Skirtumai tarp grupių labai dažnai tampa konfliktų priežastimi, o šiais laikais sudaro platformą politinei mobilizacijai: atsiranda lyderiai, judėjimai, partijos, kurių tikslas yra išreikšti ir ginti grupės interesus, ir tokiu būdu grupė tampa politiniu aktoriumi.

Etninės grupės ir tautos išsiskiria tarp kitų socialinių grupių tuo, kad jos yra žymiai labiau pastovios ir jų savimonė, arba identitetas labiau išreikšti tiek grupės, tiek individo lygyje.

Kiekvienam žmogui būdinga savita ir nepakartojama identiteto struktūra, išreiškianti jo narystę įvairiose grupėse. Pav., N. identiteto strktūroje gali būti tokie svarbiausi elementai: studentas, sūnus, VDU studentas, pirmakursis, jaunuolis, kaunietis, krepšininkas, kalbąs angliškai, lietuvis, “Žalgirio” gerbėjas, Aleksoto gyventojas, automobilio savininkas ir t.t. Daugumos identiteto struktūros elementų svarba priklauso nuo situacijos, tiksliau nuo to, kas yra komunikacijų partneris: pagyvenės žmogus, tėvas, kitos auk’stosios mokyklos studentas, kito miesto gyventojas, užsienietis ir pan. Metams einant, identiteto struktūra keičiasi: buvės studentas tampa tarnautoju arba vadovu, persikelia į kitą miestą, pats tampa tėvu, nebejaunu žmogumi.

Dažniausiai vienintelis pastovus identiteto struktūros elementas yra tautybė (etnine prasme, angliško nationality pagrindinė reikšmė yra “pilietybė”). Galimybės ją pakeisti (asimiliacija) realiai egzistuoja tik vaikystėje, kol dar vyksta socializacijos procesas, arba jeigu asimiliuojančios visuomenės kultūra yra labai artima (pav., kaip airių ir anglų, rusų ir ukrainiečių   kultūros). Dažniausiai asimiliacijos procesas tęsiasi keletą žmonių kartų, ir užbaigia jį tik anūkai. Tačiau jeigu etniniai skirtumai sutampa su rasiniais, asimiliacija tampa labai problematiška. Vidurio ir Centrinės Europos šalyse iki šiol neasimiliuotomis grupėmis lieka čigonai, didelė dalis žydų, Vokietijoje gimę ir užaugė turkai, indėnai Naujojo pasaulio šalyse, Sibiro ir Tolimųjų Rytų autochtonai Rusijoje.

Etninio identiteto stabilumas yra ne vienintelė tautinio solidarumo priežastis. Ne mažiau svarbu yra tai, kad etninis identitetas turi sudėtingą vidinę struktūrą, kurios elementai yra svarbūs emocinių, kultūriniu, socialiniu požiūriu. Tarp jų reikšmingiausi yra:

kultūriniai simboliai – kalba, liaudies arba etninė kultūra (folk culture, skirtinga nuo šiuolaikinės, dauguma atžvilgių internacionalinės kultūros);

istoriniai simboliai – žymių praeities veikėjų asmenybės (valdovai, karvedžiai), istoriniai paminklai (senos pilys, reikšmingų istorinių įvykių vietos), mitologizuota istorinių įvykių (nebūtinai savrbių) interpretacija;

tėvynės samprata – sąryšis su tam tikra teritorija, kuri skaitoma protėvių žeme nuo seniausių laikų, gamtiniai simboliai (peizažas, upė, floros ir faunos simboliai);

bendros kilmės samprata;

bendra religija (daugeliu atveju, tačiau ne visada: pav., tarp vokiečių, olandų, latvių yra ir katalikų, ir protestantų, tarp albanų – musulmonų ir krikšcionių).

Išvardinti elementai susieja žmones kur kas stipriau, negu kiti identiteto komponentai (profesija, gyvenamoji vieta, amžiaus grupė). Daugumai žmonių tauta ar etninė grupė yra visuomenė – socialinė erdvė, kurioje jis orientuojasi, sugeba efektyviai bendrauti, supranta ir gali interpretuoti gaunamą informaciją. Patekus į kitos tautos žmonių aplinką, net mokant jų kalbą neišvengiamai iškyla komunikacinių problemų. Todėl kai kurie mokslininkai interpretuoja tautą kaip intensyvių komunikacijų (keitimosi informacija) tinklaa. Nubraižius žemėlapyje visų komunikacijų (asmeninio bendravimo, žiniasklaidos priemonių, knygų platininmo ir t.t.) tinklaa, paaiškėtų, kad Lietuvoje sovietiniu laikotarpiu tarp lietuvių jis buvo daugkart intensyvesnis, negu tarpgrupinės komunikacijos tarp lietuviu ir kitų tautinių grupių ar kaimyninių tautų, tuo tarpu kai Lietuvoje gyvenę rusai daugiau buvo susieti su Rusijos rusais: skaitė tuos pačius Maskvoje leidžiamus laikraščius ir žurnalus, žiūrėjo Maskvos TV laidas, bet mažai domėjosi lietuviško “tinklo” informacija.

Atrodo, etninis identitetas yra natūralus solidarumo ir etninio nacionalizmo pagrindas. Tačiau realiai politikoje bent kiek reiškiasi ir kelia vienokius ar kitokius reikalavimus vos keli šimtai grupių. Todėl labai svarbu išsiaiškinti du dalykus: pirma, kodėl vienos grup’es yra politiškai mobilizuotos, o kitos (tokių didžiulė dauguma) lieka inertiškos, ir antra, kodėl skiriasi mobilizuotų grupių reikalavimai: vieni nori tik lygių politinių ar kultūrinių teisiu, kiti siekia kultūrinės autonomijos (mokytis gimtosios kalbos mokyklose, turėti savo laikraščius, kultūros centrus), dar kiti – teritorinės autonomijos, kai kurios grupės – nepriklausomybės.

Tai priklauso nuo daugelio faktorių.

1) Ne visoms etninėms grupėms ir tautoms būdingas išvystytas identitetas. Neretai ji užgožia kitos identiteto formos, ypač religija (tai buvo būdinga viduramžiais daugeliui Europos tautų, dabar – Šiaurės Indijos, daugeliui kitų Azijos ir Afrikos regionų). Dažnai identiteto struktūroje stinga arba yra labai nežymus istorinės atminties komponentas, pav., daugumas baltarusių mano neturį savo istorijos ir nepriima Baltarusijos Liaudies fronto ideologų teiginio, kad Didžioji Lietuvos kunigaikštystė buvo baltarusių tautinė valstybė (1992-1995 m. Vyrtis ir balta-raudona-balta vėliava buvo Baltarusijos valstybiniai simboliai, tačiau 1995 05 referendume 3/4 baltarusių juos atmetė  ir buvo sugražinta sovietinė simbolika). Vykstant modernizacijos procesui daugeliu atvejų etninis identitetas susilpnėja, jei labai mažai išvystyta profesionalioji kultūra: tokiu atveju mobilesnieji sluoksniai perima dominuojančią valstybėje kultūrą ir praktiškai asimiliuojasi (lietuviai bajorai ir miestiečiai Lietuvos-Lenkijos valstybėje, stačiatikiai baltarusiai carinėje Rusijoje ir Sovietų Sąjungoje.

2) Etnodemografinė situacija: teritorinės autonomijos gali reikalauti tik gyvenančios kompaktiškoje teritorijoje grupės.

3) Geopolitiniai faktoriai: siekti nepriklausomybės yra prasmė, jei ta teritorija ribojasi su užsienio valstybėmis arba jūra ir jokiu būdu nėra etninis anklavas;

4) Etninis heterogeniškumas (įvairovė): kuo daugiau skiriasi etninės grupės (tautos) viena nuo kitos savo kultūro ir gyvenimo būdu, tuo mažiau jos susietos tarpusavyje ir sunkiai įsisavina arba tiesiog atmeta idėją, kad jos sudaro politinę bendriją (“Nigerijos tautą”, “tarybinę liaudį”).

5) Politinių kultūrų suderinamumas: bendra politinė kultūra yra būtina politinės sistemos stabilumo prielaida.

6) kolektyvinė istorinė atmintis:

a) tradiciniai santykiai su kaimyninėmis grupėmis (teigiami ir neigiami etniniai stereotipai).

b) inkorporacijos būdas:

- užkariavimas (Rusijos ekspansija į rytus, prie Baltijos jūros,                                   link Kaukazo);

- aneksija, t.y. prievartinis prijungimas, pasinaudojant kariniu

pranašumi arba sutartimis su kitomis stipresnėmis                                                valstybėmis (Lenkijos pasidalijimai);

- dinastinė sąjunga (Ispanija, Lietuvos-Lenkijos valstybė);

- suvienijimas išorinio užkariavimo išdavoje (daugumas

buvusių Europos valstybių kolonijų Afrikoje ir Azijoje)

- taikus prisijungimas (daugumas dabartinės Šveicarijos                                          kantonų);

c) bendro gyvenimo patirtis: kokie susiklostė santykiai su                                          kaimyninėmis tautomis ir ypač su dominuojančia tauta (pav.,

lietuvių santykiai su rusais);

d) santykių sa valstybe patirtis: kokia buvo valstyb’es politika

konkrečios tautos atžvilgiu: vyko ar nevyko forsuota asimiliacija,

ar buvo diskriminacija, kiek buvo skaitomasi su tautos interesais,

kiek jos politinis elitas turėjo įtakos visos valstybės politikoje,

Politinės partijos

Demokratinėse politinėse sistemose politinės partijos yra svarbiausia politinės veiklos organizacinė forma. Nors partijos yra viena įprasčiausių politinių institucijų, tiksliai apibrėžti kas yra partija ne taip paprasta. Terminas kilęs iš lotynų pars - “dalis”, tačiau tai visiškai nieko nepasako apie jos esmę. Yra virš 200 partijos definicijų, kuriose pabrėžiama vienas ar kitas tos institucijos bruožas:

1) grupė, turinti bendras ideologines vertybes;

2) specifinio tipo organizacija;

3) aktyviausia tam tikros klasės arba socialinės grupės dalis, išreiškianti jos bendrus interesus;

4) politinio konflikto apraiška ir su juo susietų problemų sprendimo instrumentas.

Tačiau panašių arba net identiškų savybių gali turėti ir kitos asociacijos, pavyzdžiui, kai kurios interesų grupės, apie kurias bus kalbama žemiau. Tiksliausia laikytina Max’o Weber’io pasiūlyta definicija: partija yra savanoriška naryste grindžiama visuomeninė organizacija, kurios tikslas yra pasiekti valdžios jos vadovams ir sudaryti aktyviems nariams tinkamas dvasines ir materialines sąlygas, siekiant tam tikros materialinės naudos ir/arba asmeninių privilegijų.  Beveik tą pąčią mintį kiek paprasčiau ir išsamiau formuluoja Shively (1995: 195): “Politinė partija yra valdininkų arba būsimųjų valdininkų grupė, kartu su žymia piliečių grupe sudaranti organizaciją; pagrindinis tos organizacijos tikslas yra užtikrinti funkcionieriams galimybes patekti į valdžią arba išsilaikyti valdžioje”.  Galima tik patikslinti, kad turima omenyje valstybinė valdžia arba jos dalis (pav., vietiniame – municipaliteto ar provincijos lygyje) ir pažymėti, kad politinės partijos yra ne vien kovos dėl valdžios instrumentai, bet ir svarbios sprendimų priėmimo dalyvės. Todėl bent demokratinėse šalyse politinės partijos  daugiau negu bet koks kitas politinės sistemos elementas įkūnyja politikos esmę. Vienintelė išimtis yra kai kur dar pasitaikančios anarchistų partijos (pav., Anarchosindikalistų konfederacija Rusijoje), kurios  ne tik nenori dalyvauti kovoje dėl valdžios ir valdyme, bet ir apskritai vieninteliu savo programiniu tikslu skaito valstybinės valdžios, kartu ir valstybės sunaikinimą.

