Kalbos dalys pagal galėjimą eiti sakinio dalimis skiriamos į savarankiškąsias (daiktavardis, būdvardis, skaitvardis, įvardis, veiksmažodis, prieveiksmis) ir nesavarankiškąsias (dalelytė, prielinksnis, jungtukas, jaustukas ir ištiktukas). Sakinio dalimis eina tik savarankiškosios kalbos dalys, t.y. tos, kurios ką nors pavadina ar rodo. Iš nesavarankiškųjų kalbos dalių dažnokai tariniu eina ištiktukas. Tai priklauso ne nuo jo reikšmės, bet nuo tam tikrų vartojimo aplinkybių.

Nesavarankiškosios kalbos dalys savo ruožtu skiriamos į tarnybines (dalelytė, prielinksnis, jungtukas) ir jausmines bei vaizdingąsias (jaustukas, ištiktukas). Pastarosios skiriasi nuo kitų kalbos dalių stilistiniu ribotumu. Jos vartojamos tik vaizdingoje šnekamojoje kalboje ir grožinėje literatūroje. Informacijai perteikti jausminės vaizdingosios kalbos dalys nevartojamos. Jos netinka nei moksliniam, nei kuriam kitam dalykiniam stiliui.

Kalbos dalys dar skirstomos į kaitomąsias ir nekaitomąsias. Kaitomųjų kalbos dalių morfologinė struktūra sudėtinga, o nekaitomųjų – paprasta. Kiekvienai sudėtingos struktūros kalbos daliai būdingos vienos bendros reikšmės pagrindu susidariusios formų sistemos, vadinamos gramatinėmis kategorijomis. Pavyzdžiui, daiktavardis turi giminės, skaičiaus ir linksnio kategorijas, asmenuojamasis veiksmažodis – asmens, nuosakos, laiko ir skaičiaus kategorijas. Nekaitomosios kalbos dalys tokių kategorijų neturi.

1775 m. Vilniuje buvo įkurta mokytojų seminarija, kuri rengė parapinių mokyklų mokytojus. Buvusi jėzuitų Vilniaus akademija 1781 m. perorganizuota į Lietuvos vyriausiąją mokyklą ir supasaulietinta. Vietoj jėzuitų akademijos fakultetų Vyriausiojoje mokykloje veikė dvi kolegijos — fizinių ir moralinių mokslų. Pirmojoje buvo dėstomi gamtos ir tikslieji mokslai: botanika, medicina, fizika. Iš humanitarinių disciplinų jaunimui įtakingiausia buvo sociologija, visuotinė istorija. Sociologiją dėstė fiziokratų idėjų šalininkas J.Stroinovskis. Istorikas T.Husaževskis, dėstydamas visuotinę istoriją, kovojo su tamsumu ir prietarais, mokė jaunimą niekur nesekti kitais, o patiems ieškoti, gilintis ir galvoti.

XIX a. pr. kurį laiką Lietuvoje išliko apskritai Edukacinės komisijos įvesta mokyklų struktūra. Bet buvo ir pakitimų. Pagal 1803 m. Rusijos švietimo nuostatus buvo šių tipų mokyklos: parapinė, apskrities, gimnazija ir universitetas. Universitetui dabar buvo pavesta tvarkyti ir švietimo reikalus.

Parapinė mokykla buvo skirta liaudžiai. Bajorija teigė, kad valstiečiai turi tenkintis elementariomis žiniomis. Net liaudžiai skirtose knygose buvo rašoma, „jog prasčiokėliams nereiktų geisti išsimokslinti didesnio mokslo; ir vyresnybei nereiktų daleisti dėl jų mokytis, nes per didelį mokslą apleistų gaspadorystę”. Labiausiai paplitusios buvo vienaklasės parapinės pradžios mokyklos, kuriose mokslas trukdavo 2—3 metus. Čia buvo mokoma pačių elementariausių dalykų: skaityti, rašyti, aritmetikos, tikybos, žodžiu, tiek, kad baudžiauninkas galėtų našiai dirbti ūkyje. Retesnės buvo dviklasės parapinės mokyklos, kuriose programa buvo išeinama per 4 – 5 metus. Jose, be elementarių dalykų, buvo mokoma lotynų, užsienio kalbų, geografijos. Parapinėse mokyklose buvo mokoma lietuviškai ir lenkiškai. Bet kai kur ir parapinėje mokykloje nebuvo paisoma lietuvių tautinių interesų — buvo mokoma vien lenkiškai. Pradinių mokyklų daugiausia buvo Žemaitijoje.

Veikė neoficialios kaimo mokyklėlės — bakalorijos. Patys valstiečiai samdė mokytojus, vadinamus bakaloriais (vėliau jie buvo vadinami daraktoriais), kurie mokė vaikus rašto vienoje iš erdvesnių kaimo trobų arba ėjo per trobas. Tų mokyklėlių programa buvo menkutė. Bet jose dažniausiai buvo mokoma lietuviškai.

