Lietuvos vidaus politinę raidą lėmė 1926 m. gruodžio 17 d. įvykęs perversmas. Į valdžią nekonstituciniu būdu atėjo A. Smetona ir A. Voldemaras. 1927 m. buvo paleistas Seimas, atsisakyta 1922 m. Konstitucijos. 1927 m. krikščionių demokratų partija, rėmusi tautininkų atėjimą į valdžią, nesulaukė naujo Seimo rinkimų paskelbimo. Dėl to atsisakė palaikyti tautininkus. Valdžioje liko vieni tautininkai. Politinės partijos: krikščionių demokratų, liaudininkų, socialdemokratų – nebuvo panaikintos, bet jų veikla buvo sustabdyta. Taip Lietuvoje baigėsi partijų ir seimų valdymo laikotarpis.

Po perversmo vėl buvo įvesta karo padėtis, uždraustos profsąjungos, sugriežtinta cenzūra. Siekiant įtikinti Lietuvos gyventojus, kad valstybei grėsė komunistinis perversmas, iš karto buvo suimti penki jų vadovai. Karo lauko teismas nuteisė keturis iš jų mirties bausme. A. Smetona ir A. Voldemaras, sankcionavę sušaudymą, davė suprasti režimą būsiant antidemokratinį, be to, komunistus ir jų šalininkus negalėsiant veikti Lietuvoje legaliai. Diktatūros būtinumą A. Smetona grindė tuo, kad parlamentarizmas kelia šalyje nepastovumą, silpnina valstybės galią viduje. Jis neigiamai žiūrėjo į partijų poveikį visuomenei, kėlė tautos vienybės idėją ir buvo įtikėjęs savo gebėjimu vadovauti Lietuvai ir lietuvių tautai. Taip 1927 m. pavasarį Lietuvoje susiformavo autoritarinis valdymas, klostėsi “tautos vado” režimas. 1928 m. A. Smetona paskelbė naują Lietuvos Konstituciją, kuri dar labiau išplėtė prezidento teises. Jis tapo renkamas ne Seimo, bet specialios rinkėjų kolegijos. Prezidento kadencija – septyneri metai. Prezidentas galėjo paleisti Seimą, vienvaldiškai skelbti potvarkius ir net įsakymus. Tačiau pagal šią Konstituciją Seimas buvo išrinktas tik 1936 m.

Kadangi ministras pirmininkas A. Voldemaras stengėsi valdyti kraštą vienas, nesitardamas su prezidentu, 1929 m. rugsėjo 19 d. buvo atleistas iš ministro pirmininko pareigų. Naują vyriausybę sudarė ir jai vadovavo J. Tūbelis.

1931 m. pagal 1928 m. Konstituciją vyko prezidento rinkimai. Nuo kiekvieno 20 tūkst. gyventojų buvo išrinkta po vieną “tautos atstovą” (iš viso 118). Prezidentu vėl tapo A. Smetona. Opozicinės partijos negalėjo dalyvauti rinkimuose, todėl A. Smetona varžovo neturėjo.

1936 m. pradėta ruoštis naujiems prezidento rinkimams. 1936 m. buvo paskelbtas naujas rinkimų {statymas, pagal kurį kandidatus į Seimą siūlė miestų ir apskričių tarybos. Buvo paskelbtas naujas Draugijų įstatymas, suvaržęs draugijų veikimo laisvę. Vidaus reikalų ministras generolas J. Čaplikas panaikino krikščionių demokratų partiją, socialdemokratų partiją, Valstiečių liaudininkų sąjungą, Ūkininkų vienybę. Liko tik lietuvių tautininkų sąjunga, kuri rėmė A. Smetoną ir jo vyriausybę.

Išrinktas Seimas nerodė iniciatyvos, buvo klusnus, jam diktavo prezidentas. Seimo galia buvo nedidelė, nes prezidentas turėjo daugiau teisių nei tautos renkamas Seimas. Tokią padėtį galutinai įteisino 1938 m. Lietuvos Konstitucija. Ji numatė, kad prezidentas yra visiškai nepriklausomas nuo Seimo, jis gali būti kiekvieną kartą vėl išrinktas. Seimo priimti įstatymai negaliojo, kol jų nepatvirtindavo prezidentas. Šioje Konstitucijoje net nebuvo paminėta, kad Lietuva yra demokratinė Respublika, kaip tai buvo padaryta 1922 m. Konstitucijoje.

Autoritarinis režimas, demokratijos principų pažeidimai kaitino politinę atmosferą, silpnino Lietuvą iš vidaus. Taigi politinė padėtis krašte buvo netvirta.

Pirmoji sovietų okupacija

1940 metų birželio 14 d. Lietuvai buvo įteiktas ultimatumas, kuriame buvo reikalaujama įleisti į Lietuvą papildomus Raudonosios armijos dalinius, pakeisti vyriausybę Lietuvoje tokia, kuri būtų palanki Maskvai. Lietuvos vyriausybėje prieš ultimatumo priėmimą ir už ginkluotą kovą pasisakė prezidentas A. Smetona ir Krašto apsaugos ministras K. Musteikis. Tačiau dauguma vyriausybės narių nepritarė šiam pasiūlymui. Ultimatumas buvo priimtas besąlygiškai. 1940 m. birželio 15 d. Sovietų Sąjungos kariuomenė okupavo Lietuvą.

1940 m. birželio 15 d. sovietiniai tankai riedėjo Vilniaus ir Kauno gatvėmis. Tos pačios dienos vakarą į Kauną atskrido Sovietų Sąjungos vyriausybės įgaliotinis, užsienio reikalų liaudies komisaro pavaduotojas V. Dekanozovas ir SSRS įgaliotasis ministras Lietuvai N. Pozdniakovas. Dekanozovas turėjo parengti Lietuvos aneksijos įforminimą, įvykdyti sovietizaciją ir atlikti tai sudarant teisėtumo įspūdį.

Dekanozovui vadovaujant, birželio 17 d. buvo sudaryta nauja Lietuvos vyriausybė iš palankių komunistams žmonių. Pasidavęs V, Dekanozovo diktatui, Merkys paskyrė Justą Paleckį ministru pirmininku ir pavedė jam sudaryti vyriausybę. Į ją buvo įtraukti žinomi Lietuvoje veikėjai: V Krėvė – Mickevičius, E. Galvanauskas, gen. V. Vitkauskas. Jų buvimas vyriausybėje turėjo parodyti, kad Ministrų kabinete išliko perimamumas, ir nuraminti gyventojus. Laikinai ėjęs prezidento pareigas A. Merkys atsistatydino. Prezidentu buvo paskelbtas J. Paleckis. Šis aktas net formaliai buvo neteisėtas, nes pagal Lietuvos Respublikos konstituciją, ministrui pirmininkui perėmus prezidento pareigas, naujuoju ministru pirmininku turėjo tapti buvusio ministro pirmininko pavaduotojas, šiuo atveju – Bizauskas. Konstitucija leido A. Merkiui skirti naują ministrą pirmininką tik tuo atveju, jeigu A. Smetona būtų miręs arba atsistatydinęs ir jeigu konstitucine tvarka būtų atstatydintas esantis ministro pirmininko pavaduotojas K. Bizauskas. Ši vyriausybė demagoginiais sumetimais buvo pavadinta “Liaudies vyriausybe”. Birželio 17 d. J. Paleckis ministro pirmininko pareigas perdavė savo pavaduotojui V. Krėvei – Mickevičiui.

Vėliau vyriausybės sudėtis buvo papildyta komunistais: M. Gedvilu, L. Adomausku. Komunistai buvo skiriami į įvairias apskričių valdymo grandis, pašalinus anksčiau dirbusius pareigūnus.

1940 m. birželio antroje pusėje prasidėjo laipsniškas Lietuvos sovietizavimas. Uždrausta visų partijų ir organizacijų veikla, legalizuota kompartija. Joje tuo metu buvo apie 2 tūkst. narių, kurių dauguma (75 proc.) buvo kitataučiai. Iš ministerijų buvo atleisti visi darbuotojai iki referentų įskaitytinai. Jų vietas užėmė vietiniai komunistai arba atsiųstieji iš Maskvos. Apskričių bei policijos viršininkai buvo pakeisti naujais valdžiai patikimais asmenimis. Likviduotos apskričių karo komendantūros. Birželio 25 d. į atsargą buvo paleista 17 generolų ir pulkininkų. Gruodžio mėn. – apie 100 Lietuvos karininkų. Liepos 4 d. kariuomenė pavadinta “liaudies kariuomene” ir jai vadovauti paskirtas generolas iš Maskvos F. Baltušis – Žemaitis. 1941 m. birželio mėn. apie 30 proc. karininkų ir kareivių buvo ištremta į Sibirą.

Stalininė Sovietų Sąjunga toliau įgyvendino savo planus, įjungdama Pabaltijo šalis į savo sudėtį. Svarbiausia, kad įvykiai klostėsi pagal tą patį scenarijų visose trijose Pabaltijo valstybėse. Į jas buvo įvesta Raudonoji armija, po to pareikalauta papildomai įleisti kariuomenę, po to pakeistos vyriausybės, palankiomis sovietams. Lietuvoje tokia propaganda ypač sustiprėjo, kada buvo organizuojami rinkimai į “Liaudies seimą”, kad patrauktų daugiau rinkėjų. Liepos 5 d. buvo paskelbti rinkimai į seimą, o rinkimai įvyko liepos 14 -15 d. Rinkimų tvarka pakeista, buvo renkamas tik vienas patikimas kandidatas. Nepaisant spaudimo, rinkimuose dalyvavo apie 30 – 50 proc. turėjusių teisę balsuoti žmonių (sovietinė statistika skelbė, kad 95,5 proc). Už kandidatus balsavo 16 -18 proc. (skelbė, kad 99,19 proc.) rinkėjų. Sovietinė propaganda klastojo duomenis tam, kad parodytų, jog Seimo nariai, kurie turėjo priimti įstojimo į SSRS aktą, buvo išrinkti absoliučios daugumos ir išreiškė jų reikalavimus.

Po rinkimų bolševikai pradėjo organizuoti mitingus, kuriuose patys pateikdavo ir patys priimdavo rezoliucijas, siūlančias jungtis į SSRS. Ibkie reikalavimai buvo siunčiami į Seimą. Taip pamažu buvo rengiamas Lietuvos okupacijos įteisinimas. 1940 m. liepos 21 d. buvo sušauktas Seimas, pavadintas “Liaudies seimu*. Į Seimo sesijos dienotvarkę buvo įtraukti 4 klausimai: dėl valstybės santvarkos, apie Lietuvos įstojimą į Sovietų Sąjungą, dėl žemės, dėl bankų bei stambiosios pramonės nacionalizavimo.

Seimas priėmė deklaraciją, kad Lietuvoje įvedama sovietinė santvarka, o valstybė pavadinama Lietuvos Tarybų Socialistine Respublika ir dėl Lietuvos įstojimo į SSRS.

