Administracinė atsakomybė yra teisinės atsakomybės rūšis. Kaip ir būtina teisinės atsakomybės rūšims, jai taip pat būdingi visi teisinės atsakomybės požymiai. Tačiau administracinė teisės atsakomybė turi tik jai būdingų specifinių bruožų.

Vienas iš šių bruožų yra tai, kad administracinės atsakomybės pagrindas yra teisės normų, kurios numatytos LR ATPK, pažeidimas. Administracinėn atsakomybėn asmuo traukiamas tik už tas veikas , kurias numato Lietuvos Respublikos Administracinių teisės pažeidimų kodeksas.Tai reiškia, kad žmogus bus traukiamas administracinėn atsakomybėn tik tuo atveju, jei veika, kurią jis padarė, yra aprašyta ATPK. Kitu atveju, jei jo padaryta veika nėra aprašyta kodekse, jis nebus traukiamas administracinėn atsakomybėn. Šiuo atveju jis gali būti iš vis netraukiamas jokion administracinėn atsakomybėn, arba traukiamas remiantis kitos rūšies turima atsakomybe. Patraukus asmenį administracinėn atsakomybėn jam dažniausiai taikomos administracinės nuobaudos.

Toliau paminėsime jog, administracinės nuobaudos skiriamos asmeniui traukiamam administracinėn atsakomybėn, ir jų taikymas teisės pažeidėjui neužtraukia teistumo. Pagal ATPK 21 str. administracinių nuobaudų rūšys yra:”Už administracinių teisės pažeidimų padarymą gali būti skiriamos šios administracinės nuobaudos: 1) įspėjimas; 2) bauda; 3) atlygintinas daikto, kuris buvo administracinio teisės pažeidimo padarymo įrankis arba tiesioginis objektas, paėmimas; 4) daikto, kuris buvo administracinio teisės pažeidimo padarymo įrankis arba tiesioginis objektas, konfiskavimas; 5) suteiktos piliečiui specialios teisės ( teisės vairuoti transporto priemones, teisės medžioti ar žvejoti) atėmimas; 6) pataisos darbai; 7) administracinis areštas; 8) nušalinimas nuo darbo (pareigų) . Šio straipsnio pirmosios dalies 3-8 punktuose išvardytas administracines nuobaudas gali nustatyti tik LR įstatymų aktai.LR įstatymai gali nustatyti ir kitokias, negu nurodytas šiame straipsnyje, administracinių nuobaudų rūšis.”

Sekantis iš specialiųjų administracinės atsakomybės bruožų yra administracinės teisės pažeidimo subjektas. Juo gali būti tik fizinis asmuo turintis 16 metų ir kuris yra pakaltinamas. Administracinės teisės pažeidimų subjektais nelaikomi juridiniai asmenys, o dėl padarytų juose administracinių pažeidimų , kaltais laikomi ir atsakomybėn traukiami ten dirbantys pareigūnai.

Kitas administracinės atsakomybės bruožas, pasireiškia tuo, kad administracinės teisės pažeidimų bylas nagrinėja ir administracines nuobaudas pažeidėjams skiria ne įstaigų, organizacijų ar įmonių vadovai, bet tam tikros valstybinės institucijos – teismai, savivaldybių policija, valstybinės inspekcijos bei kitos, kurios yra numatytos administracinių teisės pažeidimų kodekse..

Dar vienas iš administracinės atsakomybės bruožų yra tai, kad administracinė atsakomybė yra taikoma procesine tvarka, kurią numato ATPK normos. Administracinių teisės pažeidimų bylų nagrinėjimo procesinė tvarka,palyginus su baudžiamąja ir civiline teise, yra daug paprastesnė. Tačiau taip pat vyksta išsamus, objektyvus bylos nagrinėjimas, kuris remiasi teisėtumo,teisingumo,tikslingumo, viešumo, teisės į gynybą ir kitais principais.Be to užtikrina asmens, traukiamo administracinėn  atsakomybėn, nukentėjusiojo ir kitų dalyvių teisių apsaugą.

Administraciniai teisės pažeidimai yra teisės nustatytų ir visuotinai privalomų elgesio taisyklių, numatytų ATPK, (priešgaisrinės apsaugos,sanitarijos ir higienos, saugaus eismo, prekybos, transporto ir kt.)  pažeidimai. Šie administraciniai pažeidimai pagal pavojingumo visuomenei laipsnį  bei savo pobūdį nesudaro baudžiamojo nusikaltimo sudėties ( išskyrus pakartotinumą) todėl jie baudžiami įvairiomis administracinėmis nuobaudomis.

Administracinei atsakomybei yra būdingas operatyvumas. Tai reiškia,kad į padarytą administracinės teisės pažeidimą kompetentingos instancijos bei pareigūnai reaguoja tuojau pat. Administracinės atsakomybės priemonės teisės pažeidėjui yra taikomos jau teisės pažeidimo vietoje (pvz.:saugaus eismo taisyklių pažeidimas) arba kitais trumpais terminais. Administracinės atsakomybės operatyvumas didina veiksmingumą bei efektyvumą kovojant su teisės pažeidimais.

Be abejo administracinė atsakomybė padeda užkirsti kelią ne tik administracinės teisės pažeidimams, bet ir kriminaliniams nusikaltimams. Ji taikoma kovojant su viešosios tvarkos, kelių eismo, nuosavybės apsaugos bei kitais pažeidimais. Padeda kovai su piktybiniu chuliganizmu, tyčiniais kūno sužalojimais, turto vagystėmis ir kitais pavojingais baudžiamaisiais nusikaltimais.

Remiantis šiais pagrindiniais administracinės atsakomybės bruožais, galimas šis apibrėžimas,kad ” administracinė atsakomybė yra savarankiška atsakomybės rūšis,taikoma kaltiems asmenims,padariusiems

administracinės teisės pažeidimus, skiriant jiems ir realizuojant įstatymų nustatytas administracines nuobaudas,turint tikslą kovoti su teisės pažeidimais, užtikrinti teisėtumą ir teisėtvarką.”

Pagrindiniai administracinės atsakomybės principai

Administracinės atsakomybės principai nusako pagrindinius administracinės atsakomybės tikslus,uždavinius bei funkcijas. Jų turinys nuolat papildomas atsižvelgiant  į valstybės bei teisės vystymąsi.

Vienas iš šių principų yra atsakomybė tik už elgesį, o ne už mintis. Jis reiškia, kad norint žmogų patraukti administracinėn atsakomybėn, jis turi savo poelgius reikšti veiksmais t.y. veikimu arba susilaikymu nuo tam tikrų veiksmų (neveikimu)  . Asmens mintys, įsitikinimai, nors jie būtų neigiamai vertinami, negali būti laikomi teisės pažeidimais, jei jie nėra konkrečiai įgyvendinami. Taigi asmuo, turintis galvoje begalę minčių apie priešingą visuomenei bei teisei nusikalstamą veiką, dar nelaikomas teisės pažeidėju ir negali būti traukiamas administracinėn atsakomybėn. Tačiau padaręs nusikalstamus veiksmus, jis bus iš karto patrauktas administracinėn atsakomybėn ir jam bus taikomos atitinkamos administracinės nuobaudos, atitinkančios padaryto nusižengimo pavojingumo laipsnį.

Sekantis principas yra atsakomybė tik už priešingą teisei veikimą ar neveikimą ir tik esant kaltei. Šis principas reiškia ,kad administracinėn atsakomybėn gali būti patrauktas tas asmuo, kuris padarė priešingus teisei veiksmus (veikimą) ir kuris suprato savo elgesio pasekmes. Tai yra administracinėn atsakomybėn traukiamas tik tas asmuo, kuris darydamas  priešingus teisei veiksmus pilnai suprato jų padarinius, sąmoningai jų tikėjosi, bei buvo pakaltinamumo būsenoje. Tačiau jeigu asmuo darydamas administracinės teisės pažeidimą tuo momentu buvo nepakaltinamumo būsenoje t.y. jis visiškai nesuprato savo  veiksmų esmės arba  negalėjo jų valdyti dėl laikino psichinio sutrikimo, psichinės ligos ar silpnaprotystės, bei kitų psichologinių sutrikimų, tai tokie asmenys administracinėn atsakomybėn

netraukiami. Šis principas parodo tai, kad jeigu asmens elgesys nėra priešingas teisei, arba jeigu šio asmens veiksmai nėra priešingi teisei, tai jis negali būti

traukiamas administracinėn atsakomybėn, nes jo veiksmuose nėra kaltės.

Atsakomybės teisėtumas-tai “nenukrypstamas materialinių ir procesinių teisės normų laikymasis ,tikslus jų reikalavimų vykdymas”

Šis principas taip pat yra įtvirtintas Administracinių teisės pažeidimų kodekso 7 straipsnyje: ” Niekam negali būti taikoma  poveikio priemonė  už administracinį teisės pažeidimą kitaip,kaip įstatymų numatytais pagrindais ir tvarka.”

Materialinės teisės srityje šis principas reiškia, kad administracinė atsakomybė gali būti taikoma tik už priešingą teisei veikimą ar neveikimą. Tačiau jeigu įstatymas ar kitas norminis aktas nedraudžia tam tikrų veiksmų, tai už juos negali būti taikoma  administracinė atsakomybė. Administracinė atsakomybė yra taikoma ne už bet kokį teisės pažeidimą, o tik už administracinį teisės pažeidimą. Administracinė nuobauda yra  skiriama atsižvelgiant į konkretų teisės pažeidimą ir vadovaujantis nustatytomis teisės normomis. Skiriant administracinę nuobaudą negali būti peržengtos ribos, kurias nustato įstatymas.Taip pat kaltą asmenį traukti administracinėn  atsakomybėn turi teisę tik kompetentingi, įstatymo numatyti organai arba pareigūnai.

Procesinių teisės normų laikymasis reiškia, kad administracinė atsakomybė turi būti taikoma įstatymų numatyta procesine tvarka.

Administracinių teisės normų nesilaikymas yra šiurkštus teisėtumo principo pažeidimas.  Šio principo laikymąsi taikant atsakomybės priemones už administracinius teisės pažeidimus užtikrina aukštesniosios institucijos bei pareigūnai.

1. Indeterminizmas (valios laisvė) – čia manoma, kad žmogus visuomet yra laisvas pasirinkimo variantuose, todėl visada turi atsakyti už tuos savo veiksmus.

2. Determinizmas – žmogaus elgesys priklauso nuo daugelio aplinkybių. todėl smerkti reikia jas, o ne žmogų. Žiūrima ne į nusikaltimo pasmerkimą, o į jo pavojingumą visuomenei.