Vidurinis mokslas buvo einamas apskrities mokyklose ir gimnazijose šešerius metus. Tik apskrities mokyklose nebuvo mokoma graikų kalbos. Mergaitės mokėsi dažniausiai privačiuose pensionuose. Jų buvo Vilniuje, Kaune, Šiauliuose. Vidurinė mokykla buvo skirta bajorijai, atitiko pasikeitusias gyvenimo aplinkybes: aukštuomenės nariai čia gaudavo būtiniausią humanitarinį išsilavinimą ir pasirengdavo praktinei veiklai, be kurios smulkusis ar net vidutinis bajoras negalėjo išsiversti. Literatūra buvo dėstoma pagal klasicizmo principus. Vidurinėje mokykloje dėstomoji kalba buvo lenkų. Mokiniams buvo draudžiama kalbėti lietuviškai. Vidurinį mokslą baigti valstiečių vaikams buvo sunku: jie neturėjo lėšų, trukdė kalbos barjeras. Be to, mokyklą jie turėjo lankyti slapčiomis, svetimomis pavardėmis. Tokius mokinius dvarininkai dažnai atiduodavo į rekrūtus ir gaudydavo. Dar sunkiau valstiečių vaikams buvo išeiti aukštąjį mokslą. Nuo 1813 m. Vilniaus universiteto vadovybei buvo įsakyta reikalauti iš stojančiųjų bajorystės dokumentų. Bet, nepaisydama visų trukdymų, liaudis veržėsi į mokslą.

Su gyvenimu labiau siejama vidurinė mokykla suvaidino svarbų vaidmenį. Joje studijoms pasiruošė nemažai smulkiosios bajorijos ir valstiečių vaikų.

Vilniaus universitetas, jo struktūra. 1579 m. įsteigta Vilniaus akademija nuėjo ilgą raidos kelią. XIX a. pradžioje čia buvo padarytos esminės reformos. Valdantieji sluoksniai, kovodami prieš antibaudžiavinį valstiečių judėjimą, stiprino valstybės aparatą bei ideologinius kadrus. Tam tikslui jie padarė didelę švietimo reformą. Rusijos imperija buvo suskirstyta į 6 švietimo apygardas. Vilniaus švietimo apygardai buvo priskirtos net aštuonios gubernijos — Vilniaus, Gardino, Minsko, Mogiliovo, Vitebsko, Kijevo, Volynės ir Podolės. Kiekvienai švietimo apygardai turėjo vadovauti universitetas. 1803 m. balandžio 4 d. Lietuvos vyriausioji mokykla buvo reformuota ir pavadinta Vilniaus imperatoriškuoju universitetu. Vilniaus universitetas tapo didžiulio, turėjusio beveik 9 milijonus gyventojų, imperijos rajono administraciniu švietimo centru. Universitete veikė keturi fakultetai: Fizikos ir matematikos, Medicinos, Moralinių ir politinių mokslų, Literatūros ir laisvųjų menų. Be to, prie universiteto 1803 m. buvo įkurta Vyriausioji dvasinė seminarija. Tai buvo savotiškas penktasis fakultetas, nes seminaristai klausė universitete dėstomų dalykų ir laikė egzaminus. Universitete buvo skaitoma apie 32 pagrindinius kursus, ruošiama įvairiausių specialistų krašto ūkiui ir kultūrai. Vilniaus universitetas tapo krašto švietimo, kultūros ir visuomeninės minties centru. Apie 1820 m. pasiekęs savo klestėjimo viršūnę, jis buvo viena geriausių Rytų Europos aukštųjų mokyklų.

Lietuvos aukštojoje mokykloje vyravo dvi ideologinės kryptys. Viena jų buvo bajoriška, šlėktiška, kuri aiškiai atspindėjo lenkų nacionalizmo tendencijas. Tos krypties atstovai slopino lietuvių kultūrą, kliudė leisti lietuvišką pasaulietinio turinio spaudą, visaip varžė lietuvių kalbos teises mokykloje. Kitai krypčiai buvo būdinga demokratinė švietėjiška lenkų nacionalinio išsivadavimo tendencija. Šios krypties atstovai universitete turėjo nemaža teigiamos įtakos lietuvių literatūros raidai, rašytojų formavimuisi.

Žymiausi universiteto mokslininkai. Vilniaus universitete dėstė rinktinė profesūra. Savo moksline ir pedagogine veikla ypač garsėjo astronomas J.Sniadeckis, chemikas A.Sniadeckis, botanikas S.Jundzilas, medikas J.Frankas, zoologas L.Bojanus, filologas E.Grodekas, istorikas J.Lelevelis. J.Sniadeckis (1756 – 1830) parašė vertingų matematikos mokslo veikalų vadovėlių. Būdamas universiteto rektoriumi (1807 – 1815), jis pasižymėjo kaip apdairus ir energingas administratorius. A.Sniadeckis (1768 – 1838) skelbė naujas biologijos mokslo pažiūras, bandė sukurti biologijos filosofiją, gyvybę apibrėžė kaip ypatingą medžiagos judėjimo formą, palyginti teisingai aprašė medžiagų apykaitos vaidmenį gyvybės procese, iškėlė aplinkos ir organizmo ryšį, savo darbais padėjo pagrindus patofiziologijai ir biochemijai. S.Jundzilas (1761 – 1847) materialistiškai vertino gamtos reiškinius, tyrinėjo Lietuvos florą, perorganizavo, išplėtė ir išgarsino užsienyje universiteto botanikos sodą — jame buvo apie 6500 augalų rūšių. J.Frankas (1771 – 1842) pirmasis atkreipė dėmesį į klimato bei topografijos sąlygų įtaką žmogaus sveikatai, daug nuveikė profilaktinės medicinos srityje, davė pradžią gyventojų sergamumo ir mirtingumo statistiniam tyrinėjimui, parašė nemažai mokslinių darbų. L.Bojanus (1776 – 1827) buvo lyginamosios anatomijos mokslo pradininkas ir pirmasis jo profesorius Rusijoje. Jis pirmasis išaiškino kai kuriuos stuburinių embriologijos klausimus, parašė apie 10 knygų ir apie 60 straipsnių veterinarijos, lyginamosios anatomijos, embriologijos ir kitais klausimais.