Šie antikonstituciniai aktai buvo pasiūlyti ir įtraukti į Seimo sesijos dienotvarkę LKP iniciatyva. Jie buvo priimti ignoruojant elementarias parlamento darbo procedūras (kartu su Seimo atstovais salėje sėdėjo pašalinių žmonių, nebuvo skaičiuojami balsai). Liepos 22 d. Liaudies seimas paskelbė žemę visos tautos, t.y. valstybės, nuosavybe, o liepos 23 d. priėmė bankų ir stambiosios pramonės nacionalizavimo deklaraciją, išrinko konstitucijos projekto rengimo komisiją, taip pat įgaliotąją komisiją, kuri turėjo perduoti SSRS Aukščiausiajai Tarybai Seimo deklaraciją dėl Lietuvos įstojimo į SSRS.

Šie Seimo aktai likvidavo Lietuvos tautinį valstybingumą.

Lietuvos inkorporavimas į SSRS juridiškai buvo įformintas 1940 m. rugpjūčio 3 d. SSRS Aukščiausiosios Tarybos VII sesijoje – Lietuva buvo paskelbta SSRS sąjungine respublika.

Po 1940 m. rugpjūčio 3 d. Lietuvoje įsigaliojo SSRS suverenitetas ir pilietybė, buvo organizuojami prievartiniai rinkimai į SSRS AT, rugpjūčio 25 d. SSRS konstitucijos (1936 m.) pagrindu buvo priimta LTSR konstitucija. Lietuvoje sovietiniai įstatymai vienodai galiojo ir okupantams, ir Lietuvos piliečiams.

Sovietinė okupacija pasireiškė nepriklausomos Lietuvos valstybės griovimu, rusifikacija, tautinės kultūros niokojimu, bažnyčios ir religinio gyvenimo suvaržymu. Sovietizuodami Lietuvą, okupantai įkalino ir ištrėmė tūkstančius “nepatikimų” ir “priešiškų elementų”. Likvidavus nepriklausomos Lietuvos valstybingumo institucijas, uždraudus politines partijas ir beveik visas visuomenines organizacijas, buvo pradėta formuoti naujas struktūras, atitinkančias SSRS politinę sistemą. 1940 m. rugpjūčio 25 d. Liaudies seimas buvo pavadintas LTSR AT, Respublikos prezidento institucija pakeista LTSR AT Prezidiumu (pirmininkas J. Paleckis), Liaudies vyriausybė pertvarkyta į Liaudies komisarų tarybą, savivaldybės – į darbo žmonių deputatų tarybas.

Kitas žingsnis sovietinant Lietuvą buvo pertvarkymai, padaryti žemės ūkyje. Žemė buvo paskelbta valstybine nuosavybe, o buvusieji žemės savininkai tapo tik jos naudotojais. Vienam asmeniui nustatyta žemės norma negalėjo viršyti 30 ha. Plotas, viršijantis normą, buvo nusavinamas ir atiduodamas į sudarytą žemės fondą. Iš žemės fondo žemė buvo dalijama jos neturintiems. Naujakurys vidutiniškai turėjo 7,5 ha ūkį. Kaimo žmonių padėtį blogino dideli žemės ūkio mokesčiai, kurie turėjo būti sumokėti pinigais ir produktais.

1940 m. liepos mėnesio pabaigoje sovietinė valdžia pradėjo pramonės nacionalizavimą. Iš pradžių nacionalizavo stambesnius fabrikus, o vėliau ir amatininkų dirbtuves, transporto priemones, didesnius namus. Iki 1941 m. birželio mėnesio buvo nacionalizuota 80 proc. pramonės.

1940  m. lapkričio 25 d. vietoj lito įvestas rublis. Padidėjo visų prekių kainos. Nuo sovietinių pertvarkymų nukentėjo kultūra. Iš bibliotekų buvo išmestos tautinio,

politinio, religinio turinio knygos (apie 0,5 mln. knygų), nusiaubti Bažnytinio meno muziejaus rinkiniai ir t.t. Pirmuosius persekiojimus patyrė Bažnyčia. 1940 m. vasarą buvo nutrauktas konkordatas su Vatikanu. Uždaryti vienuolynai, uždarytos Telšių, Vilkaviškio, Vilniaus kunigų seminarijos, Kauno universiteto Teologijos fakultetas. Gyvenimo norma tapo represijos. 1940 m. vasarą, prieš tariamus rinkimus, gyventojai buvo suiminėjami, bauginami. Kita suėmimų banga buvo 1940 m. gruodžio mėn. Jos metu buvo suimta žymių politinių veikėjų. Iš jų buvę ministrai – A. Merkys, J. Urbšys, L. Bistras. Pirmieji masiniai trėmimai vyko 1941 birželio 14 -18 d. Tomis dienomis galėjo būti ištremta apie 20 – 30 tūkst. Lietuvos gyventojų – ūkininkų, tarnautojų, darbininkų, mokytojų, karininkų. Visus numatytus ištremti žmones sutrukdė karas.

Frankai krikščionybę priėmė 496 m. apsikrikštijus frankų karaliui ir valstybės įkūrėjui Chlodvigui.

VI-VII a. krikščionybė išplito Anglijoje ir Pirėnų pusiasalyje, IX-XII a. – Vengrijoje, Skandinavijoje, 988 m. Kijevo Rusios valstybėje.

Dauguma Europos tautų krikščionybę priėmė patys, kiti misionierių veikiami, dar kitus pakrikštijo prievarta.

Krikščionybės išplitimą ir įsigalėjimą lėmė jos universalumas, dvasinė galia, sugebėjimas prisitaikyti prie įvairių aplinkybių:

1. 476 m. žlugus Vakarų Romos imperijai, krikščionybė liko vienintele jėga,

siejančia Europos kultūrą su antika, žadinančia jos tautų kūrybines galias.

Ankstyvaisiais viduramžiais tik dvasininkai buvo raštingi. Bažnyčia steigė pirmąsias viduramžių mokyklas. Vienuolynuose buvo perrašinėjamos bei platinamos knygos, rašomi teologijos veikalai.

Taigi viduramžių kultūra iki universitetų atsiradimo – tai vienuolynų kultūra.

2.     Ypač reikšminga krikščionybės galia – vienyti visuomenę, kuriantis naujoms Europos valstybėms ir prasidėjus feodalinio susiskaldymo laikotarpiui. Dvasininkai dažnai patys rūpindavosi krašto gynyba, derybų su kariuomenės vadais metu bažnyčios brangenybėmis išgelbėdavo miestą nuo žudynių ir plėšimų.

3.     Krikščionybė kūrė ir stiprino dar Romos imperijos laikais atsiradusią centralizuotą religinę instituciją – Krikščionių bažnyčią, kuriai vadovavo Romos vyskupas, nuo V a. vadinamas popiežiumi. Jis susiskaldžiusioje Vakarų Europoje turėjo ne tik religinį, bet ir moralinį, politinį autoritetą.

Taigi tuo metu krikščionybė Europos tautoms buvo reikšminga savo universalumu, dvasinėmis galiomis, sugebėjimu vienyti visuomenę ir išgelbėti ją nuo nesėkmių. Sklido ji iš Vakarų Romos imperijos, todėl teritoriniu atžvilgiu ją pirmiausia perėmė artimiausios tautos, o toliau gyvenančios su ja susidūrė jau vėliau ir kitomis istorinėmis aplinkybėmis. Rytų Pabaltijo šalys, tarp jų ir Lietuva, krikščionybę priėmė XIII-XIV a. Kas tai nulėmė?

12-13 a. sandūroje lietuvių genčių žemes vis dar aplenkdavo Europos žemyno raidą lėmę įvykiai. Krikščionybę baltų kraštuose mėgino skleisti misionieriai. 997 m. Prahos arkivyskupas šv. Adalbertas Vaitiekus atvyko į vakarų baltų kraštus platinti krikščionybės. Vietiniai gyventojai, laikydamiesi savo krašto papročių ir įstatymų, nepritardami naujos religijos platinimui, jį nužudė. 1009 m. jotvingius bandė krikštyti šv.Brunonas Bonifacijus, tačiau ir jis susilaukė to paties likimo.

Po to lygiai 200 metų niekas nebeįkyrėjo baltams su pasiūlymais krikštytis, mat tuo metu visa Europa kariavo kryžiaus karus Palestinoje. Tik XII a. pabaigoje į šiaurinių baltų, kuršių ir žiemgalių žemės iš Vokietijos atvyko vienuoliai augustijonai bei jų vyresnysis Meinardas ir apkrikštijo dalį šiaurinių baltų ir finougrų genčių. 1186 m. jie įkūrė pirmąją vyskupystę. Tais pačiais metais ant Dauguvos kranto pastatė pirmąją, baltų kraštuose mūrinę bažnyčią. Tad 1996 m. latviai šventė 810 krikšto metines.

13 a. pirmaisiais dešimtmečiais lietuvių žemių kaimynystėje susikūrė dvi itin agresyvios valstybės (1202 m. Kalavijuočių ordinas, 1231 m. pradėjęs prūsų žemių nukariavimą Kryžiuočių ordinas). Iki buvo grobikų ir kolonizatorių valstybės.

Šie ordinai atnešė į užgrobtas žemes krikščioniškąją kultūrą, naujausią technologiją, aukštesnės pakopos visuomenės organizaciją. Tačiau vietinius gyventojus pavertė išnaudojamaisiais valdiniais, kurie buvo žemesnės rūšies žmonės. Užkariavimus lydėjo baltų genčių genocidas.

Šių jaunų agresyvių valstybių kaiminystėje gyvenantiems lietuviams kilo grėsmė, kad juos ištiks prūsų, latvių ir kitų Pabaltijo genčių likimas. Ne veltui nuo 1228 m. Lietuva imama minėti tarp užkariautų pagonių šalių, o 1236 m. prieš ją buvo paskelbtas kryžiaus žygis. Kai Livonijoje ir Prūsijoje kūrėsi kariniai krikščionių ordinai, baltų žemėse dar nebuvo vieno valdovo valdomos valstybės. Pirmasis tokią valstybę sukūrė Mindaugas. Nepatenkinti jo priešai, ypač sūnėnas Tautvilas, subūrė prieš jį slavus, jotvingius, žemaičius ir Livonijos kalavijuočius. Tautvilas, norėdamas įtikti krikščionims, pirmas iš visų lietuvių kunigaikščiu apsikrikštijo Rygoje lotynišku (Romos katalikų) krikštu. Mindaugui reikėjo išardyti prieš jį susidariusią koaliciją. Kadangi Tautvilą krikštijo Rygos arkivyskupas, tai Mindaugas kreipėsi j jo priešą Livonijos magistrą ir 1251 m. apsikrikštijo kartu su sūnumis, žmona, kuri gavo Mortos vardą, ir, kaip sakoma popiežių bulėse, didele daugybe pagonių. Jis bent šiek tiek buvo rengiamas krikštui ir galėjo įsitikinti, kad krikščionybė yra palanki vieningai vieno valdovo valstybei, kad gali būti naudinga ją kuriant.

1254 m. Mindaugui pavyko įsteigti bažnytinę Lietuvos provinciją ir vyskupu pašventinti minėtąjį Kristijoną. Popiežiui reikalaujant, Mindaugas pastatė katedrą ir užrašė vyskupui po pusę Ariogalos, Betygalos, Laukuvos ir Raseinių žemių Žemaitijoje.

