1) fizines (charak.kurio nors fizinio būvio intensyvumą.)

2) chemines ( -’- stat.medž.chemi.raida veikiant išorei)

3) mechanine  (-”-medž.atspar. išorinems jegoms.

Sandara

a)         izotropines ( vienodomis kryptimis)

b)        aniizotropinemis ( skirtingomis kryptimis)

Fizinės savybės

Tamprumas – vad, dydis skaitine reiksme lygus šios medž,tūrio masei.

Tūrio masė – vad, dydis skaitine reiksme lygus natauralaus buvio medžiagos tūrio skaitinei masei.

Poringumas, akytumas – medž., tūrio užpildymas poromis laipsnis( bedimencinis arba išreikštas %)

Kapiliarumas – drėgmes sugerimo principas.

Drėgnumas – išreiškiamas bandinį esantis vandens kiekis.

Vandens įgeriamumas – išlaikyti vandeni savyje.

Džiūvimas – medž., įpatybė jų porose esančią drėgmę atiduoti aplinkai.

Laidumas vandeniui – medž., įpat., praleisti vandeni esant slėgimui.

Atsparumas šalčiui – prisotinta vandeniu medž., įpat., atlaikyti daugkartinį įšilimą ir atšalimą.

Cheminis atsparumas – įpat., atlaikyti rugščių, šarmų, dujų, vandenyje ištirpusių druskų ir kitų cheminiu medž., poveikį.

Ilgaamžiškumas ir senėjimas – ypatybė atlaikyti atmosferinį ir kitoki poveiki eksplotacijos metu.

Senėjimas – ypatybė veikiant apkrovoms medž., vidaus kitimas.

Akustines savybės – 1) garsą sugeriančios

2) garsa izoliuojančios

Mechanines savybes;

Stiprumas:     1)gniuždant ( nepasikeisti veikiant jegoms)

2) tempiant (sugrižti i pradine busena)

3) lenkiant

Kietumas – vad.,įpatybė priešintis kietesnes medž. Poveikiui. ( išreiškiamas H)

Dilumas – medž., atsparumas veikiant trinančioms apkrovoms.

Nusidevejimas – medž., irimas veikaint smuginems ir trinimo jegoms kartu.

Atsprumas smugiams – įpatybė priešintis smuginės apkrovoms.

Tamprumas – įpatybė nuėmus apkrova atgauti pirminius matmenys

Plastiškumas – veikiant apkrovainetrukinejant keisti forma, o nuėmus apkrova išlaikyti igauta forma.

Apdailos medžiagos ir gaminiai iš dekoratyvinio akmens

Pagal susidarymo salygas skirstoma:

1.pirmines – magmines (susidare po žemes pluta, randama masyvai, klodais)

2. antrines – nuosedines ( susidare po ugnikalniu išsiveržimu)

3. metamorfines ( susidare veliau iš granito ir kitu uolienu mišinio)

Mineralai pagal chemine sudėtį:

1. kvarco gr., mineralai

2. aliumo selikatai

3. geležingų magnio selikato grupes mineralia

4. karbonatai.

Tinkantys arch., kvarcas ir opalas, amorfinis aniizotropines

Žėrutis – gerai skyla, įvairių spalvų, helšpatai, Augitas, aliuminatas.

Mineralų kietumo skale:

1. tinkas, kreida, 2.gipsas, akmens druska, 3. klacitas , anchidritas, 4. fluoritas., 5. apatitas., 6 ortoklazas.7… kvarcitas, topazas, korundas, deimantas.

Giluminės uolienos

Kristalines, sunkiai apdirbamos:

1)        Granitas, (nepatvrus aukšt., temp.,; apdailos plokštės, pakopos, sienutes)

2)        Sienitas ( lengviau nupoliruoti už granitą)

3)        Dualitas ( sunkiai apdirbamas, atsparus dulejimui; skaldai, apdailai)

4)        Gabaras, labriodolitas ( sunkiai apdirbama , patvari.)

Išsiliejusios uolienos

1. reolitas – išsiliejes granito lamas ( skaldai, apdailai)

2. Trakitas ( skladai, sienoms)

3. Diavazas sunki, stipri ( apdailai, skaldai)

4. bazaltas – kieta trapi uoliena ( skaldai)

5. audiezitas  – dekoratyvus, atsparus rūgštims ( skaldai)

Metamorfinės

Vėliau formavosi susidarė iš granit, siolitų, dioletu, greisai; gerai skyla, plokštės šaligatvems, apdailai, kelio dangoms

Marmuras – iš klinčiu ir dualitų, mažai tinka šlifuoti, piloruoti, grynas marmuras yra baltas, naudoj., vidiniu kontr., apdailai, geros elktros izoliatorius.

Akmens apdirbimas

Skaldyta; kauburiuota; rifliuota; vagota; taškuota

Pjauta; šlifuota; blizginta; veidrodinė; bučerduotas paviršius ( taškuotas).

Plastmases gaminiai – vad., ten, kur ieina polimerai, polimeras suteikia plastiškumo

Pliusai: nedidele tūrio masė, labai stiprios, atsparios trinčiai, mažas laidumas šilumai, atsparus cheminiam poveikiui, antikorozines geros savybes ( paviršius tankus), geros optines savybes, lengva apdoroti,.

Minusai: degios, dideles plastmases turio plitimasis ( 10 kartu daugiau nei plienas), senejimas.

Plastmases pagrindinis kompon.,-polimeras, klijai, užpildai ir kirokios medž, Priedai sumažina trapumą, ilgaamžiškumą.

Plastmasės skirstomos į 2 grupes:

1) termo plastiniai polimerai – plastizolas, politlenas (išbringsta, atsparus šilumai)

2) termo reakciniai polimerai – oksidiniai klijaikietesni stipresni karbonidai; nesilydo aukšt.temp.,

Užpildai – mediana, žėrutis, klintys, stiklas, plastines medž.,

Gamyba – įvairus būdai: termo plastiniai (liejimo, balcuojant)

Termo reakciniai ( presuojant, vakuminiai presai)

Medžaigos grindims – linoleumas, linoleumo plytelės)

Apdailos medžiagos – plyteles, lakštines sienu apdailos medžiagos

Dekoratyvine faniera – apmušalai, sintetines dangos, porankiai, plintusai.

