Biografija: gimė smuikininko šeimoje. Dar mažas ėmė groti smuiku kaimo kapeloje. 16m. priimtas į Prahos vargonininkų mokyklą, baigęs pasišventė kūrybai. Dauguma jo jaunystės kūrinių neišliko, nes būdamas kuklus juos sunaikino. Smetanos “Parduotosios nuotakos” įtakoje sukūrė pirmąsias komiškas operas, vėliau- instrumentinius kūrinius, jų tarpe garsiuosius “Slavų šokius”. Netekęs trijų vaikų, savo sielvartą kompozitorius išsakė kantatoje “Stabat mater”. Europoje kompozitorius garsėjo ne tik kaip kompozitorius, bet ir kaip dirigentas, koncertavęs įvairiose šalyse.

Kūrybos apžvalga. Nėra nė vieno žanro, kurio nebūtų bandęs. Iš 10 operų ypaš populiari “Velniais ir Kača”, opera-pasaka “Undinė”. Šalia minėtinos 9 simfonijos, uvertiūros, simfoninės poemos, koncertas violančelei ir orkestrui, 16 “Slavų šokių”, rekviem, kūriniai fortepijonui (“Humoreska”), styginiai kvartetai.

Begalinis melodingumas, nuoširdumas, paprastumas, glaudus ryšys su liaudies muzika- štai bruožai būdingi Dvoržako kūrybai.

“Iš naujojo pasaulio”- taip vadinasi IX simfonija, populiariausia iš visų jo kūrinių. Ją sukūrė gyvendamas Amerikoje. Ten gimė ši simfonija, išreiškianti tėvynės meilę ir ilgesį, rūstų protestą išnaudotojams, piešianti reto grožio gamtos vaizdus. Kaip ir kituose kūriniuose nėra liaudies dainų citatų, tačiau kompozitorius naudoja liaudiškus motyvus, smuiką ir dermes. Indėnų ir negrų melodijų nuotrupos čia pinasi su čekiškomis intonacijomis. Plati kūrinio jausmų gama nuo lyrikos iki dramatizmo. Gražiausia II dalis.

“Slavų šokiai”- pirmieji brandūs Dvoržako kūriniai. Jie parašyti fortepijonui 4 rankoms, vėliau orkestruoti. Jų temo ir muzikinės formos išplėtotos, remiantis simfoninės muzikos principais. Dvoržakas naudoja polkos, furianto ritmiką, o šalia sutinkama ir lenkų mazurka, polonezas, ukrainiečių- hopakas. Populiariausias 3-asis. “Slavų šokiai” rodo, jog liaudies muzika buvo vienas svarbiausių Dvoržako kūrybos šaltinių.

Idėja atlikti mėgiamus heavy metal kūrinius violončelemis keturiems klasikinės muzikos studentams gimė 1993m., tuomet nieks ir negalėjo įsivaizduoti, jog tai jaunuolių kelias i tarptautinį pripažinimą. Jau po pirmojo pasirodymo platesnei publikai (1995m. Helsinkio klube “Teatro”), kvartetas sulaukė skambučio iš įrašų kompanijos ZenGarden. 1996-aisiais pasirodė debiutinis albumas “Apocalyptica Plays Metallica By Four Cellos”, kuriame muzikantai atidave duoklę savo mėgiamiausiai grupei, įrašydami 8 Metallica dainų interpretacijas. Sėkmė buvo pritrenkianti, roko fanai su entuziazmu priėmė tokių hitų, kaip “Enter Sandman”, “The Unforgiven”, “Wherever I May Roam” reinkarnacijas. Pasipylė puikios recenzijos, koncertai įvairiose pasaulio šalyse, albumas parduotas virš 300.000 kopijų tiražu. Apocalyptica pamėgo ne tik roko, bet ir klasikinės muzikos gerbėjai. Net pats niūrusis Sibelijus būtų priverstas pripažinti kolektyvo talentą ir novatoriškumą plečiant violončeles skambėjimo ribas.

Po nepilnų 2 metų PolyGram išleido antrąjį grupės darbą “Inquisition Symphony”.  Šis dar įstabiau atliktas modernaus violončelės meno tvarinys buvo įrašytas 1998m. sausį ir vasarį Helsinkyje ir, jį išleidus Suomijoje, iškart stryktelėjo į tūkstančio ežerų šalies populiariausių albumų Top 5. Nenurimstantis kvartetas įgrojo ir kitų roko bei metalo grand’ų kūrinius. Albume skamba Faith No More (“From Out Of Nowhere”), Pantera (“Domination”), Sepultura (“Inquisition Symphony”, “Refuse/Resist”) koveriai, jokiu budu nepamirštant ištikimybės Metallica’I: “One”, “Nothing Else Matters”, “For Whom The Bell Tolls” ir “Fade To Black”. Įdomu tai, jog grupės lyderis Eicca Toppinen pats parašė tris dinamiškas Apocalyptica kompozicijas: “Harmageddon”, “M.B.” ir “Toreador”, kurios skamba albume bei koncertuose.

