• Laikoma, kad graikų filosofas Dioskoridas I a.pr.Kr. panaudojo terminą anestezija apibudindamas svaiginantį mandragoros veikimą.
• Senosios civilizacijos nuskausminimui naudodavo aguonų pieną (opiumą), kokos lapus, mandragoros šaknį, alkoholį, beigi drastiškas priemones, tokias kaip kraujo nuleidimą iki sąmonės netekimo .
• Regioninei anestezijai sukelti naudodavo nervų kamienų suspaudimą bei šalčio aplikaciją operuojamoje vietoje (krioanalgezija).
• Inkai vietiniam nuskausminimui naudodavo kokos lapus: gydytojas pakramtydavo lapų ir prispjaudydavo į žaizdą (kokainas).

Realiai anesteziologija pradėjo vystytis XIX a. antroje pusėje.

• Pirmieji bendrieji anestetikai buvo inhaliaciniai: eteris, azoto suboksidas ir chloroformas.
• Eteris sintezuotas 1540 m., tačiau medicinoje ir anesteziologijoje buvo panaudotas 1846 m.spalio 16 d., kuomet William T.G. Morton Bostone pirmą kartą pademonstravo bendrinę eterio anesteziją.
• Azoto suboksidą anestezijai 1844 m. pirmieji panaudojo H.Wells ir G.Colton.
• Chloroformą pirmą kartą buvo panaudojo H.Coote 1847 m; išpopuliarino akušeris J.Simpson, naudojęs jį gimdymo skausmų sumažinimui.
• Halotanas sintezuotas 1951 m, pradėtas naudoti 1956 m, metoksifluranas pradėtas naudoti 1960m, enfluranas sintezuotas 1963, pradėtas naudoti 1973m.

Intraveninė aanestezija

• Intraveninė anestezija gimė 1855 m. kartu su švirkštu ir adata (A.Wood).
• Barbitūratai indukcijai pradėti plačiai naudoti 1927 m. sintezavus heksobarbitalį.
• Tiopentalis pradėtas naudoti 1934 m. ir iki šiol išlieka ko gero plačiausiai naudojamu intraveniniu anestetiku.
• Ketaminas pasirodė 1962 m., tačiau plačiai pradėtas naudoti 1970 m., etomidatas 1972 m., propofolis 1989 m.

Miorelaksantai

• 1942 m. H.Griffith, E.Jonson pirmieji panaudojo tubokurariną.
• Palengvėjo trachėjos intubacija, tapo įmanoma u˛tikrinti galingą miorelasaciją ir tuo sumažinti anestetikų dozes.
• Buvo sintezuota daug įvairių miorelaksantų (metokurarinas, galantaminas, pankuronijus); artimais idealiam miorelaksantu galima laikyti vekuronijų, atrakuriumą, pipekuronijumą, doksakuriumą.
• Sukcinilcholinas pradėtas naudoti 1951m.
• Opiatai
• Morfinas išskirtas iš opijaus 1805 m., naudotas kaip intraveninis anestetikas.
• Pradžioje opiatų vengta, nes manyta, kad jie padidina pooperacinį mirtingumą.
• Susidomėjimas opiatais atsinaujino 1939 m., sintezavus meperidiną.
• Opiatų naudojimą pagrindė “subalansuotos anestezijos” koncepcija: tiopentalis – indukcijai, azoto suboksidas – amnezijai ir miegui, opiatas – analgezijai ir kurare preparatai – miorelaksacijai.

Regioninė anestezija

• Vietinės anestezijos pradininku laikomas oftalmologas Carl Koller, 1884 m. panaudojęs kokainą akių operacijos nuskausminimui.
• 1884 m. W.Halsted panaudojo kokainą infiltracinei ir periferinių nervų blokadai.
• Pirmąją spinalinę anesteziją atliko A.Bier 1898 m. panaudojęs 0.5% – 3ml kokaino tirpalą. Jis taip pat pirmasis 1908 m. atliko intraveninę regioninę anesteziją (Blokas pagal Bier).
• Prokainas sintezuotas 1904 m. ir pradėtas naudoti klinikoje H.Braun.
• Epidūrinė anestezija – 1921m.
• Lidokainas -1947 m.
• Chlorprokainas – 1955 m.
• Bupivakainas – 1963 m.
• Etidokainas – 1972m.

Klausos problemu gali turėti įvairaus amžiaus žmonės, tačiau dažniausiai jos vargina vyresnius . Vaikas, turintis klausos problemu, nuolat klausia, kas sakoma. Paprastai toks vaikas elgiasi triuksmingai ir netgi agresyviai. Jei nėra žinoma, jog vaiką vargina klausos problemos, galima greitai susinervinti. Vyresnio amžiaus asmuo, turintis klausos problemų, dažnai būna tylus, vengia būti kitu žmoniu draugijoje. Daug žmoniu, turinčiu klausos problemu, nori tai nuslėpti, todėl apsimeta, kad girdi geriau nei ištikrųjų.

Ausies anatomija ir fiziologija

Anatomiįa. Ausį sudaro išorinė ausis, vidurinė ausis su proccesus mastoideus bei vidinė ausis.

Išorinę ausį sudaro aurikulė, klausos kanalas ir būgnelis.

Vidurinoji ausis yra netaisiklinga oro pripildyta ertmė su trimis viduriniosios ausies kauleliais: plaktuku, priekalu ir kilpa.Vidurinės ausies kaulai laisvai sujungti vienas su kitu ir perduoda garso bangas iš būgnelio į ovalujį langelį, kuris sudaro perėjimą į vidinę ausį. Vidurinei ausiai taip pat priklauso processus mastoideus su oro pripildyta ląsteliu sistema (mastoidinėmis ląstelėmis) ir ausies trimitas  arba Eustachijaus vamzdis. Trimitas susijęs su nosiarykle, rhinopharyngs, ir padeda palaikyti oro slegio pusiausvyra abiejose bugnelio pusėse. Kai žmogus ryja, oras iš nosiaryklės per trimitą patenka į vidurinę ausį.

Vidinę ausį, labirintą, sudaro du jusliu organai, vienas yra klausos, o kitas  pusiausvyros ir pozicijos. Sraigė susijusi su klausa.

Vestibuliarinis aparatas susijęs su pusiausvyra ir pozicija. Jį sudaro vestibulum auri su ale apibūdia visus kausos – iki monės, suslpnėsi nežmiai klausos žodiuo kusos ; mogeglą – ir – yra

Žmogus u gali žmogau algarsus, ir su kauos ė ų ir ų ėl gimto arba k gali did psologiė paraa, plati pdginė ir s Žmogus, kuris gai ir kalbėti krl)

ir iš ų ir kaba yra u oi galiybės.

ąoka r ą ą nuo air nuoar žmogus kadangi klbos to yra skirtings. yra au kųjų dažių klaupraradimo žmogu tų Žmogus girdi, og

slpsios klausos

Klausos priežasts gali buti

• gali bti haniška booanepereina pro vias ir . klausos .

ų ir n ių, garso Ta klausos

Mechaninis klausos praradimas

Mechaninio arba konduktyviojo klausos praradimo atveju sutrikimas yra tose ausies dalyse, kurios mechaniškai perduoda garsą. Taigi klausa prarandama dėl išorinės ausies, vidurinės ausies su labirintų langeliais ligos arba dėl ligų kombinacijos.

Mechaninį klausos praradimą gytyti paprastai lengviau nei neurogeninį, nes sutrikimą išorinėje bei vidurinėje ausyje įmanoma gydyti chirurginiu būdu. BE to, klausos aparatas padeda mechaninio klausos praradimo atveju, kadangi garso atskyrimas labai pagerėja, kai pakankamai padidėja garso stiprumas.

Neurogeninis klausos praradimas

Neurogeninio arba persepcinio klausos praradimo atveju garsas yra nesuvokiamas, nors jis perduodamas normaliai. Tokio tipo klausos praradimas kyla dėl vidinės ausies  ligų (sraigės ligų) arba dėl nervus acusticus pažeidimo (retrokochleinių ligų).Garsas teisingai perduodamas per išorinę bei vidurinę ausį, tačiau vėliau arba neteisingai perduodamas toliau į nervus acusticus. Pritaikyti klausos aparatą pacientams su tokiu klausos praradimu sunkiau nei pacientams su mechaniniu klausos praradimu. Tačiau klausos aparatas dažnai padeda tokiems žmonėms bent truputį pagerinti klausą.

Sraigės(cochlea) sužeidimai dažnai pažeidžia diskatinius garsus, todėl kalba girdima ne tokia aiški. Šalia esantis triukšmas taip pat labai trikdo. Klausos aparato nauda priklauso nuo to, ar kalbos atskyrimas pagerėja, kai padidėja garso stiprumas.

Informacija apie kšmo keli sužalojimus

Garso užterštumas tapo didele problema moje visuomenėje. Daugelyje darbo vietų yra didelis triukšmo lygis, ypač pramonės įmonėse., pavyzdžiui, laivų statykloje arba mechaninėse dirbtuvėse, taip pat oro uostuose. Daugeliui žmonių del dideio triukšmo lygio darbe palaipsiui susilpnėja klaa. Klausą galima prarasti ir per sprogimus arba elaiming atsit, kai kliudoma galva. Svarbi įmonių sveikatos priežiūros tarnybos uždis informuoti žmones, kaip galima apriboti klausos sužalojimo pavojų, kylantį dėl triukšmo. Galima apsgoti mašias ir pasirūpinti, kad dirbantieji naudotų būtiną truką slopinančią įrangą, kaip ausų kakus, ausines ar šalmus. Taip arb žmėms, dirbantiems triukšme, dao pertakėles. Be to, reiki identifikuoti bei eliminuoti pavojaus momentus. bo pikos įsamuose ir kai kuriuose kituose įstatymuose paprastai būna nuostatos del triukšmo keliamų sužeidimų prevencijos, o Darbo inspekcijos sudaro nuorodas del triukšmo darbo vietoje ir dėl sužalojimų prevencijos.

