Kalbos dalys pagal galėjimą eiti sakinio dalimis skiriamos į savarankiškąsias (daiktavardis, būdvardis, skaitvardis, įvardis, veiksmažodis, prieveiksmis) ir nesavarankiškąsias (dalelytė, prielinksnis, jungtukas, jaustukas ir ištiktukas). Sakinio dalimis eina tik savarankiškosios kalbos dalys, t.y. tos, kurios ką nors pavadina ar rodo. Iš nesavarankiškųjų kalbos dalių dažnokai tariniu eina ištiktukas. Tai priklauso ne nuo jo reikšmės, bet nuo tam tikrų vartojimo aplinkybių.

Nesavarankiškosios kalbos dalys savo ruožtu skiriamos į tarnybines (dalelytė, prielinksnis, jungtukas) ir jausmines bei vaizdingąsias (jaustukas, ištiktukas). Pastarosios skiriasi nuo kitų kalbos dalių stilistiniu ribotumu. Jos vartojamos tik vaizdingoje šnekamojoje kalboje ir grožinėje literatūroje. Informacijai perteikti jausminės vaizdingosios kalbos dalys nevartojamos. Jos netinka nei moksliniam, nei kuriam kitam dalykiniam stiliui.

Kalbos dalys dar skirstomos į kaitomąsias ir nekaitomąsias. Kaitomųjų kalbos dalių morfologinė struktūra sudėtinga, o nekaitomųjų – paprasta. Kiekvienai sudėtingos struktūros kalbos daliai būdingos vienos bendros reikšmės pagrindu susidariusios formų sistemos, vadinamos gramatinėmis kategorijomis. Pavyzdžiui, daiktavardis turi giminės, skaičiaus ir linksnio kategorijas, asmenuojamasis veiksmažodis – asmens, nuosakos, laiko ir skaičiaus kategorijas. Nekaitomosios kalbos dalys tokių kategorijų neturi.

Susiję įrašai:

• Poetinė sintaksė
• Poetinė leksika
• Dramos žanrai
• Draminiai kūriniai
• Epo žanrai

A.Nykos-Niliūno eilėraščiai, išaugę iš netekties, yra žmogaus susidūrimo su išnykimo ir tuštumos paslaptimi išraiška, nuolat kintanti, pilna neišsprendžiamumo ir rūščiai skausmingo tono. Eilėraščiai parašyti Nemeikščiuose(A.Nykos-Nilūno gimtinėje) atskleidžia mums poeto įlgesį namams. Šis “Aklasis pasakoja apie namus” eilėraštis, taip pat parašytas Nemeikščiuose.

Eilėraštis pradedamas klausimu, kuris be abejo reikalauja atsakymo. Tai antras ir trečias posmai. Lyrinis “aš” yra aklas, bet jam pažįstami visi keliai namo. Čia labai ryškus vėjo-palydovo motyvas. Jis veda už rankos lyrini “aš”. Subjektas girdi ir jam pažįstamo, bet nematomo paukščio giesmę, kuri prašo neliūdėt. Tai įaugę vaizdai, kurie neleidžia užsimiršti supančios aplinkos.

Kitose eilutėse subjektas pasineria į prisiminimus. Ką gali prisiminti aklasis? Tik garsus. Jis prisimena, kaip kadaise motina meldesi. Meldimasis tai sakralinis momentas, kuris asosijuojasi su viltimi, tikėjimu, šiluma. Jis prisimena kiekvieną jos žodį, jam tai buvo ypač svarbu. Subjektas prisimena ir moterį, ta pačią kuri paklausė…”Ką radau parėjęs”, jos žingsnius. Žingsnius, kurie atrodė tokie nuostabūs ir šilti, tarp kambarių tuščių. Girdėdavo jisai lietaus oktavas. Kiekvieną garsą krintančio lietaus. Prisiminimai subjektui yra labai svarbūs. Jis gali atkurti tuos žingsnius, tas maldas bet kurią minutę.

Paskutinis posmas kalba apie pačius namus. Namai subjektui asuocijuojasi su žmogaus likimu ir jausmais. Nmai turi širdį. Tai galį pajausti kiekvienas, bet ypač stipriai jaučia tas, kuris yra apkurtęs arba apakęs. Lyrinis “aš” prisilietęs prie grindų jaučią jų alsavimą. Jis pažįsta kiekvieną kampelį. Subjektas myli namus, kaip ir motiną. Tai neatsiejama gyvenimo dalis, kuri leidžia girdėti ir jausti taip, kaip nesugeba sveikas žmogus. Aklui žmogui namai-šilumos ir ramybės simbolis, kur galima pajausti, užuosti, mylėti, girdėti.

Šis A. Nikos-Niliūno eilėraštis atskleidžia aklojo žmogaus suvokimą namams. Bųtent į akląjį, nes tiktai nesveikas žmogus supranta tą, ką nesupranta sveikas. Aklasis supranta gilaiu, skaudžiau , jautriau..

Susiję įrašai:

• Poetinė sintaksė
• Poetinė leksika
• Dramos žanrai
• Draminiai kūriniai
• Epo žanrai

1999 m. 12 mėn. 13 d.

“B. M. T. Broadway line. Ekspresas sustoja. Antanas Garšva išeina į peroną. Šešios iki keturių popiet. Jis žingsniuoja apytuščiu peronu”

Taip prasideda A. Škėmos romanas “Balta drobulė”, taip prasideda romano protagonisto (svarbiausio vaidmens atlikėjo) poeto Antano Garšvos paskutinė sąmoningo gyvenimo diena. Nes kitą rytą Garšvos sąmonę užlies nesulaikomas beprotybės potvynis, ir pradėtas rašyti eilėraštis taip ir liks nebaigtas.

Išorinis romano veiksmo laikas tetrunka beveik vieną parą. Bet per tas 26 valandas poetas išgyvena 40 metų įvykius ir būsenas, išklaidžioja savo atminties labirintus, tarsi iš naujo perskaito jau užrašytus gyvenimo puslapius. Prarasto laiko kelionėje jis nusileidžia į pasąmonės gelmes, kur randa seniai užmirštus nustumtus, užslopintus buvusio gyvenimo fragmentus. Įtempęs valią ir silpstančias sielos jėgas permąsto dabartį, pasaulį ir pats save. Jis gal nėra patrauklus, bet jis yra gyvas ir autentiškas, žvelgiąs į gyvenimą savom akim. Jis nuolat kovoja prieš melą ir falsifikaciją, kurią mato ir aplinkoj ir savyje. Jis be atvangos ieško priemonių įprasminti savo spurdėjimui beprasmiškai atrodančioj realybėje ir bando nugalėti vienatvę, kuri yra neišvengiama jo, kaip kūrėjo dalia.