1833 m. buvo įsteigta Vilniaus Romos katalikų dvasinė akademija. Bet ji teveikė trumpai, 1844 m. buvo perkelta į Peterburgą. Visai nedaug jos auklėtinių paliko pėdsaką lietuvių kultūros istorijoje. Akademiją iškėlus iš Lietuvos, kraštas ilgą laiką buvo be aukštosios mokyklos, be jokio kultūros židinio. Turtingieji galėjo važiuoti mokytis į Rusijos ar užsienio universitetus, o smulkiosios šlėktos ir ypač valstiečių vaikams mokslo siekti buvo sunku.

Tuo metu lietuvių kultūriniai ir literatūriniai židiniai buvo Peterburgas ir Varniai. Varniuose dirbo Valančius, o Peterburge — Daukantas. Pastarasis ne tik rašė, leido ir Lietuvoje platino knygas, bet ir „palaikė ryšius su dideliu skaičiumi asmenų, gyvenančių įvairiose vietose, juos skatindavo vieną ar kitą dalyką atlikti, ir dažnai jam tai pasisekdavo”. Daukantas tuo metu buvo lietuvių kultūrinio gyvenimo įkvėpėjas ir organizatorius.

Varniuose buvo įsteigtas Vilniaus knygininko A.Zavadskio knygyno skyrius. Šalia knygyno L.Ivinskio rūpesčiu nuo 1854 m. veikė skaitykla. Varniai buvo garsūs kaip Žemaičių vyskupo M.Valančiaus rezidencija. Nors M.Valančiaus veikla iš esmės buvo religinio pobūdžio, bet ji daug prisidėjo prie liaudies švietimo, kultūrinimo bei lietuvių literatūros propagavimo. Valančius, 1850 m. paskirtas Žemaičių vyskupu, steigė parapines mokyklas, bibliotekas ir jomis rūpinosi. Jis reikalavo, kad mokyklose būtų dėstoma lietuviškai, skatino rašyti ir skelbti lietuviškus raštus, pats kūrė grožinę literatūrą ir rašė mokslinius veikalus, kaupė knygas ir net svajojo įsteigti Žemaičių akademiją. Su juo palaikė ryšius dauguma to meto lietuvių rašytojų. Valančius buvo įsteigęs blaivybės draugiją ir sukėlęs Lietuvoje blaivybės sąjūdį.

Apie XIX a. vidurį lietuvių inteligentijos padaugėjo. Jos gausėjimą skatino valstiečių skaidymasis. Veikiant prekiniams-piniginiams santykiams, dalis valstiečių virto kaimo varguomene — „bobiliais”, kampininkais, kumečiais ir daržininkais, kurie visai neturėjo žemės arba jos teturėjo nedaug, pusę ar net ketvirtadalį valako. Bet buvo ir tokių, kurie turėjo net kelis valakus. Tokiuose ūkiuose buvo samdomi žmonės, verčiamasi prekine žemdirbyste, dirbama gerais darbo įrankiais. Ekonomiškai stipresni valstiečiai galėjo leisti į mokslą savo vaikus, todėl atsirado vis daugiau valstiečių kilmės inteligentijos.

Kultūros srityje tuo laiku darbavosi inteligentai M.Akelaitis, L.Ivinskis, A.Ugenskis. M.Valančiaus skatinami, į blaivybės akciją įsijungė kunigai J.Pabrėža, A.Kitkevičius, A.Tatarė, J.Želvavičius, A.Kisarauskas, V.bei T.Juzumai, J.Dovydaitis ir kt. Jie rašė atsišaukimus, knygutes, straipsnius lietuvių kalbos bei literatūros klausimais.

Lietuvos praeities tyrinėjimai. Buvęs Vilniaus universiteto teisės profesorius J.Jaroševičius (1793 – 1860) 1844 – 1945 m. išleido lenkų kalba trijų tomų Lietuvos kultūros istoriją „Lietuvos civilizacijos bruožai nuo seniausių laikų ligi XVIII amžiaus pabaigos” („Obraz Litwy pod wzgledem jei cywilizacji…”). Šis veikalas laikomas bene geriausiu Lietuvos feodalizmo epochos istoriografijos knyga. Dar daugiau šioje srityje nuveikė Teodoras Narbutas (1784 – 1864), Vilniaus universitete studijavęs inžineriją, paskui tarnavęs Rusijos kariuomenėje. Jis, susidomėjęs senovės iškasenomis, 1812 m. apsigyveno savo dvarelyje ir ėmėsi Lietuvos istorijos studijų, palaikė ryšius su S.Stanevičiumi ir S.Daukantu.