Taip pat trys Apocalyptica kūriniai skamba naujausiame Neil LaBute filme “Your Friends And Neighbours”, kur vaidina tokios žvaigždės, kaip Jason Patric, Ben Stiller ir Nastasja Kinski. Tokiu būdu, pirmą kartą istorijoje Metallica sutiko, jog jų muzika (interpretuota Apocalyptica’os) būtų panaudota kino filme. Suomiu saga tesiasi?

Biografija: gimė aludario šeimoje. 4m. pradėjo groti smuiku, 6m. viešai koncertavo kaip pianistas. 8m. sukūrė pirmąjį kūrinį. Baigęs gimnaziją atvyko į Prahą ir mokėsi privačioje konservatorijos lygio mokykloje. Ją baigęs koncertavo kaip pianistas, pradėjo pedagoginę bei muzikos kritiko veiklą, dirigavo. Didelę reikšmę jo kūrybai turėjo pažintis su R.Šumanu ir F.Listu. Persekiojamas už pažangią veiklą išvyko į Švediją, ten gyveno 5m. Grįžęs į tėvynę dirbo nacionalinio operos teatro dirigentu. 1874m. jis susirgo nervų liga ir apkurto, negalėdamas koncertuoti pasišventė vien kūrybai.

Kūrybos apžvalga. 8 operos sudaro svarbiausią kūrybos dalį. Gausesni skaičiumi tik simfoniniai kūriniai ir fortepijoninės pjesės, tačiau operose ryškiausiai atsiskleidė kompozitoriaus talentas. Geriausios operos “Parduotoji nuotaka”, “Brandenburgiečiai Čekijoje”, “Daliboras”, “Libušė”. Visos, išskyrus pirmąją, yra istorinės, herojinės, pasakojančios apie Čekijos praeitį ir kovas su priešais. Ši tema aktuali ir XIXa., kai čekai kovojo dėl nepriklausomybės.

“Parduotoji nuotaka”- populiariausia Smetanos opera. Tai komiška opera. Tą pabrėžia linksma, gyva muzika, grindžiama polkos ritmu. Nors kompozitorius liaudies melodijų beveik nenaudoja jo paties muzika labai artima folklorui. Muzika labai paprasta, kartu išraiškinga ir lengvai įsimenama. Šie bruožai būdingi ir “Parduotąjai nuotakai” ir Smetanos kūrybai apskritai.

“Mano tėvynė”- vienas žymiausių Smetanos simfoninis veikalas- 6 simfoninių poemų ciklas. Čia Čekijos gamtos vaizdai, praeitis, kovos su priešais. Populiariausia simfoninė poema “Vltava” kurios turinį atskleidžia kompozitoriaus nurodyta programa “Du upeliai bėgo per vėsias Šumavos girias ir susilieja davė pradžią Vltavai. Ji teka per miškus, kuriuose girdėti medžioto jų ragų aidai, per laukus, kurie atneša turtingą derlių. Jos krantus pasiekia linksmų kaimiškų vestuvių garsai. Mėnesienoje ant jos bangų supasi undinės, dainuodamos stebuklingas dainas, kurių klauso senų pilių griuvėsiai, menantys buvusią šlovę ir žygdarbius. Tekėdama per siaurus Sviatojanų slenksčius Vltava šniokščia ir veržiasi per iš krantų, o ties gražuole Praha, prie senojo Višėhrado, ji išsilieja plačiausiai. Tik čia pastebimas jos visas grožis ir didybė”.