Garšvos stebėjimus, mąstymus bei prisiminimus struktūrina rašymo problematika, kaip pagrindinė romano tema ir ašis. Dabarties pasaulį susiskaldžiusi sąmonė stebi dvejopai, kalbėjimą trečiuoju asmeniu nuolat keičia pirmo asmens perspektyva; šitaip objektinė tikrovė įsisavinama ir “suvirškinama”, viskas tampa rašomo teksto vidumi, mintyse išsakomo diskurso (kalbinis arba nekalbinis procesas, turintis vienokią ar kitokią prasmę) dalimi. Pasaulis skaitomas kaip ženklų ir įvaizdžių sistema, tuoj pat performuojamas, nardinamas į tinklą ir verčiamas poetiniu diskursu (išplėstas minties apie kokį nors dalyką išreiškimas). Romano subjektui gyvenimas- tai nuolatinis rašymo bandymas. Vis bandomos įvairios metaforizavimo (perkeltinės prasmės suteikimo) galimybės, ieškant geriausio būties įforminimo būdo. Pasaulis poetui yra virtualaus teksto galimybė.

Daiktai romano protagonistui nebeegzistuoja autonomiškai (nepriklausomai nuo aplinkos), jie suvokiami kaip poetinių figūrų audinio reikšminių ryšių susikryžiavimo taškai. Daiktai- žodžių simboliai (priešingai klasikinei sąmonei, kur žodžiai žymi daiktus), taigi susidaro neįprastos krypties referencijos (pažymėjimas, atsiliepimas) ryšys.

Amerikoje, dirbdamas liftininku bespalvės banalios kalbos apsuptyje, chaotiškoje, iš proto vedančioje aplinkoje, Garšva vėl išgyvena kūrybos krizę, o gal ir trečiąjį savo kaip poeto gimimą. “Aš dar neesu gimęs. Dar neparašiau geros knygos. O senutė greit mirs, nes ji jau užgimė. Ji skaito poeziją po antrojo pasaulinio karo, – mąsto Garšva apie senutę, cituojančią eilėraštį lifte. Rašyti jam tolygu gimti, o gimimas savaime implikuoja (įpinti) būsimą mirtį.

Įprastinės intrigos Škėmai nereikia, nes jis vaizduoja žmogaus vidinės būsenos raidą, nesiremdamas logiška įvykių grandine ir išviršiniu veiksmu. Veiksmas romane yra suskaldytas, pateikiamas kapotais gabalais, dėsningai atrinktais liudyti ieškančio žmogaus išgyvenamą kančią. Kadangi visas romano dėmesys skiriamas vienam žmogui, šalutiniai veikėjai lieka tarsi šešėlyje, kartais net neatrodo visai įtikinami personažai. Tačiau tai neišvengiama, nes ribotumą diktuoja vientisa romano perspektyva: nesvarbu, ar pasakojama pirmuoju ar trečiuoju asmeniu, viską mato, jaučia, išgyvena ir interpretuoja ne pasislėpęs, objektyvus autorius, bet romano protagonistas. Užtat kiti romano žmonės nėra pilni, bet ir tokie kokius protagonistas mato. Tokiu atveju ribota personažų skalė nėra jokia yda. Priešingai, autoriaus sugebėjimas išlaikyti perspektvos vientisumą yra jau didelis ir mūsų romanuose retai sutinkamas laimėjimas. Nėra yda ir koncentruojamas dėmesys vienam personažui, kitus paliekant nuošaly. Nors principas “vienas romanas- vienas žmogus” irgi nelaikytinas kokia nors nelaužoma taisykle, tačiau sprendžiant mūsų literatūrinės praktikos požiūriu, personažų ekonomija žmogaus atskleidimui daugiau padeda negu kliudo.

“Baltoje drobulėje” Škėma vartoja mozaikinę pasakojimo techniką. Atskirais epizodais, sudėstytais nechronologine tvarka, vaizduojamas pagrindinio veikėjo gyvenimas Niujorke, jam bedirbant keltuvininku viešbutyje, mylintis su inžinieriaus žmona, neįstengiant kurti poezijos ir artėjant į išprotėjimą. Tarp šių epizodų įsiterpoia protagonisto ankstesnio gyvenimo vaizdai: vaikystės škicai, pirmoji meilė, kūrybinio darbo sunkumai bolševikmečio ir Vokietijos stovyklų aplinkoj.

Škėmos sukurtas pasaulis tampa kalbinio akto rezultatu, tekstas įgyja metaliteratūrinę dimensiją (išėjimą už literatūros ribų), atveria naujos rašysenos perspektyvą. Kaip avangardinis (priešakinis, esantis kitų priekyje) kūrinys “Balta drobulė”, be abejo laikytina savos rūšies eksperimentu. Tačiau negalima sutikti, kad šis Škėmos bandymas buvo vien tik naujų metodų piršimas mūsų literatūrai, vien tik nuoga formalistika (formos absoliutinimas, smulkmeniškas laikymasis įsigalėjusių normų). Jei “Balta drobulė” ir buvo eksperimentas, tai eksperimentas teisinga kryptimi ir visai pavykęs, nes atskleidė mums gyvą ir autentišką žmogų.

Naudota literatūra:

Kęstutis KEBLYS “Antano Škėmos “Balta Drobulė”

Loreta MAČENSKAITĖ “Škėmos “Balta Drobulė”- romanas apie rašymą”

Susiję įrašai:

• Poetinė sintaksė
• Poetinė leksika
• Dramos žanrai
• Draminiai kūriniai
• Epo žanrai

Meilė galėtų išgelbėti pasaulį, Ją ir jos Žilviną, bet pasaulis jau pasirašė sutartį su Mefistu. Vaizduotė vėl gražina jaunystę į namus. Vėl, kaip ir pradžioje, yra du: vyras ir moteris. Viskas kas gražu, amžina, prasminga, yra gimę iš meilės: ir “plonutėliai mezginiai”, ir “išdrožinėti Kristūs”…

Susiję įrašai:

• Poetinė sintaksė
• Poetinė leksika
• Dramos žanrai
• Draminiai kūriniai
• Epo žanrai

Nepaisymas dramos žanrui būdingų principų, atsisakymas intrigos, konflikto, įprastinio sceninio dialogo leido kai kuriems tyrinėtojams vadinti absurdo dramą anti drama. Absurdo dramai būdingi bruožai atsispindėjo jos klasikų, prancūzų dramaturgo Jonesko Samuelio Beketo, Žano Ženė; JAV teatre Edvardo Olbio, Anglijoje Haroldo Pinterio kūryboje.

Susiję įrašai:

• Poetinė sintaksė
• Poetinė leksika
• Dramos žanrai
• Draminiai kūriniai
• Epo žanrai

M. Daukša

Ne žemės derlumu, ne drabužių skirtingumu, ne šalies gražumu, ne miestų ir pilių tvirtumu gyvuoja tautos, bet daugiausia išlaikydamos ir vartodamos savo kalbą.

M. Daukša

Žodynas – tai visata, išdėstyta abecėlės tvarka.

T. Fuleris

Gramatika valdo net karalius.

Moljeras

Aistra – žodžio siela.

B. Fontenelis

Tas, kuris nemoka svetimų kalbų, nesupranta ir savosios.

J. V. Gėtė

Nieko dvasingesio nei širdingesnio už kalbą tauta neturi. Tad jei tauta nenori prarasti to, per ką egzstuoja, turi nieko kito taip nežiūrėti kaip kad nebūtų darkoma jos kalba.