Baudžiamoji atsakomybė – tai viena iš teisinės atsakomybės rūšių. Jai būdingos griežčiausios valstybės prievartos priemonės, kurias taiko teismai (laisvės atėmimas, pataisos darbai ir kt.).

Pagal tai, kas atsako, kam atsako, už ką atsako – galime suprasti baudžiamosios atsakomybės prasmę. Šie klausimai atspindi tik išorinius baudžiamosios atsakomybės bruožus. Pagal pirmą klausimą, t.y. kas atsako, galime sakyti, kad tai asmuo, kuris yra nusikaltęs, sulaukęs atitinkamo amžiaus, ir kuris yra pakaltinamas. Taigi baudžiamojon atsakomybėn gali būti patraukti tik žmonės, o ne daiktai, gyvūnai ar kita, kaip yra minima mūsų istorijoje.

Kam turi atsakyti nusikaltęs asmuo? Už visus neteisėtus veiksmus asmuo atsako valstybei ir visuomenei.

Kalbant apie tai, už ką atsako, galime sakyti, jog asmuo patraukiamas baudžiamojon atsakomybėn, kai padaro veiką, kuri pagal valstybės įstatymus laikoma nusikaltimu.

Apibendrinant baudžiamąją atsakomybę, galima sakyti, kad jos esmė yra ta, kad valstybė teismo pagalba pasmerkia asmenį, padariusį nusikaltimą, skiria jam bausmę ir tuo pačiu asmeniui po bausmės atlikimo tam tikrą laiką lieka teisinės pasekmės (teistumas). Pasmerkimas realiai pasireiškia tuo, kad asmeniui, padariusiam neteisėtą elgesį, padaromi suvaržymai. T.y. jis netenka tam tikrų vertybių : laisvės, turto, galimybę  užimti tam tikras pareigas bei kita. Tokia atsakomybės prasmė ta, kad asmuo, kuriam padaryti suvaržymai, patiria diskomfortą, neigiamas emocijas. Dėl to turėtų kilti nenoras vėl daryti nusikaltimą. Tačiau tai dalį asmenų neveikia, nors valstybė neturi kito kelio tai užkirsti (pvz., kai žmogus pastoviai nusikalsta ir jo neveikia pasmerkimas) . Bet kita dalis visuomenės, kuri nenusikalsta, matydama kaip pagal baudžiamąją atsakomybę baudžiami nusikaltėliai, bijos nusikalsti.

Taigi savo pobūdžiu baudžiamoji atsakomybė reiškia valstybės prievartos taikymą ir asmens, padariusio nusikaltimą, pasmerkimą. Valstybės įgaliotos institucijos įgyvendina baudžiamąją atsakomybę prievartos tvarka, neatsižvelgiant į norą asmens, padariusio nusikaltimą. Tačiau ši atsakomybė turi būti taikoma būtent individualiai, atsižvelgiant į jo nusikaltimo sunkumą. T.y. kad kiekvienam teisiamajam nustatoma neigiamų pasekmių apimtis ir iš to išplaukiantys teisių apribojimai (asmeninio ar turtinio pobūdžio).

Baudžiamoji atsakomybė veikia kaltinamąjį ne tik išoriškai, bet ji nukreipta ir į vidinę jo būseną – elgesio reguliavimą. Kaltinamajam daromas poveikis į jo psichiką ir sąmonę. Taip bandoma pakeisti jo valios savybes ir intelektą tam, kad daugiau jis nedarytų naujų nusikaltimų. Tuo pačiu, nustačius kaltinamajam apribojimus, keičiasi jo teisių ir pareigų santykis. Realizuojant baudžiamąją atsakomybę, nustatomos papildomos pareigos, o teisių atžvilgiu atsiranda suvaržymai.

Tačiau kaltininkui nėra atimamos visos teisės, išskyrus mirties bausmę, kai asmeniui atimama gyvybė. Kaltininkas ir toliau lieka savo valstybės pilietis su pagrindinėmis teisėmis, tačiau, atėmus jam laisvę, kai kurių teisių įgyvendinimas yra apsunkintas (pvz., nuteistasis negali atstovauti teisme).

Baudžiamoji atsakomybė gali būti realizuota paskiriant ir nepaskiriant bausmę (pvz., kaltininkui ir nukentėjusiajam susitaikius).

Baudžiamosios atsakomybės pagrindus nustato Lietuvos baudžiamojo kodekso specialusis 3 str. Šiame straipsnyje įtvirtinta tai, kad “Asmuo gali būti baudžiamas tik tuo atveju, jeigu jo padarytos veikos baudžiamumas buvo nustatytas įstatymo, įsigaliojusio iki nusikaltimo padarymo. Pagal baudžiamuosius įstatymus atsako ir baudžiamas tik toks fizinis asmuo, kuris kaltas nusikaltimo padarymu, t.y. tyčia ar dėl neatsargumo padarė baudžiamojo įstatymo numatytą veiką.

Nusikalstamą veiką padaręs asmuo gali būti traukiamas baudžiamojon atsakomybėn tik tuo atveju, jeigu šios veikos padarymo metu galima buvo iš jo reikalauti įstatymą atitinkančio elgesio.

Niekas negali 2 kartus būti baudžiamas už vieną ir tą patį nusikaltimą. Niekas negali būti pripažintas kaltu nusikaltimo padarymu, taip pat negali būti nuteistas kriminaline bausme kitaip, kaip teismo nuosprendžiu pagal įstatymą.” Taigi veikos baudžiamumas atsiranda tik tada, kai ji buvo nustatyta įsigaliojusio įstatymo. Taip pat veika baudžiama, kai ji turi nusikaltimo požymius ir yra asmuo kaltas nusikaltimo padarymu..

Sekantis požymis parodo, kad veikos baudžiamumas atsiranda, tad, kai asmuo galėjo vykdyti teisėtus įstatymo reikalavimus, bet to nepadarė. Be to šiame straipsnyje nurodomas draudimas bausti už tą pačią veiką du kartus, bei teismo išimtinė teisė nubausti asmenį, kaltą nusikaltimo padarymu.

Šios pagrindinės nuostatos parodo, kas yra patraukimo baudžiamojon atsakomybėn pagrindas. “Tai yra asmens kaltai padarytas nusikaltimas”. (Jeigu jis atitinka visus BK specialiosios dalies straipsnius).

Baudžiamojoje atsakomybėje nusikaltimo sudėtis yra esminis dalykas sprendžiant asmens patraukimą baudžiamojon atsakomybėn. Visi nusikaltimo sudėties požymiai yra nurodyti BK specialiosios dalies normose. Nusikaltimo sudėtis būdinga visų rūšių nusikaltimams. “Taigi baudžiamosios teisės teorija objektyvių ir subjektyvių nusikaltimo požymių, kurie apibūdina veiką kaip nusikaltimą, visumą vadina nusikaltimo sudėtimi”.

Baudžiamoji atsakomybė yra susijusi su tuo, kad nusikaltimą padariusiam asmeniui taikomos įstatymo numatytos sankcijos (laisvės atėmimas, bauda ir kt.).

Baudžiamoji atsakomybė – tai teisinės pasekmės, baudžiamosios teisės normų taikymo rezultatas. Jos esmė – asmens, padariusio nusikaltimą, pasmerkimas valstybės vardu, bei kažkokių apribojimų taikymas. Savo pobūdžiu baudžiamoji atsakomybė reiškia valstybinės prievartos taikymą ir kartu asmens padaryto nusikaltimo elgesio pasmerkimą.

Baudžiamoji teisė, Vilnius 1996 m., “Eugimas”, psl. 63.

Ten pat.

Civilinė atsakomybė sutarčių teisėje yra apibūdinama kaip pinigų suma, kurią turi sumokėti sutartį pažeidusi šalis kitai sutarties šaliai už padarytą žalą.

Deliktinėje teisėje civilinė atsakomybė apibūdinama kaip pareiga pagal pareikštą civilinį ieškinį. Tačiau pagrindinis civilinės atsakomybės tikslas atsižvelgiant tiek į sutarčių, tiek į deliktinę teisę, yra nuostolių atlyginimas.

Sutartinė bei deliktinė atsakomybė turi  kelis bendrus bruožus. Visų pirma šios abi atsakomybės rūšys yra turtinės prievolės, kur kreditorius turi teisę reikalauti atlyginti padarytą žalą, o skolininko pareiga tą reikalavimą įvykdyti. Tiek sutartinės, tiek deliktinės atsakomybės pagrindinė funkcija yra kompensacinė. Tai reiškia, kad taikant bet kurią iš jų siekiama ne nubausti skolininką, o kompensuoti kreditoriui padarytą žalą, t.y. , kad jis būtų tokioje padėtyje, kurioje būtų buvęs tinkamai įvykdžius sutartį. Be to, tiek sutartinės, tiek deliktinės atsakomybės taikymo metu skolininkas patiria turtinio pobūdžio praradimus.

Civilinę atsakomybę galima paaiškinti siaurąja bei plačiąja prasme.

Plačiąja prasme civilinė atsakomybė yra prievolė, kada viena šalis privalo atlyginti kitai šaliai nuostolius padarytus sutartinės prievolės ar kitokius pažeidimus.

Siaurąja prasme civilinė atsakomybė aiškinama kaip deliktinė atsakomybė.

Civilinė atsakomybė pasireiškia turtinėmis poveikio priemonėmis. Šias poveikio priemones, jų taikymo sąlygas ir tvarką nustato civilinė teisė.

Civilinė atsakomybė yra tik kaip prievolė atlyginti padarytus nuostolius. Pagrindinis civilinės atsakomybės tikslas – nuostolių atlyginimas, t.y. kompensuoti nukentėjusiajam jo patirtus nuostolius. Civilinė atsakomybė atsiranda pažeidus privatų interesą, t.y. esant sutarties pažeidimui. Šios atsakomybės atveju galioja skolininko kaltės prezumpcija.

Esant pasikėsinimui į privatų asmens interesą, jam tuo yra padaroma žala ir jis pirmiausiai sureaguoja, pareikšdamas civilinį ieškinį. Tokio ieškinio tikslas – atstatyti nukentėjusiojo padėtį, kompensuojant patirtus nuostolius.