Sostinės grupė Biplan, grojanti smagią gitarų muzikėlę ir varanti iš proto Lietuvos paaugles, susikūrė 1994 metų rugsėjį ir savo karjerą pradėjo dainuodama rusiškai. Jauni vaikinukai, pakerėti vienos roko dainininkės balso ir šiaip neturėdami, ką veikti, nusprendė tapti muzikantais. Maksimas Bambras, dabar grojantis Lemon’s Joy, būgnijo pirmoje Biplan sudėtyje, vėliau nusistovėjo dabartinis kvartetas: Maksimas Melmanas (vokalas, gitara); Artiomas Miškinas (bosinė gitara); Olegas Aleksejevas (gitara); Viačeslavas Aleksejevas (mušamieji). 1995 metų spalio 1 dieną grupė pirmą kartą koncertavo drauge su Merlin ir Šiaurės kryptimi. Biplan sugrojo 4 dainas. Vėliau toje pačioje vietoje – Tauro kalno galerijoje – įvyko dar keletas koncertų, deja, didelio susidomėjimo nesulaukę. Bet jaunuoliai rankų nenuleido. “Tamstos” studijoje įrašę keletą dainų, nunešė jas į “Bombą”. Ši buvo maloniai nustebinta ir sutiko išleisti porą singlų – Open Your Eyes bei When I see You, kurie iš karto pakliuvo į radijo stočių Ultra Vires ir Laisvoji banga topų viršūnes. Grupę ėmė kviesti į įvairius renginius. Tačiau pirmasis pasirodymas plačiajai visuomenei – dalyvavimas Blogiausių grupių festivalyje buvo liūdnas ir pamokantis. Grupės nariai pasižadėjo surimtėti ir daugiau tokių kvailysčių, kaip tądien, nekartoti. Didžiausias Biplan įvertinimas – kvietimas dalyvauti Roko marše, po kurio, anot jų pačių, “klubiniai renginiai atrodo tarsi draugų vakarėliai”. 1997 metų pradžioje pasirodęs grupės debiutinis albumas Banzai, įdainuotas anlgų kalba, tapo vienu perkamiausių lietuviškos muzikos kūrinių. Greitai pasirodysiančiame antrajame albume Biplan prabils lietuviškai, o vieną dainą atliks vokiškai.

Pašaliniai užsiėmimai

Visi grupės nariai sutartinai teigė, kad muzikavimas jiems – svarbiausias užsiėmimas. Olegas ir Artiomas dirba, Viačeslavas studijuoja rusų filologiją Pedagoginiame universitete, be to, neseniai vedė. Bet tai ne bėda, žmona – ne siena, skubėjo šmaikštaudamas nuraminti Biplan fanes Olegas, prisipažinęs, kad ne kartą yra turėjęs romanų su gerbėjomis. Kokius honorarus gauna, muzikantai nesutiko pasakyti, tik užsiminė, kad pragyventi iš to galima, ir teigė, kad dėl pinigų jų grupėje barnių nekyla.

Antrieji namai

Niekam ne paslaptis, kad Biplan labai patinka dangus. Olegas ir maksas, pažįstami nuo kūdikystės, kartu svajoję tapti kosmonautais, yra labai daug keliavę lėktuvais po Rusiją. Pernai Biplan šuolis parašiutais buvo plačiai aprašytas spaudoje. SKAT aviacinės eskadrilės aerodrome buvo nufilmuotas ir jų populiarios dainos “Someday” vaizdo klipas. Nepameluosiu sakydama, kad aerodromas šiai grupei – vos ne antrieji namai. Taigi nekeista, kad ir jos pavadinimas reiškia dvisparnį lėktuvą.

Simbiozė

Grupė mano, kad tarp muzikantų ir žurnalistų yra simbiozė (kaip tarp grybų ir medžių). Jei nebūtų žurnalistų, muzikantai negalėtų išpopuliarėti, o jei nebūtų muzikantų, žurnalistai turėtų mažiau apie ką rašyti. Biplan nėra labai žiauriai nukentėję nuo žiniasklaidos, tik labai nemėgsta, kai yra vadinami roko atlikėjais. Jeigu grojam gitarom. tai dar nepasakysi, kad esam roko grupė, piktinosi muzikantai, mes grojam pop muziką. Lygiai kaip Foje, Naktinės personos ir kt. Nereikėtų mūsų vadinti ir grunge ar britpopo atstovais, tiesiog mes grojam taip, kaip mums išeina, ir niekada nesistengiam, kad tai būtų vienas ar kitas stilius. Nors Biplan ir nepatinka būti liginamiems su Oasis, Pulp bei panašiomis grupėmis, jie neneigė, kad britiška muzika jiems prie širdies.

Žalingi įpročiai

Vaikinai visai neslėpė, kad kartais piktnaudžiauja alkoholiu, nors pastaruoju metu stengiasi pokoncertinėse išgertuvėse nedalyvauti. Neretai pragerdavom visą honorarą, liūdnai prisipažino jie. Yra keletą kartų tarp Lietuvos muzikantų paplitusios “žolės”, bet ji didelio įspūdžio nepaliko. Dar rūkom, daug valgom, nepraleidžiam bobučių per perėjas, vardijo kitas savo ydas muzikantai. paklausti, kodėl daugelis naujosios kartos atlikėjų nesistengia rodyti gero pavyzdžio fanams., viešai demonstruoja savo žalingus pomėgius, Biplan samprotavo, kad galbūt todėl, jog tarp gerbėjų daugiausia yra merginų, o jos yra protingesnės ir blogai įtakai lengvai nepasiduoda.

Veikiantys asmenys:

Maksim Melman – gimimo metai – 1977, ūgis – 1750 mm, svoris – 65 kg +-10, plaukų spalva – nenustatyta, akių spalva – nesimato(nes dainuoja užsimerkęs).