Triukšmas iš labai judrios gatvės gali būti didelė gerovės problema ypač žmonėms, gyvenamtiems netoli jos. Toks triukšmas irgi kelia pavoju klausai. Aukštos tvoros, apsaugančios nuo triukšmo ir kitokio už-terštumo, gali sumažinti žalingus poveikius. Motorizuoti įrankiai irgi kelia sveikatai pavojingą triukšmą, o ausų kamštukai bei ausinės yra svarbi apsauga.

Visiškas jutimų praradimas ir atsako į aplinkos dirgiklius nebuvimas.

Analgezija

Sumažintas arba išnykęs skausmo pojūtis bei atsakas į skausminius dirgiklius.

Bendrinė anestezija yra dirbtinai sukeltas grįžtamas CNS slopinimas. Jos dalys:

• narkozė (sąmonės išnykimas);
• analgezija (skausmo išnykimas arba sumažėjimas);
• miorelaksacija (skersaruožių raumenų atsipalaidavimas);
• neurovegetacinė blokada (vegetacinių funkcijų slopinimas).

Bendrinė anestezija yra pakankama, kai yra trys dalys: 1) narkozė (miegas); 2) nejautra (analgezija); 3)raumenų relasacija. Papildomai galima atlikti ir neurovegetacinę blokadą, tai priklauso nuo operacijos apimties ir vietos.

Bendrinę anesteziją galima sukelti, vartojant

• vieną anestetiką (mononarkozė),
• kelis skirtingus anestetikus (daugiakomponentė anestezija),
• derinant bendrinius anestetikus su vietiniais anestetikais (mišrioji),
• derinant bendrinius anestetikus su vaistais, veikiančiais tam tikrą bendrinės anestezijos komponentą (kombinuotoji anestezija).

Pagal medikamento patekimo kelią, bendroji anestezija skirstoma į:

• Inhaliacinę
  • kaukinę,
  • endotrachėjinę,
  • endobronchinę,
  • laringinę.
• Neinhaliacinę
  • intraveninę,
  • intramuskulinę (raumeninę),
  • rektalinę.

Neuroleptanalgezija

• Pacientas yra ramus
• Sumažėjęs motorinis aktyvumas
• Sumažėjęs/išnykęs baimės jausmas
• Abejingumas aplinkai, esant sąmonei.Pacientas vykdo paliepimus.
• Vaistai: neuroleptikas (droperidolis) kartu su opioidiniu analgetiku (fentanilas).

Disociacinė anestezija

Būklė, kuriai būdinga sedacija, nejudrumas, amnezija ir išreikšta analgezija.

Gali sukelti ketaminas, naudojamas vienas.

1920 m. A. Guedelis pasiūlė bendrinės anestezijos požymių sistemą. Išskirtos 4 anestezijos stadijos:

• Analgezijos – prasideda nuo eterio inhaliacijos pradžios iki sąmonės praradimo. Sumažėja skausmo jutimas, tačiau išlieka sąmonė ir vegetacinės reakcijos.
• Sujaudinimo – nuo sąmonės praradimo iki gilaus ir ritmiško kvėpavimo pradžios. Jai būdingas psichomotorinis sujaudinimas, dažnas švokščiantis kvėpavimas, ašarojančios akys, platūs, gerai reaguojantys į šviesą vyzdžiai; arterinė hipertenzija, tachikardija, suaktyvėję rijimo, kosulio, vėmimo refleksai.
• Chirurginės anestezijos – trunka iki kvėpavimo paralyžiaus.
  • Pirmas lygis – nuo gilaus ir ritmiško kvėpavimo pradžios iki akių obuolių judesių išnykimo.
  • Antras lygis – nuo akių obuolių judesių išnykimo iki tarpšonkaulinių raumenų paralyžiaus pradžios.
  • Trečias lygis – progresuoja tarpšonkaulinių raumenų paralyžius.
  • Ketvirtas lygis – nuo visiško tarpšonkaulinių raumenų paralyžiaus iki diafragmos paralyžiaus.
• Perdozavimo – trunka nuo diafragmos paralyžiaus iki kvėpavimo sustojimo ir mirties. Jos metu visi refleksai išnyksta, akių vyzdžiai maksimaliai platūs.

Anesteziologija (gr. an – ne, esthesis- jutimas, logos – mokslas) – mokslas apie nejautrą.

Ši disciplina apima 1) pacientų paruošimą operacijai ir anestezijai; 2) vietinius ir bendrinius nuskausminimo būdus, 3) gyvybinių funkcijų stebėjimą ir jų korekciją anestezijos metu, 4) skausminių sindromų diagnostiką ir jų gydymą.

Reanimatologija (lot. re – grąžinti, anima – dvasia) – mokslas apie gaivinimą.

Reanimacija – organizmo gaivinimo procesas, kuriuo siekiama atstatyti ir palaikyti gyvybines organizmo funkcijas.

Kritinės būklės – žmogaus gyvybei pavojingos būklės, pasižyminčios kritiniu kvėpavimo, kraujotakos, galvos smegenų veiklos bei kitų organizmo funkcijų sutrikimu, kurioms esant reikia imtis gaivinimo bei kitų intensyvios terapijos metodų, norint išvengti mirties.

Intensyvi terapija – gydymo priemonės, taikomos siekiant stabilizuoti ir palaikyti sutrikusias pagrindines organizmo funkcijas.

• jų priežastis (etiologija),
• išsivystymo mechanizmus (patogenezė),
• ląstelėse ir audiniuose sukeltus pakitimus (morfologija),
• morfologinių pažeidimų funkcinius padarinius, stebimus klinikoje.

1. Patologijos  uždaviniai

Terapija                                                  Ligų priežastys, atsiradimas ir

padariniai

Diagnostika                                             Mokslo tyrimas

Mokymas ir specialistų rengimas

1.1. Diagnostika

citologija

intra vitam            intraoperacinis  greitų pjūvių tyrimas

biopsijos

Diagnostika

post mortem – autopsija

1.2. Mokymas

Bendroji patologija

Etiologija: ligų priežastys              (sukeliantys veiksniai)

Bendrieji dėsningumai                  Patogenezė: patologinių veiksnių poveikis

į organizmo reakcijų eigą

Specialioji patologija

Ligų organospecifiniai radiniai ir simptomai pagal  bendruosius dėsningumus

1.3. Sveikata – adaptacija – liga

Sveikata: visiškos fizinės, dvasinės ir socialinės geros savijautos būsena, t.y.

subjektyvus fizinių ir dvasinių pažeidimų nebuvimas ar atitinkamų

liguistų pakitimų nebuvimas.

Adaptacija: reakcija į fiziologinius ar patologinius dirgiklius, įskaitant padidintą

ar sumažintą krūvį.

Liga: subjektyvus ar objektyvus kūno ir dvasios-sielos sveikatos pažeidimas, kai

individas tampa reikalingas pagalbos.

1.4. Organizmo mirtis

- tai fazėmis vykstantis gyvybinių funkcijų praradimo procesas:

• agonija,
• klinikinė mirtis,
• vita reducta,
• centrinė smegenų mirtis,
• biologinė mirtis.

Ląstelių ir audinių pažeidimas

1. Priežastys ir mechanizmai:

pažeidžiamas ląstelės membranos vientisumas,

padidėja pralaidumas, skverbiasi Na, H₂O,

ląstelė pabrinksta (ląstelės edema),

pažeidžiamas Ca²⁺ siurblys – ląstelėje gausėja Ca²⁺

aktyvuojamas Na⁺ ir Ca²⁺ ATF azės,

netenkama ATF,

kaupiasi piruvatai, laktatai,

anaerobinė glikolizė,

mažėja intraląstelinis pH,

negrįžtamas ląstelės medžiagų apykaitos sutrikimas.

1.1. Žalojantys veiksniai:

deguonies trūkumas (hipoksija),

infekciniai veiksniai – virusai, bakterijos ir kt.

cheminiai veiksniai, vaistai,

imuninės reakcijos,

mitybos sutrikimai,

genetiniai defektai,

fizikiniai veiksniai.

2.2. Bendri ląstelių pažeidimo mechanizmai:

2.1. Susidūrimas su endogeninėmis substancijomis ar kofaktoriais:

2.2. Aktyvuotas O₂ ir reaktyvūs tarpiniai O₂ produktai:

suardomi membranų lipidai,

modifikuojamos baltymų sulfhidrilinės grupės,

pažeidžiama DNR grandinė.

2.3. Kalcio homeostazės pažeidimas:

intraceliulinis Ca²⁺ susikaupimas.

aktyvacija: proteazių, transglutaminazių, fosfolipazių,

endonukleazių,

membranų, citoskeleto ardymas,

DNR hidrolizė.

3. Ląstelės pažeidimo morfologija

3.1. Grįžtami pakitimai

Elektroninė mikroskopija: mitochondrijų, lizosomų edema,

endoplazminio tinklo išsiplėtimas,

poliribosomų disociacija į monosomas,

ribosomų dispersija,

chromatino grumstai branduolyje,

intramembraninių dalelių agregacija,

pūslės ląstelės paviršiuje,

netenkama mikrogaurelių.

Šviesinė mikroskopija:

1. Paburkimas (edema): padidėja ląstelės apimtis dėl Na⁺ – K siurblio pažeidimo.      Tai pirmoji beveik visų pažeidimo formų išraiška. Citoplazma blyški su šviesiom vakuolėm,  hidropiniai pakitimai arba vakuolinė degeneracija.

Vystosi parenchiminiuose organuose: kepenų  ląstelėse, inkstų kanalėlių epitelyje, širdies miokardo ląstelėse. Organas pablyškęs, didesnio svorio, mažesnės konsistencijos.