Politinio pobūdžio grupės be abejo atsirado kartu su valdžia, nes kiekvienas, turėjęs valdžią arba pretendavęs į ją, negalėjo apsieiti be šalininkų ar bendraminčių. Tačiau iki pat XIX amžiaus šiuolaikinio tipo partijų nebuvo, egzistavusios politinio pobūdžio grupės veikiau buvo klikos ir elitiniai klubai, o terminai “partija”, “frakcija” (faction), “interesas” buvo vartojami kaip sinonimai.

Šiuolaikinių partijų ankstyviausiais pirmtakais buvo politiniai klubai,  kurie atsirado Anglijoje formuojantis parlamentarizmui ir išreiškė susipriešinusių elitinių grupių interesus. Dar 1688 m. revoliucijos metu susiformavusios vigų (Whigs) ir torių (Tory) grupės nuo XIX a. vidurio žinomos liberalų ir konservatorių pavadinimu. Daugumoje kitų Europos šalių  partijos formavosi nuo XVIII amžiaus pabaigos kaip opozicija absoliutizmui. Tačiau kaip taikliai pastebėjo Max Weber dar XIX amžiuje “pastoviai politika užsiiminėjo tik nedaugelis… Tik žurnalistas buvo apmokamas profesionalus politikas, o laikraščio leidėjai – vienintelė pastovi politinė organizacija”.

Partijų formavimasis paspartėjo XIX amžiaus antroje pusėje (Amerikoje – nuo pirmojo dešimtmečio),  ypač vykstant revoliucijoms, kada susikūrė daugumas klasinių partijų: buržuazinių, dvarininkijos, darbininkų, ir kt.  1867 m. Anglijoje reformų arba liberalų asociacijos, susikūrusios prieš keletą dešimtmečių, susiorganizavo kaip partijos šiuolaikine termino prasme.

Partijų atsiradimas sietinas su rinkimais, ypač rinkimų teisės išplėtimu, kada profesinės sąjungos, religinės bendruomenės ir tautiniai klubai įsijungė į elektoralinį procesą ir tuo būdu susiformavo kaip partijos. Tokiu būdu visuomeninių judėjimų pagrindu susikūre partijos, kurias genetiškai galima pavadinti neparlamentinėmis, pav., Britanijos leiboristų (Labour – darbo) partija. Kitos partijos, kaip Britanijos konservatorių partija, susikūrė parlamentuose, bendrų požiūrių ir interesų pagrindu. Postkomunistinėse šalyse daugumas partijų susidarė, atkūrus seniau veikusias partijas (socialdemokratai, krikščionys demokratai, Armenijoje – dašnakciutun, Rusijoje – kadetai ir pan.), skilus demokratiniams ir tautiniams judėjimams, atsiradusiiems politinės liberalizacijos laikotarpiu.

Politinių partijų formavimasis ir augimas yra glaudžiai susijęs su atstovavimo principo įsitvirtinimu (John Locke, Alexis de Tocqueville, Charles Louis Montesquieu, John Stuart Mill). Skirtingai nuo antikinių filosofų, naujųjų laikų mąstytojai gerai suvokė, kad šiuolaikinėse valstybėse, turinčiose milijonus gyventojų, joks tiesioginis liaudies valdymas nėra įmanomas, ir vienintelė išeitis yra atstovaujamas valdymas (representative government).         Praktiškai realizuojant atstovavimo principą politinės partijos pasirodė esančios efektyviausiu atstovavimo instrumentu. Politinės partijos yra ta institucija, kuri leidžia vienu metu išsiaiškinti ir apibendrinti skirtingų grupių interesus,  suderinti juos bendravalstybiniame lygyje ir, pasinaudojant parlamentinėmis procedūromis, priimti konkrečius sprendimus. Socialinio arba ideologinio atstovavimo nuostata dažnai išreikšta pavartijų pavadinimuose: konservatoriai, socialdemokratai, liberalai, krikščionys demokratai, “Telugu desam” (“Telugų šalis” Indijoje) ir t.t. Ne mažesenę reikšmę partijos turi ir realizuojant rinkiminę teisę: pirma, būtent jos aktyviai agituoja piliečius dalyvauti rinkimuose, antra, konkurencija tarp partijų, keliančių skirtingus reikalavimus ir siūlančių skirtingus problemų sprendimų būdus suteikia rinkimams daugiau prasmės ir padidina jų reikšmę.  Piliečiai vienu ar kitu būdu išrenka savo atstovus, kuriems suteikiama teisė kurti įstatymus, sudaryti visų lygių vykdomosios valdžios organus ir priiminėti kitus sprendimus. Įsigalėjant atstovavimo principui, išryškėjo dvi kiek skirtingos jo interpretacijos. Anglijoje buvo priimtas taip vadinamas faktiškas atstovavimas, kurio esminis bruožas yra tai, kad parlamento nariai yra skaitomi ne teritorinių ar socialinių grupių, o visos tautos atstovais. Amerikoje, priešingai, įsigalėjo teritorinio (geografinio) atstovavimo principas, pagal kurį legislatoriai renkami kaip teritorinių grupių atstovai ir privalo kongrese ginti savo rinkėjų interesus.

Partijų vaidmuo labai sustiprėjo industrinėse visuomenėse ir mokslinės techninės revoliucijos sąlygomis. Informacinėje visuomenėje partijų likimas kol kas neaiškus. Kai kurių politologų nuomone, galima kalbėti apie partijų sunykimo tendenciją ir jų transformaciją į politines organizacijas.

Politiniu partijų struktūra ir funkcijos

Realizuojant atstovavimo principą, tarpininkaujant tarp eilinių piliečių ir visų lygių valstybinės valdžios organu didelę reikšmę turi partijų organizacinė struktūra. Partijos yra hierarchiškos organizacijos, joms būdingi trys lygiai.

Žemiausias lygis yra  blokas rinkėjų, palaikančių šią partiją ir balsuojančių už ją rinkimuose. Kitaip tariant, tai yra partijos šalininkai, jos masinė bazė.Jeigu partijoje nepraktikuojama fiksuojama narystė, t.t. nėra narių sąrašų, partijos šalininkai  yra skaitomi partijos nariais.

Sekantis lygis yra pati partinė organizacija, apimanti visą jos struktūrą nuo vietinių skyrių (cells, branches iki centrinio vadovaujančio organo. Kiekviena stambi partija (išskyrus tautinių mažumų partijas multietninėse valstybėse) siekia, kad jos vietinių skyrių tinklas apimtų visą šalies teritoriją. Jungtinėse Amerikos Valstijose Demokratų partija turi apie 2500, respublikonai – apie 2000 vietinių skyrių visose valstijose. Vietiniai skyriai paprastai įeina į stambesnio administracinio vieneto organizacijos sudėtį, todėl, priklausomai nuo adminstracinio padalinimo, įvairiose šalyse yra apylinkių, apygardų, provincijų ir kitų teritorinių vienetų organizacijos. Kiekvienoje grandyje yra savo partinis aparatas (biurokratija), kuris atlieka kasdieninį darbą. Aukščiausias partijos organas yra suvažiavimas, kuris išrenka centrinį pastovų organą.

Dažnai cituojamas aforizmas, anot kurio politika yra galimumo menas, realios prasmės neturi, nes tikrovėje politikai labai dažnai nedaro tai, kas galima, ir nebando daryti tai, kas galima. Be to, ši charakeristika nėra specifinis politikos bruožas: galimumo menu galima pavadinti sportą, ūkinę veiklą, mediciną ir daug kitų žmogaus veiklos sferų. Kita definicija apibrėžia politiką kaip veiklą, “per kurią bendruomenėje ir bendruomenės labui priimami bei įgyvendinami sprendimai” (The Blackwell Encyclopaedia of Political Institutions, 1987, p. 482, cituojama “Valstybės pagrindai”, 2 dalis, p. 9). Tačiau kiekvienas pilietis žino, kad ne visi sprendimai  liūdija apie rūpestį visumenės gerove, be to, klausimas, ar priimtas sprendimas atitinka gerovės kriterijų, yra labai ginčytinas. Pavyzdžiui, “visuomenės labui” gali būti padidinti mokesčiai arba kūro kainos, tačiau piliečiai gali manyti kitaip, ypač jei padidėjusios pajamos bus panaudotos biurokratinio aparato algoms pakelti. Padarius išlygą dėl visuomemės labo, sprendimus, kurie liečia tam tikros grupės interesus  šios grupės lygyje galima vadinti politiniais. Priklausomai nuo grupės  pubūdžio ir dydžio galima kalbėti apie įstaigų ir firmu, miesto, srities, valstybės lygio sprendimus. Reikia atkreipti dėmesį į tai, kad riba tarp politinių ir nepolitinių sprendimų yra reliatyvi. Grynai ekonomiai didelios firmos arba profesinės sąjungos sprendimai gali betarpiškai paliesti nemažos visyomenės dalies interesus ir įgyja politinį pobūdį. Amerikoje populiarus posakis “Kas gerai General Motors, tas gerai Amerikai”, panašiai kalbama apie “Toyotą” Japonijoje ir žvejų laivyną Islandijoje.

Daug politologų akcentuoja konkurencinius politikos aspektus. Žymus teoretikas Harold Laswell savo knygą pavadino “Politika: kas ką gauna, kada, kaip?” (1936). Šią formulę  galima taikyti ne tik politinėms, bet ir visoms kitoms visuomeninio gyvenimo pusėms, tačiau ji pabrėžia kad politikoke  centrinis klausimas yra valdžios siekimas ir realizavimas.  Valdžia yra  svarbiausia politikos ašis, ir jos reikšmę politikoje žinomas JAV sociologas Talcott Parsons pagrįstai palyginao su pinigų vaidmeniu ekonomikoje. Valdžia politikoje yra ir tikslas ir universali priemonė visiems kitiems tikslams pasiekti.

Šie du požiūriai į politiką – kaip į sprendimų priėmimo procesą ir valdžios siekimo bei naudojimosi problemą – atspindi du jos apektus ir du galimus požiūrius į politinio gyvenimo faktus. Vieną ir tą patį įvykį galima analizuoti abiem požiūriais. Jei vyriausybė nusprendė pakelti mokesčius, šį žingsnį galima vertinti kaip vieną iš galimų socialinių ir ekonominių sprendimų (kitas klausimas, laikyti tą sprendimą geru ar blogu) variantų. Kitu požiūriu čia galima įžvelgti  taktinį ar strateginį žingsnį  kovoje už valdžios išlaikymą  arba sandėrio tarp įvairių politinių jėgų (frakcijų, partijų, interesų grupių) rezultatą.

Analizuojant politinę veiklą ir procesus, galima aiškiau suvokti, kas, kodėl ir kaip siekia valdžios ir kaip ja naudojasi, t.y. kaip veikia sprendimų priėmimo mechanizmas. Gilinantis į šias problemas, prireikia  išsiaiškinti, kaip atsirado ir kokias funkcijas atlieka įvairios politinės struktūros ir institucijos: politinės partijos ir organizacijos, judėjimai, valstybė, spaudimo grupės, parlamentai, ideologijos, tarptautinė bendrija ir taip toliau.

Logiškai iš pirmo žvilgsnio viskas atrodo lyg ir aišku, tačiau politinė realybė yra žymiai sudėtingesnė. Pirmiausia, valdžia pasireiškia ne tik (ir ne tiek) atvira  forma (vieši nurodymai, įsakai, nutarimai, kurič autoriai yra žinomi), labai dažnai ji yra nematoma, implicitinė. Daug reikalavimu, sprendimų net nesvarstoma todėl, kad jų suinteresuoti veikejai puikiai žino, kad tai būtų bergždžios pastangos. Tiriant realios valdžios pasiskirstymą mieste, srityje, ar valstybėje daugumoje atvejų labai sunku nusakyti, kokios grupės turi realią valdžią ir realiai priima sprendimus. Daugelis tyrinėjimų aiškiai rodo, kad renkamos institucijos, pavyzdžiui, miestų savivaldybės, yra priklausomos ne tik (o dažnai ir ne tiek) nuo aukštesnių valdžios instancijų, bet ir nuo įtakingų grupių, kurios finansiškai palaiko rinkimines kampanijas, o po rinkimų naudojasi savo įtaka valdžios institucijoms ir neretai visiškai kontroliuoja jas.  Italijoje mafijos įtaka valdžios struktūroms yra beveik nuolatinė žiniasklaidos ir kinofilmų tema.