Krikšto sėkmė priklausė nuo bažnyčios veiklos ir nuo to, ar atsiras Lietuvoje dvasininkų korporacija. Čia nedaug buvo padaryta. Svarbiausia -minėta katedra. Mindaugo dvare buvo nuodėmklausys. Matyt, dvasininkai padėjo organizuoti valdovo raštinę – Europoje tai buvo jų monopolis. Tačiau tai beveik ir viskas, nes nėra žinių apie vietinių kunigų rengimą, apie bažnyčių statybą, išskyrus minėtąją, net kapitulos vyskupas Kristijonas neturėjo. Pats vyskupas jau 1259 m. veikė Vokietijoje, ten ir mirė 1271 m.

Nors dokumentų apie tai, kad Mindaugas būtų atsimetęs nuo krikščionybės nėra, bet padaryti Lietuvą krikščionišku kraštu jis nepajėgė, nes ji tam dar nebuvo pribrendusi. Be to, nebuvo rengta misionierių ar turėta ilgesnių kontaktų su katalikiškomis visuomenėmis. Katalikų bažnyčios struktūros – Rygos arkivyskupas, kiti Livonijos vyskupai, Ordinas, šiek tiek Lenkijos vyskupai – varžėsi vieni su kitais, nesugebėjo ar nenorėjo suvienyti jėgas. Dėl šių priežasčių Lietuvos krikštas, valdant Mindaugui, buvo tik istorijos epizodas, kuris nedaug paveikė vėlesnius įvykius.

Mindaugas priėmė katalikų tikėjimą, bet valdė pagonis lietuvius ir stačiatikius slavus. Lietuviams krikščionybė buvo priešų tikėjimas, o pagonybė- šventas lietuvybės simbolis. Atsisakyti jo ir priimti krikščionybę reiškė išduoti save ir tėvynę. Gindamasi nuo ordino ir jo stumiama Lietuva plito į rytus – Vytenis, Gediminas, kiti valdovai, kaip ir Mindaugas, didino Lietuvos valstybę, prijungdamas vis daugiau rusų žemių. Tad ilgainiui didieji Lietuvos kunigaikščiai rusiškų žemių ėmė valdyti daugiau negu baltiškų, o rusų pavaldinių turėjo kur kas daugiau nei lietuvių. Jei jie būtų priėmę stačiatikių (pravoslavų) tikėjimą, tai būtų užvaldę dar didesnius rusų žemių plotus. Bet tam reikėjo išsižadėti savo tikėjimo, lietuviškumo. Be to, pravoslavybė nebūtų apgynusi Lietuvos nuo ordinų ir visos katalikiškos Europos puolimo. Tik katalikybė galėjo laiduoti taiką su Europa. Kita vertus, nepaisyti savo pavaldinių pagonybės ir pravoslavybės negalėjo nei Mindaugas, nei po jo Lietuvą valdę valdovai. Todėl taip ilgai Lietuva ir rinkosi, kuriuo keliu pasukti. Šitaip ji ir dvejojo, beveik 200 metų blaškydamasi tarp pagonybės, pravoslavybės ir katalikybės, ištisus amžius svyruodama tarp rytų ir vakarų kultūrų, nuolat jų spaudžiama ir alinama. Kadangi Lietuvos gyventojai buvo įvairaus tikėjimo, priklausė įvairioms tautybėms, valdovai nuo seno buvo gana pakantūs, tolerantiški. Tačiau valstybė negalėjo būti be valstybinės religijos. Lietuvos valdovai labiau linko į katalikišką Vakarų Europą, jos kylančius mokslo centrus, sparčiai plintančią veržlią universitetų kultūrą. Krikštas buvo svarbus užsienio politikos veiksnys. Kad būtų sustabdyta karinė ir ideologinė parama Vokiečių ordinui, Gediminas panaudojo savo diplomatinius sugebėjimus. 1323-1324 m. jis parašė 6 laiškus. Gediminas turėjo du

(Lietuvos Didysis Kunigaikštis Vytautas, jo santykiai su kaimynais. Bandymas karūnuotis. Lenkijos karalystė ir LDK po Vytauto mirties)

Lietuvos Didysis Kunigaikštis Vytautas

Lietuvos Didysis Kunigaikštis Vytautas gimė 1350 m. Jo tėvai – kunigaikštis Kęstutis ir kunigaikštienė Birutė. Mirus Kęstučiui, Vytautas ryžosi su kryžiuočių pagalba susigrąžinti tėvo žemes iš Jogailos. Išvykdamas į Lenkiją karaliauti, Jogaila Lietuvą paskyrė valdyti broliui Skirgailai, kuriam užrašė dalį Vilniaus ir Trakų žemių. Vytautas įsižeidė, kad Jogaila negrąžino jam Kęstučio valdytų sričių, bet davė Voluinę. Dešimt metų truko Vytauto kova su Skirgaila ir Jogaila dėl dominavimo Lietuvoje. Jogaila,

suprasdamas, kad jam sunku bus išsilaikyti Lietuvoje, nes Lietuvos žmonės mielai jungėsi prie Vytauto, pasiryžo su juo vėl susitaikyti ir grąžinti jam ne tik tėviškę, bet ir visas Lietuvos žemes.

1392 m. Astravo dvare prie Lydos Vytautas ir Jogaila sudarė sutartį, pagal kurią Vytautas atgavo Trakų kunigaikštystę ir kitas tėvo Kęstučio turėtas žemes. Kaip Jogailos vietininkas, ėmė valdyti Vilnių. Vytautas pasižadėjo nesiskirti nuo Lenkijos ir teikti jai pagalbą, t.y. likti Lenkijos vasalu. Pagal sutartį po Vytauto LDK, išskyrus Vytauto brolio Žygimanto valdas, turėjo atitekti Lenkijos karaliui.

Taigi Vytautas ne tik atgavo tėvo palikimą, bet ir visą Lietuvą, nes tapo Vilniaus valdovu. Jis buvo tokia stipri asmenybė, kad pasinaudodamas tuo, ką gavo Astrave, sukūrė didingiausią Lietuvos istorijos epochą. Nuo Astravo sutarties 1392 m. iki savo mirties 1430 m. jis valdė Lietuvą vienas.

1401 m. Vilniaus – Radomo sutartimi Lenkija patvirtino Vytautą Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu. Tapęs didžiuoju LDK kunigaikščiu, savo krašto bajorų remiamas, visą valdymo laiką stengėsi stiprinti didžiojo kunigaikščio valdžią ir centralizuoti valstybę:

L Nepaklusnius kunigaikščius pašalino iš jų valdomų žemių ir į jų valdas paskyrė savo vietininkus, daugiausia ištikimus lietuvių bajorus ir paklusnius kunigaikščius.

2. Lietuvių bajorai ir didžiojo kunigaikščio klausantys maži kunigaikščiai sudarė Didžiojo kunigaikščio tarybą. Su savo Tarybos nariais, ypač lietuvių bajorais, Vytautas sprendė visus svarbiausius valstybės reikalus. Jie buvo valstybės savarankiškumo gynėjai.

3.  Valdė Lietuvą, remdamasis bajorų karine jėga. Duodamas bajorams daugiau žemių, reikalavo iŠ jų uolesnės karinės tarnybos. Jis toliau tęsė Jogailos pradėtą valstiečių dovanojimo paprotj, nustatė naują duoklės ėmimo tvarką: valstiečiai turėjo atiduoti iš anksto nustatytą grūdų kiekį ir pinigų sumą.

4.  Laipsniškai šalino kunigaikščius ir nuo vadovavimo kariuomenei, šias pareigas perduodavo vaivadoms. Vaivadijos, kaip teritoriniai vienetai, buvo įvestos 1413 m. Horodlės unijos aktu. Šis aktas iškėlė Lietuvos bajorų luomą ir aprūpino jį įvairiomis privilegijomis.

Vytauto santykiai su kaimynais

Vytauto stiprėjimas, jo siekimas vykdyti savarankišką Lietuvos politiką bajorų pagalba kėlė Lenkijos ponų nerimą. Karalienė Jadvyga, lenkų ponų raginama, pareikalavo iŠ Vytauto vasalinės duoklės, nes Jogaila jai buvo užrašęs dalį LDK žemių. Vytautas atsisakė, nes tai būtų reiškę LDK ir jos valdovo Vytauto nepriklausomybės praradimą.

Susidarius palankioms sąlygoms vykdyti užkariavimus rytuose ir atsiradus progai pajungti savo valdžiai Rusią, Vytautui reikėjo turėti laisvas rankas vakaruose. Tuo tikslu 1398 m. Salyne buvo pasirašyta taikos sutartis su Ordino magistru, pagal kurią Vytautas užleido Ordinui Žemaičius iki Nevėžio, Šiaurinę Suvalkų dalį. Ordinas sutiko ne tik nepulti Lietuvos, bet ir padėti Vytautui kariauti rytuose.

Sudaręs Salyno sutartį, Vytautas pradėjo grobti ukrainiečių žemes, kurios dar buvo likusios totorių valdžioje. XIV a. pabaigoje jis išplėtė savo valstybės ribas iki Juodosios jūros.  1398 m. Vytautas įsiveržė į pietų Rusią ir iš ten į Lietuvą atsivedė totorių ir

karaimų, kurių palikuonys dar ir dabar gyvena Lietuvoje:

1399 m. pas Vytautą prašyti pagalbos susigrąžinti prarastą sostą atvyko totorių chanas Tochtamyšas. Tuo pasinaudodamas Vytautas surengė didelj žygį prieš totorius, kurį palaimino pats popiežius. Lemtingas žygis įvyko prie Vorsklos upes. Kautynės baigėsi skaudžiu pralaimėjimu: žuvo beveik trys ketvirtadaliai Vytauto kariuomenės ir apie 20 kunigaikščių. Pats Vytautas išsigelbėjo, pasinaudojęs nakties tamsa.

1401 m. Vilniaus – Radomo sutartimi užsitikrinęs Lenkijos paramą, Vytautas rėmė 1401 m. žemaičių sukilimą prieš Ordiną ir padėjo jiems išsivaduoti. Bet siekdamas susigrąžinti Smolenską, kurį prarado po Vorsklos mūšio, 1404 m. vėl atidavė Žemaitiją Ordinui ir tais pačiais metais užėmė ir prisijungė Smolenską. Tai Vytautą vėliau įgalino pasitelkti Žalgirio mūšiui ne tik Kijevo, bet ir Smolensko pulkus. 1406 – 1408 m. Vytautas kariavo su Maskvos Didžiąja Kunigaikštyste dėl Pskovo ir Naugardo, tačiau, sudaręs taikos sutartis su šiais miestais, užsitikrino Maskvos kunigaikščio paramą. Tai padaręs, nukreipė jėgas prieš kryžiuočius. 1409 m.Vytauto remiami sukilo žemaičiai ir išvijo kryžiuočius iš Žemaitijos. Žemaitija susijungė su Lietuva. Matydami bendrą priešą – kryžiuočius – Jogaila ir Vytautas nutarė sutelkti prieš juos jėgas. Lemiamas mūšis su Ordinu buvo neišvengiamas.