Narbutas lenkiškai parašė 9 tomų „Lietuvių tautos istoriją” („Dzieje narodu litewskiego”), kuri buvo išleista Vilniuje 1835 –  1841 m. Joje nušviečiama lietuvių kilmė, mitologija ir Lietuvos istorinė raida ligi 1572 m. Čia panaudoti Lietuvos metraščiai, Lietuvos metrika, Karaliaučiaus slaptojo archyvo medžiaga ir kiti dokumentai. Istorinius faktus Narbutas interpretuoja romantiko požiūriu. Be šio savo svarbiausio veikalo, Narbutas turi ir daugiau nuopelnų Lietuvos istorijai. Jis prisidėjo prie Lietuvos archeologijos ir numizmatikos ugdymo, yra vienas pirmųjų Lietuvos istorijos šaltinių skelbėjų: 1846 m. paskelbė vadinamąją Bychovco kroniką, plačiojo Lietuvos metraščių sąvado plačiausią variantą.

Juzefas Kraševskis (1812 – 1887) lenkiškai parašė 4 tomų monografiją „Vilnius nuo savo įsikūrimo ligi 1750 metų”, išleido dviejų tomų istorinį kraštotyros veikalą „Senovės Lietuva”, kuriame paskelbė lietuvių patarlių bei priežodžių ir savo studiją apie lietuvių liaudies dainas.

Šiuo laikotarpiu buvo pirmą kartą išleisti ir lietuviškai rašyti Lietuvos istorijos veikalai: S.Daukanto „Būdas senovės lietuvių, kalnėnų ir žemaičių” ir M.Valančiaus „Žemaičių vyskupystė”. Istoriniai veikalai kėlė susidomėjimą Lietuvos praeitimi, skatino ugdyti lietuvių nacionalinę kultūrą.

Lietuvių tautosakos rinkimas ir skelbimas. XIX a. viduryje tautosaką rinko S.Daukantas, L.Jucevičius, L.Ivinskis. Jie sukaupė daug sakytinės liaudies kūrybos, o dalį jos ir paskelbė.

Lietuvių tautosaką lenkiškai skelbė J.Kraševskis ir K.Bžozovskis. Lenkų poetas romantikas K.Bžozovskis 1844 m. išleido dainų rinkinį „Panemuniečių liaudies dainos iš Aleksoto apylinkių”, kuriame įdėjo 51 dainą, išverstą į lenkų kalbą, 8 dainų lietuvišką tekstą ir gaidas, eiliuotą pasakojimą lietuvių tautosakos motyvais „Vyro užmušėja”.

Lietuvių tautosakos paskelbė Rusijos geografinės draugijos, įsteigtos 1845 m., nariai. P.Kukolnikas straipsnyje „Lietuvių papročiai, tikėjimai, apeigos, dainos ir patarlės” bei A.Kirkoras darbe „Vilniaus gubernija etnografiniu požiūriu” pateikė ir tautosakos pavyzdžių. XIX a. vidurio lietuvių tautosakos publikacijos padėjo populiarinti lietuvių liaudies kūrybą, grožinei literatūrai labiau susisieti su tautosakinėmis tradicijomis.

Spauda Lietuvoje nelietuvių kalba. Kaip anksčiau, taip ir šiuo laikotarpiu Lietuvoje vyravo spauda lenkų kalba. Bet, palyginti su pirmuoju periodu, jos buvo daug daugiau ir įvairesnės. Periodinės spaudos dinamiškumas rodo, kad besiplečiantys kapitalistiniai santykiai intensyvino visas gyvenimo sritis. Be valstybės subsidijuojamų laikraščių {„Kurier Litewski”, „Kurier Wilenski”, „Litovskij vestnik”, „Vilenskij vestnik”), trumpesnį ar ilgesnį laiką ėjo daugiau kaip dvidešimt periodinių leidinių. Tai buvo įvairaus pobūdžio laikraščiai ir žurnalai: ūkiniai, politiniai, literatūriniai. Periodinėje spaudoje buvo gvildenami ir Lietuvos ūkinio bei kultūrinio gyvenimo klausiniai.

Lietuvių literatūrai nemažų nuopelnų turi 1841 – 1851 m. Vilniuje ėjęs lenkų kalba istorijos, literatūros, meno ir filosofijos žurnalas „Athenaeum”. Jis išspausdino straipsnių apie Lietuvą. Iš reikšmingesnės medžiagos minėtina: J.Kraševskio „Lietuva Vytauto laikais”, L.Jucevičiaus „Žemaitijos atsiminimai” ir kt.

Lietuviškos periodinės spaudos kūrimasis. Lietuviškos periodinės spaudos užuomazgas sudaro 1823 m. Tilžėje pradėtas leisti laikraštis „Nusidavimai dievo karalystėje”, kurio teišėjo 2 knygelės. 1832 m. Karaliaučiuje pasirodė protestantų laikraštis „Nusidavimai apie evangelijos prasiplatinimą tarp žydų ir pagonių”, kuris ėjo iki 1915 m. Abu šie laikraščiai buvo provokiško pobūdžio, religinio turinio, informavo apie protestantų misijas, skiepijo ištikimybę kaizeriui.

Šiek tiek turiningesnis buvo 1849 – 1880 m. Karaliaučiuje ėjęs savaitraštis „Keleivis”. Laikraštį redagavo žymus kalbininkas F.Kuršaitis. Bet ir šis leidinys buvo subsidijuojamas Vokietijos valdžios, spausdinamas gotiškais rašmenimis, skiepijo klusnumą valdžiai.