Oleg Aleksejev – gimimo metai – 1977, ūgis – (įsivaizduokit kelio ženklą), svoris – (su batais) 60 kg, plaukų spalva – natūrali, akių spalva-paslaptinga. Laisvalaikiu groja gitara.

Artiom Miškin – gimimo metai – 1976, ūgis – žemesnis už šaldytuvą, svoris – (su bosine gitara) 50 kg, plaukų spalva – besikeičianti, akių spalva- jauno šuniuko…….

Večiaslav Aleksejev – gimimo metai – mūsų era, ūgis – kaip 2 Artiomai, svoris – kaip 2 būgnų komplektai, plaukų spalva – garbanoti, akių spalva – normali.

Skausminga vaikystė

Visi vaikai gimsta geri. Bet laikui bėgant, auksiniai berniukai virsta chuliganais, kurie daužo langus (panašiai kaip Maksas), vagia statybines medžiagas (kaip Olegas) arba duoną iš kepyklos (kaip Artiomas). O paskui visi pakliūna į policiją. Anksčiausiai su policija (tada dar milicija) “susidraugavo” Olegas – 7 metų. Jis nebuvo kaltas, nes tik žiūrėjo, kaip draugai vogė penoplastą, bet pakliuvo sargui į rankas, nes nemokėjo grietai bėgti. Artiomas buvo protingesnis – su draugais nuvarinėdavo autobusus ir todėl jokie kiemsargiai negalėdavo pasivyti…

Kai Maksas dar buvo geras vaikas, labai “užnešė” į jauną Vladimirą Iljičių, kurio atvaizdą nešiojo ant krūtinės kiekvienas save gerbiantis spaliukas. Šviesūs, garbanoti plaukai, mėlynos akys. Ir mokėsi tik penketais iki ketvirtos klasės… O paskui – raudoni kaklaraiščiai, rikiuotės, vasaros stovyklos. O čia tradiciniai “bajeriai” – mergaičių tepliojimas dantų pasta, šokiai aptemdytose patalpose pagal mylimų atlikėjų, tokių kaip “Modern Talking” ar Italijos estrados žvaigždžių melodijas. Tokiose romantiškose meilė dažniausiai ir gimsta meilė. Olegas susipažįsta stovykloje su Renata, kuri, pasirodo, yra Makso klasiokė ir kurią Maksas taip pat įsimylėjęs. Paaiškėjus tiesai, abu kartu vaikščiojo pas ją į svečius. Bet, kaip sakoma, kur du pešasi, trečiasis laimi. Ir jie abu liko “ant ledo”.

Mokyklos laikais Maksas dažnai įsimylėdavo, bet dar labiau mėgo sirgti. Dažniausiai sirgdavo gripu ir angina. Vienąkart sirgo kokliušu. Jis negalėjo eiti į mokyklą, tačiau turėjo teisę šlaistytis gatvėmis, ko jam labai pavydėjo Olegas.

Apie save ir kitus

Maksas, anot grupės draugų,- stabdis, visada visur vėluoja. Nuo pat vaikystės uždaras, ramus, romantiškas. Nuotaikos žmogus. Jeigu nėra nuotaikos, gali prikalbėti žmogui šlykščių dalykų, nors šis to ir nenusipelnė. Kai susinervina, anot paties, jam ant kaklo reikėtų pakabinti raudoną lentelę su užrašu “Nelįsk – užmušiu”. Maksas turi silpnybę skolintis iš draugų drabužius. Pasiskolina, atseit, vienai dienai, o negrąžina pusę metų. Daugeliu atveju po to tie drabužiai būna nebetinkami nešioti. Olegas, pasak kai kurių merginų, širdžių ėdikas. Bet pats jis tuo netiki. Toks pat nervingas kaip ir Maksas – gali susinervinti dėl menkniekio. Artiomas turi tik vieną yda – naktimis labai knarkia.

“Aš klausydavau muzikos ne tik ausimis, bet ir nervais, protu ir širdimi, klausydavausi su tokiu malonumu – aš joje gyvenau. Grįžęs namo  aš sėsdavausi prie fortepijono ir ją atkartodavau.” Džordžas turėjo unikalią klausą ir nuostabią muzikinę atmintį.15-metis Geršvinas praėjęs atranką pianisto-populiarizatoriaus pareigoms užimti, pradeda dirbti.