Vytautas ir Jogaila nutarė burti jungtines karines jėgas Lenkijoje, prie Vyslos. Jogaila surinko kariuomenę iš Lenkijos karalystės žemių. Su lenkų kariuomenės pulkais žygiavo samdytas čekų būrys. Vytauto kariuomenės daugumą sudarė lietuvių ir rusų kariai. Visas pasiruošimas karui vyko labai slaptai. Ordinas už didžiulius pinigus pasisamdė kariuomenės iš Europos.

1410 m. liepos 15 d. sąjungininkams, žygiuojantiems į  Marienburgą, ties Tanenbergo ir Griunvaldo (Žalgirio) kaimais kelią pastojo Ordino kariuomenė, vadovaujama Ulricho fon Jungingeno. Nėra abejonės, kad pagal užimamą valstybėje vietą vadovauti derėjo Jogailai. Tačiau apie Vytauto vadovavimą kautynėms gana vaizdžiai kalba istoriniai šaltiniai:

1.    Dlugošas rašo, kad Vytautas vadovavo visai lenkų ir lietuvių kariuomenei.

2. Magistras atsiuntė du kalavijus kaip kvietimą į mūšį. Taigi dvigubą sąjungininkų vadovybę pripažino ir Ordino vadovybė.

Sąjungininkų kariuomenė buvo išrikiuota trimis eilėmis: lietuviai buvo dešinėje, o lenkai kairėje. Ordino kariai nekantravo, tačiau nedrįso pulti, nes būtų tekę kautis miške. Jie norėjo, kad pirmieji pultų sąjungininkai. Magistras atsiuntė du kalavijus ir ragino nesislapstant krūmuose pradėti kautynes.

Duglošas rašė, kad vokiečiai visas jėgas nukreipė į dešinįjį sparną. Po beveik valandą trukusio smarkaus puolimo Vytauto kariuomenė ėmė trauktis. Matyt, šiuo iš anksto apgalvotu manevru buvo norima išsklaidyti kryžiuočių jėgas. Lietuvius atmušus, kryžiuočiai puolė lenkus ir Smolensko pulkus. Tris valandas vyko smarki kova. Kryžiuočiai jau buvo beapsupą lenkus, bet tuo metu, kiek kitaip surikiavęs būrius, į kovos lauką su savo kariais grįžo ir Vytautas. Smūgis buvo toks netikėtas, jog vokiečiai pakriko ir jau nebesugebėjo susitelkti. Kautynės baigėsi visišku Ordino kariuomenės sutriuškinimu. Tarp 200 kritusių riterių buvo pats didysis magistras, daug aukštų Ordino, pareigūnų.

Karo sėkmę Lenkijai ir Lietuvai lėmė tai, kad jų valdovai veikė sumaniai, apdairiai. Bendros karinės pajėgos pirmą kartą sėkmingai veikė išvien. Kariai buvo įsitikinę kovos teisingumu, juos jungė moralinė – politinė vienybe.

Žalgirio mūšis sustabdė beveik 200 metų trukusį lietuvių tautos naikinimą. Kautynių lauke žlugo kryžiuočių ordino galybė, buvo užkirstas kelias jo yeržimuisi j Rytus. Lietuva ir Lenkija buvo pripažintos didžiausiomis valstybėmis, jos įgijo pirmenybę prieš Ordiną

(Liublino unija ir jos padariniai. Bajorų demokratija . Kultūros laimėjimai Vilniaus akademija. Lietuvos Statutai. Teisinės, ūkinės reformos)

Liublino unija ir jos padariniai

LDK, turinti labai didelę teritoriją, XVI a. viduryje atrodė labai silpna tarp stiprėjančių gretimų valstybių. Viena iš jų buvo Švedija, kurioje valstiečiai buvo laisvi nuo baudžiavos ir su karaliumi ėjo kariauti dėl Baltijos. XV a. pab. Rusija nusikratė mongolų – totorių jungo ir XVI a. pr., Maskvai vadovaujant, baigė vienyti įvairias kunigaikštystes. Rusijos svarbiausias užsienio politikos tikslas buvo išeiti prie Baltijos jūros ir užmegzti ryšius su Europos šalimis. Taigi LDK reikėjo pakankamai jėgų atsilaikyti prieš stiprėjantį kaimyną – Rusiją.

1557 m. Lietuvos didysis kunigaikštis Žygimantas Augustas privertė Livonijos magistrą pasirašyti Pasvalyje pagalbos sutartį, nukreiptą prieš Rusiją. Caras Ivanas IV 1558 m. pradėjo kovą prieš Ordiną. Ordino magistras atvyko į Vilnių prašyti pagalbos, kurią buvo žadėjęs Žygimantas Augustas. 1559 m. Ordinas atsidavė Žygimanto Augusto globai ir 1561 m. tapo LDK vasalu. Tuo karas dėl Livonijos nesibaigė. Į karą įstojo Švediija. LDK padėtis darėsi vis sudėtingesnė.

Liublino unijos priežastys

1.     Nesėkmės karuose su Rusija vertė Lietuvos bajorus ieškoti sąjungininkų, ir karinės pagalbos jie tikėjosi iš Lenkijos.

2.     Lenkijos feodalai siekė užvaldyti Ukrainą ir kai kurias kitas rusų žemes. Jie seniai laukė progos prisijungti Lietuvą ir tam dabar susiklostė labai palankios sąlygos.

3.     Žygimantas Augustas buvo bevaikis. Jam mirus, turėjo pasibaigti Gediminaičių dinastija, kurios atstovai užimdavo ir LDK, ir Lenkijos sostą. Jam pasibaigus, sunku buvo tikėtis, kad Lietuvos ir Lenkijos feodalai valdovu išrinks tą patį asmenį. Lenkai to bijojo.

4.     Lietuvos bajorai norėjo sau lygių teisių su Lenkijos bajorais.

Liublino unija

1569 m. Liublino mieste prasidėjo abiejų valstybių bajorų derybos. Lietuvos bajorai laikėsi nuomonės, kad Unija – tai dviejų laisvų valstybių sąjunga. Lietuva ir Lenkija ja remdamosi nepraranda nei žemių, nei savo valdymo tvarkos, nei įstatymų, tradicijų bei senųjų papročių. Lenkai siekė prijungti Lietuvą prie Lenkijos, kad Lietuva taptų Lenkijos valstybės dalimi. Protestuodami lietuvių bajorai paliko Seimą. Didžiausi unijos, kaip ją suprato lenkai, priešai iš lietuvių politikų buvo Radvilos, ypač M. Radvila Rudasis ir J. Chodkevičius. Dauguma bajorų Uniją laikė paprasta karine sąjunga. Tačiau kai karalius, vykdydamas lenkų bajorų valią, atskyrė nuo LDK keturias pietines vaivadijas ir prijungė jas prie Lenkijos, Lietuvos bajorai pasipiktino. Bet apie rimtą pasipriešinimą nebuvo kalbos. Lietuviai buvo priversti atnaujinti derybas. Chodkevičius kreipėsi į Žygimantą Augustą ir prašė neskriausti Lietuvos. Abi šalys jau buvo išvargintos derybų. Lietuviai pareiškė, kad priima uniją. Laiminti lenkų pusė nekreipė dėmesio į smulkmenas ir tuo pasinaudoję lietuviai nors iš dalies pasiekė savo tikslą.

1569 m. liepos ld. abi pusės unijos aktą patvirtino priesaika.

Liublino unijos akte buvo skelbiama:

1.   LDK ir Lenkijos karalystė susijungia ir sudaro Respubliką.

2.   Si Respublika turi vieną valdovą, renkamą visų Lenkijos ir Lietuvos bajorų luomų Lenkijoje ir karūnuojamą Krokuvoje.

3.    Respublikoje bus vienas seimas ir vienas senatas.

4.    Visi vidaus ir užsienio politikos klausimai bus sprendžiami bendrame seime.

5.    Abiejų šalių bajorams leista visoje Respublikoje įsigyti dvarų, tarnybų ir keisti gyvenamą vietą.

Liublino unijos padariniai

1.    Unija teisiškai įtvirtino savarankišką Lietuvos būvį sąjungoje. Lenkijos karalystė ir LDK turėjo atskirus valdžios pareigūnus, atskirą kariuomenę ir jos vadus, savo valstybės iždą, monetas, skirtingą teisę ir teismus.

2.    Valstybės politika buvo vykdoma atsižvelgiant į Lenkijos interesus. Lietuva neteko teisės rinkti Vilniuje valdovą, turėti atskirą senatą ir atskirą seimą. Taigi valdovus rinko lenkai, o Lietuva galėjo jiems tik pritarti ar nepritarti. Lietuvos padėtis lemdavo jos pasirinkimą: ji pritardavo lenkų sprendimams, bet išsiderėdavo iš valdovo nuolaidų.

3.    Sudarius uniją, jungtinė valstybė galėjo sėkmingiau užbaigti Livonijos karą.

4.    Susidarė palankios sąlygos lenkų kalbos ir kultūros skverbimuisi į LDK, jos bajorų, miestiečių lenkėjimui.

Bajorų demokratija

Jungtinėje Lenkijos – Lietuvos valstybėje, vadinamoje Respublika, didelę valdžią turėjo bajorija (ji sudarė 8 -10 proc. krašto gyventojų). Bajorai sakydavo, kad jie yra Respublikos kūnas, o karalius – jos galva. Visus valstybės reikalus jie norėjo tvarkyti patys (“Nieko naujo apie mane be manęs.”). Karaliaus valdžia pradėjo silpnėti, kai mirus Žygimantui Augustui baigėsi Gediminaičių dinastija ir karalių ėmė rinkti seimas – bajorų suvažiavimas. Nuo 1573 m. karaliai sudarydavo su bajorais valstybės valdymo sutartį, pagal kurią karalius buvo priverstas sutikti su visomis jam pateiktomis sąlygomis. Jeigu karalius nevykdydavo tų sąlygų, bajorai galėjo jo neklausyti ir pradėti prieš jį sukilimą. Nuo XVIII a. pab. bajorai įgijo dar daugiau laisvių.

Taigi, visas politinis Respublikos vidaus gyvenimas sukosi apie bajorų teisių gynimo šūkį. Bajorijai labiausiai rūpėjo 3 gyvenimo sferos: santykis su žeme, asmens laisvė, politinės teisės. Bajorų žemės nuosavybės bei jų asmens laisvės ir neliečiamybės garantijos buvo užfiksuotos III Statute ir neginčijamos. Geriausia bajorų laisvės išraiška buvo galutinai įsigalėjęs draudimas suimti bajorą be teismo sprendimo. Kitą principą, kad tvarka valstybėje negali būti keičiama be bajoro sutikimo, realizavo “liberum veto” teisė (bajorų delegato teisė nesutikti su seimo daugumos nutarimais).