E. M. Arntas

Jei kalba būtų loginės, o n poetinės minties vaisius, egzistuotų tik viena kalba.

F. Hebelis

Gerbkite savo kalbą, ir jums bus gera gyventi. Nes kas pats savęs negerbia, to ir kiti negerbs.

J. Alunanas

Kalba yra didis, tautos statytas paminklas.

J. Jablonskis

Tebeturi dar lietuviai ir žemaičiai visų brangiausią palikimą savo bočių probočių t. y. savo kalbą, kurią idant išplėštų iš nasrų visa ryjančio laiko ir pastatytų šalia kalbų mokytą, turi aną šiandien dalinti.

S. Daukantas

Kalba – tai miestas, į kurio statybas kiekvienas žmogus, gyvendamas žemėje, atneša savo akmenį.

R. V. Emersonas

Kalboje tauta pasisako, kas esanti, ko verta. Tautos kalboje yra išdėta visa jos prigimtis – istorija, būdo ypatybės, siela, dvasia.

J. Jablonskis

Iš visų žodžių tiksliausi tie, kurie pačiu trumpiausiu keliu atveda mus prie faktų.

Č. H. Parkcherstas

Kalbėdamas kiekvienas žmogus padaro ryškią savo asmenybę ir todėl jis yra nors mažas menininkas.

Vydūnas

Kalba – tai brasta per laiko upę; ji mus veda į protėvių būstą, bet tenai negali patekti tas, kuriam baugūs gilūs vandenys.

V. Ilič – Svityčius

J. Marcinkevičius

Mažvydas

(ištrauka)

Meginsime sudėti pirmą žodį.

Klausykitės gerai… Širdim klauykit!

Kai tarsit šitą žodį, tai ant lūpų

Pajusite medaus ir kraujo skonį,

Išgirsit olungę prieš lietų šaukiant,

Užuosit šieno ir liepynų kvapą,

Regėsit baugų debesio šešėlį

Per lauką bėgant… Taigi pamėginkim.

(Skiemenuoja vienas)

“El – ie” bus “Lie”, “tė – u” bus “tu”, “vė – a” bus “va”.

Kartokite! Kartokit ir klausykit.

Kalbos namas

Daiktavardžių stogas,

veiksmažodių durys

būdvardžių langai:

įkirstas, kaip į kaladę kirvis,

ligi penties suvarytas čia.

Aslos vidury

kaip stalas

įvardžiai: aš tu jis ji.

Kabo lemp apkamšyta: mes.

Žaidžia skaitvardžiai -

maži daugiausia.

Ant palangės

žydi mūsų esamasis laikas.

Niekaip negaliu ištart: buvau.

Lopšį supam,

ir ugnelė dega.

Pažiūrėk pro langą,

kas ateina,

kas ten veržias pro duris?

Vargelis,

kur tas mūsų būsimasis laikas?

Imkit jį ant rankų ir laikykit,

kad nenusimestų,

neprapultų.

Susiję įrašai:

• Poetinė sintaksė
• Poetinė leksika
• Dramos žanrai
• Draminiai kūriniai
• Epo žanrai

Alfonsas Čipkus lyg tikrąjį savo paties ženklą pasirinko Alfonso Nykos – Niliūno pavardę. Šis žmogus į lietuvių literatūrą įėjo kaip poetas, kritikas ir vertėjas. Tiksli jo gimimo data nežinoma, bet manoma, kad A.Nyka-Niliūnas gimė 1919 metais (kai kurioje literatūroje galima rasti 1920 m.) Nemeikščių kaime, Utenos apskrityje. Gimtinės kraštovaizdis – pakalnėj tekanti Upė, parkas, senų medžių alėja, – tėvo balsu skaitoma knyga formavo kiek kitokį būsimąjį poetą nei kiti to krašto kūrėjai. Visa tai darė jį modernesniu, filosofiškesniu, lavino lakią vaizduotę. Šį ramų gimtąjį kampelį skyrė visai nedidelis atstumas nuo A.Miškinio tėviškės.

1938 – 1939 m. Kaune Vytauto Didžiojo Universitete (VDU) pradėjo studijuoti romanistiką ir filosofiją. Vėliau porą metų tęsė šias studijas Vilniaus Universitete (VU). Bet Niliūnui mokslo žinių dar nepakako, todėl 1946 – 1949 m. praleido Tiubingeno ir Freiburgo universitetuose. Čia gilinosi į meno istoriją ir filosofiją. A.Nyka-Niliūnas studijavo ir baigė vokiečių, prancūzų ir anglų literatūras. Tuo pat metu (1946 – 1947 m.) dėstė prancūzų kalbą Freiburgo meno ir amatų mokykloje. Baigęs studijas nuo 1949 m. apsigyveno JAV ir iki pat pensijos dirbo Kongreso bibliotekoje Vašingtone.

A.Nyka-Niliūnas savo kūryba individualus, todėl kitų poetų atžvilgiu jos vertinti negalima. Poezijoje debiutavo 1939 m. Pirmoji knyga “Praradimo simfonijos” išėjo 1946 m Tiubingene.. Buvo išspausdinti ir kiti poezijos rinkiniai: “Orfėjaus medis” (1953), “Balandžio vigilijos” (1957), “Vyno stebuklas” (1974), “Žiemos teologija” (1985). Ne vienas iš šių rinkinių buvo premijuotas.

“A.Nykai-Niliūnui būdingi du eilėraščio modeliai – simfoniškas, pagrįstas sąskambiais, ir kalbinis, išaugantis iš kalbos principų ir jų taikymo būčiai.”[1] Skaitant A.Nykos-Niliūno poeziją chronologine tvarka jaučiamas intensyvus ieškojimas ir palaipsniui artėjimas prie tiesos. Autorius siekia pažinti tikrovę, nes tikrovė – paslaptis. Jo kūrybos žmogus, visapusiškai išgyvendamas, atskleidžia tą paslaptį protu, emocijomis, vaizduote. iškilusias problemas sprendžia remdamasis filosofija, jis įjungiamas į pažinimo veiksmą, praplečiami jo išgyvenimai. Taip pasireiškė poeto modernizmas. Pats A.Nyka-Niliūnas ieško tiesos per save. “Jis veržiasi pasiekti tą sąmonės gelmių pirminį tašką, kur žvilgsnį pasitinka tyros krištolinės formos – daiktai, supą mus tikrovėje, tačiau čia išsivadavę iš medžiagos kalėjimo”[2] ir prabylantys į mus autentiška kalba. Poetui būtis yra tarsi užkerėta, neišsprendžiama mįslė, todėl jo kūryboje sutinkame kaskart vis neaiškesnes, detališkesnes ir sunkiau suprantamas eiles.

Niliūno poeziją kritikai dažnai vadina filosofine ar idėjine. Tai atkreipia dėmesį į poeto intelektualinę nuotaiką ir atskiria nuo lyrikų.