Grojo pianinu muzikos prekių parduotuvėje. Jis studijavo Bachą ir kėlė sau aukštus muzikinius reikalavimus. “Aš studijuoju Bachą todėl, kad galėčiau kurti populiarią muziką” – sakė draugams Geršvinas. Džordžas žavėjo ritmu – jo kairės rankos lengvumu atliekant įvairias ritmines figūras, nepriklausomai nuo melodijos. Improvizuoti pradėjo dar būdamas 8 metų. Pirmieji kūriniai 1913 m. buvo dvi dainos ir tango, kurias atliko koncerte – literatūros vakare. 1916 m. Sofi Taker – populiari reviu dainininkė susidomėjo jo daina “Kada jūs panorėsite” ir atliko su dideliu pasisekimu. Didžiausio pasisekimo sulaukė jo daina “Svani”. Ši daina sužavėjo visą Ameriką. Per metus parduota daugiau kaip 2 milijonai plokštelių ir daugiau kaip milijonas egzempliorių natų. “Svani” tapo populiariausia daugelyje Europos miestų.Ši daina iki šių dienų vilioja ir žavi džiazo improvizatorius ir dainininkus.

Žavėdamasis prancūzų muzika, Geršvinas atvyko tobulintis pas Ravelį. Tačiau Ravelis, įžvelgęs jaunuolio meninę individualybę ir savitumą, atsisakė jį mokyti, tardamas: “Kam jums būti antruoju Raveliu, jeigu jūs esate Gešvinas! Eikite savo keliu.” Taigi, kompozitoriui teko dirbti savarankiškai.

Europoje jis sukūrė simfoninį paveikslą “Amerikietis Paryžiuje”, kuriame pasigirdo Paryžiaus gatvių triukšmas, automobilių signalai ir daininga, lyrinė bliuzo melodija, išreiškianti tėvynės ilgesį (solo groja triūba). “Amerikietis Paryžiuje” tapo vienu populiariausių šiuolaikinės simfonijos muzikos kūrinių.

Jauno muzikanto Dž. Geršvino kūryboje yra amerikietiško folklioro ir amerikietiškos estrados sitezė. Susijungė europietiškas ir afrikietiškas folklioras. Galima neabejoti – Geršvinas parašęs daugybę dainų, perėmė įvairias žinomas manieras, žanrus, ritmus ir kompoicines schemas. 1919-1923 m. Geršvinas buvo autoriumi arba bendraautoriumi  maždaug 15-os Brodvėjaus pastatymų.

20-ieji metai. Geršvino talento atskleidimo metai. Talentu pripažino Beril Rubenšteinas ir kiti muzikai. 1936 m. jis diriguoja savo kūrybą Sietle, Vašingtone, Čikagoje, Niujorke, 1937 m. groja su San-Francisko simfoniniu orkestru. Kalifornijoje kompozitorius daug tapo, kolekcionuoja šiuolaikinių menininkų portretus. Tapyba – viena iš mėgstamiausių kompozitoriaus temų. Apie tapybą jis gali kalbėti valandų valandas su didele erudicija. Dž. Geršvinas – vienas žinomiausių ir žymiausių džiazo muzikos atstovų. Jam pasiūlo gastroles Anglijoje, gauna kvietimą į Vienos šiuolaikinės muzikos festivalį. 1937 m. vasarį, jis išrenkamas Italijos akademijos “Santa Čečilija” garbės svečiu.Kaip ir anksčiau, jis visada apsuptas svečių, bet jaučiasi vienišas.Iš melanchlinės savijautos jį išgelbėjo koncertai. Jis su dideliu džiaugsmu sutiko dalyvauti Los-Andželo orkestre, su didžiausiu pasisekimu atliko solo partiją “Rapsodija bliuzo stiliuje” ir koncerte F-dur. Viename koncerte trumpam aptemo sąmonė ir praleido keletą taktų, bet tuoj susiėmė ir puikiai sugrojo, lyg būtų nieko neatsitikę. Vėliau kartojosi tokie pat negalavimai,galvos skausmai,koordinacijos sutrikimai. Išgelbėti Džordžo nepavyko. Jis mirė 1937 m. liepos 11 d. ryte, nesulaukęs net 39 metų. Kompozitorius mirė pačiame jėgų žydėjime, pilnas kūrybinių planų. Tai didelė netektis meno pasaulyje. Geršvinas tapo kompozitoriumi, kuris džiazo elementus panaudojo profesionalioje muzikoje. 1935 m. gimė nacionalinė amerikiečių opera atnešusi jam dar didesnį pripažinimą.Tai-”Porgis ir Besė”, kurioje piešiamas negrų gyvenimas ir skurdas. Jausmo grožis, minkštas lyrizmas, atviras linksmumas, žavingas jumoras – toks jo estradinis muzikos pasaulis artimas ir suprantamas paprastam žmogui, bet kartu su paslėpta gilia potekste, persipinančia su liūdna bliuzo, spiričiuelso melodija. Apie ką kalba jo muzika? “Apie paprastą žmogų, apie jo džiaugsmus ir rūpesčius, apie meilę, apie gyvenimą. Štai kodėl jo muzika tapo iš tikrųjų nacionalinė, nežiūrint į originalias ir neįprastas formas” – taip jo kūrybą apbudino rusų kompozitorius Dmitrijus Šostakovičius.