Pagal vadovėlį “Civilinė teisė” civilinė atsakomybės apibrėžimas skamba taip : “Atsakomybė – prievolė atlyginti žalą arba nuostolius, sumokėti netesybas. Civilinės teisės atsakomybei būdinga tai, kad ji yra viena iš įstatymu ar sutartimi nustatytų sankcijų; jos atsiradimo pagrindas yra teisės pažeidimas; ji pasireiškia teisės pažeidėjui nenaudingomis (neigiamomis) turtinėmis pasekmėmis, dažniausiai turto sumažėjimu dėl žalos, nuostolių atlyginimo, netesybų sumokėjimo; ji yra papildoma arba nauja prievolė, kuri nėra pažeisto teisinio santykio elementu: ji įgyvendinama valstybės prievarta arba jos taikymo galimybe.”

Civilinė atsakomybė yra turtinė prievolė,kurios viena šalis turi teisę reikalauti kompensuoti jos patirtą žalą, o kita šalis privalo atlyginti padarytą žalą ar sumokėti netesybas.

Civilinė atsakomybė-tai prievolė kuri atsiranda neįvykdžius ar netinkamai įvykdžius įstatyme ar sutartyje nustatytą pareigą, taip pat neleistinu būdu ar neleistinomis priemonėmis įgyvendinant savo teises t.y. piktnaudžiaujant teise. Pareiga įvykdyti sutartį atsiranda sudarytos sutarties pagrindu, o pareiga atlyginti nuostolius atsiranda sutarties pažeidimo pagrindu.

Taigi civilinė atsakomybė yra aiškinama kaip prievolė. Veikimas arba neveikimas, kuriems esant atsiranda civilinė atsakomybė,pažeidžia asmens turtinius interesus. Todėl civilinė atsakomybė yra turtinė prievolė, kurios viena šalis turi teisę reikalauti, kad būtų kompensuota jos patirta žala, o kita šalis privalo atlyginti padarytą žalą.

Civilinė atsakomybė pagal savo pobūdį yra kompensacinė. Tačiau ne bet kokia kompensacija reiškia civilinę atsakomybę. Civilinės atsakomybės atveju pareiga atlyginti žalą atsiranda dėl neteisėtos veikos. Tai reiškia , kad ji atsiranda neįvykdžius tam tikros įstatymu ar sutartimi numatytos pareigos, arba realizuojant savo teisę įstatymui priešingu būdu. Taigi civilinė atsakomybė atsiranda tuo atveju, kai yra padaryta neteisėta veika. Tačiau kartais pareiga kompensuoti padarytą žalą gali atsirasti ir nesant neteisėtai veikai. Todėl žala padaryta teisėtais veiksmais nėra civilinė atsakomybė. Tai tik šios padarytos žalos kompensavimas.

Taigi civilinė atsakomybė suvokiama kaip turtinė prievolė, turinti jai būdingus specifinius bruožus ir kuri atsiranda iš neteisėto veikimo arba neveikimo.

Darbo drausmės pažeidimo subjektas yra prasižengęs darbuotojas, kuris turi būti tokio amžiaus, koks yra būtinas priimant į drabą. Be to pažeidimo padarymo metu jis turi suvokti savo veiksmus ir jų pasekmes. Tai yra pažeidimo padarymo metu jis turi būti veiksnus. Bet jeigu pažeidimą padarė neveiksnus darbuotojas, tai drausminė atsakomybė neatsiranda.

Darbo drausmės pažeidimo objektas yra organizacijų vidaus darbo tvarka, kuri yra nustatyta darbo teisės normomis. Pažeisdamas šią tvarką darbuotojas pažeidžia ir darbo teisės normų reikalavimus. Darbo drausmės pažeidimas atsiranda esant neteisėtiems darbuotojų veiksmams. Pvz. : neteisėtas darbuotojų elgesys pasireiškia nevykdymu (arba netinkamu vykdymu) darbinių pareigų, numatytų norminiais aktais.

Neteisėtais veiksmais (neveikimu) yra visada padaroma žala organizacijos kolektyvui bei visuomenei, o neigiamos pasekmės atsiranda atsižvelgiant į pažeidimo pobūdį. Vadovėlyje A. Dambrauskas, V. Nekrašas, I. Nekrošius ” Darbo teisė ” pažeidimai yra skirstomi į dvi grupes: “1)materialaus pobūdžio pažeidimai, sukeliantys neigiamų pasekmių (pvz. darbuotojas padaro pravaikštą be svarbių priežasčių, dėl to sutrinka darbas, organizacija turi nuostolių) ir 2) formalaus pobūdžio pažeidimai, dėl kurių konkrečių neigiamų pasekmių gali ir neatsirasti (pvz. darbuotojas pažeidžia darbo apsaugos taisykles, dėl to kyla grėsmė kitų darbuotojų sveikatai, gyvybei).” Formaliu pažeidimu padaryta žala pasireiškia ne tik nustatytos tvarkos(ir ją nustatančių normų) pažeidimu, bet ir neigiamu poveikiu kitiems darbuotojams. Tiek materialūs, tiek formalūs pažeidimai yra pakankamas pagrindas drausminei atsakomybei atsirasti..

Tam, kad atsirastų drausminė atsakomybė būtinai turi būti pažeidėjo kaltė. Kaltę galima apibūdinti kaip darbuotojo psichinį požiūrį į  įvykdytus neteisėtus veiksmus ir dėl to atsiradusias pasekmes. Darbuotojo drausminė atsakomybė dažniausiai atsiranda dėl neatsargumo, bet dažnai atsiranda dėl tyčia padarytų pažeidimų. Pvz. pravaikštos.

Drausminė atsakomybė realizuojama pradedant bylos parengimu. Byla parengiama išsiaiškinus pažeidimo priežastis bei aplinkybes, taip pat pareikalavus iš pažeidėjo pasiaiškinimo. Toliau yra parenkama nuobauda ir išleidžiamas įsakymas dėl jos paskyrimo. Pažeidėjas supažindinamas su šiuo įsakymu ir tada jam yra taikomos nustatytos nuobaudos. Pvz.: atleidimas iš darbo.  Nuobaudas parenka administracija atsižvelgdama į pažeidimo sunkumą, į aplinkybes kuriomis jis buvo padarytas ir į tai, kaip darbuotojas dirbo anksčiau. Už kiekvieną drausmės pažeidimą taikoma tik viena drausminė nuobauda. Prieš skirdama nuobaudą administracija iš pažeidėjo turi pareikalauti pasiaiškinimo raštu.

Vadovėlyje “Valstybės ir teisės teorija” yra duotas toks drausminės atsakomybės apibrėžimas:” Drausminė atsakomybė pasireiškia tuo, kad įmonės, įstaigos organizacija, kolūkio valdyba taiko drausmines nuobaudas pavaldiems asmenims už darbo drausmės pažeidimus. Tai – pastaba, papeikimas, atleidimas iš darbo ir kt. “¹

Drausminė atsakomybė yra taikoma ir vidaus reikalų sistemos pareigūnams padariusiems drausminius nusižengimus.

” Pareigūnams taikomos šios drausminės nuobaudos:

1) pastaba; 2) papeikimas; 3) griežtas papeikimas; 4) pažeminimas pareigose; 5) vidaus tarnybos pareigūno laipsnio pažeminimas viena pakopa; 6) atleidimas iš tarnybos.”

Drausminių nuobaudų teikimus pareigūnams rengia tiesioginiai arba aukštesnieji vadovai. Teikimų nuobaudų skyrimo principus, būdus bei drausminių pražangų tyrimo tvarką, nuobaudų taikymo ir jų panaikinimo tvarką, taip pat vadovų teises šiais klausimais nustato Vidaus reikalų ministras.

Taip pat vidaus reikalų sistemoje yra garbės teismas, kuris nagrinėja pareigūnų nusižengimus tarnybinės etikos principams, garbei, orumui ar geram vardui.

Taigi drausminė atsakomybė yra taikoma  asmeniui už įstaigos,įmonės ar kitokios organizacijos, kurioje jis dirba, taisyklių nesilaikymą. Kalbant apie vidaus reikalų sistemą, tai drausminė atsakomybė yra taikoma už Statuto reikalavimų nesilaikymą.

LR Vidaus reikalų sistemos statutas, 1991 07 29 nutarimu Nr. 304, psl. 8

Žemės ir kito nekilnojamojo turto kadastro ir registro valstybės įmonė,

direktoriaus patarėja turto vertinimo klausimais.

Vilniaus universiteto Ekonomikos fakulteto prodekanė.

Lietuvos Respublikos Audito, apskaitos ir turto vertinimo institutas,

turto vertinimo priežiūros tarnybos viršininkas

Samprata

Profesinės kompetencijos palaikymo ir nuolatinio (tęstinio) tobulėjimo veiklai apibrėžti tarptautinėje praktikoje  naudojami terminai: nuolatinis (tęstinis) mokymasis (Continuing Education), nuolatinis (tęstinis) mokymasis ir praktika (Continuing Education and Training), nuolatinis profesinis lavinimasis (Continuing Professional Education), nuolatinis profesinis vystymasis (Continuing Professional development) ir kiti. Visi terminai reiškia procesą, kurio metu turto vertintojai palaiko profesinę veiklos kokybę per visą savo darbinę karjerą, apimančią tiek profesinės patirties kaupimą, tiek ir nuolatinį (tęstinį) profesinį mokymąsi (tobulėjimą).

Tęstinis profesinis mokymas (toliau TPM), tobulėjimas reiškia sistemingą profesinių žinių ir įgūdžių palaikymą bei jų tobulinimą, o taip pat individualių (asmeninių) savybių ugdymą, būtiną efektyvios profesinės veiklos užtikrinimui per visą tos veiklos laikotarpį.

TPM  -  absoliuti būtinybė

Per pastarąjį dešimtmetį verslo aplinka, kurioje dirba turto vertintojai, iš esmės pasikeitė. Pasaulyje laikomasi nuostatos, kad profesinės žinios, įgytos akademinių studijų metu (aukštojoje mokykloje) nėra duodamos vieną kartą ir visam gyvenimui. TPM yra absoliuti būtinybė, nes turto vertintojų darbo rezultatai grindžiami jų asmeninių vertybių ir profesinių žinių bagažu.

Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu 1998 m. rugsėjo 28 d. Nr.1157 patvirtintoje “Turto vertintojų kvalifikacijos suteikimo tvarkoje” nustatyta turto vertintojų kvalifikacinių pažymėjimų suteikimo, galiojimo sustabdymo ir panaikinimo tvarka. Minėto nutarimo 8.1 punktas nurodo, kad “turto vertintojas yra diskvalifikuojamas dėl to, kad  pastaruosius dvejus metus nesitobulino arba trejus metus nedirbo turto vertinimo srityje. Šios nuostatos įgyvendinimui Audito, apskaitos ir turto vertinimo institutas (AATVI) parengė “Turto vertintojų kvalifikacijos pažymėjimų išdavimo, panaikinimo taisykles”. Pažymėjimų galiojimo sustabdymas arba panaikinimas neišvengiamai susijęs su turto vertintojų tęstinio profesinio mokymo sistemos parengimu ir praktiniu taikymu per visą darbinę veiklą.