A.Nyka-Niliūnas pasižymėjo kaip puikus vertėjas. Vertė iš prancūzų (Ch.Baudelaire, A.Rimbaud, P.Claudel, H.Michaux), vokiečių (St.George), anglų (T.S.Eliot) ir italų (G.Leopardi) poezijos. Išvertė V.Šekspyro “Hamletą”. Iš poetų svarbiausias buvo Š.Bodleras (Ch.Baudelaire), o iš filosofų – M.Heidegeris.

A.Nyka-Niliūnas drauge su K.Bradūnu, J.Kėkštu, H.Nagiu dalyvavo išleidžiant poezijos antologiją “Žemė”. Pirmą kartą ji išleista 1951 m. Čia buvo įtraukta ir 1944 m. tragiškai žuvusio Vytauto Mačernio kūryba. “Antologijos pasirodymas buvo penkių poetų solidarumo ir įsisąmoninimo ženklas, taip pat jų kūrybos paskelbimas visuomenei, kuri, dėmesį nukreipus į patriotinę tematiką, negalėjo pastebėti posūkio, atnešusio ne tik naujų temų ar formų, bet ir naują žvilgsnį į poeziją”[3].  A.Nyka-Niliūnas artimas kitiems žemininkams savo kūrybiniu giminingumu, kuris iškyla iš santykio su savo pirmtakų karta.

Be poezijos A.Nyka-Niliūnas reiškėsi ir kritikoje. Rašė straipsnius, recenzijas, esė. Žemininkų iniciatyva 1952 m. buvo pradėti leisti “Literatūros lankai”. Tai buvo vienintelis tik literatūrai skirtas išeivijos žurnalas. Šio žurnalo stiprioji pusė buvo kritika. Kritikos publikacijas “lankuose” skelbė ir kiti autoriai: K.Bradūnas, J.Grinius, A.J.Greimas, J.Kaupas, A.Landsbergis, A.Maceina,  J.Mekas, H.Nagys. Iškiliausias lankininkų kritikas A.Nyka-Niliūnas rašo aiškiai, su sruogiška ironija, remdamasis tvirta logika. Jo straipsniai, kupini įžvalgumo, “pagrįsti stipriu meninės vertės jutimu, ryškia lietuvių literatūros istorinio kelio atmintimi ir originalaus intelektualinio mąstymo konceptualumu, padėjo jaunajai egzodo rašytojų kartai įsitvirtinti moderniosios estetikos pozicijose”[4]. Niliūnui svarbiausia literatūros kokybė ir pažanga. Jis puikiai suprato to meto kritikos teorijas, bet savo darbuose ne visada jomis naudojosi. Penktojo dešimtmečio pabaigoje A.Nyka-Niliūnas kritiką laikė formalistine metodika, kuri gilinasi į kūrybos struktūrą. Savo kritikoje jis liko eseistas ir naujosios kritikos metodais nesinaudojo. Nuo septintojo dešimtmečio pabaigos A.Nyka-Niliūnas beveik nesireiškia kritikoje.

Daugelį gąsdina A.Nykos-Niliūno vartojami svetimžodžiai bei svetimvardžiai. Rodos jo kūryboje nerasime tautiško, “lietuviško kraštovaizdžio”. Jo eilėse “scena, kurioje vyksta žmogiškoji būtis”[5] yra ne kraštovaizdis, o gamtinė scena. Būtent čia ir sutinkame lietuviškumo bruožų. Kartais jiems išreikšti autorius pavartoja vos keletą žodžių[6], bet jų pakanka sukelti gilų lietuvišką įspūdį. A.Nykos-Niliūno žmogus – mąstytojas. Jis apmąsto saulėtekį, saulėlydį, mandoliną, vazą, vėjarodį. Tačiau iš tiesų poezijos tautiškumas glūdi lietuviškajame būties pergyvenime.

“A.Nyka-Niliūnas yra filosofiškas poetas, bet jo filosofija įausta į sudėtingą vaizdą.”[7] Kūrybą “nelengva suprasti, nes, poeto įsitikinimu, nieko nesakyti utilitaristine prasme yra vienintelis būdas poezijai ką nors pasakyti.”[8]

[2] “Egzodo literatūros atšvaitai” V.: Vaga, 1989. 298 psl.

[3] Ten pat. 341 psl.

[4]

[5] “Egzodo literatūros atšvaitai” V.: Vaga, 1989. 140 psl.

[6] Tokių kaip: “liūdni pavasario laukai!” (“Pavasario mergaitė”), “bus pavakarė ir dulkės kils keliuose” (“Paskutinė kelionė”), “mergaitė, kojas plaudama, sumindo mėnulį ežero dugne” (“La Baigneuse”).

[7] V.Daujotytė, E.Bukelienė “Lietuvių literatūra. XX a. vidurys ir antroji pusė (1940 – 1995). Vadovėlis XII klasei” K.: “Šviesa”, 1995.

[8] Ten pat. 100 psl.

Susiję įrašai:

• Poetinė sintaksė
• Poetinė leksika
• Dramos žanrai
• Draminiai kūriniai
• Epo žanrai

Nyka-Niliūnas Tėvynės praradimo jausmą išreiškia sudėtingu praradimo simfonijos motyvu. Niliūno poetinė pasaulėjauta neapsiriboja vien tik tikrove ar gimtąja žeme, kaip kitų išeivių poetų, nors kalbama apie jos praradimą. Bet prarasdamas žemę, Niliūno poezijos žmogus praranda ir dar kai ką daugiau. Nyka-Niliūnas kuria tokią poetinę tikrovę, kurios lyg ir nėra, bet kuri yra taip trokštama, įsivaizduojama laimės šalis. Pačiame pirmajame A. Nykos-Niliūno rinkinyje atsiranda stebuklingos šalies- Eldorado įvaizdis. Vienas eilėraštis taip ir vadinamas – “Eldorado”:

Yra pasaulis nuostabus, kurio neranda niekas.

Nors turi jį savy, kankinasi dėl jo.

Dėl jo aš viską žemėje paniekinau.

Norėdamas ten vieną valandą klajot!

Kokie budingi šio eilėraščio ir tuo pačiu visos A.Nykos-Niliūno kūrybos bruožai? Pirmasis akcentas- nuostabus, nerandamas pasaulis- tai pasaulis savy, bet kartu tai pasaulis, kuris turi savo erdvę, laiką, daiktus. Niliūno žmogus tame pasaulyje jaučia vienybę ir santarvę su daiktais ir su gamta.

A.Nyka-Niliūnas sukūrė naują poetinį santykį su tikrove. Neigiamo poliaus, t. y. nebūties trauka, stipriai jaučiama visoje jo poezijoje. Kažin ar rastume kitą lietuvių poetą, kuris taip efektingai pagautų gyvybės išsekimo momentą, taip ryškiai kalbėtų apie pranykusius daiktus, mokėtų perduoti tiesiog regimą ir apčiuopiamą jų nebuvimą. Nebūties momentas Niliūno poezijoje yra toks stiprus ir savitas, kad iškyla klausimas, ar poetas tik mato mirties ženklus, ar jis jau jaučia artėjančią pabaigą…

Niliūno poetinė kalba pilna savitumo. Įprasta norminė gramatika nėra jo poetinės kalbos riba. Poetas gali tą ribą peržengti. Žodį, kuriuo galima pasikliauti, A. Nyka-Niliūnas vadina nuogu. Tikras žodis turi atitikti tikrą daiktą. Poeto mąstyme ir žodis, ir daiktas yra ypatingi, turi ne tik paviršių, bet ir paslaptį, gelmę, šventumą.

