priemiesčio Jurzdiko persikėlė gyventi į dešinėje Šventosios pakrantėje esančius Ažupiečius, ten nupirkę apirusią sodybą. Į naują vietą buvo perkeltas ir senas ūkinis pastatas – maža, kirviu ręsta, be vinies pastatyta, šiaudais dengta klėtelė, kuri vėliau tapo būsimojo poeto darbo, jaunatviškų svajų ir poilsio vieta. Čia, Ažupiečiuose,  Anykščių apylinkėse prabėgo A. Baranausko vaikystė. Čia jis ganė ažupėnų valstiečių bandą, lakstė Eglėkalnio šlaitais, braidė Valaukio upokšnyje, bėgdavo į kerintį savo grožiu šilelį grybauti, klausėsi motinos ir kitų anykštėnų dainuojamų dainų, kurios, kaip vėliau prisipažino, “kliudė širdį”, ganykloms ir medžiams skandavo savo paties sudėtus posmus… Gimtinės grožis, tai, ką jautri širdis nuo vaikystės buvo į save suėmusi, vėliau kristalizavosi “Anykščių šilelio” posmuose, jo įvaizdžiuose, kai gimė, anot E. Mieželaičio, “didelis poezijos žodis – nepakartojamas tarsi Čiurlionio miškas”.

Iš buvusios Baranauskų sodybos dabar belikusi tik klėtelė ir beržai, kurie buvo pasodinti tada, kai grįžo į gimtinę po dvylikos metų tremties iš Sibiro poeto broliai Jonas ir Anupras, 1863 m. sukilimo dalyviai.

Šalia klėtelės stovi namas, kuriame daugiau kaip trisdešimt metų gyveno ir kūrė rašytojas A. Žukauskas-Vienuolis. Kambariuose viskas palikta taip, kaip buvo rašytojui gyvam esant. Tik seniai nebetiksi sieninis laikrodis, jo rodyklės sustabdytos 1957 m. rugpjūčio 17 d. popietę, tada, kai mirė A. Vienuolis…

Dažna Anykščių vieta primena A. Žukauską-Vienuolį arba jo kūrybą. Vis dar stovi pastatas, kur Žukauskų Antaniukas lankė mokyklą, o beveik po penkiasdešimties metų čia pats dėstė rusų kalbą. Mėgdavo rašytojas vaikščioti vaizdingomis Anykštos pakrantėmis, Anykščių šilelio takais, nukeliaudavo ir prie Rubikių ežero, tačiau labiausiai jį traukė gimtieji Ažuožeriai. Tačiau dabar Vienuolio gimtinė nebe tokia kaip buvo jo vaikystės laikais. Kur kitados galu į kaimo gatvę, apsikaišiusi darželio žolynais, stovėjo Žukauskų gryčia, dabar tepastatytas paminklas.

Priešingoje negu Ažuožeriai Anykščių pusėje yra Niūronių kaimas, rašytojo J. Biliūno gimtinė. Čia dar yra išlikęs namas, kuriame gimė J. Biliūnas. Prie pat jo kūpso Beržų kalnelis, svarina šakas ant jo pasilypėję baltmarškiniai beržai. Jau ligotas būdamas rašytojas ilgai greta jų prarymodavo, žvelgdamas į ūksmingus Niūronių tolius, prisimindavo vaikystę, užrašydavo iš tų prisiminimų, iš gimtinės vaizdų atklydusias mintis.

Baranausko apdainuotas Anykščių šilelis – vienas gražiausių landšaftinių draustinių Lietuvoje. Kalvos, pakalnės, mišką kertančios raguvos, įvairus raižytas reljefas, vingri šventosios juosta labai pagyvina ir papuošia šilelį. Tarp stačiašlaičių griovių vinguriuoja daug mažų upokšnių.

Traukia lankytojus Anykščių šilelis ne tik savo grožiu, bet ir čia esančiais gamtos paminklais. Pats populiariausias iš jų – Puntuko akmuo. Velnio neštas ir pamestas, ant jo sudeginto karžygio Puntuko vardą pasisavinęs, legendų apipintas šis ledynų palikuonis stūgso šilelio prieglobstyje. “Didumo kaip gryčia”, sveriantis daugiau kaip pustrečio šimto tonų, Puntukas mažai turi sau lygių ar didesnių riedulių Lietuvoje.

Netoli Puntuko, kitoje Šventosios pakrantėje, pasislėpęs medžių tankmėje, stataus šlaito papėdėje telkšo vienas didžiausių gėlavandenių šaltinių Lietuvoje – Karalienės liūnas. Prie vandens pasvirę medžiai, gausi ir įvairi augmenija liūnui suteikia grožio ir paslaptingumo.

Tame pačiame Šventosios krante, giliai įsirausęs į žemę, eglių ir pušų užstotas glūdi kitas didelis riedulys – Puntuko brolis. Prasmegęs šilainėn, tik nugara ir viršugalvis tekyšo iš žemės, o vienu įskilusiu kraštu primenantis fantastinio žvėries pražiotus nasrus šis akmuo tinka į brolius Puntukui.

Aukštaitiją puošiančios Šventosios upės vingių daugiausia tenka Anykščių kraštui. Kairiajame upės krante ošia Romuldavos miškas, dešiniame – milžiniška Šimonių giria. Šiose vietose šventoji teka giliai įsigrauždama į slėnį, vingiuodama, sukurdama atodangas, kur gali pamatyti suanglėjusių medžių kamienų, smėlėtame upės dugne – paskendusių, įjuodusių ąžuolų – seniau čia buvusių neįžengiamų, šventgirių liekanų.

Šimonių giria – Lietuvos sengirių reliktas, niekada praeityje nearta, nuo senų senovės ošianti virš žvyringų kalvų, jaurėtų lygumų. Girioje telkšo šešiolika dažniausiai sunkiai prieinamų,  susisiekiančių pelkėtais slėniais, ežerų. Girios vandenis surenka vinguriuoti upokšniai, įplūstantys į vieną didžiausių Šventosios intakų – Jarą arba pačią Šventąją.