TPM principai

Pastovumas. Tai profesinio ir asmenybės tobulėjimo tęstinumo užtikrinimas per visą profesinės veiklos laikotarpį.

Atsinaujinimas. Tai orientacija į naujoves besikeičiančios rinkos sąlygomis, ryžtas imtis visiškai naujų užduočių sprendimo. Prisitaikymas prie pasikeitimų reikalauja naujų įgūdžių, nes nėra kito pasirinkimo kaip “žengti koja kojon” su naujovėmis.

Platus pagrindimas. Profesinės žinios, sugebėjimai ir asmenybės tobulėjimas (erudicija) realizuojami neatsiejamai.

Struktūrizavimas. Tęstinio profesinio mokymo strategija taikoma kiekvienam asmeniui ( visų kvalifikacinių lygių turto vertintojams) ir grupei (profesinei organizacijai ar įmonei) visumoje. TPM formos derinamos prie dalyvių poreikių ir sąmoningai vengiama laiko švaistymo, mokantis tų dalykų su kuriais dalyviai jau susipažinę.

Dokumentavimas. Profesinės kompetencijos įrodymas atitinkamais dokumentais (tęstinio profesinio mokymo koncepcija, asmeniniai tobulėjimo planai, periodinės atestacijos protokolai ir kt.)

Integracija į pasaulinę profesinę bendriją. Tęstinio profesinio mokymo koncepcija parengta ir laikoma atvira, susieta su pasaulinės profesinės bendrijos profesinio ugdymo orientyrais, mokymo formomis ir reikalavimais.

Tarptautinė TPM sistema

Bendras TPM apibrėžimas:

“Tęstinis profesinis mokymas (švietimas) yra sistemingas žinių ir įgūdžių palaikymas, gilinimas ir plėtimas bei profesinių savybių, būtinų vykdant profesines ir technines pareigas, tobulinimas individo profesinės veiklos eigoje”.

Tęstinio profesinio mokymo sistema susideda iš formalios ir neformalios posistemių:

Formalus TPM modelis

_

Neformalus TPM modelis

_

Didelę patirtį turto vertinimo srityje pasiekusiose šalyse (Jungtinėje Karalystėje, JAV, Kanadoje, Švedijoje, Danijoje ir kt.) įsitvirtino ir sėkmingai taikomos žemiau nurodytos tęstinio mokymo formos, tokios kaip:

• struktūrinis mokymas, siekiant labiau įsigilinti į konkretų profesinį subjektą;
• akademinis mokymasis (trūkstamų žinių papildymas) įvairiomis formomis;
• straipsnių profesine tema rašymas, paskaitų bei kursų dėstymas;
• kursai, seminarai, simpoziumai (aktyvus dalyvavimas);
• kongresai, konferencijos ir kiti profesiniai susitikimai;
• studijavimo rateliai ir studijiniai vizitai*;
• neakivaizdinis, distancinis mokymas – mokomųjų programų bei elektroninių priemonių pagalba;
• aktyvi narystė profesinėse organizacijose ir jų dalykinėse komisijose;
• trumpalaikis darbinės veiklos pakeitimas arba perėjimas į kitą skyrių;
• iš anksto planuojamas trumpalaikis perkėlimas į darbą pas aukštesnės kvalifikacijos vadovą;
• užimamų pareigų atsakomybės laipsnio padidinimas – paaukštinimas pareigose;
• trumpalaikis, ilgalaikis darbo vietos pakeitimas (pvz.: iš visuomeninio sektoriaus pereinama į privačią organizaciją);
• užduotys (darbai, atlikti užsienio šalyse)*;
• bendravimo kolektyve ir už jo ribų (kolegų, darbdavių ir dirbančiųjų, užsakovų ir vykdytojų ir t.t.) įgūdžių ugdymas*;
• lyderystės vystymas*;
• darbų pristatymas ir asistavimas*;
• techninis-technologinis atsinaujinimas*;
• laisvieji menai ir humanitarinis tobulėjimas*;

*       žvaigždute pažymėtos formos praktikuojamos vienoje ar keliose šalyse.

TPM apimtis

Tarptautinėje praktikoje TPM apimtis dažniausiai matuojama nustatant “Profesinio tobulėjimo valandų” minimalią apimtį. Antai, minimalūs “Approved by TEGOVA” reikalavimai – sertifikuotas vertintojas turi kelti savo profesinę kvalifikaciją ne mažiau kaip 3 dienas ( arba apie 30 valandų) per metus. Jungtinės Karalystės stažuotojams privalomi 40 valandų trukmės teoriniai mokymai per metus, asocijuoti nariai privalo kelti kvalifikaciją įvairiomis formomis (60 valandų per 3 metus). Danijos turto vertintojams nustatytas 40 valandų profesinio tobulėjimo minimumas per metus. JAV, siekiant atitinkamo profesinio lygmens , būtina išklausyti  keturių arba septynių savaičių teorinius kursus, kas atitinka 160 ir 280 valandų.

Atsižvelgiant į užsienio šalių patirtį ir siekį, kad Lietuvos turto ir verslo vertintojas (visų kvalifikacinių lygių) savo dalykinėmis žiniomis ir patirtimi atitiktų Europos Sąjungos turto vertintojų lygiui, būtina nustatyti TPM minimalią trukmę bei atestacijų periodiškumą pagal kvalifikacinius lygius.

Minimali TPM trukmė (val./ metus) Lietuvos turto vertintojams galėtų būti:

————————————————————————————————————

Vertintojas asistentas      Vertintojas          Vyresnysis vertintojas                   Ekspertas

————————————————————————————————————

50                              40                                              35                                         30

————————————————————————————————————

TPM trukmė turėtų būti pradedama skaičiuoti įgijus atitinkamo lygmens kvalifikacinį pažymėjimą. Nesiekiantieji aukštesnio kvalifikacinio lygmens nekilnojamojo, kilnojamojo turto ir verslo sričių vertintojai-asistentai turėtų būti periodiškai atestuojami ne rečiau kaip kas 3 metai, vertintojai atitinkamai kas 4 metai, vyresnieji vertintojai ir vertintojai ekspertai – kas 5 metai.

Turto vertintojai ( ypač žemiausio kvalifikacinio lygmens), neturintys bazinio akademinio išsilavinimo turto vertinimo srityje, turėtų ne mažiau kaip pusę minimalios TPM apimties (valandų) skirti spragų vertintojų akademiniame išsilavinime kompensavimui atitinkamomis bazinėmis ekonomikos, teisės, finansų, apskaitos ( ir kt.),bei specialiosiomis turto vadybos ir vertinimo disciplinomis. Rekomenduojamos TPM formos Lietuvos turto vertintojams pateikiamos lentelėje.

Rekomenduojamos TPM formos Lietuvos turto vertintojams pagal kvalifikacinius lygius