Visuomenės gyvenime galima išskirti daug sferų. Politologija pirmiausia tiria  politinę sferą, kuri egzistuoja šalia kitų sferų: socialinės, kultūrinės, ekonominės, dvasinės. Kiekviena iš šių sferų yra tam tikra sistema, turi savo struktūros tipą, valdymo sistemą ir, savaime suprantama, žmones, kurie toje sferoje atlieka vienokias ar kitokias funkcijas. Kiekvieną sferą tiria speciali mokslo šaka, kurios tikslas yra geriau suvokti tos sferos funcionavimą, jos vystimosi dėsningumus, galimus tobulinimo būdus. Politinė sfera apjungia visas politines institucijas ir mechanizmus, apie kuriuos eis kalba politologijos įvadiniame, arba bendrame kurse. Pirmiausia tai visuomenės politinė sistema (political system), valstybė kaip jos svarbiausias elementas, politinė valdžia ir politikos subjektai (politiniai aktoriai), politiniai režimai, politinės partijos ir judėjimai, rinkiminis procesas (electoral process) ir rinkiminės sistemos, politinis vystimasis (tame tarpe revoliucija ir evoliucija), politinė kultūra, ideologija, tarptautiniai santykiai ir tarptautinė sistema bei jos vystymasis.

Kadangi politinė sfera kertasi su visomis kitomis sferomis, yra išskiriamos įvairios politikos kryptys: socialinė, nacionalinė, ekonominė, agrarinė, finansinė, švietimo ir mokslo, kultūrinė, karinė, demografinė politika ir t.t. Anglų kalboje tie du politikos lygiai nusakomi skirtingais terminais: politics (politika kaip kova už valdžią) ir policies (social, cultural, economic, etc.).

Politikos mokslo funkcijos:

1) normatyvinė – organizacijų ir asmenų politinės veiklos normų ir politinių procedūru (rinkimu tvarkos, organizacijų kūrimo ir t.t.) nustatymas;

2) politinių veiksmų ir procesų planavimas (policy planning);

3) prognozinė – politinio vystymosi prognozių sudarymas, t.y. bandymai atsakyti į klausimą, kas ir kada įvyks politinėje sferoje, kokios gali būti vienokių ar kitokių sprendimų ir veiksmų politinės pasekmės;

4) organizacinė: rekomendacijų ruošimas, kuriant politines institucijas, partijas, ruošiantis deryboms;

5) ideologinė ir auklėjamoji: politinės sąmonės ugdymas, idealų ir politinių vertybių kūrimas; dažniausiai tarp pagrindinių tikslų yra patriotizmo, lojalumo valstybei ugdymas, postkomunistinėse visuomenėse aktualu teisinės valstybės kūrimas, demokratijos konsolidacija.

Pagrindinės pažintinės funkcijos:

1) metodologinė: politinių reiškinių ir procesų analizės būdų ir metodų, politinės teorijos sudarymo taisyklių kūrimas ir vystymas; šita plati funkcija apima daug metodologinių klausimų – nuo duomenų rinkimo ir analizės būdų iki matematinių ir sisteminių metodų panaudojimo, modeliavimo principų, ateities scenarijų kūrimo, žaidimų teorijos taikymo ir kitų klausimų;

Nė viena šiuolaikinė visuomenė nėra vienalytė, todėl išskirtini keli politinės kultūros lygiai, būdingi skirtingoms grupėms. Kiekvienoje visuomenėje yra profesionalioji politinė kultūra, būdinga politikams ir partijų aktyvistams, ir masinė politinė kultūra, susieta su “sveiko proto” sąvokomis ir būdinga daugumai piliečių; aiškią ribą tarp profesionalios ir masinės politinės kultūros nubrėžti neįmanoma, nes jos glaudžiai sąveikoja (todėl neretai sakoma: kokia visuomenė, tokie ir politikai). Kiekvienoje visuomenėje yra dominuojanti politinė kultūra ir atskirų grupių (jaunimo, inteligentijos, darbininkų), taip pat etnoregioninės (tautiniu mažumų) politinės subkultūros. Daugiatautėms visuomenėms neretai būdingos kelios, neretai labai skirtingos etnoregioninės politinės kultūros (pav., Baltijos ir Centrinės Azijos tautų buvusioje Sovietų Sąjungoje). Neretas reiškinys yra atskirų grupių, priešpastatančių save visuomenei, politinė kontrkultūra.

Politinės kultūros struktūrą galima pavaizduoti šia schema:

Politinės kultūros elementai

Politinė patirtis                                     Politinė sąmonė                    Politinė elgsena

Ideologinis komponentas   Emocinis-psichologiis

komponentas

politinės žinios                               Orientacijos į:                                        normų laikymasis

politiniai įsitikinimai                           politines institucijas                        sprendimų priėmimo

politinės vertybės                              normatyvinę sistemą                               kultūra

politinius įvykius                             elektoralinio proceso

konkrečius politinius                               kultūra

vaidmenis                                    biurokratijos subkultūra

kitus politinius objektus

Politiniai simboliai ir mitai

Politinės tradicijos

Visi politinės kultūros elementai yra tiesiogiai arba netiesiogiai susieti. Pakanakamai aišku, kad nuo politinių žinių apimties ir turinio priklauso politiniai politinės orientacijos ir politinė elgsena, o pastaroji, ypač politinių elitų elgsena savo ruožtu daro įtakos žmoniu politiniams įsitikinimams ir orientacijoms.

Yra keli skirtingi  politikos suvokimo lygiai. Pats paprasčiausias ir labiausiai paplitęs politikos interpretacijos lygis yra buitinis, “sveiko proto” (common sense) lygis – individų ir grupių politiniai požiūriai, kurie susiformuoja, stebint politinius įvykius. Šiam lygiui būdingas pusiau emocinis, pusiau racionalus politikos supratimas, nebandant analizuoti stebimų procesų ar įvykių esmę, suvokti jų dėsningumą, vidinius prieštaravimus. Politiinių įvykių supratimas lieka fragmentuotas, nes žmogus neišsiaiškina jų tarpusavio ryšių, nenuoseklus, labai dažnai vienodai teisingais laikomi nesuderinami teiginiai, tikima mitu ir atmetamas visiškai aiškus ir neginčytinas faktas. Tačiau kartu, jeigu tokių nelogiškų elementų nėra pernelyg daug, “sveikas protas” (arba “liaudies išmintis”) padeda eiliniam piliečiui saugiai orientuotis politiniuose įvykiuose ir kartu tikėti, kad jis puikiai supranta politiką.

“Sveiko proto” požiūrių suma konkrečiu klausimu sudaro viešąją nuomonę (public opinion). Ji taipogi yra daugiau emocinio, negu racionalaus politinių reiškinių vertinimo rezultatas. Žymia dalimi viešąją nuomonę formuoja žiniasklaida, ypač TV. Viešoji nuomonė supaprastina ir daugeliu atvejų iškraipytai vertina politinius įvykius ir reiškinius, kartais ji atspindi išankstinį, neparemtą patirtimi ar faktais neigiamą nusistatymą prieš konkrečias grupes, šalis, partijas, individualius politikus. Viešajai nuomonei būdingas nepastovumas – tai patvirtina periodiškai atliekamų apklausų serijos. Pavyzdžiui, neapsisprendusių rinkėjų nuostata gali pasikeisti net per keletą dienų, priklausomai nuo atsitiktinių priežasčių (pamatyto per TV epizodo, oro permainos ir pan.). Todėl taip dažnai rinkimų rezultatai yra staigmena apklausimus atlikusiems sociologams.

“Sveiko proto” suvokimo lygį reikia skirti nuo masinės sąmonės. Pastaroji atspindi daugiau ar mažiau pastovius, būdingus pagrindinei gyventojų masei požiūrius, tiksliau jų spektrą. Formuojasi masinė politinė sąmonė politinės praktikos įtakoje, žymia dalimi – auklėjimo būdu (ypač mokykloje ir šeimoje), taip pat apibendrinant žiniasklaidos pateikiamą informaciją. Tarp svarbiausių masinės politinės sąmonės elementų yra požiūriai į politinę sistemą, reęimą, valstybę, svarbiausias politines institucijas. Šie požiūriai paprastai yra gana pastovūs, tuo tarpu kai viešoji nuomonė apie vyriausybę, politines partijas, konkrečius politikus nuolat kinta.

Empirinis lygis yra aukštesnė politinių reiškinių suvokimo pakopa – ilagalaikio stebėjimo ir išvadų suma, kuria sukaupia tie piliečiai, kurie domisi politika ir seka politinių įvykių raidą. Jeigu šalyje žiniasklaidą nekontroliuoja vyriausybė, arba yra prieinami kiti informacijos šaltiniai (pav., buvusios Sovietų Sąjungos piliečiams – uŽsienio šalių radijo laidos),tokie žmonės laikui bėgant sukaupia nemažą politinių žinių bagažą, kuris leidžia jiems susidaryti savo nuomonę apie politiką ir gana užtikrintai orientuotis politiniuose įvykiuose.

Aukščiausias politikos supratimo lygis yra teorinis: požiūrių sistema, kuri remiasi socialiniu ir politinių sąryšių analize ir operuoja mokslinėmis sąvokomis ir kategorijomis. Nuo teorijos reikia skirti ideologiją (graikų idea+logos, “mintis” ir “žodis”, terminą įvedė Destut le Tracy, 1754-1830) – daugiau ar mažiau sistematizuotą sąvokų ir idėjų sumą, išreiškiančią grupės, politinės pakraipos, klasės, valstybės interesus. Apie ideologiją plačiau kalbama sekančiame skyriuje. Skirtina taip pat  doktriną – principų ir požiūrių kompleksą svarbiais politinio gyvenimo klausimais. (Pav., anot “Brežnevo doktrinos” socialistinis lageris, t.y. Sovietų Sąjunga ir priklausomos nuo jos komunistinės šalys, turėjo “kolektyvinį suverenitetą”; realiai ši doktrina išreiškė SSRS hegemoniją šių šalių atžvilgiu).

Politinis vertybių spektras itin platus: demokratinės laisvės, žmogaus teisės, socialinis saugumas, laisva konkurencija, stipri centrinė valdŽia, autoritetingas vyriausybės ir valstybės vadovas ir t.t

Politiniai simboliai daro daugumai žmonių didesnį poveiki, negu politinės kalbos ir programos. Tai valstybinė vėliava, herbas, istoriniai veikėjai (valdovai, karvedžiai, charizmatiniai lyderiai), istoriniai paminklai (valdovų rūmai, pilys), dokumentai (JAV konstitucija ir Nepriklausomybės deklaracija, Anglijoje – 1215 m. Didžioji laisvių chartija). Simboliką įtvirtina sena tradicija (ypač Anglijoje), kartais ji atsiranda spontaniškai, dažniau yra sukurriama. JAV vėliava simbolizuoja valstijas (13 pradinių valstijų istorinį vaidmenį papildomai pabrėžia atitinkamas horizontalių juostų skaičius), trys kryžiai Britanijos vėliavoje simbolizuoja šventuosius Anglijos, Škotijos ir Airijos globėjus.

Būdama bendrosios kultūros dalimi, politinė kultūra kartu yra tautinės kultūros ir mentaliteto dalis, susieta su visa tautos istorija ir su civilizacija, kuriai priklauso konkreti tauta. Pagrindiniai “blokai”, kurie formuoja tautos politinę kultūrą yra:

- civilizacija;

- nacionalinis charakteris ir mentalitetas;

- socialinė visuomenės struktūra;

Mokslinės analizės tikslais paminėti politnės sistemos elementai yra grupuojami į keletą subsistemų. Dažniausiai išskiriamos keturios tokios subsistemos.