Priežastys: infekcija, hipoksija, intoksikacija, fizikiniai veiksniai.

2.   Riebaliniai pakitimai: ląstelės citoplazmoje įvairaus dydžio vakuolės.

Vystosi: kepenų (steatozė) ir širdies (tigro širdis) ląstelėse, inkstų kanalėlių epitelyje.

Priežastys: intoksikacija, hipoksija, mitybos sutrikimai.

3.2. Negrįžtami pakitimai:

• citoplazmos acidofilija,
• ląstelės membranos defektai,
• organelių fragmentacija ir irimas,
• mitochondrijų matricos dideli amorfiniai sutankėjimai,
• lizosomų rupturos ir autolizė,
• endoplazminio tinklo lizė,
• mielino figūros,
• branduolio piknozė, ar kariolizė, ar karioreksis.

4. Ląstelės mirtis

- pažeidimo galutinė negrįžtama stadija.

Formos: apoptozė ir nekrozė.

4.1. Apotozė (gr.apoptose – nukristi, kaip nukrenta mirę lapai nuo medžio).

Genetiškai programuota (apoptozės genas) ląstelės mirtis.

Sutinkama: a) vystantis embrionui ir fiziologinės evoliucijos procesuose:

folikulų atrezija menopauzėje,

endometro suardymas menstruaciniame cikle.

b)  patologiniuose procesuose: kepenų ląstelių  prie virusinio

hepatito (Cousilman’o kūneliai),

tumoro ląstelių po terapijos,

prostatos po kastracijos,

parenchiminių ląstelių dėl T limfocitų.

Tai natūrali ląstelių keitimosi forma – išlaikoma pusiausvyra.

Morfologija:  ląstelės eozinofilija,

branduolio piknozė, fragmentai ar jau nebeturi

ląstelė sumažėjusi, susiraukšlėjusi,

apoptozinės pūslės ir kūneliai,

uždegiminės reakcijos nebuvimas.

Patogenezė:   Ca² transglutaminazės aktyvacija,

proteinų suardymas,

H₂O ir elektrolitų netekimas,

endonukleazės poveikis į DNR.

4.2. Nekrozė

Tai suma visų morfologinių pakitimų, sekančių ląstelės mirtį gyvame audinyje. Esmė: proteinų denatūracija ir enziminis ląstelės bei audinio komponentų suardymas.

Morfologija:   šviesinė mikroskopija: eozinofilinė homogeniška citoplazma,

kariopiknozė, kariolizė, karioreksis, ląstelės edema, membranos išsipūtimai.

elektroninė mikroskopija.: endoplazminio tinklo cisternų  išsiplėtimas, ribosomų, mitochondrijų suirimas, intraląstelinės mielininės figūros,

Ląstelės ištirpdymas yra lydimas uždegiminės reakcijos.

Patogenezė:

1.   ATF netektis

2.   Reaktyvių deguonies tarpinių produktų susidarymas.

Skirtumai tarp nekrozės ir apoptozės

	Nekrozė	Apoptozė
Veiksniai	Hipoksija	Fiziologinė ar  patologinė
Histologija	ląstelės paburkimas koaguliacinė nekrozė organelų suplėšymas	pavienės ląstelės chromatino kondensacija
DNR suirimas	atsitiktinis difuzinis	internukleosominis
Mechanizmai	ATF netektis membranų pažeidimas laisvų radikalų žala	genų aktyvacija endonukleazė
Audinio reakcija	uždegimas	uždegimo nėra apoptozinių kūnelių fagocitozė

4.2.1. Nekrozės tipai

1.   Koaguliacinė nekrozė: ląstelės proteinų denatūracija dėl staigios ischemijos

ar chemikalų (rūgštys):

Būdinga: širdžiai, blužniai, inkstams ir kt.

Makroskopiškai: nekrozės sritis blyški, tvirta, paburkusi -  ischeminė nekrozė.

Vėliau: geltona, minkštesnë dėl leukocitų ir proteolizinės degradacijos.

Histologiškai: ankstyvose fazėse eozinofilija, dar išskiriamos ląstelės detalės.

Galima hemoraginė nekrozė dėl antrinio kraujo pritekėjimo (plaučiai).

2.   Kolikvacinė nekrozė: dėl autolizės (ląstelės enzimai) ir/ar heterolizės (bakte-

rijų enzimai):

a)      audiniuose turtinguose lipidais, lizosominiais fermentais bei kitomis

hidrolazėmis. Audinys greitai suminkštėja, suskystėja, susidaro ertmė            (pseudocista) su ląstelių nuolaužomis (detritu), skysčiu.

Tipiška c.n.s.: encefalo-, mielomaliacija.

b)       bakterinių uždegimų metu, audinyje susikaupus granulocitams  (abscesas).

3.   Kazeozinė (varškinė) nekrozė: ypatinga koaguliacinės nekrozės rūšis, sukelta mikroorganizmų, pvz. tuberkuliozės mikobakterijos.

Makro:  židiniai pilkšvai-gelsvi, primena išdžiovintą šviežią varškę, ryškiai atriboti nuo supančio audinio.

Mikro:   eozinofilinis amorfinis detritas be audinio struktūrų liekanų.

4.   Fibrinoidinė nekrozė (=panaši į fibriną)

Kolageno ir elastinių skaidulų nekrozė, h-e dažosi intensyviai raudonai.

Priežastys: dažn. imunopatologiniai procesai

Sutinkama: kraujagyslių sienelėje, virškinimo trakto  pepsinėse opose.

5.  Gangreninė nekrozė: dažniausiai ischeminė galūnių nekrozė dėl kraujagyslių                 obturacijos sausoji gangrena (išdžiuvimas ir mumifikacija). Ischeminė koaguliacinė nekrozė g.b. bakterinės infekcijos modifikuota ir audinys   suyra į purvinai žalią skystą masę – skystoji gangrena (plaučiai, virškinimo traktas).

6.   Riebalinio audinio enziminė nekrozė: dėl virškinimo fermentų dažniausiai kasoje ir artimuose jai audiniuose ūmaus pankreatito atveju. Fosfolipazės ir proteazės suardo ląsteles, trigliceridai hidrolizinami į laisvas riebalines r., jungiasi  su kalciu, susidaro kalkių muilas, matomas kaip kalkių baltumo nuosėdos nekrozavusio audinio pakraštyje.

4.2.2. Nekrozės baigtys

1. Nekrozės suardymas

Nekrozė ardoma demarkacinio volo neutrofilinių leukocitų enzimais, pakeičiama granuliaciniu, vėliau randiniu audiniu, defekto užgijimas (reparatio).

Kolikvacinė nekrozė – susidaro cistos.

2. Sukalkėjimas

Ekstraceliuliariai susikaupia kalcio druskos – distrofinis sukalkėjimas (kalcifikacija), pvz., varškinės nekrozės židiniuose prie tbc, ateroskleroziniuose kraujagyslių pakitimuose, uždegimo pakenktuose širdies vožtuvuose, prie naviko nekrozės.

3. Opų susidarymas

Vidiniuose ar išoriniuose paviršiuose (gleivinės, oda) atsidalinus nekrozinėms masėms, susidaro kraterio formos defektas (skrandžio opa), gyja susidarant granuliaciniam audiniui.

5. Praktiškai svarbios ląstelių ir audinių pažeidimo priežastys

5.1. Deguonies trūkumas (ischemija, hipoksija) viena iš svarbiausių ir dažniausių

Grįžtami pakitimai:

• anksti ir paprastai ląstelės edema: pažeidžiamas oksidacinis

fosforilinimas

• sumažėja ATF
• sutrinka Na⁺ siublys
• ląstelėje kaupiasi Na⁺, H₂O

Negrįžtami pakitimai:

• mitochondrijų suardymas
• plazmos membranų pažeidimas
• lizosomų pažeidimas, enzimų patekimas ir aktyvacija
• ląstelės ir branduolio komponentų suvirškinimas

Svarbiausia:

a)      ATF netekimas,

b)      ląstelės membranų pažeidimas

(progresuojantis fosfolipidų netekimas, citoskeleto nenormalumai,

toksiniai deguonies radikalai, lipidų suirimo produktai,

intraląstelinis kalcis).

Ypatingai jautrios aukštai diferencijuotos ląstelės (ganglinės, miokardo, inkstų kanalėlių epitelis).

5.2. Laisvi deguonies radikalai

Sv.vaidmuo:

1.   tiesioginis ląstelių pažeidimas ūmių ir chroninių uždegimų metu (fagocitai produkuoja O₂ radikalus),

2.   kaip mediatoriai ar promotoriai cheminėje kancerogenezėje.

Pažeidimo mechanizmas

Superoksidas ® Fc³ ® Fc² + H₂O ® hidroksilradikalai

membranos pažeidimas

6. Tarpląstelinės medžiagos pažeidimas

Tarpląstelinę medžiagą sudaro: pagrindinė substancija, struktūriniai baltymai (kolagenas, elastinas ir kt.)

Įv. sintezės ir audinio grandžių pažeidimai gali pasireikšti įgimtais ar įgytais patologiniais pakitimais.

1.   Kolagenopatijos įgimtos ligos dėl genų defektų. Pvz., Ehlers-Danlos sindromas

(apie 8 variantus).

Dėl prokolageno sintezės pažeidimo atsiranda:

• odos hiperelastiškumas
• padidėjęs odos ir organų plyštamumas,
• padidėjęs sąnarių paslankumas, polinkis kraujuoti,
• akių pakitimai: melsvos skleros, tinklainės atšokimas, glaukoma,
• aortos dissekuojanti aneurizma.

2.   Įgyti kolageno sintezės  sutrikimai

Klasikinis pvz. skorbutas, kai dėl vit.C trūkumo sutrinka prolino hidroksilinimas ir kolageno skersaruožėtumas, susidaro nepilnavertis kolagenas.