Eil. ]]> http://www.patariu.lt/studijos/2009/01/lietuvos-turto-vertintoju-testinio-profesinio-mokymo-kvalifikacijos-kelimo-koncepcija/feed/ 0 http://www.patariu.lt/studijos/2009/01/nekilnojamojo-turto-pletotes-strategija/ http://www.patariu.lt/studijos/2009/01/nekilnojamojo-turto-pletotes-strategija/#comments Mon, 12 Jan 2009 13:59:06 +0000 admin http://www.patariu.lt/studijos/?p=727 Vilniaus Gedimino Technikos Universitetas, socialiniai mokslai ir ekonomika. Lietuvoje sukurtasis materialusis nekilnojamasis turtas sudaro beveik pusę nacionalinio turto. Taigi nereikia bent kiek didesnių pastangų, kad suvoktume, jog tinkamas šio turto valdymas – tai pagrindinė ekonominio pakilimo ir stabilios raidos prielaida. Tačiau šiandienos tikrovė leidžia tvirtinti, kad nekilnojamojo turto valdymui neskirtas reikiamas dėmesys, tuo labiau, nėra konceptualiai pagrįstos ne tik nekilnojamojo turto plėtotės sampratos, bet ir atskirų turto rūšių ar turto vienetų plėtotės strategijų. Straipsnyje nagrinėjamos nekilnojamojo turto plėtotės strategijos parengimo ir įgyvendinimo problemos, atsižvelgiant į šiuolaikinius valdymo mokslo reikalavimus ir tikrovės sąlygas, pagrindinį dėmesį skiriant investavimo proceso valdymui. 1. Investavimo strategijos samprata. Investavimo strategija – tai investavimo į nekilnojamąjį turtą planavimo ir valdymo menas tokiu būdu, kuriuo visi investavimo proceso dalyviai galėtų pasiekti naudingiausią poziciją iš investavimo. Nekilnojamojo turto investavimo proceso dalyvių grupės gali turėti skirtingus ir netgi prieštaraujančius tikslus. Tik nuodugnios nekilnojamojo turto investavimo proceso studijos įgalina ištirti šio proceso etapus. Svarbiausi dalyvių tikslai ir sąveika su investavimo sprendimų aplinka sudaro nekilnojamojo turto investavimo strategijos rengimo ir valdymo pagrindą. Investavimo strategijos parengimas ir įgyvendinimas bus nagrinėjami investavimo dalyvių interesų pristatymo ir įgyvendinimo požiūriu pačiame investavimo procese. Investavimas į pelną kuriantį nekilnojamąjį turtą gali būti matomas kaip procesas: tai yra palaipsninė procedūra, įgalinanti investuotoją kruopščiai ir sistemiškai išnagrinėti kiekvieną veiksnį, įtakojantį nekilnojamojo turto investicijų pelno normą, riziką ir vertę. Investavimo į nekilnojamąjį turtą procesą sudaro daugybė apsvarstymų. Šis procesas pateikia investuotojui veiksmų schemą, leidžiančią pasiekti finansinius tikslus. 2. Pagrindiniai nekilnojamojo turto investavimo proceso dalyviai. Pirmasis žingsnis investuojant į nekilnojamąjį turtą yra nustatyti investuotojo tikslus ir apribojimus. Investavimo į nekilnojamąjį turtą procese yra keturi pagrindiniai dalyviai: investuotojas, užstato (ipotekos) skolintojas, nuomininkas (nuomotojas) ir valstybė, į kurią įeina centrinė (šalies) ir vietinė (savivaldybių) valdžios. 1 schemoje atvaizduoti ryšiai tarp šių dalyvių. Kiekvienas iš investavimo proceso dalyvių turi skirtingus ir dažnai konfliktuojančius tikslus dalyvauti investavime. Kiekvienas sudaro apribojimus ir suvaržymus investavimo į nekilnojamąjį turtą galimybei. Analizės stoka gali turėti pražūtingų rezultatų nuosavybės investuotojui. Investuotojas. Kadangi investuotojas priima sprendimus, jis turi įsitikinti, kad projekte atsižvelgta ne tiktai į jo apribojimus ir reikalavimus, bet ir į kitų investavimo dalyvių reikalavimus. Investuotojas savo investicijai gali pasirinkti vieną iš keleto verslo organizavimo formų. Daugelyje šalių jas sudaro individualioji nuosavybė, partnerinė (ribota ir bendra) nuosavybė, korporacija ir nekilnojamojo turto investicijų trestas. Kiekviena iš šių formų turi privalumų ir trūkumų. Sprendimas dėl verslo nuosavybės tipo pasirinkimo gali nulemti mokesčių nekilnojamojo turto investicijai poveikį; atsakomybę dėl skolos, su kuria gali susidurti investuotojas; investicijos kontroliavimo, kurį turės investuotojas, lygį; investicijos nuosavybės perdavimo kitam asmeniui galimybes. Investuotojas turi kruopščiai apsvarstyti, kurią nuosavybės formą pasirinkti, nes tai turės labai didelės reikšmės priimant investavimo sprendimus. Investuotojas domisi pinigų srautų, susijusių su investicija, dydžiu. Paprastai pinigų srautai kyla iš dviejų šaltinių: srautas iš kasmetinės eksploatacijos ir srautas, gaunamas parduodant (ar kitaip disponuojant) investiciją. Be to, investuotojas turi būti įsitikinęs, kad jis turi teisę į šiuos pinigų srautus, nes be tokių teisių nekilnojamasis turtas yra bevertis ir investicija žlugs. Užstato skolintojas. Daugeliui nekilnojamojo turto investicijų naudojamos skolintosios lėšos. Yra keletas priežasčių, kodėl taip yra. Pirmoji yra ta, kad nekilnojamojo turto investicijos reikalauja labai didelių kapitalo apimčių. Antra, finansinių svertų sistema. Teigiama finansinių svertų sistema įgalina investuotoją padidinti skolintųjų lėšų atsipirkimą ir naudoti jas kitiems investicijų tikslams. Nors finansinių svertų sistema gali padidinti investicijos pajamų lygį, ji taip pat padidina rizikos galimybes. Investuotojas privalo žinoti sąveiką tarp pajamų, gautų iš nuosavų ir skolintų lėšų, ir padidėjusios rizikos dėl įsiskolinimo. Bendrai, ipoteka yra paskola, apsaugota nekilnojamojo turto užstatu. Ipotekos sutartis užstato nekilnojamąjį turtą kaip garantą ir nusako paskolos sąlygas. Pasižadėjimo raštas yra įsiskolinimo liudijimas ir įsipareigojimas grąžinti paskolą. Kiekvienas iš šių dokumentų turi būti investuotojo įdėmiai išanalizuotas. Nuomininkas. Nuomininkas už atitinkamą nuomos mokestį nusiperka tiesioginio valdymo teisę iš savininko. Į nuomininko teises yra žiūrima kaip į išnuomotąjį turtą. Nuomininkų reikalavimai turi būti kruopščiai išanalizuoti, nes be nuomininkų nebūtų ir įplaukų investuotojui. Nuoma susieja investuotoją ir nuomininką. Šis sandoris suteikia teisę nuomininkui naudotis nekilnojamuoju turtu tam tikrą laikotarpį už atitinkamą nuomos mokestį savininkui. Visos nuomos sutartys turi būti rašytinės, nepriklausomai nuo jų trukmės. Valstybė. Valstybė reglamentuoja tarpusavio ryšius tarp investuotojo, užstato skolintojo ir nuomininko. Valstybė apriboja turto naudojimą ir suvaržo skolintojus tokiais veiksmais, kaip portfelio sudarymo reikalavimai, skolinimosi reguliavimas ir pan. Vienas iš svariausių poveikių yra investicijų pajamų apmokestinimas. Kol pajamų apmokestinimas įtakoja investavimo sprendimą sudėtingomis taisyklėmis, negalima paneigti investicijų galimos mokesčių naudos ir išlaidų įtakos. 3. Nekilnojamojo turto investavimo procesas. Investavimo į nekilnojamąjį turtą procesas yra bendrasis investavimo prognozių ir sprendimų, kuriuos nekilnojamojo turto investuotojai atlieka siekdami savo tikslo, planas. Šis procesas apima kruopščią rizikos-atsipirkimo kompromisų analizę. Į jį gali būti žiūrima kaip į nekilnojamojo turto investicijų (arba investicijų portfelio) planavimo ir valdymo meną, siekiant didžiausios naudos: nuosavo investuotojo turto maksimizavimo. Tai reikalauja: planavimo prieš investuojant; gero investicijų valdymo per visą laikotarpį; sprendimo dėl nuosavybės atsisakymo jos kontroliavimo periodo pabaigoje. Kaip matome, tai yra tapatu klasikinei strategijos sampratai investavimo procese: veiksmų plano parengimas; plano įgyvendinimo valdymas; maksimalios naudos (minimalios sąnaudos) parduodant (likviduojant) projektą. Kaip įprasta, išskiriami 5 pagrindiniai žingsniai, kuriuos investuotojas turi atlikti, norėdamas kruopščiai ištirti  nekilnojamojo turto investicijas: 1. Nustatyti priežastis, kodėl investuotojas investuoja. Kokie yra apribojimai investuotojui? Kokios rizikos ir pajamų tikisi investuotojas? 2. Ištirti investavimo klimatą ir investiciją veikiančias rinkos sąlygas. Kokios paklausos jėgos padaro investiciją potencialiai sėkminga? Kokia yra konkurencija? Kokia yra teisinė aplinka konkrečiai investicijai? Kokia yra socialinė-politinė aplinka? 3. Prognozuoti pinigų srautus investuojant į nekilnojamojo turto investicijas. Kokias pinigines įplaukas projektas gali duoti? Kokios yra piniginės išlaidos? Kokios yra einamosios išlaidos? Kiek kainuoja hipotekinė paskola? Ar projekte yra galimybė pasireikšti finansinių svertų sistemai? Koks yra mokesčių poveikis? Kokia turto vertės padidėjimo tikimybė? 4. Palyginti tikėtinus pinigų srautus su investavimo išlaidomis. Visos investicijos siejasi su rizika ir pajamomis. Ar pajamos kompensuos investuotojo riziką? 5. Nuspręsti investuoti ar atsisakyti galimybės? 