1) institucinė subsistema: valstybė, valdymo formos, valdžios organai, politinis

režimas, politinės patijos, organizacijos, judėjimai;

2)  reguliuojanti subsistema: politinės ir teisinės normos, pradedant konstitucija ir baigiant tradicijomis bei papročiais, tuinčiais sąryšį su politikos sfera;

3) komunikacinė subsistema: suma visų ryšių tarp politinių institucijų, taip pat tarp jų ir piliečių;

4) ideologinė subsistema apima politines teorijas, koncepcijas, požiūrius ir yra

svarbi, nustatant politinius tikslus ir jų pasiekimo būdus.

Šios subsistemos yra kiekvienoje politnėje sistemoje, politinėje bendrijoje, šalyje. Tačiau jų turinys yra labai skirtingas įvairiose šalyse ir skirtingais laikais. Vokietijos, Lietuvos ir Kinijos politinėse subsistemose yra daug vientipiškų elementų, tačiau jų’ pobūdis, turinys ir tarpusavio ry’siai yra labai daugeliu atžvilgiu mažai panašūs. Tai pasakytina ir apie tos pačios šalies skirtingų epochų, pavyzd’ziui, XVIII amžiaus ir šių laikų, politinę sistemą.

Politinei sistemai būdinga hierarchiška, piramidės formos struktūra. Kiekvienoje sistemoje (ir subsistemoje) galima išskirti aukšciausią, vidurinį (arba tarpinį) ir žemutinį, masinį lygį. Kiekviename lygyje veikia konkuruojančios struktūros: legalios (valstybinės ir nevalstybinės) ir  neformalios (šešėlinės, uždaros): nesunku pastebėti, kad tiek valdininkai, tiek eiliniai žmonės vadovaujasi ne tik įstatymu, bet ir nerašytomis normomis (“žaidimo taisyklėmis”), kad šalia formalių valdžios institucijų egzistuoja neformalios grupės, kurių nariais yra dalis funkcionierių ir kokie nors įtakingi žmonės, neužimą jokių postų valstybinės valdžios struktūrose. Labai dažnai būtent šiose uždarose struktūrose įtakingi įvairių sferų elitų ir valdžios atstovai sprendžia svarbiausius klausimus, sudaro susitarimus, kurie paskui arba tampa pagrindu formaliems valdžios nutarimams, arba apskritai yra neafišuojami ir plačiajai visuomenei lieka nežinomi. Tokio pobūdžio struktūros ypač būdingos vidutiniam lygiui, kur labiau pasireiškia biurokratijos vaidmuo, o priimami sprendimai, tame tarpe dėl aukštesnės valdžios nutarimų vykdymo, betarpiškai liečia gyventojų interesus.

Politinė sistema, kaip jau minėta pirmame skyrelyje, funkcionuoja sąveikoje su

kitomis visuomenės gyvenimo sferomis: ekonomine, kultūrine, ekologine ir t.t. Sąryšį iliustruoja JAV politologo Davido Eastono pasiūlyta schema (Davidas Easton, Gabriel Almond. The Politics of Developing Areas. Princeton, 1960, p 16-17):

A p l i n k a

reikalavimai               ______________________    sprendimai

Įėjimas  ————————–>|      Politinė sistema       |————————–> Išėjimas

^            parama                     |____________________ |      veiksmai                           |

|                                                       A p l i n k a                                                            |

|_____________________________________________________________________ |

Politinės sistema, ypač šiais laikais, nęgzistuoja izoliuotai. Ją supanti aplinka yra tarptautinė bendrija ir jos elementai: kitos politinės sistemos (šiuo atveju – valstybės), tarptautinės socialinės sistemos (ekonominė, kultūrinė ir kt.), politinės struktūros (JTO, NATO, Europos sąjunga ir kt.).

Įėjimas – tai visi  reiškiniai ir faktoriai, kurie veikia sistemą: pokyčiai ekonomikoje, aplinkos įtaka, ir ypač reikalavimai – signalai, į kuriuos sistema negali nereaguoti, ir parama, arba sistemos legitimumas. Politinės sistemos efektyvumo požiūriu svarbu balansas tarp paramos ir reikalavimų: jei reikalavimų daug, o paramos maža, sistemai gresia “perkrovimas”, nes netureėdama pakankamai paramos, sistema negali veikti efektyviai, siekiant patenkinti reikalavimus. Pasekmė tokiu atveju yra politinės sistemos funkcionavimo sutrikimas ir destabilizacija. Jei maža reikalavimų ir daug paramos, galima laukti, kad sistema anksčiau ar vėliau nustos vystytis. Pagal šią schemą įėjimo pagrindinės funkcijos yra:

1. Politinė socializacija ir dalyvavimas;

2. Interesų išreiškimas;

3. Interesų integracija;

4. Politinė komunikacija;

Kitaip tariant, įėjimo stadijoje piliečiai politinės socializacijos procese, kuris prasideda šeimoje ir mokykloje,  įsisavina priimtas visuomenėje politines normas, vertybes,  veiklos stilių bei suformuoja savo lūkesčius. Politinės partijos, organizacijos, judėjimai, interesų grupės  suformuluoja įvairių grupių interesus reikalavimų forma. interesus. Vykstant abiem procesams svarbią reikšmę turi politinės komunikacijos, veikiančios per žiniasklaidą, betarpiškus kontaktus tarp įvairų grupių.

Apdorojusi signalus, išėjime sistema pateikia spendimus (įstatymus, nurodymus, sutartis, veiksmų programas) ir/arba atlieka reikalingus veiksmus: įvykdo reformą, sukuria institucijas, perskirsto finansinius resursus, nubaudžia grasinančius sistemai ir apdovanoja ją palaikančius žmones ir pan. Spaudžiant įvairioms grupėms, daugelyje šalių visiems piliečiams buvo suteikta rinkiminė teisė, dirbantiesiems nustatytas minimalus atlyginimas, visiems garantuotas nemokamas vidurinis mokslas ir t.t. Daugumoje atveju pasiekta tai ne iš karto, o po ilgų, neretai trunkančių  dešimtmečius, politinių kolizijų, dalinių nuolaidų.  Valstybinė valdžia dažniausiai atreaguoja  į keliamus reikalavimus tada, kai spaudimas tampa politiškai pavojingu valdančiosioms grupėms.

Sprendimai, kurie patenkina grupių reikalavimus, sustiprina paramą ir pakelia valdžios autoritetą. Tačiau valstybinė valdžia toli gražu ne visada adekvatiškai reaguoja į signalus-reikalavimus, dažnai nepriima reikalingų sprendimų ir nesiima jokių veiksmų. Tai nereiškia, kad  politinės sistemos “išėjime” nieko nevyksta. “Išėjimo” mechanizmas tokiais atvejais suveikia, nepriklausomai nuo valdžios, arba net prieš jos valią: susikuria judėjimas, siekiantis išspręsti iškilusią problemą (t.y. sistemoje atsiranda naujas elementas), pasiekiamas susitarimas tarp atskirų politinių jegų, sumažėja parama valstybinei valdžiai. Labai išraiškinga reakcija į valdžios neveiklumą ir jos pastangas atmesti populiarius reikalavimus, buvo devinto dešimtmečio pabaigos “dainuojančios” (Čekijoje – “aksominė”) revoliucijos Baltijos ir Vidurio Europos valstybėse.

Politinė sistema apima visą politinę sferą, kuri, kaip jau buvo minėta, daugiau ar mažiau yra susieta su visomis kitomis sferomis: ekonomine, kultūrine, ekologine ir t.t. Todėl pagrindinė politinės sistemos funkcija yra socialinė-politinė integracija. Integracija yra procesas, kurio rezultate skirtingos, neretai priešiskos grupės  įjungiamos į politinę bendriją, priimdamos bendras, būdingas šiai visuomenei, normas, taisykles, bazines politines vertybes, tikslus ir politinio veiksmo būdus.

Integracijos problema yra nuolatinė ir neturi jokio galutinio sprendimo. Ji ypač aktuali, kai susikuria nauja politinė bendrija (paprastai tai valstybė), vienijanti keletą anksčiau egzistavusių bendrijų. Pastarosios negali staigiai išnykti vien todėl, kad buvo nukariautos, apvienytos dinastinės sąjungos  būdu, arba savo noru nusprendė susivienyti: lieka skirtingi interesai, dažnai nesutampa politinės normos ir papročiai, skiriasi tradicijos. Todėl iškyla komunikacinės problemos, nesusipratimai, konfliktai. Kol politinė bendrija netaps visuomene, socialinė bendrija, vidiniai skirtumai ir  nesutarimai bus pagrindu nuolatiniam nestabilumui ir net politinės bendrijos egzistavimui. Visos imperijos nuo senovės iki mūsų laikų, subyrėjo pirmiausia todėl, kad jos buvo tik politinės bendrijos (Gemeinschaft), svetimų viena kitai tautų konglomeratai, o ne integruotos visuomenės (Gesellschaft).

Lyderio fenomenas

Kompensacinė teorija, pagal kurią valdžia ir vadovavimas yra priemonė kompensuoti asmeninį psichologinį deficitą: įvykusias dvasines traumas, neįveiktą, iš vaikystės užsilikusią baimę, pavydą, konfliktų pasekmes. Tai patvirtina kai kurių politinių veikėjų biografijos faktai.

Artima kompensacinei yra psichoanalitinė (S.Freudo, 1856-1939) teorija, kuri teigia, kad siekimas dominuoti yra sublimacijos forma, t.y. tokiu psichiniu procesu, kada afektyvūs poreikiai, pirmiausia seksualiniai, yra transformuojami į socialinę veiklą (arba kūrybą);

Lyderio bruožų teorija (Francis Halton, 1822-1911) aiškina vadovavimą ypatingomis lyderių savybėmis;

Struktūrinėje funkcinėje teorijoje (Talcott Parsons, 1902-1979) vadovavimas yra socialinės bendrijos funkcija: lyderis yra žmogus, kurį išsirenka jo pasekėjai, siekdami tam tikrų tikslų, kitaip tariant, lyderis yra instrumentas grupės rankose;

Situacinė teorija analogiškai teigia, kad kyderis yra situacijos, aplinkybių funkcija: kiekviena grupė išsirenka sau lyderį, kuris esamomis aplinkybėmis geriausiai atitnka grupės poreikiams.

Sintetinė teorija priima paminetų teorijų pagrindinius teiginius, tačiau dėl to tampa eklektiška ir nieko nepaaiškina.

Išskyrus atvejus, kada politinis lyderis faktiškai yra marionetė arba kompromisinė silpna figūra (parinkta mažiausios žalos principu), lyderis – tai asmenybė, kuriai valdžia yra arba aukščiausia vertybė (valdžios ieškotojų kategorija), arba universali priemonė pasiekti kitokiems tikslams: politinės sistemos pakeitimo, tautinės nepriklausomybės, socialinių ir ekonominių pokyčių. Lyderiui reikalingos tokios savybės, kaip atsidavimas tikslui, įžvalgumas, sugebėjimas tiksliai įvertinti situaciją ir priimti optimalius sprendimus, mokėjimas įtikinti kitus žmones, organizacinis talentas. Max Weber atžymėjo, kad politiniam lyderiui reikalingas aistringumas ir šaltas protas (nes “politika yra daroma galva, o ne kitomis kūno ar sielos dalimis”), valdingumas. Skirtingi lyderiai turi arba vieną, tačiau labai išreikštą iš šių savybių, arba dažniau kokią nors jų kombinaciją. Pastaraisiais dešimtmečiais, išsivysčius elektroninei žiniasklaidai, nemaža reikšmę įgyja lyderio imidžas, kurį sukuria politinės reklamos specialistai.