Klinika: sutrikęs žaizdų gijimas,  padidėjęs kraujagyslių pralaidumas,            sutrikęs skeleto augimas.

3. Kolagenozės: ligos dėl imunopatologinių procesų (dažnai AK prieš kolageną)

chroninės-recidyvuojančios eigos su generalizuotais jungiamojo audinio pakitimais. Tai raudonoji vilkligė, sisteminė sklerozė, dermatomiozitas, reumatoidinis artritas.

6.1. Jungiamojo audinio ir BM struktūrų dezorganizacija

1. Mukoidinis pabrinkimas - histo audiniai (širdis, sąnariai, inkstai):

- nežymiai paburkę,

- hematoksilinu dažosi mėlynai (bazofilija),

- toluidino mėliu raudonai (metachromazija),

- dėl pagausėjusių glikozaminoglikanų ir persunkimo plazmos baltymais.

2. Fibrinoido pavidalo kolageno pakitimai:

a.   pabrinkimo fibrinoidas: histo kolageno skaidulos homogeniškos, dažosi

kaip fibrinas raudonai,     EM židininis skersaruožėtumo praradimas pvz., Aschoffo mazgeliai, skrandžio opos.

b.   precipitacijos fibrinoidas: skersaruožėtumas dažnai išlikęs, todėl histo-

nesiskiria nuo pabrinkimo fibrinoido,EM fibrilės apsuptos imuninių precipitatų, pvz.pirminis chroninis poliartritas, mazginis reumatas.

c.   nekrozės fibrinoidas: visiška kolagenolizė ir elastolizė, nekrozinių

miocitų ir fibrocitų detritas + fibrinas + imuniniai precipitatai, pvz.

mazginis panarteritas, hipertenzinės vaskulopatijos.

KTU, Maisto produktų technologijos katedra

DSS chromatografija nuo klasikinės skysčių chromatografijos tuo, kad judri fazė paduodama į kolonėlę iš išorinio rezervuaro didelio slėgio siurbliais, naudojamos plieninės kelių milimetrų skersmens kolonėlės, smulki nejudrioji fazė (3 ‑ 10mm) [1]. DSS naudojama nelakiems, stipriai poliariems, didelės molėkulinės masės, termolabiliems ir nestabiliems junginiams analizuoti. Pagrindiniai šios analizės privalumai:

1.     didelis chromatografinis efektyvumas,

2.     trumpas analizės laikas,

3.     didelis jautrumas nustatant ir atskiriant labai mažų koncentracijų komponentus.

Šie privalumai paskatino pritaikyti DSS chromatografiją ir B grupės vitaminų analizei. Vitaminams nustatyti naudojamos jonų mainų ir jon-porinė atvirkščių fazių chromatografijos. Literatūroje [2] pateikiamos metodikos atskirai kiekvienam vitaminui nustatyti, bet jos turi daug bendrų bruožų: bandinys ruošiamas atliekant silpnai rūgštinę (0,1N HCl) ir/ar fermentinę hidrolizę (papainas), judri fazė sudaryta iš acetonitrilo (ar metanolio), naudojamos atvirkščių fazių chromatografinės kolonėlės C₁₈ , C₈ ir kt. Tačiau kiekvieno vitamino nustatymas turi savo ypatybių, kurias sąlygoja vitamino savybės (pvz. B₁ amino grupė linkusi prisijungti prie sorbcinės medžiagos (silanolio) jungčių, dėl ko pailgėja  sulaikymo kolonėlėje laikas. B₂ sulaikymo laikas labai priklauso nuo judrios fazės pH).

Yra sukurti metodai ir kompleksiniam vitaminų B₁, B₂ ir B₆ nustatymui. Literatūroje [3] pateikta kiekybinės šių vitaminų analizės  kūdikių maiste metodas. Bandinys ekstrahuojamas perchloratorūgštimi, vidinis standartas m ‑ benzenkarboksi rūgštis, judrios fazės sudėtis: vanduo, acetonitrilas, natrio heksanosulfatas.

AB “Endokrininiai preparatai”, kur buvo atliekamas tyriamasis darbas gaminamo vitaminų B komplekso kokybei įvertinti pradėto naudoti pagal Britanijos Farmakopėją, paruošta metodika kompleksiniam vitaminų B₁, B₂, B₆ kiekybiniam nustatymui. Atliekama atvirkštinių fazių jon-porinė chromatografija, vidinis standartas ‑ kofeinas, judri fazė sudaryta iš vandens, acetonitrilo, natrio heksanosulfanato ir natrio dihidrofosfato (pH= 2,78). Naudojama atvirkštinių fazių kolonėlė C₁₈, eliucija gradientinė (greitis 2ml/min), detekcija atliekama UV detektoriumi 280nm ilgio banga. Dirbama su didelio slėgio skystiniu chromatografu Waters (JAV).

Įsisavinant metodiką susidurta su eile sunkumų. Panaudota Bondapak C₁₈ kolonėlė buvo nepakankamo selektyvumo (susiliejo tiamino ir kofeino pikai). Chromatografinių sąlygų (eliucijos greitis, gradiento programa) keitimas, vidinio standarto atsisakymas nedavė lauktų rezultatų. Problema buvo išspręsta panaudojus iš karto dvi kolonėles Bondapak C₁₈ ir Vydac C₁₈, Unisfer C₁₈ kolonėlę.

KTU Organinės chemijos katedroje atlikti eksperimentai su LiChrospher C₁₈ kolonėle taip pat davė teigiamus rezultatus.

Siekiant įsitikinti aparatūros veikimo tikslumu, metodikos patikimumu, buvo atliekami tyrimai su žinomos sudėties, pagamintais specialiu užsakymu užsienio laboratorijoje, glaudžiai bendradarbiaujančioje su DSS chromatografijos įrangos gamintoju, originaliais vitaminų spaudiniais. Vėliau buvo analizuojami tos pačios sudėties spaudiniai, paruošti “Endokrininių preparatų” gamykloje. Mažiausios paklaidos gautos dirbant su originaliais spaudiniais (B₆ ir B₁ iki 1,5%, B₂ - 8%, o su gamykliniais gauta B₁ ‑ 5%, B₂ ‑ 11%, B₆ ‑ 3%). Didžiausios paklaidos nustatytos riboflavinui – nuo 8% iki 11%. Tad buvo analizuojama , kas įtakoja šio vitamino nustatymą. Įvertintas  mėginių valymo būdas (centrifugavimas ir filtravimas). Buvo atliktos analizės mėginius tik centrifuguojant arba tik filtruojant. Filtruojant gauti B₂ vitamino nuostoliai viršijo 8%, centrifuguojant ‑ nesiekė 1%. Nustačius, kad B₂ vitamino dalies netenkama filtravimo metu, analizei imta naudoti tik centrifugavimą. Kitų vitaminų (B₁ ir B₆) nustatymui valymo procedūra įtakos neturėjo (1 pav.)

Eksperimento keliu parinkus B grupės vitaminų nustatymui optimalias analizės sąlygas (DSS chromatografija) tokios paklaidos: 2,01 ± 0,05 riboflavinui, 5,07 ± 0,05 tiaminui, 2,07 ± 0,05 piridoksinui.

Taigi buvo pritaikytas ir įsisavintas DSS chromatografijos metodas kompleksiniams B₁, B₂ ir B₆ vitaminų nustatymui. Nustatyta, kad vitaminų mišinio valymo būdas turi įtakos B₂ vitamino nuostoliams. Be to ne visos atvirkštinių fazių kolonėlės pasižymi pakankamu selektyvumu ir efektyvumu B grupės vitaminų analizei. Tinkamiausias yra Unisfer C₁₈ ir LiChrospher C₁₈, kuriomis gaunamas geriausias B₁, B₂, B₆ vitaminų atskyrimas ir patikimiausi rezultatai. Paklaidos labiliausiems B2 vitaminui siekia iki 2,5%, o stabiliems B1 – nesiekia 1%.

1 pav. Valymo būdo įtaka B grupės vitaminų kiekybiniam nustatymui

Literatūros sąrašas:

1.     K.K. Unger (Hr sg.). Handbuch der HPLC. Teil 1. Git Verlag GMBH. Germany. 1989. 359psl.

2.     Angelica Grafzfeld - Hüsgen and Reiner Shuster. HPLC for Food Analysis. 1996. Germany. 132 psl.

3.     Journal of AOAC international. Vol. 75, N^o 3, 1992.

Seniausia gydymo vieta buvo pirtis. Joje buvo gydomi sunkūs ligoniai, nuleidžiamas kraujas, masažuojama, vanojama, gimdoma.

Liaudies požiūris į etiologiją yra labai įvairus. Ligų šaltiniu buvo laikomi kai kurie kosminiai ir atmosferiniai reiškiniai, žemė, ugnis, vanduo, užsikrėtimas. Buvo tikima, kad žmogus susergąs, apšviestas mėnulio, kad jam labai kenkiąs saulės ir menulio užtemimas, nes iš dangaus krintanti kenksminga migla. Plačiai buvo paplitęs ir iki nesenų laikų išlikęs išsilaikęs tikėjimas, kad ligą gali atnešti vėjas. Ypač piktas, sunkias ir įvairias ligas galįs atnešti vėjo sūkurys. Nuo jo sunkiai susergą žmonės bei gyvuliai. Nuo tokio vėjo žmogus apsergąs kvaituliu, paralyžiumi, votimis, sutinsiąs, apankąs ir panašiai. Ligos būdavusios nuo vandens, nuo ugnies, nuo žemės, nuo kirminų, “esančių” žmogaus organizme, dantyse, nuo medžių arba juose “gyvenančių” dvasių, nuo “patekusių” į žmogaus organizmą gyvačių ar varlių. Iš “vaikščiojančių” po žmogaus organizmą ligų minėtinas yra gumbas ir gimda.