Biografija: g. 1843m. Norvegijos pajūryje, Bergeno mieste. Tėvas- diplomatas, motina- pianistė, pati pradėjo mokyti savo vaikus. Vaikystėje išgirdęs Mocartą žavėjosi juo visą gyvenimą, o tapęs kompozitoriumi mokėsi iš jo. 15m. įstojo į Leipcigo konservatoriją, baigęs atvyko į Kopenhagą- to meto Skandinavios muzikinį centrą. Čia susipažino su garsiuoju Andersenu ir jo tekstais parašė nemažai dainų. Pakviestas diriguoti Oslo filharmonijos orkestrui Grygas grįžo į tėvynę ir pradėjo visapusišką veiklą. Jo kūriniai sudomino Listą, kuris niekada neatsisakydavo padėti jauniems muzikantams ir ėmė juos propaguoti. 1874m. Grygas, prašomas dramaturgo H.Ibseno, parašė muziką jo dramai “Peras Giuntas”. Muzika išpopuliarėjo atliekant ją atskrai. Kompozitorius reguliariai vykdavo į koncertines keliones po Europa. Grygo nuopelnai buvo įvertinti. Švedijos, Olandijos, Prancūzijos ir Berlyno akademijos išrinko jį garbės nariu, Oksfordo ir Kembridžo universitetai- garbės daktaru. Jo mirties dieną 1907 09 4 d. šalyje paskelbtas nacionalinis gedulas.

Kūrybos apžvalga. Muzikinis palikimas įvairus. Svarbiausi kūriniai parašyti fortepijonui, orkestrui, chorui, bei balsui ir fortepijonui. (Daugiau nei 140 dainų.) Reikšminga jo kamerinė muzika, ktitikos straipsniai. Grygo kūrinius pažinti nesunku, jie kupini nacionalinės dvasios, liaudies muzikos motyvų ir ritmų. Dramatiniai konfliktai kompozitoriui nebūdingi. Geriausiai jam pasisekdavo miniatiūrinės lyrinės pjesės, piešiančios liaudies gyvenimą, gamtos vaizdus. Beveik visa Grygo kūryba programinė.

Kūriniai fortepijonui: (150) sudaro didžiausią kūrybos dalį. Šalia sonatos ir baladės pirmiausia minėtinos “Lyrinės pjesės” (70). Tai labai melodingi, nuoširdūs kūrinėliai, primenantys Šuberto ir Šumano miniatiūras. Tematika įvairi: gamtos vaizdai, fantastiniai paveikslėliai, pav. “Elfų šokis”, pabrėžiama tėvynės tema.

Dauguma pjesių grindžiamos liaudies šokių ritmais. Bruožai, pastebimi miniatiūroje, sutinkami ir didžiausiame kūrinyje- koncerte fortepijonui. Koncerto muzika pakili, romantiška ir virtuozinė.

“Peras Giuntas”. Panaudojęs  norvegų pasakų motyvus H.Ibsenas sukūrė dramą, nukreiptą prieš socialistines negeroves, žmonių ydas. Jo Peras Giuntas ne idealus, ne teigiamas herojus- o prieštaravimų kupina asmenybė. Grygo partitūrą sudaro 23 muzikiniai epizodai, paryškinantys dramos situacijas. Geriausieji perkelti į 2 išgarsėjusias siuitas.

Muzika pasižymi ryškiu liaudišku pobūdžiu, melodingumu, spalvingais tembrais.

Grygas ateinančioms kartoms nurodė, kokiu keliu žengti, kaip derinti Vakarų Europos profesionaliosios muzikos pasiekimus su nacionalinio liaudies meno elementais.

Kelionių po Šveicariją ir Italiją metu rašė savotišką muzikinį dienoraštį, sukūrė nemažai fortepijoninių pjesių. Ženevoje Dėstė konservatorijoje, propagavo Bethoveno kūrybą, kuri nebuvo įvertinta ir suprasta. Ilgainiui neliko nė vienos valstybės kur Listas nebūtų koncertavęs.

Nutaręs daugiau laiko skirti kompozicijai ir padagoginiam darbui, apsigyveno Veimare. Čia dirbo dirigentu, mokė iš kitų šalių atvykusius muzikus. Veimare sukūrė žymiausius savo kūrinius- simfonines poemas.

Kūrybos apžvalga. Ją sudaro: kūriniai fortepijonui, 13 simfoninių poemų, 2 simfonijos pagal Dantės “Dievišką komediją” ir Getės “Faustą”, dainos, straipsniai ir knygos muzikiniais klausimais.

Listo muzika turi ryškų nacionalinį pagrindą, joje girdėti vengrų dainų ritmai ir motyvai, panaudojamos liaudiškos dermės. Dalis jo kūrinių programiniai. Juose kompozitorius nesistengia atkurti detaliai kokį nors siužetą, o traktuoja jį apibendrintai tuo jis artimas Bethovenui.