Politikos moksluose gausu lyderių tipologijų ir klasifikacijų, sukurtų remiantis įvairiais kriterijais. Atitinkamai su valdžios pagrindų tipologija Max Weber skyrė tradicinius, charizmatiškus ir legalius lyderių tipus. Pagal vadovaujamą objektą išskiriami bendranacionaliniai, grupių, partijų, regionų lyderiai. Priklausomai nuo bendravimo ir vadovavimo stilaus skiriami autoritariški lyderiai, siekią absoliutizuoti savo valdžią ir asmeniškai priimti sprendimus, paliekant kitiems tik vykdytojų vaidmenį, ir demokratiški lyderiai, kurie remiasi vadovaujamųjų aktyvumu, palaiko jų iniciatyvą, priimant sprendimus siekia bendro sutarimo. Pagal politinės sąmonės tipą išskiriami reformatoriai (anot Franciso Tucker’io siekia įgyvendinti bazinį bendrijos mitą, idealų egzistuojančios politinės sistemos modelį), revoliucionieriai (atmeta bazinį mitą ir siekia pakeisti politinę sistemą) ir konservatoriai, siekią išlaikyti status quo. Veiklos sferos atžvilgiu išskiriami programuotojai (formuluoja tikslus), strategai (planuoja tikslo pasiekimo būdus) ir vykdytojai (realizuoja numatytą veiskmų programą). Kombinuojant skirtingus kriterijus sudaromi apibendrinantys lyderių modeliai-portretai:

lyderis – “įkvėpėjas”, arba “vėliavnešys”: ryški asmenybė, turinti savitą tikrovės matymą ir įvertinimą bei alternatyvas; šio tipo lyderiai nubrėžia tikslus, sutelkia aplink save daug pasek’ejų ir nurodo jiemsveiklos kryptis ir būdus; prie tokių lyderių priskirtini M.K.Ganhi, Sun Jatsenas, Martin Luther King.

lyderis – “pranašas” linkęs į mistiką, dažnai religinio tipo;

lyderis-”tarnas” nepasižymi originalumu, jo pagrindinis privalumas – išreikšti grupės interesus, vadovautis jais ir veikti grupės vardu;

situacinis lyderis atsiranda, kai iškyla reikalaujanti sprendimo nauja problema, neįeinanti į funkcionuojančių institucijų pagrindinių interesų sferą; pavyzdžiui, blogėjant ekologinei situacijai, susiformavo “žaliųjų” judėjimas ir kartu atsirado situcinių lyderių vakansijos;

lyderis-”prekiautojas” – siūlo savo planus ir, turėdamas įtikinėjimo gabumų, suranda “pirkėjų”, kurie tampa jo šalininkais; šio lyderio tipas ypač būdingas, vykstant politinei liberlaizacijai, kad politinėje rinką atsiranda liberalios, socialdemokratinės, nacionalistinės, konservatyvios ir kitokios platformos;

lyderis-”gaisrininkas” pasižymi sugebėjimu greitai ir efektyviai veikti kristiškose situacijoe arba iškilus konfliktams; pavyždžiu gali būti Rusijos generolo Lebedžio, tada ėjusio Saugmo tarybos sekretoriaus pareigas, sutartis su Čečenijos rezistentais dėl karo pabaigos.

“valdžios ieškotojai” – siekia valdžios kaip pagrindinio tikslo; tarp jų galima išskirti keletą subtipų:

agitatoriai – nori kontroliuoti kitus žmones, aktyviai dalyvauja įvairiose komisijose, konferencijose, kalba susirinkimuose ir mitinguose – visur, kur yra proga įtikinėti ir paveikti klausytojus;

administratoriai labiau linkę dirbti grupėje, įsakinėti, organizuoti.

teoretikai skelbia savo požiūrius ir įsitikinimus pareiškimų ir deklaracijų forma, dažnai bando kurti atitinkamas teorijas.

Priklausomai nuo konkrečios situacijos atskirose šalyse, nuo kultūros ir mentaliteto ypatybių susiklosto aplinkybės, palankios vienokio ar kitokio tipo lyderio iškilimui. Tarpukario laikotarpiu daugelyje Europos šalių į valdžią atėjo autoritarinio tipo lyderiai, tačiau to neįvyko stabilesnėse ir turėjusias senesnes demokratines tradicijas Didžiojoje Britanijoje, Skandinavijos šalyse. Charizmatiniai ir revoliucinio tipo lyderiai atsiranda, keičiantis politinei sistemai, vykstant tautiniam išsivadavimo judėjimui. Tačiau pasikeitus situacijai tokio tipo lyderiai labai retai tampa gerais administratoriais (išimtis: Dž. Nehru), ir visuomenei geriau, jeigu jie pasitraukia arba net yra nušalinami. Kaip rodo Lenino, Stalino, Mao Cetungo, Fidelio Castro pavyzdys, revoliucionieriai valdžioje yra labai pavojingi.

Pagrindinės politinio lyderio funkcijos iš esmės artimos valdžios funkcijoms, tačiau ryškiau išreikštas naujovės elementas:

- diagnostinė: situacijos įvertinimas, svarbiausiu problemų išskyrimas; lyderis privalo rasti atsakymą į klausimus: “Kas ne taip?”, “Ko reikia visuomenei?”

- askriptyvinė ir strateginė: visuomenės vystymosi tikslų nustatymas ir jų pasiekimo kelių formulavimas (programų, konkrečių sprendimų forma)

- organizacinė ir mobilizacinė -  mobilizuoti paramą. siekiant užsibrėžtų tikslų, tame tarpe priemonės:

- legislatyvinės,

- mobilizacinės,

- reguliatyvinės,

- koordinuojančios,

- kontroliuojančios.

- komunikatyvinė – įvairių politinių, ekonominių, keltūrinių, regioninių, profesionalinių ir kitokių grupii interesų išreiškimas ir prezentacija; atliekama betarpiškame bendravime, taip pat renkant, apibendrinant ir platinant informaciją;

- taktinė – konkretaus momento situacijos įvertinimas, išskiriant svarbiausias problemas, politinės elgsenos nustatymas.

Politinis ir valdantysis elitas

Politinio proceso pagrindiniai subjektai yra ne tiek individai, lyderiai, kiek grupės, dažniausiai vadinamos elitais (nuo lotyniško eligere – “atrinkti” ir prancūziško elite - “geriausia, atrinkta”). Nuo XVII a. žodis buvo vartojamas, kalbant apie aukščiausios kokybės prekes,  XIX amžiuje pradėjo reikšti aukščiausias socialines grupes, o šiame šimtmetyje plačiai vartojamas sociologijoje ir politikos moksluose. Kaip terminas, elitas interpretuojamas labai įvairiai: jis gali reikšti asmenis, daugiausia pasiekusius savo veiklos srityje, valdantįjį sluoksnį, kūrybinę mažumą (priešpastatomą nekūrybinei daugumai), aukščiausio lygio valdininkus, specialistus ir t.t. Nemaža politologų skaito šį terminą nemoksliniu, pabrėždami, kad jis arba sutampa su klasine struktūra ir tokiu atveju neturi naujo turinio, arba pateikia tik paprasčiausią dichotomija “elitas – masės” ir tuo pačiu pernelyg suprimityvina visuomenės struktūrą. Tačiau neginčytina, kad terminas jau pirmoje amžiaus pusėje įsitvirtino Europos (Italijos, Vokietijos, Prancūzijos), o po Antrojo pasaulinio karo taip pat Amerikos politologijoje.

Platonas (427-347 pr.Kr.), mokyklos, pavadintos “Akademija” (387 m. p.K. – 529 m.) įkūrėjas. Svarbiausieji  kūriniai apie politiką – “Valstybė” (angliškų vertimų pavadinimas – “Respublika”), “Politikas” ir “Įstatymai”. Visi jie parašyti dialogo forma ir dėsto logiškai užbaigtą politinę teoriją.

Kertinis Platono filosofijos akmuo yra teiginys, perimtas iš Sokrato, kad žinojimas yra aukščiausia dorybė ir tik idėjos išreiškia tikrąją egzistenciją. Iš visų blogybių didžiausia Platonas skaitė nekompetetingumą ir nemokšiškumą, kurie jo nuomone labiausiai  būdingi politikams, ypač demokratinėse valstybėse. Antras trūkumas, charakteringas visoms valstybėms, – tai frakcionizmas,  “partijų” (t.y. grupių) egoizmas ir tarpusavio kova, savo interesų statymas aukščiau valstybinių.  Todėl politinė harmonija Platono nuomone yra nepasiekiamas idealas. Pagrindine nestabilumo priežastimi jus skaitė prieštaravimus tarp turtuolių ir vargšų, t.y. ekonominius faktorius.

Anot Platono, ideali valstybė yra galima žemiška idėjų materializacija. Priklausomai nuo to, koks pradas vyrauja sieloje, žmonės dalijasi į tris kategorijas – valdovus-filosofus, karius-sargus ir gamybininkus (amatininkus ir žemdirbius). Idealioje valstybėje kiekviena grupė turi užsiimti savo reikalu ir nesikišti į jai nesuprantamus kitų reikalus. Platonas rašė, kad “galima padaryti daugiau, geriau ir lengviau, kai kiekvienas dirba kokį nors vieną darbą, kuris atitinka jo sugebėjimus, be to dirba laiku, neužsiimdamas kitais darbais”. Griežta specializacija, primenanti kastų sistemą, yra luominė visuomenė. Auklėjimo tikslas yra jos reprodukcija, griežtas prisilaikymas nekeičiamos privataus ir politinio gyvenimo tvarkos. Dviejų aukštesniųjų luomų nariai negali turėti privačios nuosavybės ir šeimos, jų vaikus auklėja valstybė, o sargų net žmonos turi būti bendros. “Iš principo, kad sargai vyrai ir moterys turės bendrą užsiėminą seka, kad nė vienas vyras ir moteris privačiai nesukurs savo židinio: žmonos priklauso bendrai visiems, taip pat ir vaikai, ir nė vienas iš tėvų nežinos savo vaiko, o vaikas – tėvų”.

Idealioje valstybėje valdo patys geriausieji – išmintingi filosofai, tačiau jie  prisilaiko įstatymų ir yra tik valstybės tarnai. Jiems kaip ir sargams uždrausta turėti šeimas, nes “bet kokios nereguliuojamos sąjungos būtų profanacija valstybėje, kurios piliečiai gyvena dorai; valdovai tokio dalyko neleis…”

Platono aprašyta ideali valstybe daugeliui dabartinių komentatorių atrodė kaip komunistinė, nes joje svarbus sluoksnis – sargai – neturi privačios nuosavybės, be to uždrausti pastovūs monogaminiai ryšiai, kurie jo nuomone tarp žmonių yra labai atsitiktini ir nebūtų toleruojami, veisiant gyvulius. Savo “komunizmu” ir apšviesto despotizmo idejomis Platonas labai skyrėsi nuo Euripido, tvirtinusio, kad valstybės stabilumo pagrindas yra vidutinė klasė (jomenai).

Idealiai aristokratinei valstybei Platonas priešpastatė keturias klaidingas ir ydingas valstybės formas (arba “konstitucijas”), atitinkančias keturioms degradacijos stadijoms (VIII knyga):

1) Timokratija, arba timarchija (“garbės valdžia”) – atsiranda privati nuosavybė, valdo garbėtroškos, laisvi žmonės tampa vergais, valstybė nuolat kariauja (Kretos ir Spartos tipas);

2) Oligarchija išsivysto iš timokratijos, kada valdyti pradeda nedidelė turtuolių grupė, o vargingieji neturi galimybės dalyvauti valdyme; konfliktas tarp šių dviejų grupių baigiasi tuo, kad visuomenė nusileidžia dar viena pakopa žemiau, tai -

3) Demokratija, kuri anot Platono atsiranda tada, kai “nugalėję varguoliai vienus savo priešų sunaikina, kitus išveja, o likusių teises sulygina”, į valstybinius postus paskyrimas vyksta burtų keliu. Nepasotinamas laisvės siekimas, būdingas demokratijai, veda prie dorovės smukimo, o tada jau sekas  chaosas ir demokratijos žlugimas. Ją pakeičia

4) tironija: atsiranda stipri asmenybė kuri kaip liaudies gynėjas ir statytinis paima valdžią, tačiau greit apriboja piliečių laisves ir faktiškai paverčia juos vergais.