Stiklas ir stiklo gaminiai

Amorfinė – termo plastine medž.,

Atsirado prieš 4000 m. Egipte.

Gamyba – stiklo lydimo krosnys ( pašalina geležingas medž.,)

Periodinio veikimo (iki 1500 C; nuolatinio veikimo ( iki 2000 C). Balcuojant, tempiant, gniuždant, liejant

Langu stiklas 2-6 mm.

Plonesnis gyvenamuju namu statyboje, turi buti viespalvis, iki 95 % apsaugotu nuo saules spinduliu.

UV stiklas – praleidžia 40% UV spinduliu

Šiluma sugeriantys stiklas – sugeria  apie 60% šilumos

Gludintas stiklas atlaiko iki 9000 kg/m²; raštuotas stiklas

Armuotas stiklas – nesubira i gabaliukas po smugio; veidrodinis stiklas 6-20 cm storio.

Betonai

Labai sunkūs >2500; sunkus 1800-1500; lengvas 500-1800; labai lengvas <500

Pagal rišamasias medž.:

Cementinai betonai; silikatinis (kalkes); gipsbetonis, asfaltbetonis, plasbetonis.

Pagal paskirtį :

Įprastinis betonas ( pamatams sijoms)

Hidrotechninis ( užtvankoms)

Betonas skiriamas santechnikos įrengimas

Termoizoliacinis betonas

Termoizoliacinis – konstrukcinis

Betonas grindims ir keliams ( oro uostai)

Spac., paskiryies betonas (atsparus ugniai, šarmams ir t.t.)

Mineralines rišančios medžiagos, gipsines rišančios medž.

1. orines – išlieka stiprios tik ore ( kalkes, molis skystas stiklas)

2. hidraulinis – rišančios medž. Užpiltos vandeniu laikosi ir ore ir drėgnoje aplinkoje.

Hidralunies kalkes ( klinčiu degimo produktas)

Portlancementas; kalcio silikatai, kalcio aliuminatai, aliuminatiniai cementai.

Gamyba:1. žaliavu paruošimas ir ju mišinio gamyba

2. mišinio degimas. 3. klinkerio ir priedu mišinio malimas

Neorganines – termoizoliacines medžiagos (nepuva, nedega)

1. mineraline vata ( iš išlydytų uolienu + smiltainis ir priedai)

2. stiklo vata ( iš stiklo laužo)

3. asbestas; 4. putostiklas (mažas šilumos laidumas)

5. akyto betono termoizoliacijos pluoštas. 6. berlitas

Statybiniai skiediniai

Mūro skiedinys, apdailos, spec., paskirties (hidroizoliacinis)

1.cementiniai, 2.kalkiniai,3. gipsinis,4.mišrieji

išorinėms sienoms ( kalkiniai), vidinems ( cemento-kalkiu)

Tinko sluoksnis:

Paruošimasis, išlyginamasis, apdailinis.

Gipso gaminiai: statybinis gipsas, pertvarines plokštės, pertvariniai blokeliai, gipso kartonas, archi detales.

Medienos gaminiai:

Parketas: pavienis (įlaidinis, falcinis, stačiakampis), parketlentės, mozaikinis, skydinis. Ąžuolas, uosis, bukas, klevas

Faniera: alksninė, pušine

Medieno drožlių plokštės ( atliekos, skiedros + derva): pagal mase:

Labai kietos, kietos virš 800 m³, puskietes, izoliacines, izoliacine-apdailines.

Rąstai, pusrąsčiai, dvišoniai tašai, aštrabriauniai tašai, aštrabriaunes lentos, lentos su pilnu požieviu, lentos su buku požieviu, pusrąsčiai, ketvirtainiai, obliuoti gaminiai

Medienos ydos:

Kamienos ydos: vienašonis kreivumas, daugiašonis kreivumas, apvalus kambliškumas, briaunuotas kambliškumas, sanbėgis.

Medienos sandaros ydos: pluoštu įbėgingumas, pluoštų raizgytumas, ekcentriškumas, raigytumas; šakos, plyšiai.

Visose vaikų ugdymo patalpose turi būti natūralus apšvietimas. Natūralios apšvietos koeficientas toliausiame nuo lango taške turi būti ne mažesnis kaip 1,5 %, o dailės kabinetuose – ne mažesnis kaip 3,0 %. Ugdymo proceso metu pagrindinis šviesos srautas turi kristi vaikams iš kairės ar iš priekio, pagal ugdomosios veiklos pobūdį. Vaikų ugdymo patalpose turi būti įrengtos apsauginės užuolaidos (žaliuzės) nuo tiesioginių saulės spindulių. Visose vaikų ugdymo patalpose turi būti įrengtas dirbtinis apšvietimas, užtikrinantis šios higienos normos 1 lentelėje pateiktas apšvietos vertes.

1 lentelė. Pagrindinių patalpų dirbtinio apšvietimo vertės

Patalpos pavadinimas Apšvieta, ne mažiau kaip, lx

Teorinio, meninio, muzikinio ir dailės ugdymo patalpos 300–500 Techninio ugdymo patalpos 600 Koncertų salė 300 Sporto salė 200 Rekreacinės patalpos 150

Dirbtiniam apšvietimui turi būti naudojami šviestuvai ir lempos, pagal gamintojo instrukciją skirti konkrečių patalpų apšvietimui. Jeigu vaikų ugdymo proceso metu atliekami darbai, reikalaujantys didesnio regos tikslumo, turi būti numatytas kombinuotas dirbtinis apšvietimas, kuris turi atitikti visuomenės sveikatos priežiūros teisės akto reikalavimus [5.13]. Vestibiuliuose, koridoriuose, rekreacinėse patalpose, laiptinėse turi būti įrengtas avarinis apšvietimas, kurio mažiausia ribinė vertė turi būti 5 lx ant grindų.