4. Investuotojo tikslai ir investavimo priežastys. Pirmasis žingsnis investavimo procese turi būti investuotojo tikslų ir apribojimų identifikavimas. Be šito investicijos galimumas negali būti nustatytas. Toliau be akivaizdžių veiksnių, kaip kainos įvertinimas, mokesčių lengvatų efektas ir finansinių svertų sistema, bus aptartos priežastys, kodėl žmonės arba firmos investuoja į nekilnojamąjį turtą. Kai kurie investuotojai siekia turėti apčiuopiamą nekilnojamąjį turtą, nes jie mano jį esant saugesniu, vertingesniu nei finansinis turtas. Galimybė gauti teigiamus pinigų srautus investicijos turėjimo laikotarpiu, yra patraukli tiems, kurie siekia piniginio pelno. Tai dar sustiprinama palyginti mažais mokesčiais, galimybe pasiskolinti kapitalo ir viltimi, kad turto vertė bus padidėjusi, kai savininkas nuspręs jį parduoti. Didesnės grįžtamosios vertės patrauklumas (kainos ateityje) vis dar vilioja investuotojus. ]]> http://www.patariu.lt/studijos/2009/01/nekilnojamojo-turto-pletotes-strategija/feed/ 0 http://www.patariu.lt/studijos/2009/01/nekilnojamojo-turto-vertinimas-mokesciams/ http://www.patariu.lt/studijos/2009/01/nekilnojamojo-turto-vertinimas-mokesciams/#comments Mon, 12 Jan 2009 13:51:50 +0000 admin http://www.patariu.lt/studijos/?p=719 Žemės ir kito nekilnojamojo turto kadastro ir registro valstybės įmonė, direktoriaus pavaduotojas kadastrui ir turto vertinimui. Kas yra turto (nuosavybės) mokesčiai Trumpas atsakymas galėtų būti “bet kuris mokestis, pagrįstas nekilnojamojo ar kilnojamojo turto nuosavybe, valdymu ar panaudojimu”. Plačiau panagrinėjus galima pastebėti daug skirtumų skirtingose šalyse suprantant turto (nuosavybės) mokesčius. Nuosavybės mokesčiai yra vienas iš seniausių resursų perskirstymo iš privataus sektoriaus į visuomeninę formą būdų. Dar 17 amžiuje turto mokesčiai buvo suprantami kaip: Teikiamas valstybei atlyginimas už politinę ir teisinę piliečio bei jo turto globą; Draudimo premija (turimo turto dalis), kurią pilietis sumoka valdžiai, kad galėtų naudotis savo turimais turtais; Piliečio išsipirkimas nuo tolimesnio valstybės “kėsinimosi” į jo turtą. Tam tikra prasme panašiai turto mokesčiai suprantami ir šiandien. Nuosavybės mokesčiai daugeliu atveju  yra municipaliniai ir yra naudojami infrastruktūros vystymui, piliečių ir turto apsaugai užtikrinti, švietimo ir kultūros reikmėms finansuoti. Mokesčiai panaudoti policijos ar gaisrinės tarnybų finansavimui užtikrina nuosavybės apsaugą, mokestinių pajamų panaudojimas parkų, žaidimo aikštelių, mokyklų statybai sudaro prielaidas infrastruktūros vystymuisi, o tai tuo pačiu kelia toje teritorijoje esančio turto vertę. Pagrindiniai nekilnojamojo turto mokestinės vertės nustatymo principai Šiandien visi vienbalsiai pripažįsta, jog nekilnojamojo turto mokestis tai “ad valorem” (remiantis verte) mokestis.  Esant galimybėms, šis mokestis turi būti nustatoma atsižvelgiant į to turto rinkos vertę, bet tuo pačiu neturėtų būti lygus rinkos vertei, t.y., nekilnojamojo turto (toliau NT) mokestinės vertės bazė (tax base) turėtų būti nustatoma dauginant rinkos vertę iš apmokestinimo koeficiento. NT mokestinė vertė nustatoma mokesčio bazę dauginant iš mokesčio tarifo (tax rate). Taip pat svarbus yra turto vertės ir mokestinės vertės bei mokesčio tarifo nustatymo atskyrimas. Nustatant turto mokestį atsižvelgiant į rinkos vertę, turtas turi būti periodiškai pervertinamas, atsižvelgiant į pokyčius rinkoje. Nustatant mokestinę vertę turi būti išlaikytas horizontalus ir vertikalus teisingumas. Mokesčių mokėtojams turi būti suteikta apeliavimo galimybė, leidžianti išvengti galimų klaidų. Nekilnojamojo turto mokesčio raida Lietuvoje nuo 1923 – 1939 metų laikotarpiu. 1923 – 1939 metų laikotarpiu nekilnojamasis turtas Lietuvoje buvo apmokestintas Žemės ūkio ir miško mokesčiu ir Nekilnojamojo turto mokesčiu miestuose ir miesteliuose. Jo įplaukos parodytos 1 lentelėje. NT mokesčiai, litais (1923 -1928 m.) 1 lentelė Metai Gyventojų skaičius Žemės ir miško Nekilnojamojo turto miestuose Bendros metų įplaukos Mokestis vienam gyventojui Bendros metų įplaukos Mokestis vienam gyventojui 1923* 2 146 502 15 198 800 7,081 1924 2 176 046 19 655 300 9,033 3 057 200 1,405 1925 2 203 743 18 688 200 8,48 3 773 300 1,712 1926 2 227 502 17 960 200 8,063 4 487 200 2,014 1927 2 259 151 19 765 000 8,749 4 827 600 2,137 1928 2 286 368 16 911 100 7,396 4 984 200 2,180 Vidurkis 1924 -1928 m. 8,34 1,89 *Žemės ir miško + Nekilnojamojo turto miestuose (neįtraukta skaičiuojant vidurkį) 1923 – 1928 m. nesunku pastebėti Nekilnojamojo turto mokesčio lygio augimą ir Žemės mokesčio pajamų mažėjimą. Nekilnojamojo turto mokesčio raida po nepriklausomybės atkūrimo 1 grafikas _ Nekilnojamojo turto mokesčio pajamos 1994-1999 m. (tūkst.Lt.) Po nepriklausomybės atkūrimo buvo priimti NT  mokesčius reglamentuojantys įstatymai. 1992 m. Lietuvoje buvo priimtas  “Žemės  mokesčio įstatymas”. Mokesčio bazė – privačios žemės nominalioji vertė. Mokesčio tarifas – 1,5 procento žemės mokestinės vertės. 1994 m. liepos 20 d. buvo priimtas “Įmonių ir organizacijų nekilnojamojo turto mokesčių įstatymas”. Pagrindiniai Nekilnojamojo turto mokesčio bruožai yra šie: Mokesčio mokėtojai: juridiniai asmenys ir juridinio asmens teisių neturinčios įmonės ir organizacijos, registruotos LR įstatymų nustatyta tvarka. Mokesčio tarifas: metinis mokesčio tarifas – 1% nekilnojamojo turto mokestinės vertės. Tai yra municipalinis mokestis, visos pajamos atitenka vietiniam biudžetui. Mokestis mokamas po ¼ sumos, pasibaigus ketvirčiui, per 25 dienas. Yra nedaug nuo mokesčio atleistų nuosavybės grupių. Žemės ir kito nekilnojamojo turto kadastro ir registro valstybės įmonė yra atsakinga už NT mokestinių verčių nustatymą, o Valstybinė mokesčių inspekcija – už mokesčio surinkimą. Nekilnojamojo turto mokestinės vertės nustatymas Žemės mokesčiai Pereinamuoju iš planinės ekonomikos į rinkos ekonomiką laikotarpiu žemės vertės nustatymui įvairioms valstybės reikmėms, tame tarpe  apmokestinimo klausimams spręsti, LR Vyriausybės 1993 12 06 nutarimu Nr. 909 buvo patvirtinta žemės kainos nustatymo metodika. Kadangi tuo metu nebuvo privačios nuosavybės, nebuvo ir žemės rinkos, buvo bandoma modeliuoti veiksnius, kurie turės įtakos žemės vertei, jų įtakos dydį. Buvo atsižvelgta į žemės paskirtį, dislokacijos vietą, esamą infrastruktūrą, naudojimo apribojimus, vietovės ekologiją, prestižą ir pan. Žemės ūkio paskirties žemės vertės nustatymu pagrindu buvo paimtas žemės našumas (derlingumas). Pagal šią metodiką nustatoma žemės kaina naudojama vykdant žemės reformą, restituciją ir jos apmokestinimą. Žemės metinis mokesčio tarifas – 1,5% apmokestinamosios vertės. 1999 m. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimas Nr. 909 buvo patobulintas: peržiūrėta  verčių skaičiavimo tvarka, įvertinta daugiau rinkos faktorių, didesnis dėmesys buvo skirtas inžinerinei infrastruktūrai. Naujoji tvarka yra patvirtinta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 02 24 nutarimu Nr. 205. Kito nekilnojamojo turto mokesčiai Kito nekilnojamojo turto mokesčius Lietuvoje reglamentuoja LR įmonių ir organizacijų nekilnojamojo turto mokesčio įstatymas, Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimas dėl įmonių ir organizacijų NT mokesčio. Šiuo metu Lietuvoje yra apmokestinamas tik įmonių ir organizacijų nekilnojamasis turtas. Iki 1997 m. spalio mėnesio NT mokestine verte buvo laikoma 50 procentų statinio atkuriamosios vertės. Ši vertė buvo apskaičiuojama naudojantis atstatymo kaštų normomis, pagrįstomis statybinių medžiagų kainomis. Nuo 1997 m. spalio mėnesio, siekiant NT mokestines vertes priartinti rinkos vertėms, buvo įvesti vietovės pataisos koeficientai. Šiais koeficientais, atsižvelgiant į NT buvimo vietą, paskirtį, yra koreguojami atkuriamoji vertė. Vietovės pataisos koeficientų nustatymą atlieka Žemės ir kito nekilnojamojo turto kadastro ir registro valstybės įmonės specialistai, o šiuos koeficientus kas ketvirtį tvirtina Komisija privalomam registruoti turtui įvertinti prie LR Finansų ministerijos. Naudodamiesi duomenų bazėje sukauptais duomenimis apie nekilnojamojo turto sandorius turto parametrus aprašančiais rodikliais, įmonės specialistai atlieka zonavimą pagal atskirų turto rūšių sandorių vertes bei išveda koeficientus, kurie išreiškia santykį tarp atskirų turto rūšių rinkos (sandorių) verčių ir atkuriamųjų verčių. ]]> http://www.patariu.lt/studijos/2009/01/nekilnojamojo-turto-vertinimas-mokesciams/feed/ 0 http://www.patariu.lt/studijos/2009/01/pagrindiniai-administracines-baudziamosios-civilines-ir-drausmines-atsakomybes-palyginimai/ http://www.patariu.lt/studijos/2009/01/pagrindiniai-administracines-baudziamosios-civilines-ir-drausmines-atsakomybes-palyginimai/#comments Mon, 12 Jan 2009 13:23:06 +0000 admin http://www.patariu.lt/studijos/?p=694 Administracinė atsakomybė, baudžiamoji atsakomybė ir civilinė atsakomybė yra visos teisinės atsakomybės rūšys. Visos jos yra taikomos esant teisės pažeidimams, siekiant užtikrinti teisėtvarką, bei saugoti sureguliuotus visuomeninius santykius. Kiekviena iš teisinės atsakomybės rūšių turi tik jai būdingus bruožus.Jos skiriasi viena nuo kitos savo atsakomybės taikymo pagrindu,subjektais, kurie taiko atsakomybę, poveikio priemonėmis bei jų padariniais,atsakomybės subjektais,procesine atsakomybės taikymo tvarka. Administracinės atsakomybės taikymo pagrindas yra administracinis teisės pažeidimas,nustatytas LR įstatymu. Baudžiamosios atsakomybės pagrindas-nusikaltimai, kurių požymiai yra numatyti LR įstatymu.Civilinės atsakomybės pagrindas yra civilinės teisės deliktas t.y. pareiga atsakyti už padarytą žalą pagal pareikštą civilinį ieškinį, o drausminės atsakomybės pagrindu laikomas drausminis nusižengimas t.y. darbo ar tarnybiniai santykiai. Kalbant apie poveikio priemones, tai administracinės atsakomybės priemonės (nuobaudos) už padarytus teisės pažeidimus, kaltiems asmenims skiria įvairūs valstybinio valdymo organai (pareigūnai), taip pat teismas (teisėjas) . Baudžiamojoje atsakomybėje kriminalines bausmes skiria tik teismas,o civilinėje atsakomybėje civilines bausmes skiria taip pat teismas arba trečiųjų teismas (arbitražas) .Drausminės atsakomybės atveju poveikio priemones skiria organai (pareigūnai) asmenims, kurie tarnybiškai arba pagal darbo santykius tiems organams (pareigūnams) yra pavaldūs. Administracinės atsakomybės poveikio priemonės(nuobaudos) yra daug švelnesnės už kriminalines bausmes ir nesukelia tokių sunkių teisinių pasekmių. Baudžiamojoje atsakomybėje