A.Nykos-Niliūno eilėraščiai, išaugę iš netekties, yra žmogaus susidūrimo su išnykimo ir tuštumos paslaptimi išraiška, nuolat kintanti, pilna neišsprendžiamumo ir rūščiai skausmingo tono. Eilėraščiai parašyti Nemeikščiuose(A.Nykos-Nilūno gimtinėje) atskleidžia mums poeto įlgesį namams. Šis “Aklasis pasakoja apie namus” eilėraštis, taip pat parašytas Nemeikščiuose.

Eilėraštis pradedamas klausimu, kuris be abejo reikalauja atsakymo. Tai antras ir trečias posmai. Lyrinis “aš” yra aklas, bet jam pažįstami visi keliai namo. Čia labai ryškus vėjo-palydovo motyvas. Jis veda už rankos lyrini “aš”. Subjektas girdi ir jam pažįstamo, bet nematomo paukščio giesmę, kuri prašo neliūdėt. Tai įaugę vaizdai, kurie neleidžia užsimiršti supančios aplinkos.

Kitose eilutėse subjektas pasineria į prisiminimus. Ką gali prisiminti aklasis? Tik garsus. Jis prisimena, kaip kadaise motina meldesi. Meldimasis tai sakralinis momentas, kuris asosijuojasi su viltimi, tikėjimu, šiluma. Jis prisimena kiekvieną jos žodį, jam tai buvo ypač svarbu. Subjektas prisimena ir moterį, ta pačią kuri paklausė…”Ką radau parėjęs”, jos žingsnius. Žingsnius, kurie atrodė tokie nuostabūs ir šilti, tarp kambarių tuščių. Girdėdavo jisai lietaus oktavas. Kiekvieną garsą krintančio lietaus. Prisiminimai subjektui yra labai svarbūs. Jis gali atkurti tuos žingsnius, tas maldas bet kurią minutę.

Paskutinis posmas kalba apie pačius namus. Namai subjektui asuocijuojasi su žmogaus likimu ir jausmais. Nmai turi širdį. Tai galį pajausti kiekvienas, bet ypač stipriai jaučia tas, kuris yra apkurtęs arba apakęs. Lyrinis “aš” prisilietęs prie grindų jaučią jų alsavimą. Jis pažįsta kiekvieną kampelį. Subjektas myli namus, kaip ir motiną. Tai neatsiejama gyvenimo dalis, kuri leidžia girdėti ir jausti taip, kaip nesugeba sveikas žmogus. Aklui žmogui namai-šilumos ir ramybės simbolis, kur galima pajausti, užuosti, mylėti, girdėti.

Šis A. Nikos-Niliūno eilėraštis atskleidžia aklojo žmogaus suvokimą namams. Bųtent į akląjį, nes tiktai nesveikas žmogus supranta tą, ką nesupranta sveikas. Aklasis supranta gilaiu, skaudžiau , jautriau..

1999 m. 12 mėn. 13 d.

“B. M. T. Broadway line. Ekspresas sustoja. Antanas Garšva išeina į peroną. Šešios iki keturių popiet. Jis žingsniuoja apytuščiu peronu”

Taip prasideda A. Škėmos romanas “Balta drobulė”, taip prasideda romano protagonisto (svarbiausio vaidmens atlikėjo) poeto Antano Garšvos paskutinė sąmoningo gyvenimo diena. Nes kitą rytą Garšvos sąmonę užlies nesulaikomas beprotybės potvynis, ir pradėtas rašyti eilėraštis taip ir liks nebaigtas.

Išorinis romano veiksmo laikas tetrunka beveik vieną parą. Bet per tas 26 valandas poetas išgyvena 40 metų įvykius ir būsenas, išklaidžioja savo atminties labirintus, tarsi iš naujo perskaito jau užrašytus gyvenimo puslapius. Prarasto laiko kelionėje jis nusileidžia į pasąmonės gelmes, kur randa seniai užmirštus nustumtus, užslopintus buvusio gyvenimo fragmentus. Įtempęs valią ir silpstančias sielos jėgas permąsto dabartį, pasaulį ir pats save. Jis gal nėra patrauklus, bet jis yra gyvas ir autentiškas, žvelgiąs į gyvenimą savom akim. Jis nuolat kovoja prieš melą ir falsifikaciją, kurią mato ir aplinkoj ir savyje. Jis be atvangos ieško priemonių įprasminti savo spurdėjimui beprasmiškai atrodančioj realybėje ir bando nugalėti vienatvę, kuri yra neišvengiama jo, kaip kūrėjo dalia.

Garšvos stebėjimus, mąstymus bei prisiminimus struktūrina rašymo problematika, kaip pagrindinė romano tema ir ašis. Dabarties pasaulį susiskaldžiusi sąmonė stebi dvejopai, kalbėjimą trečiuoju asmeniu nuolat keičia pirmo asmens perspektyva; šitaip objektinė tikrovė įsisavinama ir “suvirškinama”, viskas tampa rašomo teksto vidumi, mintyse išsakomo diskurso (kalbinis arba nekalbinis procesas, turintis vienokią ar kitokią prasmę) dalimi. Pasaulis skaitomas kaip ženklų ir įvaizdžių sistema, tuoj pat performuojamas, nardinamas į tinklą ir verčiamas poetiniu diskursu (išplėstas minties apie kokį nors dalyką išreiškimas). Romano subjektui gyvenimas- tai nuolatinis rašymo bandymas. Vis bandomos įvairios metaforizavimo (perkeltinės prasmės suteikimo) galimybės, ieškant geriausio būties įforminimo būdo. Pasaulis poetui yra virtualaus teksto galimybė.