Kaip realią alternatyvą šioms klaidingoms formoms savo vėlyvesnėje knygoje – Įstatymuose – Platonas siūlė sukurti “antrąją pagal vertybę” valstybinę santvarką. Tai miestas-valstybė, kurioje viešpatauja įstatymas, mišri santvarka,  apjungianti  monarchinį išminties principą ir demokratinį laisvės principą. Ją sudaro  5040 piliečių, padalintų į keturias klases. Leidžiama apribota asmeninė nuosavybė, tačiau piliečiams draudžiama užsiimti amatais ir prekyba, kurie turi būti palikti užsieniečių rankose, ir žemdirbyste, rezervuota vergams. Tokios valstybės santvarka turi kombinuoti monarchijos (37 sargybiniai, tarp jų 10 Naktinės tarybos narių) ir demokratijos (360 atstovų – po 90 nuo kiekvieno luomo – taryba). Kuriant tokią valstybę reikia pradėti nuo apsivalymo nuo nedorų asmenų – juos reikia sunaikinti arba ištremti, kad paliktų tik “geri žmonės”. (Beje, panašius metodus Platonas siūlė kaip konkrečius įstatymų projektus). Svarbią reikšmę toje valstybėje turi įstatymas, tačiau kartu Platonas pabrėžė, kad išmintingas, stiprus valdovas yra aukščiau įstatymo.

Platono mokinį Aristotelį (384-322 i.K.), 20 metų – iki pat įkūrėjo mirties – praleidusio Akademijoje, galima laikyti pirmuoju politologu. Jis ne tiek filosofavo, kiek detaliai analizavo polių politinį gyvenimą ir santvarką. Jo knyga Politika, nors ne visai užbaigta (tai greičiau paskaitų konspektas) visiškai palyginama su XX amžiaus pradžios politologijos vadovėliais.

Aristotelis pirmas visuomeninės minties raidoje pritaikė empirinį metodą – stebėjimą ir indukciją, savo darbuose apie valstybę rėmėsi labai plačia faktiška medžiaga, palygindamas įvairių Graikijos polių valdymo ypatybes. Jis ne tiek filosofavo apie politiką, kaip tai darė jo mokytojas Platonas ir kiti pirmtakai, o atidžiai stebėjo savo laikų politinį gyvenimą ir tuo remdamasis darė savo išvadas ir apibendrinimus. Jis skaitė politiką esant svarbiausia iš visų menų ir mokslų, nes politikos tikslas yra piliečių “aukščiausia gerovė”. Politika turi atlikti auklėjamąją funkciją, padėti pasiekti bendros gerovės ir teisingumo.

Politikoje Aristotelis sieja valstybės funkcijas ir tikslą su aukščiausiu natūraliu žmonių poreikiu – bendravimu ir gero gyvenimo siekimu. Jis teigia, kad valstybė atsiranda, kai keli kaimai susivienija į didesnę ir galinčią aprūpinti save bendriją. Kaip ir ikivalstybinės susivienijimo formos (šeima, kaimas), ji yra natūralus vystimosi rezultatas. Tvirtindamas, kad valstybė yra “kokios nors rūšies bendrija”, Aristotelis  sutapatina ją su  visuomene. Toks požiūris buvo būdingas antikiniais laikais. Valstybė anot Aristotelio yra aukščiausia visuomeninių ryšių forma, ji turi būti teisybės ir bendros gerovės pasiekimo instrumentu. Valstybė yra (arba bent turi būti) laisvų, moraliai lygių piliečių ryšys, veikiantis pagal įstatymus ir grindžiamas susitarimu, o ne jėga. Žmogus savo prigimtimi yra valstybinis, politinis padaras, ir būtent tuo skiriasi nuo gyvulių: tas “kuris savo noru ar dėl atsitiktinumo neturi valsrybės, yra arba blogas žmogus, žvėris,  arba dievas, stovįs aukšciau humaniškumo”. Valstybės gyvęnimo pagrindinė ašis yra politika, kuri privalo padėti apriboti žemiausias, egoistines žmogaus prigimties apraiškas, padaryti žmogų kilnesniu, įtvirtinti proto viešpatavimą. Aristotelio nuomone, tik atsiradus valstybei, sukuriamos sąlygos civilizuotam gyvenimui, sudaromos galimybės atsiskleisti aukštesniems sugebėjimams ir pilnai išreikšti žmogaus prigimtį. Todėl valstybė yra aukščiau šeimos ir aukšciau individo, nes pastariteji, kaip vieningo kūno dalys, negali egzistuoti, jei kūnas yra sunaikintas. Valstybė – tai piliečių parnerystė. Pilietybės gavimo kriterijai yra skirtingi, priklausomai nuo valdymo formos. Kaip taisyklė, pilietis yra asmuo, kuris gali dalyvauti, sprendžiant valstybės reikalus.

Liberalizmas yra ideologija ir politika, ginanti individualias žmogaus teises, laisvos rinkos ekonomiką su būdinga jai konkurencija, minimalų valstybinį reguliavimą ir nuosaikų reformizmą socialinėje sferoje. Kaip ideologija liberalizmas susiformavo griūvant feodalinei tvarkai ir įsitvirtinant kapiatalistiniams visuomeniniams santykiams. Jis buvo trečiojo luomo – daugiausia miestiečių – ideologija. Tarp liberalizmo klasikų yra daug plačiai žinoomų vardų: John Locke, Voltaire, Montesquieu, Immanuil Kant, Goethe, Diderot, Franklin Jefferson, Adam Smith, J.S.Mill (pastarajam priklauso populiari liberalizmo maksima: “Žmogus geriau, negu bet kokia vyriausybė, žino ko jam reikia”).

Pagrindinės liberalizmo idėjos susiformavo XVIII a. antroje pusėje. Glaustai jos išdėstytos JAV Nepriklausomybės deklaracijoje (1767 m.) ir Prancūzijos revoliucijos metu priimtoje “Žmogaus ir piliečio teisių deklaracijoje” (1789 m.).  Pastarojoje sakoma: “Bet kokio politinio susivienijimo tikslas yra neatimamų žmogaus teisių gynimas. Tos teisės yra laisvė, nuosavybė, saugumas ir pasipriešinimas priespaudai”. Pagrindiniai liberalizmo principai ankstyviausiai buvo įgyvendinti JAV, D.Britanijoje, Prancūzijoje, Nyderlanduose, Šveicarijoje, Skandinavijos šalyse.

Kaip masinis judėjimas liberalizmas ypač stipriai išaugo Anglijoje ir Amerikoje. Anglijoje ypatingą reikšmę liberalizmo plitime suvaidino nonkonformistinės religinės sektos, siekusios apsaugoti savo laisvę ir teises, ir auganti vidurinioji klasė, o jo ideologijaa aiškiai suformulavo ir išplatino ir pavertė tikrai tautine filosofija radikalūs filosofai: XVIII a. pabaigos maastytojas

Svarbiausias liberalizmo principas yra žmogaus laisvė kaip būtina jo kitų teisių realizavimo prielaida. Liberalų požiūriu laisvė yra aukščiausia ir absoliuti vertybė, apribota tik viena sąlyga – nesikėsinti į kitų žmonių laisvę, arba, kaip rašė Immanuil Kant, “mano laisvė baigiasi ten, kur prasideda kito žmogaus laisvė”. Kitaip tariant, liberalizmas yra individualizmo politinė filosofija, kurios pamatu yra pagrindinių teisių triada:  gyvenimo,  laisvės ir nuosavybės teisės. Jų realizavimo sąlygos yra lygiateisiškumas, vienodos galimybės, teisinė valstybė, tolerantiškumas, mažumų teisių garantijos. Todėl liberalizmo negalima tapatinti su neribota laisve – atvirkščiai, atsakomybė už savo veiksmus yra viena jo pagrindinių normų. Visi šitie principai tiesiogiai ar netiesiogiai susieti su sutartinių santykių tarp žmogaus ir valstybės koncepcija, anot kurios valstybė egzistuoja pirmiausia tam, kad būtų apgintos žmogaus laisvės. Tokiu būdu liberalizmas yra glaustai susietas su demokratija, viena neįmanoma be kito.

Ekonominės liberalizmo doktrinos pagrindiniai postulatai yra teisė į nuosavybę, laisva rinka, ekonominės veiklos nepriklausomybė nuo valstybės. Klasikinio liberalizmo požiūriu valstybė turi atlikti tik “naktinio sargo” vaidmenį – apsugoti nuosavybę. Tačiau nuosavybę liberalai neskaito absoliučia vertybe: ji suprantama kaip individo nepriklausomybės nuo valstybės, jos nesikišimo į žmogaus gyveimą garantija. Kaip sakė amerikiečių mąstytojas Henry Thoreau (1817-1862), “kuo mažiau valdymo, tuo geriau” (the less government, the better). Tas pats principas išreikštas ir prancūzišku terminu laissez faire (“netrukdykite veikti”).

Būdingas liberalizmui pliuralizmo principas apima visas sferas: politiką, ekonomiką, kultūrą, žiniasklaidą ir kt. Jo realizavimas praktikoje reiškia, kad sukuriamos ne tik sąlygos konkurencijai ir vystymuisi, bet ir padidėja visuomenės bei politinės sistemos sugebėjimas reaguoti į vidaus bei išorinės aplinkos pokyčius, lengviau įsisavinti naujoves.

XIX a. pabaigoje industrinėse šalyse tapo aišku, kad laissez faire principas, neribojamas kapitalistinių santykių ir laisvos rinkos vystymasis neužtikrina liberalių vertybių įsigalėjimo, interesų harmonijos ir teisingumo didžiulei gyventojų daugumai. Labai padidėjus socialinei diferenciacijai, liberalizmas iš esmės gynė tik privilegijuotų, turtingųjų sluoksnių interesus. Todėl nemažos dalies filosofų, politologų, politinių veikėjų (John A.Hobson /1858-1940/, T.Green, Benedetto Croce, John Dewey) pastangomis įvyko klasikinio liberalizmo revizija, naujai buvo suformuluoti jo postulatai ir principai. Reformuotas liberalizmas buvo pavadintas naujuoju arba socialiniu liberalizmu. Jam būdinga:

- siekimas surasti optimalų laisvės ir lygybės santykį;

- valstybės politinio vaidmens socialinėje ir ekonominėje sferoje pripažinimas;

- socialinio teisingumo idėja, perimta iš marksizmo ir socialdemokratijos;

- valstybės funkcijų išplėtimas, siekiant liberalių vertybių realizavimo, žmogaus teisės ir laisvių užtikrinimo.

Naujasis liberalizmas Vakarų Europoje faktiškai atsisakė laissez faire ideologijos ir valstybės kaip “naktinio sargo” koncepcijos. Ypač ryškus posūkis įvyko po ketvirtojo dešimtmečio pradžioje vykusios pasaulinės depresijos: JAV prezidento (1933-45) demokrato Franklino D.Roosevelto (1882-1945) “naujasis kursas” (New Deal, 1933: socialinis draudimas, darbdavių piktnaudžiavimo apribojimas, draudimas dirbti vaikams, viešųjų darbų /public works/ plėtra, paskolos savivaldoms), valstybinio reguliavimo įvedimas kitose šalyse reiškė, kad paminėtus naujojo liberalizmo principus pradėta įgyvendinti.