A.Nyka – Niliūnas-  “Žemės” poetas. “Žemės” rašytojas, toliausiai už kitus žemininkus nuėjęs nuo pirmųjų poetinių tabu. Niliūno ištikimybė gimtajai žemei prilyginama ištikimybei žodžiui ir artima Henrikui Radauskui. A.Nykai – Niliūnui būdingi du eilėraščių modeliai:

• simfoniškas, pagrįstas sąskambiais
• kalbinis, išaugantis iš kalbos principų ir jų taikymo būčiai.

A.Nyka – Niliūnas yra filosofiškas poetas, siekiantis sukurti žodžio būtį.

Šio poeto kūryba itin individuali.

Naudota literatūra:

1.      Žurnalas “Literatūra ir Menas” 1991 birželio 11d.

2.      “Gimtasis žodis” 1989 V. Daujotytė “Žemės Poetai”

3.      “Egzodo literatūros atšvaitai”

4.       Vytautas Kubilius “XX amžiaus literatūra”

Susiję įrašai:

• Poetinė sintaksė
• Poetinė leksika
• Dramos žanrai
• Draminiai kūriniai
• Epo žanrai

Keletas poetinio aš aspektų

Literatūros studijos atsiskleidžia kaip tam tikrų mąstymo apie literatūrą formų pavyzdys, keliantis teksto perskaitymo galimybės klausimą. Tačiau, ar įmanoma konkretizuoti, t.y. apibrėžti, tas galimybes? Jeigu orientuosimės į klasikinius filosofijos modelius, turbūt atsakysime, kad kiekviena galimybė yra savaime apibrėžta ir nurodo tam tikrą teksto analizės aspektą. Tokiu atveju tampame modelio, arba sukonkretintos galimybės, nurodymų vykdytojais. Tiesa, tikriausiai turėtume džiaugtis galimybe pasirinkti, juk filosofai pateikė ne vieną, o daugybę teksto mąstymo būdų. Taigi, bet kuriuo atveju mūsų laisvę ar nelaisvę išsako tai, kaip mes šias sąvokas suvokiame. Atrodo, kad orientuojamės tik į save t.y. į savo norus. Tačiau ką pirmiau pažįstame  tekstą ar modelį? Ar tekstas nurodo perskaitymo būdą, ar modelis apibrėžia teksto kalbėjimo galimybę? Atrodo, tiktų abu panašiais atvejais vartojami žodeliai – “taip” ir “ne”. Juk esame laisvi pasirinkti. Neabejojame, kad intelektualinė erudicija dažnai yra vienintelė teksto perskaitymo galimybės nuoroda. Ji leidžia varijuoti teksto informacija. Ne veltui kalbama apie teksto perskaitymo būdų begalybę. Atrodo, jog ir vėl orientuojamės į save – tekstui visuomet pritaikome savo žinojimą. Ar įmanoma tokiu atveju teksto ir skaitančiojo komunikacija? Privalome priversti tekstą prabilti ar tiesiog turime pasakyti jam tai, ką žinome patys. Stigdami tam tikrų žinių, nesuprastume teksto kalbos. Tačiau ar teisingas yra teksto suvokimas, kai “primetame” jam savo žinojimą?

Šiuo atveju pats klausimas diktuoja vienintelį galimą atsakymą – teksto suvokimas, grįstas intelektualine skaitančiojo erudicija, yra individualus, arba asmeninis.Vadinasi, bet kuris filosofų siūlomas teksto perskaitymo modelis sukuria objektyvią teksto kalbėjimo ir jo suvokimo erdvę. Tačiau ar tai reiškia, kad toks teksto suvokimas yra teisingas? Jis pagrįstas konkretaus metodo tiesa, taigi yra teisingas tiek, kiek teisingas pats metodas. Tad teksto suvokimo ribą nustato ne mūsų asmeninis intelektualinis pasirengimas ir intuicija, t.y. ne mūsų asmeninė, bet konkretaus modelio tiesa. Todėl pasidaro  labai svarbu, ką pirmiau pažįstame – tekstą ar modelį; ar tekstas siūlo suvokimo būdą, ar modelis primeta jam objektyvų žinojimą?

Negalime teigti, kad tuomet visiškai išnyksta subjektyvumas. Jis pasireiškia, tarkim, pasirenkant modelį.

Savo teksto perskaitymo modelį dažnai nurodo pats autorius – jo estetinės pažiūros, išryškėjusios kritikos straipsniuose. Geriausias pavyzdys – lietuvių išeivijos poeto Alfonso Nykos – Niliūno asmenybė ir jo “Eilėrašciai”(1996) bei kritikos straipsnių rinktinė “Temos ir variacijos”(1996). Literatūros kurinys, A.Nykos Niliūno samprata, kuriamas racionaliai, įkvepimas tėra dingstis sukurti meninį universalumą: “Spontaniškai išgyventa medžiaga dar nėra meno kūrinys. Jai sutvarkyti reikalinga sąmoninga statytojo ranka.” Taigi įkvėpimas išreikštų ontologinį kūrinio aspekta, tačiau jo kokybę, arba meninę vertę, nulemia racionalusis pradas. Toks supratimas leidžia ieškoti poetinio subjekto tuose etinės psichologijos bei psichoanalizės modeliuose. Neatsitiktinai poetas rašo:

Nebesigindamas prieš laiką, nepajėgęs

Ištrūkti iš namų nelaisvės, sėdžiu

Verandoje ir tau rašau įsivaizduotą

Savo paties neišsipildymo ir sudužimo

Istoriją.Tad paklausyk(…)

“Neišsipildymo istorija”

Įvardijama autentiško kalbėjimo ar sakymo galimybė – “Tu”, arba Kitas. Poetinio universumo kalba, vaizdiniai yra kuriami ir projektuojami į Kitą.Aš-tu trajektoriją yra kaip egzistencijos sąlyga. Tokiu būdu aš-tu santykis yra ne psichologinis, bet ontologinis:

Man miegančiam vienam kažkas suriko:-Kelkis!-

Ir aš radau vidudienį su vėju vaikštant po namus.

Dabar esu aš dar labiau išalkęs;

Laukai pavasariu jau dvelkia,

Bet Tu nesikeli…Ir aš dainuot imu.