Buitinių patalpų apšvietimas

Saulė, jos spinduliai veikia žmonių sveikatą ir savijautą. Natūralaus apšvietimo stoka rudens – žiemos periodu sąlygoja pablogėjusią žmonių savijautą, galvos skausmų atsiradimą bei depresijos simptomus. Be to, saulės spinduliai žudo ligų sukėlėjus, virusus ir bakterijas. Stipriausias natūralus apšvietimas būna birželio ir liepos mėnesiais, o silpniausias lapkričio ir gruodžio mėnesiais. Mūsų klimatinėje zonoje gyvenamųjų patalpų langai turėtų būti nukreipti į saulėtą pusę: pietus, pietryčius arba pietvakarius. Langai neturėtų būti užstoti augančių medžių, krūmų bei kitų pastatų. Šviesos koeficientas, tai yra langų ir grindų ploto santykis, gyvenamosiose patalpose turėtų būti nuo 1:5 iki 1:7. Rudens ir žiemos laikotarpiu daug laiko praleidžiame namuose, todėl patalpų dirbtinis apšvietimas lemia mūsų nuotaiką, netinkamas apšvietimas gali sąlygoti padidėjusį buitinį traumatizmą ar regėjimo organo nuovargį bei įtampą. Kiekviena buto patalpa turi būti apšviečiama skirtingai, įvairiai derinant vietinį ir bendrą apšvietimą. Prieškambariai, laiptai, laiptų aikštelės turi būti gerai apšvieti vienodai pasiskirsčiusia šviesa. Laiptų pakopos turi būti gerai matomos, o šviestuvai netrukdytų lipant laiptais, už jų neužkliūtų galva ar drabužiai. Virtuvės apšvietimui turi būti skiriama ypač daug dėmesio. Maisto ruošimo darbai turi būti atliekami gero apšvietimo sąlygomis, kad išvengti traumų, įsipjovimų, įsidūrimų. Paprastai virtuvėje yra įrengiamas vienas centrinis šviestuvas patalpos viduryje, kuris užtikrina tik foninį apšvietimą. Vietinio apšvietimo šaltiniai paprastai yra montuojami spintelių apačioje. Geriausia, kad šie šviestuvėliai turėtų atskirus jungiklius ir būtų įjungiami tik esant poreikiui. Jei virš viryklės yra garų surinkimo gaubtas su šviestuvu, šios šviesos pakanka. Tokio pačio vietinio apšvietimo reikia ir kriauklei. Vonios kambariui apšvietimo reikalavimai yra kiek kitokie. Paprastai yra įrengiamas bendras apšvietimas palubėje, kuris apšviečia visą vonios kambarį. Šviestuvas turėtų būti uždaras, kad ant jo nesikauptų vandens garai ir drėgmė. Gali būti įrengtas ir vietinis apšvietimas prie veidrodžio, naudojamas skutantis ar valant dantis. Naudoti šio apšvietimo makijažo atlikimui nerekomenduotina, nes tai yra dirbtinė šviesa, iškreipianti spalvų pojūtį. Esant dirbtinei šviesai atliktas makijažas gali būti per ryškus. Svetainės ir valgomojo apšvietimas turi būti parenkamas labai individualiai, atsižvelgiant į patalpų paskirtį ir funkcijas. Bendri šių patalpų apšvietimo principai yra šie: bendras apšvietimas, priklausomai nuo nuotaikos gali būti ryškus arba blausus, o būtinose vietose reikia įtaisyti atskirus sieninius šviestuvus arba toršerus. Valgomasis stalas turi gerai apšviestas. Miegamajame reikia lengvo, neryškaus bendro apšvietimo bei reguliuojamų vietinių šviestuvėlių, kad būtų galima skaityti, nusirengti, apsirengti bei apšviesti naktį. Stalinės lempos šviesa turi gerai apšviesti knygą ir netrukdyti šalia gulinčiam asmeniui. Vaikų kambaryje reikia stipresnio bendro apšvietimo, negu suaugusių kambaryje. Taip pat yra reikalingi vietiniai šviestuvai žaidimams ir namų darbams ruošti.

ŠVIESTUVAS – lempos(a) ir aplink jas(ą) esanti armatūra bei gaubtai. Gaubtas apsaugo akis nuo lempos siūlo spindėjimo. Kad gaubtas atliktų savo funkciją, stalinės lempos siūlelis darbo metu neturi būti matomas. Tai ypač svarbu, pasirenkant vietinio apšvietimo lempas. Bendro apšvietimo lempos gali sudaryti:

• Tiesioginį apšvietimą – kai didžioji šviesos srauto dalis yra nukreipiama žemyn;
• Atspindėtą apšvietimą – kai didžioji šviesos srauto dalis nukreipiama į lubas;
• Išsklaidytą apšvietimą – kai šviesos srautas pasiskirstęs tolygiai visomis kryptimis.

Natūralusis ir dirbtinis apšvietimas darbo vietose

I. HIGIENINIAI REIKALAVIMAI DARBO VIETŲ IR DARBO PATALPŲ NATŪRALIAJAM APŠVIETIMUI 30. Darbo patalpose, kuriose pastoviai dirbama, kiek įmanoma, turi būti užtikrintas natūralusis apšvietimas, atitinkantis darbuotojų saugos ir sveikatos reikalavimus [8]. 31. Natūralusis apšvietimas, priklausomai nuo langų (šviesos angų) išdėstymo, skirstomas į šoninį, viršutinį ir kombinuotą . 32. Darbo patalpose natūralusis apšvietimas normuojamas pagal natūraliosios apšvietos koeficiento (NAK) vertę, procentais. 33. NAK vertė nustatoma pagal lygtį: Nn=Nv⋅k, čia: Nv – NAK vertė; k – pataisos koeficientas, nurodytas 1 lentelėje.

1 lentelė. Pataisos koeficiento (k) vertės

Čia: Š – šiaurė, ŠR – šiaurės rytai, ŠV – šiaurės vakarai, V – vakarai, R – rytai, PR – pietryčiai, PV – pietvakariai, P – pietūs.

1)Erdvinių trimačių figūrų grafinio vaizdavimo plokščiam brėžinyje įvaldymas t.y. išmokti sudaryti brėžinį.2)Erdvinių figūrų geometrinių ypatumų suvokimas iš jų brėžinių, t.y. išmokti skaityti brėžinį. 3)Praktinių uždavinių, nusakančių trimačių objektų elementų ryšį sprendimas                               dvimačiame plokščiame brėžinyje.

2.Projektavimo metodai. BG  tiria atvaizdų sudarymo projekcinius metodus. Sudarant brėžinį nustatomas tam tikras ryšys tarp objekto ir jo atvaizdo.