kriminalinės bausmės skiriamos už nusikaltimus, kurie yra daug pavojingesni už administracinius teisės pažeidimus. Be to patraukus asmenį baudžiamojon atsakomybėn atsiranda teistumas,dėl kurio atsiranda tam tikri teisiniai padariniai. Civilinės atsakomybės poveikio priemonės yra turtinio pobūdžio,kai reikia atlyginti žalą. Drausminės atsakomybės atveju poveikio priemonės taip pat nėra tokios sunkios kaip kriminalinės, tačiau pažeidėjui atsiranda tam tikrų neigiamų pasekmių. Baudžiamosios ir administracinės atsakomybės subjektas gali būti bet koks fizinis asmuo,kuris yra pakaltinamas ir yra tam tikro amžiaus. Civilinės atsakomybės subjektas gali būti ne tik fizinis, bet ir juridinis asmuo. Drausminės atsakomybės subjektas asmuo, kuris yra įstaigos,įmonės ar organizacijos narys. Administracinio pažeidimo objektas-valstybės reguliuojami visuomeniniai santykiai,kurie yra paprastai valstybinio valdymo sferoje. Pvz.: daugumai privalomų elgesio taisyklių(viešosios tvarkos,kelių eismo ir kt.) pažeidimas. Civilinės teisės delikto objektas-turtiniai arba asmeniniai santykiai, kurie paprastai yra ginami teismine tvarka, pateikus ieškinį pagal civilinio proceso normų reikalavimus. Kalbant apie atsakomybės taikymo tvarką, tai administracinė atsakomybė taikoma procesine tvarka, kuri yra nustatyta administracinės teisės normomis. Ji taikoma operatyviai ir nesudėtingai.Administracinės teisės pažeidimo bylose nereikia atlikti jokių sudėtingų procesinių veiksmų. Poveikio priemonės gali būti taikomos tuojau pat, pastebėjus įgaliotiems asmenims administracinės teisės pažeidimą. Baudžiamoji atsakomybė taikoma pagal baudžiamojo proceso teisės normas. Tiriant baudžiamąsias bylas yra atliekami sudėtingi procesiniai veiksmai, ilgesni jos taikymo senaties terminai. Civilinė atsakomybė yra taikoma pagal civilinio proceso teisės normas. Drausminė atsakomybė taikoma remiantis įstaigos,įmonės ar organizacijos vidaus darbo tvarkos taisyklėmis. Tai pagrindiniai požymiai skiriantys vieną atsakomybės rūšį nuo kitos. ]]> http://www.patariu.lt/studijos/2009/01/pagrindiniai-administracines-baudziamosios-civilines-ir-drausmines-atsakomybes-palyginimai/feed/ 0 http://www.patariu.lt/studijos/2009/01/tarptautine-finansu-ir-investiciju-rinka-imoniu-vertinimo-aktualijos/ http://www.patariu.lt/studijos/2009/01/tarptautine-finansu-ir-investiciju-rinka-imoniu-vertinimo-aktualijos/#comments Mon, 12 Jan 2009 13:31:38 +0000 admin http://www.patariu.lt/studijos/?p=699 Vilniaus universitetas, socialiniai mokslai, ekonomika. Pranešime pabandysime apžvelgti užsienio investicijas Lietuvoje, jų struktūrą pagal šalis ir investavimo kryptis, o taip pat apžvelgsime verslo vertinimo problemas užsienyje. Lietuvoje verslo vertinimas dar tik žengia pirmuosius žingsnius. Daugelis verslininkų gana skeptiškai nusiteikę verslo vertintojų atžvilgiu. Tai, mūsų supratimu, apsprendžia keletas priežasčių. Visų pirma, ilgą laiką šalyje galiojusi privatizavimo praktika. Skirtingai nuo daugelio kitų Rytų Europos šalių, Lietuvoje buvo pasirinktas spartaus privatizavimo kelias, kurio pagrindą sudarė įmonių privatizavimas remiantis buhalterine jos verte. Pavyzdžiui Lenkijoje, privatizuojamos įmonės buvo įvertinamos ir tik šiuo pagrindu privatizuojamos. Ši aplinkybė nulėmė tai, kad Lenkijoje verslo vertinimas sparčiai pažengė į priekį, o taip pat susiformavo rimtas požiūris į verslo vertinimą, kurio kaip tik ir pasigendame Lietuvoje. Tą faktą patvirtina ir Lietuvos Vertybinių popierių biržos listingo skyriaus atliktas tyrimas. Išanalizavus beveik dešimties metų vertybinių popierių biržos prekybos rezultatus paaiškėjo, kad egzistuoja labai stiprus koreliacinis ryšys tarp buhalterinės ir rinkos vertės. Kitaip tariant iki šiol įmonių nuosavybės vertybiniai popieriai parduodami remiantis jų balansine, buhalterine verte. Realiai gyvenime buhalterinė ir balansinė bei rinkos vertės labai retai sutampa. Tarkime man teko matyti veikiantį audimo cechą, kurio 280 staklių balansinė vertė sudaro 280 litų, nors vien tik likutinė metalo laužo vertė būtų maždaug šimtą kartų didesnė. Tai atskleidžia antrą verslo vertinimo ignoravimo priežastį – Lietuvos verslininkų silpnas žinias verslo vertinimo srityje. Šiuo metu nė vienas net gi nesusijęs su verslu žmogus nebandys pirkti arba parduoti nekilnojamą turtą nepasitaręs su nekilnojamo turto agentūros turto vertintojais. Tuo tarpu daugelis verslininkų lengva ranka gali perleisti įmonę arba jos dalį remdamiesi buhalterine verte arba geriausiu atveju įvertinę šios įmonės kilnojamą ir nekilnojamą turtą. Mūsų supratimu reikėtų daugiau straipsnių ir televizijos laidų propaguojančių verslo vertinimo svarbą. Galima ir trečia priežastis, kodėl sumenkinamas verslo vertinimas. Teko susidurti su valstybinės įmonės restruktūrizavimo projektu, kuriame įmonė skilo į dvi dalis ir turtas buvo padalintas į dvi dalis remiantis jo buhalterine verte. Tuo tarpu realiai restruktūrizavimas atrodė taip: pelningai veikiantys padaliniai atsirado vienoje pusėje, o nuostolingi kitoje. Taigi kartais gali būti sąmoningai ignoruojamas verslo vertinimas arba atskiri jo metodai, tam, kad galima būtų įgyvendinti suinteresuotų grupių tikslus. Reikia pripažinti, kad egzistuoja ir ketvirta priežastis – trūksta kvalifikuotų verslo vertintojų ir išvystytos verslo vertinimo metodikos. Šiuo metu tėra tik kelios dešimtys verslo vertintojų Lietuvoje ir turbūt nė vieno, kuris specializuotųsi tik verslo vertinime. Trūkstant žinių negalime pasiūlyti kvalifikuoto verslo vertinimo, o su nekokybišku darbo rezultatu atstumiame potencialius klientus. Gilinant žinias verslo vertinimo srityje, pravartu būtų susipažinti su užsienio šalių konkrečiomis verslo vertinimo problemomis. Norėčiau pateikti keletą probleminių pavyzdžių, nagrinėtų Amerikos turto vertintojų draugijos elektroninio pašto konferencijoje. Pavyzdžiui, vertinant 10% akcijų paketą paaiškėjo, kad diskontuotas pinigų srautas yra mažesnis nei likvidacinė akcinės bendrovės vertė. 10% paketas nesuteikia teisės likviduoti įmonę, o akcijų daugumą turintys akcininkai laikosi dividendų nemokėjimo politikos. Todėl kyla klausimas, ar galima šiuo atveju taikyti likvidacinę vertę? Ar nereikėtų šią vertę diskontuoti, siekiant atspindėti ribotas galimybes likviduoti įmonę? Kitas praktinis klausimas liečia konvertuojamų privilegijuotų akcijų vertinimą. Konvertuojamos privilegijuotos akcijos yra tokios fiksuotą dividendą mokančios privilegijuotos akcijos, kurios akcininkų sutikimu gali būti konvertuotos į paprastas vardines akcijas. Jeigu yra užfiksuotas šių konvertuojamų privilegijuotų akcijų pirkimo pardavimo atvejis, tai kaip reikėtų susieti paprastųjų akcijų vertę, kuriomis nėra prekiaujama, su konvertuojamų akcijų verte, kurių kaina yra fiksuota rinkoje? Daug diskusijų susilaukia vertinimo metodo parinkimas vertinant nekilnojamą turtą. Šią problemą gali iliustruoti toks pavyzdys. Prasidėjus ekonomikos nuosmukiui viešbučių vertė smuko 30-50%. Kaip išskirti kokią dalį vertės sumažėjimo nulėmė pajamų kritimas, o kokią dalį apsprendė rajono prestižo smukimas? Ar vertinant viešbutį reikėtų remtis diskontuoto pinigų srauto metodu ar nekilnojamojo turto vertime paplitusiu palyginamuoju metodų? Kai kurie turto vertintojai siūlo orientuotis į likvidacinę vertę, pateikdami autobusų stoties pavyzdį. Sumažėjus autobusų keleivių pervežimams, krito autobusų kompanijos vertė, tačiau likviduodami kompaniją savininkai gavo gana pastebimą pelną už autobusų stotį, esančią miesto centre patogioje vietoje. Įdomi yra diskusija ir liečianti tokį nematerialų turtą, kaip darbuotojai. Neretai įmonės vertę apsprendžia tai, kad ji turi gerai sukomplektuotą, apmokytą darbuotojų komandą. Darbuotojų atrankai bei paruošimui išleidžiama nemažai lėšų. Vieni autoriai mano, kad visai nereikėtų vertinti darbuotojų, kiti autoriai teigia, kad darbuotojų vertė atsiranda tik tuo atveju, jei įmonė apdraudžia darbuotojus. Diskutuojama ir vertinant televizijos kompanijų ar kitokias licenzijas. Šioje srityje gana daug buhalterinės apskaitos problemų. Atsiranda ir visiškai naujų verslo vertinimo objektų, tokių, kaip: interneto puslapis arba vaikų rekordų registravimo kompanija. JAV turto vertintojai aptaria ir tokias problemas, kaip interneto puslapiai, kuriuose galima rasti naudingos verslo vertinimui informacijos. Vienas iš pagrindinių verslo vertinimo rinkos vystymosi indikatorių – šalies investiciniai procesai. Augančios investicijos leidžia tikėtis didesnio verslo vertinimo užsakymų skaičiaus. Visų užsienio investicijų struktūra Lietuvoje 2000 m. birželio 30d. buvo tokia, kaip parodyta diagramoje: _ Tiesioginėmis užsienio investicijomis laikomos investicijos viršijančios 10% akcijų paketą. Šios investicijos, kaip matome, sudaro apie 33% visų investicijų. Portfelinės investicijos, neviršijančios 10% įmonės vertės sudaro 17%. Paskoloms tenka 34%, o kitoms investicijoms (įsiskolinimams už prekes ir paslaugas, nerezidentų indėliams bei korespondentinių sąskaitų likučiams) tenka 16%. Verslo vertinimas paprastai atliekamas tik vykdant tiesiogines investicijas, tačiau kitų investicijų apimtys leidžia spręsti apie egzistuojantį investuotojų potencialą, o tuo pačiu ir verslo vertinimo paslaugos rinka. 2000 metų birželio 30d. tiesioginių investicijų suma sudarė 8823,83 milijonus litų. _ Didžiausia šiuo metu investicijų dalis tenka nuotoliniams ryšiams. Užsienio tiesioginės investicijos (TUI) į šią šaką sudaro 16%, visų TUI. Sekanti daugiausiai investicijų sulaukusi šaka – didmeninė ir komisinė prekyba. Šiai ūkio sferai teko 14% visų užsienio investicijų. 