Ligų šaltiniu buvo laikomos įvairios raganystės, padedant, duodant žmogui suvalgyti užkerėtą daiktą, užrišant javuose užkeiktus mazgus ir kt. Mūsų akimis žiūrint visa tai yra gryniausia nesąmonė, tačiau jiems (turiu omenyje žmones gyvenusius prieš kokius du šimtus metų) visi šie nekalti veiksmai neretai sukeldavo taikomam asmeniui didelį, kartais net ir mirtiną priepuolį. Buvo laikoma esant kenksminga peržengti gulintį žmogų, ypač per vaiką, nes jis tuomet neaugsiąs ir negaluosiąs. Plačiai buvo žinomas ligų kildinimas iš demonų, tariamai apsigyvenusių žmogaus organizme ir sukeliančių įvairias ligas: plaučių uždegimą, džiovą, širdies ligas ir kt. Kai kurios užkrečiamos ligos, tokios kaip maras, cholera ir kt. būdavo įasmeninamos. Žmonės jas dažniausiai jas ėmė įsivaizduoti antgamtinės moters pavidalo, apie jas sukūrė daug mitų ir padavimų. Pasak jų, prieš marą vaikščiodavusios pamėklės. Jos sunešdavusios ant kalno įvairiausių daiktų, kaukolių , plaukų, ragų ir uždegdavusios. Į kurią pusią eidavę dūmai, ten ir kildavęs maras. Maro metu tos pamėklės daužydavusios į namų sienas. Kiek kartų suduodavusios, tiek žmonių tuose namuose numirdavę. Kartais šaukdavusios žmones vardais, ir iššauktieji tuojau pat numirdavę. Kituose pasakojimuose maro liga nusakoma kaip mergina su raudonu drobės gabalu rankoje, kurį įkišdavusi pro langą, plėvesuodavusi ir tokiu būdu skleisdavusi ligą ir mirtį. Ligos buvo vaizduojamos važinėjančios karietomis, jojančios ir panašiai. Retkarčiais manyta, kad tai baisūs vyrai, šunys ir kitokie baisūs padarai. Demonai galėdavę apsargdinti žmogų, naktį jį pabučiuodami. Iš pasakojimų žinome, kad demonai ( uparai, plevėsos) galį iščiulpti iš žmogaus kraują, nuo ko žmogus sumenkėjąs, išblykštąs ( argi tai neprimena vampyrų?)… Įvairūs diegliai, žmonių manymu, atsirasdavo tada, kai į žmogų iššaunanti ragana, todėl jie dažnai buvo vadinami “raganos šūviais”. Vaikams nemigą ir ligas galinčios atnešti laumės. Kad nuo jų apsaugotų, prie naujagimio nuolat degindavo šviesą, laikydavo graudulinę žvakę, aštrius daiktus.

Įgimtos ligos (įvairūs apsigimimai) liaudžiai buvo “tamsus miškas”. Visiškai nesuprantamas dalykas. Jeigu jau taip atsitikdavo, kad vaikelis gimdavo apsigimęs, ar šiaip labai ligotas, tai kaltę suversdavo nužiūrėjimui arba prakeiksmui. Plačiai buvo žinoma liga nuo išgąsčio, susigraužimo, “blogų akių”, nuomaris (epilepsija).

Kadangi liaudis ligą laikė suasmeninta esybe, tai tikėjo, kad ją galima nukreipti nuo žmogaus ant sausų medžių, negyvenamų vietų, klampių pelkių. Tai buvo daroma įvairiais budais. Daug kur buvo mėginama apgauti, išgąsdinti ir nukreipti besiartinančią ligą. Gresiant maro ar kitų ligų epidemijai, suėjusios moterys per vieną dieną suverpdavo, apmesdavo, apriesdavo ir išausdavo rankšluosčius, juos pakabindavo ant abiejuose kaimo galuose pastatytų stulpų, tikėdamos, kad tada liga nepateksianti į kaimą. Taip darydavo Tverečiaus, Valkininkų kaimuose. Dieveniškių kaime buvo daroma kiek kitaip: moterys išausdavo ilgą audinį, vadinamą bradiniu ir ištempdavo jį aplink visą kaimą. Tai būdavo tarsi magiškas ratas, turėjęs uždaryti kelią ligai. Be to, žmonės  kurdavo gatvėse laužus, tikėdami, kad ugnis ir dūmai nukreipsią ligą, taip pat apsirūkydavo neva apotropeinę mistinę galią turinčiomis žolėmis, ruginiais miltais, vištų mėšlu, apsipurkšdavo alumi, valgydavo česnaką bei nešiodavosi jį pažastyje, uostydavo pažasties prakaitą, gerdavo žolių arbatą ir panašiai. Tais laikais tai buvo lyg kokia profilaktika. Čia tik mums dabar atrodo, kad tai buvo visiška nesąmonė, bet jeigu kas nors tais laikais būtų to nedaręs, bet dargi pasijuokęs iš šitų apeigų, tai jį būtų apšaukę raganiumi ir sudeginę ant laužo…

Liga iš sergančiojo buvo varoma labai įvairiai. Vienas būdas ^_ ligos iščiulpimas: susirgusio “nuo akių” vaiko motina pačiulpdavo akutes ir tris sykius nusispjaudavo, tikėdama, kad ligos daugiau nebuvę. Taip pat motina tris kartus nusispjaudavo į saują ir paprausdavo vaiką, nušluostydama jį palanka. Panašiai buvo iščiulpiamos žaizdos, išgąstis. Kitos ligos būdavo išvaromos išspaudžiant, iškratant, nupučiant, nušluostant bei nuprausiant ligą. Ligą galėję nuplauti, maudydamiesi saulėtekyje ar saulėleidyje, per Velykas ar Jonines. Buvo priemonių ligai išvaryti ją išgąsdinant: prie ligonio šūkaudavo, daužydavo į sieną, barškindavo. Vienas iš pirmykščių  būdų buvo ligos varymas dūmais ir ugnimi. Kaip dūmų ir ugnies bijo įvairūs vabzdžiai, plėšrūs žvėrys, taip ir liga bijanti tų pačių reiškinių. Sergantį vaiką uždėdavo ant ližės, įkišdavo į karštą krosnį ir vėl ištraukdavo, tikėdami, kad liga liksianti krosnyje ir ten sudegsianti. Kai kur ( Marcinkonyse ) “ligą išplakdavo” beržinėmis rykštėmis ir dilgėlėmis. Plačiai buvo žinomas sergančiojo perkišimas per skylę dvišakai suaugusiame medyje, tikint, kad tada liga išeisianti. Terapinėje magijoje nemažą vietos užėmė bandymai ligą perkelti į kitą objektą ^_ medį, gyvulį ar kitą pašalinį asmenį. Tai buvo daroma, kabinant ant medžių medžiagos gabalus, juostas, kuriomis nušluostomas ligonis ir kt. Buvo tikima, kad liga supūsianti arba sudegsianti. Ligonio prakaitu sumirkytas siūlas buvo apvyniojamas apie medžio kamieną. Sergantį drugiu vežiodavo tuščiais ratais, kad išsikratytų liga. Gydydavo numirėlių kaulais, dantimis, pirštais ir panašiai. Į skaudamą dantį dėdavo slaptai paskusto numirėlio kaulo. Lavono pirštu trindavo apgamus, karpas, dedervines. Kad neprakaituotų rankos, jose palaikydavo numirėlio kaulų.

2)     Esamos ir buvusios ligos

a)      Širdies ir kraujagyslių ligos

-         Stenokardija: ar ji buvo, kas ją skatina, trukmė, priepuolį nutraukiantys vaistai;

-         Persirgti miokardo infarktai, liekamieji reiškiniai po to. Planines operacija saugiausia atlikti pprėjus 6 mėn po persirgto MI.

-         Fizino krūvio tolerancija. Vertinama pagal NYHA klasifikaciją.

I klasė – normalus fizinis krūvis nesukelia nuovargio, oro trūkumo ar širdies plakimo.

II klasė – ramybės metu savijauta gera; tik sunkus fizinis krūvis sukelia nuovargį, oro trūkumą, širdies plakimą ar skausmą krūtinėje.

III klasė – vidutinis fizinis krūvis sukelia nuovargį, oro trūkumą, širdies plakimą ar skausmą krūtinėje.

IV klasė – bet koks fizinis aktyvumas sukelia nemalonų pojūtį krūtinėje; pasireiškia dusuliu, tachikardija, stenokardija; požymiai išlieka ir ramybėje.

-         Negydoma arba netinkamai gydoma arterinė hipertenzija (diastolinis AKS nuolat yra >110mmHg) didina anestezijos riziką, nes galimi AKS svyravimai, aritmijos, insultas, miokardo išemija. AKS iki operacijos vaistais būtina sureguliuoti iki 160-170/95mmHg ribų.

-         Ligoniai, nuolat vartojantys antikoaguliantus. Prieš operacijąilgo veikimo antikoaguliantai nutraukiami, apliekamas tik heparinas.

b)     Kvėpavimo sistemos ligos

-         Kosulys ir skrepliavimas

-         Dusulys

-         Ūminė kvėpavimo takų infekcija (sloga, prikimęs balsas, skausmas gerklėje)

-         Lėtinė obstrukcinė plaučių liga.

-         Reakcija į fizinį krūvį. Paciento prašoma atsakyti į šiuos klausimus:

• Ar gali užlipti laiptais nesustodamas ir į kurį aukštą?
• Ar gali nubėgti 20-30 metrų?
• Ar nueina iki parduotuvės?

c)     Kitos ligos

-         Stemplės išvarža – padidėjęs regurgitacijos ir aspiracijos pavojus.

-         Reumatas – vartoja hormonus, yra anemiški, mažai judrūs.