Daiktai romano protagonistui nebeegzistuoja autonomiškai (nepriklausomai nuo aplinkos), jie suvokiami kaip poetinių figūrų audinio reikšminių ryšių susikryžiavimo taškai. Daiktai- žodžių simboliai (priešingai klasikinei sąmonei, kur žodžiai žymi daiktus), taigi susidaro neįprastos krypties referencijos (pažymėjimas, atsiliepimas) ryšys.

Amerikoje, dirbdamas liftininku bespalvės banalios kalbos apsuptyje, chaotiškoje, iš proto vedančioje aplinkoje, Garšva vėl išgyvena kūrybos krizę, o gal ir trečiąjį savo kaip poeto gimimą. “Aš dar neesu gimęs. Dar neparašiau geros knygos. O senutė greit mirs, nes ji jau užgimė. Ji skaito poeziją po antrojo pasaulinio karo, – mąsto Garšva apie senutę, cituojančią eilėraštį lifte. Rašyti jam tolygu gimti, o gimimas savaime implikuoja (įpinti) būsimą mirtį.

Įprastinės intrigos Škėmai nereikia, nes jis vaizduoja žmogaus vidinės būsenos raidą, nesiremdamas logiška įvykių grandine ir išviršiniu veiksmu. Veiksmas romane yra suskaldytas, pateikiamas kapotais gabalais, dėsningai atrinktais liudyti ieškančio žmogaus išgyvenamą kančią. Kadangi visas romano dėmesys skiriamas vienam žmogui, šalutiniai veikėjai lieka tarsi šešėlyje, kartais net neatrodo visai įtikinami personažai. Tačiau tai neišvengiama, nes ribotumą diktuoja vientisa romano perspektyva: nesvarbu, ar pasakojama pirmuoju ar trečiuoju asmeniu, viską mato, jaučia, išgyvena ir interpretuoja ne pasislėpęs, objektyvus autorius, bet romano protagonistas. Užtat kiti romano žmonės nėra pilni, bet ir tokie kokius protagonistas mato. Tokiu atveju ribota personažų skalė nėra jokia yda. Priešingai, autoriaus sugebėjimas išlaikyti perspektvos vientisumą yra jau didelis ir mūsų romanuose retai sutinkamas laimėjimas. Nėra yda ir koncentruojamas dėmesys vienam personažui, kitus paliekant nuošaly. Nors principas “vienas romanas- vienas žmogus” irgi nelaikytinas kokia nors nelaužoma taisykle, tačiau sprendžiant mūsų literatūrinės praktikos požiūriu, personažų ekonomija žmogaus atskleidimui daugiau padeda negu kliudo.

“Baltoje drobulėje” Škėma vartoja mozaikinę pasakojimo techniką. Atskirais epizodais, sudėstytais nechronologine tvarka, vaizduojamas pagrindinio veikėjo gyvenimas Niujorke, jam bedirbant keltuvininku viešbutyje, mylintis su inžinieriaus žmona, neįstengiant kurti poezijos ir artėjant į išprotėjimą. Tarp šių epizodų įsiterpoia protagonisto ankstesnio gyvenimo vaizdai: vaikystės škicai, pirmoji meilė, kūrybinio darbo sunkumai bolševikmečio ir Vokietijos stovyklų aplinkoj.

Škėmos sukurtas pasaulis tampa kalbinio akto rezultatu, tekstas įgyja metaliteratūrinę dimensiją (išėjimą už literatūros ribų), atveria naujos rašysenos perspektyvą. Kaip avangardinis (priešakinis, esantis kitų priekyje) kūrinys “Balta drobulė”, be abejo laikytina savos rūšies eksperimentu. Tačiau negalima sutikti, kad šis Škėmos bandymas buvo vien tik naujų metodų piršimas mūsų literatūrai, vien tik nuoga formalistika (formos absoliutinimas, smulkmeniškas laikymasis įsigalėjusių normų). Jei “Balta drobulė” ir buvo eksperimentas, tai eksperimentas teisinga kryptimi ir visai pavykęs, nes atskleidė mums gyvą ir autentišką žmogų.

Naudota literatūra:

Kęstutis KEBLYS “Antano Škėmos “Balta Drobulė”

Loreta MAČENSKAITĖ “Škėmos “Balta Drobulė”- romanas apie rašymą”

Meilė galėtų išgelbėti pasaulį, Ją ir jos Žilviną, bet pasaulis jau pasirašė sutartį su Mefistu. Vaizduotė vėl gražina jaunystę į namus. Vėl, kaip ir pradžioje, yra du: vyras ir moteris. Viskas kas gražu, amžina, prasminga, yra gimę iš meilės: ir “plonutėliai mezginiai”, ir “išdrožinėti Kristūs”…

Nepaisymas dramos žanrui būdingų principų, atsisakymas intrigos, konflikto, įprastinio sceninio dialogo leido kai kuriems tyrinėtojams vadinti absurdo dramą anti drama. Absurdo dramai būdingi bruožai atsispindėjo jos klasikų, prancūzų dramaturgo Jonesko Samuelio Beketo, Žano Ženė; JAV teatre Edvardo Olbio, Anglijoje Haroldo Pinterio kūryboje.