1)Centrinis projektavimas. Tai vienas iš bendriausių geometrinių figūrų  atvaizdų sudarymo atvejų. Pravedam iš projektavimo centro S per tašką A spindulį SA iki susikirtimo su plokštuma Q, gauname tašką A1. Analogiškai galime gauti ir taško B projekciją. Šios taško projekcijos vadinasi centrinėmis.

1)Lygiagretus projektavimas- tai atskiras natrinio projektavimo atvejis, kai projektavimo centras be galo nutolęs. Tada visi projektavimo spinduliai lygiagretūs. Kad gauti taško projekciją per tašką vedam tiesę lygiagrečią projektavimo krypčiai iki susikirtimo su projekcine plokštuma Q. Abiem būdais gauta viena taško projekcija jo padėties erdvėje nenusako.

2)Stačiakampis(ortogonalinis) projektavimas. Tai pagrindinis BG metodas. Stač. Pr. Yra lygiagretaus projektavimo atvejis, kai projektavimo spindulių kryptis statmena projekcinei plokštumai. Šis metodas mažiausiai keičia figūrų matmenis ir formą.

3.Dekarto koordinačių sistema. Kadangi pagal vieną stačiakampę projekciją negalima atkurti originalo, todėl naudojamas projektavimas į tris plokštumas. Trys tarpusavyje stačiais kampais susikertančios plokštumos, erdvę dalina į aštuonias dalis. Brėžinio supaprastinimui naudojame epiūrą.

Taško projekcijos. Taškas – viena iš pagrindinių ir elementariausia sąvoka. Jis negali būti nusakytas kitais geometriniais elementais. Taškas neturi matmenų, o žymi tik vietą erdvėje. Norint rasti taško A tris stačiakampes projekcijas, iš taško  nuleidžiame statmenis į projekcines plokštumas. Jų sankirta nusako taško A tris projekcijas. Kadangi taško padėtį nusako trys koordinatės, tai pagal duotas koordinates atidedame taško projekcijas epiūroje sekančiai. Kai taškas erdvėje, jį nusako trys koordinatės:1)x-rodo nuotolį nuo P(profilinės) plokštumos; 2)y- nuo F;3)z- nuo H. Jei taškas priklauso projekcijų plokštumai, jis nusakomas dviem koordinatėmis, viena 1-0. Ašyje taškas nusakomas viena koordinate.

4.Aksonometrija.Tai objekto vaizdas, gautas projektuojant užduotoje koordinačių sistemoje į originalą į laisvai pasirinktą projekcinę plokštumą. Klasifikacija: 1). Priklausomai nuo ašių iškreipimo koeficiento aksonometrinės projekcijos skirstomos: a) izometrinės, kai aksonometrinės ir mąstelinės koordinatės lygios kx=ky=kz(kuri nors viena koordinatė); b)dimetrinės, kai kx=ky<>kz (kuri nors viena koordinatė)c)trimerinės, kai kx<>ky<>kz 2).priklausomai nuo projektavimo krypties yra stačiakampės ir pražulniosios a)S. izomerija b)S. dimetrija    kx=kz<>ky c) p. frontalinė dimetrija

d) p. f. izometrija  kx=ky=kz;e)p. horizontalinė izometrija

5.Ypatingos padėties tieses.Erdvinė tiesė projekcinių plokštumų atveju gali būti lygiagreti, statmena, ar pasvirusi.Ypatingos tiesės-tai lygiagrečios (lygios tiesės) ar statmenos- projektuojančios.Tokios tiesės yra -horizontalė h lygiagreti H. Horizontalės tiesės visi taškai vienodai nutolę nuo horizontalinės plokštumos. Profilinė tiesė lygiagreti profilinei projekcijų plokštumai. Jos visi taškai vienodai nutolę nuo profilinės plokštumos P.Tiesės statmenos projekcijų plokštumoms vadinamos projektuojančiomis. Bendros padėties tiesė- tai tiesė nei su viena iš projekcinių plokštumų nesudaranti kampo lygaus 0 arba 90 laipsnių, tai yra nelygiagreti ir nestatmena. Norint rasti tiesės atkarpos AB projekcijas reikia rasti galimų taškų projekcijas ir vienvardes projekcijas sujungti tiesiomis linijomis. Bendros padėties tiesės nei viena projekcija nėra tikrasis ilgis ir nežinomi kampai su projekcijų plokštumomis. Norint rasti tiesės atkarpos tikrąjį ilgį, reikia įsivaizduoti kaip tai atrodo aksonometrijoje. kampas alfa- tarp tiesės ir plokštumos H, t.y. tarp tiesės ir jos projekcijos į  plokštumą. Delta z- taškų A ir B z koordinačių skirtumas. Epiūroje sudarome tokį statų trikampį prie tiesės horizontalinės projekcijos. Iš bet kurio atkarpos taško iškeliame statmenį lygų z, gauname tašką A0. Sujungus su Be gauname trikampį A’B'A0=ABC, kur A0B’tikrasis ilgis, o kampas alfa- prieš statinį z. norint rasti kampą beta sudarome statų trikampį prie frontalinės projekcijos, kur trikampio statinis A”B”, o kitas- delta y. prieš statinį delta y- kampas beta. Kampas gama randasi prieš statinį delta x sudarius statų trikampį prie profilės projekcijos.

6.Dviejų tiesių tarpusavio padėtys. Tiesės erdvėje gali būti susikertančios, prasilenkiančios ir lygiagrečios: 1) dviejų lygiagrečių tiesių projekcijos yra lygiagrečios tiesės. Jų atkarpų ir projekcijų santykis yra lygus. 2) dvi tiesės turinčios bendrą tašką vadinamos susikertančiom. Vienvardžių projekcijų sankirtos taškai yra tiesių sankirtos erdvėje projekcijos. 3) prasilenkiančios tiesės neturi bendrų taškų ir nėra tarpusavyje lygiagrečios. Nors H projekcijoje tiesės ir kertasi bet tai yra tik atskirų tiesių du taškai, gulintys ryšio linijoje ir dengiantys vienas kitą. Tokie taškai, kurie yra projektuojančiame spindulyje, vadinami konkuruojančiais. Iš dviejų konkuruojančių taškų matysime tą kuris labiau nutolęs nuo projekcijos plokštumos.