-         Diabetas – padidėjus IŠL rizika, inkstų funkcijos nepakankamumas, pooperacinė infekcija.

-         Nervų ir raumenų ligos – ribotas miorelaksantų naudojimas.

-         Lėtinis inkstų funkcijos nepakankamumas – būdinga anemija, elektrolitų disbalansas, prailgėjęs vaistų išskyrimas.

-         Gelta – galimi krešumo sutrikimai, prailgėjęs medikamentų išskyrimas.

-         Epilepsija – anestetikai (metoheksitalis, enfluranas) gali skatinti traukulius.

3)     Šeimyninė anamnezė. Paveldimos ligos (hemofilija, porfirija, miastenija, miotonija); neaiškios priežasties mirtis operacijos metu (g.b. piktybinė hipertermija).

4)     Vartojami vaistai – gali saveikauti su anestetikais.

Vaistų grupė	Poveikis
ACE inhibitoriai	Vazodiliatacija – sustiprina hipotenziją.
Antibiotikai (aminoglikozidai, polimiksinas)	Pailgėja miorelaksantų veikimo trukmė
Antikoaguliantai (varfarinas, heparinas)	Galimi kraujavimai intubacijos, centr.venų p-jų metu, iš operacinio pjūvio. Negalima regioninė anestezija
b-blokatoriai (atenololis, metoprololis)	Neigiamas inotropinis veikimas. Kartu su inhaliac. anestetikais pagilina hipotenziją ir bradikardiją
Benzodiazepinai (diazepamas)	Sustiprina anestetikų CNS slopinantį poveikį ir trukmę.
Ca2+ kanalų blokatoriai (diltiazemas, nifedipinas, verapamilis)	Taikant inhaliacinius anestetikus galima hipotenzija ir bradikardija.
Digoksinas	Galimos aritmijos po depoliarizuojančių miorelaksantų.
Diuretikai	Vartojimas gali sukelti elektrolitų disbalansą, todėl galimos aritmijos. K+ prieš operaciją >3.5mmol/l.
Litis	Prailgina nedepoliarizuojančių relaksantų veikimo laiką.
MAO inhibitoriai	Su opiatais gali sukelti hipo – ir hipertenzijas; simpatomimetikai gali provokuoti aritmijas. Nutraukti prieš 1-2 sav.
Steroidiniai hormonai	Sukelia antinkščių atrofiją. Antiksčiai negali adekvačiai reaguoti į operacinį stresą, operacijos metu galimas kolapsas. Būtina skirti hormonų operacijos metu.
Tricikliai antidepresantai	Inhaliaciniai anestetikai gali provokuoti kvėpavimo ir ritmo sutrikimus (AD padidina simpatinį tonusą). Katecholaminai ir atropinas gali sukelti grėsmingas aritmijas.

5)     Alerginė anamnezė – pacientą būtina paklausti ar alergines reakcijas sukelia antibiotikai, vietiniai anestetikai, analgetikai.

6)     Socialiniai veiksniai

a)      Rūkymas – sumazintas oksihemoglobino ir padidintas karboksihemoglobino kiekis; galima tachikardija, hipertenzija, miokardo išemija.

b)     Alkoholis – kepenų funkcijos sutrikimai, sutrikusi anestetikų tolerancija, delyras pooperaciniame periode.

c)     Nėštumas – pirmais mėnesiais anestezija ir operacija padidina savaiminio aborto riziką. Paskutiniais mėnesiais didesnė regurgitacijos ir aspiracijos rizika.

Apžiūra

1)      Kvėpavimo sistema – vertinamas kvėpavimo dažnis, krūtinės ląstos deformacijos, emfizema, kvėpavimo raumenų darbas, cianozė veide ir lūpose. Auskultuojant nustatomi kvėpavimo garsai, jų pobūdis ir vieta.

2)      Širdies ir kraujagyslių sistema – vertinamas pulsas, gleivinių spalva, edemos, širdies užesiai, aritmijos, AKS, periferinių venų būklė.

3)      CNS – sąmonė, psichoemocinė būklė, centrinės parezės ar paralyžiai, periferinės neuropatijos.

4)      Kvėpavimo takai:

a)      Išsižiojimas – per 3 pirštų plotį

Įvairiais laikais, apie šį “užsiėmimą” buvo labai prieštaringos nuomonės. Viduramžiais ir netgi paskutiniais šimtmečiais masturbacija buvo laikoma labai gėdingu dalyku, galinčiu sukelti grėsmę žmogaus sveikatai – tiek fizinei, tiek dvasinei. Šiais laikais tokie prietarai gali atrodyti gana juokingai, bet tokia žmonių nuostata turėjusi gana tvirtą pagrindą. Visų pirma todėl, kad dar nebuvo gerai pažinta žmogaus anatomija. Tačiau pagrindinės negatyvaus požiūrio į masturbaciją buvo šios:

1. Dalis psichiškai nesveikų žmonių turi padidintą lytinį potraukį ir sumažintą savikontrolę. Kuo didesnis ligonis, tuo drąsiau jis masturbuojasi kitų žmonių akivaizdoje. Dėl šios priežasties dauguma žymių praeities mokslininkų ir medikų galvojo, kad masturbacija veda link pamišimo. Taip manė ir XX a. pradžios mokslininkas, daktaras Kraftas-Ebingas. Jis parašė knygą “Lytinė psichologija”, kurioje buvo rašoma apie įvairiausius lytinius iškrypėlius, kurių didžioji dauguma buvo psichiškai nesveiki, arba iš šeimų, kuriuose buvo psichinių susirgimų. Absoliučiai daugumai šių žmonių masturbacija buvo vienas iš būdų bent jau savo vaizduotėje įgyvendinti tai, kas jiems teikdavo malonumą. Kad būtų lengviau įsivaizduoti, ko bijojo net mūsų amžiau pradžios žmonės, čia pateikiame pavyzdį iš daktaro Krafto-Ebingo knygos:

Daktaro Krafto-Ebingo praktikoje buvo atvejis, kai 8-metė mergaitė be jokių drovinių ir etinių ribų buvo tiesiog apsėsta minties apie lytinį gyvenimą. Ji masturbavosi jau nuo 4-erių metų, norėjo nužudyti savo tėvus, kad pastarieji netrukdytų jos seksualinių norų tenkinimui. Šis pavyzdys rodo, kad netinkamas merginos elgesys buvo siejamas su ankstyva masturbacija.

Panaši ir kito mokslininko, Janio Zalyčio, nuomonė apie masturbaciją. J.Zalytis, gyvenęs Sovietų Sąjungos laikais, manė, kad masturbacija veda prie įvairių lytinių iškrypimų (sadizmo, mazochizmo, eksbicionizmo ir net homoseksualizmo). Štai keletas citatų iš jo knygos “Meilės vardu”:

Klaidingai lytiškai orientuoti jaunystėje gali ir literatūra, kurioje tvirtinama, jog onanizmas – visiškai natūralus ir nekenksmingas reiškinys. Yra žinoma, kad onanizmas gana paplitęs tarp jaunuolių ir nevedusių vyrų. Ypač skatina jį akceleracija. Paaugliai onanizuojasi, net nesigėdydami vienas kito. Sveikatai ir tolesnei potencijai jis iš tiesų nekenkia, gal net priešingai. Tačiau tokiu atveju gali kilti noras vienam patalkinti, ir dėl to jaunuoliai patenka situacijon, kuri juos orientuoja į homoseksualizmą.

Taip pat J.Zalytis teigia, kad onanizmas gali sąlygoti meilę sau pačiam:

Seksualinė meilė sau pačiam – autoerotizmas, labiau būdingas moterims ir merginoms. Kai kurie autoriai net onanizmą laiko autoerotizmo išraiška. Tačiau vargu ar pagrįstai, nes onanizuojantis dažniausiai yra vaizduojamasi, jog santykiaujama su priešingos lyties asmeniu. Onanizmą galima laikyti autoerotizmu tik tada, kai jis yra grynai mechaniškas – be priešingos lyties įsivaizdavimo. Tada įvyksta ir atitinkama dezorientacija – seksualinį susijaudinimą tokiems individams gali sukelti net tokios vietos, kur dažniausiai onanizuojamasi, tačiau šitoks onanizmas yra žalingas tik tuo, kad sukelia erotomaniją. Blogiau bus tada, jei jaunuolis onanizuosis, neišsivaizduodamas priešingos lyties, arba – kas dar blogiau – darys tai, žiūrėdamas veidrodyje į save, t.y. įsimylėdamas save patį. Čia jau ne šiaip egoizmas, bet tikra, sąmojinga ar nesąmojinga meilė sau pačiam.

Toks būtų mokslinis požiūris, įsigaliojęs daugiau XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje. O viduramžių žmones gąsdino labiau kitkas:

2. Religija. Dievas ir jo valdžia. Tais laikais, kai Bažnyčia turėjo didžiulę įtaką valdžiai ir degė inkvizicijos laužai – kūnas buvo laikomas tik laikina sielos buveine. Todėl buvo smerkiami visi žemiškieji norai, kūno poreikiai. Žmonėms buvo teigiama, kad lytinis potraukis yra vienas iš gyvuliškųjų, purvinųjų aistrų, buvo labai smerkiamas nesantuokinis lytinis gyvenimas, ir netgi sutuoktinius Bažnyčia ragindavo išlikti skaisčius visą savo gyvenimą. Masturbacija buvo laikoma ypač nuodėmingu dalyku. Ypač nuo to buvo stengiamasi apsaugoti vaikus, nes brendimo laikotarpiu padidėjęs susidomėjimas savo kūnu ir jame vykstančiais pokyčiais. Todėl vaikų praktiškai niekada nepalikdavo vienų, buvo stengiamasi

apsaugoti juos nuo bet kokių impulsų, galinčių paskatinti masturbacijai: buvo griežtai cenzūruojamos knygos ir žurnalai, visiškai nevystomas lytinis švietimas. Taip lengva prieiti prie kraštutinumų – Anglijoje viena seselė sukūrė baisiai atrodantį prietaisą, kuris buvo maunamas berniukams ant varpos, siekiant padaryti masturbacija neįmanoma.