Šimonių giria nuo seno garsėja savo fauna ir flora. Čia ieško irštvų vilkai, tankmėje randa prieglobstį lūšys, nuošalesnėse vietose susikrauna lizdą juodasis gandras, po jaunuolynus skraido kurtiniai.

Ne tik miškai ir upės dabina Anykščių kraštą. Gausu čia ir ežerų. Iš visų jų savo didumu ir grožiu išsiskiria Rubikių ežeras. Jo pakrantės labai užutekėtos, pusiasalių išraižytos. Vaizdingi ežero krantai, kalvomis ir slėniais banguojantys, bet didžiausia ežero puošmena – salos. O jų yra net 16, kiekvienos pavadinimas susijęs su kokiu nors padavimu, įvykiu, žvejų buities detale. Ežeras, jo salos, vingiuotos pakrantės priskirtos Rubikių landšaftiniam draustiniui.

Kur kas geriau negu kasybos yra išvystyta apdirbamoji pramonė. Jai tenka 63% visos pramonės pagamintos produkcijos vertės, čia dirba daugiau nei 68% љalies pramonės darbuotojų. Apdirbomoji pramonė naudoja tiek vietines tiek importuotas žaliavas. Vietinės žaliavos – tai kasybos prmonės, miškų ir žemės ūkio tiekiamos žaliavos. Importuojamos žalivos – nafta, gamtinės dujos, metalai, apatitai, siera, medvilnė, plastikai.

Maisto pramonė

Žemės ūkis ir žemės ūkio produkcijos perdirbimas visuomet buvo ir bus svarbiausia šalies ūkio sistemos dalis. Čia dirba daugiau negu 470 tūkst. Darbuotojų, o tai sudaro 28,3% visų šalyje dirbančių žmonių. Maisto pramonės gaminių gamyba bei įmonių išdėstymas labai priklauso nuo žemės ūkio žaliavos ypatumų – sezoniškumo, transportabilumo, taip pat nuo žaliavų, energijos, transporto sąnaudų bei rinkos… Maisto pramonės gaminių gamyba, kuriai reikia daug žaliavų, o pagamintos produkcijos gaunasi mažai (sviesto, sūrių, cukraus, konservų, spirito gamyba), išdėstoma žaliavų rajonuose. Tų gaminių, kurių žaliavų sąnaudos ir produkcijos išeiga yra beveik tolygios (pieno, makaronų, konditerijos gaminių gamyba), gamyba išdėstoma tiek žaliavų, tiek vartojimo rajonuose. Maisto gaminių, kur iš nedidelio kiekio žaliavos gaminama didelės apimties produkcija (alaus, nealkoholinių gėrimų, duonos, pyrago gaminių gamyba), išdėstoma vartojimo rajonuose. Svarbiausios šalies maisto pramonės šakos pagal pagamintos produkcijos vertę yra pieno (27%), mėsos (19%), gėrimų (17%), duonos ir pyrago (7,2%), cukraus (3,5%) ir konservų.

Pieno perdirbimas. Pienas – tai greitai gendantis produktas. Kad būtų galima iš pieno gaminti labai gerą sviestą, fermentinius sūrius, pieno konservus, jį reikia greitai atvėsinti ir perdirbti, todėl šie produktai daugiausią gaminami kaimiškuose rajonuose. Didžiausios pieno perdirbimo įmonės yra Biržuose, Vilniuje, Šiauliuose, Panevėžyje, Kaune, fermentinių sūrių – Rokiškyje, Šiauliuose ir Panevežyje. Pieno konservai gaminami Marijampolės bei Kauno pieno perdirbimo įmonėse.

Mėsos perdirbimas. Mėsos pramonės produkcija – tai galvijų, kiaulių skerdiena, paukštiena, rūkyti mėsos gaminiai, mėsos ir kraujo miltai. Mėsos gaminiai eksportuojami į Vokietiją,  Rusiją, Rumuniją, Olandiją ir į kitas valstybes. Užsienyje įsygyjama šiuolaikinių mėsos perdirbimo technologinių įrenginių. Žaliavas (gyvulius, paukščius) superka artimiausiuose rajonuose.

Gėrimų gamyba. Alkoholinių ir nealkoholinių gėrimų gamyba. Spiritas Lietuvoje gaminamas iš grūdų, ir bulvių. Didžiausia C₂H₅OH gamykla yra nuo seno Panevėžyje. Degtinę ir spiritą gamina ir pilsto Vilniaus ir Kauno gamyklos. Įvairūs alkoholiniai gėrimai (man pvz. patinka kokteiliai) dar gaminami ir pilstomi Stakliškėse, o iš importuoto vynuogių vyno – šampanas Alytuje. Alus gaminamas iš miežių salyklo. Nealkoholinių gėrimų daugiausia gaminama Alytuje (41%), Utenoje (31%), taip pat Anykščiuose, Klaipėdoje, Stakliškėse.

Grūdų perdirbimas, duonos ir pyrago, bei konditerijos pramonė. Duonos ir pyrago gamyklos (kepyklos) pasiskirљčiusios tolygiai visoje љalyje ir atitinka gyventojų geografiją. Gyventojus reikia kasdien aprūpinti šviežią duoną, o vežioti ją iš toli nėra prasmės, todėl duonos kepyklų yra visuose miestuose ir stambiuose gyvenvietėse. Lietuvoje žinoma apie 100 duonos ir pyrago gaminių receptų (pasaulyje – 3000). Nuo seno Lietuvoje mėgstama juoda ruginė duona. Miltinės konditerijos produkcija – įvairūs sausainiai, šokoladas ir kt. Saldainiai gaminami Kaune, Vilniuje, Šiauliuose, Klaipėdoje, dauguma saldainių yra importuojama.

Cukraus gamyba. Lietuvoje cukrus gaminamas iљ cukrinių runkelių. Pirmoji cukraus gamykla buvio pastatyta Marijampolėje 1931 m. Cukraus gamyba pradedama rudenį, kada užauga cukriniai runkeliai. Cukraus pramonės atliekos naudojamos spirito, mielių gamybai; kaip pašarai gyvulininkystėje.