7.Stataus kampo teorema. Tai svarbi stačiakampio projektavimo savybė. Status kampas projektuojasi stačiuoju jei viena kampo kraštinė lygiagreti projekcinei plokštumai. Jei tiesė statmena dviem susikertančiom tiesėm, tai ji statmena tų tiesių plokštumai.

8.Paviršiai. Paviršius- tai bet kurios tam tikru būdu judančios linijos atskirų padėčių visuma. Plokštuma- tai paprasčiausiais paviršius, kurio padėtį erdvėje nusako trys taškai, nepriklausantys vienai tiesei. Plokštumos ženklinimui epiūroje naudojami

Paprasčiausi geometriniai elementai: 1) trys taškai nepriklausantys vienai tiesei. 2) tiesė ir šalia jos esantys taškas. 3) dvi tiesės, jos gali būti susikertančios ar lygiagrečios. Kartais naudinga plokštumą pavaizduoti pėdsakais t.y. duotos plokštumos ir projekcinių plokštumų sankirtos linijomis. Anksčiau pateikiame bendros padėties plokštumas t.y. projekcijų plokšt. Pasvirusiais bet kokiu kampu.

9.Ypatingos padėties plokštumos: 1) lygio plokštumos tai plokštumos lygiagrečios projekcinėms plokštumoms. 2) projektuojančios plokštumos- tai plokštumos  statmenos projekcijų plokštumoms. Ypatingos padėties plokštumos pasižymi ta savybe, kad taškas tiesės, figūros, priklausančios tai plokštumai vienoje projekcijoje(ar dviejose) visada projektuojasi tiese.

10.Taškas ir tiesė plokštumoje. Plokštumai nusakyti, ar spendžiant uždavinius naudojamos plokštumų tiesės. 1) Tiesė yra plokštumoje jei eina per du taškus, priklausančius tai plokštumai. Taškas plokštumoje traktuojamas kaip elementas tiesės, esančios plokštumoje t.y. jis priklauso plokštumai, jei priklauso plokštumos tiesei. 2) Tiesė priklauso plokštumai, jei ji eina per vieną plokštumos tašką ir lygiagreti kuriai nors plokštumos tiesei.

11.Plokštumos lygio tiesės. Tai tiesės lygiagrečios projekcinėms plokštumoms ir priklausančios kuriai nors bendros padėties plokštumai.

1. Mediena kvėpuoja.Skirtingai nei visos kitos statybinės medžiagos, medis „kvėpuoja“: medienos ląstelėse vyksta nuolatinė oro apykaita. Todėl mediniuose namuose išlieka pastovus deguonis balansas ir optimali oro drėgmė.

2. Mediena saugo šilumą. Medinės sienos pasižymi puikia šilumos izoliacija. Jų šilumos izoliacija yra kelis kartus didesnė nei to paties storio plytų ar betoninės sienos. Medinė siena iš 24-26 cm rasto saugo šilumą taip pat kaip 1,2 m storio plytų siena. Medinės sienos sukaupia šilumą ir tolygiai paskirsto visoje patalpoje. Todėl jūsų namuose bus šilta net per didžiausius šalčius. Šilumos izoliacijos savybių dėka, mediniame name ne tik šilta žiemą, bet ir vėsu vasarą.

3. Mediena naudinga jūsų sveikatai. Mediena – ekologiškai švari gamtinė statybinė medžiaga, neturinti jokio neigiamo poveikio žmogaus organizmui. Priešingai. Nustatyta, kad šilta, „saulėta“ natūralios medienos spalva teigiamai veikia žmogaus psichinę būklę, ramina nervų sistemą, ir sukuria palankias sąlygas pilnaverčiam poilsiui. Elektrostatinės medžio savybės užtikrina, kad patalpoje niekad nesikaupia statinė elektra ir kambariuose nejuda dulkės. Tai itin svarbu nuo alergijos kenčiantiems žmonėms. Mediniame name nereikalinga kondicionavimo sistema.Visi žino, kad medinis namas yra ekologiškai švarus, tačiau turbūt nedaugeliui teko girdėti, kad mediniuose namuose nereikalingos kondicionavimo sistemos, nes natūrali ventiliacija vyksta per sienas.

Labiausiai paplitę mitai apie medinius namus.

● Medinis namas – tai namas skirtas poilsiui. Medinis namas – toks pat nuolatinis būstas, kaip ir namas iš plytų, kotedžas ar butas. Jis gali būti taip pat gerai įrengtas, saugus, šiltas ir jaukus, o nuo visiems įprastų skirsis tik medžiaga iš kurios padarytos sienos.

● Medinis namas gali sudegti. Nors pati mediena ir degi, tačiau ji yra apdorojama specialiomis ugniai atspariomis medžiagomis. O, jei jus nusprendė padegti – sudegins ir plytiniame name.

● Medinis namas neilgaamžis. Pamirškite sukrypusius senus medinius namus. Šiandien, atsiradus naujoms technologijoms, jūsų namas galės stovėti ir 100, ir 200 metų. Pavyzdziui Norvegijoje yra namų naudojamų jau šešis šimtus metų Rinkoje gausu apsauginių medžiagų, dažų, lakų – tiesiog namą reikia prižiūrėti taip pat kaip apavą, rūbą ar butą.

Mediena, kaip statybinė medžiaga, turi daug trūkumų. Kaip ir kiekviena kita medžiaga, mediena turi savų trūkumų, nulemtų jos gamtinės kilmės. Tvirtumas ir terminis atsparumas labai priklauso nuo jos vienalytiškumo. Medienos nevienalytiškumas susiformuoja ne tik medžiui augant, bet ir laikant medieną, ją džiovinant, apdirbant ir net eksploatuojant gaminius. Džiūdami linijiniai medienos elementai kinta netolygiai. Kuo didesnis nuodžiūvio skirtumas radialine ir tangentine kryptimis, tuo didesni plyšiai. Be to, žalio medžio džiovinimas gali sukelti lanko arba sraigto formos rietimąsi. Dar viena rimta problema – suslūgimas. Renčiant namą iš nedžiovintos medienos, sienos gali suslūgti 4-5 cm vienam aukščio metrui. Neleistini pažeidimai: puvinys, kinivarpos, įskilimai laikančiųjų elementų sujungimo mazguose.Silpniausia medžio šerdies mediena. Ji lengvai pūva. Medienos trūkumų sąrašas tuo nesibaigia. galima prisiminti puvinius ir degumą, pavojų, kad pažeis kenkėjai bei graužikai ir t.t.