11% investicijų tenka maisto produktų, gėrimų ir tabako gamybai. Į piniginį tarpininkavimą yra investuota 8% TUI. Variklių, transporto priemonių pardavimui ir degalų mažmeniniai prekybai atiteko 6% užsienio investicijų, o kitam finansiniam tarpininkavimui – 5% TUI. Į tekstilės ir tekstilės gaminių gamybą buvo investuota 4% investicijų. Po 3% tiesioginių užsienio investicijų teko chemikalų ir chemijos pramonės gaminių gamybai, apdirbamajai pramonei ir draudimo ir pensijų lėšų kaupimo veiklai. Visoms kitoms ūkio šakoms teko likę 27% užsienio tiesioginių investicijų. ]]> http://www.patariu.lt/studijos/2009/01/tarptautine-finansu-ir-investiciju-rinka-imoniu-vertinimo-aktualijos/feed/ 0 http://www.patariu.lt/studijos/2009/01/teises-teorija-konspektas/ http://www.patariu.lt/studijos/2009/01/teises-teorija-konspektas/#comments Mon, 12 Jan 2009 14:01:07 +0000 admin http://www.patariu.lt/studijos/?p=730 Teise- valstybes nustatytu ar sankcionuotu visiems privalomu, formaliai apibreztu elgesio taisykliu visuomeniniams santykiams reguliuoti sistema. Sios taisykles nustato subjektyvias teises ir pareigas, kurios prireikus garantuojamos valstybes poveikio priemonemis. Teises pozymiai. Teisei budingi sie pozymiai: norminis, sisteminis, visuotinis privalomumas, formalus apibreztumas ir realizacijos uztikrinimas valstybinio poveikio priemonemis. Teises funkcijos- teises poveikio visuomeniniams santykiams kryptis, kurias lemia teises esme bei socialine paskirtis. Teises funkcijos- apsaugine, reguliacine, auklejamoji ir informacine. Teise formuojantys veiksniai- ekonomika, politika, teisine samone, teises principai, poreikiai ir interesai. Teisines vertybes- konkretus socialiniai teisiniai reiskiniai, teisines priemones ir mechanizmai, per kuriuos isryskeja socialine teises reiksme. Vertinant teise, svarbu atsizvelgti i siuos socialinius reiskinius: 1. kiek teises uztikrina zmogaus sauguma apskritai ir sauguma konfliktineses situacijose: 2. kiek padeda nustatyti tiesa sprendziant teisinius klausimus; 3. kaip uztikrina zmogaus teises ir laisves. Teises principai- vadovaujantys pradai, apibudinantys teises esme bei rodantys teises raidos kryptis ir turintys modeliuojanti programini pobudi. Teises principu klasifikacija- bendrieji, sakiniai ir teises institutai. Bendrieji teises principai- 1) teisingumo; 2) teisetumo; 3) atsakomybes uz kalte; 4) teisiu ir pareigu vienybes; ir kiti principai. Teisine samone- paziuru, isitikinimu, teoriju, vertinimu, jausmu, emociju, isgyvenimu, susijusiu su galiojancia teise, teisingumu, teisetumu ir teisetvarka bei pageidautinomis teises normomis (teises idealu), visuma. Teisines samones rusys pagal subjektus- individuali, grupine ir visuomenine; pagal teisines samones brandos lygi- paprastoji, profesine ir moksline. Teisines samones sandaros elementai: 1. teisine ideologija; 2. teisine psichologija. Teisine ideologija- teisines zinios, savokos, paziuros, teorijos, nuomone apie egzistuojancia teise bei teises ideala. Teisine psichologija- su teisiniais reiskiniais, teise, teisingumu, teisetumu, teisetvarka, teisine atsakomybe susijusios emocijos, jausmai ir isgyvenimai. Teisine kultura- teises ziniu visuma, taip pat samoningas, stiprus vidinis tikslaus ir nenukrypstamo elgesio realizuojant teises normas poreikis. Teisines kulturos rusys pagal subjektus: individuali, grupine ir visuomenine. Teisinis auklejimas- tikslinga nuolatine valstybiniu instituciju, visuomeniniu organizaciju, darbo kolektyvu veikla, formuojanti ir ugdanti fiziniu asmenu, pareigunu teisine samones ir teisine kultura. Teisinio auklejimo priemones: 1) teisinis mokymas; 2) teisine propaganda; 3) teisine praktika; 4) savarankiskos teises studijos. Teisine praktika- individuali teisine kompetentingu instituciju veikla kaip teises taikymo rezultatas sprendziant konkrecias teisines bylas. Pagal teises taikymo subjektus galima skirti labiausiai paplitusias teisines praktikos rusis: 1. arbitrazo, 2. notariato, 3. prokuraturos, 4. tardymo instituciju, 5. teismu ir  6. vidaus reikalu sistemos instituciju. Teises sistema- teises vidine sandara su tarpusavyje susijusiais ir kartu diferencijuotais elementais: teises sakomis, teises institutais ir teises normomis. Teises teorijoje priimta teise skirstyti i 1. viesaja (apima bendruju valstybes interesu sfera. Viesajai teisei galima priskirti tokias teises sakas kaip baudziamoji teise, administracine teise ir konstitucine teise), 2. privaciaja (priskiriama asmeniniu, individualiu ir grupiniu interesu sfera. Privaciai teisei galima priskirti tokias teises sakas kaip civiline teise ir seimo teise). Teises saka- savarankiska teises sistemos dalis, jungianti teises normas, jai budingu metodu reguliuojancias vienos rusies visuomeninius santykius. Teises skirstymo i teises sakas pagrindai yra teisinio reguliavimo dalykas ir teisinio reguliavimo metodas. Fundamentaliomis teises sakomis laikoma konstitucine, administracine, civiline, baudziamoji, civilinio ir baudziamojo proceso teise. *********************************************************************** Teises subjektai- fiziniai ar juridiniai asmenys, galintys tureti teises bei pareigas. Teises subjektai turi tureti teisnuma ir veiksnuma. (teises literaturoje teises subjektai kartais sutapatinami  su teisinio santykio subjektais) Teisine pareiga- teisinio santykio subjekto privalomas elgesys kito subjekto interesams patenkinti. Teises subjektu rusys: 1. fiziniai asmenys; 2. juridiniai asmenys; 3. valstybe. Fiziniai asmenys- teisiniu santykiu subjektai, turintys teisnuma ir veiksnuma: 1. pilieciai; 2. asmenys, neturintys pilietybes; 3. asmenys, turintys dviguba pilietybe; 4. uzsienieciai. Pilietybe- politinis ir teisinis rysys su valstybe, kuris sukuria abipuses teises ir pareigas. Apatridai- asmenys, neturintys pilietybes. Bipatridai- asmenys, turintys dviguba pilietybe. Uzsienietis- asmuo, turintis uzsienio valstybes pilietybe. Teisnumas- teises normomis nustatytas teises subjekto galimybę tureti subjekto teises ir pareigas. Veiksnumas- teises normomis nustatytas teises subjekto galejimas savo veiksmais igyti teises ir sukurti pareigas, taip pat igyvendinti teises ir ivykdyti pareigas. Statusas- fizinio (nustato teises normos) arba juridinio (nustato istatai(statutai)) asmens teisine padetis. Juridiniai asmenys- organizacijos, turincos turto, galincios savo vardu igyti turtines arba neturtines teises bei pareigas, buti ieskovais bei atsakovais teisme, arbitraze. ********************************************************************************** Valstybe- suvereni, teritorine politines valdzios organizacija, turinti specialu aparata, garantuojanti savo paliepimu ar draudimu vykdyma. Valstybes aparatas- valstybines valdzios igyvendinimo instrumentas, kuriuo valstybe igyvendina valstybine valdzia, valstybes funkcijas. Tai- valstybes instituciju, turinciu valdzios igalinimus, igyvendinanciu valstybine valdzia ir valstybes funkcijas, sistema. I v. a. sistema ieina: 1. valstybines valdzios institucijos; 2. valstybinio valdymo institucijos; 3. teismo institucijos. Valstybes funkcijos- valstybes veiklos pagrindines kryptys, rodancios valstybes esme bei socialine paskirti, kylancios is valstybes tikslu bei uzdaviniu. Atsizvelgiant i veiklos sfera, valstybes funkcijos skirstomos i vidines ir isorines. Valstybes institucijos- tautos ar valstybes isteigtas ir jai atsakingas valdzios padalinys, turintis valstybinius valdingus igaliojimus, veikiantis valstybes vardu ar jos pavedimu. Remiantis LRK, galima skirti sias pagrindines valdzios institucijas: 1. istatymu leidziamoji valdzia; 2. vykdomoji valdzia; 3. teismine valdzia. Be siu instituciju, LRK itvirtintos Konstitucinio Teismo ir Valstybes kontroles institucijos. Konstitucinis Teismas- LRK pagrindu iskurta institucija. KT sprendzia, ar istatymai ir kiti Seimo aktai nepriestarauja K, O Lietuvos Prezidento ir Vyriausybes aktai- nepriestarauja K arba istatymams. KT teikia isvadas: - ar nebuvo pazeisti rinkimu istatymai per LR Prezidento ar Seimo nariu rinkimus; - ar LR prezidento sveikatos bukle leidzia jam toliau eiti pareigas; - ar LR tarptautines sutartys nepriestarauja K; - ar Seimo nariu ir valstybes pareigunu, kuriems pradeta apkaltos byla, konkretus veiksmai priestarauja K. Valstybes kontrole priziuri, ar teisetai valdomas ir priziurimas valstybes turtas, kaip vykdomas valstybes biudzetas. Valstybes kontrolierius teikia Seimui isvada del metines biudzeto ivykdymo apyskaitos. Valstybes forma- organizaciniu ir teisiniu priemoniu, kuriomis yra 1. sudaroma, organizuojama (valdymo forma), 2. teritoriskai isdestoma (teritorine sandara) ir 3. igyvendinama politine valdzia (politinis rezimas), sistema. Valstybes valdymo forma- tai auksciausiosios valdzios organizacija, kuria nusakomas valdzios saltinis, taip pat valdzios instituciju tarpusavio santykiu principai. Pagal valdymo forma valstybes skirstomos i monarchijas (absoliuciosios ir dualistines) ir respublikas (parlamentines, prezidentines ir misrios). Negalima teigti, kad LR pagal valdymo forma yra prezidentine ar parlamentine. Manome, kad Lietuvos Respublikoje itvirtinta misri valdymo sistema. Valstybes teritorija- zemes rutulio dalis, kurios atzvilgiu taikomas valstybes suverenitetas. Valstybes ]]> http://www.patariu.lt/studijos/2009/01/teises-teorija-konspektas/feed/ 0