Vaisių ir daržovių konservų gamyba. XLietuvoje yra 7 vaisių ir daržovių gamyklos (Vilniuje, Kaune, Tauragėje, Kėdainiuose, Telšiuose, Vilkaviškyje ir Panevežyje). Daržovių konservai – tai agurkai, pomidorai, salotos, įvairios sriubos; vaisių konservai – uogienės, marmeladai J, kompotai. Konservų fabrikai daugiausia specializuoti gaminti tokius konservus, kokių žaliavų yra aplinkiniuose rajonuose. Šiai maisto pramonės šakai taip pat būdingas gamybos sezoniškumas. Konservų gamybai būtina ir kitų pramonės šakų produkcija – stikliniai indai, metalinės dežutės, cukrus, prieskoniai, švarus vanduo.

Mašinų ir metalų apdirbimo pramonė

Mašinų ir metalų apdirbimo pramonė ir jos išsivystymo lygis atspindi krašto mokslo ir technikos lygį. Lietuvoje šią pramonės šaką plėtoti padėjo ir objektyvios priežastys – buvo įkurta nemaža mokslo tiriamųjų institutų, konstravimo biurų, rengiami aukštos kvalifikacijos inžinieriai ir darbininkai. Lietuvos mašinų pramonė yra pertvarkoma – kuriasi mažos ir vidutinės įmonės, tobulinama gamybos technologija, ieškoma partnerių užsienyje. Tačiau ir dabar, pereinant iš planinės ir laisvosios rinkos ekonomiką, mašinų gamyba ir metalų apdirbimas yra svarbi pramonės šaka. Pramonės struktūroje pagal darbuotojų skaičių ji užima pirmąją (27%) vietą, o pagal gaminamos produkcijos vartę – antrąją (12%). Mašinų pramonės struktūroje primoji vieta atitenka mašinų ir įrenginių gamybai (dirba 31%visos љakos darbuotojų), antroji – radio, televizijos ir ryšių įrenginių gamybai (22%), trečioji – metalo dirbinių gamybai (11%). Mašinų ir įrenginių gamybos įmonės gamina buitinius šaldytuvus ir šaldiklius (Alyt), jiems reikalingus kompresorius (Mažeik), buitinius el. dulkių siurblius (Vln), metalo pjovimo stakles (Kns, Vln, Šiaul), kuro siurblius traktoriams (Vln). Eksportuojama apie 75% pagamintos produkcijos. Radijo, televizijos ir ryšių įrengimų gamybos įmonės gamina televizorius (Šiaul, Kns), kineskopus (Pnvž) ir mazgus jiems (Vln). 80% pagamintos produkcijos eksportuojama. Metalo dirbinių gamybos įmonės gamina šildymo radiatorius ir katilus, sutvirtinimo detales, kastuvus, peilius, šakutes ir t.t. 75% realizuojama vietinėje Lietuvos rinkoje. Nemaža Lietuvoje gaminama ir kitos mašinų pramonės produkcijos – Klaipėdoje statomi ir remontuojami jūriniai laivai, Vilniuje gaminamos automatinės telefono stotys, Utenoje – el. krosnys, Panevėžyje – variniai kabeliai, Kaune yra nemaža ketaus liejykla. Šiauliuose gaminami dviračiai, Mažeikiuose – dyzeliniai varikliai. Žemės ūkio mašinos gaminamos Rokiškyje, Radviliškyje, Garliavoje (surenkami traktoriai) ir Vilniuje. Stambiausi šalies mašinų pramonės ir metalo apdirbimo centrai yra Vilnius ir Kaunas.

Lengvoji pramonė

Lengvoji pramonė – tai tekstilės, drabužių siuvimo, kailių išdirbimo, odos ir odos dirbinių pramonė. Ši pramonės šaka buvo viena iš svarbiausių tarpukario Lietuvoje ir sovietinės okupacijos metais. Stambiausia Lietuvos lengvosios pramonės šaka yra tekstilės pramonė (60% visos lengv. pramonės produkcijos vertės). Tekstilės pramonės produkcija – suverpti verpalai, išausti audiniai ir kilimai, numegzti trikotažo gaminiai, kojinės, puskojinės. Lietuvos tekstilės pramonė naudoja atvežtines žaliavas (išskyrus linus) – medvilnę, vilną, sintetinį pluoštą. 62% pagamintos produkcijos eksportuoja. Љalyje daugiausiai iљaudžiama medvilninių audinių (52% visų išaustų audinių), tačiau pirmą vietą užima vilnonių audinių gamyba (pagal audinių vertę). Po II pas. karo Alytuje buvo pastatyta «Alytaus tekstilė» įmonė. Dabar jai tenka 72% visų šalyje gaminamų medvilninių audinių (70% išaustų audinių ji eksportuoja į Vakarų Europą ir JAV). Nuo seno stambiausias šalies vilnonių audinių gamybos centras yra Kaunas. Čia veikia dvi dar tarpukario metais pastatytos ir dabar dar didžiausios vilnos pramonės įmonės «Drobė» ir «Liteksas». Kaune išaudžiama 72% visų šalies vilnonių audinių. Visa šalies љilkinių audinių gamyba sutelkta Kaune. Atskirą tekstilės pramonės pošakį sudaro linų perdirbimas. Tai vienintelė testilės šaka Lietuvoje, naudojanti vietinę žaliavą, turinti seniausias tradicijas ir dideles eksporto galimybes. Šalies linų šiaudelių perdirbimo į linų pluoštą įmonių ir trys lininių audinių gamyklos. Panevėžio AB «Linas» yra užbaigto gamybos ciklo įmonė, didžiausia Baltijos šalyse. Ji pagamina apie pusę visų šalyje išaudžiamų lininių audinių, o apie 70% lininių audinių ir siuvinių eksportuoja. Trikotažo pramonės gaminama produkcija – tai baltinių ir viršutinis trikotažas, kojinės ir puskojinės. Sovietmečio laikais buvo pastatytos didelės trikotažo įmonės Utenoje,  Kaune, Telšiuose, Kelmėje. 32% trikotažo produkcijos gaminama Kaune, 25% – Utenoje, 19% – Vilniuje ir 4% – Kelmėje. Lietuvoje veikia vienintelis Baltijos šalyse kilimų fabrikas (Lentvaryje), o Kaune numezgama apie 70% visų šalyje gaminamų kojinių ir puskojinių. Siuvimo fabrikai iљ vietinių ir importuojamų audinių siuva paltus, striukes, kostiumus, sukneles, kelnes, marškinius. Stambiausi šalies siuvimo pramonės centrai yra Vilniuje (38%), Raseiniuose (14%), Kaune (9%) ir Alytuje. Didžiausias šalies siuvimo fabrikas «Lelija» randasi Vilniuje ir siuva vyriškus kostiumus, moteriškus paltus ir sukneles. Jam vienam tenka net 32% siuvimo pramonės gaminamos produkcijos. Nuo seno didžiausia natūralios odos iљdirbimo gamykla yra Љiauliuose, o kailių išdirbimo ir siuvimo fabrikai – Vilniuje ir Kaune. Daugiausia avalynės siuvama Šiauliuose (46%), Vilniuje (26%) ir Kaune (23%).