Naujos medienos apdirbimo technologijos leidžia iki minimumo sumažinti specifinių medienos savybių poveikį produkcijos kokybei. Taigi, norint išvengti problemų dėl medienos trūkumų, būtina rinktis patikimus specialistus, kitaip gali buti toks atvejis: “Naujuoju vasarnamiu džiaugėmės neilgai. Kai dar jo net neįrengus visai nauji pušiniai rąstai ėmė mėlynuoti, ant jų atsirado puvinys, supratome, kad skaudžiai apsigavome susigundę turėti reikalų su pigiai ir greitai statančiais rąstinius namus. Tapo aišku, kad rąstai nebuvo reikiamai paruošti ir apsaugoti. Teko dar nemažai pinigų sukišti ir darbo įdėti, kad rąstai atgautų spalvą ir būtų tinkamai apsaugoti. Sugadintą estetinį vasarnamio vaizdą pakeitė tik medienos valiklis-baliklis “Beržas”.

Senoliai vertėsi be chemijos Situacija šiuo metu yra tokia, kad niekas iš esmės nekontroliuoja ir netikrina, ar statyboje naudojama mediena yra apdorojama antiseptikais. Kitaip nei sovietmečiu, dabar tai neprivaloma. Vyrauja net nuomonė, kad to daryti ir nereikia. Neva kadaise mūsų senoliai medienos chemiškai neapdorodavę ir ji išlikdavusi nepažeista per amžius.Bet nereikėtų pamiršti, kad anksčiau mišką kirsdavo tik žiemą, kai visi medienos kenkėjai būdavo neveiklūs, rąstus plukdydavo vandeniu ir taip iš medienos būdavo išplaunamos maistinės medžiagos, kuriomis minta vabzdžiai. Be to, statybinėms konstrukcijoms naudodavo tik kietą šerdį. Todėl iš tokios medienos statyti namai stovi šimtmečius. Dabar statyboms naudojama ne tik medžio šerdis, bet ir balana. Medžiai kertami ištisus metus, ruošiniai statyboms ne visada išdžiovinami iki tinkamo drėgnumo. Tad šiandien vienintelis ilgalaikis medienos konstrukcijų kokybės garantas – visapusiška kompleksinė medienos apsauga antiseptikais ir antipirenais. Daug problemų dėl neapsaugotos medienos kyla ne tik rąstinių, bet ir karkasinių namų savininkams. Karkasinių namų konstrukcijoje pelėsiams plisti susidaro tiesiog idealios sąlygos.

Puvimo priežastis – grybai Mediena antiseptikais turėtų būti apdorojama gamybos metu, kol ji dar sveika. O tada, kai jau pasirodo pirmieji pažeidimo požymiai, padėti gali valiklis- baliklis, kuris taip pat turi antiseptinių savybių. Pušies rąstų pamėlynavimas reiškia, kad mediena jau pažeista pelėsinio grybo. Jis yra vienas labiausiai paplitusių, nuspalvina medieną mėlynai ir sudaro sąlygas puvimui. Grybų sporų dažniausiai parsivežama iš miško kartu su pjautine mediena. Medinis namas – labai specifinis statinys, kuris padarius klaidų gyventojams gali tapti tikru nuodu. Medžio pelėsis yra vienas stipriausių alergenų. Kai kurios pelėsinių grybų rūšys į aplinką skleidžia žmogui pavojingas toksiškas (kai kurie – net kancerogeninės) medžiagas. Jei nukirsta pušis neimpregnuojama, grybas pažeidžia medienos paviršių ir jis pasidaro lyg kempinė, Tokia kempinė sutraukia ypač daug drėgmės, ir mediena ima pūti.

Sparčiai ardo medieną Šalia pelėsinio grybo, nuspalvinančio medieną ir sudarančio sąlygas puvimui, paprastai atsiranda ir kiti – medieną ardantys grybai. O jų yra labai daug ir įvairių. Vienas pavojingiausių medieną ardančių grybų – trobagrybis. Jo pirmieji požymiai yra geltonas ar rožinis pūkelis, vėliau virstantis raukšlėta pilka plėvele. Kai pasirodo rūdžių spalva, sutrūnijusi mediena jau lengvai atsiskiria nuo sveikos ir subyra į gabalus. Šis grybelis plinta ypač sparčiai, per dieną grybiena gali paaugti iki kelių centimetrų. Neapdorotą medieną puola ir baltasis namo grybas, kurio grybiena panaši į vatą su baltom, į vamzdelius panašiom virvelėm. Baltasis namo grybas dažniausiai naikina miške perlaikytą ir įdrėkusią medieną. Kitas paplitęs kenkėjas – rūsio grybas. Jis išsiskiria ryškia alyvine spalva ir neporingu paviršiumi. Plinta lėčiau nei trobagrybis, bet yra ne mažiau žalingas. Kartais žmonės pažeistą medieną bando obliuoti, šveisti, tačiau tokiu būdu pelėsiai ne tik nesunaikinami, bet dar labiau paskleidžiamos jų sporos. Namas – kenkėjų perykla Vabzdžiai – dar vienas medienos priešas. Jei mediena neimpregnuota antiseptikais, ji tampa šių kenkėjų perykla. Medienoje jie padeda kiaušinėlius. Lervos ar kirmėlaitės įsigraužia į vidų, padaro ertmę ir taip silpnina medienos atsparumą. Vienas vabzdys per dieną suėda tris kartus daugiau medienos nei pats sveria. Ne visų vabzdžių dauginimuisi būtina drėgmė: didžioji dalis vabzdžių veisiasi medienoje, kurioje nė daugiau kaip 12 procentų drėgmės. Tyrimais nustatyta, kad medienos, kuri buvo džiovinta 170-180 laipsnių temperatūroje, vabzdžiai neėda.

Pamatai skirstomi į:

1)      Sekliuosius (statomi iškastoje duobėje, kuri pastatčius pamatą, užpilama gruntu ir sutankinama).

2)      Polinius (pamatai pastato apkrovą pagrindui perduoda polių galais ir šonais, reikalingi ten, kur geras gruntas yra giliai).

3)      Giliuosius (pamatai naudojami, kai stiprus gruntas slūgso giliai).