Listo programiškumo principai ypač išryškėja simfoniniuose kūriniuose. Iš 13 simf. poemų ryškiausios “Preliudai”, “Orfėjas”, “Prometėjas”, “Vengrija”. Jau pavadinimai rodo, kad kūriniams parinkti klasikinės literatūros siužetai: antikinis mitas, tėvynės vaizdai.

Kūriniai fortepijonui. Šiam instrumentui Listas parašė daugiau kaip 500 kūrinių. Tai du koncertai ir “Mirties šokis” fortepijonui su orkestru, etiudai, programinės pjesės, dvi sonatos, rapsodijos, transkripcijos ir t.t. Jie sudėtingi ir sunkūs atlikti. Listas ieškojo naujų fortepijono išraiškos galimybių ir šį instrumentą pavertė savotišku miniatiūros orkestru. Jis stengiaisi panaudoti įvairių registrų skambesį, įvairius garso išgavimo būdus. Patys stambiausi Listo kūriniai fortepijonui- koncertai ir sonata   h-moll, pagal kompozicijos principus priartėja prie simfoninių poemų. Jie 1d., o jų atskiri epizodai atitinka sonatinio-simfoninio ciklo dalis (allegro, skerco). Iki Listo taip muzikos niekas nerašė , todėl ši naujovė ypač svarbi. Iš mažesnės apimties kūrinių išsiskiria pjesių ciklas “Klajonių metai”. Dauguma pjesių programinės.

Fortepijonui Listas parašė daug etiudų. Populiarus tais laikais žanras Listo rankose žymiai pakito: iš nuobodžių pratimų technikai lavinti arba virtuozinių, tačiau paviršutiniškų pjesių etiudai virto meniniais programiniais kūriniais. Reikšmingiausi yra “12 aukščiausio meistriškumo etiudų”, 3 koncertiniai etiudai.

Kaip ir etiudai tokios pat yra ir Listo transkripcijos- fortepijonui pritaikyti įvairūs simfoniniai, vokaliniai ir kt. kūriniai. Pats atlikdamas šiuos kūrinius Listas propagavo jų autorius (Šuberto 72, Bethoveno 9 simfonijos, Vagnerio, Berliozo ir kt. kūriniai).

“Vengrų rapsodijos”  jų yra 19- populiariausios iš visų jo kūrinių fortepijonui. Taip pavadintos, nes kompozitorius naudoja vengrų ir čigonų liaudies muzikos mptyvus. Kiekvieną jų sudaro keletas kontrastingų epizodų po lėtos įžangos skamba šokio pobūdžio muzika. Žymiausios 2, 6, 12, 15.

J. Naujalis būdamas mažas svajojo pats atsisėsti prie vargonų ir groti… – Juk tai paprasta. Senasis vargonininkas turi “stebuklingas knygas”, į kurias tik pasižiūrėti reikia ir gali groti. Ir staiga vėjo gūsis pro atvirą lanagą išpūtė vieną lapelą – vaikas laimingas jį sugavo. Dabar jis gros vargonais! Deja, lape buvo tik daug linijų ir taškelių – jis nieko nesuprato…

Daug mokslo, darbo, džiaugsmo ir nusivylimo metų praeis nuo tos dienos, kol mažasis berniukas, taip trokštantis muzikos, taps Lietuvos muzikos patriarchu.

Kiek atokiau nuo benedikto Tiškevičiaus dvaro, tarp bažnyčios ir kapinių, stovėjo pailgas namas. Viename jo gale, nedideliame dviejų kambarių butelyje, Vinco Naujalio šeima. Čia 1869 metų balandžio 9 dieną gimė Juozas Naujalis, būsimasis kompozitorius. Naujaliams gimė keturiolika vaikų, tačiau tik penki užaugo. Juozas buvo jauniausias.

Meninę prigimtį Juozukas bus paveldėjęs iš tėvo. Paprastas kamietis, Vincas Naujalis turėjo polinkį į dailę.

Vėliau vargoninkas išaiškino Juozukui bendrąją natų rašymo tvarką, o šis, atidžiai stebėdamas vargoninko grojimą, suprato rašybos esmę. Vargonai tapo jo mylimiausiu draugu.

Vėliau Juozas išvyko mokytis muzikos į Varšuvą ir jam ten neblogai sekėsi. Juozui artimiausia kamerinė ir simfoninė muzika. Operos žanrą ne taip mėgo.

Prie Lietuvių profesionaliosios muzikos lopšio

1892 metų ankstyvą pavasarį Kauno katedros vargoninką J.Kalvaitį pakeitė J.Naujalis. J.Naujalis atvyko iš Rietavo, Kalvaitis išvažiavo į Rietavą. Taip savotiškai susikryžiavo dviejų muzikų keliai.