Ekonominiai gamybiniai sociailiniai, kultūriniai ryšiai jungia gyvenvietes į sistemą. Išskiriaimos sitemos:

1.Monocentrinė- teritorijos apgyvendinimas tolygus, vienas centras 2.Policentrinė 3.Mišrioji 4.Žiedinė.

Monocentrinė sistema susidariusi tankiai apgyvendintose teritorijose, kur maždaug vienodos ekonominės, bei gamtinės sąlygos. Sistema apjungia įvairių funkcijų gyvenvietes. Pramonė ir sistemos valdymas sukauptos viename centre. Didelis miestas yra kultūros aptarnavimo centras. Ryšiai tarp gyvenviečių nuoseklūs. Trukūmai: centrai netolygiai išdėstyti, nevienodas aptarnavimas.

Policentrinė sistema gali susiformuoti iš įvairių specialiosios paskirties kompleksų. Nėra dominuojančio centrinio miesto. Gali susidaryti tirštai apgyvendintose teritorijose. Sistemos teoriniam modeliui artimosios gavybinės priemonės rajonas. Vyrauja nedideli miesteliai, turintys siaurą profilį. Visos gyvenvietės glaudžiai susijęgamybiniais ir aptarnavimo ryšiais. Sistema gali pereiti į monocentrinę, kai greta kalnakasybos kuriasi apdirbamoji pramonė. Dažniausiai susidaro aglomeracijos.

Mišrioji sistema turi ir monocentrinės ir policentrinės sistemos bruožų. Gali būti keli stamnūs centrai, bet jie atlieka skirtingas funkcijas.

Žiedinės sistemos charakteringa retai apgyvendintai teritorijai. Statomos atskiros gyvenvietės, kurios toli nuo ekonomikos, kultūros centrų.

Apgyvendinimo problemos sprendžiamos rekonstruojant gyvenviečių tinklus taip, kad atitiktų naujas ekonomines ir socialines sąlygas. Tai glaudžiai siejasi su gamybinių jėgų pasiskirstymu. Gavybinės pramonės Įm. Statomos ten, kur yra žaliavų. Apdirbamosios pramonės augimas nepriklauso nuo konkrečios vietos. Apdirbamosios pramonės reikšmei didėjantdidelė ir darbo išteklių reikšmė. Ištekliai yra mobilūsir gali keisti savo teritorija. Tačiau gyventojų pasiskirstymas priklauso ne tik nuo gamybos, bet ir nuo gamtinių, administracinių gyvinimo sąlygų.

Švytuoklinė migracija – kasdieninės kelionės į darbą ir atgal. Tai būdinga didelių miestų priemiesčių gyventojams. Gyventojų mobilumas padeda geriau pasirinkti darbą poilsį. Tobulėjant kelių tinklui ir transportui, švytuoklinei migracijos spindulys didėja. Tokie išvystyti ryšiai laikomi naujais urbanizacijos reiškiniais.

Norint tolygiai paskirstyti gyventojus reikia: 1.derinti gamybą ir dėstymą su darbo jėga. 2.išdėstyti visų laipsnių informacijos ir aptarnavimo įmones. 3.diferencijuoti gyvenvietes pagal jų įmones pagal jų funkcijas 4.nustatyti gyvenviečių įtakos ribas. 5.teritorija reikia zonuoti.

Mažų teritorijų centro įtakos zonos turi būti tokio spindulio, kad pesčiomis būtų galima pasiekti per laiką ne didesnį už leistiną kelionės į darbą mieste. Miestams augant didėja ir jų įtakos zona.

Centrų įtakos zonų dažniausiai įtakos turi geografinės sąlygos, gamtinės kliūtys, kelių tinklas.

Miesto įtakos zonos nustatymas R= Rab/(1+√Na/NB).

Rab- atstumas tarp miestų. Na, Nb miesto gyventojų skaičius.

Miesto funkcinės zonos.

Šios zonos ir miesto planas galudžiai susiję, keičiantis gamybos būdams keičiasi ir miesto planas. Gorenje pasiūlė griežtai atskirti 3 miesto fukcijas: 1.Pramone 2.Gyvenamąją vietą. 3.Poilsį. Šio principo laikomasi ir šiandienstatant miestus. Šiuolaikiniame mieste vyksta įv. Procesai. Teritorija kurioje vyksta bent vienas procesas ir yra vadinama funkcine zona.

Miesto teritorija skirstoma į: 1.Gyvenamoji 2.Pramoninė 3.Sandelinę 4.komunalinių įreng. 5.Poilsio 6.Užmiesčio.

Teritorijos nėra vientisos vienų zonų statiniai įsiskverbia į kitas zonas.