“Vaikystė”

Būtent šioje trajektorijoje A. Nyka-Niliūnas išpildo savo ontologinį poetinio kalbejimo aspektą. Vis dėlto tas santykis nėra natūralus. Pirmiausia jis būtinas siekiant savižinos vientisumo.Vienas prancūzas E. Levinas (psichologas) pastebi: “Žmogus gali tapti vientisu ne santykyje su pačiu savimi, bet santykyje su kitu.” Prancūzų psichoanalitikas, išplėtojęs lingvistinio simbolio sampratą ir kalbos struktūrą, J. Lacan’as Kitą įvardija “simbolišku”. Tai socialiniu kodu(vaizdiniu, draudimu, normu), kuriuos vaikas jau randa atėjęs į šį pasaulį, visuma. Tai plotmė, kurioje realizuojasi subjektas.Akivaizdu, kad A. Nyka-Niliūno poetiniai ženklai, motyvai dažnai ateina iš įvairiu istorinių laikotarpių ir kultūrų:

Aš ir dabar, kovoms prie Ksanto

Vaizduotėje seniai numirus, klausiu:

Kas tu buvai, o Astioche?

Ir iš pasamonės skeveldrų

Statausi juodą laivą,

Kad ir mane Homeras atsimintų.

“Homero laivų katalogas”

Jeigu kartezinėje tradicijoje subjektas buvo substancionali vienovė, suverenus sąmonės ir savimonės turėtojas bei vienintelis atskaitos taškas kultūroje, tai šiuo atveju priešingai-subjektas iškyla kaip kultūros funkcija, kaip taškas, kuriame susiduria simbolinės kultūrų struktūros bei pasireiškia kultūrinės pasąmonės jėgos. Ne kultūra yra individo atributas, bet pats individas tampa kultūros atributu, t.y. būdamas “nieku”, tam tikra “tuštuma”, subjektas pripildomas simbolinių matricų turinio. “Simboliška” stengiasi visiškai pajungti sau individą. Tuo tarpu individas vartoja kultūros topus, idant jiems padedant sukurtų narcizinį vaizdinį – tai yra, teikdamas “aš” vietoje subjekto, kuri jam primeta simbolinės struktūros kaip socialinį vaidmenį, sukurtų savo kultūrinį alibi:

Chalkidės kunigaikštis ir Bizantijos vasalo

Stavrakios vaikai, du garbiniuoti

Juodais plaukais berniukai, senstančių tėvų,

Ilgai ir išmintingai valdžiusių šį kraštą

Buvo ištremti

Tokia yra Chalkidės kunigaikščio

Stavrakos vaikų istorija. Tokia yra ir mano

Paties istorija: tik aš lig šiolei vis dar nežinau

Mane apakinusio tėvo ir karaliaus vardo.

“Chalkidės kunigaikščio vaikai”

Kita aš pozicija A. Nykos-Niliūno poetiniame universume yra vienintelis nežinomasis pačiam sau:

Nežinau, kas esu

Neradęs

Atsakymo į baisų

Klausimą, kas aš esu,

Nematas ir nematomas

Bandau išspręsti

Lygtis, kuriose

Vienintelis nežinomasis -

Aš(…)

“Gnoseologija”

Tokį “aš” pavidalą J. Lacan’as vadina “įsivaizduojamu”. Esminė “įsivaizduojamo” funkcija – psichinė individo apsauga. “Įsivaizduojamas” pavaldus ne realybės principui, bet iliuzijos logikai. Ji sukuria tokį “aš” vaizdinį, kuris patenkina patį individą. “Nežinojimo” ir “paklydimo” plotmėje pačiame “aš” atsiranda nediferencijuojama “stoka”, kuri įtakoja realumo laipsnį. “Stoka” žmoguje pasireiškia geismo forma. Patį geismą valdo patenkinimo ir nepatenkinimo principas, kuris yra orientuotas į empirinius daiktus. A. Nykos-Niliūno  poetiniame universume susiduriame su “aš” traukimusi iš tapatybės lauko, bėgimu, kuris iš tikrųjų reiškia troškima būti geidžiamu, t.y. mylimu, pripažintu komunikacijos akto dalyvių. Todėl meniniame pasaulyje daiktai šaukiasi poetinio “aš” judesio:

Nebegalėdamas pakelti džiaugsmo

Prisiminimų deginamas, vėl keliuosi ir einu.

Tada jie vejasi mane, norėdami paguosti,

Maldaudami jų nepalikt vienų,

Sakydami:-Palieski

Ir savo rankų ugnimi gaivinki mus!

“Grįžimas”

Geismas, anot J. Lacan’o, išreiškia siekį ne valdyti pasaulį, bet susilieti su juo. Kaip tik tokį poetinį “aš” randame A. Nykos-Niliūno mąstymo struktūroje. Tai patvirtina ir literatūrologo Rimvydo Šilbajorio interpretacija, teigianti, kad A. Nyka-Niliūnas “nesielgia kaip visagalis ir nepažeidžiamas maestro. Jis ne tiek vartoja tikrovę savo muzikos instrumentui sukurti, kiek stengiasi pavirsti su visa tikrove į tą muzikos instrumentą.” Tokiu būdu A.Nykos-Niliūno poetinis “aš” tampa visiškai priklausomas, subordinuotas jį supančių daiktų aplinkai. Pratęsdami J. Lacan’o mintį, pastebėsime, kad geismo patenkinimas sunaikina patį geismą. Egzistencijos tąsai reikalingi vis nauji geismo objektai. Jų netektis A. Nykos -Niliūno poetiniame universume tolygus mirčiai:

Bet vieną naktį grįžta jie per darganą ir lietų

(Pamišęs aidas klykia šuliny)

Ir, neberadę nieko, ką ir vėl galėtų

Mylėti, krinta po slenksčiu, išsekę ir liūdni,(…..)

Ir, glostomi ranka tylaus vaikystės vėjo,

Iš lėto miršta, ramūs nuostabiai.

“Laimingi žmonės”

Poetinis A. Nykos-Niliūno “aš” ryškėja ir santykyje su moteriškumo fenomenu. Galime pastebėti, kad jo poezija išsako ištisą moters egzistencijos pasaulyje prasmės istoriją: mergaitė-sesuo-tu(mylimoji)-motina. Krikščioniškoje tradicijoje šitai būtų moterystės sakramentas:

Tik joms vienoms klusni žiema

Atskleisdavo nesutepto baltumo

Užuolaidas į niekieno nepaliestą pasaulį.