Pagal pastato konstrukcija pamatai gali būti: juostiniai, atskirieji (pavieniai) ir ištisiniai po visu pamatu.

Po ištisinėmis sienomis pamatai daromi nepertarukiamos juostos pavidalo, todėl vadinami juostiniais. (būna  iš surenkamų betoninių blokų, monolitiniai juostiniai, iš pavienių stulpų, kai viršus sujungiamas pamatų sijomis (stulpiniai),

Atskirieji pamatai įrengiami karkasiniams pastatams tada, kai juos veikiančios apkrovos per kolonas perduodamos į pamatus kurie gali būti skirstomi į: monolitinius ar surenkamus gelžbetoninius, laiptuotus ir nelaiptuotus, plūkamų polių.

Ištisinai pamatai (ištisinė gelžb., plokštė po visu pastatu) daromi tada, kai pagrindo viršutinis sluoksnis yra per silpnas apkrovoms nuo kitokių pamatų atlaikyti.

Priimta išskirti dvi pamato būdingas plokštumas: viršutinę, ant kurios paremti laikantieji pastato elementai, ir apatinę, kuria slėgis perduodamas į pagrindo gruntą. Viršutinė plokštuma vadinama pamato viršumi, o apatinė – pamato padu.

Pagrindo gruntai. Gruntai skirstomi į dvi dalis: uolinius ir neuolinius. Uoliniams gruntams priskiriami vulkaninės, metmorfinės ir nuosėdinės kilmės gruntai su standžiais ryšiais tarp grūddelių. Neuoliniai gruntai skirstomi pagal sudedamųjų dalelių stambumą ir formą, taip pat pagal ryšį tarp grūdelių.

Gruntai, kurių temperatūra neigiama ar kuriose yra ledo, priskiriami prie įšalančių gruntų, o jei jie įšalę daugiau kaip tris metus prie amžinai įšalančių gruntų.

Juostinių pamatų konstrukcijos

Sienų juostiniai pamatai daromi monolitiniai ir surenkamieji. Monolitiai gelžbetoniai naudojami retai. Juostinių pamatų konstrukcija susideda iš dviejų elementų:  betoninio ar gelžb., pado bloko (papėdės) ir betoninių pamatų blokų, kurie kartu būna ir rūsio siena.

Pamato padas, keičiant jo įgilinimo gylį, daromas laiptuotas. Pakopos aukščio ir jos ilgio santykis turi būti ne mažesnis kaip 1:2 rišliems gruntams ir ne mažesnis kaip 1:3 nerišliems gruntams.

Poliniai pamatai. Naudojami kai stiprūs gruntas yra giliai. Poliai – apskriti arba daugiakraščiai strypai, įgylinti į gruntą. Polinius pamatus sudaro poliai ir juos jungiančios monolitinės sijos  ar plokštės, vadinamos rostverku (antpoliu), į kurį paremta viršpamatinė konstrukciją. Būna mediniai, plieniniai, betoniniai ir gelžbetoniniai poliai. Kalami kas 1,0…1,5 m.

Laikančiosios konstrukcijos – tai tokios konstrukcijos, kurios atlaiko visų rušių apkrovas bei atsirandančius pastate jėgos pobūdžio poveikius ir perduoda juos per pamatus gruntiniam pagrindui.

Atitvarinės konstrukcijos – tai tokios, kurios atitveria patalpas nuo išorinio aplinkos nepageidaujamo poveikio, taip pat vienas patalpas nuo kitų.

Pagal išdėstymą konstrukcijos skirstomos į vertikaliąsias, horizontaliąsias ir nuožulniąsias. Vertikaliosios – tai išorinės ir vidinės sienos , laiptinių, liftų šachtos, sienos kolonos, pertvaros. Horizontaliosios – perdangos, sijos, snatvaros. Nuožulniosios – stogo gegnės, laptatakiai.

Šiolaikinės statybos daugiaaukščių pastatų konstrukcinės sistemos yra: sieninė, tūrinė blokinė, karkasinė, stiebinė ir jų deriniai.

Sieninė konstrukcinė sistema – pagrindines apkrovas atlaiko plokštieji elementai – išorinės ir vidinės sienos.

Tūrinė blokinė konstrukciją sistema dažniausiai naudojama gyvenamiesiems namams.

Karkasinė sistema – svarbiausias apkrovas atlaiko linijiniai elementai – kolonos, rygeliai.

Karkasas – tai pastato skeletas, sudarytas iš linijinių elementų ir atlaikantis pastatą veikiančias apkrovas.

Karkasiniai pastatai būna su ištisiniu arba daliniu karkasu. Ištisas karkasas – tai toks, kai kraštinių navų rygeliai atremti į kraštines kolonas, o išorinės sienos daromos save laikančiomis arba nelaikančiomis iš pakabinamų plokščių. Dalinis karkasas – tai toks, kai kraštinių navų rygeliai atremti į išorines sienas. Kad pastatas būtų stabilus, kolonos jungiamos su ryšine (diafragmine). Karkaso rėmus ir ryšius jungiančių perdangų horizontaliąsias apkrovas atlaiko visa konstrukcinė sistema, kuri vadinama ryšine rėmine, arba rėmine diafragmine.

PERDANGOS – tai vidaus horizontalios konstrukcijos, skiriančios pastatą į aukštus. Jos atlaiko ir perduoda į sienas arba kolonas nuolatines bei laikinas vertikaliąsias apkrovas.

Pagal funkcinius požymius perdangos skirstomos į: rūsio, esančias virš rūsio patalpų, tarpaukštines, atskiriančias gretimus aukštus, ir pastogės, esančias virš viršutinio aukšto.

Pagal medžiagas iš kurių pagamintos perdangos būna: medinės, plieninės gelžbetoninės, taip pat kombinuotosios iš plytų, keraminių blokų.

Pagal laikančiųjų elementų konstrukciją perdangos būna sijinės ir nesijinės. Sijinių perdangų laikančiosios sijos išdėstytos tam tikru žingsniu išilgai ar skersai ir atremtos į sienas ar kolonas. Nesijinių perdangų plokštės remiasi tiesiog į kolonas ar jų kapitelius.

Pagal degamumo laipsnį perdangos yra trijų tipų: nedegamosios, sunkiai degamosios ir degamosios.