Funcines Zonas reikia išdėstyti taip kad būtų geros sąlygos dirbti, gyventi, poilsiauti ir t.t. Tai sprendžiama variantiniu metodu.

Pramonės ir sandelių zona. Įmonės statomos pramoniuose rajonuose. Labai dideliuose miestuose pramonė užima 50-60%. Pramonės raj. padėtį kitų zonų atžvilgiu reikia vertint atsižvelgiant į pramonės ir gyventojų interesus. Atsižvelgiama į: 1.gamtines sąlygas 2.laiką sugaištą nuvykstant į darbą 3.didelius vandens telkinius 4.sanitarines zonas

Pramonio raj. plotas : Q=N/K    N – dirbančiųjų įm. skaičius. Atsižvelgiant į transportą dirbančiųjų pramonės raj. neturėtų būti daugiau 25-35 tūkst.

Įmonę iškelti arba palikti nuliamia eilė veiksnių:

1.esama aplinkos būklė 2.įm. žalingumo klasė 3.ar trukdo (padėtis mieste). 4.užstatymas 5.ar verta įm. plėsti. Visas nežalingas įmones, kurios netrukdo statybos plėtimui reikia palikti. Žalingų kurių negalima iškelti galima perprofiliuoti.

Viso miesto sandelius galima suskistyti pagal paskirtį: 1.bendrieji prekybos 2.specialieji (daržovių, vaistų, šaldytuvai ir .t.t.) 3.visi kiti sandeliai.

Pagal savo rėžima sandeliai artimesni pramonės imonėm, todėl juos tikslinga išdėstyti pramonės rajuonuose. Reikia atsižvelgti į kenksmingumą. Į atskirą sandelių kategoriją reikia išdėstyti sandėlius, kur laikomos degios, sprogstamosios ir nuodingos medžiagos. Tokie sandėliai turi būti užmiestyje. Šalia sandėlių 40% užimakomunalinio aptarnavimo įmonės: valyklos, skalbyklos ir t.t. Jos aptarnauja gyventojus ir sandėlius. Dalį ploto užima ir keliai, automagistralės. Sandėlių plotas gali būti apsk. – 4m² vienam gyventojui. Tarp sandėlių ir gyvenamųjų kvartalų turi būti sanitarinė zona ne mažesnė kaip 50 m.

Gyvenamoji zona. Čia be gyvenamųjų namų statomi visuomeniai pastatai – nekenksmingos gamykos, įstaigos ir t.t. Zonos struktūra priklauso nuo gyventojų poreikių, gamtinių sąlygų, miesto dydžio, ploto. Zonoje aptarnavimo įm. aptarnavimo spindulys griežtai apibrėžtas. Todėl zoną galima skirstyti  į vienas nuo kito priklausančius elementus:

Mikrorajonas – tai tox struktūrinis gyvenamosios zonos socialinio organizavimo elementas, kurio ribose statomi tokios įm. ir įstaigos, kurios reikalingos kiekvieną dieną.

Gyvenamasis rajonas – statomos aptarnavimo įstaigos, kurios lankomos periodiškai.

Visai gyvenamajai erdvei aptarnauti reikia epizodiškai lankomų įstaigų – teatrai, restoranai ir t.t. Tokios įstaigos statomos ccentre. Mikrorajonus ir gyvenamuosius rajonus skiria pgr. gatvės.

Tokia trilaipsnė sistema įgyvendinta Stivenoke netoli Londono. Kasdieninio aptarnavimo įm. turi būti pasiekiamos 500m. Periodinio aptarnavimo įm. turėtų būti pasiekiamospėsčiomis – 1.5km. Epizodinio – transporto pagalba.

Aptarnavimo įm. grupavimas į centrus. Susidaro centrų sistema. Mikrorajonų ir gyvenamųjų raj. centrus reikia išdėstytiarti transporto sustojimo vietų. Trilaipsnė centrų sistema priklausomai nuo vietos sąlygų, gyvenamosios zonos sistemas galima įvairiai interpretuoti, tačiau aukštesnio rango aptarnavimo centras turi atlikti visų laipsnių funkcijas.

Gyvenamosios zonos struktūra priklauso nuo: 1.Gamtinių sąlygų. 2.Dirbtinių kliūčių. Rekomenduojama vandens plotą ir reljefo ploto kontūrus sutapatinti su miesto struktūrinių elementų ribomis. Jei atsižvelgsime į gamtos sąlygas struktūrinių elementų plotasbus nevienodas ir gali labai skirtis nuo rekomenduojamo.

Gyvenamosios teritorijos plotas nustatomas atsižvelgiant į pastatų aukštį, užstatymo tankumą. Jei raj. atviras vėjui, rekomenduojamaužstatyti kompaktiškai. Nuo namų aukščio priklauso miesto ekslplotacinės išlaidos, nes reikai mažesnio ploto, mažiau gatvių, inžinierinių tinklų.Ypač optimaliai tai reikia išnaudoti didmiesčiuose. Jeigu statomi nauji miestai aukštingumas nėra labai reikšmingas. Rekonstruojant miestą, tai sudėtinga, nes jiems reikia vietos prisiderinti prie kitų pastatų. Individuolią statyba rekomenduojama statyti už daugiaaukštės statybos ribų – priemiesčiuose.

Poilsio teritorijos. Skiriamos dvi poilsio formos: 1.trumpalaikis arba aktyvus. 2.Ilgalaikis – pasyvus. Miesto ribose įmanomas kasdieninis ir trumpalaikis poilsis. Užmiestyje galima organizuoti trumpalaikį ir ilgalaikį poilsį.

Mieste poilsio zonas galima suskirstyti į: 1.mikrorajono (parkelis) 2.gyv. raj. (stadionas) 3.miesto (didelis parkas). Svarbiausias poilsio elementas miesto želdiniai. Jie gryniną orą, sumažina vėjo greitį, išskiria specifines medžiagas (fitosidus), kurios naikina žmogui kenksmingas bakterijas, pagerina vaizdą, teigiamai veikia eocijas. Želdinių plotai skirstomi į: organizuotus ir neorganizuotus.