“Mergaitės žiema”

Šiame moters būties modelyje autentiškasis “aš” esti sūnus. Dažna poetinio subjekto savybė yra erotinis santykis, atsiskleidžiantis per įvairius pavidalus, kurių ryškiausias-mergaitiškumas:

Į skambantį mergaitės sapną, pilną

Erotiškų kvapų, obsceniškai nervingų

Linijų ir gestų,-kambarį,

Kur tu tada gulėjai

Nuoga prieš sužeista Apvaizdos akį(…)

“Lindau”

Aišku, kad poetinio “aš” kokybės kinta sulig geismo objektais: A. Nyka – Niliūnas nuolat vaduojasi iš simbolinės struktūros jam primetamų vaidmenų(subjekto), kurdamas sau įvairius kultūrinius alibi. Tokios filosofijos ontologinis pagrindas-poetinio “aš” įvaizdžių kūrimas, tuo tarpu pažinimo procesas- kai tų kultūrinių pavidalų atsisakoma, jie prarandi. Tai sudaro A. Nykos-Niliūno prarasties filosofijos esmę:

Nes ne susitikimas, žudąs

Meilę ir ištikimybę, bet išsiskyrimas

Sukuria pasaulį, kurs jam pasilikus, būtų

Praradęs teisę tapti ir gyventi

“Jėzaus atsisveikinimas”

Aktyvus, tikrovę perkuriantis (A. Nyka-Niliūnas poeto paskirtį suvokia kaip egzistencinės patirties perkūrimą) subjektas sąmoningai orientuoja individualią patirtį į praradimą. Tai apibrėžia A. Nyką – Niliūną ne vien kaip “kosminį egzistencialistą”, bet ir nurodo jo autentišką daikto patyrimo būdą(originalų lietuvių poezijoje):

Ribos ir praradimo valandą(…)

Aš būsiu upė -

Akla ir dumblina,

Besirausianti tavo šaknyse, (…)

Lietus – tirštas, limpantis ir pilnas sraigių,

Tekantis tavo liemeniu,

Nuplaująs svetimų man rankų dulkes(…)

“Medis iš Green Point”

Poetui svarbus pats daiktų (kūnų) santykis, suteikiantis galimybę atsisakyti iliuzinių daikto kokybių. Pastebime, kad prarasties aspektas geriausiai atspindi ne vien A. Nykos – Niliūno gelminę psichologiją egzistencinės komunikacijos ir simbolinių struktūrų erdvėje, bet ir nužymi fenomenologinį kūnų(daiktu) tarpusavio santykį. Poetas tarsi sustabdo romantiškojo “aš” projekcijas į daiktą, nesistengdamas jo pakeisti, suaktyvinti, bet visomis perceptyvumo galimybėmis žvelgia į daikto esmę, priversdamas jį patį nusimesti idealybės šešėlius, simbolinių struktūrų apvalkalus.

Suvokdami kūną(daiktą) kaip vienintelę galimybę sąmonės ir pasaulio koreliatyvumui, negalime apeiti ir paties A. Nykos – Niliūno kaip rašančio subjekto, kūniškumo(daiktiškumo) savybės. Iškėlęs klausimą “Kas yra kūnas?”, A. Nyka – Niliūnas atsako: “Kūnas yra būti”(eil. Mergaitės daina). Ontologinėje dimensijoje buvimo esmę išreiškia ieškojimo aistra. A. Nykai – Niliūnui ieškojimas pirmiausia reiškia siekį pačiam atsisakyti paveldo, vaduotis iš idealybės. Suvokiant savo kūniškumą, atsiskleidžia ir laikiškumo galimybės. Taip pat sukuriamas praradimo kultas. Viename dienoraščio fragmentų A. Nyka – Niliūnas šitai išpažįsta tokiais įvaizdžiais:”(…) rašte gyva patirtis atrodo kaip karalaitė, paguldyta į stiklo karstą;graži, bet amžinai prarasta.”

Tarptautiniai žodžiai

Ontologinis(ontologija)- Dievo buvimo įrodymas; filosofinės būties mokslas.

Substancionali- esminė, pagrindinė.

Kartezinė- susijęs su prancūzų filosofo Rene Dakarto ir jo pasekėjų mokslu.

Empirinius daiktus- pagrįstas patyrimu.

Egzistencija- būvimas, gyvenimas.

Sublimacija- betarpiškai kaitinamos kietosios medžiagos virtimas dujomis, garavimas, aplenkus skysčio stadiją.

Fenomenologinis- subjektyvioji idealizmokryptis filosofijoje, neigianti objektyviojo pasaulio buvimą, vienintele realybe tepripažįsta sąmonės reiškinius, fenomenus.

Perceptyvumo(percepcija)- suvokimas, betarpiškas objektyviosios tikrovės atspindėjimas jutimo organais.

Koreliatyvumas- sąsajus, tarpusavyje susijęs, santykiaujantis arba tarpusavyje susiję kalbos elementai.

Susiję įrašai:

• Poetinė sintaksė
• Poetinė leksika
• Dramos žanrai
• Draminiai kūriniai
• Epo žanrai

A. Mackus atėjo po tų poetų, kurie išvyko iš Lietuvos jau subrendę. Jie išsivežė savo patirties ir atminties “žemę”. A. Mackus jau yra “bežemis”, kaip ir jo karta. Staigus besiformuojančio pasaulio sugriuvimas, tėvynės praradimas labiausiai paveikė jo pasaulėjautą. Ji yra skaudi, dramatiška, o kartais ir tragiška. Pirmą kartą lietuvių poezijoje taip atvirai žvelgiama į mirtį, į nebūtį. A. Mackus nebematė kelio, kuriuo jo žodis galėtų byloti tautai. Jis jautė tik egzilą (tremtį) ir manė, kad garbingiausia yra ne kuo nors guostis, o atvirai pripažinti padėties sunkumą: pripažinti, kad rašytojas be tėvynės yra vienišas, kad jis yra rašytojas be skaitytojo, taip pat – rašytojas be kalbos. A.Mackus, turėdamas galvoje save ir kitus jaunus poetus, sakė, kad “mes galime didžiuotis lietuvių poezijos tradicija ir viltis, kad kada nors ir mes būsime tos tradicijos dalis”. Bet savo kūryboje A. Mackus tas tradicijas siekė keisti, nenorėjo jomis tik sekti. Vienas jo rinkinys pavadintas “Neornamentuotos kalbos generacija ir augintiniai”. Pavadinimas svarbus suvokiant poeto pasaulėjautą. Kas yra neornamentuota kalba? Pirmiausia – tai kalba be ornamentų, be pagražinimų. Kas yra augintiniai? Tai ne vaikai – ne sūnūs, ne dukterys, tik priglausti, išauginti.

Kaip ir kitiems emigracijos poetams, A. Mackui svarbi namų tema. Įsiklausykime, kaip ji išreiškiama viename ciklo “Hermetiškoji daina” eilėraštyje: Iš visur sugrįžtu neišėjęs./Naktimis ieškau gimtųjų namų./Jeigu rasčiau gimtuosius namus, – /niekas manęs iš jų neišneš/ne karste, ne mirty. Žmogaus būtis – uždara, pati savyje. Eilėraščio kalba iš tiesų “neornamentuota”: jokio epiteto, jokių perkeltinių prasmių. Žodžiai gryni, svarbiausia – netikėti jų tarpusavio ryšiai. Sugrįžimas yra ne fizinis, o dvasinis veiksmas mintyse, jo laikas – naktis. Dvasios budėjimu ieškoma gimtųjų namų. A. Mackui apskritai svarbus minties netikėtumas, iškalbumas.