Tarp bajorų buvo skleidžiama visų bajorų lygybės idėja. Ji buvo grindžiama minėtais j principais, visų bajorų teise rinkti valdovą, atstovus į seimą, taigi prisidėti prie valstybės valdymo. Manyta, kad didžiausią pavojų bajorų lygybei ir laisvėms gali kelti stiprus valdovas. Dėl to valdovo veiksmai buvo vis labiau kontroliuojami. Tačiau iš tikrųjų lygybės bajorų tarpe nebuvo. Didikai išlaikė aukštas pozicijas visuomenėje ir valstybėje. Jie galėjo remtis dideliais turtais, įtaka visuomenėje, valdžia valstybėje, pinigais ir jėga. Nors visi bajorai formaliai buvo lygūs, tačiau didikai ėjo priešakyje ir rodė kelią.

Taigi vieno bajorų luomo hegemonija, kai kiti luomai silpni, virto anarchija, nors ji buvo dangstoma bajorų demokratijos vardu.

Kultūros pasiekimai XVI a.

Nuo XVI a. pradžios Lietuvoje pradėjo sklisti renesanso ir humanizmo idėjos, reformacinis sąjūdis. Iš visų Lietuvoje pasireiškusių humanistų aiškiausiai savo visuomenines pažiūras išdėstė Mykolas Lietuvis, lotyniškai parašęs politinius memuarus ir įteikęs juos didžiajam kunigaikščiui Žygimantui Augustui. Jis siūlė priemones santvarkai tobulinti. Daugiausia kritikos kliuvo teismų tvarkai ir bažnyčiai. Sielodamasis dėl valstybės silpnėjimo, priekaištavo privilegijuoto luomo žmonėms už šiurkštų artimo meilės kaip dorovės normos pažeidinėjimą.

Humanistai politinių programų nesudarinėjo ir griauti valstybės valdžios neragino. Jų pasaulėžiūra atitiko ankstyvuosius buržuazijos siekimus, griovė feodalinę ideologiją.

Žymiausi reformacijos idėjų skleidėjai Lietuvoje buvo Abraomas Kulvietis, Jurgis Zablockis, Stanislovas Rapalionis. A. Kulvietis laikomas pirmuoju labai išsilavinusiu lietuviu. Jis buvo ano meto Europos garso žmogus, didikų Goštautų ir karalienės Bonos remiamas 1539 m. Vilniuje įsteigė aukštesniąją reformatų mokyklą, kuri ruošė jaunimą studijoms užsienio universitetuose. Joje buvo mokoma lietuviškai.

(Vabtybingumo nuopuolis. Anarchija. Reformų bandymai Ketverių metų seimas (1788 -1792 m.). 1791 m. gegužės 3 d. Konstitucija. Padalijimai ir jų padariniai)

Valstybingumo nuopolis. Anarchija

Istoriniai šaltiniai leidžia tvirtinti, kad Respubliką sužlugdė objektyvios ir subjektyvios, vidinės ir išorinės priežastys. Galima teigti, kad Respublika žlugo pirmiausia dėl privilegijuotų luomų kaltės. Jie pasirodė esą bejėgiai, nesugebą veikti, užtikrinti politinę pažangą, vidaus politinę pusiausvyrą.

Po Žygimanto Augusto mirties monarcho valdžia pradėjo silpnėti. Lietuva ir Lenkija turėjo rinkti naują valdovą, kuriam iš anksto savo parašu reikėjo patvirtinti raštą su surašytomis bajorų teisėmis ir laisvėmis. Čia buvo skelbiama, jog karalius neprieštarauja laisvam karalių rinkimo principui, jog karo ir taikos dalykus spręs tik senatui pritarus, o visuotinį bajorų šaukimą į karą skelbs tik seimui pritarus, jog nesiųs bajorų kariauti į užsienio Šalis, samdomą kariuomenę išlaikys iš valstybės dvarų pajamų, nuolat turės jo veiklą kontroliuojančius senatorius rezidentus, kas dveji metai šauks seimą. Jeigu karalius pažeistų šiuos pagrindinius principus, bajorai galėtų pareikšti nepasitikėjimą juo ir pradėti ginkluotą sukilimą. Naujas karalius turėdavo patvirtinti šiuos ir dar naujus reikalavimus, kuriais palaipsniui karalių valdžia buvo dar labiau apribojama. Taigi, karaliaus valdžią visiškai apribojo tie, kurie ją rinko. Taip bajorai siekė išsaugoti savo “aukso laisves” (anarchizmą) ir neleisti įsigalėti absoliutizmui. Bajorai didžiuodamiesi gyrėsi, kad Respublika yra laisviausias pasaulio kraštas. Anot jų, Lenkijos – Lietuvos valstybė “laikosi netvarka”. Matydami valstybės silpnumą, bajorai vylėsi, kad jos niekas nenorės nukariauti.

Karaliaus valdžia ypač susilpnėjo valdant švedų Vazų dinastijos atstovams. Antai Zigmantas Vaza, norėdamas LDK didikų ir bajorų pripažinimo, 1588 m. patvirtino Trečiąjį Lietuvos Statutą, kuris suteikė bajorams dideles teises: tik jie galėjo spręsti ne tik savo luomo, bet ir visos valstybės reikalus, valdyti ir rinkti karalių. Valdant Jonui Kazimierui (1648 -1688 m.), įsigalėjo didikai: 1652 m. seime pirmą kartą pasinaudota liberum veto teise. Dalis bajorų laikė liberum veto demokratijos dalyku, o iŠ tikrųjų jis didino magnatų įtaką seimuose ir seimeliuose, sudarė sąlygas kištis į Lenkijos ir Lietuvos reikalus užsienio valstybėms. 1652 -1733 m. išsiskirstė nieko nenutarę 26 seimai, iŠ jų 13 nutraukė privatūs asmenys, dažnai tokie asmenys buvo paperkami. 1768 m. seimų reforma truputį sumažino liberum veto galią. Si teisė nebegaliodavo sprendžiant ekonominius klausimus. Galutinai ją panaikino 1791 m. gegužės 3 d. konstitucija.

Taigi, susilpnėjus karaliaus valdžiai, valstybėje įsigalėjo anarchija. Ji stiprėjo nuo XVII a. pradžios, kada Lietuvoje ir Lenkijoje įsigalėjo didikai. Seimai, dėl veto teisės nieko neišsprendę, iširdavo. Į kovą dėl karūnos ėmė kištis užsienio valstybės, jos rėmėsi didikų grupėmis. Bajoriškoji demokratija, kurios pagrindinis principas buvo laisvas karalių rinkimas, tapo farsu. Smarkiai smuko Lenkijos ir Lietuvos autoritetas tarptautinėje politikoje. Tokia situacija valstybę stūmė į pražūtį.

Reformų bandymai

1764 ra. atskleidė paskutinį dramatiškiausią Abiejų Tautų Respublikos istorijos puslapį. Prasidėjo prieštaringas, dinamiškų įvykių kupinas, švietimo idėjų nutviekstas, kūrybinių ieškojimų, pastangų reformuoti visuomenę ir valstybę, atkurti jos tarptautinį prestižą laikotarpis. Jis baigėsi 1772,1793,1795 m. Respublikos padalijimais ir visišku valstybės likvidavimu.

Tarpuvaldžiu (1763 – 1764) Respublikos viduje kovodamos dėl valdžios susidūrė dar Augusto III laikais įsitvirtinusios politinės grupuotės. Vienai iš jų, vadinamųjų respublikonų, Respublikoje vadovavo Potockių giminė, o LDK jai priklausė Radvilos, Sapiegos, Višnioveckiai. Tai buvo senamadiškų didikų grupuotė, propagavusi bajorų laisves ir teises, valdovo rinkimus ir jo valdžios apribojimą, liberum veto. Tai vadinamieji “patriotai”, paramos ieškoję Prancūzijoje.

Kitai didikų grupei vadovavo senos kilmės, bet tik Augustui II valdant į stipriausių giminių gretas iškilusi Čartoriskių giminė. Jos ir visos grupuotės vadinosi “familija”.     Jie buvo kariuomenės didinimo šalininkai, matė reikalą reformuoti seimą ir seimelius, panaikinti liberum veto, siūlė, kad valstybė stengtųsi skatinti ūkinius ir demografinius procesus. Jie rėmėsi Rusijos diplomatinėmis ir karinėmis jėgomis.

Faktiškai abi grupuotės ketino reformuoti valstybės valdžią, bet svarbiausia joms buvo pačioms įsitvirtinti valdžioje. Neįstengdamos susitarti, jos išardydavo beveik visus seimus, galvodamos tik apie savo naudą.

1764 m. Čartoriskių šeimos atstovas Stanislovas Poniatovskis tapo karaliumi. Tai buvo paskutinis Respublikos valdovas. Turėdami valdžią, Čartoriskiai norėjo įvykdyti kai kurias reformas ir išsivaduoti iš Jekaterinos II globos.

1764 -1766 m. buvo bandoma įgyvendinti dalines Respublikos valstybės reformas:

panaikinti liberum veto teisę seime, sprendžiant ekonominius klausimus; įsteigti

Lenkijos ir LDK Iždo ir Karo reikalų komisijas; nustatyti naują seimo darbo tvarką;

padidinti kariuomenę, įvesti generalinius muitus; patvirtinti nuostatą, kad ateityje valdovais galės būti renkami tik Respublikos piliečiai. Stanislovas Augustas ėmėsi žygių monarcho valdžiai stiprinti, reorganizuoti ją aptarnaujančias tarnybas. Jo iniciatyva prie valdovo buvo sukurtas patariamasis organas – kabinetas, reorganizuota Užsienio reikalų tarnyba, planuota artimiausiu laiku reformuoti švietimo sistemą. 1766 m.

Respublikos seimas atmetė Rusijos reikalavimą suteikti bajorams stačiatikiams ir protestantams (vad. disidentams) lygias su katalikais politines teises valstybėje.

Tačiau Jekaterina II prieš savo globotinius panaudojo jų priešininkus, suburdama juos Radome į konfederaciją – politinę ginkluotą karinę sąjungą. Konfederatai, vadovaujami Lietuvos didiko Karolio Radvilos, užėmė Varšuvą. Buvo sušauktas seimas, kuris pripažino Rusijai teisę žiūrėti, kad nebūtų pakeista valstybės santvarka ir paliestos bajorų teisės. Dalis bajorų pasipriešino tokiam sprendimui ir Baro miestelyje sušaukė savo konfederaciją, nukreiptą prieš Čartoriskius ir Rusijos viešpatavimą Respublikoje. Lietuvos ir Lenkijos feodalai konkrečių politinių tikslų, naudingų valstybei, neturėjo. Jie mėtėsi iš vienos stovyklos į kitą, ieškodami asmeninės naudos ir garbės.

1772 m. I Respublikos padalijimas

Rusijos, Prūsijos ir Austrijos pasitarimai dėl Respublikos padalijimo vyko nuo 1771 m. vidurio. Po pasitarimų buvo pasirašytos sutartys. 1772 m, Peterburge tarp Rusijos ir Prūsijos buvo pasirašyta sutartis dėl Respublikos padalijimo, o po dviejų savaičių prie jų prisidėjo Austrija. Šia sutartim Rusijai atiteko Polocko, Vitebsko, Matislavlio vaivadijos, dalis Minsko vaivadijos, Latgala. Prūsijai atiteko Pamario (be Gdansko), Vakarų Prūsijos bei Varmijos (be Torunės ir Malborko) teritorijos. Austrija prisijungė dalį Mažosios Lenkijos žemių su Lvovo miestu. Respublika per I padalijimą neteko maždaug 30 proc. teritorijos ir apie 35 proc. gyventojų.