Želdiniai klasifikuojami pagal paskirtį: 1.bendros paskirties 2.ribotos paskirties – individualū sklypai 3.specialiosiso paskirties – sanitarinė zona, botanokos.

Miesto plano struktūros formavimas

Miesto pl. struktūra priklauso nuo to ar statomas ar reformuojamas miestas. Naujame mieste galima išdėstyti visus funkcinius elementus. Kitaip yra rekonstruojant miestą, nes reikia taikytis prie ankstesnio plano.

Aukštaitijos nacionaliniame parke yra 116 kaimų, kuriuose gyvena daugiau kaip 2000 žmonių. Didžiausia yra Kaltanenų gyvenvietė (apie 300 gyventojų). 10 gyvenviečiu turi apie 100 gyventojų. Dauguma kaimų-kelių sodybų grupė.

Rečiausiai gyvenama šiaurine-miškingiausia-parko dalis. Čia kaimai išikure paežerėse arba paupiuose. Yra išlikusių daug vienkiemiu. Parke yra išlike šeši etnografiniai kaimai-Šuminai, Strazdai, Varniškės-II, Salos-II,-išsaugoje senają planinę kaimo užstatymo strukturą. Krėtuonys, Sakališkė, Meironys, Ginučiai yra gatviniai kaimai. Jiems budinga tai, kad abipus kelio gyvenamieji namai buvo statomi galu, toliau už ju stovi ūkiniai pastatai.

3.Aukštaitijos nacionalinio parko teritorijos reljefas yra labai įvairus. Vidutinis aukštis virš jūros lygio-150-155 m. Aukščiausios kalvos iškyla daugiau kaip 200 m. v. j. l. Žemiausios įdubos (40-60 m) užlietos vandens. Paviršiaus nelygumų amplitudė-beveik 100 m. Reljefa suformavo ledynai, kurie ne viena kartą dengė Lietuvą. Paskutiniojo apledėjimo metu susidarę ežeringos moreninės aukštumos. Labai įdomus Šiliniškiu kalvagubris, kurio tąsoje yra Ginučiu ir Papiliakalnės piliakalniai, Ledakalnis. Iš abiejų pusių jį supa dvi gilios ežeru rinos. Klimatas yra jūrinis-žemyninis. Per metus vidutiniškai 1707 valandas sviečia saulė. Vidutine metinė temperatūra yra +5,5°C. Šilčiausias yra liepos mėnuo (vidutine temperatūra +18,5°C). Pirmosios šalnos prasideda antroje rugsėjo pusėje, paskutinės trunka iki gegužes 20 d. Pastovi sniego danga susidaro gruodžio antroje pusėje. Metinis kritulių kiekis-600-650 mm. Aukščiausia oro temperatūra buvo 1992 m. vasarą 33°C.

Didžiausios girios yra: Ažvinčiu (4603 ha), Linkmenu (2621 ha), Minčios (2964 ha). Rezervatines zonos miškai užima 700 ha. Tai sudaro 1,8 % visos parko teritorijos. Čia galima lankytis tik su parko administracijos atstovu. Remiantis miškotvarkos medžiaga, miškuose leidžiami įvairus kirtimai. Plynai kertami tik pažeisti ir perbrende medynai. Ukiniu požiuriu miškai suskirstyti į šešias girininkijas, girininikijos-į 39 eiguvas. Visi miškai suskirstyti į 660 kvartalų. Be valstybinių miskų, dar yra 670 ha privačių, kuriuose ūkininkaujama, laikantis saugomu teritoriju reikalavimų.

Šio parko vandenys priklauso Žeimenos baseinui. Čia tyvuliuoja 126 dideli ir maži ežerai, kurių plotas 5930 ha (15,5% viso ploto). Gausiausia ežeru yra centrineje parko dalyje. Didelių ežerų, kurių plotas didesnis kaip 100 ha, parke yra 14, nuo 50 ha iki 100 ha-tik 6, nuo 5 iki 50 ha-35 ežerai, kiti ežerai yra mažesni kaip 5 ha. Mažieji ežerai yra negilūs, daugelis ju baigia supelkėti. Didžiausi ežerai yra Kretuonas-829 ha, Dringis-725 ha, Baluosas – 442 ha. Parko teritorijoje tyvuliuoja ir giliausias Lietuvoje Tauragno ežeras (60,5 m). Ežerai jungiasi protakomis ir upeliais, todėl čia palankios salygos pažintiniam vandens turizmui. Iš Žeimenos ežero išteka Žeimena, kuri vingiuoja parko teritorija 22 km. Iš AukŠtaitijos nacionalinio parko upemis galima nuplaukti į Kuršių marias.

4, 5. Parko flora yra žymi dalis tų vertybių, kurias parkui išsaugoti privaloma. Ji prisodrinta įvairiausių rušių. Sporiniai augalai: kerpsamanių-36; samanų-142; sporinių induočių-29 rušių. Žiediniai augalai: plikasėklių-5; gaubtasėklių-715. Taigi augalija sudaro 927 rušys. Musų rūpestis-išsaugoti  nuo išnykimo retuosius augalus, pirmiausia tuos, kurie irašyti į Lietuvos raudonają knygą (RK). Tokių augalų parke auga 49 rušys. Čia randame ir pačius rečiausius šalies augalus, kurie Lietuvoje žinomi vos keletoje vietų: belapė antbarzdė, šakotasis varpenis, ežerine lobelija, raiboji gegunė, virginis varpenis, beržas keružis ir kt. Be įdomios augalijos parke yra 628 rušys grybų. Iš jų: 8 rūšys iš RK, 112 rušių-valgomieji. Be to, yra 85 rūšys kerpių.