Praktikuojama ir abipusė masturbacija (pvz. Tarp homoseksualistų arba tarp vyro ir moters). Dažniausiai masturbuojamasi brendimo amžiuje, kai lytinis potraukis labai stiprus (paauglių hiperseksualumas),o galimybių jį natūraliai (su partnere) patenkinti nėra. Tuo metu jaunuolį kankina neaiški fiziologinė įtampa. Poreikis išsikrauti. Be pubertatinės, dar yra ankstyvoji (vaikystės) masturbacija, kai lytinis potraukis dar nesusiformavęs; taip pat egzistuoja tokia masturbacijos šaka, kaip  substitucinė (pakeičiamoji) masturbacija, praktikuojama lytinio gyvenimo pradžioje, kai lytiniai santykiai dar nereguliarūs, moterys ja užsiima tada, kai vyras nesugeba jų patenkinti per lytinį aktą; mėgdžiojamoji masturbacija, kai bendraamžiai mėgdžioja besimasturbuojančius draugus (žinomi paauglių žaidimai, kai išsirikiavę į eilę vaikinai lenktyniauja, kurio sėkla nuskries toliausiai – tai nugalėtojo seksualinės galios rodiklis); įkyrioji masturbacija, kai masturbuojasi psichiniai ligoniai, kai kada jie masturbuojasi net ir tada, kai nejaučia potraukio, be erekcijos ir orgazmo – masturbacija tapo liguistu įpročiu, kaip alkoholis ar narkotikai.

Ikipubertatinė masturbacija gali būti neišaiškintų psichinių ar endokrininių susirgimų padarinys. Ikipubertatinio amžiaus vaikai dažniausiai pradeda masturbuotis dėl lyties organų jaudinimo dėvint ankštus drabužius. Patirtus malonius pojūčius vaikas vėliau stengiasi pakartoti, specialiai dirgindamas lytinius organus. Kartais pirmieji tokius pojūčius sukelia tėvai, kutendami ar bučiuodami jo erogenines zonas (kirkšnis, pilvo apačią, šlaunis, lyties organus). Dažnai vaikai išmoksta masturbuotis iš bendraamžių. Juos skatina žingeidumas, noras patirti naujų pojūčių. Pastaruoju metu nustatyta, kad masturbacija nėra žalinga žmogaus sveikatai, o neigiamas požiūris į ją susiformavęs dar tuo metu, kai bet kokie seksualumo pasireiškimai (išskyrus sutuoktinius santykius) buvo laikomi nuodėme. Gydytojai net iki XX a. vidurio aiškino, kad masturbacija sukelia sunkius fizinius ir psichinius susirgimus, net beprotyste. Šių neigiamų nuostatų atgarsiai yra gyvi ir šiandien, todėl vaikai ir jaunuoliai masturbuodamiesi jaučia kaltę ir gėdą, nors negali susilaikyti. Šis vidinis konfliktas gali sukelti neurotinius sutrikimus.

Sociologinių apklausų metu nustatyta, kad masturbacija užsiima ir dauguma suaugusių vyrų ir moterų. Masturbuojasi beveik visi vieniši vyrai ir dauguma moterų, rečiau – vedę žmonės. Masturbacija laikoma gėdingu įpročiu, žmogaus nesubrendimo, nesugebėjimo patenkinti seksualinį potraukį natūraliu būdu ženklu, todėl retas prisipažįsta užsiimąs masturbacija. Moterų masturbavimosi būdai labai įvairūs, tačiau dažniausiai ranka ritmiškai glostoma varputės galvutė (nors dėl ypatingo jautrumo tiesiogiai galvutė glostoma palyginti retai), varputės apyvarpė, mažosios ir didžiosios lytinės lūpos, gaktos sritis. Kai kurios tuo metu kita ranka dirgina krūtų spenelius ir ritmiškai suspaudžia krūtis. Paplitusi nuomonė, kad moteris masturbuojasi kišdamos į makštį įvairius varpą priminančius daiktus – dirbtines varpas (dildos), agurkus, morkas, plastmasinius vamzdelius. Tačiau taip masturbuojasi tik nedidelė moterų dalis. Kai kurios pasiekia orgazmą trindamos vulvą į pagalves ar kitus minkštus daiktus (vieno eksperimento metu moteris, paprašyta pademonstruoti savo masturbavimosi techniką, tvirtindama, kad kitaip ji negalinti pasiekti orgazmo), į lovos ar kėdės kraštą. Kitos merginos patiria orgazmą vien dirgindamos krūtis, o kai kurios vien seksuliai fantazuodamos. Paprastai moterys patiria orgazmą per 4 minutes nuo masturbavimosi pradžios, retsykiais net per 30 sekundžių. Tai paneigia paplitusią nuomonę, kad moterys gali pasiekti orgazmą tik po ilgo stimuliavimo; tinkamai stimuliuojama ji gali pasiekti orgazmą per tokį pat laiką kaip ir vyras.

kuriam mes, nebijodami kritiško vertinimo, drįstame viską sakyti apie save.

Hana Mur

Jau pats gydytojas yra vaistai.

Michailas Balintas

Kiekvieno gydytojo darbo tikslas ir esmė yra sergančio žmogaus gydymas. Gydymas skirstomas į etapus:

1.     Premedicininis etapas. Į sveiko žmogaus gyvenimą lėtai atsėlina ar tragiškai įsiveržia simptomai. Jie trukdo jam gyventi. Dėl šių simptomų žmogus pradeda jaudintis ir galvoti, kas gi atsitiko? Sergu aš ar sveikas? Ką daryti? Eiti pas gydytoją ar ne? Ligonis fantazuoja, mąsto, yra susirūpinęs, girdi kaimynų, giminių patarimus. Liga dar neįsigalėjo. Įprasti šio periodo reiškiniai yra abejingumas ligai, minčių apie ją kratymasis, ėjimo pas gydytoją atidėliojimas. Tokio elgesio priežastis yra neigimo reakcija. Šiame etape ligonis kovoja su savo liga vienas arba palaikomas ne daug ką suprantančių artimųjų. Premedicininio etapo trukmė priklauso nuo ligos, jos progresavimo, nuo ligonio asmenybės, nuo jo išsilavinimo, nuo neigimo reakcijos intensyvumo ir pan.

2.     Ambulatorinis etapas. Ligonis kreipiasi pagalbos į gydytoją. Priklausomai nuo ligos, ligonį gydo apylinkės gydytojas arba kitos specialybės gydytojas (poliklinikoje). Ligonis gydomas ambulatoriškai. Šiame gydymo etape veikia pagrindiniai gydytojo ir ligonio tarpusavio santykių dėsniai. Žymiai sudėtingesnis už kompleksinį ambulatorinį gydymą – trečiasis gydymo etapas. Jis sukelia daugiausia problemų.

3.     Stacionarinis etapas. Kaip ir poliklinikose, ligoninėse yra visos galimybės atlikti sudėtingus diferencijuotus tyrimus, bet jau esant lovos režimui ir nuolatinei kontrolei. Dažniausiai ligonį paprasčiausiai “pameta” tyrinėjimų labirinte. Techniškai tyrimai atliekami labai gerai. Tačiau dėl daugybės šių tyrimų ligonis dažnai neturi “šeimininko”, jis niekam nepriskirtas. Ten, kur šį nepalankų faktą suprato ir kur iki šiol gyvos gydymo praktikoje humaniškos tradicijos, ligonis glaudžiai bendrauja su gydytoju, taigi turi tokį “šeimininką”. Medicinos psichologijos patyrimas visų pirma sukauptas kaip tik šiame gydymo etape.

4.     Gydymas po ligoninės ( reabilitacija). Šiame etape ligoniui ko gero gydytojo pagalbos nereikia. Jeigu liga dar tęsiasi, tai reikalinga apylinkės arba kito poliklinikos gydytojo kontrolė, gali būti ir toliau gydoma. Tada ligonis vėl lanko polikliniką arba dispanserį.

2 – 4 etapai organiškai papildo vienas kitą, jie vienas kitam visiškai nepavaldūs.

Remiantis šiuolaikiniu medicininiu požiūriu, stengiamasi labiau suvienyti tris paskutiniuosius etapus, kad ligonio “šeimininkas” būtų apylinkės arba poliklinikos gydytojas.Tik tokiu atveju gydytojas gali sekti visus ligos etapus ir, esant recidyvams, laiku nustatyti diagnozę ir skubiai suteikti reikiamą pagalbą.

Nors pateikti etapai gali daug kuo sąlygoti paties gydymo ir santykių tarp ligonio ir ligoninės personalo pobūdį, vis dėlto čia esminiai santykiai tarp gydytojo ir ligonio. Šiuo požiūriu juos ir reikia nagrinėti. Santykiai, atsiradę tarp gydytojo ir ligonio, – efektyviausias ir svarbiausias gydymo psichologinis veiksnys.

Galima teigti, kad apylinkės gydytojas gyvena kartu su ligoniais. Taigi jis gali gauti tokių duomenų apie ligonį ir jo gyvenimo sąlygas, kokių, pavyzdžiui, negali gauti kitos specialybės gydytojas, pakviestas į konsiliumą, nes jis su ligoniu bendrauja labai trumpai. Apylinkės gydytojas susikuria gerą ligos atsiradimo ir progresavimo vaizdą. Pakviestas į konsiliumą specialistas gali padėti tik tuo atveju, jeigu jam pateikiami konkretūs ligonio stebėjimų duomenys. Pagrindinė taisyklė čia yra tokia: gerai pateiktas klausimas -  geras atsakymas. Esant rimtam konsiliumui, teisingai parinkus klausimus, konsultuojantysis gydytojas gali susidaryti nuomonę apie ligonio tiesioginio gydytojo patirtį, kuria remdamasis jau gali panaudoti savo žinias ir patyrimą. Kitaip sakant , šiuo atveju svarbiausia sąlyga yra teisingas abiejų gydytojų tarpusavio supratimas. Konsultacija yra ne tik pasitarimas, bet ir pasidalijimas įspūdžiais, patyrimu. Tai ir yra gero konsiliumo paslaptis.