1773 m. Respublikos seimas, valstybių aneksuotojų karinių jėgų spaudžiamas, buvo priverstas ratifikuoti 1772 m. padalijimą.

Ketverių metų seimas (1788 -1792). 1791 m. gegulės 3 d. Konstitucija’

1787    m., kai Turkija paskelbė karą Rusijai, o 1788 m. Švedija Rusijai, atsirado proga Lietuvos-Lenkijos valstybei pabandyti nusikratyti Rusijos jtakos. Valstybės reformų šalininkai skubėjo pasinaudoti palankia tarptautine situacija.

1788    m. darbą pradėjo neeilinio šaukimo Respublikos seimas, gavęs ketverių metų (1788 – 1792) seimo vardą. 1788 m. seimas ėmėsi valstybės valdymo reformų. Buvo padidinta kariuomenė (nuo 26 iki 100 tūkst.), panaikinta Nuolatinė taryba ir įsteigta Įstatymų sargyba (ministrų kabinetas), išrinktos Edukacijos, Policijos, Karo ir Biudžeto komisijos (ministerijos), jvestas valstybinis pajamų mokestis dvarininkams (10 proc.) ir dvasininkams (20 proc), nuspręsta imti rekrūtas iš visų žemvaldžių, taip pat ir Bažnyčios žemių. 1791 m. seime buvo priimtas Miestų įstatymas. Miestiečiai įgijo teisę būti žemės savininkais, užimti aukštųjų dvasininkų vietas, gauti valstybės tarnybą, būti karininkais. Jie galėjo siųsti į seimą savo delegatus, turinčius sprendžiamojo balsą svarstant miestų ir prekybos reikalus, ir patariamojo balso teisę sprendžiant kitas problemas. Tuo buvo sulygintos miestiečių ir bajorų teisės.

Valstybės vadovas – Lietuvos Respublikos Prezidentas Algirdas Mykolas Brazauskas. Išrinktas 1993 m. vasario 14 d. Pradėjo eiti pareigas 1993 m. vasario 25

d.

1992 m. rinkimuose A.M.Brazauskas buvo išrinktas Lietuvos Respublikos Seimo nariu. Jis taip pat buvo išrinktas pirmuoju šio Seimo pirmininku ir tą pačią 1992 m. lapkričio 25 d. tapo laikinai einančiu Lietuvos Respublikos prezidento pareigas.

(Carizmo politika Lietuvoje. Kultūrinis pasipriešinimas. Sukilimai, jų tikslai ir padariniai Baudžiavos panaikinimas ir Lietuvos visuomenės raida XIX a. antroje

pusėje. Tautinis lietuvių atgimimas, jo politiniai siekiai)

Carizmo politika Lietuvoje

Po 1795 m. trečiojo Respublikos padalijimo visa Lietuva, išskyrus Užnemunę, buvo prijungta prie Rusijos. Abiejų Lietuvą pasidalijusių valstybių vadovai laikėsi vienodos politikos: Rusijos caras – rusinimo, Prūsijos karalius – vokietinimo Užnemunėje.

Po 1773 -1775 m. administracijos reformų visa Rusijos teritorija buvo padalyta į gubernijas, o šios – į apskritis. Per kelis kartus iš prijungtų LDK žemių buvo sudarytos Vilniaus, Gardino ir Kauno gubernijos. Į jas buvo paskirti gubernatoriai. Aukščiausią valdžią turėjo generalgubernatorius, kuris kartu buvo ir Lietuvoje laikomos kariuomenės viršininkas. Gubernijos buvo padalytos į apskritis. Jas valdė ispravnikai. Miestai pagal teises ir vidaus tvarką buvo suskirstyti į gubernijų ir apskričių miestus bei miestelius. Apskritai Lietuvą valdė Vyriausioji valdyba, kuri turėjo iždo, baudžiamąjį, civilinį ir ekonominį skyrių. Skyriams vadovavo viršininkai – Lietuvos vyriausiosios valdybos nariai.

Caro valdžia nepakeitė valstiečių santykių su dvarininkais. Jie liko kaip ir buvę dvarininkų baudžiauninkais. Buvo pakeisti tiktai mokesčiai ir įvestas rekrūtų ėmimas. Mokesčius valstybei valstiečiai turėjo mokėti nuo vyrų skaičiaus, patikslinamo kas 15 metų. Mokesčius iš valstiečių surinkdavo dvarininkai ir atiduodavo į iždą. Jeigu valstietis neįstengė sumokėti mokesčių, vykdavo egzekucijos (tam tikros bausmės vykdymas). Į valstiečio kiemą buvo atsiunčiamas vienas ar du kareiviai ir čia apgyvendinami tol, kol bus sumokėti mokesčiai. O į rekrūtus dvarininkas atiduodavo tą valstietį, kurį norėjo bausti už nepaklusnumą. Kariuomenėje tekdavo tarnauti dvidešimt ir daugiau metų. Taigi prie Rusijos imperijos prijungta Lietuva negavo jokios savivaldos ir įsigalėjo Rusijos valdymo tvarka ir įstatymai (galutinai nuo 1840 m.)

Užimtoje Lietuvoje Jekaterina II buvo įvedusi Rusijos įstatymus. Jos įpėdinis, sūnus Pavlas I, nekęsdamas motinos, darė viską priešingai. Todėl jam valdant Rusijos valdžios politika kiek sušvelnėjo. Jis paskelbė 1794 m. sukilėliams amnestiją, išleido iš kalėjimo Tadą Kosciušką, mėgino užkirsti kelią valdininkų nesąžiningumui, grąžino Lietuvos Statutą. Caras Aleksandras I savo valdymo pradžioje, persiėmęs liberalizmo idėjomis, vykdė reformas, kėlė kultūros lygį. 1803 m. išleido įsaką dėl “laisvųjų žemdirbių”, t.y. dvarų savininkai galėjo atleisti nuo baudžiavos valstiečius su žeme. Kai kurie dvarininkai paleido valstiečius, bet be žemės.

1831 m. Rusijos carizmo politiką Lietuvoje atskleidžia būsimojo Vilniaus generalgubernatoriaus M. Muravjovo raštas carui Nikolajui I. Rašte nurodyti konkretūs tos politikos tikslai: panaikinti Lietuvos Statutą, uždaryti Vilniaus universitetą, užkirsti visus kelius turtingesnio ir išsilavinusio sluoksnio kilimui Lietuvoje, suvaržyti katalikų dvasininkijos ekonomines ir politines teises, nepatikimus bajorus ir valstiečius iškelti į kitas gubernijas, Lietuvoje apgyvendinti kuo daugiau rusų kolonistų, iŠ jų suformuoti patikimą valdininkiją. Tam buvo panaudotos valstybinės žemės, kurias caras dosniai dalijo savo pagalbininkams.

Lietuvoje buvo daug bajorų, kurie sielojosi dėl prarasto valstybingumo ir kūrė planus jo atkūrimui. 1807 m. Prancūzijos valdovas Napoleonas, nugalėjęs Austriją ir Prūsiją, iš Lenkijos žemių sudarė Varšuvos kunigaikštystę, prie kurios prijungė lietuvių Užnemunę. Lenkų ir lietuvių bajorai laukė, kad Napoleonas, pradėjęs kovą su Rusija, atgaivins Lietuvos ir Lenkijos valstybę. Bet į Napoleono planus tai neįėjo. Pasitraukus Napoleono armijai, tuojau buvo sugrąžinta senoji caro valdžia Napoleono šalininkai iškart pradėti persekioti. Pasibaigus karui, Lietuvoje, kaip ir Lenkijoje, didėjo nepasitenkinimas esama valdžia.

Kultūrinis pasipriešinimas

1803 – 1831 m. suaktyvėjo bajoriškoji inteligencija, ypač jos jaunimas, kurie organizavosi visuomeniniu, pasaulietiniu – kultūros, mokslo – pagrindu. Tai buvo vienas iš luomines struktūros irimo požymių.

Naujo pobūdžio draugijos – sambūriai kūrėsi pirmiausia kultūros, mokslo židiniuose apie Vilniaus universitetą, vidurines mokyklas. 1776 m. įsikūrė masonų draugija, siekusi vienybės, brolybės ir nesavanaudiškos pagalbos. Ši draugija platino švietimą, kovojo su priešais ir užsiėmė labdara, skelbė religinę ir tautinę toleranciją. Masonai propagavo, ugdė naujos, kapitalistinės visuomenės elementus, jiems rūpėjo, kad amatininkai ir valstiečiai įgytų elementarių mokslo žinių, keltų savo profesinį lygį.

1817 m. susikūrė Šubravcų draugija, kurios nariai įsipareigojo nuolat užsiimti saviaukla, atlikti luomo ar profesijos pareigas, turėti bibliotekoje visuotinės istorijos ir geografijos knygų ir skaityti bent po vieną politinį ar literatūrinį leidinį ir t.t. Tai buvo intelektualų sambūris, jame visai nebuvo dvarininkų. Jų feodalinės santvarkos kritika buvo nuosaiki, iš esmės jos negriaunanti.

1817 m. Vilniaus universiteto studentai įkūrė slaptą Filomatų (mokslo mylėtojų) draugiją. Jos įkūrimu, veikla rūpinosi Adomas Mickevičius, Tomas Žanas, Juozapas -Ježovskis. Jie globojo ir rūpinosi įvairiomis studentų organizacijomis. Gausiausia iŠ jų buvo Filaretų (dorovingųjų) draugija. Aukščiausiu filomatų tikslu laikoma tautos laisvė. Jie siekė atkurti Lenkijos valstybę, kurioje būtų galėję jaustis LDK patriotais ir atvirai reikšti politinės laisvės idėjas, rašydami Lietuvos kovų su kryžiuočiais temomis (A. Mickevičius “Gražina”, “Živilė”, “Konradas Valenrodas”).

Stiprėjant reakcijai, 1822 m. buvo uždrausta masonų veikla, Šubravcų draugija. Pradėtos vykdyti represijos, kuriomis caro valdžiai pavyko nuslopinti kylantį visuomenės nepasitenkinimą.

1830 • 1831 m. sukilimas ir jo pasekmės

Sukilimo priežastys:

1.  Prijungus Lietuvą prie Rusijos, lietuvių tauta atsidūrė engiamos tautos padėtyje.

2.           Pavergtų tautų kova Europoje skatino ir lietuvius sukilti prieš svetimšalius.

3.           Valstiečiai siekė gauti žemės ir laisvę, smulkieji bajorai ir sukilimo vadovybė -sukurti Lietuvos – Lenkijos valstybę, dvarininkai – išlaikyti baudžiavą.

4.    Kovo mėn. pradėtas visuotinis rekrūtų ėmimas. Sukilimo etapai:

1.    1831 m. kovo pabaiga -1931 m. birželio pradžia.