Parke gyvena dauguma gyvūnų, būdingų visai Lietuvai. Yra žinoma apie 60 rušių žinduolių. Iš retųjų (RK) yra baltieji kiškiai, ūdros, sicistos, bet čia jie nėra reti, del to, kad čia miškai tebėra seni ir užima didelį plotą, o upeliai svarūs. 1991 m. vasarą Ažvinčiu girioje gyveno net meška. 1997 m. suskaičiuota 101 briedis, 96 elniai, 237 stirnos, 190 šernų, 7 vilkai, 62 lapes, 118 voverių, 180 baltųjų ir 325 pilkųjų kiskių. Čia gyvena daug bebrų, kiaunių, audinių. Parke žinomos 194 pauksčių rūšys, is kurių 45 yra RK atstovai. Idomiausios jų: putpelė, juodkaklis naras, starsakalis,erelis žuvininkas, lutūte, žvirbline pelėda, juodasis gandras, kuolinga….Kasmet per migraciją pasirodo jūriniai ir kilnieji ereliai, daug retų tilvikų. Veisiasi 135 rušių paukščiai. Parke radome 60,6% šalies ornitofaunos, o retųjų paukščių perejimas rodo, kad jiems gyvenimo salygos tebėra geros. Parke žinome žalčius, gyvates, 3 driežų rūšis ir 11 rūšių varliagyvius. Is jų kumute, česnakines varles ir skiauterėtieji tritonai-RK gyvūnai. Žuvų yra 29 rūšys. Upetakiai gyvena svariausioje upėje-Žeimenoje, o unguriai i Parko ežerus atplaukia iš Atlanto. Parke surasta apie 500 rušių vabalų, per 60 rūšių dieninių drugių. Dauguma jų-dekoratyvus, gamtą puošiantys vabzdžiai.

Naudota literatūra:

1.     E.J. Kormondy. Ekologijos sąvokos. 1992

Marika Borčakovskaja

Austrija yra labai panaši ir geografine padėtimi,ir gamtos pobū -

džiu), ji Austrija yra centrinėje Europos dalyje, kryžkelėje svarbių tarptautinių kelių, einančių iš Vakarų Europos į Pietryčių Europą ir iš Šiaurės Europos į Pietų Europą. Kaip ir kaimyninė Šveicarija ( į kurią Austrija yra labai panaši ir geografine padėtimi,ir gamtos pobūdžiu), ji yra sausumos valstybė, neturinti išėjimo į jūrą. Austrija nedaug didesnė už Lietuvą Alpių kalnų ir Dunojaus šalis. Ji yra tarp 46^o22′ ir 49^o šiaurės platumos ir tarp 9^o32′ ir 17^o10′ rytų ilgumos.

Austrija ribojasi su: Š- Vokietija, Čekija

R- Vengrija, Slovakija

P-Slovėnija, Italija

V- Šveicarija, Lichtenšteinu.

Oficialus pavadinimas    -Austrijos respublika (Republik Osterreich)

Plotas                             – 83 836 km²

Gyventojai                       -7 918 000 (94,4 žm./km²)

Valdymo forma                -federacinė respublika

Valstybinė kalba              -vokiečių. (Šnekamosios kalbos – vokiečių

kalbos alemanų ir bavarų dialektai,

besiskiriantys nuo literatūrinės vokiečių kalbos).

Tikyba                              -katalikų, protestantų

Piniginis vienetas             -Austrijos šilingas =100 grašių.

Sostinė                             -Viena

Kiti miestai                       – Gracas, Lincas, Zalcburgas, Insbrukas,

Klagenfurtas, Filachas, Sankt Pioltenas,

Velsas

Gyventojų ūkinė veikla    :  Žemės ūkis      -3%

Pramonė          -37%

Aptarnavimo sfera – 60%

yra sausumos valstybė, neturinti išėjimo į jūrą. Austrija ne -

daug didesnė už Lietuvą Alpių kalnų ir Dunojaus šalis. Ji yra tarp

46^o22′ ir 49^o šiaurės platumos ir tarp 9^o32′ ir 17^o10′ rytų ilgumos.

Austrija ribojasi su: Š- Vokietija, Čekija

S- Vengrija, Slovakija

P-Slovėnija, Italija

VI- Šveicarija, Lichtenšteinu.

Oficialus pavadinimas    -Austrijos respublika (Republik Osterreich)

Plotas                             – 83 836 km²

Gyventojai                       -7 918 000 (94,4 žm./km²)

Valdymo forma                -federacinė respublika

Valstybinė kalba              -vokiečių. (Šnekamosios kalbos – vokiečių

kalbos alemanų ir bavarų dialektai, be -

siskiriantys nuo literatūrinės vokiečių kal-

bos).

Tikyba                              -katalikų, protestantų

Piniginis vienetas             -Austrijos šilingas =100 grašių.

Sostinė                             -Viena

Kiti miestai                       – Gracas, Lincas, Zalcburgas, Insbrukas,

Klagenfurtas, Filachas, Sankt Pioltenas,

Velsas

Gyventojų ūkinė veikla    :  Žemės ūkis      -3%

Pramonė          -37%

Aptarnavimo sfera – 60%

Bendras valstybės sienų ilgis – 2 637km.Dalis jų yra natūralios  ribos – upės ir kalnai. Tačiau didesnė dalis valstybės sienų yra ne natūralios, o istoriškai susidariusios ribos. Austrija sudaro 0,9% vi-

so Europos žemyno. Jos teritorija išsitęsusi į platumą. Šalies ryti -

nės, kompaktiškesnės dalies kontūrai beveik ovalo pavidalo. O va -

karinė jos dalis yra ilgas, siauras (apie 225 km ilgio ir 50-60 km plo-

čio) iškyšulys, įsispraudęs tarp Vakarų Vokietijos ir Italijos.

Federaciją sudaro 9 žemės (Žemutinė Austrija, Aukštutinė Austrija, Zalcburgas, Štirija, Karintija, Tirolis, Forarlbergas, Burgenlandas),

kitados buvusios atskiros kunigaikštystės.

Austrija – įspūdingų kalnų, derlingų slėnių, dainingų žmonių ir turiz-

mo kraštas.