Gydytojo darbas susideda iš trijų etapų:

1.     Ligonio nusiskundimų išklausymo.

2.     Ištyrimo ir diagnozės.

3.     Gydymo priemonių parinkimo ir gydymo.

Ligonių,  patekusių pas gydytoją, psichinė būklė atitinka pradinį, premedicininį ligos etapą. Jį kankina tūkstančiai klausimų ir abejonių:

“Kuo aš sergu?, “Kas bus”? Šiuo atveju “oficialus” metodas yra tai, kad gydytojas, remdamasis savo žiniomis ir savo sąžine, apklausia ligonį. Protingai mąstantis gydytojas diagnozę formuoja jau rinkdamas anamnezę. Logiška, tikslinga apklausa iš tikrųjų reikalinga, tačiau nepakankama. Labai svarbu išklausyti ir nevaržomą klausimais ligonio pasakojimą. Mokėjimas išklausyti ligonį yra nepaprastai svarbus užmezgant su juo kontaktą. Gydymo praktikoje priprasta užduoti klausimus liečiančius pagrindinius ligonio nusiskundimus. Tokiu būdu galima teisingai diagnozuoti organinę ligą. Nustatyti ligos pobūdį gali padėti klausimai apie ligos pradžią, jos progresavimą, svarbiausius negalavimus, aplinkos poveikį, laikiną ryšį tarp įvairių atsitikimų ligonio gyvenime ir negalavimų ir kt. Be šių privalomų klausimų, tikslinga duoti ligoniui galimybę laisvai išsipasakoti gydytojui viską, ką nori. Tuomet ir atsiskleidžia visos fantazijos, nuogąstavimai, baimė dėl ligos, ligonis atsipalaiduoja ir jam palengvėja. Mokėjimas išklausyti ligonį ne tik padeda nustatyti ligą, bet ir formuoja gerus gydytojo ir ligonio tarpusavio santykius.

Ligonį reikia atidžiai išklausyti, pasistengti kuo geriau jį suprasti ir įsijausti į visą tai, ką jis išgyvena. Žodžiu, gydytojo reakcija gali būti rezonansas į tai, ką pasakė ligonis. Gydytojas turi reaguoti į ligonio pasakojimą visu savo protu, visa asmenybe.

Kasdieninėje praktikoje netgi posakiai, kuriuos vartoja ligoniai, rodo jų norą būti išklausytiems. Jeigu jie neišklausomi, tai paprastai skundžiasi: “Netgi neišklausė.” Paprastai jie šitaip sako, jeigu jiems būdavo tik užduodami klausimai. Kitais atvejais kaltinimai būna dar sunkesni: “Net neištyrė”. Mat jiems nebuvo pasiūlyta nusirengti arba nebuvo padaryti įvairūs laboratoriniai tyrimai. Tačiau pagrindinė nusiskundimų priežastis – per mažai dėmesio jų asmenybei.

Išklausant ligonį kartu jį reikia stebėti ir tirti. Iš to gydytojui paaiškėja ligos vaizdas. Žinių gydytojas semiasi iš šiuolaikinio medicinos mokslo, todėl jo suformuotą supratimą apie ligą mes vadiname jatrogeniniu ligos supratimu. Objektyviai gydytojo nuomonei yra priešinga subjektyvi ligonio nuomonė – jo suvokimas apie savo ligos požymius ir eigą. Šis ligonio suvokimas vadinamas autogeniniu ligos suvokimu. Ne tik gydytojas, bet ir pats ligonis save tiria. Remdamasis savo jausmais, įspūdžiais ir patirtimi jis susidaro savo ligos vaizdą. Pagal šį vaizdą jis ir dėsto savo nusiskundimus. Dauguma konfliktų, nesutarimų tarp gydytojo ir ligonio kaip tik atsiranda dėl to, jog keisti ligonio vaizdiniai, jo pasakojimas neatitinka jatrogeninio ligos vaizdo. Gydytojas, gerai išmanantis psichologiją, tai žinodamas, gali pasiekti gerų gydymo rezultatų, nes ligonis skųsdamasis “nevalingai perša” gydytojui savo ligos simptomus. Jeigu gydytojas sugebės suprasti ligonį, tai tarp jų užsimegs reikiamas ryšys, būtinas “sutarimas”. Teisingoje diagnozėje atsispindi tiek jatrogeninis, tiek autogeninis supratimas apie ligą. Patyrinėję pačią žodžio “diagnozė” prasmę, mes įsitikinsime, kad diagnozė reiškia nuoseklų pripažinimą, plačiai apimantį tiek žmogaus ligą, tiek visą jo asmenybę, o taip pat gydytojo ir ligonio susidarytą požiūrį į ligą. Taigi tikroji diagnozė yra žinoti visa tai, nuo ko kenčia ligonis, kokios jis prašo ir tikisi pagalbos.

1. Skausmo fiziologija

Skausmą sukelia nocioreceptorių dirginimas ir (arba) paviršinių receptorių viršslenkstinis dirginimas.

Pagal lokalizacija skausmas skirstomas į giluminį ir paviršinį.

Periferinių nervų skaidulos :

A-delta skaidulos, b tipo, vidutiniškai mielinizuotos, reaguoja į šilumą ir stiprų suspaudimą.

C skaidulos, c tipo, demielinizuotos, polimodalinis nocioreceptinis skausmas.

Skausmo kelias : receptoriai (sensoriniai ir nocioreceptoriai) ® periferiniai nervai ® užpakalinių šaknelių ganglijai, stuburo smegenų užpakalinio rago 1, 2 juostelė (antras neuronas) ® traktai.

Skausmo impulsu kontrolė vykdoma keliais būdais. Svarbiausias skausmo slopinimo mechanizmas – spinalinis, enkefalinų (endorfinų) pagalba, vyksta prieš antrą skausmo kelio neuroną priešsinaptiškai, per interneuronus. Taip pat svarbus yra periferiniai “skausmo vartai”, kur pagrindinį vaidmenį vaidina a tipo skaidulų poveikis per substantia gelatinosa.

1 pav.

Kylantis skausmo traktai ir skausmo komponentai :

1. Refleksinis (per refleksinį lanką į motoneurona) – skausmo motorinis komponentas.

2. Lemniskinis (tractus spinotaliamicus ® lemniscus medialis ® talamus) – skausmo charakteristikos komponentas.

3. Ekstralemniskinis (tractus spinoreticularis ® nucleus gigantocellularis ® hypotalamus) – skausmo emocinis komponentas.

4. Skausminis impulsas taip pat keliauja į vegetacinę nervų sistemą (po pirmo skausmo kelio neurono) – skausmo vegetacinis komponentas.

Galvos smegenų žieves skausmo analizės zona – girus postcentralis.

Moteriškų lytinių organų skausmo fiziologija

Vidinių lytinių organų aferentinė inervacija į stuburo smegenų kanalą įeina tarp torakalinio 10(Th10) – liumbalinio 1(L1) slankstelių (2 pav.) išorinių lytinių organų (makšties, tarpvietės ir kt.) patenka į stuburo smegenų kanalą sakraliniame segmente (2 pav.)

pav. 2

Aktyvaus gimdymo laikotarpyje skausmas kyla dėl mechaninio gimdos kaklelio nocioreceptorių dirginimo. Esant dideliam (5 ir daugiau cm) gimdos kaklelio atsidarymui, ir prasidėjus vaisiaus išvarymui, skauda dėl dubens organų, makšties, tarpvietės ir išorinių lytinių organų plėtimo bei kompresijos. Gimdos kaklelio atsidarymo laikotarpyje vyrauja vidinis (visceralinis) skausmas, vaisiaus išvaryme – mišrus, vidinis ir paviršinis. Progresuojant gimdymui skausmas stiprėja.

Skausmą gimdymo metu atžymi apie 98 % visų gimdančiųjų moterų, tačiau pakartotinai gimdančioms dažniau skauda tik išvarymo laikotarpyje. Stiprus skausmas (virš 7 balų pagal VASP) lydi apie 10% gimdymu.

Stiprus skausmas Pavojingas gimdyvėms su gretutine patologija ir nėštumo sukeltomis ligomis (pvz. preeklampsija).

Natūralaus gimdymo analgezija.

Indikacijos:

1. Gimdyvės noras

2. Rizikingas gimdymas

Analgezija pradedama atsiradus skausmingai gimdymo veiklai. Anestezija natūralaus gimdymo metu nepageidaujama dėl neigiamo poveikio į gimdymo biomechanizmą.

Natūralaus gimdymo analgezijos reikalavimai

Analgezija turi būti:

• nekenksminga motinai;

• nekenksminga vaisiui;

• efektyvi;

• netrikdanti natūralaus gimdymo biomechanizmo.

Nemedikamenė analgezija.

Psichoprofilaktika, mankšta, masažas, refleksoterapija (pvz. akupunktūra, elektroakupunktūra), fizioterapija, elektrostimuliacija (TENS). Dažniausia naudojami nemedikamentinės analgezijos metodai yra masažas ir TENS (transkutaninė elektrinė nervų stimuliacija).

Nemedikamentinės analgezijos metodikų trūkumas – mažas efektyvumas (ne daugiau 30%).

pav. 3                                                                                                                pav. 4

Medikamentinė analgezija.