Pagal įrengimo būdą gelžbetoninės perdangos skirstomos į monolitines, surenkamąsias monolitines ir surenkamąsias.

Kol statyboms nevartojo betono, perdangos dažniausiai buvo mūriniai skliautai su plieninėmis sijomis. Pradėjus plačiai vartoti betoną, sijų perdangos buvo daromos iš monolitinio gelžbetonio su plokšte viršutinėje perdangos dalyje arba ant plieninių dvitėjų apatinė lentynos buvo dedamos surenkamosios lengvojo betono plokštės. Perdangos su monolite plokšte viršutinėje dalyje gerokai stipresnės ir standesnės, nes ši plokštė dirba kartu su sijomis. Tokios konstrukcijos vadinamos gelžbetoninėmis su standžiąja armatūra.

Pagal vartojamas medžiagas sienos skirstomos į: medines, mūrines, betonines ir metalines.

Mūrinės sienos skiriamos į tris grupes:

1)      Pagal akmens kilmę – natūralių ar dirbtinių akmenų.

2)      Pagal gaminių didumą – iš plokščių, stambių blokų, smulkių blokų ir plytų.

3)      Pagal gaminių struktūrą – pilnavidurių arba skylėtų plytų bei lengvojo mūrinio, sudarytos iš įvairių medžiagų ir kt.

4)      Pagal statybos technologiją – surenkamosios, monolitinės, surenkamosios monolitinės, mūrinės iš smulkių gaminių.

Pagal konstrukcinę schemą ir apkrovas pastatų sienos skirstomos į:

1)      Laikančiąsias, kurios be savosios, laiko perdangas, denginį, laiptatakius ir kitokius elementus, taip pat vėjo slėgį.

2)      Tik save laikančiąsias, kurios laiko tik savąją masę ir vėjo slėgį visu pastato aukščiu.

3)      Kabamąsias, kurios laiko tik vieno aukšto savąją masę ir vėjo slėgį.

Pagal padėtį pastate sienos skirstomos į išilgines ir skersines.

Medinės sienos. (būna iš: pušies, eglės, ąžuolo, beržo, liepos, buko).

Medinės sienos daromos ręstinės: iš apvalių apipjautų arba profiliuotų sienojų, karkasinės – iš tašų, lentų, plokščių ir skydinės – iš surenkamų stambių, gamyklose pagamintų skydų.

Ręstinės sienojų sienos sudarytos iš sujungtų sienojų eilių. Kampuose sienojai jungiami spraustine sandūra arba dygiais. Tokia siena kad neišsikreivintų vertikalioje plokštumoje sutvirtinama vertikaliomis varžomis. Dažniau ręstinės sienos daromos iš tašų. Tašų sienos būna dvejopos: tokios pat konstrukcijos kaip iš rąstų arba daromos tašų karkasas, kuris yra užpildomas. Paskutiniais metais sienojai jungiami įlaidais: viena ar dvi keteros įleidžiamos į tam tikrus griovelius.

Karkasinės medinės sienos surenkamos iš gamyklose pagamintų elementų. Ant pamato dedama hidroizoliacij, o virš jos – apatinis karkaso vainikas. Ant jo statomi statramsčiai ir sutvirtinami ramsčiais. Paskui uždedamas viršutinis vainikas. Visi karkaso elementai paprastai daromi iš tąšų, jie sujungiami dygiais, kabėmis, plieninėmis juostelėmis ir kt. Į viršutinį vainiką remiamos perdangos, sijos ir stogo gegnės.

PERTVAROS – tai vidinės sienų konstrukcijos, atsiriančios vieną patalpą nuo kitos. Pertvaras veikia tik savoji masė. Pertvaroms remiamos į perdangas, o įrengtos berūsių pastatų pirmuose aukštuose – į plytų ar betoninius stulpelius, betono paruošiąmajį sluoksnį. Pertvarų paskirtis yra : atskirti patalpas, jas izoliuoti viena nuo kitos. Pagal įrengimo būdą pertvaros yra smulkių ir stambių elementų. Smulkios daromos vietoje, o stambios pertvaros montuojos iš stambių plokščių. Pagal medžiagą pertvaros būna: plytų, tuščiavidurių keraminių ar lengvojo betono blokų, medinių lentų, MDB ar medienos plaušo plokščių, gipsinės, gipso pjuvenų, lengvojo ar akytųjų betono, stiklos blokų ar stiklo profilio.

Smulkių elementų pertvaros. (plytos, akmenys, lentos, mediniai skydai ir kitokios medžiagos) plytų pertvaros storis būna ½ , ¼  plytos.

SMULKIŲ ELEMENTŲ MŪRINĖS SIENOS

Smulkių elementų sienos mūrijamos iš natūralių arba dirbtinių mūro medžiagų. Natūralios mūro medžiagos – tai gamtiniai akmenys. Dirbtinės mūro medžiagos – tai keraminiai, silikatiniai ir betoniniai gaminiai. Sienoms vartojami keraminės pilnavidurės ir skylėtos plytos bei skylėtieji blokeliai, silikatinės plytos ir blokeliai, pilnaviduariai ir skylėtieji betoniniai blokeliai.

Tarpuangis – tai sienos dalis tarp angų. Ji yra labiausiai apkrauta, nes laiko viršutinės sienos dalies, sarąmų virš angų ir perdangų apkrovas. Sarąmos – tai sienų elementai angoms perdengti. Jų būna: arkinių, pleištinių, gulstinių mūrinių, taip pat surenkamųjų gelžbetoninių.

Plytų sienų dalis.

Cokolis – išorės sienų apatinė dalis. Ji labiausiai drėkinama atmosferinių kritulių ir dažniausiai mechaniškai pažeidžiama, todėl daroma iš surenkamųjų betoninių blokų arba monolitinio blokų arba monolitinio betono. Cokoliniė dalis daroma ne žemesnė nei 30 cm.

Karnizas – tai  gembinis stogo tesinys visu pastatu perimetru, saugantis sienų išorinius paviršius nuo lietaus vandens.

Vėdinimo ir dūmų kanalai įrengiami dažniausiai vidinėse sienose.

Niša – įgilinta sienos dalis, skirta kokiems nors daiktams ar įrenginiams talpinti.

Griovelis – įgilinta sienos dalis, skirta vamzdžiams, paslepiamiems elektros laidams ir kita talpinti.