Taigi J.Naujalis Kaune jau rado šiokią tokią, nors ir labai menkai purentą, dirvą. Jam teks išvaryti pirmąją vagą. Sunkus tai darbas. Jį nuveikti gali tik stiprus, labai atkaklus žmogus.

Darbą Kaune J.Naujalis pradėjo kupinas energijos ir dideliuų ateities planų. Tačiau įgyvendinti juos galėjo tik po kelerių metų.

Šalia specifinių disciplinų, kaip likurga, lotynų kalba ir kitos, J. Naujalis pas patį F. Haberlį lankė kontrapunktą, partitūrų skaitymą, giedojimą,bažnytinės muzikos literatūrą ir vargonavimą. Mokėsi labai gerai, mokykloje jis buvo vienas geriausių mokinių.

1894 metų liepos mėnesį J.Naujalis vėl energigai ėmėsi darbo.

Reformos idėjas pirmiausiai įgyvendino Žemaičių kunigų seminarijoje, kur dirbo choralo ir choro profesoriumi. Būsimuosius kunigus teoriškai ir praktiškai supažindino su grynuoju grigališku giedojimu, nes žinojo, kad tik taip jis galės plačiau plisti. Choro valandų metu ypač didelį dėmesį skyrė polifononiam giedojimui. Naujalis buvo pirmasis visapusiškai išsilavinęs lietuviškos bažnytinės muzikos kūrėjas, gerokai pralenkęs savo pirmtakus.

Vienas pirmųjų Naujalio rūpesčių – organizuoti katedros chorą. Pagal katedros nuostatus moterys negalėjo jame giedoti, tad J.Naujalis ėmė kurti berniukų chorą. Naujalis, nors ir griežtas ir reiklus , vaikams buvo geras.

Juozo Naujalio charakteris

J. Naujalis kalbėdavo mažai, lėtai ir tyliai, nelabai aiškiai ištardavo priebalsį “š”. Matyt žmones patraukdavo ne iškalbingumo, bet asmenybės įtaiga – santūrumu, nepaprastai ryškių, gilių akių skvarbiu žvilgsniu. Nemėgo jis perdėto jausmingumo, patoso.

Įdomu, kad, nepaisant uždarumo, Juozas buvo aktyvus visuomeninkas. Lemtingais momentais mokėjo būti drąsus ir ryžtingas.

Kalbant apie J.Naujalį – žmogų, negalima nepaminėti, kad jis buvo nepaprastai taurios ir geros širdies. Materalinė jo būklė nebuvo lengva, – vienas turėjo išlaikyti gausią šeimą. Bet jei ką reikėdavo sušelpti, visda atrasdavo skatiką.

Artimieji pasakoja , kad išeidamas pasivaikščioti, J.Naujelis niekad neužmiršdavo įsidėti į kišenę saldainių ” Dul – dul – dūdelė ” , kuriais mėgdavo pavaišinti gatvėje vaikus.

Taigi, Naujelis buvo ne tik kompozitorius, bet ir žymiausias savo meto Lietuvos vargoninkas, choro dirigentas, vienas pirmosios Dainų šventės organizatorių, pedagogas, lietuvių muzikinės spaudos pradininkas, pirmojo lietuviško knygyno Kaune steigėjas. Visi šie darbai ir pelnė jam Lietuvos muzikos patriarcho vardą.

Skudučiai- tai vienas iš seniausių liaudies instrumentų. Jie mediniai, 10-30 cm ilgio vamzdeliai. Vienu skudučiu galima išgauti tik vieną garsą, todėl dažniausia grojama keliais.

Kanklės-tai grakšti medinė dėžė su metalinėmis stygomis. Grojama pirštais arba specialiu brauktuku. Senovinės kanklės turėjo 5,7 arba 12 stygų, šiuolaikinės- 22 arba 23. Nors šie instrumentai ir seni ( žinomi nuo XVI a.), bet dar neužmiršti. Jais etnografiniai ansambliai pritaria liaudiškoms dainoms, reprezentuoja mūsų šalį.

Birbynės- tai medinis 30 cm pučiamasis instrumentas- vamzdelis su užmautu ant galo karvės ragu.

Skrabalai, tai mušamasis instrumentas. Jį sudaro medinės dėželės, pritvirtintos prie rėmo. Kartais dar pritvirtinamas kelmas- būgną primenanti dėžė. Grojant skrabalais, garsas išgaunamas medine lazdele suduodant į dėželes ar kelmą.

Daudytė- tai 1,4 m, 2 m arba 3 m ilgio trimitas, apvyniotas beržo tošimi. Viena daudyte, kaip ir vienu skudučiu galima išgauti tiktai vieną garsą.