ISTORINĖ PRAEITIS

996m. buvo pirmąkart paminėtas Austrijos (Ostarrichi) pavadini -

mas. Dabartinė Austrija susikūrė 1918 metų lapkričio mėn., suski -

lus Austrijos – Vengrijos imperijai. Austrijos respublikai teko iš Habsburgų imperijos aštuntoji dalis teritorijos ir gyventojų. Pagal

1919metų San – Žermeno taikos sutartį į Austrijos sudėtį įėjo dau -

giausia tiktai senosios austrų žemės. 1921metais į jos sudėtį buvo

įjungta taip pat nedidelė vakarinės Vengrijos dalis su joje vyraujan-

čiais gyventojais austrais (Burgenlando provincija).

1938m. kovo 12d. Austrija buvo okupuota fašistinės Vokietijos ir

dalyvavo Antrajame pasauliniame kare Vokietijos pusėje. Šalyje į-

sigalėjo teroro rėžimas.

1945m.pavasarį Raudonoji armija išvadavo rytinę Austriją su sos-

tine Viena. Kitą Austrijos dalį išvadavo anglai ir amerikiečiai.

JAV, Anglijos, TSRS ir Prancūzijos 1945metų liepos 4d. susitari -

mu Austrijoje buvo sukurta keturių valstybių aukščiausioji valdžia ir šalis padalyta į keturias okupacines zonas.

Austrijos sostinė Viena (1937 metų ribos) buvo keturių valstybių ginkluotųjų pajėgų bendrai okupuota ir padalyta į keturis sektorius, išskiriant centrinį Vienos rajoną, kuris neįėjo nė į vieną sektorių; jį kontroliavo visos okupuojančios valstybės kartu.

Austrijoje veikė 1929metų konstitucija, kurią Austrijos vyriausybė

1945metais vėl priėmė.

1955 05 15 – nepriklausomos ir demokratinės valstybės atkūrimas.

1955 10 26 – neutraliteto paskelbimas – nacionalinė šventė.

GAMTA

Austrija yra kalnų šalis. Kalnai ir priekalniai, užimantieji beveik 80%

teritorijos, priklauso daugiausia Alpių sistemai. Rytinių Alpių kalna -

gūbriai driekiasi per visą šalį nuo Šveicarijos sienos vakaruose beveik iki Vengrijos sienos rytuose ir šiaurės rytuose pasiekia Du -

nojų. Austrijoje Rytų Alpės žemesnės ir platesnės už Vakarų Alpes.

Rytinės Alpės susideda iš eilės platuminių kalnagūbrių, jie suraižyti

gilių išilginių ir skersinių slėnių, kuriais teka greitos vandeningos upės (Inas, Zalcachas, Ensas, Muras, Drava, Traunas ir kt.). Ryti -

nės Alpės, tame tarpe ir jų dalis, esanti Austrijos teritorijoje, yra da-

lijamos į tris išilgines juostas: Šiaurines Klintines Alpes,Centrines Kristalines Alpes ir Pietines Klintines Alpes. Susiformavusios iš kietų kristalinių uolienų – gneisų, granitų ir žėrutinių skalūnų.

Centrinės Kristalinės Alpės sudaro pagrindinę Rytinių Alpių ašį. Jos yra ypatingai aukštos, ypač vakaruose – Ectalio bei Cilertalio Alpių ir Aukštojo Tauerno masyvai.

Vidutinis tos šalies kalnagūbrių aukštis 500 – 1500m., o aukščiausia viršūnė Grosglokneris (siekia 3797m).Šitų kalnagūbrių keteras dengia sniegynai, jų šlaitais šliaužia ledynai, kurių didžiausias yra 10km ilgio. Čia neretai pasitaiko sniego griūčių, kurios sunaikina pastatus, kelius ir pražudo žmones. Daugiamečio sniego linija eina 2500 – 2800m aukštyje.

Rytų Alpes kerta tuneliai, kuriais nutiesti geležinkeliai ir geri plentai.

Perėjos yra 900 – 1300m aukštyje. Vienintėlė patogi perėja vakarinėje Austrijos Alpių dalyje – Breneris (1 370m). Ši perėja yra Tirolyje, Italijos pasienyje. Per Brenerį eina svarbus tarptautinis ke-

lias iš Centrinės Europos į Viduržemio jūrą.

Į rytus nuo Aukštojo Tauerno Centrinės Kristalinės Alpės praplatė-

ja, pažemėja ir palaipsniui virsta kalvota lyguma.

Į šiaurę nuo Centrinių Kristalinių Alpių, lygiagrečiai joms, tęsiasi Šiaurinės Klintinės Alpės, pasibaigiančios prie pačios Vienos Viner-

valdo (Vienos Miško) kalvomis. Šiaurinės Klintinės Alpės, sudarytos iš mažiau kietų uolienų (klinčių, skalūnų ir smiltainių), yra žemesnės už Kristalines Alpes (svarbiausia viršūnė Dachšteinas – beveik 3000m), bet gražesnės už jas, kontūrai vaizdingesni, viršūnės įvairesnės, šlaitai statesni, slėniai gilesni.

Pietinės Klintinės Alpės, esančios daugiausia šiaurės rytų Italijoje, Austrijos teritorijoje užima nedidelį plotą ir siauru ruožu tęsiasi Karintijos provincijos pietuose, Italijos ir Jugoslavijos pasieniu.

Per Austriją teka dvi didžiausiuos Europos upės: vakaruose, Švei-

carijos pasienyje, – neilga Reino atkarpa, o šiaurėje – 350km ilgio

Dunojaus dalis.Šalies šiaurės rytuose yra kalvota Padunojo lyguma, kuri netoli Vengrijos ir Čekoslovakijos sienos virsta žemuma. Padu-

nojo lygumai būdingos derlingos liosinės dirvos; dėl to ji yra vienas iš svarbiausių šalies aruodų.

Į pietryčius nuo Vienos, dešniajame Dunojaus krante, yra nedidelė dauba, vadinama Vienos baseinu.Kylio pavidalu, kuris siaurėja į pietus nuo Dunojaus, Vienos baseinas įsiterpęs tarp dviejų  neauk-