(1844 – 1909) Biografija. Poetas Adolfas Lapinskas (vadintas ir Lapinskiu) gimė mokytojo šeimoje 1844 m. spalio 29 d. Sintautuose. Čia baigė pradžios mokyklą, kurios vedėjas buvo jo tėvas. Vėliau mokėsi Marijampolės progimnazijoje bei Seinų kunigų seminarijoje. 1868 m. įšventintas kunigu, vikaravo dabar Lenkijai priklausančiose Seinų vyskupijos parapijose – Lomžoje, Kome, Raigarde, Tikocine, klebonavo Liubotine bei Račkose (dab. Suvalkų vaivadija), kur ir mirė 1909 m. liepos 5 d.

Kūryba. Lapinsko dėmesį literatūrai bus paskatinęs jo gimtųjų Sintautų klebonas rašytojas A.Tatarė bei kunigų seminarijos profesorius J.Jamialkowskis. Pastarojo raginimu klierikai apie 1866 m. sudarė 500 liaudies dainų rinkinį. Stropiausias tautosakininkas pasirodė esąs A.Lapinskas, užrašęs apie 150 dainų ir vėliau, kunigaudamas, rūpinęsis rinkinį paskelbti. Negavus leidimo spausdinti lotyniška abėcėle, reikalas užsitęsė, ir dainų pluoštas dingo.

Bolševikų revoliucijos metais į J.Totoraičio rankas buvo patekęs 1866 m. rudenį baigtas poeto eilėraščių rinkinys Garsas jaunystės, turėjęs per keturis šimtus eilučių, kurio vėlesnis likimas nežinomas. J.Totoraičio liudijimu, Lauro Szeksznapelvio slapyvardžiu pasirašęs klierikas sueiliavo savo vaikystės džiaugsmus ir vargus.

Gavėjas (adresatas) rašomas naudininko linksniu, pvz.: Jonui Stankaičiui, Irenai Mickienei, siunčiant į užsienį — vardininku, pvz.: Friedrich Schiller, Jonas Stankaitis. Prieš gavėjo vardą ir pavardę gali būti mandagumo žodžiai ir titulai, pvz.: Gerb. p. Jonui Stankaičiui; Doc. Irenai Mickienei. Jei gavėjas yra įstaiga ar padalinys, jie taip pat rašomi naudininko linksniu, pvz.: Darbėnų vidurinei mokyklai; Lietuvių kalbos katedrai. Po gavėjo nurodoma įstaiga laikoma adreso dalimi ir rašoma vardininko linksniu, pvz.:

Akad. Petrui Vaitkui                                             Lietuvių kalbos katedrai

Ekonomikos institutas                                           Vilniaus universitetas

Adresas pradedamas nuo siauriausios reikšmės vietos — gatvės ar kaimo pavadinimo; toliau eina miestas ar rajonas su priekyje rašomu indeksu; pabaigoje, jei reikia, rašoma valstybė.

Į miestą ar rajono centrą siunčiamo laiško adresas rašomas eilutėmis tokia tvarka: vienoje eilutėje gatvė ir namo numeris (kampinio namo dvigubas numeris rašomas su pasviru brūkšniu), po brūkšnio — buto numeris; kitoje eilutėje pašto indeksas (vienas ar su valstybės kodu LT) ir miestas, pvz.:

A. Jakšto g. 1/25                                        A. Jakšto g. 1/25                                  Gedimino pr. 17—3

2000 Vilnius                                               LT-2000 Vilnius                                   2053 Vilnius

Į kaimą atskiromis eilutėmis rašoma: kaimas, paštas, pašto indeksas ir rajonas; į vietovę, turinčią paštą — gatvė ir namo (jei yra, ir buto) numeris, vietovės vardas, pašto indeksas ir rajonas, pvz.:

Senovės k.                                                                       Alyvų g. 3

Kabelių pšt.                                                                     Kivyliai

4680 Varėnos r.                                                              5462 Akmenės r.

Siuntos tik į paštą be namų ar darbovietės adreso adresuojamos dviem būdais — „Iki pareikalavimo” arba su nuoroda „Pašto dėžutė” (gali būti trumpinama raidėmis su taškais: P. d.), pvz.:

Iki pareikalavimo                                                            Pašto dėžutė 317

5800 Klaipėda                                                               3023 Kaunas

Į užsienį siunčiamų siuntų adresas rašomas tos šalies nustatyta tvarka, o pabaigoje pridedamas valstybės pavadinimas lietuvių kalba ir skliaustuose tos šalies kalba, pvz.:

409 Cedar ave                                                                 25, rue Pasteur

Waukegan IL.                                                                  60088 73001 Paris

JAV (USA)                                                                      Prancūzija (France)

Atgalinis (siuntėjo) adresas rašomas ta pačia tvarka kaip ir gavėjo — pirma siuntėjas (adresantas), paskui jo adresas. Yra tik du skirtumai: pirma, siuntėjas visada (ir siunčiant į užsienį, ir Lietuvoje) rašomas vardininko linksniu; antra, valstybės pavadinimas rašomas gavėjo šalies kalba, skliaustuose — lietuvių kalba (toks turės būti atsakomojo laiško užrašas).

Visas užrašas išdėstomas taip: gavėjas (paryškintu būdu) ir jo adresas (paprastomis raidėmis) rašomi laiško ar kitos siuntos apatinėje dalyje, dešinėje pusėje. Siuntėjo adresas (mažesnėmis raidėmis) rašomas kairiajame viršutiniame voko (ar kitos siuntos) kampe arba kitoje voko pusėje, jo atvarte.