Kovo 25 – ąją sukilimas prasidėjo Raseinių apskrityje ir greitai išplito visoje Žemaitijoje. Pavasarį trumpam buvo išvadavę nuo caro valdžios pareigūnų beveik visą Lietuvą. Didesnės rusų kariuomenės dalys tebuvo likę tik Vilniuje ir Kaune. Nepavykus paimti Vilnių ir Kauną, sukilėliai pasirinko partizaninę kovos taktiką.

2.    1931 m. birželio pradžia -1931 m. ruduo.

Sukilėliams paremti iŠ Lenkijos į Lietuvą buvo atsiųstas korpusas reguliariosios lenkų kariuomenės, kuriai vadovavo generolai A. Gelgaudas ir D. Chlopovskis. Prie jų prisijungė vietos sukilėliai. Paėmę Kauną, sukilėliai patraukė į vakarus, o paskui – į Vilnių, tačiau miesto pakraštyje, Paneriuose, įvyko mūšis ir sukilėliams teko pasitraukti.Maža dalis prasimušė į Varšuvą, o kiti buvo sulaikyti ir nuginkluoti. Lenkijos sukilėlių vyriausybės pagalba – ginklai ir amunicija – pavėlavo. Tikėdamiesi caro žadėtos amnestijos, iš sukilimo pasitraukė dauguma dvarininkų. Kaudamiesi su gausesnėmis rusų kariuomenės pajėgomis, blogai ginkluoti, be vieningos vadovybės sukilėliai pralaimėjo visus mūšius.

Sukilimo metu pasižymėjo ne vienas dalyvis. Tarp jų ir Emilija Pliaterytė (1806 -1831), kuri drąsiai kovėsi pirmose sukilėlių gretose ir net vadovavo būriui. Jos drąsą išaukštino istorikai, poetai ir muzikantai.

Sukilimo padariniai

1.          Nuslopinusi sukilimą, caro valdžia uždarė daug bažnyčių ir vienuolynų, bažnyčias vertė cerkvėmis.

2.          Baudžiamieji būriai nusiaubė dvarus ir kaimus.

Lietuva Pirmojo pasaulinio karo metais

1914 08 01 Vokietija paskelbė karą Rusijai. Apie 60 tūkst. vyrų iš Lietuvos buvo mobilizuoti į Rusijos kariuomenę, o Klaipėdos krašto vyrai – į Vokietijos kariuomenę. 1915 m. vasario mėnesį vokiečių Aštuntoji (Nemuno) ir Dešimtoji armijos įnirtingai puolė Lietuvą, kur dislokavosi rusų kariuomenė. Caro karinės pajėgos buvo priverstos trauktis. 1915 m. rugpjūčio 3 d. vokiečiai užėmė Šiaulius, rugpjūčio 8 d. – Panevėžį, rugpjūčio 31 d. – Kauną. Po to Vokietijos kariuomenė spalio 2 d. įsiveržė į Vilnių ir okupavo beveik visą Lietuvos teritoriją. Čia buvo dislokuoti Aštuntosios (Šiauliuose) ir Dešimtosios (Vilniuje) armijų bei Atskirosios kariuomenės grupės (Utenoje) štabai. Okupuotoje Rusijos imperijos Pabaltijo teritorijoje buvo sudarytas karinis administracinis vienetas Oberostas, suskirstytas į Kuršo, Lietuvos, Suvalkų, Vilniaus, Bialystoko ir Gardino sritis, arba becirkus. Sritis sudarė apskritys (kreizai), kurių skaičius bei ribos kelis kartus keitėsi. Oberostui vadovavo vyriausiasis Vokietijos Rytų kariuomenės vadas, o kiekvienai sričiai – vokiečių karinis viršininkas. 1916 m. Vilniaus ir Suvalkų sritys buvo sujungtos. 1917 m. kovo mėn. prie Lietuvos srities vokiečiai prijungė Vilniaus – Suvalkų, o 1918 m. sausio mėn. – ir Bialystoko – Gardino sritis.

Taigi valdžios aparatą centre ir vietose sudarė vokiečiai. Vietos gyventojai galėjo būti skiriami seniūnais. Oberosto valdymo taisyklės, kurias vokiečiai paskelbė 1916 m. birželio 7 d., atėmė iš vietos gyventojų elementariausias politines teises, uždraudė išvykti iš vienos apskrities į kitą, vaikščioti ir važinėti naktį, keisti butus, priimti nepažįstamą žmogų nakvynei, siųsti laiškus, naudotis telefonais ir t.t. Už pasipriešinimą okupantams ir įsakymų nevykdymą gyventojai buvo baudžiami mirties bausme, kalėjimu, piniginėmis baudomis.

1915 ir 1916 m. derliai buvo rekvizuoti. Valstiečiams buvo nustatytos didelės pieno, mėsos produktų bei žaliavų pristatymo normos. Darbingi vyrai turėjo mokėti pagalvės mokestį, valstiečiai – ir žemės mokestį. Jau pačioje okupacijos pradžioje buvo įvesti degtinės, tabako, sacharino, degtukų, šunų, tiltų bei kiti mokesčiai. Okupantai įvedė naujus pinigus – iš pradžių Oberosto rublį, vėliau – Oberosto markę, gyventojų vadinamą ostmarke. Lietuvos ūkis buvo taip pertvarkytas, kad galėtų išlaikyti Rytų fronto vokiečių kariuomenę, remtų Vokietijos ekonomiką. Nusmukus pramonei, daug darbininkų virto bedarbiais. Prievolės okupantams buvo tokios didelės, kad vietiniams gyventojams trūko maisto. Buvo įvesta kortelių sistema. Vietos gyventojai buvo varomi kasti apkasų arba pastočių atlikti. Iš viso į darbo batalionus buvo pasiųsta apie 130 tūkst. žmonių. Oberosto valdžia griovė Lietuvos ekonomiką, stengėsi paversti kraštą rinka vokiečių pramonei, sudaryti sąlygas vokiečių kolonizacijai. Demontuotų įmonių įrengimai, mašinos bei žaliavos buvo išvežamos iš Lietuvos. Okupantai slopino bet kokį visuomeninį ir kultūrinį gyvenimą, likvidavo laikraščius, Lietuvą norėjo suvokietinti. Priešiškumą okupantams stiprino krašto grobimas, okupantų savivaliavimas, sunki gyventojų ekonominė padėtis. Valstiečiai slėpė gyvulius bei grūdus ir kitas maisto atsargas. Gaudomi į darbo batalionus vyrai slapstėsi. Gyventojai ruošėsi aktyvesnei kovai, rinko ginklus bei amuniciją, žudė vokiečių žandarus, padeginėjo okupantų talkininkų sodybas, gaivališkai telkėsi į partizanų būrius. Šis pasipriešinimas vertė okupantus laikyti Lietuvoje nemaža karinių pajėgų.

Lietuvių pastangos atkurti nepriklausomą valstybę

Pirmasis pasaulinis karas pakeitė jėgų santykį Europoje. Karo eiga lėmė, kad Lietuvai, okupuotai vokiečių kariuomenės, atsirado galimybių tartis su Vokietija dėl valstybingumo atkūrimo. Dėl savo svarbios geopolitinės padėties Lietuva niekada nestokojo gretimų didžiųjų valstybių dėmesio.

Siekiant nepriklausomybės suaktyvėjo politinis gyvenimas – ėmė kurtis įvairios organizacijos, kurios vienijo lietuvių šviesuomenę.

1914 m. pabaigoje buvo įsteigtas Lietuvių laikinasis komitetas nukentėjusiems dėl karo šelpti. Nukentėjusių daugėjant, vietoj jo susikūrė Lietuvių draugija nukentėjusiems dėl karo šelpti. Jos pirmininku buvo Martynas Yčas.

Vokiečiams veržiantis Į Lietuvą, draugija suskilo. Vilniuje likę draugijos nariai atliko didelį paruošiamąjį Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo darbą. Jiems vadovavo Antanas Smetona. Lietuvių draugijos nukentėjusiems dėl karo šelpti Centro Komitetas greitai virto lietuvių kultūros ir politikos centru.

Kovoje dėl nepriklausomybes lietuvių inteligentijai reikėjo užsienio šalių paramos. Pirmoji proga lietuviams viešai prabilti pasitaikė 1916 m. gegužės mėn., kai Rusijos pavergtos tautos kreipėsi į JAV prezidentą T.V. Vilsoną. Lietuvių inteligentijos atstovai prie šio kreipimosi pridėjo atskirą pareiškimą, kuriame parodė lietuvių padėtį Rusijos imperijoje, akcentavo tautos politinės nepriklausomybės siekį.

1916     m. birželio mėn. S. Kairys, J. Šaulys, A. Smetona dalyvavo konferencijoje Lozanoje, kur reikalavo Lietuvos nepriklausomybės. Grįždami namo jie sustojo Berlyne ir (teikė Rytų vyriausiajam karo vadui memorandumą, kuriame skundėsi okupacinės valdžios politika. Vokietijos vyriausybė į šį memorandumą nereagavo.

1917     m. Vasario revoliucija Rusijoje buvo palanki tarptautinė aplinkybė Lietuvos valstybingumui atkarti. Vokietija, bijodama, kad Rusija nepasiūlytų Lietuvai j autonomijos, slėpė savo aneksinius tikslus ir ieškojo būdų užmegzti ryšius su lietuvių inteligentija.

Vokiečiai norėjo sudaryti Lietuvos patikėtinių tarybą, kuri reikštų Vokietijos j interesus. Lietuvių inteligentija reikalavo leist sušaukti lietuvių tautos atstovų konferenciją, sudaryti galimybes vietose išrinkti į ją atstovus, spausdinti lietuvišką laikraštį. Po ilgų diskusijų vokiečių valdžia leido sudaryti organizacinį komitetą konferencijai sušaukti.

1917 m. rugsėjo 6 d. okupacinė valdžia davė leidimą laikraščiui “Lietuvos aidas”. Jo redaktorius – leidėjas buvo A. Smetona. Laikraštis palengvino parengiamąjį konferencijos darbą. 1917 m. rugsėjo 18 -12 d. Vilniuje įvyko Lietuvių konferencija, i kurią susirinko 222 žmonės, iš jų 66 kunigai, 65 ūkininkai, 12 pramonininkų, 5 dvarininkai, 72 inteligentai ir 2 darbininkai.

Konferencija priėmė kompromisinį nutarimą. Buvo pasisakyta už nepriklausomą demokratinę Lietuvos valstybę su etnografinėmis sienomis. Ją sukūrus turėjo būti sušauktas Steigiamasis seimas, kuris parengtų ir paskelbtų valstybes konstituciją. nustatytų santykių su kitomis valstybėmis pobūdi Konferencija taip pat nutarė, kad nepriklausoma Lietuva gali užmegzti artimus ryšius su Vokietija.

Rugsėjo 21 d. slaptu balsavimu buvo išrinkta 20 asmenų Krašto Taryba. Vėliau ji | pasivadino Lietuvos Taryba, o nuo 1918 ra. liepos mėn. Lietuvos Valstybės Taryba. Pasibaigus konferencijai, rugsėjo 23 d. Krašto Tarybą patvirtino okupacinė vokiečių valdžia. Rugsėjo 24 d. posėdyje Krašto Taryba išrinko prezidiumą. Jo pirmininku tapo A. Smetona. Išrinktoji Lietuvos Taryba ėmė ieškoti būdų Lietuvos valstybingumui atkurti.