A. Mackaus poezijoje dažna žmogaus vienišumo tema. Ji kiekviename rinkinyje vis labiau jaučiama. Vienišas žmogus, vieniša ir jo kapo vieta. Vienišumo tema beveik visada poezijoje pereina į mirties temą. A. Mackaus kūryboje mirties tema išplėtota tragiškai žuvusio įžymaus lietuvių išeivijos rašytojo Antano Škėmos atminimui skirtoje poezijoje knygoje “Chapel B”. Tai sunkia poezijos kalba parašytas, bet labai įspūdingas kūrinys. Vienas iš jo motyvų – bandymas apibūdinti mirtį. Pavartojama maldos intonacija, trokštama, kad senu lietuvišku papročiu mirusį apraudotų “senos lietuvės raudotojos”. Su mirties tema susiejamas ir kalbos likimas. A. Mackaus mirties jausmas kyla iš lietuviškos išeivijos patirties, iš žinojimo ir supratimo, kas dedasi pačioje Lietuvoje.

Ištrūkęs iš vyresniųjų poetikos, iš štampų, klišių, girdėtų įvaizdžių, intonacijų srauto, A. Mackus pradėjo kalbėti nelabai taisyklingai, vartoti, jo paties žodžiais tariant, neornamentuotą kalbą. Ne vienam tatai atrodė nepoetiška, nelietuviška. Reikėjo laiko ir geros valios, kad būtų suvokta ir įsisąmoninta jo poetika. Pirmiausia jo kalbos netaisyklingumas yra labai motyvuotas: poetas nori būti lakoniškas, lyg iš karpinių, iš nuotrupų ir atraižų dėliodamas eilėraštį, jis padaro jį daugiaprasmį, labai įtaigų, ekspresyvų. Tiesiogiai neįvardindamas, lyg primintų mums, jog XX amžiaus reiškiniai, įvykiai, realijos nėra tiesiogiai įvardijami, jis pasako labai daug, daug daugiau, negu tradicine forma parašytu ketureiliu. A. Mackaus eilėraštis yra modernus: vaizdo sąsajos nebūtinai logiškos, kartais paremtos it tolimom asociacijom, eilutės dažniausiai nerimuotos, eiliavimas laisvas. Svarbu ritmas – nelygus, trukčiojantis, kintantis tame pačiame eilėraštyje. Jo logika dažnai muzikinė, frazės paklūsta melodinei slinkčiai. Labai daug ko poetas yra pasimokęs iš mūsų liaudies dainų, folkloro. A. Mackaus lyrikoje, griaunančioje esamus mitus, nebėra minkštos vaizdinės plastikos ir švelniai vibruojančio tono, būdingo lietuvių poetinei dikcijai. Vyrauja rūsčiai didingas psalminis-oratorinis kalbėjimas, permuštas ironiškų paradoksų. Tautosakos intarpas – ne iliustracija, ne imitacija, o tylus atidūsis gimtąja kalba, išeiviui-augintiniui nuėjusiam į tylą. Tokių tylos ir skausmo atodūsių, pažadintų tautosakos, A. Mackaus poezijoje yra ir daugiau.

A. Mackaus poezija yra lietuvio kūryba: jaučiama lietuvių pasaulėjauta, tautosaka. Kartu ji yra atvira kitų tautų poezijai, jos patirčiai, raiškos būdams. Galvodamas apie savo tautos tragišką likimą, A. Mackus galvoja ir apie kitų tautų žmones. Į ką gali atsiremti žmogus, netekęs gimtinės, žemės, ne sūnus, o augintinis, regįs falsifikuotą amžiaus vaizdą, melą, apgaulę? A. Mackus nesistengia žmogui teigti tradicinių lietuvių poezijos atramų: meilės, tikėjimo, gimtinės amžinybės. A. Mackui ir neviltis gali būti atrama, jei atvirai, neapsimesdamas į ją žvelgi.

A. Mackus sugretina liaudies dainų nuolaužas ir savus motyvus, subtiliai modifikuoja įprastinius lietuvių poezijos vaizdus, kalba lyg dviem balsais ar išplėtoja savotišką literatūrinį pokalbį ir tuo būdu supriešina du stilius ir dvi tikrovės interpretacijas: savąją ir tą, kurią randa lietuvių literatūros aruodose. Jo poeziją galima pavadinti revoliucine todėl, kad poeto sukilimas prieš tradiciją, jo laisvėjimas kūrybiniu aktu yra tikrasis kūrinio veiksmas, pasikartojantis ir detalėse, ir visumos sąrangoje. Savaip interpretuodamas lietuviškus motyvus, jis savo kūrybai duoda lietuviško atspalvio žmogaus ir gamtos ryšio užuominų ir sąmoningai įsiterpia į gimtojo krašto poetinę tradiciją. Mackaus dialogas su lietuvių poezija turi aiškią kryptį: parodyti žodžių apgaulę, kuria maskuojamas tikrovės veidas, ir, atsisakius iliuzijų, į pasaulį pažvelgti tyru žvilgsniu, ne tuo, kuris prasmes teikia, bet tuo, kuris jas atmeta, atpažinęs tikruosius mirties ženklus ir žmonių gyvenime, ir gamtos reiškiniuose. Jei liaudies dainose žmogaus skausmas praranda aštrumą, įterptas į mirties ir atsinaujinimo ciklą, tai Mackaus kūryboje subtilia, vos pastebima struktūros modifikacija išgaunamas priešingas efektas: ironijos gaidos nutraukia amžino pasikartojimo ritmą, pasaulio veidą išvedžiodamos laikinumo, šiurpios mirties gijomis.

Jis nenorėjo būti ir tikriausiai nebus lietuvių literatūros klasikas. Jis nėra kilnių idėjų, dramatiškų emocijų ir originalių įvaizdžių poetas. Jo poezijos struktūros nėra stebinančiai originalios mūsų amžiaus poezijoje. Poetiniai ciklai, baladės, raudos, folklorinio elemento integravimas – tai jau įprastos mums formos. Mes pripratome prie neornamentuotos kalbos. Jo poezija buvo meilės ir neapykantos, desperacijos, ieškojimo ir praradimo poezija. A. Mackus sulydo kūrybos ir prieštaravimo sąvokas, siekia sukurti poetinį pasaulį ne tik skirtingą nuo tradicinio, bet tokį, kuris kiekviena savo linija kūrinio rėmuose tradiciniam prieštarautų, jį keistų.

Jis išliko šiems žodžiams ištikimas iki mirties: “Iš tikrųjų aš siūlau beprasmišką egzilės gyvenimą, nes daugiau negu žodžiai kalba gyvenimai, aš siūlau išdidumo kupiną egzilę, nes tokioje egzilėje palieka vietos ir mūsų karčios egzistencijos ironijai, skausmui ir tiesai išsakyti. Nuolatinis sau išdidumo priepuolis tegul baigiasi tik tuomet, kai baigsis mūsų gyvenimas”.

Mackaus neornamentuota kalba – poetinis metodas, kuris ne tik vengia retorinių puošmenų, grožio ar harmonijos efektų, bet nuosekliai ieško grubaus žodžio, nedailintos rašysenos, kuri atitiktų poeto prasme nepasitikintį žvilgsnį.

A. Mackus – talentingas kūrėjas, jo tragiška mirtis – didelis lietuvių kultūros praradimas.

Susiję įrašai:

• Poetinė sintaksė
• Poetinė leksika
• Dramos žanrai
• Draminiai kūriniai
• Epo žanrai