Lietuvoje siunčiamos siuntos užrašo pavyzdys:

Gytis Urbanavičius I.Šimulionio g. 10-170 2050 Vilnius Aldonai Urbanavičienei Draugystės g. 3-74 4520 Marijampolė

Į užsienį siunčiamos siuntos užrašo pavyzdys:

Petras Talačka Respublikos g. 54-3 5300 Panevėžys Litauen (Lietuva) Prof. Friedrich Schiller Baugenhagen str. 2 Halle (Saale) 4070 Vokietija (Germany)

Įstaigų siunčiamuosiuose raštuose adresatas su adresu reikiamoje vietoje rašomi pašto siuntų adresavimo tvarka. Šia tvarka adresas rašomas ir įstaigų bei įmonių blankuose.

Informaciniuose užrašuose, skelbimuose ir reklamoje vieta, nurodoma be adresato ir pašto indekso, gali būti rašoma ir ne siuntų adresavimo tvarka — prasidėti nuo platesnės reikšmės vietovardžių (miesto ar rajono pavadinimo), ypač jei greta yra ir kitų duomenų ir jei vardijami kelių skirtingų būstinių adresai, pvz.:Kreiptis: Kaunas (arba Kaune), Gedimino g. 47, 102 kab. / Klaipėda (arba Klaipėdoje), S. Šimkaus g. 2, 54 kab.; Informacija teikiama: Vilnius, Verkių g. 37, 2 aukštas, 30 kab., tel. 77 84 13.

Tokia tvarka asmens gyvenamoji vieta įrašoma piliečio

pase — čia dedamas toks spaudas: Miestas_____ / Gatvė

_______ / Namo Nr. _____ buto Nr. _____

M. Daukša

Ne žemės derlumu, ne drabužių skirtingumu, ne šalies gražumu, ne miestų ir pilių tvirtumu gyvuoja tautos, bet daugiausia išlaikydamos ir vartodamos savo kalbą.

M. Daukša

Žodynas – tai visata, išdėstyta abecėlės tvarka.

T. Fuleris

Gramatika valdo net karalius.

Moljeras

Aistra – žodžio siela.

B. Fontenelis

Tas, kuris nemoka svetimų kalbų, nesupranta ir savosios.

J. V. Gėtė

Nieko dvasingesio nei širdingesnio už kalbą tauta neturi. Tad jei tauta nenori prarasti to, per ką egzstuoja, turi nieko kito taip nežiūrėti kaip kad nebūtų darkoma jos kalba.

E. M. Arntas

Jei kalba būtų loginės, o n poetinės minties vaisius, egzistuotų tik viena kalba.

F. Hebelis

Gerbkite savo kalbą, ir jums bus gera gyventi. Nes kas pats savęs negerbia, to ir kiti negerbs.

J. Alunanas

Kalba yra didis, tautos statytas paminklas.

J. Jablonskis

Tebeturi dar lietuviai ir žemaičiai visų brangiausią palikimą savo bočių probočių t. y. savo kalbą, kurią idant išplėštų iš nasrų visa ryjančio laiko ir pastatytų šalia kalbų mokytą, turi aną šiandien dalinti.

S. Daukantas

Kalba – tai miestas, į kurio statybas kiekvienas žmogus, gyvendamas žemėje, atneša savo akmenį.

R. V. Emersonas

Kalboje tauta pasisako, kas esanti, ko verta. Tautos kalboje yra išdėta visa jos prigimtis – istorija, būdo ypatybės, siela, dvasia.

J. Jablonskis

Iš visų žodžių tiksliausi tie, kurie pačiu trumpiausiu keliu atveda mus prie faktų.

Č. H. Parkcherstas

Kalbėdamas kiekvienas žmogus padaro ryškią savo asmenybę ir todėl jis yra nors mažas menininkas.

Vydūnas

Kalba – tai brasta per laiko upę; ji mus veda į protėvių būstą, bet tenai negali patekti tas, kuriam baugūs gilūs vandenys.

V. Ilič – Svityčius

J. Marcinkevičius

Mažvydas

(ištrauka)

Meginsime sudėti pirmą žodį.

Klausykitės gerai… Širdim klauykit!

Kai tarsit šitą žodį, tai ant lūpų

Pajusite medaus ir kraujo skonį,

Išgirsit olungę prieš lietų šaukiant,

Užuosit šieno ir liepynų kvapą,

Regėsit baugų debesio šešėlį

Per lauką bėgant… Taigi pamėginkim.

(Skiemenuoja vienas)

“El – ie” bus “Lie”, “tė – u” bus “tu”, “vė – a” bus “va”.

Kartokite! Kartokit ir klausykit.

Kalbos namas

Daiktavardžių stogas,

veiksmažodių durys

būdvardžių langai:

įkirstas, kaip į kaladę kirvis,

ligi penties suvarytas čia.

Aslos vidury

kaip stalas

įvardžiai: aš tu jis ji.

Kabo lemp apkamšyta: mes.

Žaidžia skaitvardžiai -

maži daugiausia.

Ant palangės

žydi mūsų esamasis laikas.

Niekaip negaliu ištart: buvau.

Lopšį supam,

ir ugnelė dega.

Pažiūrėk pro langą,

kas ateina,

kas ten veržias pro duris?

Vargelis,

kur tas mūsų būsimasis laikas?

Imkit jį ant rankų ir laikykit,

kad nenusimestų,

neprapultų.