Lietuvių organizacijos, veikusios Rusijoje, JAV, Šveicarijoje, Skandinavijos valstybėse, siekė atkreipti savo šalių vyriausybių, visuomenės dėmesį į Lietuvos problemą, tuo padėdamos atkurti Tėvynės valstybingumą. Krašto Tarybai teko dirbti derinant santykius su Vokietija, darančia įtaką Lietuvos likimui. Rusijoje įvykęs perversmas pakeitė jėgų santykį Pirmajame pasauliniame kare. Bresto taikos derybose iškilo ir Lietuvos likimo klausimas. Vokiečiams reikėjo dokumento, kuris rodytų lietuvių apsisprendimą likti sąjungoje su Vokietija. Tokį dokumentą jiems galėjo duoti tik Krašto Taryba.

1917 m. Berne įvykusioje lietuvių politinių veikėjų konferencijoje buvo priimta rezoliucija, kurioje buvo nutarta orientuotis į Vokietiją ir karo pabaigoje gauti iš jos Lietuvos valstybės nepriklausomybės aktą. Tokio turinio rezoliucijai turėjo įtakos žinia apie Spalio perversmą Rusijoje ir Vokietijos politinis spaudimas.

(Pirmieji baltų paminėjimai. Bailų gentys ir jų teritorija I tūkstantmetyje. Baltų genčių likimas. Lietuvių tautos susidarymas)

Pirmieji baltų paminėjimai

Apie baltų gyvenamą teritoriją, esančią toli nuo Senojo pasaulio kultūros centrų, ilgą laiką mažai kas žinojo. Jei ne gintaras, kurį romėnai gaudavo iš pirklių nuo Baltijos krantų, kažin ar būtų buvę susidomėta Pabaltiju.

Bene ryškiausias rašytinėje baltų genčių istorijoje yra pirmasis tūkstantmetis po Kristaus gimimo. Pirmasis žinomas kūrinys, kuriame neabejotinai kalbama apie baltus (jie vadinami aisčiais), yra 98 m. parašytas romėnų istoriko Kornelijaus Tacito veikalas “Knyga apie germanų kilmę, gyvenamąsias vietas, papročius ir tautas”, kuris trumpai vadinamas “Germanija”. Tacitas rašė, kad germanų genčių rytiniai kaimynai yra aisčiai, kurie pažįsta žemdirbystę, mažai turi geležinių daiktų, renka gintarą. Manoma, kad autorius rašė tik apie prūsus, bet negalima kategoriškai teigti, kad Ši sąvoka neapima ir kitų tada jau buvusių baltų genčių. Jokiuose rašytiniuose šaltiniuose nerandame bendro visų mūsų protėvių genčių vardo. XIX a. viduryje mokslininkas G.Neselmanas pasiūlė visas jas vadinti “baltais”, ir dabar taip daroma visame pasaulyje. Šį vardą lėmė tų genčių gyvenamosios teritorijos geografinė padėtis prie Baltijos jūros.

II a. viduryje graikų geografas iš Aleksandrijos Klaudijus Ptolomėjus savo veikale “Geografija” pirmą kartą mini atskiras baltų gentis – galindus ir sūduvius.

VI a. ostgotų istorikas Kasiodoras rašė, kad apie 525 m. ostgotų valdovą Romoje ar Ravenoje aplankė aisčių pasiuntiniai, kurie atvežė daugybę gintaro. Nekyla abejonių, jog buvo atvykę prūsai, siekę atkurti Gintaro kelią.

VI a. kitas gotų istorikas Jordanas savo knygoje “Apie gotų kilmę ir veiklą” du kartus mini aisčius. Vienoje vietoje sakoma, kad jie gyvena už slavų, plačiu ruožu prieidami prie Baltijos jūros, ir apskritai yra taikūs žmonės. Kitoje knygoje, kur -pasakojama apie ostgotų karalių Hermanariką, nurodoma, kad jis, nukariavęs daug genčių, privertė savo valdžią pripažinti ir aisčius – iš dalies narsumu, iš dalies sumanumu. Tačiau Jordano knyga parašyta remiantis gotų istoriniu epu, todėl ja nelabai galima pasikliauti.

IX pab. anglosaksų pirklys Vulfstanas, lankęsis prūsų žemėje, nurodė, kad aisčių šalis labai didelė, joje daug pilių, kurių kiekvienoje yra kunigaikštis. Jis apibūdino gyventojų papročius, nurodė kai kurių vietovių pavadinimus.

Taigi antikos laikais buvo žinomos šiaurėje gyvenančios aisčių gentys. Jas pasiekdavo romėnų pirkliai. IŠ Čia į Romą pirmaisiais amžiais po Kristaus gimimo buvo gabenamas gintaras.

Baltų gentys ir jų teritorija I tūkstantmetyje. Baltų genčių likimas

Baltų genčių raida buvo ilga ir sudėtinga. Apie 2000 m. pr. Kr. mūsų protėviai tapo baltais. Jie gyveno dideliuose Vidurio ir Rytų Europos plotuose – nuo Vyslos iki 12

Volgos bei Okos upių. Tarp Vyslos žemupio ir Dauguvos žiočių gyvenusių žmonių kultūra vadinama Pamario kultūra. Ateiviai čia pamažu susiliejo su likusiais Narvos bei Nemuno kultūros gyventojais ir sudarė prūsų, lietuvių, latvių protėvius.

Kaip mano kalbininkai ir kai kurie archeologai, atskiros baltų gentys ir jų kalbos iš baltų kamieno, iš bendros prokalbės pirmiausia atskilo vakarų baltų teritorijoje. Maždaug VI-V a. pr. Kr. atskilo prūsai, jotvingiai bei kuršiai. Taip prasidėjo atskirų baltų genčių formavimas, užtrukęs net 1000 metų. Maždaug V-VI a. jame buvo susiformavusios visos šiandien žinomos baltų gentys.

Kuršiai. Tai Baltijos pakrantėje įsikūrusi vakarų baltų gentis, anksčiausiai iš kitų, gyvenusių Lietuvos teritorijoje, minima rašytiniuose šaltiniuose. Šiauriniai kuršiai gyveno dabartinės Latvijos, o pietiniai – Lietuvos pajūryje. Kuršius nuo jų rytinių kaimynų – žiemgalių ir žemaičių – skyrė Ventos upė, o nuo pietinių kaimynų – skalvių – dideli miškai ir pelkės.

Kuršiai – bene turtingiausia Lietuvos teritorijoje gyvenusi gentis. Ji valdė gintaro prekybą su Romas imperija, todėl beveik visos į baltų kraštus atvežtos romėnų monetos ir prekės liko jos teritorijoje. Kuršiai buvo geri jūrininkai ir varžėsi su vikingais. XIII a. pr. patys puolami kalavijuočių, niokodavo švedų ir danų karalystes. Be vergų, avių, kitokio turto, jie išsiveždavo ir bažnyčių varpus (kaip antai Danijoje 1203 metais), kuriuos vėliau perlydydavo į ginklus bei papuošalus.

XV-XVII a. pietiniai kuršiai susiliejo su žemaičiais, šiauriniai sulatvėjo. Ši išnykusi gentis mums paliko laivų statymo tradicijas, žvejams būdingą pasaulėjautą, jūrų mitologiją, daugybę vietovardžių vakarų Lietuvoje: Kuršai, Kuršeliai, Kuršėnai.

Jotvingiai (sūduviai) gyveno dabartinės Baltarusijos vakaruose, Lenkijos šiaurės rytinėje dalyje bei Lietuvos pietuose, daugiausia Nemuno pakrantėse. Šiauriniai jų kaimynai buvo lietuviai ir aukštaičiai. Vieni pirmųjų baltų kraštuose pradėjo verstis ariamąja žemdirbyste ir naudoti arklą su geležiniu noragu. Jie gynė savo žemę nuo slavų, kryžiuočių puldinėjimų, rėmė prūsų gentis, bet ir patys neišliko, žuvo arba pasitraukė. Nuo XV a. nualintų jotvingių žemių pietinėje dalyje apsigyveno lenkai, rytinėje – gudai, šiaurinėje – lietuviai. Taip jotvingių likučiai asimiliavosi.

Prūsai buvo stipriausi iŠ vakarų baltų. Jų gentys – bartai, notangai, galindai, pagudėnai, pamedėnai, sambiai, varmiai – gyveno į vakarus nuo kuršių, skalvių ir žemaičių, o jų žemės driekėsi iki pat Vyslos krantų. Savo turtais ir prekyba su Vakarų ir Rytų Europa prūsai neatsiliko nuo kuršių, o kai kur net lenkė juos. Prūsai kelis dešimtmečius didvyriškai gynė savo žemes nuo danų, švedų, lenkų, kryžiuočių puldinėjimų. Deja, pastarieji sugebėjo pavergti šias didvyriškas gentis ir jas suvokietinti. Manoma, kad paskutiniai prūsai, mokėję prūsiškai, išmirė XVIII a. viduryje.

Žiemgaliai. Į rytus nuo kuršių, tik siaura baltų kaimynų finougrų juosta atskirti nuo Rygos įlankos, Šiaurės Lietuvoje ir pietų Latvijoje, derlingame Mūšos upės baseine, gyveno žiemgaliai. Pietuose jų kaimynai buvo žemaičiai. Žiemgalių kapai ne tokie turtingi kaip kuršių, tačiau daug žemdirbystės įrankių. Nuo priešų gynėsi pačių pasigamintais plačiais peiliais, sunkiais ir tokiais pat aštriais kalavijais. Žiemgaliai buvo rimta užtvara 1202 m. Rygoje įsikūrusiam Kalavijuočių ordinui.

Žemaičiai. Jų gentys Virvytės ir Minijos, Ventos aukštupiuose ribojosi su kuršių gentimis, šiaurėje – su Žiemgaliais, o nuo Nemuno jas dar ilgai skyrė skalvių gentys. Žemaičiai – karingiausia baltų gentis. Mirusiuosius laidojo su gausiomis kario įkapėmis.

Net kūdikius į pomirtinį gyvenimą išlydėdavo ginkluotus. Žemaičiai ypač gerbė kario i ištikimą draugą – žirgą. Kilmingiems vyrams į kapą įdėdavo žirgo auką. Žemaičių tikėjimuose ypač ryškus saulės ir jos palydovo žirgo kultas.

Aukštaičių ir lietuvių gentys užėmė didžiąją dalį vidurio, pietų ir rytų Lietuvos žemių bei dalį dabartinės Baltarusijos teritorijos – net iki Svyrių ir Naručio ežerų. Iki buvo kaimyninės gentys, kurių žemės ribojosi prie Šventosios. Šiaurėje greta jų gyveno žiemgaliai ir sėliai, vakaruose – žemaičiai, pietuose – jotvingiai. Aukštaičiai savo mirusiuosius laidojo nedideliuose kapinynuose, o lietuviai – pilkapiuose. lietuvių kapai gana kuklūs: tik pačių turtingiausių vyrų kapuose kiek daugiau įkapių – pora iečių, antskydis, retai – kalavijas. Moterų kapuose papuošalų mažai.