Tačiau po Antrojo pasaulinio karo liberalizmas neteko savo vietos tarp svarbiausių politinių pakraipų. Spaudžiant technologinio racionalizmo ideologijai ir realizuojant demokratijos principus, konservatoriai iš dešinės ir socialdemokratai (JAV – demokratai) perima pagrindinius liberalizmo postulatus, kurie tampa bendra parlamentinių partijų (išskyrus komunistines) nuosavybe, bendro socialinio konsenso požymiu. Šeštame – septintame dešimtmetyje Vakaruose naujasis liberalizmas kiek atgijo, dabar  Liberalusis internacionalas, įkurtas 1947 m. Oxforde, vienija virš 50 partijų. Tačiau daugumas jų (išimtys – JAV Demokratų partija, Japonijos ir Australijos liberalų partijos) šiuolaikiniame pasaulyje faktiškai atrodo konservatyviomis.

Liberalizmo kaip politinės jėgos vaidmuo labai sumažėjo pirmiausia todėl, kad jo pagrindiniai principai išsivysčiusiose šalyse seniai įgyvendinti, į juos žiūrima kaip į savaime suprantamą civilizuoto gyvenimo normą. Kaip pasakė JAV sociologas R.Nisbet, “liberalizmo, kaip jį mes suprantame XX amžiuje, vieta yra istorijos šiukšlyne”. Tačiau šis verdiktas gali pasorodyti pirmalaikis. Po komunistinės sistemos, autokratinių režimų įvairiose šalyse (ypač Lotynų Amerikoje ir Azijoje) žlugiimo  labai išaugo liberalizmo sąlininkų skaičius ir atsirado nauji milžiniški plotai, kur jo idėjas dar reikia įgyvendinti ir įtvirtinti.

Konservatizmas

Šiuolaikinio konservatizmo kaip ideologijos ir politikos istorija prasideda nuo Prancūzijos revoliucijos ir sietina su Edmundo Burke (1729-1797), klasikinio konservatorių teksto “Apmąstymai apie revoliuciją Prancūzijoje”, Josefo de Maistre (1753-1821) ir Louis Bonald’o (1754-1840) vardais. Terminas paplito, kai rašytojas vikontas de Chateaubriand (1768-1848) pradėjo nuo 1815 m. leisti žurnalą Le conservateur. Žymiais konservatoriais buvo D.Britanijos premjeras Benjamin Disraeli (1804-1881, pavardė jaunystėje – d’Israeli), Vokietijos kancleris ir suvienytojas Otto von Bismarck (1815-1898).

Klasikinis konservatizmas atspindėjo daugiausia privilegijuotų sluoksnių, aristokratijos vertybes, orientacijas ir nuostatas. Konservatorių nuomone žmogus savo esme yra nuodėmingas sutvėrimas, o jo protas – ribotas.  Todėl jie atmetė Švietimo epochos ir Prancūzijos revoliucijos idėjas, tapusią madinga visuomeninės sutarties koncepciją, kurios logiškas tėsinys buvo individo laisvė. Būdamas aritokratijos ideologija, konservatizmas savaip interpretavo žmogaus, visuomenės ir valstybės santykius. Konservatorių nuomone visuomenė savo prigimtimi yra linkusi į autoritarinį valdymą, ir todėl indidvidas turi paklusti visuomenei. De Bonaldas tiesiai skelbė: “Žmogus egzistuoja tik visuomenei, o visuomenė sukuriama tik sau”. Tačiau toliau ši idėja buvo vystoma anaiptol ne kolektyvizmo linkme. Mat, žmonės iš prigimties nėra ir negali būti lygūs, todėl visuomenei ir valstybei turi vadovauti elitai, kitaip tariant aristokratija. Konservatoriai tikėjo, kad taikos ir tvarkos negalima išsaugoti, jei nelaikomasi tradicijų, nepuoselėjamos ilgaamžės institucijos. Edmund Burke tvirtino, kad laisvė kaip ją suprato Prancūzijos revoliucijos ideologai, nieko bendra neturi su tikrąja laisve, kurią turi anglai papročių ir tradicijų dėka. Konservatoriai buvo įsitikinę, kad bet kokie visuomeninės santavarkos pertavarkymo projektai yra pavojingi, nes naujovių pasekmes sunku numatyti, tuo tarpu kai egzistuojančios institucijos, normos ir vertybės yra laiko patikrintos ir įrodė savo naudingumą. Tai, kas realiai egzistuoja, yra geriau, negu fantazijos ir utopijos, to kas patogu ir funkcionalu, nereikia atmesti tobulybės vardan.

Dabar dažniausiai priimta skirti du režimo tipus: demokratinius ir autoritarinius (autokratinius). Totalitarinį (fašistinį, komunistinį) režimą vieni tyrinėtojai skaito esant kraštine autoritarinio režimo forma, kiti – atskiru tipu. Dažnai atskiru tipu skaitomas ir mišrus, arba pereinamasis režimas, kurį be išlygų negalima pavadinti nei demokratiniu, nei autoritariniu. Kaip autoritarizmo sinonimas neretai varojamas terminas diktatūra, kurio pagrindine reikšmė yra politinės, ekonominės ir ideologinės valdžios koncentracija vieno vadovo arba siauros grupes rankose. Todėl politinių režimų tipologija ir klasifikacija yra vienas iš kebliausių ir sudėtingiausių politikos mokslo klausimų. JAV politologas Robertas Dahl’is siūlo atsisakyti griežtos tipologijos ir vietoj jos naudoti dinamišką schemą, kurioje kampus užima abstraktūs režimų modėliai, o konkrečios sistemos yra tik artėjimas prie vieno iš kraštinių taškų: uždaros hegemonijos, poliarchijos, konkurencines oligarchijos ir inkliuzyvios hegemonijos. Didžiausią lauką šioje schemoje užima tarpiniai arba mišrūs režimai:

__________________________________________

^ Konkurencinės                                    Poliarchijos

|  oligarchijos

|                                                        /     III

Liberalizacija     |            I                                        /

(vieša konku-    |                                                  /

rencija)           |                      Mišrūs              /

|                      režimai          /

|                                        /

|                                    /

|                                 /

|                             /

| Uždaros             /                   II          Inkliuzyvios

| hegemonijos /                         hegemonijos

|________________________________________>

Inkliūzivumas (dalyvavimas)

(R.Dahl 1971: 7)

Pagal Roberto Dahl’io schemą skirtingi režimai nėra įspraudžiami į griežtai atsiribojusias kategorijas, o užima tam tikrą vietą erdvėje, priklausomai nuo jų dominuojančių savybių. Anglijos politinei sistemai nuo senų laikų buvo būdinga vieša konkurencija dėl valdžios, tačiau konkuruoti galėjo tik aristokratinės grupes. Pagal schemą jai būdingas I vystymosi kelias – link konkurencines oligarchijos, ir tik žymiai vėliau, nuo XIX amžiaus antros pusės, sustiprėjus darbininkų judėjimui ir plečiant rinkiminę teisę, režimas pradėjo transformuotis į poliarchiją. Kitose šalyse paraleliai platinamos ir konkurencijos, ir dalyvavimo galimybes, dar kitur režimas yra inkliuzyvus (formaliai politikoje gali dalyvauti platūs gyventojų sluoksniai), tačiau realios konkurencijos galimybės yra ribotos.

Roberto Dahl’io schemą galima skaityti bene geriausiu politinių režimų klasifikacijos problemos sprendimu. Tačiau politiniame diskurse, žiniasklaidoje ir kasdieninėje kalboje nuo senovės Graikijos laikų yra vartojamos sąvokos “demokratija”, oligarchija, tironija, o XX a. pabaigoje dažniausiai kalbama apie du režimų tipus: demokratinį ir autoritarinį (arba autokratinį).

Demokratinis režimas

XX a. pirmoje puseje priklausomai nuo vartojamo kriterijus išryškėjo trys požiūriai į demokratiją:

1) pagal valdžios šaltinio kriterijų  demokratija yra liaudies valdžia;

2) pagal valdžios tikslų kriterijų demokratija yra valdžia, veikianti žmonių labui ir jų vardu;

3) pagal vyriausybes formavimo procedūrų kriterijų demokratija yra sistema, užtikrinanti piliečių įtaką, sudarant valdžios organus.

Pakankamai akivaizdu, kad pirmieji du kriterijai yra labai migloti, gali būti traktuojami įvairiai ir palieka daug vietos politinei demagogijai. Be abejo, svarbi režimo charakteristika yra  idealai, morales ir humanitariniai klausimai. Hobbes tokiu idealu skaitė pilietinę taiką, Rousseau – valdžios legitimumo įtvirtinimą, komunistai – beklasinės visuomenės sukūrimą. Vienas ar kitas šių aspektų buvo atskirų mąstytojų (pav. Platono, Aristotelio, Montesquieu) naudotas, sudarant valstybių tipologijas. Jeigu “liaudies valdžia” (demos+kratos) reiškia, kad visi piliečiai betarpiškai dalyvauja valdyme (t.y. priimant sprendimus), tai demokratija yra galima, kaip pagrįstai teigė antikiniai autoriai, tik mažose valstybėse, tokiose kaip senovės Graikijos poliai. Naujaisiais laikais žinoma nemaža pavyzdžių, kada tiesioginiai piliečių sambūrių veiksmai tampa minios valdžia – ochlokratija. Tai gali atsitikti tik epizodiškai ir, svarbiausia, vietiniu, o ne valstybės mastu, todėl ochlokratijos fenomenas paprastai nėra aktualus klausimas. Teorinės ir praktinės problemos iškyla, bandant išsiaiškinti liaudies valią.

Viena iš demokratijos interpretacijų, vyravusi dar Graikijos poliuose,  teigia demokratija pirmiausia yra dalyvavimas valdyme: piliečiai susirenka, svarsto aktualius klausimus,  priima ir vykdo sprendimus. Tai yra vadinama dalyvaujamąja arba tiesiogine demokratija. Akivaizdu, kad eilinių piliečių galimybės betarpiškai ir pastoviai dalyvauti valdyme geriausiu atveju apsiriboja vietiniu lygiu, pav., kai susirinkę keliasdešimt piliečių sprendžia kaimo ar mažos gyvenvietės problemas. Bet koks susirinkimas, kuriame dalyvauja didesnis skaičius žmonių, negali sudaryti galimybes kiekvienam aktyviai dalyvauti diskusijoje, o tuo labiau tai neįmanoma šalies mastu. Vienintele išeitis yra patikėti sprendimų priemimą išrinktiems atstovams, kitaip tariant deleguoti įgaliojimus. Tada politinės bendrijos dydis gali būti neapribotas, nes atskiros gyventojų grupės, suskirstytos teritoriniu ar kokiu nors kitu principu, išrenka savo atstovus ir įgalioja juos išreikšti ir ginti rinkėjų interesus. Šita demokratijos forma yra vadinama atstovaujamąja demokratija.

Visos kitos demokratinės procedūros yra susietos su atstovavimo principo  realizavimu ir balanso tarp daugumos ir mažumos paieška.         Dažniausiai demokratija yra sutapatinama su daugumos  (50% + 1 balsas) valia, tačiau ir tai nesupaprastina problemos: pirma, reikalinga taisykle, apibrėžianti politines bendrijos ribas, naudojant tam tikrus amžiaus cenzo, teritorinius ir kitus kriterijus; antra, priimant sprendimus praktiškai niekada nedalyvauja 100% turinčių balso teisę piliečių, todėl labai dažnai, ypač jei persvara yra nežymi, priimtas sprendimas išreiškia faktiškai mažumos nuomonę; trečia, daugumos valios prioritetas gali lengvai tapti daugumos tironija mažumos (arba mažumų atžvilgiu); ketvirta, visos išvardintos problemos tampa ypač aktualios, realizuojant neišvengiamą didėliose bendrijose atstovavimo principą.

Dėl visų šių priežasčių šiuo metu populiariausias yra požiūris, kad demokratija yra tam tikras valdžios formavimo būdas. Trumpiausia demokratijos definicija skelbia: “Demokratijos – tai politines sistemos, kuriose balsų dauguma (plurality) nustato vyriausybes sudėtį” (Zeigler 1993: 74). Prie to galima prideti ir mechanizmus, įgalinančius rinkejus kontroliuoti valdžią. Kitaip tariant, demokratija turi (1) kiek galima sumažinti tikimybę, kad valdžia gali atitekti nekompetetingiems politikams arba demokratijos priešams ir (2) kaip galima daugiau apriboti piktnaudžiavimą valdžia ir valdančiųjų galimybes pridaryti žalos.

Demokratijos prielaidos

Peržvelgus žmonijos istoriją nuo seniausių laikų iki dabarties, yra visiškai aišku, kad demokratiniai režimai įsitvirtino ir plačiau paplito tik nuo XX amžiaus pradžios. Ir dabar Afrikoje, daugumoje Azijos,  daugelyje Lotynų Amerikos šalių, o taip pat kai kuriose Europos valstybese (Baltarusija) politines sistemas negalima pavadinti demokratiškomis. Iš to galima daryti išvadą, kad demokratijos įsigalėjimui yra reikalingos tam tikros prielaidos arba sąlygos, kurios yra anaiptol ne kiekvienoje visuomeneje.

Jau minėta politinio vystymosi koncepcija (political development theory) demokratiją siejo su bendru išsivystymo lygiu: pajamomis vienam gyventojui, urbanizacija, raštingumo įsigalejimu. Daugumoje demokratinių šalių šie rodikliai iš tiesų  yra aukšti, tačiau ir išimčių pernelyg daug: JAV iki pat XIX a. vidurio buvo agrarinė visuomenė, Indija iki šiol yra neturtinga šalis, daugumas jos gyventojų mažaraščiai. Iš kitos puses aukštas išsivystymo lygis neužtikrino demokratijos Vokietijoje po 1933 m., iki pastarųjų metų taip pat Pietų Korėjoje, Taivane. Žlugus Sovietų Sąjungai, Baltijos valstybių ir kaimyninės Baltarusijos išsivystymo lygis praktiškai buvo identiškas, tačiau pastarojoje šalyje demokratinis režimas neįsigalėjo.

Ilgalaikėje perspektyvoje politinis vystymasis yra determinuotas, priklauso nuo daugelio socialinių, kultūrinių, ekonominių, išorinių geopolitinių, technologinių ir kitų faktorių. Kartu istorijoje ir politikoje daug nulemia atsitiktinumas.  Tačiau realizuojamas jis tik situacijose, kada visuomenė ar valstybė yra kryžkelėje ir galimos yra kelios tolimesnio vystymosi alternatyvos. Vokietijos surengtą revoliucionierių (Lenin ir Co.) atvykymą į Rusiją 1917 m. pavasarį galima skaityti atsitiktiniu įvykiu, nulėmusiu bolševikinį perversmą, tačiau pastarasis pasisekė todėl, kad karo sąlygomis Rusijoje labai sustiprėjo nepasitenkinimas carine valdžia ir ją pakeitusia laikinąja vyriausybe. Tai atvėrė revoliucijos galimybę kaip vieną iš alternatyvų evoliuciniam procesui (jau buvo numatyti rinkimai į steigiamąjį susirinkimą). Bolševikų atvykimas ir valdžios nesugebėjimas izoliuoti juos padarė perversmą neišvengiamu. Atsitiktinumais galima skaiyti taip pat daugybė klaidingų, voliuntaristinių sprendimų, kurių daug kiekvienos šalies istorijoje.

Politinį vystymąsi negalima sutapatinti su progresu, teigiamais (vienu ar kitu požiūriu) poslinkiais. Istorijoje pilna pavyzdžių, iliustruojančių kaip civilizacijos, kultūros, valstybės, pasiekusios aukščiausias tos ar kitos epochos technologinio, politinio, kultūrinio vystymosi pakopas, vėliau šimtmečius degraduoja ir neretai visai išnyksta. Tai būdinga ir politinėms sistemoms. Jų raidoje išskiriami keturi pagrindiniai etapai:

1) politinės sistemos formavimasis (constitution) yra revoliucinis perėjimas iš vienos sistemos, išsėmusios savo galimybes ir netekusios legitimumo sustiprėjusių antisisteminių grupių požiūriu, į kitą sistemą. Formavimosi periodu keičiasi politinės institucijos, procedūros, sprendimų priėmimo mechanizmos, normatyvinė politinė kultūra;

2) politinės sistemos funkcionavimas yra jos stabilumo periodas, kada pakitimai paminėtose sferose įsitvirtina, o taip par sutvirtėja valdančiųjų grupių pozicijos; šiam etapui būdinga sistemos reprodukcija ir nusistovėjusios sąveikos formos su išorine aplinka (t.y. reikalavimais ir parama “įejimo” stadijoje ir sprendimais bei veiksmais “išėjime”);

3) politinės sistemos evoliucija susieta su socialinių politinių jėgų balanso, ekonominiais, technologiniais ir kitais pokyčiais; nuo XIX amžiaus vidurio politinės sistemos daugumoje Vakarų šalių beveik visais atžvilgiais labai pasikeitė, tačiau visos reformos vyko tos pačios sistemos rėmuose, JAV nuo 1787 m. galioja ta pati konstitucija;

4) politinės sistemos nuosmukis ir irimas: vyrauja griaunančios tendencijos, veikiant antisisteminėms grupėms, labai susilpnėja  parama ir sistemos sugebėjimas adekvatiškai reaguoti į jų spaudimą ir arba yra priverstas daugiau negu formavimosi etape vartoti prievartą ir represijas, arba centrinė valdžia nustoja efektyviai kontroliuoti periferiją ir tada įvyksta sistemos dezintegracija (Romos, Didžiųjų Mogolų imperijos, Sovietų Sąjunga, buvusi Jugoslavija.

Per žinomą žmonijos istorijos periodą nueitas didžiulis politinio vystymosi kelias. Lyginant su senovės laikais ir viduramžiais žymiai sudėtingesnė tapo valstybė ir labai išaugo jos funkcijų apimtis, valdymas tapo labai specializuotas, nepalyginamai išaugo piliečių paramos valstybei vaidmuo, šalyse, kur įsigalėjo atstovaujamo valdymo forma pati valstybinė valdžia tapo viešos konkurencijos objektu. Analizuojant pokyčius, įvykusius per pastaruosius keletą amžių, reikšmingiausiais galima skaityti sekančius.

1) Sudėtingesnė tapo visuomenės politinė sistema: atsirado naujos politinės srovės, susiformavo ir svarbią vietą užėmė politinės partijos ir judėjimai, valstybiniame aparate atsirado daug naujų elementų, atliekančių specializuotas funkcijas ir atatinkamai išaugo valdymo aparatas (biurokratija).

2) Išaugo gyventojų politinis dalyvavimas. Labai padidėjo skaičius grupių, kurios aktyviai dalyvauja politiniame gyvenime (pirmiausia “įėjimo” stadijoje). Naujausiais laikais valdžia tapo prieinama trečiajam luomui, vėliau masinių judėjimų (darbininkų, profesinių sąjungų, feministinio ir kt.) vis platesni gyventojų sluoksniai pasinaudojo atstovaujamo valdymo principu. Galiausiai, įvedus visuotinę rinkiminę teisę bent juridiškai visi piliečiai gali dalyvauti formuojant valdžią. Aktyvus ir nuolatinis (t.y. neapsiribojant balsavimu rinkimuose) politinis dalyvavimas dabar tapo būtina demokratijos funkcionavimo prielaida, nes priešingu atveju padidėja atstumas tarp valdžios ir piliečių, politika tampa elitų tarpusavio kovos dėl valdžios ir  privilegijų arena, išauga korupcija, politinės partijos ir valstybinė valdžia netenka piliečių paramos.

3) Susiformavo visiškai naujo tipo politinė kultūra: naujos politinės vertybės, lūkesčiai, elgsenos normos. Ypač ryškus pavyzdys yra politinės laisvės ir žmogaus teisių samprata. Piliečio ir valstybės santykių problemą nagrinejo dar antikinės Graikijos filosofai, sprendę ją valstybės (polio) naudai. Naujaisiais amžiais Europoje (bet ne Rytuose) įsigalejo visuomeninės sutarties teorija, anot kurios valstybė turi apsaugoti pagrindines žmogaus teises (gyvenmo,  laisvės,  nuosavybės), ir tautos (liaudies) suvereniteto koncepcija. Nuo XX amžiaus pradžios politinės laisvės samprata tampa universalia, visame pasaulyje pripžinta politine vertybe ir net autokratiškiausieji pasaulio režimai skelbia save laisvės šalininkas (stalinistinė Sovietų Sąjunga – “laisviausia šalis pasaulyje”, Kuba – “laisvės sala”). Po Antrojo pasaulinio karo žmogaus teisės tampa visuotinai pripažinta tarptautine norma, jos pagrindiniai principai suformuluoti JTO priimtoje Visuotinės žmogaus teisių deklaracijoje (1948) ir kituose JTO dokumentuose, taip pat daugelyje regioninių (Europos, Amerikos, Afrikos) tarptautinių dokumentų.

4) Nuo XIX a. formuojasi globalinė politinė kultūra. Pradžioje tai buvo susieta su kolonizacijos procesu, kada įjugtose į Vakarų valsrybių kolonijines imperijas Azijos ir Afrikos šalyse pradėjo vesternizacija kaip vienas iš modernizacijos aspektų: pamažu elitiniai sluoksniai perėmė metropolijų politines normas, teisinės valstybės sampratą, valdymo principus ir t.t. Nors kolonijinis režimas pagal defiiciją yra autokratiškas (suveneritetas priklauso metropolijai), tačiau kolonijose (ypač D.Britanijos) buvo vystoma savivalda (daugeliu atveju – taip vadinamas indirect rule, netiesioginis valdymas, perduodant vykdomosios valdžios funkcijas tradicinėms institucijoms), o svarbiausia, įvedus europietiška švietimo ir aukštojo mokslo sistemą ir vystantis žiniasklaidai, pradėjo plisti ir populiarios Vakaruose liberalizmo idėjos. Demokratinės normos ir procedūros labiausiai įsigalėjo D.Britanijos valdose. Nors daugelyje šalių demokratinio tipo politinės sistemos, kurias sukūrė prieš išeidami kolonizatoriai, gana greitai griuvo ir užleido vietą autoritariniams režimams, demokratinis eksperimentas sudarė paliko ženklų pėdsaką politinėje kultūroje. Dar svarbiau tai, kad pastaraisias dešimtmečiai, paspartėjus globalizacijos tempui ir vykstant komunikacinei revoliucijai, visuotiniai pripažintos liberalizmo įdėjos tampa masinės politinės sąmonės elementu. Tai, “dainuojančios revoliucijos” Rytų ir Vidurio Europos šalyse (Lenkijoje, Čekijoje, Vengrijoje, Baltijos valstybėse), politinė liberalizacija Pietų Korėjoje, Taivane, daugelyje Lotynų Amerikos šalių  akivaizdžiai patvirtina, kad masinė ir profesionalioji politinė daugelio šalių polinė kultūra įsisavino bazinius globalinės politinės kultūros elementus.

5) Formuojasi pilietinė visuomenė ir sureguliuojami jos santykiai su valstybe. Politikoje labai padidėja eilinių žmonių vaidmuo: neskaitant antikinių poliu, kurie iš šiuolaikinės perspektyvos atrodo kaip minivalstybės, pirmą kartą istorijoje politika ir valdymas (turint omenyje visus valdžios lygius) nustojo būti siaurų elitinių grupių privilegija: nors galima argumentuotai įrodynėti, kad valdo mažuma, svarbu tai, kad jos valdžia dabar apriboja ne tik teisinės normos (arba tradicija ankstyvesnėse visuomenėse), bet ir nuolatinis visuomenės arba atskirų interesų grupių spaudimas. Valdymo procesas, sprendimų priėmimas tapo nepalyginamai sudėtingesnis, negu praeityje. Ypač tai pasakytina apie fragmentuotas, susiskaldžiusias visuomenes. Nesant visuomeninio konsenso, valstybinė valdžia negali imtis strateginių uždavinių sprendimo, priversta nuoat laviruoti, tampa nęfektyvi.